Book title in original: Werfel Franz. Keturiasdešimt Musa Dago dienų

A- A A+ White background Book background Black background

To main » Werfel Franz » Keturiasdešimt Musa Dago dienų.





Читать онлайн Keturiasdešimt Musa Dago dienų. Werfel Franz.

Musa Dago

 Сделать закладку на этом месте книги

PIRMOJI KNYGA

Artėjanti grėsmė

 Сделать закладку на этом месте книги

Kaip ilgai, Šventasis ir Teisusis Valdove, neteisi ir nekeršysi už mūsų kraują žemės gyventojams? 

APREIŠKIMAS JONUI 6,10

Pirmas skyrius 

TESKERE 1

 Сделать закладку на этом месте книги

– Kaip aš čia patekau?

Gabrielis Bagratianas nejučiomis ištaria šiuos žodžius, nors aplinkui nėra nė gyvos dvasios. Tai ne klausimas, o kažkas neapibrėžta – šventiška nuostaba, kurios pilna jo širdis. Gal todėl, kad ankstyvas kovo sekmadienio rytas toks skaistus, o Sirijos pavasaris nuo Musa Dago šlaitų vilnija didžiulėmis raudonomis anemonomis iki pat kalvotų Antiochijos2 lygumų. Iš kalnų ganyklų trykšta švelnus raudonis, nustelbdamas kuklius baltus narcizus, kurie taip pat jau pražydo. Atrodo, kad kalną gaubia nematomas auksinis gaudesys. Gal tai dūzgia iš Kebusijės avilių išskridusios bitės, o gal šį tylų ir skaidrų rytą girdėti Viduržemio jūros mūša, graužianti uolotą Musa Dago skardį kitoje kalno pusėje, toli nuo čia? Nelygus kelias kyla aukštyn pro apgriuvusias sienas. Paskui sienos baigiasi virsdamos netvarkingomis akmenų krūvomis, piemenų takas siaurėja. Prieškalnė įveikta. Gabrielis Bagratianas atsigręžia atgal. Aukštas, su turisto apranga iš purios namie austos vilnos, jis išsitiesia ir suklūsta. Kilsteli kepurę nuo suprakaitavusios kaktos. Akys plačiai atmerktos. Jos kiek šviesesnės, bet ne mažesnės nei daugumos armėnų.

Gabrielis mato, iš kur atėjo: tarp parko eukaliptų švyti namas ryškiomis sienomis ir plokščiu stogu. Tvartai ir ūkiniai pastatai irgi gerai matyti sekmadienio ryto saulėje. Nors tarp Bagratiano ir vilos daugiau kaip pusė valandos kelio, ji vis dėlto atrodo taip arti, lyg būtų sekusi iš paskos jo pėdomis. Johunoluko bažnyčia, stovinti toliau slėnyje, tarytum sveikina jį, tarytum moja jam savo didžiuliu kupolu ir smailiu šoniniu bokštu. Masyvi, niūroka bažnyčia ir Bagratiano vila sudaro vieną visumą. Abi jas prieš penkiasdešimt metų pastatė Gabrielio senelis, legendinis fundatorius ir šių vietų geradarys. Armėnų valstiečiai ir amatininkai po klajonių ieškant uždarbio grįžta iš svetimų šalių, net iš Amerikos, į savo gimtinės lizdus, tik smarkiai prasigyvenę turčiai elgiasi kitaip. Jie statosi prabangias vilas pajūryje prie Kanų, tarp Heliopolio sodų ar ant Libano šlaitų prie Beiruto. Avetisas Bagratianas nebuvo iš tokių išsišokėlių. Jis įsteigė žinomą Stambulo firmą, atidarė filialus Paryžiuje, Londone ir Niujorke, bet jei tik leisdavo laikas ir darbai, nuolat grįždavo į savo vilą Johunoluke, Musa Dago papėdėje. Iš jo karališko dosnumo daug naudos turėjo ne tik Johunolukas, bet ir kiti šeši Svedijos apskrities armėnų kaimai. Jei nekalbėsime apie jo statytas bažnyčias ir mokyklas, amerikiečių misionierių-mokytojų pakvietimą, užtenka tik paminėti dovaną, kuri, nepaisant visų įvykių, išliko žmonių atmintyje iki šių dienų: laivas, prikrautas „Singer“ firmos siuvamųjų mašinų, kurias Avetisas Bagratianas po ypač sėkmingų savo firmos metų padovanojo penkiasdešimčiai neturtingiausių kaimo gyventojų.

Gabrielis nenuleidžia akių nuo vilos. Jis pažinojo senelį. Juk gimė šiuose žemiau stovinčiuose namuose, praleido čia ne vieną ilgą vaikystės mėnesį. Kol sukako dvylika. Šis ankstyvasis gyvenimas, kuris kadaise buvo jo gyvenimas, neįtikėtinai jaudina, jaudina iki skausmo. Tai tarytum gyvenimas iki gimimo, graudinantis sielą, verčiantis ją virpėti. Ar jis iš tikrųjų pažinojo senelį? Gal tik skaitė apie jį vaikiškoje knygelėje ar matė portretą? Neaukštas vyras su smailia balta barzdele, geltonai ir juodai dryžiuotu chalatu. Ant krūtinės grandinėle pritvirtinta pensnė auksiniais rėmeliais. Raudonais pusbačiais jis žengia sodo pievele. Visi jam žemai lenkiasi. Švelnūs seno žmogaus pirštai glosto berniuko skruostą. Ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai gyva tik jo svajonėse? Senelis kelia jam panašius jausmus kaip ir Musa Dagas. Kai prieš porą savaičių pirmą kartą vėl išvydo vaikystės kalną, jo tamsėjantį siluetą vakaro danguje, užliejo nenusakomas jausmas, bauginantis ir kartu malonus. Neįstengė jo iki galo suvokti, todėl pasistengė jį nuvyti. Ar tai buvo pirmas nuojautos dvelksmas? Ar čia prabilo dvidešimt treji metai?

Dvidešimt treji metai Europoje, Paryžiuje, visiškos asimiliacijos metai! Įvyko tai, kas galėjo įvykti per dvigubai ar trigubai ilgesnį laiką. Šie metai viską ištrynė. Po senelio mirties šeima, pamiršusi jo lokalinį patriotizmą, išsikelia iš šio Rytų pasaulio užkampio. Firmos centras ir toliau lieka Stambule, bet Gabrielio tėvai su abiem sūnumis dabar gyvena Paryžiuje. Tiesa, vyresnysis brolis – už Gabrielį vyresnis penkiolika metų – kaip ir senelis pakrikštytas Avetiso vardu, greitai dingsta iš Prancūzijos. Būdamas importo firmos vadovas grįžta į Turkiją. Ne veltui jį pavadino senelio vardu. Europa jo nevilioja. Jis truputį keistuolis, ieškantis vienatvės. Daugelį metų apleista Johunoluko vila jo pastangomis vėl suklesti. Vienintelis Avetiso pomėgis – medžioklė. Iš Johunoluko jis dažnai traukia medžioti į Tauro kalnyną ar Hauraną. Gabrielis mažai ką žino apie brolį, pats Paryžiuje lanko gimnaziją, studijuoja Sorbonoje. Niekas neverčia jo imtis prekybos, tiesa, ir jis, priešingai negu jo giminė, nejaučia tam jokio pašaukimo. Jis mokslininkas, laisvas menininkas, archeologas, meno istorikas, filosofas, beje, gauna metinę rentą, kuri leidžia būti laisvam, netgi pasiturinčiam. Dar labai jaunas veda Žiuljetę. Šios vedybos smarkiai pakeičia jo gyvenimą. Prancūzė žmona jį visiškai patraukia į savo pusę. Dabar Gabrielis labiau negu bet kada prancūzas. Armėnas jis nebent akademine prasme. Tiesa, visiškai neišsižada savo kilmės, armėnų žurnaluose spausdina vieną kitą mokslinį straipsnį. Kai sūnui Stefanui sueina dešimt metų, pakviečiamas armėnas studentas, kad išmokytų jį protėvių kalbos. Žiuljetei iš pradžių tai atrodo visiškai nereikalinga, net žalinga, bet armėnas studentas, jaunasis Samvelas Avakianas, yra malonaus būdo, ir po ilgesnio priešinimosi Žiuljetė pagaliau nusileidžia. Jei šeimoje kyla nesutarimų, jų priežastis visada ta pati. Kad ir kaip Gabrielis stengiasi įsilieti į svetimą aplinką, vis dėlto jam kartkartėmis tenka susidurti su savo tautos politine padėtimi. Kadangi jis kilęs iš garsios šeimos, lankydamiesi Paryžiuje į jį neretai kreipiasi armėnų politiniai veikėjai. Jam netgi siūlo Dašnakcutiuno3 partijos mandatą. Nors jis griežtai atsisako kvietimo, vis dėlto dalyvauja 1907 metų kongrese, kuriame jaunaturkių partija sudaro sąjungą su armėnų nacionaline partija.

Kalbama, kad reikia sukurti naują valstybę, kurioje skirtingos tautos gyvens taikiai, nežemindamos viena kitos. Tokie tikslai įkvepia ir jį, gerokai nutolusį nuo savo tautos. Tomis dienomis turkai negaili armėnams gražiausių komplimentų, visaip reiškia jiems savo meilę. Ištikimybės priesaiką Gabrielis Bagratianas vertina labiau negu kiti, tokia jau jo prigimtis. Todėl kai prasideda Balkanų karas, savanoriu stoja į armiją. Paskubomis apmokomas Stambulo atsargos karininkų mokykloje ir dar spėja pakovoti. Bulairo mūšyje jis – haubicų baterijos karininkas. Šis vienintelis ilgesnis išsiskyrimas su saviškiais trunka daugiau nei pusę metų. Dėl to jis smarkiai kenčia. Galbūt bijo, kad Žiuljetė gali nuo jo nutolti. Jaučia, kad jųdviejų santykiams iškilo kažkoks pavojus, nors tokiems įtarimams nėra jokio pagrindo. Grįžęs į Paryžių išsižada visų dalykų, nesusijusių su jo vidiniu gyvenimu. Jis – mąstytojas, žmogus, kuriam svarbiausia dvasiniai dalykai, žmogus plačiąja prasme. Kas jam turkai, kas armėnai? Jis rimtai svarsto priimti Prancūzijos pilietybę. Pirmiausia dėl to apsidžiaugtų Žiuljetė. Tačiau nuo šitokio žingsnio kiekvieną kartą sulaiko negeras jausmas. Jis savo noru ėjo į karą. Nors ir negyvena tėvynėje, negali jos išsižadėti. Tai jo tėvų žemė. Protėviai ten iškentė siaubingų dalykų, bet savo tėvynės neapleido. Gabrieliui neteko kentėti. Apie žudymus ir skerdynes žino tik iš kitų pasakojimų, iš knygų. Argi ne vis vien, kam pavaldus žmogus plačiąja prasme, svarsto jis ir lieka Osmanų imperijos pavaldiniu. Dveji laimingi metai puikiame bute Klebero aveniu. Atrodo, lyg visos problemos būtų išspręstos, rasta tinkama gyvenimo forma. Gabrieliui trisdešimt penkeri, Žiuljetei trisdešimt ketveri, Stefanui trylika. Gyvenimas teka be rūpesčių, jo nevargina per didelis garbės troškimas, darbas intelektualus, draugų ratas malonus. Dėl draugų, tai čia daug lemia Žiuljetės žodis. Pirmiausia vis labiau siaurėja Gabrielio ryšiai su senais pažįstamais armėnais. Gabrielio tėvai jau seniai mirę. Žiuljetė tarytum vis labiau stengiasi pabrėžti savosios genties kraują, Tik sūnaus akių pakeisti ji, žinoma, negali. Tačiau Gabrielis viso to, regis, nepastebi.

Visų jų likimą staiga pakeičia netikėtas Avetiso laiškas. Vyresnysis brolis prašo atvykti į Stambulą. Jis labai sunkiai serga ir nebegali tvarkyti firmos reikalų. Todėl kelias savaites darbuojasi, kad paverstų firmą akcine bendrove. Gabrielis turįs atvykti užsitikrinti savo turto dalies. Žiuljetė, visada pabrėždavusi, jog nusimano apie praktiškus dalykus, tuoj pat pareiškia lydėsianti Gabrielį ir paremsianti jį derybose. Juk čia labai svarbūs reikalai, o Gabrielis įpratęs visais pasitikėti, jis jokiu būdu neįveiksiąs klastingų armėnų ir jų gudrybių. 1914 metų birželis. Pasaulyje neramu kaip prieš audrą. Gabrielis nusprendžia į kelionę pasiimti ne tik Žiuljetę, bet ir Stefaną bei jo mokytoją Avakianą. Juk mokslo metai jau beveik baigėsi. Reikalų tvarkymas užtruks ilgai, o kas per tą laiką gali įvykti pasaulyje, niekas nežino. Antrąją liepos savaitę šeima atvyksta į Konstantinopolį. Bet Avetisas Bagratianas jų nebelaukė. Jis italų laivu išplaukė į Beirutą. Plaučių liga pastarosiomis dienomis smarkiai paaštrėjo, kad Avetisas nebegalėjo pakelti Stambulo oro. (Keista, kad europiečio Gabrielio brolis nori numirti ne Šveicarijoje, o Sirijoje.) Gabrielis derasi ne su broliu, o su direktoriais, advokatais ir notarais. Jis pamato, kad beveik nepažįstamas brolis su meile ir kuo rūpestingiausiai sutvarkė jo reikalus. Gabrielis pirmą kartą aiškiai suvokia: ligotas, senyvas Avetisas darbavosi dėl jo, už savo gerovę turi būti dėkingas jam. Koks nesusipratimas, kad broliai liko vienas kitam tokie svetimi. Gabrielis išsigąsta savo puikybės, juk jis net truputį niekino šį „prekybininką“, šį „rytietį“. Dabar jį apima ilgesys, noras, kol nevėlu, ištaisyti klaidą. Stambulo karštis iš tiesų nepakeliamas. Grįžti į Vakarus dabar būtų nelabai protinga. Reikia palaukti, kol praeis audra. Tuo tarpu vien mintis apie nedidelę kelionę jūra teikia atgaivos. Vienas naujausių kompanijos „Khedival Mail“ garlaivių plaukia į Aleksandriją ir pakeliui užsuka į Beirutą. Vakariniuose Libano šlaituose nuomojamos modernios vilos, galinčios patenkinti įnoringiausių nuomotojų poreikius. Žinovai tvirtina, kad žemėje nėra gražesnių vietų. Bet Gabrieliui nereikia įtikinėti Žiuljetės tokiais pažadais, ji iš karto sutinka keliauti kartu. Ją jau seniai kamuoja neaiškus jaudulys. Vilioja galimybė patirti ką nors nauja. Kai jie plaukia atvira jūra, tarytum patrankų šūviai pasipila naujienos: valstybės svaido viena kitai karo pareiškimus. Kai Beirute išlipa į krantą, Belgijoje, Balkanuose ir Galicijoje jau prasidėję pirmieji mūšiai. Apie grįžimą Prancūzijon nėra ko ir galvoti. Jie tarytum pakliuvo į spąstus. Laikraščiai rašo, kad Aukštieji Vartai4 stoja į sąjungą su vidurio valstybėmis. Paryžius atsiduria kitoje fronto pusėje. Paaiškėja, kad tikrasis kelionės tikslas nepasiektas. Avetisas Bagratianas vėl prasilenkia su savo jaunesniuoju broliu. Jis prieš porą dienų išvyko iš Beiruto ir per Alepą ir Antiochiją leidosi į varginančią kelionę į Johunoluką. Jis nenori mirti Libane, nori pasiekti Musa Dago papėdę. Tačiau laiškas, kuriame brolis pats praneša apie artėjančią mirtį, ateina tik rudenį. Tuo metu Bagratianai buvo apsigyvenę gražiame name truputį aukščiau Beiruto. Gyvenimas Beirute Žiuljetei atrodo visai pakenčiamas. Čia visur pilna prancūzų. Juos lanko įvairių valstybių konsulai. Žiuljetė kaip visada sugeba pritraukti žmones. Gabrielis džiaugiasi, kad ji taip lengvai pakelia tremtį. Ką gi daugiau galima padaryti? Beirute, šiaip ar taip, saugiau negu Europos miestuose. Bet Gabrieliui neišeina iš galvos namai Johunoluke. Savo laiške Avetisas maldauja jį pasirūpinti tėvų namais. Praėjus penkioms dienoms nuo laiško gavimo ateina daktaro Altuni telegrama, jog brolis mirė. Dabar Gabrielis ne tik galvoja apie savo vaikystės namus, bet ir nuolat apie juos kalba. Kai Žiuljetė staiga pareiškia norą kuo greičiau persikelti į tuos namus, apie kuriuos jis jai daugybę kartų pasakojo ir kuriuos dabar paveldėjo, Gabrielis išsigąsta. Ji užsispyrusi bando atremti jo priešinimąsi. Kaimo vienatvė? Jai tai esąs maloniausias dalykas. Nuošalumas, prabangos trūkumas? Pati susikurs visa, kas reikalinga. Kaip tik tai ją ir vilioja. Jos tėvai turėję kaime namus, kuriuose ji užaugusi. Jei jie turės nuosavus namus, juos įsirengs ir ji galės ten šeimininkauti kaip tinkama, išsipildys viena gražiausių jos svajonių, visai nesvarbu kur, kokiose šios žemės platumose. Nors ji su tokiu džiaugsmu rengiasi išvykti, Gabrielis mano, jog reikia palaukti, kol praeis lietaus sezonas. Ar nebūtų daug protingiau, jei jis iš paskutiniųjų pasistengtų perkelti šeimą į Šveicariją? Bet Žiuljetė tvirtai laikosi savo. Tai lyg koks iššūkis. Jis negali nuslopinti keisto nenoro ir kartu ilgesio. Tik gruodžio mėnesį jų nedidelė šeima išsirengia kelionėn į tėvų gimtinę. Nors visur pilna kariškių, jiems šiaip taip pavyksta traukiniu nusigauti iki Alepo. Alepe išsinuomoja du neaprašomos išvaizdos automobilius. Apskrities kelių purvynais jie kažkaip stebuklingai nuvažiuoja iki Antiochijos. O čia, prie Oronto tilto, jų jau laukė namų valdytojas Kristaforas su medžiokliniu vežimaičiu ir dviem vežimais daiktams susikrauti. Vežimus traukė jaučiai. Iki Johunoluko mažiau nei dvi valandos kelio. Šios valandos prabėga gana linksmai.

– Viskas buvo ne taip ir baisu, – sako Žiuljetė.

– Kaip aš čia patekau?

Vien išorinėmis priežastimis visko paaiškinti negalima. Jo sielos neapleidžia šventiška nuostaba. Kartu virpteli ir lengvas nerimas. Sugrįžta labai seni dalykai, pamiršti per dvidešimt trejus gyvenimo Paryžiuje metus. Tik dabar Gabrielis nukreipia sustingusį žvilgsnį į nuosavus namus. Žiuljetė ir Stefanas, aišku, dar miega. Johunoluko bažnyčios varpai irgi dar nepaskelbė sekmadienio ryto. Jo žvilgsnis nuslysta toliau į šiaurę, į slėnį, kuriame prisiglaudę armėnų kaimai. Šilkverpių kaimas Aziras iš čia gerai matyti, bet Kebusijės, paskutinės gyvenvietės, žvilgsnis jau nebepasiekia. Aziras miega tamsiai žaliame šilkmedžių patale. Ant nedidelės kalvos, prisišliejusios prie Musa Dago, stūkso vienuolyno griuvėsiai. Vienuolyną įsteigė šventasis apaštalas Tomas. Griuvėsių akmenyse išlikę svarbių įrašų. Kai kurie iš jų mena Seleukidų laikus ir galėtų būti tikras lobis archeologams. Kadaise Antiochija, anų laikų pasaulio valdovė, plytėjo iki pat jūros. Senovės liekanos čia guli po atviru dangumi arba pasirodo lobių ieškotojui, vos įsmeigus kastuvą į žemę. Per praėjusias savaites Gabrielis jau nemažai tokių radinių susikrovė savo namuose. Dabar senienų medžioklė – jo svarbiausias užsiėmimas. Tačiau kažkoks drovumas neleidžia jam kopti į kalvą, kur stovi šventojo Tomo vienuolyno likučiai. (Juos saugo didžiulės, vario spalvos karūnuotos gyvatės. Tiems vyrams, kurie šventuosius akmenis bandė vilkti namo statyboms, našta priaugdavo prie nugaros ir šventvagiai turėdavo ją nešioti iki grabo lentos.) Kas jam pasakojo šią istoriją? Kadaise motinos kambaryje, kuriame dabar gyvena Žiuljetė, sėdėdavo senos moterys keistai išdažytais veidais. Ar tai irgi tik jo fantazijos? Ar tai įmanoma? Ar Johunoluko motina ir motina Paryžiuje – ta pati moteris?

Gabrielis jau seniai įžengė į lapuočių mišką. Kalno šlaite įsirėžęs status plyšys, einąs iki pat viršūnės. Jį vadina Ąžuolų tarpekliu. Kopdamas piemenų taku, vos pastebimu tarp tankiai suaugusių krūmokšnių, jis staiga aiškiai suvokia: pereinamasis laikotarpis baigėsi. Turi ateiti apsisprendimas.

Pereinamasis laikotarpis? Gabrielis Bagratianas – Osmanų imperijos karininkas, artilerijos pulko rezervistas. Turkų armijos kovoja žūtbūtines kovas keturiais frontais. Kaukaze su Rusija, Mesopotamijos dykumoje su Anglija ir Indija, Galipolio pusiasalyje išsilaipino australų daliniai ir su sąjungininkų laivynais veržiasi pro Bosforo vartus. Ketvirtoji armija Sirijoje ir Palestinoje rengia naują proveržį į Sueco kanalą. Reikalingos nežmoniškos pastangos išlaikyti visus šiuos frontus. Enveras Paša, visų dievinamas karvedys, beprotiškai drąsiame žygyje į Kaukazą žiemą pražudė du armijos korpusus. Visur trūksta karininkų. Nepakanka ginkluotės. Bagratianas supranta, jog viltingos 1908 ir 1912 metų dienos seniai nuėjo į praeitį. Itihadas, jaunaturkių „Vienybės ir pažangos komitetas“, tik pasinaudojo armėnų tauta savo tikslams pasiekti ir netrukus sulaužė visas priesaikas. Gabrieliui nėra jokio reikalo pulti įrodinėti savo narsą ir ištikimybę. Juk dabar jo padėtis smarkiai pasikeitė. Jo žmona – prancūzė. Jam gali tekti fronte kariauti su tauta, kurią jis myli, kuriai tiek daug skolingas, su kuria jį riša santuokos ryšiai. Tačiau Alepe jis prisistatė vietiniam savo pulko rezervistų padaliniui. Tai jo pareiga. Kitaip galėtų būti palaikytas dezertyru. Keista, tačiau atrodo, jog kadrų skyriaus pulkininkui karininkų nelabai reikia. Jis atidžiai peržiūri Bagratiano dokumentus ir išsiunčia jį namo. Gabrielis turi nurodyti gyvenamąją vietą, būti ten ir laukti, kol jį pašauks. Visa tai įvyko lapkričio mėnesį. Baigiasi kovas, o šaukimo iš Antiochijos vis dar nėra. Ar tai kažkokie neaiškūs kėslai, ar nesuprantama karinėje kanceliarijoje viešpataujanti netvarka? Bet šią akimirką Gabrielis įsitikinęs, kad dar šiandien viskas bus išspręsta. Sekmadieniais iš Antiochijos atgabenamas paštas, ne tik laiškai ir laikraščiai, bet ir kaimakamo5 siunčiami vyriausybės įsakymai bendruomenėms bei pavaldiniams.

Gabrielis Bagratianas galvoja tik apie savo šeimą. Viskas taip keblu. Kaip gyvens Žiuljetė ir Stefanas, jei jis išeis į frontą? Jiems, ko gero, tiktų gyventi čia, Johunoluke. Žiuljetę tiesiog sužavėjo namai, parkas, sodas ir rožynas. Jai, regis, patinka būti dvaro šeimininke. Patikimų, pagarbos vertų žmonių netrūksta ir čia. Gabrielis nuo vaikystės pažįsta senąjį gydytoją Altuni ir keistuolį, labai mokytą vaistininką Grikorą. Prie šių garbingų žmonių, be abejo, reikia priskirti ir vardapetą6 Ter Haikazuną, Johunoluko bažnyčios galvą bei Svedijos Armėnų apaštališkosios bažnyčios vadovą, Bitiaso protestantų pastorių Harutiuną Nochudianą, mokytojus ir dar keletą įžymybių. Iš moterų, žinoma, negalima per daug reikalauti. Po pirmojo vakaro, kai Bagratianų viloje lankėsi ši išrinktųjų draugija, Gabrielis pasakė Žiuljetei, kad kokiame nors Provanso miestelyje vargu ar rasi šviesesnių žmonių nei šiame Sirijos pajūryje. Žiuljetė sutiko su jo žodžiais, nepradėjo kaip paprastai šaipytis iš visko, kas armėniška ar rytietiška, nors šiaip jau ne kartą erzindavo vyrą savo pastabomis. Tokie vakarai pasidarė jų namuose įprastu dalyku. Ir šį kovo sekmadienį numatytas toks priėmimas. Gabrielis laimingas, kad Žiuljetė į viską žiūri taip palankiai. Bet kas iš to, jei sūnus ir žmona liks čia vieni. Jie vis tiek bus atskirti nuo viso pasaulio.

Ąžuolų tarpeklis seniai liko Gabrieliui už nugaros, bet jis taip ir nenusprendė, ką daryti su šeima. Takas eina į šiaurę ir dingsta tarp meškauogių krūmelių bei rododendrų ant kalno viršūnės. Ši Musa Dago dalis vietos gyventojų vadinama Damladžku. Gabrielis dar prisimena visus vietovardžius. Damladžkas nėra labai aukštas. Du pietiniai gūbriai nesiekia daugiau nei aštuonis šimtus metrų. Tai dvi paskutinės šios kalnų atšakõs viršūnės, kurios staiga netvarkingais skaldos plotais griūte griūva į Oronto lygumą. Čia, šiaurėje, kur mūsų iškylautojas ieško takelio, Damladžkas kiek žemesnis. Jis virsta perėja, panašia į balną. Tai siauriausia pajūrio kalnyno vieta, tarytum Musa Dago juosmuo. Plokštikalnė susiaurėja iki kelių šimtų metrų, tuo tarpu stačiojo šlaito uolynas kyla į viršų. Gabrieliui atrodo, kad čia jis pažįsta kiekvieną akmenį, kiekvieną krūmą. Iš visų vaikystės vaizdų ši vieta giliausiai įsispaudė į atmintį. Tie patys pinijų skėčiai, susibūrę į nedideles giraites, tie patys žeme šliaužiantys spygliuočiai, pasišiaušę ant akmenuotos žemės. Laukinės vynuogės ir kitokie vijokliniai augalai raitosi apie baltas uolų kolonas, kurios kaip milžiniški gamtos išminčių pasitarimo dalyviai nutraukia savo kalbą, vos pasigirdus nekviesto svečio žingsniams. Tyloje staiga sučiauška kelionėn pasirengęs kregždžių pulkas. Paukšteliai žvitriai šaudo žalsvame ore tarytum žuvys ežere, tarytum vikrūs upėtakiai. Sparnelių judesiai greiti kaip blakstienų virpėjimas.

Gabrielis atsigula ant žolės, suneria rankas po galva. Jis jau du kartus kopė į Musa Dagą ieškodamas pinijų ir baltųjų uolų kolonų. Bet abu kartus pasuko ne ta kryptimi. Jau buvo pradėjęs galvoti, kad tos vietos apskritai nėra. Dabar pavargęs užmerkia akis. Kai žmogus grįžta į senų prisiminimų ir apmąstymų vietas, jį apninka dvasios, kurias sūnus paklydėlis kadaise pats sukūrė, o paskui paliko. Bagratianą irgi apninka jo vaikystės dvasios, dvidešimt trejus metus ištikimai laukusios jo šioje žavioje dykynėje. Tai labai karingos dvasios. Žiaurios kiekvieno armėnų berniuko fantazijos. (Juk kitaip ir būti negali!) Kruvinasis sultonas Abdiulchamidas išleido įsakymą persekioti krikščionis. Pranašo šunys – turkai, kurdai, čerkesai – susiburia po žalia vėliava, degina, plėšia, žudo armėnų žmones. Bet priešai neįtaria, kad gyvena toks Gabrielis Bagratianas. Jis suvienija savo tautą, išveda ją į kalnus. Jis neapsakomai drąsus, nugali daug stipresnį priešą, parbloškia jį ant žemės.

Gabrielis negena šalin vaikiškų svajonių. Jis, paryžietis, Žiuljetės vyras, mokslininkas, karininkas, pažįstąs dabartinio karo tikrovę ir pasirengęs vykdyti savo – Turkijos kariškio – pareigą, jis kartu ir berniukas, pilnas šimtmečiais susikaupusios kruvinos neapykantos, pasirengęs pulti pikčiausią savosios tautos priešą. Kiekvieno armėnų berniuko fantazijos. Jos trunka tik akimirką. Gabrielis stebisi, ironiškai šypso, galų gale užsnūsta.

Pašoka gerokai išsigandęs. Miegantį jį kažkas akylai stebėjo. Ko gero, gana ilgai. Jo sūnaus Stefano akys, pilnos tylios šviesos. Gabrielį apima nemalonus, nors ir ne visai suprantamas jausmas. Sūnui nederėtų stebėti miegantį tėvą. Tai kažkokio paslaptingo moralinio dėsnio pažeidimas. Gana griežtu balsu jis klausia:

– Ką čia veiki? Kur ponas Avakianas?

Atrodo, ir Stefanui darosi nejauku, kad užtiko tėvą miegantį. Jis nežino, kur dėti rankas. Jo sodrios lūpos pusiau praviros. Jis su mokykline uniforma, puskojinėmis ir plačiai atversta apykakle. Kalbėdamas pešioja savo švarkelio skvernus.

– Mama leido man pasivaikščioti vienam. Ponui Avakianui šiandien laisva diena. Juk sekmadieniais mes nesimokome.

– Čia tau ne Prancūzija, Stefanai, čia Sirija, – pabrėždamas kalba tėvas. – Daugiau nelaipiok po kalnus be priežiūros.

Stefanas įsitempęs žiūri į tėvą, lyg laukdamas po pabarimo svarbesnių nurodymų. Tačiau Gabrielis daugiau nieko nesako. Jį apima keistas sąmyšis, atrodo, tarytum jis pirmą kartą susitiko su sūnumi akis į akį. Kai šeima apsigyveno Johunoluke, jis mažai rūpinasi sūnaus reikalais, mato jį dažniausiai tik prie stalo. Paryžiuje ar per atostogas Šveicarijoje juodu su Stefanu dažnai eidavo pasivaikščioti vieni. Bet ar Paryžiuje, Montre, Šamoni gali pasijusti vienas? Skaidrus Musa Dago oras tarytum išlaisvina, sukuria artumo jausmą, juodviem iki šiol nepažįstamą. Gabrielis eina pirmas tarytum vadovas, pažįstąs įsidėmėtinas vietas. Stefanas žengia iš paskos tylėdamas, lyg kažko laukdamas.

Tėvas ir sūnus Rytuose! Vargu, ar tai galima palyginti su paviršutiniškais tėvų ir vaikų santykiais Europoje. Kas mato savo tėvą, mato Dievą. Nes tėvas yra paskutinis nenutrūkstamos protėvių grandinės narys, jungiantis žmogų su Adomu ir pasaulio sukūrimu. Bet Dievą mato ir tas, kas mato savo sūnų. Nes sūnus yra dar vienas narys, jungiąs žmogų su Paskutiniuoju teismu, su visų dalykų pabaiga, su išganymu. Argi šiame šventame ryšyje neturi viešpatauti drovumas ir trumpa kalba?

Tėvas, kaip ir dera, ryžtasi rimtam pokalbiui.

– Kokių dalykų dabar mokaisi su Avakianu?

– Neseniai pradėjome skaityti graikiškus tekstus, tėte. Be to, mokomės fizikos, istorijos, geografijos.

Bagratianas pakelia galvą. Jo sūnus prabilo armėnų kalba. Ar jis irgi paklausė armėniškai? Paprastai juodu kalbasi prancūziškai. Sūnaus ištarti armėniški žodžiai keistai sujaudina tėvą. Jis tik dabar suvokia, kad Stefaną laikė veikiau prancūzų, o ne armėnų berniuku.

– Geografijos, – pakartoja Gabrielis. – O apie kokias pasaulio šalis dabar mokotės?

– Apie Mažąją Aziją ir Siriją, – stropiai atsakinėja Stefanas. Gabrielis pritardamas linksi galva, lyg ir nesitikėdamas geresnio atsakymo. Paskui, kiek nutoldamas nuo temos, bando pasukti pokalbį praktiška linkme:

– Ar galėtum nubraižyti Musa Dago žemėlapį?

Stefanui labai patinka, kad tėvas tiek daug iš jo tikisi.

– Žinoma, tėte! Tavo kambaryje kabo dėdės Avetiso žemėlapis. Antiochija ir visas pajūris. Reikia tik padidinti mastelį ir pažymėti tai, kas žemėlapyje nenurodyta.

Iš tikrųjų taip. Gabrielis šią akimirką džiaugiasi sūnaus sumanumu. Netrukus mintys nuklysta, jis pagalvoja apie šaukimą į armiją, kuris galbūt jau keliauja paštu, o gal mėtosi ant kokios nors turkų kanceliarijos stalo Alepe ar Stambule. Juodu tylėdami žingsniuoja toliau. Stefanas susikaupęs laukia, kada tėvas vėl jį pakalbins. Tai tėtės gimtinė. Jis trokšta išgirsti apie visus paslaptingus dalykus, apie kuriuos tėvas jam taip retai užsimena. Bet tėvas, regis, ne šiaip sau išėjo pasivaikščioti, jis turi kažkokį tikslą. Ir štai prieš juos atsiveria savotiška terasa, kurią jis ir norėjo prieiti. Smarkiai išsikišusi iš kalno, ši terasa tarytum kabo virš tuštumos. Ją iš apačios tarytum dubenį laiko galinga uolų ranka išskėstais pirštais. Tai akmenuota plokštuma, plati, čia galėtum pastatyti porą namų. Nuo jūros ateinančios audros čia gali laisvai siausti, todėl išliko tik keletas krūmų ir agava kietais kaip oda lapais. Kabanti plokštuma išsikišusi taip toli, kad jei savižudis šoktų žemyn, kristų į jūrą keturis šimtus metrų neatsitrenkdamas į uolas. Stefanas bėga prie terasos krašto, taip turbūt padarytų kiekvienas berniukas. Bet tėvas tvirtai jį sučiumpa ir dar ilgai mėšlungiškai spaudžia sūnaus ranką. Laisva dešiniąja rodo jam, kas matyti tolumoje.

– Ten, šiaurėje, galėtume pamatyti Aleksandretės įlanką, jei ne Ras el Chanziras, arba Kiaulės nosis. O pietuose į jūrą įteka Orontas. Bet kalnas viską užstoja…

Stefanas atidžiai žiūri ten, kur rodo tėvo pirštas, į išlenktą banguojančios jūros pakrantę. Bet paskui paklausia apie visai ką kita:

– Tėte, ar tu tikrai turėsi eiti į karą?

Gabrielis nejaučia, kad vis dar baimingai spaudžia sūnaus ranką.

– Taip, įsakymas gali ateiti bet kurią dieną.

– Ar tai būtina?

– Kitaip negalima, Stefanai. Visi turkų atsargos karininkai turi vykti į savo pulką.

– Bet juk mes ne turkai. O kodėl jie tavęs nepašaukė iš karto?

– Sako, kad artilerija kol kas neturi pakankamai pabūklų. Kai tik bus sudarytos naujos baterijos, pašauks visus atsargos karininkus.

– O kur jie tave išsiųs?

– Aš paskirtas į Ketvirtąją armiją, dislokuotą Sirijoje ir Palestinoje.

Gabrieliui Bagratianui patinka mintis, kad jį gali komandiruoti į Alepą, Damaską ar Jeruzalę. Gal atsirastų galimybė pasiimti ir Žiuljetę su Stefanu. Stefanas, regis, atspėja tėvo mintis.

– O kaipgi mes, tėte?

– Ir aš galvoju…

Berniukas susijaudinęs nutraukia tėvo žodžius:

– Palik mus čia, tėte, labai prašau, palik mus čia! Juk mamai labai patinka mūsų namuose.

Tai sakydamas Stefanas nori nuraminti tėvą dėl motinos jausmų, juk ji čia svetima. Jis labai jautriai suvokia, kad tėtės ir mamos pasauliai skirtingi.

Bagratianas svarsto:

– Būtų geriausia pabandyti per Stambulą nugabenti jus į Šveicariją. Deja, Stambulas jau irgi tapo karo veiksmų zona.

Stefanas prispaudžia prie krūtinės sugniaužtus kumščius:

– Ne, nereikia į Šveicariją! Palik mus čia, tėte!

Gabrielis su nuostaba žvelgia į maldaujančias berniuko akis. Kaip keista! Šis vaikas, niekada nepažinojęs savo protėvių žemės, vis dėlto taip smarkiai su ja suaugęs. Šis Paryžiuje gimęs berniukas, neturėdamas savos emocinės patirties, krauju paveldėjo tai, kas gyva Gabrielio širdyje, prisirišimą prie Bagratianų giminės kalno. Jis uždeda ranką berniukui ant peties ir pasako tik vieną žodį:

– Pažiūrėsim.

Kai juodu vėl pakyla į Damladžko plokštikalnę, iki jų ataidi rytiniai Johunoluko varpai. Kelias į slėnį užtrunka apie valandą. Jiems tenka labai skubėti, kad sp


убрать рекламу






ėtų išklausyti bent antrąją mišių dalį.

Šilkverpių kaime Azire Bagratianai sutinka tik vieną kitą žmogų, Jie pagarbiai sveikinasi:

– Bari luis!  Geros šviesos!

Aziro gyventojai paprastai lanko Johunoluko bažnyčią. Iki jos tik penkiolika minučių kelio. Priešais kai kuriuos namus sustatyti stalai, ant kurių suklotos didelės lentos. Ant jų sudėlioti šilkverpių kokonai, balzgana masė, kurią reikia šildyti saulėje. Stefanas sužino, kad senelio Avetiso tėvas buvo šilkverpio sūnus ir jaunystėje, būdamas vos penkiolikos metų, keliaudavo į Bagdadą pirkti duonos. Pusiaukelėje į Johunoluką juodu sutinka senąjį žandarą Ali Nazifą. Orusis žandaras yra vienas iš dešimties turkų, jau daug metų gyvenančių tarp šių kaimų armėnų. Visi sugyvena taikiai, bičiuliškai. Be Ali Nazifo, yra dar penki žemesnio rango žandarai – būrys, kuriam jis vadovauja. Tačiau jie gana dažnai keičiami naujais, tuo tarpu Ali Nazifas visada paliekamas čia, jis nepajudinamas kaip Musa Dagas. Dar vienas sultono atstovas – kuprotas laiškanešys su šeima. Trečiadieniais ir sekmadieniais jis iš Antiochijos atgabena paštą. Ali Nazifas šiandien atrodo gerokai sutrikęs ir susirūpinęs. Šis gauruotas osmanų valdžios atstovas, regis, kažkur labai skuba valdiškais reikalais. Jo rauplėtas veidas po aptriušusia kailine kepure blizga nuo prakaito. Grėsmingas kavalerijos kardas daužosi į kreivas, liesas blauzdas. Sutikęs efendi  7 Bagratianą jis visada sustoja ir pagarbiai pasitempia, tačiau šiandien tik kilsteli ranką prie kepurės, veide matyti didelis sąmyšis. Keistas jo elgesys taip aiškiai krinta į akis, kad Gabrielis valandėlę žvelgia jam iš paskos.

Per aikštę priešais Johunoluko bažnyčią skuba keletas iš toliau atėjusių žmonių, jie jau vėluoja į pamaldas. Moterys su margai siuvinėtomis skarelėmis, pūstais sijonais, vyrai su išsipūtusiais šalvarais8 ir ilgais susegiotais kaftanais. Visų veidai rimti, susikaupę. Saulė šiandien kaitina kaip vasarą, kalkėmis dažyti namai ryškiai nušviesti. Dauguma vienaaukščiai, neseniai nubaltinti: kunigo Ter Haikazuno namas, gydytojo, vaistininko, dideli bendruomenės namai, priklausantys turtingajam Johunoluko seniūnui Tovmasui Kebusianui. Arkangelų bažnyčia pastatyta ant plataus pamato. Atviri laiptai kyla prie pagrindinių durų. Bažnyčios steigėjas Avetisas Bagratianas pastatė ją pagal garsiosios tautinės šventovės, esančios Kaukaze, pavyzdį. Pro atviras duris girdėti choro giedojimas. Virš minios galvų iš prieblandos spindi žvakėmis apšviestas altorius. Ant raudono Ter Haikazuno arnoto švyti aukso spalvos kryžius.

Gabrielis ir Stefanas įeina pro pagrindines duris. Samvelas Avakianas, namų mokytojas, juos sulaiko. Jis nekantriai jų laukė.

– Eikite pirmyn, Stefanai, – sako jis savo mokiniui. – Jūsų motina jau laukia.

Kai Stefanas pasineria į giedančią minią, mokytojas kreipiasi į Gabrielį:

– Turiu pranešti, kad atimti jūsų pasai. Užsienio ir vietinis. Iš Antiochijos atvyko trys valdininkai.

Gabrielis atidžiai stebi studento veidą. Samvelas jau kelerius metus yra tarytum jų šeimos narys. Armėnų inteligento veidas. Aukšta, kiek atlošta kakta. Už akinių stiklų – budrios liūdnos akys. Amžino nuolankumo išraiška, bet kartu ir aiškiai matomas ryžtas gintis, kiekvieną sekundę atremti priešininko smūgį. Valandėlę pažiūrėjęs į šį veidą Gabrielis klausia:

– O ką jūs darėte?

– Ponia viską atidavė valdininkams.

– Ir vidaus pasą?

– Taip, užsienio pasą ir teskere. 

Bagratianas nulipa nuo bažnyčios laiptų, užsidega cigaretę ir susimąstęs keletą kartų patraukia. Vidaus pasas leidžia jo savininkui laisvai keliauti po Osmanų valstybės provincijas. Be šio popieriaus sultono pavaldinys teoriškai neturi teisės iš vieno kaimo nueiti į kitą. Gabrielis numeta cigaretę ir ištiesia pečius.

– Tai tik reiškia, kad šiandien ar rytoj būsiu pašauktas į Alepą, į savo dalinį.

Avakianas, nuleidęs akis, žiūri į įsirėžusią ratų provėžą, kurią dar pagilino neseniai nulijęs lietus.

– Nemanau, kad tai reiškia, jog jūs būsite pašauktas į Alepą, efendi.

– O ką gi tai daugiau gali reikšti?

Avakiano balsas pasidaro labai tylus:

– Iš manęs taip pat atėmė pasą.

Bagratianas susijuokia, bet greitai nutyla.

– Vadinasi, mielasis Avakianai, jus pakvies į Antiochiją medicininio patikrinimo. Atrodo, šį kartą jie tikrai nejuokauja. Bet būkite ramus. Mes dar kartą sumokėsime mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Noriu, kad jūs liktumėte su Stefanu.

Avakianas nepakelia žvilgsnio nuo provėžos.

– Aš esu jaunas, bet daktaras Altuni, vaistininkas Grikoras, pastorius Nochudianas juk tikrai nėra karo prievolininkai. Pasus atėmė ir iš jų.

– Ar jūs tuo tikras? – užsipuola jį Gabrielis. – Kas atėmė pasus? Kokie valdininkai? Dėl kokios priežasties? Ir apskritai, kur yra tie ponai? Norėčiau jiems kai ką paaiškinti.

Jis išgirsta atsakymą, kad valdininkai, lydimi raitų žandarų būrio, prieš pusantros valandos išvykę Svedijos kryptimi. Jų uždavinys – atimti pasus iš aukštesnio sluoksnio žmonių, kadangi paprasti valstiečiai ar amatininkai pasų iš viso neturi. Geriausiu atveju jiems išduodamas leidimas prekiauti Antiochijos turguje.

Gabrielis, pamiršęs mokytoją, dideliais žingsniais žingsniuoja pirmyn ir atgal. Tik po kiek laiko prabyla:

– Eikite į bažnyčią, Avakianai, aš irgi tuoj ateisiu.

Bet jis nė nemano dalyvauti mišių pabaigoje. Gausus choras kaip tik užgieda įspūdingą giesmę. Iš lėto, susimąstęs, pakreipęs galvą jis nužingsniuoja per aikštę, eina gatve ir pasuka keliu į vilą. Į namus neina, sustoja prie tvartų ir liepia pabalnoti vieną iš arklių, kuriais taip didžiavosi brolis Avetisas. Gaila, kad nėra Kristaforo, jis galėtų palydėti šeimininką. Dabar jį lydi vaikinas, prižiūrintis tvartus. Gabrielis gerai nežino, ką darys.

Jei paleisi arklį ristele, apie vidurdienį gali nujoti iki Antiochijos.

Antras skyrius 

KONAKAS. HAMAMAS. SELAMLIKAS 9

 Сделать закладку на этом месте книги

Antiochijos konakas – kaimakamo, apskrities viršininko, kanceliarija – stovi kalno tvirtovės papėdėje. Tai nešvarus, bet erdvus pastatas, nes Antiochija yra viena iš didžiausių Sirijos provincijų.

Gabrielis Bagratianas paliko vaikiną su arkliais prie Oronto tilto ir jau ilgokai laukia didelėje konako patalpoje. Jis tikisi, kad jį priims pats kaimakamas, kuriam pasiuntė vizitinę kortelę. Turkų valdžios įstaiga. Gabrielis matė tokių ne vieną. Ant drėgnos sienos su besilupančiu tinku kabo aliejiniais dažais pieštas sultono portretas ir keletas įrėmintų Korano citatų. Vos ne visi langų stiklai perskilę, sutvirtinti šakaliais. Purvinos medinės grindys prispjaudytos, visur mėtosi nuorūkos. Prie rašomojo stalo sėdi kažkoks žemesnis tarnautojas, žvelgia į priekį nieko nematančiomis akimis ir čepsi. Stambių musių spiečiai netrikdomi zvimbia savo bjaurų koncertą. Pasieniais stovi ilgi suolai. Keletas žmonių laukia. Turkų ir arabų valstiečiai. Vienas iš jų, nepaisydamas nešvaros, atsitūpė ant grindų, išskleidęs savo ilgą apsiaustą, lyg norėdamas uždengti kuo daugiau purvo. Rūgštus neišdirbtos odos, prakaito, šaltų tabako dūmų, vangumo ir skurdo kvapas. Gabrielis žino, kad kiekvienos šalies valdžios įstaigos turi savo kvapą. Visoms joms būdinga baimės ir rezignacijos atmosfera: paprasti žmonės priima valdžios galybę kaip gamtos katastrofas.

Margai apsirengęs durų sargas, niekinamai dėbtelėjęs, nuveda jį į mažesnį ir kiek švaresnį kambarį su sveikais langų stiklais, apmušalais išklijuotomis sienomis ir dokumentais apkrautu rašomuoju stalu. Ant sienos kabo ne sultono portretas, o didelė balne sėdinčio Envero Pašos fotografija. Gabrielis sustoja priešais dar neseną strazdanotą vyrą rausvais plaukais, su mažais angliškais ūseliais po nosimi. Tai ne viršininkas, o tik pavaduotojas, tvarkąs Svedijos pajūrio srities reikalus. Labiausiai krito į akis nepaprastai ilgi, rūpestingai prižiūrimi nagai. Jis vilkėjo pilka eilute, per ankšta net jo mažai liesai figūrėlei, ryšėjo raudoną kaklaryšį, avėjo ryškiai geltonais suvarstomais batais. Bagratianas iš karto suprato: jis iš Salonikų. Tai rodė būtent jo išorė. Salonikuose gimė jaunaturkių nacionalinis judėjimas, įnirtingai laikęsis vakarietiškos orientacijos, besąlygiškai gerbęs visas Europos pažangos formas. Be jokios abejonės, pavaduotojas buvo vienas iš jų, gal net Itihado narys, to paslaptingojo Comité pour union et progrés 10, kuris šiandien turi neribotą valdžią kalifų imperijoje. Su lankytoju jis buvo nepaprastai mandagus, pats pristūmė kėdę prie rašomojo stalo. Paraudusios, be blakstienų akys, būdingos daugeliui raudonplaukių, žvelgė ne į Bagratianą, o kažkur į šalį. Bagratianas dar kartą, kiek pabrėždamas, pakartojo savo vardą. Pavaduotojas lengvai linktelėjo galvą.

– Didžiai gerbiama Bagratianų šeima mums žinoma.

Reikia pripažinti, kad nuo valdininko žodžių ir gestų Gabrielis pasijuto geriau. Jo balse atsirado daugiau pasitikėjimo.

– Iš kai kurių mano tėviškės piliečių šiandien atimti pasai, taip pat ir iš manęs. Ar tai jūsų įstaigos potvarkis? Ar jūs apie tai žinote?

Pavaduotojas kiek pagalvojo, pasirausė popieriuose ir pagaliau pratarė, kad turėdamas tiek daug pareigų negalįs iš karto prisiminti visų smulkmenų. Pagaliau tarytum prisiminė.

– Ak taip! Žinoma! Vidaus pasai. Tai ne vietinės valdžios potvarkis, tai jo ekscelencijos pono Vidaus reikalų ministro įsakymas.

Jis susirado mašinėle spausdintą lapą, pasidėjo jį priešais save, tarytum pasirengęs lankytojui pareikalavus perskaityti visą ministro Talaato Bėjaus įsakymo tekstą. Gabrielis pasiteiravo, ar įsakymas taikomas visiems. Atsakydamas valdininkas aiškiai išsisukinėjo. Platiesiems gyventojų sluoksniams tai esą nesvarbu, kadangi vidaus pasus turi tik turtingesni pirkliai, prekybininkai ir kiti panašūs asmenys. Bagratiano žvilgsnis nukrypo į ilgus valdininko nagus.

– Aš visą gyvenimą gyvenau užsienyje, Paryžiuje.

Valdininkas vėl linktelėjo galvą.

– Mes tai žinome, efendi.

– Todėl aš nepripratęs, kad būtų ribojamos mano laisvės…

Valdininkas atlaidžiai šyptelėjo.

– Jūs per daug rimtai žiūrite į šį dalyką, efendi. Juk vyksta karas. Beje, šiandien ir Prancūzijos, Vokietijos ar Anglijos piliečiams tenka taikstytis su daugeliu dalykų, prie kurių jie nėra pripratę. Visoje Europoje padėtis panaši į mūsiškę. Be to, prašom nepamiršti, kad gyvename Ketvirtosios armijos užnugaryje, taigi karo zonoje. Todėl reikalinga šiokia tokia žmonių judėjimo kontrolė.

Jis aiškino taip įtikinamai, kad Gabrieliui Bagratianui kiek palengvėjo. Šio ryto įvykiai, atviję jį į Antiochiją, tarytum prarado aštrumą. Valstybė turi gintis. Sklinda kalbos apie šnipus, išdavikus, dezertyrus. Iš tokio užkampio kaip Johunolukas negali aiškiai spręsti apie šitokias administracines priemones.

Tolesnė valdininko kalba turėjo dar labiau nuraminti armėno nepasitikėjimą ir nerimą. Ministras atėmė pasus, bet tai nereiškia, kad svarbiais atvejais negalima išduoti kitų dokumentų. Tam esančios kompetentingos įstaigos Alepe. Ponas tikriausiai žinąs, kad jo ekscelencija vali  11 Dželalas Bėjus yra geriausias ir teisingausias gubernatorius visoje šalyje. Prašymą esą galima su teigiama rekomendacija pasiųsti į Alepą. Staiga valdininkas prabilo apie kitą dalyką.

– Jei neklystu, efendi, esate karo prievolininkas.

Gabrielis trumpai viską paaiškino. Dar vakar jis tikriausiai būtų prašęs valdininką pasiteirauti, kodėl jo dar nepašaukė į karo tarnybą. Bet prieš kelias valandas viskas iš esmės pasikeitė. Jį staiga labai prislėgė mintis apie karą, Žiuljetę, Stefaną. Turkų karininko pareigos jausmas tarytum ištirpo. Dabar jis tiesiog džiaugtųsi, jei Alepo valdžia jį pamirštų. Jis nesistengs atkreipti dėmesio į save. Tačiau buvo nustebęs, kad Antiochijos valdžios įstaigos gerai žino apie jį kone viską. Užraudusios valdininko akys žvelgė palankiai.

– Jūs esate kariškis, galima sakyti, atostogaujate, tad kam gi jums pasas?

– Bet mano žmona ir sūnus…

Tariant šiuos valdininkui nelabai suprantamus žodžius Gabrielį staiga apėmė kraupi nuojauta: įkliuvome į spąstus.

Tą pat akimirką atsidarė dvivėrės durys į gretimą kambarį. Įėjo du ponai. Vienas vyresnysis karininkas, kitas tikriausiai kaimakamas – apskrities viršininkas, aukštas apkūnus žmogus pilku, kiek suglamžytu švarku. Po akimis kabo sunkūs rudai juodi maišeliai, veidas pilkšvas ir sudribęs, kaimakamas turbūt serga kepenų liga. Bagratianas ir valdininkas atsistojo. Kaimakamas nekreipė į armėną nė mažiausio dėmesio. Tyliu balsu davė savo pavaldiniui kažkokį nurodymą, vangiai kilstelėjo ranką prie kepurės ir kartu su majoru išėjo iš kanceliarijos. Jo darbo diena, regis, baigėsi. Gabrielis pažvelgė į duris.

– Ar karininkas nelygu karininkui?

Valdininkas ėmėsi tvarkyti popierius ant savo stalo.

– Nesuprantu, ką turite galvoje, efendi.

– Turiu galvoje, kad vienaip elgiamasi su turkais, kitaip su armėnais.

Atrodo, ši pastaba smarkiai išgąsdino valdininką.

– Prieš įstatymą visi Osmanų imperijos piliečiai yra lygūs.

Tai, kalbėjo jis toliau, esąs svarbiausias 1908 metų revoliucijos laimėjimas. Žinoma, išliko kai kurių praeities įpročių, pavyzdžiui, Osmanų valstybės tikrųjų gyventojų protegavimas skiriant į administracinę ar karinę tarnybą, bet tai tokie reiškiniai, kurių vien įstatymais neįveiksi. Tautos nesikeičia taip greitai kaip konstitucijos, reformos popieriuje vyksta greičiau negu tikrovėje. Savo valstybiškai politiškus išvedžiojimus jis baigė žodžiais:

– Karas visais požiūriais pakeis padėtį.

Gabrielis šiuos žodžius priėmė kaip gerą ženklą. Bet valdininkas staiga atlošė savo strazdanotą veidą, kuriame, regis, be jokios priežasties pasirodė arši neapykanta.

– Reikia tikėtis, kad neįvyks nieko tokio, kas priverstų vyriausybę parodyti kai kuriems gyventojų sluoksniams, kokia nenumaldomai griežta ji gali būti.

Įsukdamas į Antiochijos turgaus gatvę Gabrielis Bagratianas buvo tvirtai nusprendęs du dalykus: pirmiausia, jei jį šauks į armiją, nieko nepagailėti ir atsipirkti nuo karinės tarnybos. Antra – laukti karo pabaigos Johunoluke, ramiuose savo protėvių namuose niekieno netrukdomam ir nepastebimam. Kadangi jau 1915 metų pavasaris, tikriausiai liko vos keli mėnesiai, kol bus paskelbtos visuotinės paliaubos. Jo nuomone, rugsėjį ar spalį. Nė viena partija nesiryš leistis į dar vieną žiemos ofenzyvą. Iki tol reikia kaip įmanoma įsikurti čia, o paskui kuo greičiau grįžti į Paryžių.

Turgus įtraukė jį į savo srautą. Plati srovė, neskubanti, nedidėjanti ir nemažėjanti, ne tokia kaip judriuose Europos miestuose, banguojanti nesustojančiu ritmu. Taip laikas plaukia į amžinybę. Galėjai pamanyti, kad atsidūrei ne gūdžiame Antakijos provincijos miestelyje, o Alepe ar Damaske. Tokie begaliniai atrodė dviejų turgaus priešingybių srautai. Turkų pirkliai ir valdininkai apsirengę europietiškais drabužiais, su lazdelėmis ir krakmolytomis apykaklėmis, ant galvų turkiškos kepuraitės. Armėnai, graikai, sirai taip pat dėvi europietiškai, tačiau visų skirtingos kepurės. Tarp jų dažnai gali pamatyti kurdų ir čerkesų su savo tautiniais apdarais. Dauguma iš jų atvirai nešiojasi ginklą. Vyriausybė, įtariai žiūrinti į kišeninį peiliuką krikščionių rankose, nedraudžia neramiems kalnų gyventojams turėti modernius šautuvus, netgi dalija juos. Matosi daug valstiečių arabų, gyvenančių apylinkių kaimuose. Vienas kitas beduinas iš pietų su ilgais ir plačiais apsiaustais – dykumos spalvos. Ant galvų puošnūs tarbušai12, nuo kurių iki pečių krinta purūs šilkiniai kutai. Moterys su čaršafais13, kukliais musulmonių apdarais. Bet pasitaiko ir neapsigobusių, emancipuotų, kurių sijonai atidengia kulkšnis ir šilkines kojines. Retkarčiais tarp žmonių pratipena sunkiai apkrautas asiliukas nuleista galva, varganas proletaras gyvulių pasaulyje. Gabrieliui rodėsi, kad kiekvieną kartą jam prieš akis išnyra tas pats asiliukas, kaskart tas pats apdriskęs vyras tempia jį už pavadžio. Bet viskas, visas šis pasaulis – vyrai, moterys, turkai, arabai, armėnai, kurdai, kareiviai rudomis lauko uniformomis, asilai, ožkos – savo panašia eisena buvo susilieję į žodžiais nenusakomą visumą: ilgas, lėtai linguojantis žingsnis nesulaikomai traukia į kažkokį tikslą, nežinia į kokį.

Gabrielis uodė savo vaikystės kvapus. Verdančio sezamo aliejaus kvapas veržiasi į gatvę iš pašalėse sustatytų katilų. Česnaku pagardintų ėrienos kukulių, čirškančių keptuvėse ant atviros ugnies. Pūvančių daržovių kvapas. Ir visų aštriausias kvapas žmonių, naktį miegančių su tais pat drabužiais, kuriuos vilki dieną.

Jis atpažino ir aistringą gatvės prekeivių giedojimą: „Ja rezzah, ja kerim, ja  fettah, ja alim“ , – ilgesingai šaukė berniukas, siūlantis krepšyje sukrautus baltus žiedo formos duonos kepalus. „O Maitintojau, geriausiasis, visa atidarantis, visažini!“ Senoviniais šūksniais buvo giriamos šviežios datulės: „O tu, tamsiaode, tamsiaode dykumos mergaite!“ Salotų pardavėjas kimiu balsu irgi kartojo seną giesmelę: „Ed daim Allah, Allah ed daim !  Mintis, kad amžinas tik Alachas, turėtų paguosti pirkėją, apžiūrinėjantį jo gendančią prekę. Gabrielis nusipirko beraziką , bandelę, apteptą vynuogių sirupu. Šis „kregždžių maistas“ jam irgi priminė vaikystę. Bet atkandęs pirmąjį kąsnį pajuto pasibjaurėjimą ir padovanojo bandelę berniukui, nenuleidžiančiam akių nuo jo burnos. Kelias sekundes jis užmerkė akis, taip smarkiai jį pradėjo pykinti. Kas gi atsitiko, kas taip iš pagrindų pakeitė pasaulį? Šiame krašte jis gimė, čia turėtų jaustis namuose. Bet ar tai įmanoma? Nesulaikomas, vienodas turgaus minios srautas vertė abejoti, ar tikrai čia jo tėvynė. Jis kažką jautė, nors veidai visai į jį nežiūrėjo. O jaunasis valdininkas? Jis elgėsi labai korektiškai ir mandagiai. „Didžiai gerbiama Bagratianų šeima.“ Gabrielis staiga suprato, kad mandagumas ir „didžiai gerbiama šeima“ buvo tikras pasityčiojimas. Tai buvo neapykanta, į mandagius žodžius įvilktas pyktis. Ta pati neapykanta bangavo ir šiame turguje. Degė ant jo odos, gręžė nugarą. Ir iš tikrųjų, nugara perbėgo staigus šiurpulys, persekiojamo žmogaus baimė, nors nė vienas iš aplinkinių nekreipė į jį nė mažiausio dėmesio. Johunoluke, dideliuose namuose, savo namuose jis nieko tokio nepatirdavo. O kaipgi anksčiau, Paryžiuje? Nepaisydamas visos gerovės, jis jautė kažkokį šaltį. Buvo imigrantas, kurio šaknys kitoje šalyje. Ar jo šaknys čia? Tik dabar, šiame nešvariame savo tėvynės turguje, pajuto, kad šioje žemėje jis visur absoliučiai svetimas. Armėnas! Jo gyslomis teka labai senos giminės kraujas, jame gyvena labai sena tauta. Bet kodėl mintyse jis dažniau kalba prancūziškai negu armėniškai kaip štai dabar? (O juk šį rytą pajuto didelį džiaugsmą, kai sūnus atsakė jam armėniškai.) Kraujas ir tauta! Būkime sąžiningi! Ar tai irgi nėra tik tuščios sąvokos? Kiekvienos epochos žmonės ant karčios gyvenimo duonos užsiberia naujų prieskonių, naujų idėjų, ir duona tampa visai nevalgoma. Prieš jį atsivėrė dar viena turgaus gatvė. Ten prie savo parduotuvių ir kioskelių stovi daugiausia armėnai: keičia pinigus, prekiauja kilimais, papuošalais. Ar tai jo broliai? Tie klastingi veidai, apgaulingi žvilgsniai, tykantys pirkėjų? Ne, tokios brolybės jam nereikia, dėkui, čia jam viskas bjauru. Tačiau ar senasis Avetisas Bagratianas kadaise buvo geresnis už tokį štai turgaus prekiautoją, nors galbūt jis buvo platesnių pažiūrų, sumanesnis, energingesnis? O argi ne vien seneliui jis turi būti dėkingas, kad dabar jam nereikia būti tokiam, kaip štai šis, kaip tie kiti? Pasibjaurėjimo krečiamas jis ėjo toliau. Suvokė, jog jam darosi sunku todėl, kad į daugelį dalykų ėmė žiūrėti Žiuljetės akimis. Susitikęs su žmonėmis pasijunta svetimas ne tik išoriniam pasauliui, bet ir sau. Dėl Dievo, nejaugi neįmanoma būti tiesiog žmogumi, kaip kad šiandien rytą buvo ant Musa Dago, būti nepriklausomam nuo purvinos, priešiškos minios?

Niekas taip neišsekina kaip toks savo tikrosios esmės tikrinimas! Gabrielis Bagratianas pabėgo iš „Ilgojo turgaus“, Usun čarči , – taip jis vadinamas turkiškai. Nebegalėjo pakęsti priešiško jo ritmo. Stovėjo nedidelėje, naujų pastatų apsuptoje aikštėje. Į akis krito vienas gražus statinys, hamamas, turkiška garinė pirtis, kaip visada įrengta savotiškai prabangiai. Dar buvo per anksti aplankyti senąjį agą Rifaatą Bereketą. Nesinorėjo jam eiti ir į nešvarias užkandines, todėl įėjo į pirtį.

Dvidešimt minučių išbuvo didelėje bendroje salėje besigarindamas iš lėto kylančiame debesyje, kuris ne tik vaiduokliškai atitolindavo kitų kūnus, bet, regis, nešė kažkur tolyn ir jo kūną. Tai buvo tarytum nedidelė mirtis. Jis jautė mįslingą šios dienos reikšmę. Nuo jo nutolusio kūno lašėjo prakaitas, o kartu ir sunkiai įgytas tikėjimas, kurio iki šiol laikėsi.

Vėsesniame gretimame kambaryje atsigulė ant tuščio gulto ir, kaip paprastai, leidosi apdorojamas pirtininko. Jam atrodė, kad dabar jis, jei taip galima pasakyti, buvo nuogesnis negu prieš tai pirtyje. Pirtininkas puolė prie jo ir pagal visas meno taisykles – tai iš tiesų menas – ėmė minkyti jo kūną. Dažnais smūgiais grojo jo kūnu tarytum cimbolais. Pats kažką po nosimi niūniavo. Ant gretimų gultų panašiai buvo apdorojami keletas turkų bėjų. Jie palaimingai dejavo kęsdami įnirtingą pirtininkų stropumą. Tarp dejonių protarpiais kažką padrikai kalbėjo. Gabrielis iš pradžių nė nemanė klausytis. Bet pro jo kankintojo niūniavimą jam į ausis nenumaldomai prasiskverbdavo kiti balsai. Jie buvo tokie savotiški, taip ryškiai skyrėsi vienas nuo kito, kad Gabrieliui rodėsi, jog jis mato šiuos balsus.

Pirmasis – storulis bosas. Be abejo, labai pasitikintis savimi, jam be galo svarbu žinoti viską, netgi pirma, negu tai sužino atsakingi valdininkai.

– Anglai torpediniu laivu jį atsiuntė iš Kipro į pakrantę… Prie Ošlaki… Jis atsigabeno pinigų ir ginklų, septynias dienas kurstė kaimo gyventojus maištui… Policija, aišku, nieko nežinojo… Žinau ir jo vardą… Tas kiaulė vardu Keškerianas…

Kitas balsas aukštas, baikštus. Senesnis, taikingesnis žmogelis, nenorįs tikėti tokiomis baisybėmis. Jo balsas buvo tarytum žemesnio rango, į kitus žvelgė iš apačios. Dejuodamas iš malonumo jis įterpdavo kilnius Korano žodžius:

– La illah ila ‘llah … Dievas yra didis… Taip negalima… Bet gal tai netiesa… la  illah ila ‘llah … Dabar visi tiek daug kalba… Ko gero, tai tik kalbos…

Storulis bosas su panieka:

– Turiu labai rimtų laiškų iš aukšto asmens, mano ištikimo draugo…

Trečias balsas, gergždžiantis. Provokatoriaus ir politikuotojo, kuris apsidžiaugtų, jei pasaulyje viskas apsiverstų aukštyn kojomis:

– To ilgiau negalima pakęsti… Vieną kartą reikia padaryti galą… Ką gi veikia vyriausybė?.. Kur Itihadas?.. Karinė prievolė – tikra nelaimė… Tuos niekšus dar ir apginkluoja… Dabar pamatysit, kas iš viso to išeis… Karas… Seniai visiems aiškinu, net kvapo pritrūksta…

Ketvirtas balsas, susirūpinęs:

– O kas buvo Zeitune?

Taikingas žmogelis:

– Zeitune? Ką?.. Visagali Dieve!.. Kas gi atsitiko Zeitune?

Provokatorius, reikšmingai:

– Zeitune?.. Pranešimas kabo apskrities skaityklos salėje… Kas nori, gali pasiskaityti…

Informuotasis bosas:

– Skaityklų visur pristeigė vokiečių konsulatai…

Nuo tolimiausio gulto jį pertraukia penktas balsas:

– Skaityklas įsteigėme patys.

Tamsi nesuprantamų užuominų migla: Keškerianas… Zeitunas… Padaryti galą. Nesuprasdamas detalių Gabrielis suvokia visumą. Kol pirtininkas kumščiais maigė jam pečius, turkų balsai garsiai aidėjo ausyse. Nepakeliama gėda! Dar ką tik jis su pasidygėjimu žvelgė į armėnų prekybininkus turguje, o dabar pajuto atsakomybę, suprato, kad jo likimas susipynė su šios tautos likimu.

Tuo metu ponas nuo tolimiausiojo gulto aikčiodamas pakilo. Jis užsiskleidė apsiaustą, atstojusį maudymosi chalatą, ir klypuodamas žengė keletą žingsnių per kambarį. Gabrielis pamatė, kad jis labai aukštas ir storas. Jo sklandi kalba ir tai, kad kiti klausėsi jo neprieštaraudami, rodė, jog tai galingas ir įtakingas žmogus.

– Vyriausybė smerkiama be reikalo. Politikoje niekas nedaroma paskubomis. Padėtis iš tikrųjų visai kitokia, negu kalba neišmanėliai. Sutartys, kapituliacijos, įsipareigojimų laikymasis, užsienis! Galiu gerbiamiems ponams pranešti, kadangi jais pasitikiu, kad Gynybos ministerija, jo ekscelencija Enveras Paša, išsiuntė karinėms įstaigoms įsakymą nuginkluoti melum ermeni millet  – išdavikiškąją armėnų tautą, taigi pašauktuosius atitrauks iš fronto linijų ir panaudos paprastam darbui, tiesti kelius ar gabenti krovinius. Štai kokia tiesa! Bet apie tai kalbėti dar per anksti.

„Negaliu to klausytis, negaliu pakęsti“, – pagalvojo Gabrielis Bagratianas. Tuo tarpu kitas balsas jo viduje kalbėjo: „Juk esi persekiojamas.“ Tačiau vidinę kovą nulėmė tamsi jėga, pakėlusi jį nuo gulto. Jis atstūmė pirtininką ir nušoko ant akmeninių grindų plokščių. Apsigobė šlaunis balta paklode. Atrodė, kad pykčiu liepsnojantis veidas, maudynės sušiaušti plaukai, galingas torsas nebe jo, ne to pono su anglišku turisto kostiumu. Jis sustojo priešais galingąjį ir įtakingąjį. Iš rudai juodų paakių ir veido, liudijančio apie nesveikas kepenis, suprato, jog tai apskrities viršininkas. Bet tai jį tik dar labiau suerzino.

– Kaukaze jo ekscelenciją Enverą Pašą ir jo štabą išgelbėjo armėnų kuopa. Nedaug trūko, kad jis būtų pakliuvęs rusams į nelaisvę. Jūs tai žinote taip pat gerai kaip ir aš, efendi. Be to, žinote, kad paskui jo ekscelencija parašė raštą Siso katolikosui ir Konijos vyskupui, kuriame dėkodamas giria sadika ermeni millet –  ištikimąją armėnų tautą. Šis raštas vyriausybės liepimu buvo viešai paskelbtas. Štai kokia tiesa! Kas nori užnuodyti šią tiesą, kas skleidžia gandus, tas silpnina karines pajėgas, ardo vienybę, tas yra imperijos priešas, valstybės išdavikas! Tai sakau jums aš, Gabrielis Bagratianas, turkų armijos karininkas…

Jis nutilo laukdamas atsakymo. Tačiau bėjai, apstulbę nuo tokio jausmų proveržio, nė neprasižiojo, o apskrities viršininkas susiautė apsiausto skvernus ant savo nuogo kūno. Tad Gabrielis nedelsdamas išėjo iš kambario jausdamasis nugalėtoju, nors ir drebėdamas iš susijaudinimo. Vilkdamasis drabužius suprato, kad taip atskleidęs savo vidų padarė vieną didžiausių savo gyvenimo kvailysčių. Dabar kelias į Antiochiją jam užkirstas. O tai vienintelis kelias iš čia, kelias grįžti į pasaulį. Prieš įžeisdamas apskrities viršininką turėjo pagalvoti apie Žiuljetę ir Stefaną. Vis dėlto pajuto nemažą pasitenkinimą.

Jo širdis vis dar smarkiai plakė, kai agos Rifaato Bereketo tarnas įleido jį į vėsaus turkiško namo svečių kambarį – selamliką. Minkštu kilimu Gabrielis žingsniavo po pustamsį kambarį. Jo laikrodis, beprasmiškai nustatytas Europos laiku, rodė antrą valandą dienos. Taigi, šventas namų ramybės metas, kefo , neliečiamo vidurdienio poilsio metas. Tokiu metu bet koks vizitas reiškia nusižengimą papročiams. Jis atėjo per anksti. Aga, nepaperkamas senovinio turkų etiketo saugotojas, privertė jį kiek palaukti. Bagratianas žingsniavo po beveik tuščią kambarį, kuriame nebuvo nieko, išskyrus dvi ilgas, žemas sofas, dar stovėjo dubuo su anglimis ir mažas stalelis vaišėms. Mintyse teisino savo nemandagumą: vyksta nežinia kas, negalima delsti nė minutės, reikia viską išsiaiškinti. Rifaatas Bereketas buvo Bagratianų šeimos draugas dar nuo senų laikų, nuo tų šlovingų dienų, kai namų šeimininkas buvo senasis Avetisas. Gabrielis Rifaatą prisiminė labai aiškiai ir su didele pagarba. Nuo tada, kai grįžo į Johunoluką, jau du kartus čia lankėsi. Aga ne tik padėjo jam nusipirkti reikalingų prekių, jis kartkartėmis atsiųsdavo žmonių, siūlančių jo antikos kolekcijai brangių radinių, beje, labai nedidelėmis kainomis.

Negirdimai įžengęs – jis mūvėjo plonais ožkos odos pusbačiais – šeimininkas nutraukė Gabrielio mintis. Aga Rifaatas Bereketas, vyras per septyniasdešimt, su balta barzdele, blyškių veido bruožų, pusiau primerktomis akimis, mažomis, tarytum švytinčiomis rankomis, ant turkiškos kepuraitės buvo užsivyniojęs gelsvą šilkinę skarelę. Tai ženklas musulmono, kuris religines pareigas vykdo stropiau ir dažniau nei paprasti minios žmonės. Senukas pakėlė savo mažutę ranką pasisveikinti, iškilmingai pridėjo ją prie savo širdies, burnos ir kaktos. Taip pat iškilmingai į jo sveikinimą atsakė Gabrielis, nors nervai buvo įtempti iš nekantrumo. Paskui priėjo arčiau ir ištiesė dešinę prie svečio širdies, pirštų galiukais lengvai palietė Gabrielio krūtinę. Tai „širdžių susilietimo“ ženklas, giliausio asmeninio kontakto forma, mistiškas paprotys, kurį pamaldūs žmonės buvo perėmę iš vieno dervišų ordino. Mažutė ranka malonioje selamliko prieblandoje, rodos, švytėjo vis labiau. Gabrieliui pasirodė, kad toji ranka – tai veidas, gal net subtilesnis ir jautresnis nei tikrasis.

– Mano drauge ir mano draugo sūnau, – toks ceremoningas kreipimasis visada sudarydavo dalį svečio sutikimo ritualo, – savo vizitine kortele tu man padovanojai malonią staigmeną. O štai dabar tavo apsilankymas papuošė šią mano dieną.

Gabrielis gerai žinojo, kaip elgtis, jo atsakymas buvo tarytum maldos priegiesmis:

– Mano amžinybėn išėję tėvai labai anksti paliko mane vieną. Bet tavyje man gyvas jų prisiminimas ir jų meilė. Koks aš laimingas, kad turiu tave, savo antrąjį tėvą.

– Esu tau skolingas, – s


убрать рекламу






enukas privedė svečią prie sofos. – Tu mane jau trečią kartą pagerbi savo apsilankymu. Seniai turėjau išreikšti tau savo pagarbą ir aplankyti tave tavo namuose. Bet pats matai, kad aš jau senas ir paliegęs žmogus. Kelias į Johunoluką ilgas ir prastas. Be to, manęs laukia didelė ir sunki kelionė, todėl turiu taupyti jėgas. Taigi atleisk man.

Tuo svečio sutikimo ritualas baigėsi. Juodu susėdo. Nedidelis berniukas atnešė kavos ir cigarečių. Šeimininkas gėrė ir rūkė tylėdamas. Paprotys reikalavo, kad jaunesnis svečias palauktų, iš karto nekalbėtų apie reikalus, kol vyresnysis suteiks progą pasukti pokalbį reikiama linkme. Bet aga, regis, nesiryžo trauktis iš savo prieblandos ir žengti į šiandienos tikrovę. Jis davė tarnui ženklą, ir tas atnešė šeimininkui nedidelį odinį dėklą, iš anksto paruoštą. Rifaatas Bereketas atidarė dėklą ir švelniais seno žmogaus pirštais paglostė aksomą, ant kurio gulėjo dvi senovinės monetos, auksinė ir sidabrinė.

– Tu labai mokytas žmogus, studijavai Paryžiaus universitete, pažįsti raštus ir gali juos paaiškinti. Aš esu tik paprastas senienų mėgėjas, negaliu net lygintis su tavimi. Bet dar prieš kelias dienas parengiau tau šiuos du niekučius. Vieną monetą, sidabrinę, prieš tūkstantį metų nukaldino armėnų karalius, kurio vardas panašus į tavo giminės vardą: Ašotas Bagratuni. Ji rasta Vano ežero apylinkėse ir yra gana reta. O auksinė moneta yra graikiškos kilmės. Gražų ir prasmingą užrašą ant jos galima perskaityti ir be didinamojo stiklo:

Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų. 

Gabrielis Bagratianas priėmė dovaną stovėdamas.

– Tu sugėdinai mane, tėve! Nežinau, kaip tau ir dėkoti. Visada didžiavomės, kad mūsų ir karaliaus vardai panašūs. Kaip plastiškai pavaizduota galva! Tai tikras armėniškas veidas. O graikiškąją monetą reikėtų nešioti ant kaklo kaip gražų priminimą. Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų! Kokių gilių minčių turėjo žmonės, kurie mokėdavo tokiais pinigais. Kaip žemai mes nusmukome!

Aga linktelėjo galva. Toks konservatyvumas jam buvo visiškai priimtinas.

– Tu teisus. Kaip žemai mes nusmukome!

Gabrielis padėjo monetas atgal ant aksomo. Būtų nemandagu paskubomis nukreipti kalbą nuo dovanų.

– Norėčiau tave nuoširdžiai paprašyti išsirinkti dovaną iš mano senienų. Bet žinau, jog tavo tikėjimas neleidžia tau laikyti atvaizdo, kuris meta šešėlį.

– Taip, ir kaip tik dėl šio išmintingo įstatymo jūs, europiečiai, negerbiate mūsų šventojo Korano. Argi draudimas kurti atvaizdus, metančius šešėlį, neslepia gilios įžvalgos? Pamėgdžiodami Kūrėją ir Jo kūriniją, žmonės pagaunami tos pašėlusios puikybės, kuri veda į bedugnę.

– Regis, šie laikai ir šis karas patvirtina, kad Pranašo ir tavo mintys teisingos, aga.

Dabar pokalbio tiltas buvo nutiestas į senuko pusę. Jis žengė ant jo:

– Taip, iš tikrųjų! Įžūliai pamėgdžiodamas Dievą, valdydamas techniką, žmogus puola į ateizmą. Tai tikroji priežastis šio karo, į kurį mus įtraukė vakariečiai. Mūsų nelaimė. Ką gi mes galime iš jo laimėti?

Bagratianas pabandė žengti dar vieną žingsnį:

– Ir jie apkrėtė Turkiją visų pavojingiausiu užkratu, tautine neapykanta.

Rifaatas Bereketas kiek atlošė galvą. Jo nuvargę švelnūs pirštai glostė gintarinio rožinio karoliukus. Atrodė, kad virš šių rankų sklinda blausi aureolės šviesa:

– Pražūtingiausias dalykas yra ieškoti savosios kaltės kaimynuose.

– Telaimina tave Dievas! Ieškoti savosios kaltės kaimynuose. Šis paprotys įsigalėjo Europoje. Bet šiandien sužinojau, kad tokio papročio sekėjų netrūksta ir tarp turkų, musulmonų.

– Kokius turkus tu turi galvoje? – Agos pirštai staiga nustojo skaičiuoti karoliukus. – Ar tai tie niekingi mėgdžiotojai Stambule? Ir mėgdžiotojų mėgdžiotojai? Beždžionės su frakais ir smokingais? Išdavikai, ateistai, pasirengę sunaikinti Dievo pasaulį, kad tik laimėtų turtus ir valdžią? Tai ne turkai, ne musulmonai, tai paiki piktžodžiautojai ir grobikai, godūs pinigų.

Gabrielis pakėlė mažutį kavos puodelį, bet jame buvo likusios tik klampios nuosėdos. Jis sumišęs mostelėjo ranka:

– Prisipažinsiu, prieš daugelį metų bendravau su šiais žmonėmis, nes tikėjausi iš jų gera. Laikiau juos idealistais, galimas dalykas, tada jie tokie ir buvo. Jaunystė visada tiki tuo, kas nauja. Bet šiandien, deja, matau tikrovę taip, kaip ją matai tu. Neseniai hamame girdėjau pokalbį, kuris man suteikė daug skausmo. Todėl ir atskubėjau pas tave tokiu lankytojams netinkamu metu.

Aštrus agos protas tuoj suprato užuominą.

– Ar buvo kalbama apie slaptą įsakymą armijai, kuris žemina armėnus, paversdamas juos krovikais ir kelių tiesėjais?

Gabrielis Bagratianas žvelgė į kilimo gėles, spėliodamas, kokia galėtų būti jų prasmė.

– Dar šiandien rytą laukiau šaukimo į savo pulką… Jie kalbėjo ir apie Zeituno miestą. Paaiškink man! Kas čia iš tikrųjų dedasi? Kas atsitiko?

Gintariniai karoliukai vėl ėmė ramiai tekėti tarp agos pirštų:

– Gerai žinau, kas atsitiko Zeitune. Atsitiko tai, kas bet kurią dieną gali atsitikti kalnuose. Kažkokia istorija su plėšikais, dezertyrais ir policija. Tarp dezertyrų buvo keletas armėnų. Anksčiau niekas nekreipdavo dėmesio į tokius dalykus…

Jis kiek lėčiau pridūrė:

– Tačiau kas yra įvykiai? Jie tėra tai, ką iš jų padaro aiškintojai.

Gabrielis kone pašoko nuo sofos:

– Taip, iš tikrųjų! Gyvendamas taip nuošaliai aš nieko negaliu sužinoti. Viską bandoma aiškinti niekšiškai. Ką ketina daryti vyriausybė?

Išminčius mostelėjo nuvargusia ranka, lyg norėdamas nubaidyti nerimo kupinus Gabrielio žodžius.

– Noriu tau kai ką pasakyti, mano drauge ir mano draugo sūnau. Virš jūsų galvų tvyro likimo nulemta grėsmė, nes dalis jūsų tautos pateko į Rusijos imperiją, o dalis atsidūrė pas mus. Karas padalijo jus į dvi dalis. Jūs esate pasklidę įvairiose šalyse… Bet kadangi pasaulyje viskas susiję, jūsų likimas ištiks ir mus.

– Ar nebūtų geriau siekti pusiausvyros ir susitaikymo? Juk bandėme tai daryti 1908 metais.

– Susitaikymas? Tai irgi tėra tuščias šio pasaulio galvočių žodis. Žemėje nėra susitaikymo. Čia mes gyvename susiskaldę, aukštindami tik save.

Norėdamas patvirtinti savo požiūrį aga, deramai niūniuodamas, pacitavo eilutes iš šešioliktosios Korano suros:

– „Ir ką jis sukūrė žemėje, buvo įvairių spalvų. Pamąstyk, juk tai iš tikrųjų ženklas žmonėms, kurie klauso įspėjimo.“

Gabrielis, ilgiau nebeištverdamas, pakilo nuo sofos. Tačiau nustebusios senuko akys, smerkiančios tokį spontaniškumą, vėl privertė jį atsisėsti.

– Nori sužinoti, ką ketina daryti vyriausybė? Žinau tik tiek, kad Stambulo ateistams tautinė neapykanta reikalinga saviems tikslams įgyvendinti. Nes bedievybės gilumoje slypi baimė ir pralaimėjimo nuojauta. Todėl jie kiekviename miestelyje steigia skaityklas, kuriose skleidžia savo piktą žinią… Gerai, kad tu atėjai pas mane.

Gabrielis spaudė rankose dėklą su monetomis:

– O, kad man rūpėtų tik mano likimas! Kaip žinai, esu ne vienas. Mano brolis Avetisas mirė nesusilaukęs palikuonių. Todėl mano trylikametis sūnus yra paskutinis mūsų giminės atstovas. Mano žmona prancūzų tautos moteris, ji neturi nekaltai kentėti, juk visa tai ne jos reikalas.

Argumentą aga griežtokai atmetė:

– Kadangi ji tavo žmona, ji priklauso tavo tautai ir negali išvengti tavo tautos lemties.

Būtų bergždžios pastangos perkalbėti šį užkietėjusį Rytų mąstysenos žmogų, paaiškinti jam apie Vakarų moters būtį ir jos teisę apsispręsti. Todėl Bagratianas praleido pro ausis jo pastabą.

– Turėčiau nugabenti savo šeimą bent į Stambulą. Bet iš mūsų atėmė pasus, o iš kaimakamo negaliu tikėtis nieko gera.

Turkas uždėjo savo lengvą ranką svečiui ant kelio.

– Rimtai tave įspėju: nekeliauk su šeima į Stambulą, net jeigu ir pasitaikytų tokia galimybė.

– Ką turi galvoje? Kodėl? Stambule turiu daug draugų visuose sluoksniuose, net ir tarp vyriausybės narių. Juk ten mūsų prekybos namų centrinė būstinė. Mano vardas gerai žinomas.

Ranka ant Gabrielio kelio pasidarė sunkesnė:

– Kaip tik todėl, kad tavo vardas ten gerai žinomas, noriu tave įspėti. Nevažiuok į sostinę net trumpam laikui.

– Dėl karo Dardaneluose?

– Ne, ne dėl to!

Agos veidas suakmenėjo. Prieš prabildamas, jis tarytum klausėsi savo vidinio balso:

– Niekas nežino, kaip toli ketina eiti vyriausybė. Bet visiškai aišku, kad pirmiausia nukentės garsūs ir dideli tavo tautos žmonės. Taip pat aišku, kad kaltinimai ir areštai prasidės kaip tik sostinėje.

– Ar kalbi norėdamas mane įspėti, ar žinai kokių nors tikrų faktų?

Agos rožinis dingo plačioje rankovėje.

– Taip, žinau tikrų faktų.

Dabar Gabrielis jau tikrai nebeištvėrė ir pašoko iš vietos:

– Ką gi mums daryti?

Kadangi svečias stovėjo, pakilo ir šeimininkas:

– Jei galiu tau patarti, grįžk į savo namus Johunoluke, ramiai ten gyvenk ir lauk! Tokiomis aplinkybėmis tau ir tavo šeimai sunku būtų rasti tinkamesnę vietą.

– Ramiai gyventi? – su pašaipa sušuko Gabrielis. – Bet juk tai tarytum įkalinimas!

Rifaatas Bereketas nusisuko į šoną lyg gindamasis nuo tokių šūksnių, drumsčiančių jo selamliko tylą.

– Neturi prarasti sveiko proto. Gaila, kad mano nuoširdūs žodžiai tave taip sujaudino. Nėra pagrindo nerimauti. Tikriausiai viskas galų gale nurims. Mūsų vilajete tikrai neatsitiks nieko bloga, nes jo vali , dėkui Dievui, yra Dželalas Bėjus. Jis nepakęs smurto. Bet kad ir kas įvyktų, tai jau slypi tikrovėje, kaip sėklos grūdelyje slypi pumpuras, žiedas ir vaisius. Dievo mintyse jau įvyko tai, kas mūsų laukia ateityje.

Susierzinęs dėl šių metaforų ir tokios abstrakčios teologijos Gabrielis vaikščiojo po kambarį, nepaisydamas etiketo reikalavimų.

– Baisiausia, kad viskas taip neapčiuopiama, kad su tuo neįmanoma kovoti.

Aga prisiartino prie susijaudinusio svečio, paėmė jį už rankos.

– Nepamiršk, o drauge, kad piktžodžiautojai iš komiteto yra tik mažuma. Mūsų tauta labai geraširdė. Nors jau ne kartą iš neapykantos buvo pralietas kraujas, bet ir jūs buvote ne mažiau kalti. Ir dar: teke –  vienuolynuose – gyvena daug Dievo žmonių, kurie praktikuoja šventąjį zikrą14. Arba jie laimės, arba žus viskas. Prisipažinsiu tau, kad ir aš rengiuosi keliauti į Anatoliją ir Stambulą armėnų reikalais. Prašau tave, pasitikėk Dievu.

Mažos senuko rankos turėjo pakankamai jėgos nuraminti Gabrielį.

– Tu teisus, ir aš tavęs paklausysiu. Bus geriausia pasislėpti Johunoluke ir niekur nesirodyti, kol baigsis karas.

Aga jo vis dar neišleido.

– Pažadėk man, kad namuose apie tai su niekuo nekalbėsi. Kokia iš to nauda? Jei viskas liks kaip buvę, tu tik be reikalo išgąsdinsi žmones. Jei atsitiktų kokia nelaimė, išgąstis jiems nepagelbės. Tu mane supranti. Pasitikėk ir tylėk!

Atsisveikindamas jis primygtinai pakartojo:

– Pasitikėk ir tylėk!.. Tu daug mėnesių manęs nematysi. Nepamiršk, kad aš tuo metu stengsiuos dėl jūsų. Iš tavo tėvo patyriau daug gera. Ir štai Dievas senatvėje leidžia man už tai atsidėkoti.

Trečias skyrius 

JOHUNOLUKO ĮŽYMYBĖS

 Сделать закладку на этом месте книги

Kelionė namo truko gana ilgai, nes Gabrielis Bagratianas retai kada leisdavo arkliui bėgti ristele, daugiausia arklys ėjo žingine. Gabrielis nepasuko trumpesniu keliu, o jojo toliau išilgai Oronto upės. Tik kai anapus Svedijos ir El Eskelio kubo formos namukų horizonte pasirodė jūra, raitelis atsipeikėjo iš sąstingio ir greitai pasuko į šiaurę, į slėnį, kuriame stovi armėnų kaimai. Prasidėjo ilga pavasario vakaro prieblanda, kai prijojo kelią, jei taip galima pavadinti varganą vežimų keliuką, jungiantį septynis kaimus. Johunolukas buvo maždaug viduryje. Todėl Gabrieliui teko prajoti pro pietines gyvenvietes: Vakifą, Chederbėjų ir Hadži Habibli, kol pasiekė namus, nors sugrįžti iki tamsos neįmanoma. Bet juk jis neskuba.

Šią vakaro valandą kaimai prie Musa Dago atrodė pilni gyvybės. Kaimiečiai buvo išėję prie savo namų. Šiltas sekmadienio vakaras daugelį išviliojo pabendrauti. Kūnai, akys, žodžiai ieškojo vieni kitų, norėdami labiau pajausti būties džiaugsmą, paliežuvauti apie kaimynų reikalus, padejuoti dėl sunkių laikų. Skirtingų lyčių ir amžiaus žmonės stoviniavo būreliais. Matronos žvelgė įtariai, jaunos moterys, pasipuošusios šventiniais drabužiais, atrodė ramios ir išdidžios, vaikiškai kikeno jaunos mergaitės. Skimbčiojo monetų papuošalai, žvilgėjo sveiki dantys. Gabrieliui į akis krito, kiek daug čia karinei tarnybai tinkamų vaikinų, vis dar nepašauktų. Jie juokėsi, dūko, tarytum pasaulyje nė nebūtų jokio Envero Pašos. Iš vynuogynų ir sodų kimiai skambėjo taras  – armėniška gitara. Kai kurie darbštuoliai tvarkėsi darbo įrankius. Turkijoje diena ir šventadienio ramybė baigiasi atėjus tamsai. Rimti darbininkai prieš miegą norėjo dar kiek padirbėti.

Kaimus būtų galima vadinti ne turkiškais vardais, o pagal čia paplitusius amatus. Visi augina vynuoges ir vaisius. Javų beveik nesėja. Tačiau kaimai garsėja savo meistrais. Hadži Habibli – tai medžio meistrų kaimas. Iš kieto medžio ir kaulo vyrai čia drožia ne tik puikias šukas, pypkes, cigarečių kandiklius ir panašius kasdienius daiktus, bet ir kryžius, madonos ir šventųjų figūras, kurios turi paklausą net Alepe, Damaske ir Jeruzalėje. Tai ne šiurkštūs valstietiški drožiniai, juose daug savitumo, išugdyto tėviškės kalnų papėdėje. O štai Vakifas – nėrinių kaimas. Tenykščių moterų nunertos plonos staltiesės, nosinaitės rasdavo pirkėjų net iki Egipto, nors menininkės to nė nežinojo, jos su savo prekėmis keliaudavo tik iki Antiochijos turgaus ir tai tik du kartus per metus. Azirą, šilkverpių augintojų kaimą, jau minėjome. Chederbėjuje šilkas buvo verpiamas. Johunoluke ir Bitiase verčiamasi visais šiais amatais kartu. Kebusijė, šiauriausia ir nuošaliausia vietovė, buvo bičių kaimas. Kebusijės medus, taip tvirtino Bagratianas, neturi lygaus pasaulyje. Bitės renka jį iš pačios Musa Dago esmės, iš stebuklingos malonės, kuria tik šis kalnas apdovanotas tarp visų aplinkinių niūrokų aukštumų. Kodėl tik iš jo trykšta daugybė šaltinių, kurių dauguma miglotomis kaskadomis krenta į jūrą? Kodėl iš jo, o ne iš musulmonų kalnų Naulu Dago ar Džebel Akros? Tai iš tikrųjų atrodė stebuklas. Tarytum vandens dievybė neatmenamais senovės laikais įsižeidė ant dykumų sūnaus musulmono, pasitraukė iš jo nuogų, drėgmės maldaujančių viršūnių ir suteikė gausių malonių krikščionių kalnui. Gėlėmis išmargintos šlaitų pievos ir sodai, sodrios kalnų ganyklos ant banguotos kalno keteros, prie jo papėdės besiglaudžiantys vynuogynai, abrikosų ir apelsinų sodai, ąžuolai ir platanai tarpekliuose prie murmančių upelių, džiaugsmingi rododendrų, mirtų ir azalijų proveržiai paslaptingose įdubose, angelų saugoma tyla, kurioje nurimsta ir užsnūsta bandos ir piemenys – visa tai rodėsi tik vos vos paliesta pirmykštės nuodėmės pasekmių, nuo kurių sunkiai dūsauja visa likusi Mažoji Azija, slegiama niūrių, sausų uolų. Atrodė, kad dieviškoje pasaulio sąrangoje atsirado kažkoks mažytis netikslumas, kažkoks geras angelas leidosi paperkamas tėvynės meilės ir paliko Musa Dago žemėje rojaus atšvaitą, likutį, jo saldybę. Tai įvyko čia, Sirijos pakrantėje, o ne ten, Tarpupyje, į kurį Edeno sodus paprastai nukelia geografai ir Biblijos aiškintojai.

Suprantama, kad kalno teikiama palaima galėjo džiaugtis ir septyni kaimai Musa Dago papėdėje. Jų negalima nė lyginti su tomis skurdžiomis gyvenvietėmis, kurias Gabrielis matė jodamas per lygumą. Čia nėra molinių lūšnų, panašių ne į žmonių namus, o į purvo krūvas su pralaužta juoda skyle, kuriose glaudžiasi žmonės ir gyvuliai. Namai daugiausia sumūryti iš akmenų. Kiekviename keletas kambarių. Aplink nedidelės verandos, durys ir langai spindi švara. Tik keli seni nameliai pagal Rytų paprotį neturi langų į gatvę. Kur krinta ryškus Damladžko šešėlis, ten viešpatauja malonus vaizdas ir gerovė. Kur šešėlis baigiasi, prasideda dykvietės. Čia – kylančios terasos su vynuogėmis, vaisiais, šilkmedžio uogomis. Ten – lyguma su monotoniškais kukurūzų ir medvilnės laukais, tarp kurių kartais išnyra plika stepė tarytum nuogas elgetos kūnas pro skarmalus. Bet palaimą teikė ne tik kalnas. Ir po pusės šimtmečio buvo matyti gausūs senojo Avetiso Bagratiano energingos veiklos vaisiai. Šis sumanus vyras, nesusigundęs pasaulio vilionėmis, visą savo meilę atidavė mažam tėviškės žemės lopinėliui. Jo vaikaitis nustebusiu žvilgsniu stebėjo šiuos žmones, kurie jam atrodė nepaprastai gražūs. Prieš jam prieinant žmonių grupelės nutildavo, atsisukdavo į kelią ir garsiai sveikinosi:

– Bari irikun  – labas vakaras!

Jam rodėsi – o gal tai buvo tik vaizduotės padarinys – kad žmonių akys akimirką nušvisdavo. Tai buvo dėkingumo kibirkštėlės, skirtos ne jam, o senajam geradariui. Moterys ir mergaitės sekė jį atidžiais žvilgsniais, nors verpstės vikriose rankose nenustodavo suktis.

Šie žmonės jam ne mažiau svetimi negu šiandien matyta turgaus minia. Ką jis turi su jais bendra, jis, vos prieš kelis mėnesius važinėdavęs po Bulonės mišką, lankęs filosofo Bergsono paskaitas, diskutavęs apie naujas knygas ir rašęs straipsnius rafinuotiems meno žurnalams? Ir vis dėlto iš šių žmonių sklido didelė ramybė. Jis pajuto savotišką tėvišką jausmą, nes suvokė tuos grėsmingus ženklus, apie kuriuos jie nieko nenujaučia. Širdį slėgė didelis rūpestis, jo vieno širdį. Kol tik bus įmanoma, jis stengsis juos apsaugoti nuo šio rūpesčio. Senasis Rifaatas Bereketas ne fantazuoja, nors savo aštrias įžvalgas dažnai dangsto rytietiška gražbylyste. Jis teisus. Reikia likti Johunoluke ir laukti. Musa Dagas yra tarytum už pasaulio ribų. Jei ir ateis audra, ji jo nepasieks.

Gabrielis pajuto didelę simpatiją savo tėvynainiams. Tegul ilgai džiaugiasi gyvenimu, rytoj, poryt…

Jis jojo toliau, į sveikinimus atsakydavo santūriu rankos mostu.

Šaltą žvaigždėtą vakarą parko alėja artinosi prie savo vilos. Tankiai suaugusių medžių skliautas gaubė jį tarytum ta maloni „abstrakti būsena“, tas „buvimas žmogumi sau“, iš kurio jį buvo išplėšusi ši diena, leidusi pajusti, koks netikras tokio saugumo jausmas. Nuovargis sustiprino šią malonią iliuziją. Jis įėjo į erdvų vestibiulį. Aukštai ant lubų pakabintas kaustyto metalo šviestuvas džiugino jį švelnia šviesa. Nesuprantamuose minties vingiuose šviestuvas jam buvo kažkaip susijęs su motina. Ne su ta pagyvenusi ponia, kuri beveidžiame Paryžiaus bute sutikdavo jį grįžtantį iš gimnazijos ir pabučiuodavo. Ne, jis prisiminė tylų švelnumą iš tų dienų, kurios jo sąmonėje buvo miglotesnės už sapnus.

– Hokud matah kez kurban .

Ar ji tikrai kažkada vakare, pasilenkusi prie vaiko lovelės, ištarė šiuos žodžius? „Noriu būti auka už tavo sielą.“

Kitas švelnus prisiminimas iš senų laikų išliko iki šiol: Dievo Motinos statulėlė su žvakute laiptų nišoje. Visa kita priklausė Avetiso jaunesniojo laikams. Sprendžiant iš to, kas matėsi vestibiulyje, tai buvo medžioklių ir karų laikai. Ant sienų kabojo trofėjai ir ginklai, tikra senovinių beduinų šautuvų su nepaprastai ilgais vamzdžiais kolekcija. Bet kad keistuolis Avetisas nebuvo vien šiurkščių pomėgių vergas, rodė čia surinkti gražūs rakandai, spintos, kilimai, žibintai, kurių jis parsigabendavo iš savo kelionių ir kuriais taip žavisi Žiuljetė.

Susimąstęs kopdamas laiptais Gabrielis beveik negirdėjo balsų gaudesio pirmajame aukšte. Žymūs Johunoluko žmonės buvo susirinkę svetainėje. Savo kambaryje jis ilgai stovėjo prie atviro lango ir nejudėdamas žvelgė į juodą Damladžko siluetą, kuris šią valandą atrodė ypač įspūdingai. Tik po dešimties minučių paskambino tarnui Misakui, kuris kartu su valdytoju Kristaforu, virėju Hovhanesu ir kitais namų darbininkais buvo jam atitekęs iš mirusio brolio.

Gabrielis nusiprausė nuo galvos iki kojų ir persirengė. Tada įėjo į Stefano kambarį. Berniukas jau buvo atsigulęs ir miegojo vaikiškai kietai, net ryški kišeninio žibintuvėlio šviesa jo nepažadino. Langai buvo praviri, lauke tyliai šiureno tankūs platanų lapai. Į šį kambarį taip pat žvelgė tamsus Musa Dago veidas. Bet dabar kalno ketera sušvito švelnia šviesa, tarytum kitoje kalno pusėje būtų ne vandens, o kažkokios nežemiškai švytinčios materijos jūra. Bagratianas atsisėdo šalia lovos. Kaip rytą sūnus stebėjo miegantį tėvą, taip dabar tėvas žvelgė į miegantį sūnų. Bet tėvui tai leistina.

Stefano kakta, tiksli tėvo kaktos kopija, švytėjo tarsi permatoma. Po ja – užmerktų akių šešėliai lyg du vėjo atnešti lapeliai. Net dabar, kai berniukas miegojo, galėjai matyti, kokios didelės jo akys. Siaurą nosį berniukas buvo paveldėjęs ne iš tėvo, tai Žiuljetės bruožas. Stefanas alsavo greitai. Už miego sienos slypėjo audringas gyvenimas. Sugniaužtus kumščius jis tvirtai spaudė prie krūtinės lyg tempdamas vadžias, kad nepasibaidytų šuoliais lekiantys sapnų pavidalai.

Sūnaus miegas pasidarė neramus. Tėvas sėdėjo nejudėdamas. Jis nenuleisdamas akių žvelgė į sūnų. Ar jis bijo dėl Stefano? Ar nori atkurti vienybę, dievišką darną? Nežinia, jokios mintys neateina į galvą. Pagaliau Gabrielis atsistojo negalėdamas užgniaužti atodūsio, jis jautėsi tarytum sugniuždytas. Apgraibomis žengdamas iš kambario užkliudė stalą. Nakties aidas sustiprino negarsų bildesį. Gabrielis sustojo, bijodamas pažadinti sūnų. Iš tamsos pasigirdo mieguistas berniuko balsas:

– Kas čia?.. Tėte… tu…

Vaiko kvėpavimas netrukus tapo lygus. Gabrielis, paskubomis išjungęs žibintuvėlį, po valandėlės vėl jį įžiebė, ranka pridengdamas menką švieselę. Šviesa krito ant stalo, kur gulėjo keli braižymo lapai. Tik pamanyk! Stefanas jau buvo pradėjęs darbą ir neįgudusia ranka nubraižęs Musa Dago žemėlapio apmatus. Linijos daug kartų taisytos raudonu Avakiano pieštuku. Bagratianas jau buvo ir pamiršęs, kad šį rytą sutikęs berniuką davė jam šią užduotį. Jis pajuto karštą vaiko uolumą, vaiko, kuris nori su juo suartėti, jį įtikinti. Subraukytas brėžinys atrodė kaip jų vienybės liudijimas.

Prieš didžiąją svetainę Bagratianų viloje buvo didelis kambarys, kuris jungėsi su vestibiuliu. Tai buvo gana tuščias pereinamasis kambarys. Senasis Avetisas savo rezidenciją statė galvodamas apie gausius palikuonis, todėl ir vienišas keistuolis, ir pagaliau negausi Gabrielio šeima naudojosi tik dalimi patalpų. Tuščiame pereinamajame kambaryje degė prigesinta žibalinė lempa. Gabrielis akimirką sustojo ir įsiklausė į svetainės balsus. Girdėjo Žiuljetės juoką. Vadinasi, kaimiečių armėnų susižavėjimas jai buvo malonus. Ką gi, tai pažanga.

Kaip tik tuo metu atsidarė durys ir pasirodė senasis gydytojas Petrosas Altuni. Jis jau rengėsi išeiti. Užsidegė savo žibinto žvakę, pasiėmė odinį krepšį, paliktą ant kėdės. Šeimininką Altuni pastebėjo tik tada, kai tas tyliai šūktelėjo:

– Hairik Petros ! Tėtuši Petrosai!

Gydytojas krūptelėjo. Tai buvo liesas, neaukštas vyras pasišiaušusia žila barzda, vienas iš tų armėnų, kurie, priešingai negu jaunesnioji karta, regis, neša ant savo palinkusių pečių visas persekiojamos genties negandas. Avetiso Bagratiano globojamas jis jaunystėje už geradario lėšas studijavo mediciną Vienoje ir pamatė nemažai pasaulio. Anais laikais Johunoluko geradaris puoselėjo daug gražių vilčių ir net ketino pastatyti nedidelę ligoninę. Bet jam pavyko tik įdarbinti Altuni apskrities gydytoju. Turint galvoje ano meto sąlygas, tai irgi buvo nemažai. Iš visų čia dar gyvenančių žmonių senąjį gydytoją, senąjį hekimą , Gabrielis pažinojo ilgiausiai, jis padėjo Gabrieliui ateiti į šį pasaulį. Gydytojui jis jautė švelnią pagarbą, tai irgi vaikystės jausmų palikimas. Daktaras Altuni vilkosi apsiaustą iš nepermirkstančios vilnos. Regis, apsiaustą jis išsaugojo dar iš Vienos universiteto laikų.

– Negalėjau tavęs ilgiau laukti, mano vaike… Na, kokios naujienos apskrityje?

Gabrielis pažvelgė į jo raukšlėtą veidą. Viskas šio žmogaus aštru, kampuota – judesiai, balsas, net griežtumas, kartais pasigirstantis žodžiuose. Jis buvo sunykęs, ir išorė, ir vidus pažymėti nuovargio. Kelias iš Johunoluko iki medžio drožėjų kaimo arba į kitą pusę, į bitininkų kaimą, atrodydavo velniškai ilgas, kai kelis kartus per savaitę tekdavo joti ant kietos asiliuko nugaros. Gabrielis atpažino jo neatskiriamą odinį krepšį, kuriame šalia pleistro žaizdoms, termometro, keleto chirurginių įrankių ir vokiško gydytojo žinyno, leisto 1875 metais, gulėjo ir prieštvaninės akušerinės žnyplės. Matydamas prieš akis šį medicininį krepšį Gabrielis susitvardė ir nieko nepasakė apie tai, ką patyrė Antiochijoje.

– Nieko naujo, – nerūpestingu balsu tarė jis.

Altuni prisirišo žibintą prie diržo ir susijuosė.

– Mažiausiai septynis kartus per gyvenimą turėjau maldauti, kad man išduotų naują pasą. Jie atima pasus, kad galėtų surinkti mokestį, kurį turi mokėti kiekvieną kartą gaudamas naują. Žinomas dalykas. Bet iš manęs jie daugiau nieko negaus. Šiame pasaulyje man jau nebeprireiks naujo paso… O ir anksčiau jis man nelabai buvo reikalingas. Juk keturiasdešimt metų niekur nebuvau išvykęs.

Bagratianas pasuko galvą į duris.

– Kas mes per tauta, kad viską kenčiame tylėdami?

– Kenčiame? – Gydytojas patylėjo lyg sverdamas šį žodį. – Jūs, jaunimas, nežinote, ką reiškia kentėti.

Bet Gabrielis tik pakartojo klausimą:

– Kas mes per tauta?

– Tu, mielas vaike, praleidai gyvenimą Europoje. Ir aš būčiau galėjęs, jei tik anuomet būčiau likęs Vienoje! Mano nelaimė, kad nepasilikau. Gal ir iš manęs būtų išėję kas nors dora. Bet, matai, tavo senelis buvo toks pat keistuolis kaip ir tavo brolis, nieko nenorėjo žinoti apie pasaulį už šios vietovės ribų. Turėjau raštu pasižadėti, kad grįšiu čionai. Tai mane ir sugniuždė. Būtų buvę geriau, jei jis manęs niekur nebūtų siuntęs…

– Juk negali visą laiką gyventi kaip svetimas tarp svetimų.

Paryžietis Gabrielis nustebo dėl savo žodžių. Altuni kimiu balsu nusijuokė:

– O čia? Ar čia galima gyventi? Čia mūsų visą laiką tyko nežinia! Tu savo svajonėse, matyt, į viską žiūri kitaip.

Bagratianas staiga pagalvojo, kad reikia kažkaip ruoštis. Altuni padėjo krepšį ant kėdės.

– Po galais! Ką gi mudu čia kalbame? Tu šiandien trauki iš manęs visas tas senas istorijas. Aš medikas, niekada labai tvirtai netikėjau Dievą. Ir vis dėlto anksčiau labai dažnai ginčydavausi su Dievu. Gali būti rusas, gali būti turkas, hotentotas ar dar Dievas žino kas, bet būti armėnu negalima, būti armėnu yra neįmanomas dalykas…

Jis staigiu judesiu atatupstas pasitraukė nuo bedugnės, prie kurios krašto buvo atsidūręs:

– Gana! Pamirškime visa tai! Aš gydytojas. Visa kita – ne mano reikalas. Ką tik mane iš šios malonios draugijos pašaukė pas gimdančią moterį. Matai, visą laiką gimsta armėnų vaikai. Argi tai ne beprotybė?

Jis piktai stvėrė krepšį. Netikėtas pokalbis apie gyvybiškai svarbius dalykus, regis, jį sujaudino.

– O tu? Ko tau čia reikia? Turi nuostabią žmoną, gražų sūnų, jokių rūpesčių, esi labai turtingas žmogus. Ko tau čia reikia? Gyvenk savo gyvenimą! Nesirūpink neįmanomais dalykais! Kai turkai kariauja, jie palieka mus ramybėje, mes tai jau patyrėme. O po karo grįši į Paryžių, pamirši ir mus, ir Musa Dagą.

Gabrielis Bagratianas nusišypsojo lyg klausdamas nerimtai:

– O jei jie nepaliks mūsų ramybėje, tėtuši?

Gabrielis akimirką nepastebimas stovėjo didžiosios svetainės duryse. Buvo susirinkę apie dešimt – dvylika žmonių. Prie nedidelio stalelio tylėdamos sėdėjo trys pagyvenusios moterys, prie kurių, turbūt Žiuljetės nurodymu, buvo prisėdęs ir studentas Avakianas. Bet jis nelabai stengėsi palaikyti pokalbį. Viena iš šių matronų, gydytojo žmona, taip pat priminė Gabrieliui jo vaikystės dienas. Mairik  Antaram – močiutė Antaram, taip jis ją vadino. Ji vilkėjo juoda šilkine suknele. Tiesiai į viršų sušukuoti plaukai dar nebuvo smarkiai pražilę. Kaulėtas veidas atrodė kupinas ryžto. Ji nekalbėjo, sėdėjo ramiai, atidžiai stebėjo čia susirinkusius žmones. To negalima buvo pasakyti apie jos kaimynes, pastoriaus Harutiuno Nochudiano žmoną iš Bitiaso ir kaimo seniūno, Johunoluko muchtaro Tovmaso Kebusiano žmoną. Buvo matyti, kad jos įsitempusios, nesijaučia laisvai, nors apsivilkusios visų gražiausius drabužius iš savo garderobo, kad nebūtų gėda prieš prancūzę.

Sunkiausia buvo poniai Kebusian; nors ji kadaise mokėsi pas amerikiečių misionierius, prancūziškai nesuprato nė žodžio.

Ji žvelgė į ryškiai šviečiančias žvakes, į kandeliabrus, pritaisytus prie sienų. Ak, poniai Bagratian nereikia taupyti. Ir kur ji gauna tokių storų vaškinių žvakių? Tikriausiai iš Alepo, o gal net iš Stambulo. Nors muchtaras Kebusianas yra turtingiausias šių vietų ūkininkas, jo namuose, be žibalinių lempų, deginamos tik parafino arba lajaus žvakės. O čia prie fortepijono aukštose žvakidėse dega dvi spalvotos vaško žvakės tarytum bažnyčioje. Ar tai ne per didelė prabanga?

To paties klausė save ir pastoriaus žmona, jausdama, kad jos savigarba smarkiai kenčia. Tačiau jos garbei reikia pripažinti, kad jausmuose nebuvo nei pavydo, nei įtarumo. Pastorienė sėdėjo susidėjusi rankas ant kelių, jausdama sąžinės priekaištus, juk pakviesta į tokį vakarą nepasiimsi rankdarbio, kurio šiaip nepaleisdavo iš rankų. Pastoriaus ir muchtaro žmonos sekė akimis savo pagyvenusius vyrus ir negalėjo atsistebėti jų uolumu.

Iš tikrųjų, ir liesas pastorius, ir apkūnus muchtaras elgėsi labai neįprastai. Juodu prisijungė prie būrelio vyrų, kurie buvo apstoję Žiuljetę. (Ji aiškino svečiams apie kai kurias senienas, Gabrielio atrastas ir išdėliotas šiame kambaryje.) Abu solidūs ponai savo žmonoms buvo atsukę nugaras, tikriau, savo senovinių aptemptų surdutų nugaras. Ypač pastorius Nochudianas buvo pasiren


убрать рекламу






gęs nertis iš kailio, kad tik tučtuojau įvykdytų kokį nors Žiuljetės nurodymą, tačiau nurodymų nebuvo. Tiesa, pastorius stovėjo kiek atokiau nuo Žiuljetės, kadangi jį nustūmė jaunesni. Tarp jų išsiskyrė du mokytojai. Hapetas Šatachianas kadaise keletą savaičių praleido Lozanoje. Nuo tada jam atrodė, kad jo prancūziška tartis tiesiog be priekaištų. Taigi nenorėjo praleisti puikios progos pademonstruoti savo sugebėjimų. Kitas mokytojas buvo Hrantas Voskanianas. Neaukštas, juodais plaukais, dengiančiais kone visą kaktą. Priešingai nei jo kolega Šatachianas, kuris virtuoziškai tarškėjo, Voskanianas atrodė susimąstęs ir atkakliai tylėjo. Ši jo tyla liudijo tokį pasipūtimą, kad atrodė, jog mokytojas gali sprogti. Regis, jis norėjo aiškiai parodyti, kas yra įžūlus paviršutiniškumas, o kas tikroji vertybė. Tačiau iškalbingas Voskaniano tylėjimas, regis, nė kiek netrikdė Šatachiano. Kai Gabrielis įėjo į svetainę, išgirdo garsiai postringaujantį Šatachianą, kuris didžiavosi savo nepriekaištinga tarsena:

– Ak, ponia, mes esame tokie dėkingi jums, atnešusiai kultūros spindulį į mūsų dykumas!

Žiuljetei šiandien teko iškovoti nemažą vidinę kovą. Ji nutarė pasitikti savo naujuosius žemiečius su puošnia suknele. Iki šiol tokiomis progomis rengdavosi paprastai ir kukliai, jai atrodė neverta ir nereikalinga puikuotis prieš šiuos „nieko neišmanančius puslaukinius“. Bet jau paskutinįjį kartą pastebėjo, kad žavesys, kuris daro įspūdį svečiams, tarytum veikia ir ją. Taigi neatsispyrė pagundai ir išsitraukė savo geriausią vakarinę suknelę. („Ak, juk tai pernykščio pavasario modelis, namuose nedrįsčiau su ja net pasirodyti.“) Kiek padvejojusi ji užsikabino ir papuošalus, juk jie taip dera prie puošnaus drabužio. Jos apgalvotas sprendimas, kurio iš pradžių kiek gėdijosi, padarė tokį poveikį, kad ji tik stebėjosi. Būti gražia moterimi tarp kitų gražių moterų yra puikus jausmas, bet jis džiugina neilgai. Juk aname tolimame Vakarų pasaulyje, pasivaikščiojimuose, teatro salėse, restoranuose, būni tik viena iš daugelio, tarytum graži statistė didžiuliame chore. O čia tu tampi nepasiekiamu stebuklingu paveikslu šiai svetimai tikinčiųjų bendruomenei, žavinga šventenybe nedrąsiems didžiaakiams armėnams, vienintele auksaplauke ponia. Tai ne kasdienis likimas, tai išgyvenimas, nuo kurio jaunatviškai parausta skruostai, įkaista lūpos, suspindi akys.

Gabrielis pamatė žmoną apsuptą kuklių, jos švytėjimo akinamų žmonių. Jie net nedrįso bandyti jai prilygti. Pamatė, kad jos skruostai įraudę, lūpos dega kaip tada, kai jai buvo vos dvidešimt. Kai Žiuljetė sujudėdavo, jis matė, jog ji žengia tuo „kibirkščiuojančiu žingsniu“, kaip jis kažkada jį pavadino. Atrodo, Žiuljetė čia, Johunoluke, atrado kelią į paprastų jo tautiečių širdis, nors Europoje nemėgdavo bendrauti net su geriausiais ir mokyčiausiais armėnais. Keista. Kai Beirute juos užklupo pasaulio įvykiai, kai nebeliko galimybės grįžti namo, Gabrielis baiminosi, jog Žiuljetė eis iš proto ilgėdamasi tėvynės. Prancūzija kariauja sunkiausią savo istorijoje karą. Europos laikraščiai į šį užkampį neužklysta. Jie nieko nežino, jie visiškai atkirsti nuo pasaulio. Iki šiol ilgais aplinkkeliais juos pasiekė vienintelis laiškas, rašytas lapkričio mėnesį. Žiuljetės motinos. Dar laimė, kad nereikia jaudintis dėl jos brolių. Su dviem seserimis jos santykiai gana šalti. Vedybos su svetimšaliu atitolino ją nuo šeimos. Šiaip ar taip, jos dabartinė ramybė, galbūt net lengvabūdiškumas Gabrieliui buvo visai netikėtas. Ji gyvena šia akimirka. Retai kada prisimena tėvynę. Keturioliktais jų santuokos metais, regis, įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Čia, Johunoluko viloje. Žiuljetė įžengė į Gabrielio pasaulį. Ar šį vakarą išnyko buvusi įtampa, kuri juos ir jungė, ir skyrė?

Iš tikrųjų, jos apkabintas, jis pajuto joje kažką nauja:

– Pagaliau, mielasis! Aš taip jaudinausi.

Su beveik perdėtu rūpestingumu ji liepė paduoti Gabrieliui valgyti ir atsigerti. Bet Gabrieliui nebuvo kada valgyti. Aplink grūdosi žmonės, klausinėdami, ką jis patyrė Antiochijoje. Muchtaras Kebusianas smarkiai palenkė galvą, kad nepraleistų nė žodžio. Jis buvo truputį žvairas, todėl veide dar labiau ryškėjo valstietiškas nepatiklumas ir nuogąstavimai. Nereikia manyti, kad turkų valdžios įsikišimas šį rytą jų niekaip nepaveikė, nepaliko širdyse jokių pėdsakų. Vien tai, kad valdžia pasirinko kaip tik sekmadienį, laiką prieš iškilmingąsias mišias, galima palaikyti piktu kėslu ir priešiškumo ženklu. Tiesa, kruvini 1896 ir 1909 metų įvykiai beveik nepasiekė Musa Dago gyvenviečių. Tokie žmonės kaip Kebusianas ir mažasis Bitiaso pastorius turėjo labai jautrią klausą ir suklusdavo vos išgirdę įtartiną balsą. Ši diena sukėlė jiems nemažą rūpestį. Tik vakaras ir Žiuljetės žavesys leido laikinai pamiršti sudrumstą ramybę. Bet kai Bagratianas, prisimindamas savo pažadą, pakartojo tai, ką kalbėjo apskrities seniūnas, esą tai tik visiems privalomas įsakymas, susijęs su karo situacija, visi – Nochudianas, Kebusianas ir mokytojai – pareiškė jau seniai žinoję, ką reiškia ši mįslė. Iš visų jų sklido šviesus optimizmas. Ypač didelis entuziastas buvo mokytojas Šatachianas. Jis iškėlė galvą ir aistringais žodžiais kreipdamasis į ponią Bagratian pareiškė, kad viduramžiai baigiasi. Civilizacijos saulė patekėsianti ir virš Turkijos. Karas esąs tarytum kruvina aušra. Šiaip ar taip, priespaudai, žiaurumams ir žudynėms ateinąs galas. Pažangos pasaulis nebepakęsiąs panašių dalykų. Turkų vyriausybę kontroliuoja jos sąjungininkai. Šatachianas su lūkesčiu akyse žvelgė į Žiuljetę. Argi ne puikia prancūzų kalba jis skelbia pažangos triumfą? Visi susirinkusieji, kurie jį suprato, regis, pritarė jo požiūriui. Tik tylenis mokytojas Voskanianas niekinamai sušnypštė. Bet jis tai darė kiekvieną kartą, kai jo kolega Šatachianas leisdavosi gražbyliauti. Tuo metu pasigirdo dar vienas balsas:

– Užtenka apie tuos turkus! Pakalbėkim apie svarbesnius dalykus!

Šiuos žodžius ištarė vaistininkas Grikoras, keisčiausia asmenybė šioje draugijoje.

Jau vien dėl drabužių Grikoro nesupainiosi su niekuo kitu. Visi vyrai, tarp jų ir muchtaras, vilkėjo europietiškai (Johunoluke gyveno iš Londono emigracijos grįžęs siuvėjas), tuo tarpu vaistininkas buvo apsivilkęs keistais rusiškais marškiniais, tiesa, iš ploniausio šviesiai geltono neapdoroto šilko. Nors Grikorui buvo šešiasdešimt metų, jo veidas su balta ožio barzdele neturėjo raukšlių, akys buvo kiek įstrižos, o veido spalva – smarkiai pageltusio popieriaus – greičiau galėjo tikti kokiam išmintingam kinų mandarinui nei armėnui. Jis kalbėjo aukštu, tačiau keistai dusliu balsu, kaip žmogus, pavargęs nuo savo didelio mokytumo. Ir iš tikrųjų Johunoluko vaistininkas ne tik turėjo biblioteką, kokios daugiau nerastum visoje Sirijoje, šis žmogus buvo tarytum biblioteka, visa žinantis žmogus viename nežinomiausių šios žemės slėnių. Ar jo paklaustum apie Musa Dago augmeniją, ar apie geologinę dykumų sandarą, retą Kaukazo paukščių rūšį, vario gavybą, meteorologiją, bažnyčios tėvų raštus, Koraną, nejudančias žvaigždes, kupranugarių mėšlo išvežimą, persiško rožių aliejaus paslaptis ar virtuvės receptus, Grikoras dusliu balsu visuomet atsakydavo teisingai, tyliai ir lyg nenoromis, tarytum būtų nepagarbu klausti išminčių tokių nereikšmingų dalykų. Visažinystė – plačiai paplitusi žmonių savybė. Bet ne vien ji lėmė vaistininko kūrybiškumą ir savitumą. Ne, Grikoras buvo panašus į savo biblioteką. Joje buvo keli tūkstančiai tomų, tačiau didžioji dalis parašyti kalbomis, kuriomis Grikoras negalėjo skaityti. Pavyzdžiui, jis negalėjo naudotis prieš daugelį metų leistu vokišku Brokhauzo leksikonu. Teko semtis žinių iš negausių armėniškų šaltinių. Apvaizda nepagailėjo didelių kliūčių jo aistros kelyje. Armėniški ir prancūziški šaltiniai, kuriais jis galėjo naudotis, sudarė menkiausią jo lobių dalį. Grikoras buvo ne tik mokslininkas, jis buvo ir bibliofilas. Tikras bibliofilas labiau negu knygos formą ir turinį myli knygos egzistavimą, jam ir nebūtina knygą skaityti. (Argi ne panašiai būna su bet kokia didele meile?) Vaistininkas nebuvo turtingas žmogus. Jis negalėjo Stambulo ar juo labiau užsienio knygynams ir antikvariatams siųsti brangių užsakymų. Vargu ar būtų pajėgęs susimokėti vien už pašto išlaidas. Taigi reikėjo tenkintis tuo, kas pakliūdavo į rankas. Pagrindinę dalį, kaip jis pasakojo, sudarė dar vaikystėje ir kelionių metais sukaupti dalykai. Dabar jis turėjo agentų ir globėjų Antiochijoje, Aleksandretėje, Alepe ir Damaske, jie kartkartėmis atsiųsdavo jam dideles siuntas. Kokia šventė, kai ateina tokios dovanos! Nesvarbu, ar tai arabiški, ar hebrajiški foliantai, prancūzų romanai, paprasta makulatūra, vis vien tai knygos, popierius su spausdintomis raidėmis. Išsaugodavo net paprastus laikraščius, uoliai katalogizuodavo kainynus ir reklaminius prospektus. Šis žmogus tarytum buvo sukaupęs armėnų meilę dvasingumui, paslaptį visų labai senų tautų, kurios išlieka slenkant amžiams. Kaip kalnų gvazdikas sugeba įleisti šaknis į pliką uolą, taip Grikoro biblioteka suleido šaknis Johunoluke. Šios keistos ir didžiąja dalimi neskaitytos bibliotekos vargu ar būtų užtekę milžiniškoms vaistininko žinioms sukaupti. Tačiau galimas spragas užpildydavo kūrybinė drąsa. Savąjį pasaulį jis papildydavo pats. Į visus klausimus, pradedant teologija ir baigiant statistika, jis atsakydavo remdamasis savo galia ir autoritetu, jokiu būdu nemanydamas, kad ką nors apgaudinėja. Kai jis žarstydavo didžiąsias mokslo sąvokas, jį persmelkdavo nekalta kūrybos dvasia. Suprantama, kad toks vyras turėjo mokinių ir pasekėjų. Taip pat aišku, kad tie mokiniai – tai septynių kaimų mokytojai. Mokytojai gerbė Grikorą kaip stebuklingą orakulą, net aštrialiežuvis Voskanianas nedrįso abejoti šio orakulo sprendimų tikrumu. Vaistininkas Grikoras buvo Musa Dago Sokratas ir su savo mokiniais, dažniausiai naktimis, leisdavosi į filosofines keliones. Sužadinti dar didesnę mokinių pagarbą progų netrūkdavo. Jis pakeldavo pirštą į žvaigždėtą dangų:

– Hapetai Šatachianai, ar žinai, kokia tai žvaigždė, toji raudonoji?

– Kuri? Ana? Tikriausiai tai planeta. Ar ne?

– Netiesa, mokytojau! Tai žvaigždė, Aldebaranas! O ar žinai, kodėl ji švyti raudona spalva?

– Kodėl raudona? Galbūt… mūsų atmosfera…

– Netiesa, mokytojau! Aldebaraną sudaro išsilydžiusi magnetinė geležis, todėl jis rausvas. Tokia ir garsiojo Kamilio Flamariono nuomonė, kurią jis man išdėstė savo paskutiniame laiške.

Garsiojo astronomo laiškas irgi nebuvo grynas akių dūmimas. Toks laiškas iš tikrųjų egzistavo. Tik Grikoras Kamilio Flamariono vardu atsisiuntė jį pats. Žinoma, tokius laiškus jis rašydavo labai retai ir tik iškilmingiausiomis progomis. Mokiniai apie tai dažniausiai nieko nesužinodavo. Tačiau ne tik šių laikų ar neseniai mirę dvasios milžinai tapdavo jo susirašinėjimo partneriais, bet ir Volteras bei didysis armėnų rašytojas Rafi15 ne kartą išsamiai atsakydavo į jo laiškus. Taigi Grikoras buvo Olimpo narys korespondentas.

Keista, kad toks visam pasauliui atviras išminčius, kiek tik žmonės prisimena, niekada nebuvo išvykęs iš Johunoluko. Visi mokyti Musa Dago žmonės bent kartą per metus kur nors keliaudavo, bent į Alepą ar Marašą, kur lankydavo amerikiečių, vokiečių ar prancūzų misijų mokyklas ir tobulindavo savo išsilavinimą. Nemažai senų žmonių tik gyvenimo pabaigoje grįždavo į tėvynę iš Amerikos ir čia ramiai gyvendavo iš užsidirbtų lėšų. Prieš pat karo pradžią už okeano vėl išplaukė būrys mėgėjų bastytis po pasaulį. Bet vaistininkas Grikoras neturėjo nė mažiausio noro keisti gyvenamąją vietą. Net greta esančiuose kaimuose apsilankydavo labai retai. Jaunystėje, kaip jis tvirtino, savomis akimis pamatė daug garsių šio pasaulio vietų. Kartais jis užsimindavo apie keliones kažkur toli į vakarus ar į rytus, tačiau sakėsi iš principo nesinaudojęs geležinkeliu. Ar su tomis jo kelionėmis buvo taip pat kaip su Flamariono laišku, kas žino? Grikoro kalbose ir pasakojimuose negalėjai pajusti nė menkiausio puikavimosi ar išmonės. Faktų dėstymas būdavo pagrįstas, viskas tiesiog apčiuopiama, net toks žmogus kaip Gabrielis Bagratianas vargu ar būtų įtaręs čia kokią klastą. Tačiau kiekviena proga vaistininkas sakydavo nesuprantąs, kodėl žmonės kartais taip trokšta keliauti. Tegul Altuni, žinomas niurzglys, gailiai dejuoja dėl savo karjeros, sužlugusios Sirijos kaime, Grikoras buvo patenkintas Johunoluku ir savo gyvenimu. Visos vietos vienodos, kadangi išorinis pasaulis slepiasi vidiniame. Išminčius sėdi nejudėdamas kaip voras voratinklio centre, o spindulių tinklas užmestas ant visos visatos. Tačiau jei prasidėdavo kalbos apie politiką, karą, karštas dabarties aktualijas, vaistininką apimdavo nerimas. Dėl tokių dalykų jis nenorėjo sukti galvos. Pasaulis, tas išorinių aplinkybių ir žmogaus skverbimosi į jas kratinys, tampa žeminančia kliūtimi. Vertę jis įgauna tik nustumtas į neutralias objektyvaus mąstymo tolumas. Štai kokia dvasingumo puikybė! Kas jam darbo įvykiai krašto gilumoje, kažkur tarp Stambulo, Alepo ir Mesopotamijos? Kas jam darbo karai, kurie dar neįėjo į istorijos knygas? Todėl vaistininkas atmesdavo politinius mokytojo Šatachiano išvedžiojimus sakydamas:

– Nesuprantu, kodėl visą laiką reikia žvalgytis į kitus. Karas, potvarkiai, kaimakamas… Tegul turkai daro ką nori! Jei mes nesuksime dėl jų galvos, tai ir jie paliks mus ramybėje. Juk čia mūsų tikroji žemė. Ir ją gerbia net labai iškilūs žmonės… Prašom…

Ir Grikoras supažindino šeimininką su svečiu, kuris stovėjo toliau už vietos vyrų ir dar nebuvo kritęs jam į akis. Vaistininkas su malonumu ištarė skambų svečio vardą:

– Gonzaga Marisas!

Jaunas vyras, sprendžiant iš išvaizdos ir laikysenos, buvo europietis ar bent sueuropėjęs Levanto gyventojas. Juodi ūseliai blyškiame, labai dėmesingame veide atrodė taip pat prancūziškai kaip ir jo vardas. Labiausiai krito į akis antakiai, neaštriu kampu susilieję virš nosies. Grikoras buvo įsijautęs į globėjo vaidmenį:

– Ponas Gonzaga yra graikas.

Grikoras tuoj patikslino, lyg nenorėdamas svečio pažeminti:

– Ne Turkijos graikas, o Graikijos, europietis.

Svečio blakstienos buvo labai ilgos. Jis nusišypsojo pridengdamas akis moteriškomis blakstienomis.

– Mano tėvas buvo graikas, motina prancūzė, aš – amerikietis.

Kuklus, kone baikštus jaunuolio elgesys darė Bagratianui malonų įspūdį. Jis palingavo galva:

– Kokie vėjai, atleiskite, atpūtė amerikietį, kurio motina prancūzė, kaip tik čionai?

Gonzaga vėl nusišypsojo nuleisdamas blakstienas:

– Viskas gana paprasta. Su darbo reikalais kelias savaites turėjau praleisti Aleksandretėje. Ten susirgau. Gydytojas pasiuntė mane į kalnus, į Beilaną. Bet Beilane pasijutau dar blogiau…

Vaistininkas įspėdamas pakėlė pirštą:

– Atmosferos slėgis! Beilane atmosferos slėgis visada žemesnis už normalų.

Gonzaga Marisas draugiškai palenkė galvą su rūpestingai perskirtais plaukais į Grikoro pusę:

– Aleksandretėje daug kas pasakojo apie Musa Dagą, ir man parūpo jį aplankyti. Buvo didelė staigmena rasti nykiuose Rytuose tokią grožybę, tokius mokytus žmones ir tokią puikią pastogę pas mano šeimininką poną Grikorą. Mėgstu viską, kas nepažįstama. Jei Musa Dagas stovėtų Europoje, būtų didelė įžymybė. Bet džiaugiuosi, kad jis priklauso tik jums.

Vaistininkas dusliu, abejingu balsu, kuriuo pranešdavo visus svarbius dalykus, pasakė:

– Jis rašytojas ir čia, mano namuose, dirbs kūrybinį darbą.

Gonzaga, regis, susigėdo dėl to, ką pareiškė Grikoras:

– Aš ne rašytojas. Tik kartais pasiunčiu vienam Amerikos laikraščiui savo straipsnių. Tai ir viskas. Nesu netgi tikras žurnalistas.

Neaiškiu rankos mostu jis lyg norėjo parodyti, kad ši veikla tėra galimybė užsidirbti duonai. Bet Grikoras nenorėjo paleisti savo aukos, Gonzaga turėjo pakelti jo autoritetą:

– Juk jūs ir menininkas, muzikantas, virtuozas, juk jūs koncertuojate, tiesa?

Jaunuolis gindamasis pakėlė rankas:

– Tai netiesa. Beje, esu akompanavęs fortepijonu. Tenka daug ką išbandyti.

Jis pažvelgė į Žiuljetę lyg ieškodamas pagalbos. Žiuljetė tik stebėjosi:

– Pasaulis toks mažas. Argi ne keista, kad čia susitinka du žemiečiai? Juk jūs esate pusiau mano tautietis.

Mokytojas Šatachianas neatsispyrė pagundai dar kartą pagražbyliauti:

– Argi ne nuostabu, kad galime pabūti tokioje puikioje draugijoje, kad dėl ponios gerumo mes, vargšai armėnų valstiečiai, galime džiaugtis tokiais rinktiniais žmonėmis?

Susierzinęs Voskanianas, niūriai, pabrėžtinai tylėdamas, išdidžiai pasitraukė toliau nuo kitų. Taip jis leido suprasti, kad nebūtų nieko nuostabaus, jei kas nors šioje draugijoje pasveikintų jo asmenį su derama pagarba. Juk Voskanianas ne tik visų mėgstamas Musa Dago apylinkių poetas, rašąs visokiomis progomis, linksmomis ir liūdnomis, užsakomus eilėraščius, jis dar ir kaligrafas bei dailininkas. Tuo tarpu vaistininkas Grikoras kiek papriekaištavo mokytojui Šatachianui:

– Mes, armėnai, turime lemtingą ydą, bailumą, kuris kartais verčia žeminti save. Pamirštame, kad esame vienos iš seniausių pasaulyje kultūros tauta. Ponia, mūsų Gabrielio Bagratiano žmona, aišku, žino, kad mes buvome pirmoji tauta priėmusi krikščionybę ir padariusi ją valstybės religija daug anksčiau už Romą. Mes turėjome klestinčią karalystę, sostinė Ani ir tūkstantis jos bažnyčių buvo visų pripažįstamas pasaulio stebuklas. Karaliai, kurių gyslomis tekėjo armėnų kraujas, valdė Bizantiją. Tais laikais, kai Prancūzija dar nebuvo pabudusi iš gilaus barbarybės snaudulio, mes jau turėjome klasikinę literatūrą. Aš saugau tokių brandžių autorių kaip Hazaro Parbeci16 ir Movseso Chorenaci17 rankraščių fragmentus. Bet mes ir šiandien turime kuo pasigirti. Šiame užkampyje, kur nėra net padorių kelių, laikui bėgant suformuota dėmesio verta biblioteka… Taigi ponia turėtų būti tokia maloninga ir neversti mūsų prieš ją gėdytis.

Savo orią kalbą vaistininkas pasakė su jam įprasta kinų mandarino ramybe. Į Žiuljetę jis net nepažiūrėjo. Kaip tikras Sokrato mokinys Grikoras su moterimis būdavo drovus ir labai santūrus. Užtat apie šį šviesulį burdavosi vyriškos giminės jaunimas, neabejingas dvasios dalykams. Apie jo patrauklumą liudijo ir tai, kad Gonzaga Marisas apsigyveno pas jį, nors jam siūlė gerą kambarį muchtaro namuose. Išgirdusi Grikoro žodžius Žiuljetė, apsvaigusi dėl savo pasisekimo, prakalbo laužyta armėnų kalba. Jai tai pavyko žavingai:

– Ko gi jūs norite?.. Aš armėnė, juk ištekėjau už armėno… Pagal įstatymus… O gal turkė?.. Nė nežinau…

Susižavėjimo kupinais plojimais svečiai padėkojo jai už šį bandymą prabilti armėniškai. Gabrielis per visą gyvenimą iš žmonos lūpų buvo girdėjęs vos vieną kitą armėnišką žodį. Tokia jos pažanga jį tikrai būtų nustebinusi ir pradžiuginusi. Deja, jis jos neišgirdo, nes nesirūpindamas svečiais apžiūrinėjo Mitros galvą iš antrojo šimtmečio po Kristaus, rastą Seleukijos griuvėsiuose netoli Svedijos. Tiesa, jo mintys buvo visai kitur. Nė vienas iš svečių negalėjo suprasti, kodėl jis staiga piktai pratarė:

– Kai gyvūnas netiki, jog gali apsiginti, jis žūsta. Taip atsitinka ir gamtoje, ir istorijoje.

Ir nežinia kodėl pastūmė stovą su Mitros galva į kairę pusę.

Dėl Žiuljetės geros nuotaikos vakaras tikrai pavyko, jo nebuvo galima nė lyginti su kitais susibūrimais Bagratianų viloje. Dauguma armėnų gyveno pagal rytietiškus papročius, susitikdavo tik bažnyčioje ar gatvėje. Į svečius eidavo tik ypatingomis šventiškomis progomis. Kavinių, kurių galime rasti mažiausiuose turkų kaimuose, čia nėra. Tarp keturių sienų pirmiausia iš nedrąsumo užsidarydavo moterys. Tačiau šioje aplinkoje jis pamažu nyko. Pastoriaus žmona, energingai besirūpinanti, kaip pailginti vyro gyvenimą, ir verčianti jį gerai išsimiegoti, šį kartą pamiršo paraginti jį greičiau eiti namo. Muchtaro žmona prisiartino prie Žiuljetės, norėdama pirštais pačiupinėti jos suknelės šilką. Tačiau močiutė Antaram staiga dingo. Vyras atsiuntė berniuką jos pašaukti, ji turėjo padėti jam, nes gimdymas pasirodė sunkus, be to, ji turėjo išvaikyti senas raganas, kurios tokiais atvejais apgula gimdyvės namus siūlydamos savo žiniuoniškas paslaugas. Senoji ponia Altuni metams bėgant tapo puikia gydytojo pagalbininke ir perėmė nemažą dalį jo pacienčių. „Jai tai išeina geriau negu man“, – dažnai sakydavo gydytojas.

Dabar visi ėmė girti močiutę Antaram. Ji esanti ypatinga moteris, ji aukojasi dėl kitų. Kokios tik bėdos ištiktų moterį, jauną ar seną, ji visada duos gerą patarimą tarytum motina ar sesuo. Ji gaunanti laiškų iš įvairių vietų, juk ją Azganver Hajuhiaz Enkerutiun  – Patriotinė armėnių moterų draugija – paskyrė atstovauti apskričiai. Tik ponia Kebusian kritiškai vertino močiutės gerumą:

– Juk ji neturi vaikų.

Tuo metu muchtaras, pakreipęs galvą, nes prastai girdėjo, ir kiek žvairuodamas klausėsi vaistininko, kuris su smulkiausiomis detalėmis aiškino, kuo pranašesnis kinų šilko apdorojimas už čionykštį. Kebusianas pliaukštelėjo sau per kelius:

– Mūsų Grikoras, tai bent! Dešimtis metų perkame iš jo žibalą ar miltelius nuo pilvo skausmo ir nežinome, kas tai per žmogus!

Daug laiko prireikė, kad į šią linksmą kompaniją įsijungtų pats namų šeimininkas. Bet pamažu ir jis pagyvėjo. Nepatenkintas nužvelgė didelį stalą, ant kurio stovėjo vazos su sausainiais, kava, arbata ir du grafinai su raki  – armėniška degtine. Gabrielis net pašoko:

– Mano bičiuliai! Turėtume išgerti ko nors geresnio.

Su Kristaforu ir Misaku jis nusileido į rūsį atnešti vyno. Avetisas jaunesnysis buvo surinkęs ir gerai prižiūrėjo turtingą geriausių metų vyno kolekciją. Ja dabar rūpinosi namų valdytojas Kristaforas. Tiesa, stiprus Musa Dago vynas išsilaikydavo neilgai. Gal todėl, kad jį pildavo ne į statines, kaip senovėje, o į didelius užantspauduotus molinius ąsočius. Tai buvo tirštas, sunkus, tamsaus aukso spalvos vynas, panašus į tuos, kurie gaminami Libano Ksaroje. Kai pripylė taures, Bagratianas atsistojo pasakyti tosto. Tostas jam išėjo nelabai aiškus ir niūrokas, kaip ir viskas, ką jis šiandien kalbėjo: puiku, kad jo brangūs svečiai sėdi jo namuose linksmi ir laimingi. Bet kas žino, ar dar kartą jie galės būti tokie nerūpestingi? Tačiau šią valandą tegul niekas neliūdi dėl tokių minčių, nes tai neduos nieko gero.

Šį tostą, tikriau, paslėptą įspėjimą, Gabrielis ištarė armėniškai. Žiuljetė pakėlė taurę ir pasakė jam:

– Aš tave puikiai supratau, kiekvieną žodį… Bet kodėl taip liūdnai, mano mielasis?

– Iš manęs labai prastas kalbėtojas, – teisinosi Gabrielis. – Prieš keletą metų Paryžiuje man atsiuntė laišką, siūlydami pareigas Dašnakcutiuno partijoje. Aš atsisakiau, bet ne todėl, kad nenorėjau turėti nieko bendra su politika, o todėl, kad didesniame žmonių susibūrime nesugebėčiau pratarti nė žodžio. Taigi iš manęs nebūtų išėjęs tautos vadovas.

– Rafaelis Patkanianas18, – įsiterpė vaistininkas kreipdamasis į Žiuljetę, – taigi… Patkanianas buvo vienas didžiausių mūsų tautos vadovų, tikras tautos žadintojas, tačiau labai blogas oratorius, mikčiojo smarkiau negu jaunasis Demostenas. Bet tas trūkumas kaip tik darė jo kalbas dar ugningesnes. Aš kadaise turėjau garbės jį pažinti ir jo klausytis Jerevane.

– Jums atrodo, – nusijuokė Gabrielis, – kad iš nieko dar gali išeiti šis tas?

Stiprus vynas darė savo. Iki šiol tylėję vyrai tapo šnekesni. Tik mokytojas Hrantas Voskanianas niūriai tylėjo, taip pabrėždamas savo reikšmingumą. Dievo tarnas Nochudianas, menkas gėrovas, gynė savo taurę nuo žmonos, besitaikančios ją atimti. Jis nuolat kartojo:

– Moterie, juk šiandien šventė! Argi ne?

Kai Gabrielis pravėrė vieną langą norėdamas pažvelgti į naktį, pajuto, kad jam už nugaros sustojo Žiuljetė.

– Na, išėjo visai puikus vakaras, tiesa?

Jis apkabino ją:

– Ir kam turėčiau už jį dėkoti, jeigu ne tau?

Tačiau įtampa jo balse blogai derėjo su meiliais žodžiais.

Išgėrę vyno svečiai panoro paklausyti muzikos. Keletas ėmė prašyti padainuoti jaunuolį, vieną iš mokytojų, Grikoro pasekėją, pavarde Asajanas. Plonas kaip kartis jaunuolis buvo žinomas dainininkas, be to, turėjo gerą atmintį ir mokėjo daug šiose vietovėse dainuojamų dainų. Kaip ir dauguma dainininkų, Asajanas iš pradžių gynėsi. Be muzikos jam esą neįmanoma dainuoti, o jo namai per toli, kad galėtų atsinešti tarą. Žiuljetė jau rengėsi atnešti gramofoną. Aišku, tik nedaugelis Johunoluko gyventojų pažinojo šį technikos stebuklą. Tačiau viską išsprendė vaistininkas Grikoras, reikšmingu žvilgsniu pažvelgęs į savo namų gyventoją.

– Juk tarp mūsų yra tikras menininkas!

Gonzaga Marisas nesipriešindamas sėdo prie fortepijono.

– Tai vienas iš dvylikos fortepijonų visoje Sirijoje, – paaiškino Gabrielis. – Prieš ketvirtį amžiaus jį atgabeno iš Vienos mano motinai. Kristaforas man pasakojo, jog brolis Avetisas pasikvietė iš Alepo specialistą, kad jį suderintų. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis Avetisas dažnai juo skambindavo. O aš net nežinojau, kad jis moka groti…

Gonzaga paskambino kelis akordus. Tačiau atsitiko taip, kad menininkas tokią vėlyvą valandą nepataikė reikiamo tono, kokio laukė prie muzikos nepratusios ausys, ištroškusios ko nors gražaus ir lengvo. Jis sėdėjo atsidrėbęs, palenkęs galvą prie klavišų, su cigarete lūpose, o pirštai vis labiau painiojosi makabriškuose sąskambiuose. „Išderintas, velniškai išderintas“, – murmėjo jis, negalėdamas išsivaduoti iš liūdnų akordų. Jo iki šiol tokiame gražiame veide pasirodė nuobodulio ir nuovargio šešėlis. Bagratianas iš šono stebėjo šį veidą, kuris dabar pasirodė jam nebe vaikiškai nedrąsus kaip iki šiol, o kažkoks apgaulingas, išvargęs. Gabrielis pažvelgė ir į Žiuljetę, prisistūmusią kėdę prie fortepijono. Jos veidas staiga pasirodė jam nebejaunas, išsekęs. Pastebėjusi klausiamą vyro žvilgsnį, ji tyliai prisipažino:

– Skauda galvą… Nuo to vyno…

Gonzaga staiga nustojo groti ir uždengė klaviatūrą.

– Atleiskite, – tepasakė jis.

Nors mokytojas Šatachianas, demonstruodamas savo išprusimą, gyrė svečio grojimą, vartodamas daug muzikinių terminų, linksmumas kažkur dingo. Netrukus pastoriaus Nochudiano žmona pirmoji su vyru susiruošė eiti. Juodu nakvosią Johunoluke pas pažįstamus, bet jau saulei tekant leisis namo į Bitiasą. Ilgiausiai dvejojo tylenis Voskanianas. Kai visi jau buvo išėję į parką, jis sugrįžo, ryžtingai pritrepseno prie Žiuljetės, gerokai ją išgąsdindamas. Bet jis tik padavė jai didelį įvairių spalvų rašalu armėniškai prirašytą lapą ir išėjo.

Tai buvo jausmingos eilės apie meilę ir pagarbą.

Naktį Žiuljetė staiga pabudo ir pamatė Gabrielį, sėdintį lovoje šalia jos. Jis buvo uždegęs žvakę ir, matyt, jau seniai stebėjo miegančią žmoną. Ji aiškiai pajuto, kad ją pažadino ne žvakės šviesa, o jo žvilgsnis.

Jis palietė jos ranką.

– Nenorėjau tavęs žadinti, norėjau, kad pati pabustum.

Žiuljetė nusibraukė nuo kaktos plaukus, jos veidas atrodė gaivus ir malonus.

– Galėjai mane tiesiog pažadinti. Manęs tas nė kiek netrikdo. Juk žinai, mėgstu pasikalbėti nakties vidury.

– Galvojau ir šiaip, ir taip, – neryžtingai pasakė jis.

– O aš miegojau tiesiog dieviškai. Vadinasi, dėl galvos skausmo buvo kaltas ne jūsų armėniškas vynas, o mano „Commant dire? Demi compatriot“ 19. Jo grojimas. Keistas sumanymas! Atvažiuoti į Johunoluką kaip į kurortą ir apsigyventi pas poną Grikorą. Bet juokingiausias buvo tas nedidukas tamsus mokytojas, kuris man įteikė suvyniotą plakatą. Arba tas kitas, kuris šaukia pro nosį ir, matyt, mano, kad tai labai puiki prancūzų kalba. Kažkokie kalamo akmens ir šuns inkštimo garsai. Jūs, armėnai, visi turite gana keistą tartį. Tu irgi dar ne visiškai iš jos išsivadavai, mielasis. Bet nereikia taip griežtai vertinti. Juk visi jie gana malonūs žmonės.

– Tai vargšai žmonės, Žiuljete, vargšai! – Šie žodžiai išsiveržė iš Gabrielio krūtinės su dideliu skausmu. Žiuljetės balsas pasidarė dar švelnesnis:

– Aš supykau, kad tu išjojai nepasakęs man nė žodžio. Būčiau bent priešpiečius įdėjusi…

Galėjai pamanyti, kad jis visai negirdi rūpestingos žmonos žodžių.

– Niekaip negalėjau užmigti. Prisiminiau daugelį dalykų. Pietus pas profesorių Lefevrą. Savo pirmąjį laišką tau.

Iki šiol Žiuljetė nepastebėjo, kad jos vyras leistųsi į sentimentalias kalbas. Todėl dabar tai juo labiau ją stebino. Ji tylėdama pakėlė į jį akis. Žvakė stovėjo jam už nugaros, todėl Gabrielio veido nebuvo matyti, tik jo kūnas iki juosmens stūksojo kaip didelė juoda uola. Kadangi ant Žiuljetės krito ne tik žvakės šviesa, bet ir brėkštančio ryto atšvaitai, Gabrielis matė priešais save šviesią, švelnioje prieblandoje virpančią būtybę.

– Spalio mėnesį suėjo keturiolika metų. Didžiausia mano gyvenimo dovana. Ir vis dėlto tai sunki kaltė. Aš neturėjau teisės išplėšti tavęs iš tavo aplinkos ir įtraukti į svetimą lemtį…

Ji pasiėmė degtukus norėdama uždegti savo žvakę. Jis stvėrė ją už rankos ir neleido to padaryti. Jo balsas vėl atsklido iš tamsos, slepiančios bet kokias formas:

– Būtų geriausia išgelbėti tave iš viso to… Mes turėtume skirtis!

Ji ilgai tylėjo. Jai ir į galvą neatėjo, kad šis beprotiškas, visiškai nesuprantamas reikalavimas gali būti susijęs su kokiais nors svarbiais įvykiais. Ji prisislinko arčiau:

– Ar aš tave įskaudinau, įžeidžiau, priverčiau pavyduliauti?

– Niekada nebuvai man tokia gera kaip šį vakarą. Seniai tavęs taip nemylėjau… Užtat visa tai taip baisu!

Ji pasislinko lovoje aukščiau, jo tamsus pavidalas tapo dar svetimesnis.

– Žiuljete, turi rimtai pažiūrėti į tai, ką tau pasakysiu. Ter Haikazunas padarys viską, kad mudu galėtume kuo greičiau išsiskirti. Turkų įstaigos tokiais atvejais nedaro kliūčių. Tada būsi laisva, nebe armėnė, galėsi išsivaduoti iš žiauraus mūsų tautos likimo,


убрать рекламу






į kurio pinkles patekai per mane. Nukeliausime į Alepą. Ten, būdama europietė, paprašysi prieglobsčio konsulate, Amerikos, Šveicarijos, bet kuriame. Būsi saugi, kad ir kas čia nutiktų. Stefanas liks su tavimi. Judu galėsite netrukdomi išvykti iš Turkijos. Savo pajamas ir turtą, žinoma, perrašysiu jums…

Jis kalbėjo greitai, trūkčiojančiu balsu, bijodamas, kad ji nenutrauktų. Žiuljetės veidas dar labiau priartėjo prie jo:

– Ir tu apie visą šią beprotybę kalbi rimtai?

– Kai viskas baigsis, jei liksiu gyvas, grįšiu pas jus.

– O juk dar vakar ramiai kalbėjome, ką reikės daryti, jei tave vis dėlto pašauktų į karo tarnybą…

– Vakar? Vakar viskas buvo netiesa. Pasaulis pasikeitė.

– Kas pasikeitė? Ar visa tai dėl to, kad iš mūsų atėmė pasus? Sakei, kad Antiochijoje neišgirdai blogų naujienų.

– Sužinojau blogų naujienų, bet ne tai svarbiausia. Iš tikrųjų pasikeitė ne taip daug. Bet tai ateina staiga kaip audra dykumoje. Tai manyje jaučia mano protėviai, nežinomi kankiniai. Tai jaučia visa, kas manyje gyva. Ne, Žiuljete, tu to niekada nesuprasi. Kas nėra kentėjęs dėl savo rasės, niekada to nesupras.

Žiuljetė pašoko iš lovos, atsisėdo šalia, paėmė jį už rankų:

– Tu visai kaip Stefanas. Kai susapnuoja baisų sapną, prabunda ir ištisą valandą būna kaip nesavas. Kodėl kaip tik mums turėtų grėsti pavojus? Prisimenu tavo draugus turkus, puikius simpatiškus žmones, kurie taip dažnai svečiuodavosi pas mus Paryžiuje. Argi jie staiga tapo klastingomis pabaisomis? Ne! Jūs, armėnai, visada neteisingai vertinate turkus.

– Aš nesprendžiu apie juos neteisingai. Tarp jų yra nuostabių žmonių. Kare pažinau daug paprastų žmonių, pažinau jų kantrybę ir gerumą. Jie nekalti ir mes nekalti. Bet kas iš to?

Vis labiau brėško rytas, ryškėjo Musa Dago keteros linija, gerai matoma iš miegamojo. Gabrielio žvilgsnis nukrypo į kalną:

– Vis galvoju: kaip keista, kad mes visą laiką vijomės Avetisą, o jis vis bėgo nuo mūsų. Tarsi savo mirtimi norėjo mus atvilioti į Johunoluką… Ne! Iš tikrųjų tai tu norėjai čia atvažiuoti.

Darėsi šalta. Nuogos Žiuljetės kojos sužvarbo. Ji neprieštaravo vyrui, pritarė jam:

– Na, matai! Viskas dėl mano užsispyrimo. Tai turėtų tave nuraminti.

Bet Gabrielio mintys krypo kita linkme:

– Vakar kelias akimirkas mane buvo apėmusi labai stipri nuojauta, kad mane veda aukštesnė jėga, kad Dievas duoda man kažkokią užduotį. Tai buvo labai intensyvus jausmas, nors greitai praėjo… Matyt, iki šiol mano gyvenimas nebuvo visai teisingas. Malonu įsivaizduoti, kad esi nepaprasta asmenybė, išskirtinė dulkelė, nepavaldi žemės traukos dėsniams, galinti skrajoti po visatą, neturinti jokių įsipareigojimų… Bet štai Dievas Avetiso rankomis ir savo valia atvedė mane į šią seną šalį…

Jis nutilo. Žiuljetė ilgai tyrinėjo neaiškius jo veido bruožus:

– Pirmą kartą matau tave išsigandusį.

Jis negalėjo atitraukti akių nuo ryškėjančio Musa Dago:

– Išsigandusį? Taip, išsigandusį lyg kažko antgamtiško! Kai buvau vaikas, dažnai įsivaizduodavau, kad maža žvaigždutė danguje staiga ima didėti, pūstis, vis labiau artėti prie žemės, norėdama ją sutraiškyti…

Jis pasipurtė, bandydamas suimti save į rankas:

– Žiuljete, dabar kalbame ne apie mane, o apie tave ir Stefaną.

Pagaliau ji labai supyko:

– Netikiu tavo gąsdinimais. Juk dabar 1915 metai. Turkijoje kaip ir visur pasaulyje patyriau tik draugiškumą ir mandagumą. Aš nebijau žmonių. Bet jei ir grėstų pavojus, nejaugi manai, jog būčiau tokia baili ir niekinga, kad pabėgčiau ir palikčiau tave vieną? Nepadaryčiau to, net jei tavęs nemylėčiau.

Jis, daugiau nieko nesakydamas, užmerkė akis. Žiuljetė jau norėjo tyliai atsistoti. Bet Gabrielis nuleido galvą jai ant kelių. Jo kakta buvo šalta ir suprakaitavusi. Už lango staiga pragydo pabudę paukščiai, skardžiais balsais keldami nedarnų klegesį.

Ketvirtas skyrius 

PIRMASIS ĮVYKIS

 Сделать закладку на этом месте книги

Silpnumo ir nevilties priepuolis praėjo taip pat greitai, kaip buvo užėjęs. Ir vis dėlto po kelionės į Antiochiją Gabrielis pasikeitė. Paprastai ištisas valandas dirbdavo savo kambaryje, o dabar namuose būdavo tik naktį. Grįždavo labai pavargęs ir miegodavo kaip užmuštas. Apie grėsmę, dėl kurios aną sekmadienio naktį buvo taip baisiai sunerimęs, daugiau nepratarė nė žodžio. Žiuljetė taip pat vengė apie tai užsiminti. Ji buvo įsitikinusi, kad jo nerimas neturi jokio rimtesnio pagrindo. Per vedybinio gyvenimo metus ji tris ar keturis kartus buvo patyrusi, kad Gabrielį kartais apninka niūrios nuotaikos. Savaitės liūdesio, sunkaus ir, rodos, be jokios priežasties, dienos, kai nepratardavo nė žodžio, būdavo susimąstęs, tada jo nepralinksminsi jokiu meilumu ar geru žodžiu. Ji tai žinojo. Tokiais momentais tarp jų tarytum išaugdavo siena, kažkas svetima, neįveikiama, ir ji imdavo baimintis savo vaikiško lengvabūdiškumo, paskatinusio ją surišti savo likimą su tokio sunkaus būdo žmogumi. Žinoma, Paryžiuje Žiuljetei būdavo lengviau. Jos aplinka, kurioje Gabrielis buvo svečias, sudarydavo jai savotišką užnugarį. Bet čia, Johunoluke, jos padėtis kitokia, todėl visiškai suprantama, kad Žiuljetė, nepaisydama savo ironiško požiūrio, vis dėlto stengėsi rodyti prielankumą tiems „puslaukiniams“ armėnams.

Geriausia palikti jį ramybėje. Aną kankinamą naktinį pokalbį ji laikė dar vienu jo liūdesio priepuoliu. Labai saugioje aplinkoje užaugusi prancūzė neturėjo nė menkiausios nuovokos apie tai, ką Gabrielis pavadino audra dykumoje. Europa tapo mūšio lauku. Sklido gandai, kad bombarduojamame Paryžiuje žmonės leidžia naktis rūsiuose. Juk čia ji išgyvena rojų primenantį pavasarį. Mielu noru pagyventų čia dar keletą mėnesių. Galų gale, anksčiau ar vėliau jie sugrįš į savąjį Klebero aveniu. O kol kas Žiuljetė užsivertusi daugybe darbų, taigi nuobodžiauti nėra kada. Nėra laiko galvoti apie kažkokias grėsmes. Joje prabudo namų savininkės ir ūkio šeimininkės ambicijos. Reikėjo išmokyti civilizuotų manierų visus namų darbininkus. Ji turėjo progos įsitikinti, kad talentingus armėnų tautos žmones galima išmokyti to, kas jiems neįprasta. Virėjas Hovhanesas per keletą savaičių virto, galima sakyti, tikru prancūzų virtuvės šefu. Tarnas Misakas toks apsukrus, kad Žiuljetė svarstė, ar nepasiėmus jo į Paryžių. Dvi jai patarnaujančios mergaitės, atrodo, taps puikiomis kambarinėmis. Vila buvo gerai prižiūrima. Atidus moters žvilgsnis tai šen, tai ten pastebėdavo netvarkos ir aplaidumo. Pakvietė amatininkus. Jų vadovas – orus vyras, meistras Tovmasianas, ėmėsi staliaus darbų. Tačiau su Tovmasianu nebuvo galima elgtis kaip su paprastu amatininku, jis sakėsi esąs statybos darbų vadovas, nešiojo sunkią auksinę laikrodžio grandinėlę, prie kurios buvo pritvirtintas medalionas su mirusios žmonos portretu, beje, pieštu mokytojo Voskaniano. Jis nepraleisdavo progos pabrėžti, kad abu jo vaikai, sūnus ir duktė, studijavo Ženevoje. Be to, jis buvo nepaprastai kruopštus ir vargindavo Žiuljetę ilgais pokalbiais ir svarstymais. Tačiau jam per gana trumpą laiką pavyko ne tik suremontuoti senojo namo apirusias vietas, bet ir pasirūpinti kai kuriomis naujovėmis, kad namai tiktų vakariečių poreikiams. Darbininkai dirbo sumaniai ir labai tyliai. Jau pirmosiomis balandžio dienomis Žiuljetė galėjo didžiuodamasi stebėti, kaip nuošaliame Sirijos užkampyje atsiranda namai, kurie, jei ne primityvus apšvietimas ir vandens tiekimo sistema, galėjo lenktyniauti su bet kokia europietiška kaimo vila.

Tačiau didžiausias jos džiaugsmas buvo vaismedžių ir rožių sodas. Čia prabilo jos protėvių kraujas. Argi ne kiekvienas prancūzas iš prigimties sodininkas, vaisių augintojas? Bet ir armėnai apsigimę sodininkai, juo labiau žmonės, gyvenantys prie Musa Dago. Didžiausias šios srities meistras buvo valdytojas Kristaforas. Žiuljetė net nežinojo, kad pasaulyje gali būti tokių sodų. Kas neragavo armėniškų abrikosų, negali net įsivaizduoti, kokie jie saldūs ir sultingi. Net ir čia, kitoje Tauro kalnyno takoskyros pusėje, jie išsaugojo visą savo tėvynės prie sodų apsupto Vano ežero skonį ir gaivumą. Sode Žiuljetė atrasdavo vis naujų vaisių, daržovių ir gėlių rūšių, apie kurias iki šiol nebuvo girdėjusi. Tačiau daugiausia laiko praleisdavo rožyne su sombreru ant galvos ir didžiosiomis Kristaforo žirklėmis rankose. Tokiai rožių fanatikei kaip ji tai buvo didžiausias džiaugsmas. Didžiulis plotas, krūmelis prie krūmelio, stiebas prie stiebo, bet ne griežtomis eilėmis kaip Europoje, o tirštas spalvų ir kvapų mišinys virš žalios lapijos bangų. Damaskas buvo čia pat, netoli ir Persija. Tūkstančiai šiose šalyse augančių rūšių atsiuntė čionai savo palikuonis, ir kai Žiuljetė siaurais takeliais žingsniuodavo per šią jūrą, ji žvilgsniu ir alsavimu tarytum sveikindavo pačią rožių esybę. Vaistininkas Grikoras pažadėjo, jei ji atnešianti jam daug krepšių ką tik nuskintų tikrosios Moschata damascena  žiedų, išspausiąs mažą flakonėlį rožių aliejaus, kurio gamyba susijusi su šimtmečių papročiais. Jis papasakojo jai ir legendą. Vienintelis tikros esencijos lašo kvapas toks stiprus, kad jei užlašinsi jį ant plaukų mirusiajam, jis kvepėsiąs ir Paskutiniojo Teismo dieną ir palankiai nuteiksiąs teismo angelą.

Kartais Žiuljetė išjodavo pasijodinėti su Stefanu. Avetisas Bagratianas paliko keturis arklius. Vieną iš jų, nedidelį ramų arkliuką gavo dovanų Stefanas. Jodinėdavo jie arba Svedijos lygumos pusėn, arba kita kryptimi – per Azirą, Bitiasą iki bitininkų kaimo. Juos lydėdavo arklininkas, kuriam Žiuljetė buvo pasiūdinusi puošnią, spalvingą uniformą. Jos polinkis į grožį, į dekoratyvų puošnumą pasireikšdavo ne tik savo, bet ir visos aplinkos atžvilgiu. Kai ji su Stefanu ir puošniu palydovu jodavo sėdėdama aukštai ant žirgo per bažnyčios aikštę ir pagrindine Johunoluko gatve, jausdavosi kaip šio pasakų pasaulio karalienė. Kartais prisimindavo motiną ir seseris Paryžiuje. Kaip jos turėtų jai pavydėti tokio gyvenimo! Kur tik pasirodydavo, visi ją sveikindavo su didele pagarba, net ir musulmonų gyvenvietėse, kurias prijodavo per ilgesnes išvykas. Aišku. Gabrielį vėl kamuoja nervų krizė. O ji, Žiuljetė, nepastebi nė mažiausio ženklo, kad kažkas pasaulyje būtų pasikeitę.

Gabrielis Bagratianas kas rytą išeidavo iš namų. Bet dabar jis nebevaikštinėjo po Musa Dagą, o eidavo į kaimus. Noras susigrąžinti vaikystės paveikslus užleido vietą kitam, vyriškesniam poreikiui: jis norėjo kuo geriau pažinti šių apylinkių žmones, jų gyvenimo būdą, poreikius, kasdienius darbus.

Kartu jis rašė daug laiškų į Stambulą savo draugams armėnams iš Dašnakcutiuno partijos, o dar daugiau savo buvusiems draugams jaunaturkiams. Įtarė, kad Antiochijos apskrities viršininko cenzūra galėjo apsunkinti šį susirašinėjimą, bet vienas kitas laiškas tikrai pasiekdavo tikslą. Nuo atsakymo priklausė jo ateitis. Jei sostinėje permainų nėra, vadinasi, tai grynai karinė priemonė. Tada jis, nepaisydamas agos Rifaato Bereketo įspėjimo, paliktų šiuos namus ir ryžtųsi leistis į sostinę, kad ir be tokiais atvejais būtino paso. Bet jei atsakymas būtų blogas arba nebūtų jokio atsakymo, vadinasi, senojo turko nuogąstavimai teisingi, spąstai užsitrenktų ir kelias pasitraukti būtų atkirstas. Tada liktų tik viltis, kad toks armėnų draugas kaip vali  Dželalas Bėjus stengsis apsaugoti savo vilajetą nuo „incidentų“ ir kad kaimai prie Musa Dago liks šalia gaisro židinių, kurie paprastai įsiplieskia didesniuose miestuose. Tada jo namai Johunoluke, agos žodžiais tariant, būtų ideali priebėga. Dėl jo nepašaukimo į karinę tarnybą, tai Bagratianas, regis, gerai perprato Osmanų imperijos generolų mintis. Armėnų dalinius norima atitraukti iš fronto ir juos nuginkluoti. Kodėl? Turkai bijo, kad tokia stipri dauguma, kaip armėnai, su moderniausiais ginklais rankose galėtų išsireikalauti daugiau teisių, jei Turkija karą pralaimėtų. Jei bijomasi kareivių, tai dar pavojingesni gali būti karininkai, nes jie reikiamu momentu gali imtis vadovauti armėnams.

Kad ir koks įtikinamas atrodė šis paaiškinimas, Gabrielis nerasdavo nė minutės ramybės. Tačiau jo nerimas dabar nebuvo irzlus ar nervingas, priešingai, jis tapo vaisingas, nukreiptas į tikslą. Jame ėmė reikštis pedantiškumas, kurį anksčiau pajusdavo tik dirbdamas mokslinį darbą. Tai labai pravertė tyrinėjant realias aplinkybes. Jis netgi neklausė savęs, koks visų šių pastangų tikslas ir kam ketina ateiti į pagalbą. Dievas žino, kiek mėnesių jam teks gyventi šiame slėnyje. Norėjo viską žinoti apie šias vietas ir šiuos žmones. Broliškos atsakomybės jausmas…

Pirmas jo žygis buvo pas Johunoluko seniūną. Didžiausio kaimo bendruomenės namuose buvo tvarkomi ir gretimų kaimų reikalai, susiję pirmiausia su valstybės valdžia. Muchtaro Kebusiano Gabrielis nerado. Bendruomenės raštininkas pasitiko Bagratianą žemai lankstydamasis. Garsiosios Bagratianų giminės atstovo apsilankymas buvo didelė garbė.

Ar seniūnijoje yra gyventojų sąrašai? Raštininkas plačiu mostu parodė į dulkėtą lentyną prie kambarėlio sienos. Žinoma, tokius sąrašus jie turi. Ne tik atitinkamose bažnyčių knygose sužymėtas kiekvienas žmogus. Juk jie ne kurdai ar beduinai, o tikri krikščionys. Prieš keletą metų tuometiniai muchtarai savo iniciatyva surašė visus gyventojus. Tai buvo 1909 metais, po akcijos prieš jaunaturkius ir po didelių žudynių Adanoje armėnų deputatai atsiuntė nurodymą surašyti septynių kaimų gyventojus. Apytikriai čia gyvena šeši tūkstančiai krikščionių. Bet jei efendi  panorėtų, per kelias dienas galima pateikti tikslius skaičius. Gabrielis pareiškė, kad norėtų juos sužinoti. Paskui pasiteiravo, kokie reikalai su šaukiamojo amžiaus jaunuolių karine tarnyba.

Klausimas pasirodė kiek keblesnis. Bendruomenės raštininkas ėmė šnairuoti, visai panašiai kaip ir jo viršininkas muchtaras. Mobilizacijos įsakymas pašaukė prie ginklo visus karinei tarnybai tinkamus vyrus nuo dvidešimties iki trisdešimties metų, nors pagal įstatymą aukščiausia amžiaus riba esanti dvidešimt septyneri. Įsakymą reikėtų taikyti maždaug dviem šimtams vyrų iš visų armėnų kaimų. Iš jų lygiai šimtas penkiasdešimt susimokėjo bedelį –  teisėtą išpirką nuo karinės tarnybos, po penkiasdešimt svarų už vieną asmenį. Efendi  tikriausiai žinąs, kad čionykščiai žmonės labai taupūs. Daugumoje šeimų tėvai nuo pat sūnaus gimimo ima taupyti bedeliui, nori išvaduoti jaunimą nuo turkų kareivio dalios. Johunoluko muchtaras, vietos žandaro lydimas, kiekvieno naujo šaukimo atveju surenka mokestį ir asmeniškai pristato jį Antakijos apskrities valdžiai.

– Bet kaip gali būti, – neatlyžo Bagratianas, – kad tarp šešių tūkstančių gyventojų tėra tik du šimtai karo prievolininkų?

Atsakymas nebuvo netikėtas. Efendi  turįs nepamiršti, kad stiprių jaunų vyrų trūksta dėl praeities įvykių, didelių kraujo praliejimų, kurių armėnų tauta patiria mažiausiai kartą per dešimt metų.

Tai buvo tik atsikalbinėjimas. Gabrielis kaimuose matė daugiau kaip du šimtus jaunų vyrų. Yra galimybių išvengti karo tarnybos ir nesumokėjus viso bedelio. Rauplėtasis apskrities viršininkas Ali Nazifas, aišku, puikiai žino, kaip tai daroma. Bagratianas klausinėjo toliau:

– Ką gi, penkiasdešimt vyrų nuvyko į Antakiją patikrinimui. O kas paskui?

– Keturiasdešimt iš jų paėmė į armiją.

– Kokiuose pulkuose, kokiuose frontuose tarnauja tie keturiasdešimt?

Tai kol kas esą neaišku. Kareivių šeimos jau kelias savaites, o gal ir kelis mėnesius negauna iš savo sūnų jokių žinių. Turkų karo lauko paštas šiaip jau esąs gana patikimas. Gal jie yra Alepo kareivinėse, kur generolas Džemalis Paša performuoja savo armiją.

– Ar kaimuose niekas nekalba, kad armėnus norima padaryti inšaat taburi  – pagalbiniais darbininkais?

– Kaimuose daug ką kalba, – nedrąsiai atsakė raštininkas.

Gabrielis apžiūrėjo nedidelę lentyną. „Namų nuosavybės registras“ stovi šalia leidinio „Osmanų imperijos įstatymų kodeksas“, greta – aprūdijusios laiškų svarstyklės. Jis staiga atsigręžė:

– O kaip su dezertyrais?

Kamantinėjamas kaimo raštvedys paslaptingai prisėlino prie durų, pravėrė jas ir vėl atsargiai uždarė. Suprantama, čia kaip ir visur kitur pasitaiko dezertyrų. Kodėl nedezertyruoti armėnams, jei patys turkai rodo pavyzdį? Kiek tų dezertyrų? Penkiolika, gal dvidešimt. Taigi. Juos netgi gaudė. Buvo sudarytas būrys iš policininkų ir kareivių pėstininkų, miulazimo20 vadovaujamas. Apieškojo visą Musa Dagą. Vieni juokai!

Siaurą mirksinčio valdininko veidelį staiga nušvietė gudrumo ir nežabojamo triumfo išraiška.

– Vieni juokai, pone! Juk mūsų vaikinai puikiai pažįsta kalną!

Namas, kuriame gyveno kunigas Ter Haikazunas, buvo išvaizdžiausias Johunoluko bažnyčios aikštėje šalia muchtaro namų ir mokyklos pastato. Plokščias stogas, penki langai vieno aukšto fasade. Toks namas galėtų stovėti bet kuriame pietų Italijos miestelyje. Namas priklausė Arkangelų bažnyčiai. Senasis Avetisas ir vieną, ir kitą pastatė aštuntą praėjusio amžiaus dešimtmetį.

Ter Haikazunas – vyriausiasis visos apskrities Armėnų Apaštališkosios bažnyčios kunigas. Jis valdo ir vietoves, kurių gyventojai yra skirtingų tautybių, be to, mažas armėnų bendruomenes turkų miesteliuose Svedijoje ir El Eskelyje. Konstantinopolio patriarchas jį paskyrė vardapetu,  armėnų bažnyčių ir pasauliečių kunigų vadovu. Ter Haikazunas studijavo Ečmiadzino seminarijoje prie katolikoso kojų, kurį armėnų krikščionys gerbia kaip aukščiausią bažnyčios vadovą, taigi buvo visais požiūriais tikras savo tikinčiųjų atstovas.

O pastorius Harutiunas Nochudianas? Iš kur staiga protestantų pastoriai šiame Azijos užkampyje? Anatolijoje ir Sirijoje buvo nemažai protestantų. Į evangelikų bažnyčią šiuos prozelitus atvedė vokiečių ir amerikiečių misionieriai, teikdavę nuoširdžią pagalbą nukentėjusiems ir našlaičiams. Gerasis Nochudianas buvo našlaitis, kurį gailestingieji misionieriai pasiuntė į Dorpatą studijuoti teologijos. Bet ir jis pripažino Ter Haikazuno autoritetą visuose reikaluose, nesusijusiuose su tiesiogine sielovada. Kai tautai nuolat gresia pavojai, dogmatiniai konfesijų skirtumai neatrodo tokie svarbūs, ir dvasinis vadovas – o toks Ter Haikazunas buvo tikrąja šio žodžio prasme – niekada nebuvo kritikuojamas ir nekėlė jokių abejonių.

Senyvas vyras, bažnyčios patarnautojas, nuvedė Gabrielį į kunigo darbo kambarį. Tuščia patalpa, išklota didžiuliu kilimu. Prie lango nedidelis rašomasis stalas, šalia – apšiuręs šiaudinis krėslas lankytojams. Ter Haikazunas atsistojo ir žengė žingsnį Gabrielio link. Kunigas galėjo būti kokių keturiasdešimt aštuonerių metų, tačiau jo barzda tarpais jau pražilusi. Didžiulėse akyse – armėnų akys beveik visada didelės, išsiplėtusios iš siaubo tūkstančių metų skausmo pažymėtuose veiduose – buvo matyti drovus sumišimas ir kartu ryžtinga pasaulį pažįstančio žmogaus išraiška. Vardapetas vilkėjo juodu abitu, ant galvos užsitraukęs smailų gobtuvą. Rankas kartkartėmis slėpdavo plačiose abito rankovėse, lyg šią saulėtą pavasario dieną jam būtų šalta. Tačiau iš tikrųjų tai buvo nuolankumo gestas. Bagratianas atsargiai atsisėdo į netvirtą šiaudinį krėslą:

– Labai apgailestauju, gerbiamasis kunige, kad niekada neturėjau progos priimti jus savo namuose.

Kunigas nuleido akis ir lyg atsiprašydamas išskėtė rankas:

– Man dar labiau gaila, efendi. Tačiau sekmadienio vakaras yra vienintelis metas, kai mūsų luomo žmonės gali pabūti vienumoje.

Gabrielis apsižvalgė. Šioje bendruomenės kanceliarijoje tikėjosi pamatyti krūvas dokumentų ir aplankų. Nieko panašaus. Ant stalo gulėjo tik keletas popierių.

– Jūsų pečius slegia didžiulė našta, galiu tai suprasti.

Ter Haikazunas neprieštaravo:

– Atstumai tokie dideli, reikia daug laiko ir jėgų. Mano darbas panašus į mūsų gydytojo Altuni. Juk tenka rūpintis ir mūsų tautiečiais El Eskelyje arba Arse, aukštai kalnuose.

– Visa tai toli, – kalbėjo Gabrielis kiek išsiblaškęs. – Galiu suprasti, kad nebelieka laiko ir noro lankytis linksmuose vakarėliuose.

Ter Haikazunas pažvelgė į jį kaip žmogus, kurį neteisingai suprato:

– Ne, ne! Aš labai vertinu jūsų pagarbą ir apsilankysiu pas jus, efendi, kai tik man pasidarys šiek tiek lengviau…

Jis nebaigė minties, matyt, nenorėdamas aiškinti, kas jam turi pasidaryti lengviau:

– Labai sveikintina, kad jūs buriate apie save mūsų žmones. Jiems čia taip daug ko trūksta.

Gabrielis stengėsi pagauti kunigo žvilgsnį.

– Ar jūs manote, Ter Haikazunai, kad dabar netinkamas laikas linksmiems pobūviams?

Kunigas pažiūrėjo į jį trumpai ir atidžiai:

– Priešingai, efendi! Dabar kaip tik laikas, kad žmonės susiburtų.

Į šiuo keistus, daugiaprasmius žodžius Bagratianas iš pradžių nieko neatsakė. Tik po kiek laiko lyg netyčia pratarė:

– Kartais iš tikrųjų tenka stebėtis, kad gyvenimas čia toks ramus, visi, regis, tokie nerūpestingi.

Kunigas vėl nuleido akis, lyg pasiruošęs kantriai iškęsti visus priekaištus.

– Prieš kelias dienas buvau Antiochijoje, – iš lėto kalbėjo Gabrielis, – ir ten kai ką sužinojau.

Ter Haikazunas ištraukė sužvarbusias rankas iš abito rankovių ir suglaudė pirštų galiukus:

– Mūsų kaimų žmonės retai kada nukeliauja į Antiochiją, ir nuo to jiems tik geriau. Jie neišeina iš savojo pasaulio ribų ir mažai težino, kas vyksta už jų.

– Kiek laiko jie dar galės gyventi savo ribotame pasaulyje, Ter Haikazunai? Pavyzdžiui, kas atsitiks, kai mūsų vadai ir kiti iškilūs žmonės Stambule bus suimti?

– Jie jau suimti, – labai tyliai atsakė kunigas. – Jau tris dienas uždaryti Stambulo kalėjimuose. Ir jų labai labai daug.

Gabrieliui tai buvo lemiama žinia: kelias į Konstantinopolį jam užkirstas. Tačiau šią akimirką tokia naujiena Gabrielį nustebino mažiau nei Ter Haikazuno ramybė. Jis neabejojo, kad kunigas sako teisybę. Dvasininkija, nepaisant liberaliojo Dašnakcutiuno, tebebuvo didžiausia valdžia ir vienintelė tikra tautos organizacija. Pasaulietiškos bendruomenės gyvena plačiai išsibarsčiusiose vietovėse ir apie pasaulio įvykių tėkmę dažniausiai sužino tik tada, kai ji įtraukia juos į savo sūkurius. Kunigas slaptais ir greitais keliais pirmas sužino kiekvieną grėsmingą faktą, pirma negu apie jį leidžiama parašyti sostinės laikraščiams. Gabrielis norėjo dar kartą įsitikinti, ar viską teisingai suprato:

– Iš tikrųjų suimti? O kas? Ar tai tikrai žinoma?

Ter Haikazunas padėjo blyškią plaštaką su dideliu žiedu ant popierių:

– Tai tikrai gerai žinoma.

– Ir jūs, vyriausiasis septynių bendruomenių kunigas, galite būti toks ramus?

– Nerimas man nepadės, o mano bendruomenėms gali tik pakenkti.

– Ar tarp suimtųjų yra ir kunigų?

Ter Haikazunas, matyt, suprato, ką įtaria Gabrielis taip klausdamas. Jis rimtai linktelėjo galva:

– Iki šiol suimti septyni kunigai. Tarp jų arkivyskupas Hemajakas ir trys aukšto rango prelatai.

Po šios pritrenkiančios žinios Bagratianas nebeištvėrė neužsirūkęs. Jis pasiėmė cigaretę ir degtukus:

– Turėjau pas jus ateiti anksčiau, Ter Haikazunai. Jūs nežinote, kaip aš kankinausi tylėdamas.

– Labai gerai padarėte, kad tylėjote. Turime ir dabar tylėti.

– Ar ne geriau būtų paruošti žmones tam, kas jų laukia?

Vaškinis Ter Haikazuno veidas neparodė jokio jaudulio:

– Ateitis man nežinoma. Bet žinau, kokį pavojų bendruomenėje gali sukelti baimė ir panika.

Krikščionių kunigas kalbėjo kone tais pat žodžiais kaip ir pamaldusis musulmonas Rifaatas. Mintyse Gabrielis išgyveno akimirkos reginį, tarytum sapnavo nemiegodamas. Milžiniškas šuo! Vienas iš tų benamių pabaisų, kurie Turkijos kelius daro tokius pavojingus. Šuns kelyje – senukas. Jis iš baimės sustoja, trypčioja vietoje, paskui staiga leidžiasi bėgti. Bet plėšrus žvėris jau įsikibo jam į nugarą… Gabrielis palietė ranka kaktą.

– Baimė, – pasakė jis, – yra tikriausias būdas paskatinti priešą žudyti. Bet ar ne nuodėmė, ar ne dar pavojingiau nesakyti žmonėms tiesos apie jų likimą? Kiek laiko bus įmanoma tai slėpti?

Atrodė, kad Ter Haikazunas klausosi kažkokių tolimų garsų:

– Kol kas laikraščiai negali rašyti apie šiuos dalykus, kad nesužinotų užsienis. Be to, pavasarį daug darbų, mūsų žmonės neturi laiko ir mažai kur išvažiuoja. Taigi su Dievo pagalba baimės dar kiek laiko išvengsime. Bet vieną kartą tai ateis. Anksčiau ar vėliau.

– Kas ateis? Kaip jūs tai įsivaizduojate?

– Tai neįsivaizduojama. Mūsų kareiviai nuginkluoti, mūsų vadovai įkalinti.

Ter Haikazunas ramiai skaičiavo visas negandas, lyg jam būtų savotiškai malonu skaudinti save ir savo svečią:

– Tarp suimtųjų ir Vardgesas, artimiausias Talaato Bėjaus ir Envero Pašos draugas. Dalį armėnų išsiuntė į tremtį. Galbūt jie jau mirę. Visi armėnų laikraščiai uždrausti, visos armėnų įmonės ir parduotuvės uždarytos. Kai mes čia kalbamės, aikštėje priešais Seraskeriatą21 ant penkiolikos kartuvių kabo penkiolika niekuo nekaltų armėnų vyrų.

Gabrielis Bagratianas taip smarkiai pašoko, kad šiaudinis krėslas apvirto.

– Ką reiškia tokia beprotystė? Kaip tai galima suprasti?

– Suprantu tik tiek, kad vyriausybė planuoja smogti mūsų tautai tokį smūgį, kokio neišdrįso smogti net Abdiulchamidas.

Gabrielis sušnypštė ant Ter Haikazuno su tokiu pykčiu, lyg priešais jį būtų stovėjęs priešas, Itihado narys.

– Ar mes iš tikrųjų tokie bejėgiai? Ar turime tylėdami kišti galvą į kilpą?

– Mes bejėgiai. Mes turime kišti galvą į kilpą. Galbūt dar galime rėkti.

Prakeikti Rytai su savo kismet 22, su savo nuolankumu, šmėkštelėjo mintis Bagratianui. Kartu jo galvoje sukosi daugybė vardų, ryšių, galimybių.

Politikai, diplomatai, kuriuos jis pažįsta, prancūzai, anglai, vokiečiai, skandinavai.

Reikia supurtyti pasaulį! Bet kaip? Spąstai užsitrenkė. Iliuzijos sklaidosi. Jis vos girdimai pratarė:

– Europa to nepakęs.

– Jie stebi mus iš tolo, – Ter Haikazuno ramybė buvo tiesiog nepakenčiama.

Šiandien yra dvi Europos. Vokiečiams turkų vyriausybė reikalingesnė, negu turkų vyriausybei reikalingi vokiečiai. O kiti negali mums padėti.

Gabrielis įsmeigė į kunigą akis; šio protingo, į kamėją panašaus veido niekas negali sudrumsti:

– Jūs esate daugelio tūkstančių sielų dvasinis ganytojas, – Bagratiano balsas įgavo aštrų, kone karišką skambesį, – ir visą savo įtaką panaudojate tik tam, kad nuslėptumėte nuo žmonių tiesą, kaip slepiama žinia apie nelaimę nuo vaikų ar senelių, kad jų neišgąsdintų. Ar tai viskas, ką galite padaryti savo tikintiesiems? Ką jūs darote dar?

Šis Gabrielio priekaištas, regis, smarkiai užgavo kunigą. Jo rankos, gulinčios ant stalo, iš lėto susigniaužė į kumščius. Galva nusviro ant krūtinės:

– Aš meldžiuosi… – sušnibždėjo Ter Haikazunas lyg gėdydamasis išsiduoti, kokią dvasinę kovą jis dieną ir naktį kovoja su Dievu dėl savo tikinčiųjų išgelbėjimo. Gal Avetiso Bagratiano vaikaitis yra laisvamanis ir nori iš jo pasityčioti? Bet Gabrielis sunkiai alsuodamas vaikščiojo po kambarį. Staiga jis delnu taip smarkiai trenkė į sieną, kad pabiro tinkas.

– Melskitės, Ter Haikazunai!

Ir tokiu pat įsakmiu balsu pridūrė:

– Melskitės… Bet kartais ir Dievui turi kas nors pagelbėti!

Pirmasis įvykis, iš kurio Johunolukas sužinojo apie tai, kas daroma slapta, nutiko dar tą pat dieną. Buvo šiltas, apsiniaukęs balandžio penktadienis.

Sūnaus prašomas Gabrielis Bagratianas vilos parke pastatė kelis paprastus gimnastikos prietaisus. Berniukas mėgo mankštintis, buvo vikrus, be to, labai ambicingas. Kartais ir tėvas prisijungdavo prie šių pratybų. Labiausiai abu mėgo šaudyti į taikinį. Žiuljetė geriausiu atveju dalyvaudavo tik tada, kai žaisdavo kroketą. Šiandien tuoj po pietų – per kuriuos tėvas nepratarė nė žodžio – Gabrielis, Avakianas ir Stefanas nuėjo į šaudyklą, įrengtą už parko tvoros miškingame priekalnės šlaite. Maždaug penkiasdešimties metrų tarpeklyje Bagratianas buvo liepęs iškirsti krūmokšnius. Po aukštu ąžuolu buvo pastatytas gultas su medine atrama, iš čia galima gerai matyti taikinį, pritvirtintą prie medžio kitame tarpeklio gale. Avetisas jaunesnysis buvo palikęs broliui gerą ginklų rinkinį: aštuonis medžioklinius šautuvus, du Mauzerio sistemos šautuvus ir daugybę amunicijos.

Gabrielis šaudė neblogai, tačiau šį kartą iš penkių šūvių tik vienas pataikė visiškai tiksliai. Trumparegis Avakianas atsisakė dalyvauti varžybose, kad neprarastų autoriteto auklėtinio akyse. Tačiau jo mokinį teko pripažinti geriausiu šauliu, nes iš septynių šūvių mažiausiu medžiokliniu šautuvu šeši pataikė į lošimo kortą, pritvirtintą prie taikinio vidurio, iš jų keturi į kortoje nupieštą figūrą. Berniuką labai įkvėpė tai, kad jis pasirodė geriau už tėvą. Laikyti rankose šautuvą, atitraukti spyną, smarkiai įstumti šovinį, taikytis, išgirsti šūvį ir pajusti atatranką – visi šie kovos veiksmai kiekvieną paauglį įkvepia ir svaigina. Jis nejautė skausmo nuo buožės atatrankos į liesą dešinį petį ir būtų žaidęs šį vyrišką žaidimą iki pat vakaro, jei tėvas staiga nebūtų numojęs ranka:

– Užteks!

Gabrielį apėmė keista būsena, kurią jis pajuto pirmą kartą gyvenime: kažkoks pasibjaurėtinas savęs pajautimas. Liežuvis atrodė sausas ir sunkus. Rankos ir kojos šalo. Kraujas atslūgo iš galvos kraujagyslių. Tačiau tai buvo tik išoriniai požymiai kažko, vykstančio gyvenimo gelmėse. „Aš nesergu, – pagalvojo jis, valandėlę pasiklausęs, kas su juo dedasi, – tik norėčiau išsinerti iš savo odos, atsikratyti savo tapatybės.“ Kartu jį apėmė beprasmiškas noras bėgti, pabėgti iš čia nesvarbu kur.

– Eime truputį pasivaikščioti, Stefanai, – nusprendė jis.

Gabrielis neno


убрать рекламу






rėjo likti vienas. Jam atrodė, kad likęs vienas jis neatsigręždamas greitais žingsniais nueis tolyn, kol išeis už šio pasaulio ribų.

Avakianas paėmė ginklus ir nunešė juos namo. Tuo tarpu tėvas ir sūnus išėjo iš parko ir pasuko keliu žemyn į Johunoluką, iki kurio eiti reikėjo apie dešimt minučių. Gabrielį staiga apėmė jausmas, tarytum jis būtų labai senas, kūnas atrodė toks apsunkęs, kad jis turėjo atsiremti į Stefaną. Jiems dar nespėjus prieiti bažnyčios aikštės pasigirdo šaižių balsų šurmulys. Armėnai, priešingai negu arabai ir kiti Rytų šalių triukšmadariai, viešose vietose laikosi tyliai ir santūriai. Jų nuo amžių sunkus likimas neleidžia jiems jungtis prie rėksmingų sambūrių ar juo labiau patiems tokius rengti. Bet dabar čia buvo susirinkę apie tris šimtus kaimo gyventojų ir puslankiu apsupę bažnyčią. Tarp šių vyrų ir moterų, valstiečių ir amatininkų ne vienas grūmojo kumščiais ir kimiais balsais šaukė prakeiksmus. Keiksmai, be abejo, buvo nukreipti į zaptijus23, kurių apspurusios kailinės kepurės kyšojo virš minios. Tvarkos saugotojai, matyt, norėjo pastumti minią atgal, toliau nuo bažnyčios laiptų ir durų. Gabrielis stvėrė Stefaną už rankos ir ėmė brautis pro minią. Iš pradžių jie pamatė tik aukštą, apdriskusį vaikiną, apsivyniojusį apie savo juodą kepurę šiaudų vainiką ir dešine ranka mojuojantį trumpai nupjautu saulėgrąžos žiedu. Tarytum paklusdamas kažkokiam vidiniam ritmui, jis be galo rimtai kilnojo nuvargusias kojas ir šoko nesuprantamą šokį. Iš karto galėjai pastebėti, kad tai jokiu būdu ne girto žmogaus kraipymasis. Minia į šokantįjį su saulėgrąža nekreipė nė mažiausio dėmesio. Jų žvilgsnius kaustė kitas reginys.

Ant bažnyčios laiptų sėdėjo keturi žmonės. Vyras, dvi jaunos moterys ir dvylikos ar trylikos metų mergaitė. Visi atrodė kaip sustingę luitai, Gabrielis tokio vaizdo dar nebuvo matęs. Nors kūnai gyvi, tačiau panašūs į sėdinčius lavonus. Panašiai sėdi atkasti žmonių palaikai, kuriuos prieš du tūkstančius metų buvo užpylusi lava ir pelenai: „Tarytum gyvi“. Visi keturi plačiai atmerktomis akimis, atbukusiais žvilgsniais žvelgė į tolumą nieko nematydami – nei susijaudinusios minios, nei kiek toliau stovinčių vaistininko namų. (Kas yra žmogaus žvilgsnis? Vos pastebimas vyzdžio pasikeitimas, suteikiantis tamsesnį ar šviesesnį atspalvį. Tačiau kartu tai sparnuota būtybė, angelas, kurį žmogus pasiunčia pranešti žinią. Tačiau šie angelai su savo žinia skrido pro šalį, prisidengdami sparnais akis.)

Vyras, dar jaunas, siauru veidu ir susivėlusia barzda, vilkėjo ilgą pilką medvilninį surdutą, tokius šiuose kraštuose dėvi protestantų pastoriai. Minkšta šiaudinė skrybėlė buvo nuriedėjusi prie laiptų, kelnių klešnės apačioje virtusios draiskalais. Suplyšę batai, storas dulkių sluoksnis ant veido ir drabužių rodė, kad jis daugelį dienų ėjo pėsčias. Moterys vilkėjo europietiškais drabužiais, kadaise, kaip buvo galima spręsti, gana neblogais. Ta, kuri sėdėjo prisiglaudusi prie pastoriaus, matyt, jo žmona, negalėdama atsispirti alpuliui ar traukuliams, staiga atsilošė ir būtų trenkusis galva į laiptus, jei vyras nebūtų ištiesęs rankos ir ją prilaikęs. Tai buvo pirmas judesys, nors ir koks nevikrus, tarytum išjudinęs sąstingį. Kita moteris, regis, dar labai jauna, net ir tokios būsenos atrodė labai graži. Kad ir koks blyškus ir sulysęs buvo jos veidas, akys švytėjo karštligišku blizgesiu, švelnios praviros lūpos sunkiai gaudė orą. Atrodo, ji kentė didelius skausmus, gal buvo sužeista, gal sužalota, nes kairioji ranka atrodė keistai perkreipta ir kabojo parišta. Pagaliau mažoji mergaitė, liesa kaip žvirblelis, vilkėjo dryžiuotu chalatu, kokius vilki prieglaudų vaikai. Iš po chalato mažoji mėšlungiškai tiesė basas kojas, saugodamasi prie ko nors jomis prisiliesti. „Taip sužeistas žvėrelis, – pagalvojo Gabrielis, – tiesia savo nesveikas letenas.“ Ir iš tikrųjų vargšės mergaitės kojos buvo ištinusios, su juodomis ir mėlynomis kraujosruvomis ir atviromis žaizdomis. Visiškai sveikas ir pilnas jėgų atrodė tik šokėjas su saulėgrąžos žiedu.

Per aikštę prie minios bėgo pagyvenęs vyras, matyt, pašauktas nuo darbo, nes buvo užsirišęs darbinę prijuostę. Stefanas atpažino meistrą Tovmasianą, neseniai remontavusį jų vilą. Tovmasianas didžiuodamasis pasakodavo berniukui, iš smalsumo dažnai besisukiojančiam prie amatininkų, apie savo sūnų Aramą, kuris Zeituno mieste esąs žinomas žmogus, pastorius ir našlaičių prieglaudos direktorius. „Tas žmogus ant laiptų tikriausiai jo sūnus“, – spėjo Stefanas. Senasis Tovmasianas sustojo priešais nelaiminguosius keliauninkus klausiamai iškėlęs rankas.

Pastorius Aramas su didelėmis pastangomis atitraukė žvilgsnį nuo neaprėpiamos tolumos, pašoko su apsimestiniu lengvumu ir pabandė ramiai nusišypsoti, lyg nieko ypatinga nebūtų atsitikę. Atsistojo ir moterys, tačiau abi labai sunkiai, nes vienai buvo sužalota ranka, o kita, pastoriaus žmona, buvo nėščia. Tik mažoji su dryžiuotu chalatu liko sėdėti įtariai spoksodama į savo nelaimės draugus. Šūksnių, dejonių ir klausimų iš pradžių negalėjai suprasti. Bet kai pastorius Aramas apkabino tėvą, akimirką jo savitvarda dingo. Galva nusviro senukui ant peties, jis sukūkčiojo, pasigirdo šiurkštus, kančios kupinas švokštimas. Tai truko ne ilgiau kaip vieną sekundę. Moterys tylėjo. Tačiau per susibūrusią minią tarytum perbėgo elektros smūgis. Žmonės ėmė verkšlenti, kūkčioti, krenkšti. Tik engiamos ir persekiojamos tautos taip greitai persiima skausmu. Kas atsitinka vienam, atsitinka visiems. Čia, priešais Johunoluko bažnyčią, trys šimtai tautos vaikų pajuto kančią, kurios priežasčių dar nežinojo. Net Gabrielis, svetimas, paryžietis, pasaulio pilietis, seniai įveikęs savo kilmės naštą, net ir jis turėjo nuryti sunkų gumulą, kylantį į gerklę. Jis slapčia pažvelgė į Stefaną. Šaudymo čempiono veidas prarado visas spalvas. Žiuljetė būtų išsigandusi ne tik dėl to, kad berniukas toks nublyškęs, bet ir dėl tokios ryškios nesuprantamo siaubo išraiškos jo veide. Ji būtų išsigandusi, kad Stefanas atrodo kaip tikras armėnas.

Tuo tarpu pasirodė daktaras Altuni, jo žmona močiutė Antaram, abu mokytojai, kuriuos pašaukė iš mokyklos, muchtaras Kebusianas ir galų gale Ter Haikazunas, ant savo asiliuko grįžtantis iš kelionės į Bitiasą. Kunigas turkiškai sušuko zaptijui Ali Nazifui keletą žodžių. Niekam iš minios nebuvo galima įeiti į bažnyčią. Kunigas įstūmė tik Tovmasianų šeimą ir mažąją mergaitę pro duris į vidų. Iš paskos įėjo gydytojas ir jo žmona, muchtaras, mokytojai. Gabrielis Bagratianas su sūnumi taip pat įėjo vidun. Lauke, karštoje vidurdienio saulėje liko minia ir šokėjas su saulėgrąža, beje, jis susmuko ant laiptų ir užmigo.

Ter Haikazunas nuvedė iškamuotus keleivius į zakristiją, didelę šviesią patalpą, kurioje stovėjo sofa ir pora bažnyčios suolų. Zakristijoną pasiuntė atnešti vyno ir šilto vandens. Gydytojas ir jo žmona nedelsdami ėmėsi darbo. Pirmiausia apžiūrėjo merginą su sužalota ranka – Iskuhi Tovmasian, pastoriaus seserį. Apžiūrėjo žaizdas ir Sato – mažos našlaitės, kurią pastorius Aramas buvo pasiėmęs iš Zeituno.

Gabrielis Bagratianas stovėjo atokiau kaip pašalinis arba vis dar pašalinis žmogus, nepaleisdamas Stefano rankos, ir klausėsi padrikų klausimų ir padrikų atsakymų. Kad ir koks nenuoseklus ir nesklandus buvo pasakojimas, jis vis dėlto sužinojo liūdną Zeituno miesto ir pastoriaus Aramo šeimos istoriją.

Zeitunas – tai senas, kalnuose įsikūręs miestelis Kilikijos Tauro kalnyno vakarinėje pusėje. Jo gyventojai iš seno buvo beveik vieni armėnai kaip ir kaimuose prie Musa Dago. Zeitunas – nemažas miestelis su trisdešimčia tūkstančių gyventojų, todėl turkų valdžia ten laikė didelį skaičių zaptijų, kariuomenės, karininkų ir valdininkų su šeimomis kaip ir kitose vietose, kur reikia išlaikyti atsvarą ne turkų tautybės žmonėms ir juos kontroliuoti. Tai pasaulyje paplitusi taktika tose imperijose, kuriose vadinamoji titulinė nacija viešpatauja virš kitų tautinių mažumų. Turkijoje šis viešpatavimas buvo ypač ryškus, kadangi osmanai, didžiuodamiesi savo privilegijomis prieš kitas bendruomenes, neturėjo prieš jas net kiekybinio pranašumo. Tik tokie žmonės kaip Gabrielis Bagratianas, gyvenantys Paryžiuje ir kitose sostinėse, idealizmo apsvaiginti, iki pat šio pavasario galėjo tikėti, kad po jaunaturkių vėliava įmanoma sutaikyti prieštaravimus, pašalinti kruviną neapykantą, nutiesti kelius teisingumui. Gabrielis pažinojo nemažai advokatų ir žurnalistų, kurie per revoliuciją spėjo iškilti į valdžią. Kai buvo rengiamas sąmokslas, jis su jais kiauras naktis sėdėdavo Monmartro kavinėse, diskutuodavo iki paryčių. Turkai ir armėnai tada negailėjo vieni kitiems amžinos ištikimybės pažadų, kalbėjo apie mesianistinį tautų vaidmenį. Dėl šios atsinaujinančios tėvynės (su kuria jį mažai kas siejo) jis, jau vedęs, įstojo į Karo akademiją ir išėjo į frontą, nors daugumai anų turkų patriotų net į galvą neatėjo tai padaryti. O dabar? Jis mintyse vis dar matė jų veidus, dar neišblėsusi prisiminimų šiluma jame maišėsi su nuostaba: „Kaip? Mano senieji draugai dabar tapo mirtinais priešais?“

Įvykiai Zeitune – žiaurus atsakymas į šį klausimą. Įsivaizduokite aukštą tarpeklių išraižytą uolą, kurios viršūnę vainikuoja rūsti citadelė, o ant uolos lyg bičių korys prilipęs senas miestas. Atšiauri, išdidi piramidė su viena virš kitos kylančiomis gatvelėmis ir skersgatviais, kurie tik apačioje jungiasi su naujesnėmis miesto gatvėmis, pereinančiomis į lygumą. Zeitunas nuo seno buvo nemaloni rakštis turkiško nacionalizmo kūne. Pasaulyje yra šventų vietų ir piligrimus traukiančių miestų, keliančių žmogaus dvasią prie dieviškų dalykų, bet yra ir pykčio bei rūstybės vietovių, nuo kurių nacionalistams fanatikams užverda kraujas. Neapykanta Zeitunui turėjo visai aiškias priežastis. Pirmiausia, miestas beveik iki pat devynioliktojo amžiaus pabaigos turėjo savivaldos teises. Šis faktas liudijo kažkokią nemalonią patirtį, matyt, valstybinė nacija žiloje senovėje čia patyrė pralaimėjimą. Be to, Zeituno armėnai išsaugojo seną, istorinį savo nepriklausomybės pojūtį, kurį rodė išdidus ir turkus žeidžiantis jų gyvenimo būdas. Bet labiausiai jiems nebuvo galima atleisti ir pamiršti to, kaip netikėtai jie pasielgė 1896 metais. Juk tada gerasis sultonas Abdiulchamidas šalia kitų savanoriškų dalinių sukūrė ir „Hamidiję“ – iš paleistų kalinių, plėšikų ir klajoklių sudarytas gaujas – norėdamas turėti po ranka judrius ginkluotus būrius, galinčius be sąžinės graužimo išprovokuoti įvykius, kuriais jis tikėjosi užkimšti gerklę reformų reikalaujančioms armėnų bendruomenėms. Šie narsuoliai visur puikiai susidorodavo su savo užduotimis, tačiau kaip tik Zeitune jie smarkiai gavo per sprandą ir praliejo nemažai savo kraujo, nors tikėjosi ir čia – bent taip jiems buvo pažadėta – surengti linksmas ir pelningas skerdynes. Dar blogiau – net reguliariosios armijos daliniai, atskubėję paremti pogromininkų, buvo zeituniečių sumušti, patyrė žiaurių nuostolių ir turėjo išsinešdinti iš ankštų Zeituno gatvelių. Po šio pralaimėjimo miestą apsupo didelės karinės pajėgos, bet ir jos nieko nepešė. Zeitunas buvo nepaimamas. Kai pagaliau Europos diplomatai stojo narsiųjų armėnų pusėn, kai pasiuntiniai prie Aukštųjų Vartų, nerandančių išeities iš gėdingos situacijos, išreikalavo visišką amnestiją Zeitunui, keršto ir pažeminimo jausmams nebuvo ribų. Visos karingos tautos, ne tik osmanai, lengviau pakelia karinius pralaimėjimus, kai grumiasi su sau lygiais. Kad juos sumuštų tautinė mažuma, nelinkusi į karinius išpuolius, kad armiją pažemintų pirkliai, amatininkai ir knygų graužikai, to karingoji pusė niekada negali pamiršti. Taigi naujoji vyriausybė, nustūmusi senąją, perėmė prisiminimus apie Zeituno gėdą, paveldėjo neapykantą.

O kada, jei ne didžiojo karo metais, geriausia proga atkeršyti? Buvo paskelbta ypatingoji padėtis, pradėjo veikti karo meto įstatymai. Dauguma jaunų vyrų buvo fronte arba kareivinėse, toli nuo savo gyvenamųjų vietų. Likę užnugaryje armėnai pirmosiomis karo dienomis per kratas buvo visiškai nuginkluoti. Trūko tik vieno – palankios progos.

Zeituno meras buvo Nazaretas Čaušas. Liesas, gunktelėjęs, išblyškęs, su vešliais, po kumpa nosimi nukarusiais ūsais. Būdamas jau nebejaunas ir ligotas, jis ilgai spyrėsi, nenorėjo prisiimti atsakomybės. Ateitis kvepėjo degėsiais, jis tą jautė. Raukšlės virš jo nosies darėsi gilesnės kasdien, kai jis stačia gatvele kopdavo į seniūniją išgirsti naujų kaimakamo potvarkių. Podagros subjaurota ranka, gniaužianti gumbuotą lazdą, skaudėjo. Išmintingasis Nazaretas Čaušas iš karto suprato, kad nuo dabar teks laikytis tik vienos taktikos: nepasiduoti jokiai provokacijai, nepakliūti į maištingų minčių spąstus ir su Dievo ar velnio pagalba vaizduoti griežtą Osmanų imperijos patriotą. Beje, Nazaretas Čaušas, kaip ir kiti Zeituno armėnai, nepuoselėjo širdyje neapykantos Turkijai. Tai jo tautos likimas. Negali kovoti su žeme, kurioje gyveni, su oru, kuriuo kvėpuoji. Jis nepasiduodavo vaikiškoms svajonėms apie išsivadavimą, nes galų gale rinktis tarp sultono ir rusų caro ne tik sunku, bet ir neįmanoma. Jis pritarė posakiui, kadaise paplitusiam tarp armėnų: „Verčiau fizinė mirtis Turkijoje negu dvasinė Rusijoje.“ Trečio kelio nėra.

Taigi laikysena turkų valdžios atžvilgiu visiškai aiški. Gyvas vadovo Nazareto Čaušo pavyzdys vertė žmones laikytis geležinės drausmės. Iki šiol neįvyko nieko, kas duotų pagrindo valdžiai imtis slapta trokštamų represijų. Kraugeriška komisija paskelbė ligonius ir luošius tinkamus karinei tarnybai. Gerai! Vyrai nė nemirktelėję pakluso šiam sprendimui. Kaimakamas paskyrė neteisėtus mokesčius ir karo meto prievoles. Gerai! Mokesčiai būdavo laiku sumokami. Tas pats kaimakamas kvailiausiomis progomis įsakydavo švęsti pergales ir rengdavo patriotines eitynes. Gerai! Žmonės išeidavo į gatves, demonstruodavo šaunumą, akompanuojami turkų karinių orkestrų giedodavo nurodytus himnus ir pergalės giesmes.

Taigi neįvyko jokių „incidentų“. Kai nepavyko didelės provokacijos, bandyta imtis nedidelių. Netikėtai turguje, kavinėse, viešose vietose pasirodė nematyti, bet mėgstantys bendrauti armėnai, kurie kišdavosi į pokalbius, prisijungdavo prie lošiančių kortomis ar kauliukais, prasiskverbdavo net į namus ir sunkiai dūsaudami kalbėdavo apie nepakeliamą armėnų padėtį ir didėjančią priespaudą. Tačiau šių išdavikų, šnipų ir skundikų pastangos neatpirko net jiems skirtų išlaidų. Atėjo pirmoji karo žiema, o iš tylių Zeituno vandenų nepavyko sužvejoti nė menkiausio „incidento“, kurio taip troško aukštesniosios instancijos. Tada kaimakamui teko imtis agent provocateur  vaidmens.

Nazareto Čaušo laimė ar tikriau nelaimė buvo ta, kad kaimakamas pasirodė esąs nelygiavertis priešininkas. Jis nebuvo kruvinas tironas, greičiau senamadiškas vidutinis tarnautojas, saugąs savo ramybę, tačiau, kita vertus, norėjo gerai atrodyti vyresnybės akyse. Toji vyresnybė – tai pirmiausia Marašo mutesarifas, kuriam buvo pavaldus Zeitunas. Mutesarifas, be galo griežtas valdininkas, ištikimas Itihado narys, pasiryžęs be gailesčio vykdyti Envero ir Talaato nuosprendį „prakeiktai rasei“ net nepaisydamas savo viršininko – Alepo vali  Dželalo Bėjaus – nurodymų. Mutesarifas užvertė kaimakamą klausimais, raginimais ir kandžiais priekaištais. Todėl apkūnusis Zeituno kaimakamas (jam būtų buvę daug maloniau taikiai sugyventi su armėnais) pasijuto priverstas sukurpti kokį nors kaltinimą bent prieš vieną žmogų, geriausiai prieš žymų žmogų.

Juk pilko valdininkėlio esmė ir yra ta, kad jis, neturėdamas tikro charakterio, tampa savo viršininko atspindžiu. Taigi kaimakamas ėmėsi globoti Nazaretą Čaušą, kasdien kviesdavo jį į svečius, rodė didžiausią draugiškumą ir net siūlė gerų sandėrių su aukštesne valdžia. Čaušas pakviestas ne tik visada ateidavo laiku, bet ir priimdavo jo dalykinius pasiūlymus nutaisęs nekalčiausią veido išraišką. Per tokius susitikimus pokalbiai, žinoma, darėsi vis atviresni. Kaimakamas aiškino Nazaretui savo aistringą meilę armėnams. Bet Čaušas prašė jį nepersistengti ir armėnų per daug negirti; juk kiekviena tauta turi savų trūkumų, ir armėnai čia ne paskutiniai. Jie turėtų pirmiausia įgyti daugiau nuopelnų tėvynei ir pagal juos būti vertinami. Kokius gi laikraščius skaitąs muchtaras, iš kur gaunąs teisingų žinių apie dabartinius įvykius? Tik „Taniną“, oficialų valstybinį laikraštį, atsakė jam Čaušas. Dėl teisingumo ir tiesos juk dabar vyksta visa griaunantis karas, o tiesa yra vienas iš slaptųjų ginklų. Iš bejėgiško naivumo kaimakamas darėsi vis atviresnis ir pradėjo keikti Itihadą, tą valdžią už valdžios kulisų. (Galimas dalykas, kad tai jis pasakė visai nuoširdžiai.) Nazaretas Čaušas gerokai išsigando:

– Tai dideli žmonės, o dideli žmonės visada nori to, kas geriausia.

Pajutęs, kad vėl susimovė, kaimakamas įniršo:

– O Enveras Paša? Ką tu manai apie Enverą, muchtarai?

– Enveras Paša yra didžiausias mūsų laikų karvedys. Bet ką aš apie tai išmanau, efendi?

Kaimakamas ėmė skausmingai mirksėti akimis ir kone maldauti:

– Būk su manimi atviras! Ar žinai, kad rusai veržiasi pirmyn?

– Ką tu kalbi, efendi? Aš tuo netikiu. Ir laikraštis to nerašo.

– Užtai aš tau sakau. Būk atviras! Ar tai ne geriausia išeitis?..

Nazaretas Čaušas nutraukė jį lyg nieko nesuprasdamas:

– Turiu tave įspėti, efendi! Toks aukštas asmuo kaip tu! Dėl Dievo, nekalbėk tokių dalykų. Tai būtų valstybės išdavimas. Tačiau nebijok! Aš tylėsiu kaip žemė.

Kai tokia subtili klasta nepadeda, ją pakeičia niekuo neužmaskuota jėga.

Ir Zeitune, ir jo atšiauriose apylinkėse, suprantama, buvo įtartinų „elementų“. Juo ilgiau truko karas, juo labiau gausėjo jų gretos. Iš Marašo kareivinių paspruko ne vienas armėnas ir tikrai ne mažiau musulmonų. Kareivinėse sklido kalbos, kad tarpeklių išraižytas Ala Kadžos kauburys esanti saugi ir maloni priebėga visokio plauko dezertyrams. Prie dezertyrų prisijungdavo ne vienas vėjavaikis jaunuolis, kokia dešimtis mėgėjų pasiplėšikauti, jie buvo arba prasikaltę valdžiai, arba tiesiog nemėgo kvėpuoti miesto oru. Šios neaiškios bendruomenės nariai kartais naktį pasirodydavo miesto gatvėse, norėdami gauti maisto ar aplankyti savo šeimas. Išskyrus kelias nedideles vagystes, jie nedarė nieko bloga ir net stengėsi nesupykdyti valdžios.

Bet vieną dieną kalnuose buvo sumuštas turkas asilų varovas, nors niekas tikrai nežinojo, ar tai padarė dezertyrai. Kai kurie skeptikai tvirtino, esą šis utėlėtas nenaudėlis už vyresnybės atlyginimą susižalojęs. Bet juokai buvo menki: vyras tikrai gulėjo pakelės griovyje žiauriai prikultas. Pagaliau atsirado ilgai lauktas pretekstas. Miudirai ir žemesnieji valdininkai tarytum užsidėjo neperžvelgiamas kaukes, zaptijai patruliavo gatvėse po du, o Nazaretas Čaušas šį kartą buvo ne pakviestas pas kaimakamą pasisvečiuoti, o gavo raštišką šaukimą pasiaiškinti.

Kaimakamas skundėsi, kad revoliucionieriai darosi vis įžūlesni ir pavojingesni. Jo viršininkai, ypač Marašo mutesarifas, reikalauja imtis griežtų priemonių. Jei kaimakamas delsiąs ilgiau, jam galas. Todėl jis labai tikisi, kad jam padėsiąs jo draugas Nazaretas Čaušas, juk jo autoritetas čia labai didelis. Jam būsią nesunku armėnų bendruomenės labui atiduoti egzekucijai kelis maištautojus ir nusikaltėlius, besislapstančius apylinkėse, o gal net mieste. Čia išmintingas žmogus pateko į kvailio paspęstas pinkles. Jam reikėjo sakyti: „Efendi! Aš visiškai paklūstu jo ekscelencijos mutesarifo ir tavo reikalavimams. Įsakyk, ką turiu daryti“.

Tačiau čia jis pirmą kartą padarė klaidą:

– Aš nieko nežinau apie nusikaltėlius ir revoliucionierius, efendi.

– Vadinasi, tu negali parodyti mums, kur slepiasi tie valkatos, kurie vidury dienos gali užpulti dorą osmanų pilietį?

– Kadangi nepažįstu tų valkatų, negaliu pasakyti, kur jie slepiasi.

– Man labai gaila. Bet blogiausia, kad tu praeito penktadienio naktį du tokius valstybės priešus buvai įsileidęs į savo namus.

Nazaretas Čaušas pakėlė podagros subjaurotus pirštus ir prisiekė, kad nieko panašaus nebuvo. Bet priesaika neatrodė labai įtikinama. Tada kaimakamui šovė į galvą mintis, ne iš klastos, o dėl to, kad jis labai vertino ramybę ir nemėgo žiaurumų:

– Žinai ką, Čaušai! Turiu tave paprašyti. Visa ši sumaištis man labai nemaloni. Esu taikingas žmogus, ne koks policijos šuo. Nuimk nuo manęs šią naštą. Prašau tave, važiuok į Marašą! Pakalbėk su mutesarifu! Tu esi miesto galva, o jis už viską atsakingas. Aš jam jau pranešiau, kas atsitiko. Judu abu tikrai rasite teisingą sprendimą.

– Ar tai tavo įsakymas, efendi?

– Juk sakau tau: tai tik asmeniškas prašymas. Gali atsisakyti, bet man būtų labai skaudu.

Kaimakamas tikėjosi dvigubos naudos. Jis atsikratys Čaušo ir jam nereikės pačiam kišti jo į kalėjimą, kartu perduos į mutesarifo rankas svarbiausią miesto asmenį. Nazaretas Čaušas ilgai galvojo. Raukšlės virš jo nosies įsirėžė dar giliau. Jis sunkiai atsistojo remdamasis lazda. Jo pranašumas dingo, jis staiga pasijuto senas ir apsunkęs.

– Jei važiuosiu į Marašą, neišvengsiu bėdos…

Kaimakamas geraširdiškai jį ramino:

– Bėdos? Kodėl? Keliai saugūs. Duosiu tau savo vežimą ir apsaugą – du zaptijus, kurie lydės tave. Įduosiu tau ir rekomendacinį laišką mutesarifui, kurį galėsi iš anksto perskaityti. Jei turi dar kokių norų, visus išpildysiu.

Raukšlėtas kalnų armėno veidas papilkėjo. Jis atrodė senas, irstantis kaip uola, ant kurios stovi Zeitunas. Beviltiškai svarstė, kaip galėtų atsisakyti šios kelionės. Bet lūpos po nukarusiais ūsais nesujudėjo. Nesuprantama jėga palaužė jo valią. Kitą dieną jis labai paprastai atsisveikino su šeima. Nedidelė kelionė. Užtruksiąs ne ilgiau kaip savaitę. Vyriausias sūnus palydėjo iki kaimakamo vežimo. Dėl skaudančių sąnarių senukui buvo sunku įlipti. Jaunuolis jam padėjo. Užkėlęs koją ant pakylos ramiai ir tyliai pratarė sūnui, kad vežikas neišgirstų:

– Oglum bir, daha gelmem . Mano sūnau, aš negrįšiu.

Jis nesuklydo. Marašo mutesarifas susidorojo su Nazaretu Čaušu nieko nelaukdamas. Nepaisant šilto rekomendacinio laiško, jis buvo apkaltintas kažkokiu nesuprantamu dalyku, turėjo pakelti sunkius kryžminius tardymus ir galų gale buvo įmestas į Osmanijos kalėjimą kaip valstybės išdavikas ir sąmokslininkas, norėjęs nuversti valstybinę valdžią. Kai ir per tolesnius tardymus neišaiškėjo, kokia ta armėnų antivalstybinė organizacija nei kur yra Zeituno dezertyrai, jam buvo paskirtas žiauriausias mušimas lazdomis. Po to deginančia rūgštimi jam apipylė kojas. Senas kūnas to jau nebegalėjo ištverti. Po valandos neapsakomų kančių jis mirė. Po kalėjimo langais grojo janičarų orkestras. Būgnai ir švilpynės slopino kankinamų žmonių riksmus už kalėjimo langų.

Bet ir kankinio Nazareto Čaušo mirtis nedavė laukiamų rezultatų. Zeitune ir dabar nieko neįvyko. Tik žmonių liūdesys ir karti neviltis įgavo kone apčiuopiamą formą. Niūriame kalnų mieste ir žmonių sielose įsigalėjo tamsa, nuo kurios buvo sunku kvėpuoti lyg nusileidus tirštai miglai.

Tik kovo mėnesį pagaliau įvyko du dalykai, davę vyresnybei progą įvykdyti savo ketinimus. Vienas žandaras, ėjęs pro nukankinto Nazareto Čaušo namus Jeni Diunijos rajone, buvo apšaudytas ir lengvai sužeistas. Užuot pradėjęs tirti incidentą, kaimakamas pareiškė, kad Zeitune jo gyvybei gresia pavojus, išsiuntinėjo į visas įstaigas telegramas ir perkėlė savo rezidenciją į kareivines, esančias už miesto. Šiuos jo veiksmus taip pat nulėmė jo charakteris, primityvus gudrumas ir baimingas poreikis ramiai gyventi. Kartu musulmonų tikybos miestiečių apsaugai jis įsteigė „piliečių savigynos“ būrius, tai yra, atsitiktinai surinktiems kriminaliniams tipams išdalijo žalius raiščius ir įdavė Mauzerio tipo šautuvus, visai kaip kadaise darė Abdiulchamidas. Padorūs turkai, gyvenantys Zeitune, pirmieji ėmė protestuoti dėl tokios jiems ginti skirtos apsaugos. Jie nusiuntė delegaciją pas kaimakamą ir pareikalavo tučtuojau panaikinti savigynos būrius. Tai nieko nepadėjo. Vyresnybė iš paskutiniųjų stengėsi tėviškai globoti savo tautiečius. Toji „piliečių savigyna“ pagaliau davė puikią antrąją progą, kuri viską ir nulėmė.

Nedideliame sode naujojoje miesto dalyje Eski Bostone po pietų mėgdavo rinktis armėnų moterys ir mergaitės. Prie gražaus fontano senų platanų pavėsyje stovėjo suolai. Vaikai žaisdavo prie fontano. Moterys su rankdarbiais plepėdavo susėdusios ant suolų. Šerbeto pardavėjas stumdydavo po skverą savo vežimėlį. Taigi kartą šį sodą ir užpuolė būrys niekingiausių naujosios „piliečių savigynos“ narių. Sunkiai alsuodami jie puolė moteris, ėmė jas smaugti, plėšė joms nuo kūno drabužius. Ne mažiau stiprus kaip troškimas žudyti prakeiktos rasės vyrus buvo noras pasimylėti su jų moterimis, tomis trapiomis būtybėmis su jausmingomis lūpomis ir keistomis didelėmis akimis. Ore aidėjo pagalbos šauksmai ir vaikų riksmas. Bet netikėtai pasirodė ir pagalba. Daug armėnų vyrų, nujausdami kažką pikta, pasekė miesto sargus, ėmė lupti juos kumščiais, diržais ir lazdomis, smarkiai sumušė ir, žinoma, atėmė iš jų šautuvus ir durklus. Tai galbūt ir buvo didžiausia nelaimė.

Atviras maištas prieš valstybės pajėgas! Nereikėjo nė įrodinėti nusikaltimo sudėties: sukilėliai nuginklavo savigynos būrius. Dar tą pat vakarą kaimakamas atsiuntė sąrašą visų Zeituno gyventojų, kuriuos privalo išduoti bendruomenės taryba, kadangi jie turi būti suimti. Visi surašytieji tame sąraše įniršę ir pasipiktinę susirinko į būrį ir šventai prisiekė nepasiduoti. Jie įsitvirtino sename teke,  apleistame dervišų vienuolyne, kadaise buvusioje piligrimystės vietoje, esančioje už pusės valandos kelio nuo miesto. Sužinoję apie tai, nuo Ala Kadžos ir kitų kalnyno vietų nusileido dalis dezertyrų ir prisijungė prie pabėgėlių. Mažoje tvirtovėje iš viso susirinko apie šimtas vyrų.

Marašo mutesarifas ir vyriausybė Stambule nutarė, kad tikslas pasiektas. Nedidelių provokacijų laikai praėjo, čia jau tikras maištas. Dabar neutralių ir sąjunginių valstybių konsulai negalės užmerkti akių ir nematyti armėnų klastos. Po dviejų dienų į Zeituną atvyko karinis pastiprinimas, dvi pėstininkų kuopos. Juzbašis, šioms kuopoms vadovaująs majoras, nedelsdamas apsupo vienuolyną. Nežinia, ar jis iš tiesų buvo bebaimis didvyris, ar paprastas kvailys, kai be priedangos su nedideliu daliniu ant žirgo nujojo prie vienuolyno, norėdamas taip paprastai, vienu rankos mostu užimti tvirtovę. Jį ir šešis kareivius nudėjo vietoje. Tai jau buvo iš tikrųjų daugiau, negu galėjai tikėtis. Apie didvyrišką majoro mirtį nedelsiant ištrimituota visuose imperijos miestuose. Itihadas karštligiškai dirbo, kad pasipiktinimo bangą nukreiptų norima linkme. Nepraėjo ir pusė savaitės, kai Zeitunas virto kariuomenės stovykla. Atsiųsti keturi batalionai ir dvi baterijos, nors reikėjo įveikti tik būrelį įnirtusių vyrų ir dezertyravusių kareivių. Visa tai vyko tuo metu, kai Džemalio Pašos Ketvirtajai armijai buvo reikalingas kiekvienas kareivis ir kiekviena patranka. Nepaisant galingos kariaunos, į apgultą vienuolyną pasiųstas derybininkas, kad paragintų pasiduoti tuos, kurie ir taip buvo pasmerkti. Jis išgirdo atsakymą, vertą antikos laikų herojų:

– Jei mums vis tiek lemta mirti, verčiau mirsime kovoje.

Keisčiausia buvo tai, kad mirti jiems nebuvo lemta. Vos artilerija paleido keturis netaiklius šūvius į apgriuvusį pastatą, kažkokia paslaptinga jėga staiga nutraukė ugnį. Gal tokį neregėtą žmoniškumą paskatino tai, jog tarp maištautojų buvo keletas musulmonų? Kad ir kas buvo planuojama, juokingai atrodančios milžiniškos karinės pajėgos, išdėstytos priešais saujelę dezertyrų ir moterų garbės gynėjų, nuo to momento nieko neveikė. Kareiviai dykinėjo, valgė įprastinį kareivišką maistą, girdė arklius, rūkė, lošė kortomis. Zeituno gyventojai iš šios apgaulingos ramybės laukė ypatingos klastos ir nelaimių. Apimti mirtinos baimės jie siuntė delegaciją pas kaimakamą prašydami, kad narsūs turkų kariai juos kuo greičiau išvaduotų iš prakeiktų maištininkų. Miesto gyventojai neturį su jais nieko bendra. Jei bent vienas iš tų nusikaltėlių atbėgtų į miestą, jie be gailesčio išduotų jį vyresnybei. Kaimakamas gailiai dejavo, kad miestiečiai per vėlai atėję į protą: nuo šiol viską sprendžia karinė vadovybė. Jo valdžia dabar nieko nereiškia, jis džiaugiasi, kad jo apskritai dar nenušalino. Pasiuntiniai maldavo, kad jis imtųsi tarpininkauti tarp miestiečių ir jo ekscelencijos Alepo vali  Dželalo Bėjaus. Jei kas gali visų labui išnarplioti šią painiavą, tai tik jis, garbingas ir geraširdis vyras. Kaimakamas susiraukė. Jis galįs tik patarti neminėti Dželalo Bėjaus vardo. Mutesarifas turi ryšių visai kituose sluoksniuose. O Alepo vali  esąs žuvęs žmogus. Štai kas atsitinka, kai rodai per daug gerumo armėnų bendruomenei. Tą ir jis asmeniškai patyręs.

Vieną saulėtą kovo rytą mieste pasklido siaubingas gandas: apsuptieji maištininkai naktį, palikę du mirusius, kurių buvo neįmanoma atpažinti, paspruko ir pasislėpė kalnuose. Kas iš Zeituno gyventojų netikėjo stebuklais, negalėjo suprasti: kaip šimtas apdriskusių, kaipmat į akis krintančių žmonių galėjo be pėdsakų prasibrauti pro daugiau kaip keturių tūkstančių reguliariosios kariuomenės kareivių apsuptį? Kas taip klausė, žinojo, ką tai gali reikšti. Tai, ko žmonės labiausiai bijojo, prasidėjo tą pat dieną, vidurdienį. Karo komendantas ir kaimakamas apkaltino visus Zeituno gyventojus, kad jie padėję bėgliams pasprukti. Zeituno žmonės – valstybės išdavikai – kažkokiomis velniškomis gudrybėmis pravedė apsuptuosius pro saldžiai miegančių kareivių žiedą, pro sargybos postus ir leido jiems pabėgti. Sužinojęs apie šį nusikaltimą, iš Marašo savo vežimu atskubėjo pats mutesarifas. Šaukliai su būgnais vaikščiojo po miestą, visur girdėjosi duslus tarškesys. Paskui juos ėjo kurjeriai, kviesdami seniūnus ir visus žymesnius Zeituno žmones į „pasitarimą su mutesarifu ir komendantu dėl susidariusios padėties“. Pašauktieji, penkios dešimtys gerbiamiausių miesto žmonių – gydytojų


убрать рекламу






, mokytojų, kunigų, pirklių, verslininkų – nedelsdami atėjo į paskirtą vietą, dauguma su darbo drabužiais. Tik nedaugelis, blogų nuojautų paskatinti, pasiėmė ir pinigų. Pasitarimas buvo toks, kad šiuos senyvus gerbiamus žmones karininkai šiurkščiai suvarė į kareivinių kiemą ir suskaičiavo tarytum galvijus. Jų klastingiems darbeliams atėjęs galas, pasakė jiems. Dar šiandien prasidėsiąs jų „perkeldinimas“ keliu per Marašą ir Alepą į Mesopotamijos dykumą Deir es Zorą. Vyrai tylėdami žvelgė į vienas kitą, nieko neištiko priepuolis, niekas neverkė. Prieš pusvalandį jie buvo gerbiami, puikiomis savybėmis pasižymį vyrai, o dabar virto gyvais žemės luitais, pilkais, neturinčiais jokios valios. Naujasis muchtaras, jų derybininkas, drebančiu balsu paprašė tik vieno: dėl gailestingojo Dievo malonės neliesti šeimų, palikti jas ramiai gyventi Zeitune. Tada jie klusniai priimsią likimo skirtą bausmę. Atsakymas buvo žiaurus, pilnas patyčios: ne, jokiu būdu! Juk mes pakankamai gerai pažįstame armėnus. Niekas neketina atskirti garbingų šeimos tėvų nuo mylinčių ir mylimų giminaičių. Patys privalo raštu nurodyti savo šeimoms, kad pasirengtų žygiui rytoj, dvi valandos po saulės patekėjimo, kad pasiimtų mantą. Žmonos, sūnūs, dukterys, vaikai, dideli ir maži. Iš Stambulo atėjęs įsakymas perkelti visus gyventojus armėnus, net ir žindomus kūdikius. Taigi Zeituno daugiau nebus, nuo dabar jis vadinasi Sultanijė. Neliks nė prisiminimo apie miestą, kuris išdrįso pasipriešinti didvyriškai osmanų tautai.

Kitą dieną nustatytą valandą iš tikrųjų pajudėjo pirmoji liūdna eisena, pradėdama vieną baisiausių tragedijų, kokios istoriniais laikais buvo ištikusios žemės žmonių tautas. Ištremtuosius lydėjo kariškiai, ir čia staiga paaiškėjo, jog galingi kariuomenės būriai, neva pašaukti bėgliams apsupti, turėjo kitą klastingą tikslą. Kiekvieną rytą kartojosi tas pat širdį draskantis spektaklis. Po penkiasdešimties kilmingiausių šeimų buvo ištremta šimtas mažiau kilmingų, juo nereikšmingesnė buvo tremiamųjų socialinė padėtis ir juo mažesnis turtas, juo didesni būriai buvo varomi į tremtį.

Žinoma, ir Europos frontuose didžiulėse užnugario srityse būdavo iškeldinami ištisi kaimai ir miestai, bet kad ir koks sunkus būtų evakuotųjų likimas, jo negalima nė lyginti su tuo, ką turėjo kęsti Zeituno gyventojai. Karo metu evakuojamus žmones iškeldindavo iš mirties zonos, kad apsaugotų jų gyvybes. Net ir svetimame krašte jais būdavo rūpinamasi. Jie neprarasdavo vilties po kiek laiko sugrįžti į namus. Armėnai neturėjo jokios apsaugos, jokios pagalbos, jokios vilties. Jie pakliuvo į nagus ne priešams, kurie dėl abipusių interesų turėtų paisyti tarptautinės teisės normų. Jie pakliuvo į nagus daug baisesniam ir niekieno nevaržomam priešui – savo valstybei.

Daugeliui sunku net pakeisti gyvenamąją vietą. Gimtinėje visada lieka dalis tavo gyvenimo. Daugeliui sunku ryžtis persikelti iš gimtojo miesto į kitą, tėvynę iškeisti į kitą šalį. Juk net recidyvistui sunkus kelias į kalėjimą. Bet ir nusikaltėlį gina įstatymai. O ką reiškia neturėti net tokių teisių kaip nusikaltėlis? Būti per kelias dienas išvarytam iš savo namų, nuo savo darbo, nuo visko, ką sukūrei per ilgus darbo metus! Be jokios pagalbos vilktis Azijos vieškeliais, tūkstančius mylių dulkėtų, akmenuotų, pelkėtų kelių prieš akis! Žinoti, kad niekada negausi žmogui tinkamos nakvynės, nevalgysi ir negersi prie žmoniško stalo. Bet tai dar ne viskas. Jie neturėjo net tokios nelaisvės, kokią turi kalinys! Jie buvo pasmerkti, išstumti už įstatymo ribų, juos bet kas galėjo žudyti nebaudžiamas. Sugrūsti į slenkančią pasmerktųjų minią, keliaujančią koncentracijos stovyklą, kurioje be leidimo negalima atlikti net gamtos reikalų. Kas išdrįstų pasakyti, kad gali išmatuoti skausmą, kurį Zeituno žmonės patyrė tą ilgą savaitę – tarp pirmosios ir paskutiniosios ištremtųjų kolonos? Net jaunas vyras pastorius Aramas Tovmasianas, kurio perspektyvos buvo geresnės, nes jis buvo gimęs ne Zeitune, per septynias dienas tapo panašus į šešėlį.

Pastorius Aramas – žmonės jį dažniausiai vadindavo tik vardu – jau daugiau kaip metus dirbo Zeitune protestantų parapijos pastoriumi ir vadovavo dideliems našlaičių namams. Amerikos misionieriams Maraše Aramas buvo mylimiausias mokinys, į jį dėta daug vilčių, todėl jam, dar neturinčiam trisdešimties metų, pavedė vadovauti prieglaudai, skyrė trejų metų stipendiją baigti studijas Ženevoje. Todėl jis sklandžiai kalbėjo prancūziškai ir visai neblogai vokiškai bei angliškai. Marašo amerikiečių misijų tėvų įsteigti našlaičių namai buvo vienas puikiausių sumanymų, kuriuos jie įgyvendino per penkiasdešimt savo kultūrinės veiklos metų. Didelėse, šviesiose salėse apgyvendinta daugiau kaip šimtas vaikų. Šalia pastatyta mokykla priimdavo ir kitus miesto vaikus. Našlaičių namams priklausė nedidelis ūkis, taigi ožkų pienu, daržovėmis ir kitais maisto produktais namai apsirūpindavo savo jėgomis. Našlaičių namų vadovybė turėjo rūpintis ne tik pedagoginiu auklėjimu, bet ir išmanyti ūkio reikalus. Pastorius Aramas, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, susižavėjo galimybe veikti savarankiškai ir su įkvėpimu griebėsi darbo. Puikiai darbuodamasis praleidęs metus, jis puoselėjo dar ambicingesnius planus. Praėjusių metų pavasarį, prieš pradėdamas vadovauti, vedė Hovsaną, kurią seniai mylėjo. Ji buvo mergaitė iš Marašo, pirmosios kartos misionierių pastoriaus duktė. Dauguma armėnių yra trapios ir greičiau nedidelio ūgio, o Hovsana buvo aukšta ir kiek pilnoka mergina. Ji judėjo lėtai, kalbėjo nedaug, dažnai atrodydavo abejinga savo aplinkai. Bet Iskuhi kartą pareiškė broliui, kad Hovsana ne visada tokia romi, ji kartais gali būti užsispyrusi ir net kiek kerštinga. Ši juokais pasakyta charakteristika, matyt, buvo neteisinga, nes kokia kieto būdo moteris galėtų pakęsti savo namuose vyro seserį? Devyniolikmetė Iskuhi turėjo savo istoriją. Aramas labai mylėjo savo jaunesniąją seserį. Po motinos mirties, kai Iskuhi ėjo devinti metai, brolis išsivežė ją iš Johunoluko, kad ji galėtų lankyti Marašo misijų mokyklą. Paskui ją pasiuntė į Lozaną, ir ten ji vienerius metus gyveno pensionate. Tokių kilnių broliškų ambicijų kainą Aramas padengė sumaniai apribodamas savo išlaidas. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip gyventų be Iskuhi. Hovsana tai suprato ir pasiūlė gyventi visiems trims kartu. Jaunoji mergaitė pradėjo dirbti našlaičių namuose pagalbine mokytoja, dėstė prancūzų kalbą. Nėra ko stebėtis, kad Iskuhi mylėjo daugelis ir ne tik broliška meile. Žavingos buvo jos akys, o ypač – tamsiai raudonos lūpos. Jos spindėjo drėgnu blizgesiu, dažnai šypsojo; kartais atrodydavo, kad lūpomis ji gali matyti.

Trise jie gyveno gražiai, tačiau kiek kitaip nei paprasti vietos žmonės. Pastoriaus butas buvo našlaičių namuose. Hovsanos rankų dėka jis greitai tapo jaukus, šeimyniškas. Ji turėjo gabumų taikomajam menui ir gerą nuovoką, rinkdamasi gražius daiktus. Keliaudavo po miestus ir aplinkinius kaimus pirkdama iš vietinių moterų senus nuostabius audinius, medžio dirbinius ir kitas puošmenas, kuriomis padabindavo savo namus. Tokia veikla užpildydavo jos laiką ištisas savaites. Iskuhi labiau linko prie knygų. Aramas, Hovsana ir Iskuhi gyveno gana uždarą gyvenimą. Našlaičių namai ir mokykla buvo lyg atskiras pasaulis. Veiklūs ir užsiėmę darbais, jie nė nejautė, kokie sunkūs debesys kaupiasi virš Zeituno. Sekmadienio pamoksluose pastorius iki pat kovo mėnesio skatino džiaugtis, būti žvaliems ir darbštiems. Tai veikiau atspindėjo jo ramų gyvenimą, o ne supratimą, kas dedasi šalyje, kokie yra vyriausybės kėslai.

Smūgis buvo toks baisus, kad Aramas visiškai sutriko. Jis matė, kaip griūva viso gyvenimo darbas. Tačiau tada jis griebėsi menkos vilties, kad valdžia neišdrįs uždaryti našlaičių namų. Aramas greitai suėmė save į rankas. Dar pirmąją trėmimų dieną jam suteikė jėgų Hovsanos žodžiai. Tik tokiomis akimirkomis kaip ši labiausiai išryškėja krikščioniškos kunigystės prasmė. Taip kalbėjo pastoriaus duktė. Prisimindamas priesaką Aramas iš paskutiniųjų įtempė jėgas. Jis ne tik dieną ir naktį laikė atidarytą bažnyčią, kad vienai tremiamųjų grupei po kitos suteiktų dvasinės stiprybės kankinystės kelionėje; jis vaikščiojo iš vienų parapijos tikinčiųjų namų į kitus, iš vienos šeimos į kitą, lankė verkiančius, kiek išgalėdamas paremdavo pinigais, organizuodavo tremiamųjų kolonose šiokią tokią tvarką, laiškais prašė pagalbos visose misijose, esančiose tremiamųjų kelyje, rašė laiškus turkų valdininkams, maldaudamas, kreipdamasis į jų gailestingumą, kūrė pareiškimus ir pažymas, bandė kai kuriems asmenims atidėti tremtį, derėjosi su turkais, turinčiais mulus, dėl kainos, vienu žodžiu, darė viską, ką galėjo tokioje siaubingoje situacijoje, o kai negalėdavo niekuo padėti, net Evangelijos žodžiais apie Kristaus kančias, sėsdavosi tarp suakmenėjusių iš skausmo žmonių, užmerkdavo akis, mėšlungiškai sunerdavo pirštus ir visa siela šaukdavosi Kristaus.

Miestas kasdien tuštėjo, tuo tarpu vieškelyje į Marašą knibždėjo didžiulės žmonių eisenos, kurios, regis, net nejudėjo į priekį. Jei kas būtų tai stebėjęs iš Zeituno citadelės, būtų pamatęs, kad eisenos nusidriekė iki pat kalnų, ir niekas nebūtų taip sukrėtę kaip toji slenkančių mirčiai pasmerktųjų tyla, kuri atrodė dar žiauresnė nuo ginkluotų parankinių šūksnių ir juoko. Tuo tarpu išmirusias Zeituno gatveles pamažu pripildė dvėselienos ištroškę plėšrūnai, atsitiktiniai grobikai ir profesionalūs vagys, miesto padugnės ir apylinkių plėšikai. Jie kėlėsi gyventi į apleistus namus ar bent juos atidžiai apieškodavo. Prasidėjo gyvas krovinių judėjimas. Suvažiavo kaimiški vežimai, atlingavo asilai. Į vežimus ir ant gyvulių nugarų ramiai krovė kilimus, drabužius, skalbinius, lovas, baldus, veidrodžius, viskas atrodė lyg paprastas kraustymasis. Valdžia plėšikauti nedraudė. Regis, netgi stengėsi tylomis apdovanoti turkų padugnes, svarbu, kad armėnai būtų išvyti be pasipriešinimo. Į kažkokią absurdišką pasaką buvo panašu tai, kad „Sultanijėje“ turėjo likti po šešis kiekvieno amato meistrus, nes reikėjo išlaikyti skęstančios kasdienybės skeveldras ir išsaugoti šiokią tokią buitį. Tačiau šiuos laiminguosius paskirdavo ne turkų vyresnybė, tai turėjo padaryti armėnų bendruomenė, – dar viena rafinuota bausmė, dar vienas moralinis išbandymas.

Prasidėjo jau penktoji diena, o pastorius Aramas vis dar negavo paliepimo keliauti į tremtį. Tik vienas musulmonų mula, ne vietinis, pareikalavo iš pastoriaus bažnyčios raktų. Jis mandagiai paaiškino, kad bažnyčia iki vakarinių pamaldų būsianti peršventinta į mečetę. Tovmasianas vis dar neprarado vilties, kad našlaičių namai bus palikti ramybėje. Jis įsakė niekam, nei mokytojams, nei vaikams, neišeiti iš namų, nesirodyti gatvėse. Liepė visą dieną laikyti uždarytas langines, vakare nedegti šviesos, garsiai nekalbėti. Šiaip jau triukšminguose namuose įsiviešpatavo mirtina tyla. Bet negundyk Dievo, kad neužrūstintum likimo. Kitą dieną, jau šeštąją, vienas iš pasiuntinių, kurie slankiojo po miestą kaip baisūs mirties angelai, įdavė pastoriui šaukimą nedelsiant vykti pas miesto komendantą.

Aramas atėjo su kunigo apdarais. Jo maldos išklausytos. Jis nesižemino, neatrodė išsigandęs ar susijaudinęs. Deja, šiuo atveju tai buvo labai pavojinga laikysena. Mat binbašiui24 patikdavo, kai jam po kojomis raitydavosi maldaujantys, verkiantys sutvėrimai. Tada jis galėdavo net nusileisti, parodyti šiokį tokį gailestingumą. Bet dėl pasitikinčios Aramo laikysenos jo gerumas išgaravo. Tik matydamas žemėje besiraitantį kirminą jis pajusdavo savo didybę.

– Jūs esate protestantų pastorius Aramas Tovmasianas, gimęs Johunoluke prie Aleksandretės?

Griausmingu balsu perskaitęs šiuos duomenis, majoras suriko savo aukai:

– Rytoj jūs išvyksite su paskutiniu būriu! Marašo – Alepo kryptimi! Supratote?

– Aš pasiruošęs!

– Aš neklausiu, ar jūs pasiruošęs… Jūsų žmona ir kiti šeimos nariai išvyks kartu. Negalite imti daiktų, kurių patys nepajėgsite nešti. Jei bus galimybė, gausite po šimtą dirhemų25 duonos vienai dienai. Visa kita galėsite nusipirkti. Už bet kokį savavališką atsiskyrimą nuo kolonos komendantas jus nubaus, o jei tai kartosis, nubaus mirties bausme. Naudotis bet kokiais vežimais draudžiama.

– Mano žmona laukiasi, – tyliai pratarė Aramas.

Šis prisipažinimas, regis, prajuokino binbašį:

– Apie tai reikėjo pagalvoti anksčiau.

Tada vėl žvilgtelėjo į savo popierius:

– Našlaičių namų auklėtiniai, kadangi jie armėnai, žinoma, taip pat ištremiami. Jie visi turi susirinkti nustatytu laiku, jie ir visas namų personalas.

Pastorius Aramas žengė žingsnį atbulas:

– Noriu paklausti, ar tuo šimtu nekaltų vaikų bus tinkamai pasirūpinta? Daugelis dar neturi nė dešimties metų ir niekada nėra ilgai keliavę pėsčiomis. Vaikams reikia pieno.

– Jūs neturite teisės uždavinėti man klausimų, turite klausyti mano įsakymų! – suriko majoras. – Jau savaitė, kai esate karo veiksmų zonoje.

Jei Tovmasianas nuo šio riksmo būtų sugniužęs, persigandęs, galbūt binbašis iš savo puikybės aukštumų būtų leidęs pasiimti ožkas. Tačiau pastorius kalbėjo toliau ramiai, bet atkakliai:

– Aš liepsiu ginti paskui ištremtuosius mūsų namų ožkas, kad vaikai, kaip įpratę, gautų pieno.

– Jūs, pastoriau, laikysit įžūlų liežuvį už dantų ir paklusit mano įsakymams!

– Be to, efendi, laikysiu jus atsakingu už vaikų namų likimą. Tai neliečiama Amerikos piliečių nuosavybė, ją globoja Amerikos ambasadorius.

Binbašis iš pradžių neteko žado. Tokie dievukai paprastai greitai išsigąsta, kai pasirodo aukštesni dievai. Po ilgesnės, majorui gana gėdingos pertraukos jis tūžmingu balsu pasakė:

– Ar žinote, kad galiu jus sutrėkšti kaip kokį parazitą? Užtenka man tik pūstelėti, ir jūs išnyksite!

– Aš jums to netrukdysiu, – atsakė pastorius Aramas ir atsakė visai rimtai, nes tą akimirką jį apėmė nepaprastas mirties troškimas.

Kai Aramą, Hovsaną ir Iskuhi klausdavo, koks ištrėmimo momentas buvo baisiausias, jie visi atsakydavo:

– Laikas iki tol, kol mūsų kolona pajudėjo.

Tai buvo akimirka, kai tikrosios nelaimės jie dar gerai nesuvokė, tačiau jautėsi visiškai sugniuždyti, tarytum sapne, kamuojami iš senovės kraujyje likusios siaubo patirties, prisiminimo apie tamsioje praeityje likusius laikus, kai žmonės dar nebuvo sėslūs, kai neegzistavo jokia teisė. Tūkstančių žmonių masė, be jėgų, be orumo. Jie jautė, kad dabar ne tik galutinai praranda bet kokią nuosavybę, kad gresia pavojus gyvybei, bet dar labiau – kaip visuma, kaip tauta, jie suvokė, kad dabar praranda viską, visas dvasines ir kultūrines vertybes, didžiulėmis pastangomis sukurtas per tūkstančius metų. Pastorių Aramą ir abi moteris apėmė visuotinis, neišmatuojamas liūdesys.

Apniukusi diena, žemai kabantys debesys, juose taip gerai pažįstami Zeituno kalnai slėpė savo viršūnes; toks oras sunkiam žygiui daug palankesnis nei saulės kaitra. Ir vis dėlto šios dienos liūdesys ištremtųjų nugaras slėgė labiau nei toji našta, kurią valdžia leido jiems neštis. Pirmasis žingsnis reiškė taip daug, buvo toks šventas ir siaubingas, kad vėrė kiekvieną širdį. Šeimų nariai glaudėsi vieni prie kitų. Nesigirdėjo nė žodžio, net vaikai neverkė. Tačiau po pusvalandžio, kai paskutinieji priemiesčių namai liko už nugarų, pasidarė šiek tiek lengviau. Viršų paėmė pirmykštis žmonių vaikiškumas, jų graudus, greitai nelaimes pamirštantis lengvabūdiškumas. Kaip priešaušryje pabunda nedrąsus paukštelio čiulbesys, o prie jo netrukus prisijungia visas didžiulis choras, taip ir keliaujančiųjų būrį greitai apipynė skardūs vaikų balsai. Motinos juos draudė ir ramino. Vyrai irgi šūkčiojo vienas kitam. Kartais pasigirsdavo net prislopintas juokas. Daug moterų ir vyresnio amžiaus žmonių sėdėjo ant asilų, ant kurių buvo sukrauta ir patalynė, antklodės, maišai. Koloną lydintis karininkas tam neprieštaravo. Atrodė, kad jis nori savo atsakomybe ir rizika sušvelninti griežtus valdžios nurodymus. Aramas žmonai irgi parūpino asilą. Tačiau ji dažniausiai eidavo pėsčia šalia vyro, nes bijojo kratymo. Našlaičių namų auklėtiniams tikriausiai būtų buvę protingiau leisti bėgti kolonos priekyje, bet jie ėjo paskutiniai. Paskui juos ginė tik ožkų būrelį, kurį pastorius, nekreipdamas dėmesio į pokalbį su binbašiu, liepė prijungti prie eisenos. Vaikai šią kelionę iš pradžių palaikė linksma permaina ir tikru nuotykiu. Iskuhi ėjo kartu su jais ir kaip išmanydama stengėsi palaikyti gerą nuotaiką. Niekas nebūtų atspėjęs, kaip jai teko sielotis ir kiek naktų praleisti be miego. Kad ir koks švelnus ir silpnas buvo jos kūnas, viską įveikė jaunystė ir gebėjimas prisitaikyti. Ji net bandė padainuoti su vaikais. Tai buvo graži daina dar iš Johunoluko laikų. Tenykščiai žmonės ją dainuodavo dirbdami soduose ir vynuogynuose. Iskuhi išmokė šios dainos ir Zeituno našlaičius:


Liūdesio valandos greitai praeis,
Kaip žiemos diena jos ateina, išeina.
Skausmai nekankins mūs ilgai,
Jie lyg pirkėjai turgun ateina, išeina.

Aramas atskubėjo prie jos ir liepė nedainuoti. Jaunajam pastoriui tekdavo nueiti du ar tris kartus ilgesnį kelią nei kitiems. Jis pasirodydavo čia prie pirmųjų grupių, čia eisenos gale, užsikabinęs didelę iš moliūgo padarytą gertuvę daugelį vaišino rakija. Jis spinduliavo gerą nuotaiką, juokavo, taikė susiginčijusius, bandė net ir tokiomis sąlygomis rasti sugyvenimo formą, kurioje kiekvienam tenka atlikti tinkamus darbus. Pavyzdžiui, batsiuviai poilsio metu taisydavo suplyšusią avalynę; atsirasdavo darbo ir kitiems amatininkams. Nors kolonoje buvo tik keletas protestantų, Tovmasianas, šiaip ar taip, buvo vienintelis kunigas. Visi armėnų bažnyčios ir katalikų kunigai buvo išvaryti per pirmąsias dvi tremties dienas. Taigi pastoriaus pareiga buvo rūpintis ir žmonių sielomis. Norėdamas patausoti jų jėgas, jis laikėsi savos taktikos. Nepakeliama, kai žmogus nemato prieš akis jokio tikslo, tai jis patyrė savo kailiu. Todėl su linksmu pasitikėjimu jis nuolat kartojo žmonėms:

– Rytoj vakare prieisime Marašą, ir viskas pasikeis. Tikriausiai ten mus apgyvendins ilgesnį laiką, kol ateis įsakymas, kad galime grįžti namo. Mes grįšime namo, tuo galite neabejoti. Stambulo vyriausybė nepalaikys to, kas čia dedasi. Juk turime savo deputatus, savo nacionalinę tarybą. Be to, didžiausią triukšmą pakels ambasadoriai. Po dviejų trijų savaičių viskas grįš į savo vėžes. Dabar svarbiausia, kad sveiki ateitume į Marašą, kad išliktumėte stiprūs ir žvalūs.

Tokios kalbos padėdavo išsivaduoti iš sunkių minčių net ir tiems, kurie iš prigimties pesimistai arba per daug protingi, kad patikėtų, jog centrinė vyriausybė čia niekuo dėta. Išsekę veidai pašviesėdavo. Stebuklingai veikė ne tik optimistiški ateities vaizdai, bet ir tikslas, aiškiai apibrėžta perspektyva: rytoj būsime Maraše. Per didįjį poilsį jaunasis karininkas, vadovaująs palydos kareivių kuopai, pasirodė esąs tiesiog puikus žmogus. Kai kareiviai pasigamino pietus, jis pasiūlė pastoriui pasinaudoti lauko virtuve. Taigi ligoniams ir nusilpusiems buvo paruošta karšto maisto. Kadangi jau rytoj jie pasieks didelį miestą, sveikieji taip pat netaupė savo atsargų. Todėl per artimiausias valandas žygis atrodė nesunkus ir kėlė daugiau vilčių. Kai atvirame lauke sustojo nakčiai, kai mirtinai nuvargę ir vangumo apimti žmonės sugulė ant paklotų, liko tik iš širdies padėkoti Dievui, kad pirmoji diena praėjo visai pakenčiamai. Netoli nuo jų nakvynės vietos buvo didelis kaimas – Tutlisekas. Naktį pas turkų sargybinius iš kaimo atėjo kalnų gyventojai. Vyrai oriai sėdėjo, ceremoningai rūkė pypkes ir kalbėjosi apie kažkokius svarbius dalykus. Kai Zeituno žmonės rytą pabudo ir norėjo pagirdyti asilus ir ožkas, gyvuliai buvo dingę.

Tokia buvo šios sunkios dienos pradžia. Jau antrąją kelionės valandą vienas senukas griuvo negyvas. Kolona sustojo. Jaunas karininkas, atrodęs toks geras, prijojo arčiau:

– Nesustoti! Pirmyn!

Kai kas bandė senuką pakelti ir nešti toliau, bet greitai vėl turėjo paguldyti ant žemės. Vienas zaptijas paspyrė jį koja:

– Kelkis, apgavike!

Kadangi senukas nesujudėjo, gulėjo išplėstomis akimis ir pravira burna, jo lavoną nustūmė į pakelės griovį. Karininkas ginė juos pirmyn:

– Nestovėti! Draudžiama! Pirmyn, pirmyn!

Nei Aramo prašymai, nei giminaičių dejonės nepadėjo, jiems neleido nei pasiimti mirusiojo, nei paskubomis palaidoti. Teko pasitenkinti tuo, kad mirusiojo galvą pakėlė kiek aukščiau, o iš šalių padėjo po didelį akmenį. Sudėti ant krūtinės rankas jau nebespėjo, nes zaptijai staiga pradėjo keikdami mušti stabtelėjusius būrius lazdomis ir kuokomis. Kolona suiro, visi leidosi netvarkingai bėgti; kiek aprimo tik tada, kai lavonas liko toli už jų nugarų, o virš jo jau sklandė plėšrūs Tauro kalnyno paukščiai.

Žmonės dar nespėjo atsigauti iš siaubo po pirmosios aukos, kai koloną pasivijo negrabus dvikinkis vežimas. Tremtiniai buvo nuvaryti nuo siauro kelio į pelkėtą lauką. Vežime sėdėjo apkūnus maždaug dvidešimt penkerių metų ponas, pirštai apmaustyti žiedais. Brangakmeniais išpuošta ranka atsainiai ištiesė komendantui raštą. Jis turėjo valstybės antspaudu patvirtintą teisę išsirinkti vieną ar kelias armėnes, kad patarnautų jo namuose. Kadangi vežimas sustojo tarp prieglaudos našlaičių, jo malonus nuvargęs žvilgsnis iš karto krito ant Iskuhi. Jis parodė į ją lazda ir šypsodamas pamojo, kad prieitų artyn. Šis garbus ponas nelaikė savęs moterų grobiku, greičiau išvaduotoju, juk jis tik norėjo apsaugoti vieną iš šių varganų būtybių nuo siaubingo likimo, paimti ją pas save, į puikią šeimą, į gražius namus mieste. Todėl labai nustebo, kai gražuolė, užuot dėkinga atsidavusi į jo rankas, garsiai sušuko: „Aramai!“ ir pabėgo nuo jo. Vežimas nusekė jai iš paskos. Tikriausiai nebūtų padėję jokie įtikinėjimai ir pastorius nebūtų išgelbėjęs sesers. Jis paminėjo, kad ji mokėsi Europoje, bet tai buvo klaida, padaryta iš nevilties, kadangi ši žinia neatvėsino geraširdžio gelbėtojo norų, o dar labiau juos įkaitino. Tik vikrus jaunojo karininko įsikišimas padarė galą deryboms. Jis čia pat sudraskė uolaus nuotakų ieškotojo popiergalį ir pareiškė, kad tik jis, atsakingasis komendantas, gali spręsti tremtinių likimą. Jei efendi tučtuojau nedingsiąs jam iš akių, jis čia pat areštuosiąs jį ir jo vežimą. Patvirtindamas savo žodžius jis uždrožė kairiajam arkliui rimbu per strėnas. Nespėjęs padaryti gero darbo, storulis paleido arklius šuoliais ir nuvažiavo šalin. Iskuhi greitai atsigavo po šio įvykio. Netrukus ši istorija jai ėmė rodytis kaip pokštas, su kuriuo ji neturi nieko bendra, o prisiminusi juokingas detales garsiai juokėsi. Tačiau juokai greitai praėjo. Po pietų prasidėjo vaikų vargai. Keista, kad iki kraujo nutrintos kojos suskaudo ne pamažu, o visiems iš karto. Staiga prasidėjo dejonės, verkšlenimai, skundai, nuo kurių moterims plyšo širdis. Geraširdis jaunasis karininkas dėl vieno dalyko buvo neperkalbamas. Išskyrus būtinas poilsio valandėles, niekas neturėjo teisės sustoti ar atsilikti. Jam buvo įsakyta šį vakarą atvesti koloną į Marašą. Visus kitus dalykus jis dažnai tvarkydavo savo nuožiūra, nepaisydamas nurodymų, tačiau šį įsakymą norėjo įvykdyti tiksliai ir laiku. Tai jis įsikalė į galvą iš tariamos savigarbos. Taigi nebuvo ko ir svajoti apie poilsį, kurio metu žaizdotas vaikų kojas būtų galima patepti aliejumi ar skausmą malšinančiais vaistais.

– Nieko nebus! Galėsite gydytis, kai ateisime į Marašą! Pirmyn!

Nebuvo kas daryti, dalį vaikų teko nešti. Nors jėgos buvo menkos, Iskuhi stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau netrukus ją ištiko dar baisesnė nelaimė.

Brolis ją ne kartą įspėjo nelikti kolonos gale, neiti iš paskos našlaičiams, kurie buvo paskutiniai. Čia pat buvo pikti kareiviai ir visokie baisiai atrodantys smalsuoliai iš aplinkinių kaimų. Tai tikrai pavojingiausia kolonos vieta. Tačiau Iskuhi nepaklausė, nes laikė savo pareiga prižiūrėti vaikus, juo labiau kad jie kas minutę ėjo vis sunkiau, vos pavilkdami kojas. Kiti našlaičių namų mokytojai dažnai pasišalindavo, ir panelė Tovmasian likdavo viena, bandydama vaikus kaip nors įkalbėti, kad judėtų į priekį. Dėl nuolatinio vargšų vaikų klupinėjimo kolona persiskyrė, atsirado gana didelis plyšys tarp priekinės dalies ir atsiliekančių vaikų. Kartą, kai vaikai vėl buvo toli atsilikę nuo pagrindinės kolonos, Iskuhi pajuto, kaip kažkas stvėrė ją iš užpakalio. Ji suriko ir pabandė išsivaduoti. Prieš ją išniro siaubingas veidas, didžiulis, su nešvariais barzdos šeriais, šniokščiantis, vartantis akis, dvokiantis, nežmoniškas. Ji dar kartą šaižiai suriko, tada tylėdama ėmė grumtis su užpuoliku, ant jos tryško jo seilės, rudos letenos plėšė nuo jos drabužius ir gniaužė apnuogintas krūtis. Ji neteko jėgų. Veidas prieš jos akis augo virsdamas čia kalnu, čia pragaro liepsnomis, nuolat keitėsi. Ją troškino dvokiantis užpuoliko kvėpavimas. Laimė, išgirdęs šaižų vaikų klyksmą, greitai prijojo karininkas. Rudos letenos pargriovė mergaitę ant žemės. Užpuolikas leidosi bėgti, bet karininkas spėjo uždrožti jam per sprandą plokščiu kardo šonu.

Iskuhi atsistojo neturėdama jėgų net verkti. Iš pradžių jai atrodė, kad kairioji ranka nuo grumtynių prarado jautrumą, tarytum užtirpo. Tačiau staiga lyg liepsnos ją pervėrė beprotiškas skausmas. Iš skausmo netekusi žado ji nieko negalėjo paaiškinti broliui. Hovsana ir Aramas turėjo paimti ją už parankių. Iskuhi lūpos nepratarė nė žodžio. Ji visa tarsi apmirė, kojos vos lietė kelią. Nesuprantama, kaip jos nunešė ją iki Marašo. Kai pasirodė miestas, Tovmasianas netverdamas iš susijaudinimo priėjo prie karininko ir išdrįso jį paklausti, kiek laiko tremtiniai stovės Maraše. Karininkas neslėpdamas atsakė, jog viskas priklauso tik nuo mutesarifo, tačiau aišku, kad jiems teks likti čia kelias dienas, kadangi dauguma ankstesnių kolonų dar tebėra mieste. Matyt, žmonės bus iš naujo paskirstyti. Aramas maldaudamas iškėlė rankas:

– Jūs matote, kokia mano sesers ir mano žmonos būklė. Labai jus prašau leisti mums šiandien vakare nueiti į amerikiečių misiją.

Jaunas vyriškis ilgai dvejojo. Pagaliau užuojauta vargšei Iskuhi pasirodė stipresnė už baimę, kad gali būti nubaustas. Neišlipdamas iš balno jis parašė leidimą pastoriui Aramui ir abiem moterims.

– Neturiu teisės jūsų išleisti. Jei jus sugaus, man teks už tai atsakyti. Įsakau jums kasdien pasirodyti stovykloje ir prisistatyti man.

Misijų tėvai sutiko tris buvusius auklėtinius su meile ir susirūpinę. Jie buvo pašventę savo gyvenimą krikščioniškai armėnų tautai. Ir štai dabar trenkė žaibas, kuris gali būti masinių žudynių pranašas. Tučtuojau pakvietė gydytoją, labai jauną ir, deja, neturintį didelės patirties. Jis sukiojo Iskuhi ranką ir šiaip, ir taip. Nuo pragariškų tokios apžiūros kančių, nuo kelionėje patirto siaubo ji kelias minutes prarado sąmonę. Gydytojas pasakė, jog kaulas nelūžęs, bet ranka keistai išsukta ir patempta. Blogiausia, kad pažeistas petys. Jis uždėjo didelį kietą tvarstį ir davė skausmą raminančių vaistų. Būtų gerai, patarė jis, nejudinti rankos mažiausiai tris savaites. Iskuhi tą naktį nesudėjo akių. Hovsana tame pat moterims skirtame kambaryje tučtuojau užmigo lyg netekusi sąmonės. Tuo metu Aramas Tovmasianas sėdėjo su misijų tėvais ir tarėsi, ką daryti toliau. Tėvų sprendimas buvo vieningas. Rektorius, kunigas E. C. Vudlis, aiškiai pasakė:

– Kad ir kas būtų, tau negalima toliau eiti su tremtiniais. Hovsana ir Iskuhi numirs jums dar nepriėjus Alepo. Be to, tu nesi Zeituno gyventojas, ten tave pasiuntėme mes.

Pastoriui Aramui tai buvo sunkiausia sąžinės kova jo gyvenime:

– Kaip galėčiau palikti savo bendruomenę dabar, kai ją ištiko didžiausia nelaimė?

Jį paklausė, kiek protestantų bendruomenės narių yra kolonoje. Jis turėjo pripažinti, jog protestantai joje sudaro tik nedidelę dalį, visi kiti esą senosios armėnų bažnyčios nariai ir unitai. Tačiau tai jo nė kiek nenuramino:

– Tokiomis sąlygomis nėra ko gilintis į smulkmenas. Aš esu vienintelis jų visų kunigas.

E. C. Vudlis bandė jį nuraminti:

– Su jais mes pasiųsime kitą kunigą. O jūs keliausite į savo tėviškę. Ten palauksi, kol paskirsime tau naujas pareigas.

– O kas bus su vaikais? – sudejavo Aramas.

– Vaikams nebus geriau, jei tu kartu su jais eisi į mirtį. Zeituno našlaičių namai yra mūsų įstaiga. Tu atlikai savo pareigą, atvedei vaikus iki Marašo. Visa kita – mūsų rūpestis. Tai jau nebe tavo reikalas.

Bet kankinamas sąžinės balsas nenutilo:

– Ar išskyrus savo pareigas aš neturiu didesnės pareigos?

Senasis Vudlis ėmė netekti kantrybės, nors širdyje džiaugėsi Aramo laikysena.

– Nemanyk, Aramai Tovmasianai, kad mes nepasirūpinsime našlaičių namų likimu. Toli gražu dar ne viskas nuspręsta, kaip bus su vaikais. Bet tu, jaunuoli, mums tiesiog trukdai! Kaip Zeituno pastorius tu esi susikompromitavęs. Ar supranti? Gerai. Taigi aš atleidžiu tave iš našlaičių namų direktoriaus pareigų.

Aramas jautė, kad jam reikia dar kelias minutes nepasiduoti, ir Vudlis neatsispirs prieš jo valią, palaimins jį krikščioniškai kankinystei. Tačiau nepaisydamas šio aiškaus jausmo jis daugiau nieko neatsakė, nusileido misijų vadovo argumentams. Jam atrodė, kad daro tai dėl Hovsanos ir Iskuhi. Ir vis dėlto, kai pabusdavo iš neramaus miego, iš margų sapnų, suvokdavo, kad skaudžiai pralaimėjo, kad nusikalto savo pašaukimui, kad turi gėdytis dėl savo silpnos valios.

Kitą rytą kunigas Vudlis, lydimas Amerikos konsulato darbuotojo, nuvyko pas mutesarifą ir išreikalavo Tovmasianų porai bei Iskuhi leidimą keliauti į Johunoluką. Leidimas galiojo tik keturiolika dienų, per tiek laiko keleiviai turėjo pasiekti tikslą. Nepaisant sunkios Iskuhi būklės, jau trečią dieną jie turėjo leistis į kelionę. Būtų galėję rinktis trumpesnį kelią per Bagčę, artimiausią Anatolijos geležinkelio stotį, tačiau juos primygtinai atkalbinėjo nuo šio sumanymo. Keliai į Taurą buvo užtvindyti Džemalio Pašos Ketvirtosios armijos karinių ešelonų. Iš atsargumo reikėjo


убрать рекламу






vengti susidūrimų su kariškiais, juo labiau kai tave lydi dvi armėnės moterys. Kadangi pastorius kartą jau pakluso tėvams misionieriams, jis ir šį kartą jiems nusileido. Užuot greitai nuvažiavę traukiniu, jie leidosi į sunkią, varginančią daugelio dienų kelionę, pirmiausia į Aintabo kalnus, paskui varganu vingiuotu perėjos keliuku per Tauro kalnyną, tada žemyn, į Alepą. Tėvai misionieriai paskyrė pastoriui didelį dvikinkį vežimą ir atsarginį arklį, ant kurio būtų galima joti. Be to, išsiuntė telegramą į Aintabą savo atstovybei, kad ten paruoštų kitą vežimą.

Keleiviai nespėjo išvažiuoti iš Marašo priemiesčių, kai arklių kanopų kaukšėjimą nustelbė sunkus alsavimas ir maldaujantys šūksniai. Našlaitė Sato ir namų darbininkas Gevorkas dejuodami atsivijo juos iš paskos. Laimė, buvo ankstyvas rytas ir kelyje nesimatė žmonių, taigi niekas negalėjo jų įskųsti. Pastoriui neliko nieko kito kaip priimti šiuos nelabai pageidaujamus bėglius. Abu jie nebuvo visiškai normalūs. Mažutė sulysusi Sato, labai sunkiai pasiduodanti auklėjimui, buvo tikras kryžius Zeituno našlaičių prieglaudai. Kas trys ar keturi mėnesiai jai užeidavo valkatavimo nuotaikos. Staiga kažkur dingdavo ir grįždavo tik po daugelio dienų sulaukėjusi, murzina, apėjusi utėlėmis ir labai išsigandusi. Šių priepuolių metu su Sato būdavo neįmanoma susikalbėti. Ji nesugebėdavo artikuliuoti žodžių, prarasdavo visus jai taip sunkiai įkaltus įpročius. Laikyti ją užrakintą nebuvo jokios prasmės, ji kaip vaiduoklis prasiskverbdavo pro visas sienas. O jei pasprukti nepavykdavo, Sato tapdavo tikru velniūkščiu, šiurpindavo visus namus genialiai sugalvotomis šunybėmis ir piktomis išdaigomis. Tik Iskuhi įtaka sušvelnino jos būdą, gal net visiškai ją išgydė, tačiau tai nebuvo pedagoginis laimėjimas. Apie pedagogiką Iskuhi išmanė nedaug. Tiesiog mažoji Sato ją nepaprastai pamilo. Toji meilė sukėlė liguistoje Sato galvelėje didžiulį sąmyšį, sunkius pavydo priepuolius, net tokį pavojingą jausmą kaip savęs niekinimą. Bėgdama šalia vežimo plevėsuojančiu chalatu Sato nesustodama šaukė:

– Kiučiuk chanum ! Mažoji panele! Nepalik Sato vienos!

Ši liesutė žmogiška būtybė maldavo mirtinai išsigandusiomis ir kartu įžūliomis akimis, kuriose galėjai įžvelgti ryžtingą jėgą. Prieš tokią jėgą neatsispirsi. Iskuhi ir Hovsana dažnai jausdavo pasibjaurėjimą šia mergaite, kartais net baimę. Kad ir švariai nuprausta, sušukuota, moterims ji kėlė nesuprantamą šleikštulį. Tačiau dabar, kad ir koks nepageidautinas buvo draugijos pagausėjimas, teko ją įsprausti ant galinės sėdynės. Namų darbininkas Gevorkas atsisėdo šalia vežiko.

Gevorkas buvo kilęs iš Adanos. Per vieną iš daugelio „incidentų“ paauglys berniukas gavo smūgį į galvą šautuvo buože ir tapo ramaus būdo idiotu. Kalbėdamas smarkiai mikčiojo. Kaip Sato užeidavo valkatavimo potraukis, taip Gevorką pagaudavo aistra šokti, ir tada su juo irgi būdavo neįmanoma nieko padaryti. Ši šventiška beprotybė, dėl kurios jį praminė „šokėju“, buvo tylus ir visiškai nepavojingas pamišimas, kuris pasireikšdavo retai, dažniausiai tada, kai jį kas nors sujaudindavo. Šiaip Gevorkas ištikimai ėjo savo tarnystę, kūreno krosnis, nešiojo vandenį, kapojo malkas, dirbo sode, tyliai ir labai atsidėjęs dirbo dviejų vyrų darbą. Kiek daug sveikų vaikų ir suaugusiųjų būtų galima išgelbėti, sukosi mintis Aramo galvoje, o štai Dievas siunčia man mažąją nusikaltėlę ir silpnaprotį. Pastoriui rodėsi, kad šis įvykis yra reikšmingas atsakas į jo abejingumą, išdavystę, kuria jis nusikalto Zeituno žmonėms. Tuo tarpu Sato apėmė nejauki, nevaldoma linksmybė. Ji smailiais keliukais įsirėmė į Iskuhi, springo iš juoko, lyg tremtis būtų maloniausia dovana ir didžiausia šventė. Gal pirmą kartą važiavo vežimu? Ji tiesė iš vežimo tarytum per valties kraštą savo mažą ranką su bjauriais plačiais nagais, susižavėjusi gaudė vėsų ryto orą. Šis besaikis gyvenimo džiaugsmas erzino ir pykdė keleivius. Iskuhi pastūmė jos kelius į šalį. Pastorius, jodamas šalia vežimo, pagrasino Sato be gailesčio išmesiąs iš vežimo ar bent surišiąs jai rankas.

Varginanti kelionė į Aintabą – teko dvi naktis nakvoti varganose kaimo užeigose – praėjo be ypatingų nuotykių. Aintabe jie tris dienas ilsėjosi. Armėnų bendruomenė, gavusi Vudlio telegramą, laikė parengusi kitus arklius. Praėjusią dieną į miestą buvo atvykusi pirmoji Zeituno tremtinių kolona, ir visi pamatė vargšus išvytuosius savo akimis. Aintabo žmonės praradę žadą ėmė laukti savo galo. Jie beveik neišeidavo iš namų. Sklido siaubingi gandai. Buvo kalbama, kad vyriausybė su Aintabu susidoros greičiau ir pigiau: armėnų gyvenamą rajoną sudegins, o žmones iššaudys. Tačiau pastorių ir abi moteris bendruomenė sutiko su nepaprastu rūpestingumu. Galėjai pamanyti, kad pagelbėdami šioms aukoms jie tikisi išgelbėti ir save. Aramas Tovmasianas pabandė apgyvendinti Sato pas Aintabo žmones. Bet ji su tokiu siaubu įsitvėrė į Iskuhi, kad galų gale jis vėl pasodino ją ant galinės sėdynės. Mergaitė atrodė tarytum bausmė už jo nuodėmes.

Iki Alepo viskas ėjosi gerai, nors Tauro kalnų perėjomis teko lėtai slinkti keturias dienas, labai sunku buvo pasikeisti arklius, o dvi naktis teko nakvoti tuščiose daržinėse. Tačiau didžiulis miestas, milžiniškas turgus, grįstos gatvės, daug rūmų, administracinių ir karinių pastatų, gražūs sodai, tvarkingos užsienio misijos, viešbučiai ir užeigos namai dvasiškai ir fiziškai išsekusiems keleiviams pasirodė tarytum išsivadavimas. Prie miesto užkardos zaptijai juos rūpestingai iškratė – Sato ir Gevorką po kelių išgąsčio minučių pavyko įsivežti kaip tarnus – tačiau gatvių vaizdai, ramiai vaikštinėjantys žmonės suteikė belaisvių sieloms laisvės regimybę.

Misionieriai ir bendruomenės atstovai čia juos sutiko visiškai kitaip negu Maraše ar Aintabe. Misionieriai buvo taip užsivertę darbais, pareigomis ir rūpesčiais, visur buvo tiek biurokratizmo, kad Aramas nenorėjo jų prašyti pagalbos. Sau ir šeimai jis gavo du kuklius kambarius. Čionykštė armėnų bendruomenė buvo labai turtinga, todėl žmonės šykštesni ir labiau įsibaiminę negu neturtingi Aintabo gyventojai. Susirūpinimas ateitimi buvo juo didesnis, nes jie turėjo daugiau ką prarasti negu kiti. Ir dar: kai pastorius imdavo pasakoti apie Zeituną, tuoj pastebėdavo, kad nelemto miesto vardas didmiesčio broliams armėnams sukeldavo nemalonų jausmą. Matyt, prieš vyresnybę jie norėjo pasirodyti, kad neturi nieko bendra su tais, kurie smerkiami ir laikomi nepataisomais maištininkais. Zeituno pastoriaus buvimas tarp jų galėjo pridaryti nemalonumų. Dabar reikia iš paskutiniųjų stengtis rodyti fanatišką ištikimybę valstybei ir nebendrauti su įtartinais asmenimis. Pastoriui pasiūlė piniginę paramą, esą daugiau niekuo negali jam padėti. Jis padėkojo ir atsisakė.

Laiko liko mažai, ir Tovmasianas turėjo nuomotis vežimą; stovėjimo vietose laukė gana daug vežikų. Iš pradžių savininkas nenorėjo net kalbėti apie tokią ilgą ir sudėtingą kelionę iki pat pajūrio, net už Antiochijos. Pasipiktinęs tokiu prašymu jis griebėsi už feso. Bet paskui, daug kartų kartodamas „Inšalah “ ir „Alah bilir “26 ėmė derėtis dėl kainos, reikalaudamas du trečdalius sumokėti iš anksto. Taip ir buvo padaryta. Kiti vežikai būtų pasielgę lygiai taip pat, pastorius tai žinojo. Aramas pasirinko kelią per Aleksandretę, nors šis buvo ilgesnis ir darė didelį lanką. Tikėjosi po dviejų kelionės dienų privažiuoti kelią, sukantį į Antiochiją, o nuo ten per dvidešimt keturias valandas pasiekti namus. Bet pirmąją kelionės dieną, prieš pat saulėlydį, vežikas nulipo nuo pasostės, susirūpinęs apžiūrėjo arklių kanopas, ratus ir ašis ir pareiškė, kad jam jau užteksią, arkliai nuvaryti, vežimas perkrautas, be to, ne jo pareiga vežioti po pasaulį visokius armėnus, todėl jis tuoj pat suksiąs atgal, kad iki sutemos pasiektų Turontą, kuriame gyvena jo giminaičiai. Nepadėjo jokie prašymai, netgi pasiūlyta nemaža pinigų suma. Jis savo dalį jau atsiėmęs, daugiau jam nieko nereikia, kilniaširdiškai aiškino turkas. Tačiau jis vis dėlto galįs jiems padėti, be atlyginimo nuvežti iki Turonto, o ten jie galėsią puikioje jo giminaičių užeigoje gerai pailsėti ir išsimiegoti tikrose lovose. Pastorius Tovmasianas pakėlė lazdą ir būtų išlupęs tam begėdžiui kailį, jei Hovsana nebūtų stvėrusi jam už rankos. Tada turkas išmėtė iš vežimo jų daiktus, trūktelėjo vadžias ir paliko penkis žmones tuščioje, nykioje vietovėje. Jie dar valandą ėjo keliu, tikėdamiesi prieiti kokį kaimą ar sutikti vežimą. Tačiau kiek akys užmato, nebuvo nieko, nei vežimo, nei daržinės, nei pašiūrės, nei kaimo. Vėl teko praleisti naktį po atviru dangumi. Naktis pasirodė ilgesnė už pirmąją, nes buvo visiškai netikėta. Kelio vingis švietė blyškioje mėnesienoje tarytum grėsmingi lenkto kardo ašmenys. Jie sugulė toliau nuo kelio ant plikos žemės. Tačiau ir žemė, visų žmonių motina, šį kartą armėnams pasirodė nesvetinga. Iš apačios pro antklodes veržėsi drėgmė, o virš galvų tarsi užvožtas gaubtas kabojo slogus pelkės oras, kuriame savo nuodingą giesmę giedojo uodai. Gevorkas ir pastorius ėjo sargybą, pastorius neišleido iš rankų medžioklinio šautuvo, kurį buvo gavęs iš Marašo misionierių.

Tačiau didžiausias vargas jiems dar buvo prieš akis: penkiasdešimt valandų kelio iki Johunoluko. Tikra Dievo malonė, kad neatsitiko nelaimė Hovsanai, kad nepalūžo Iskuhi. Pastorius padarė klaidą, nenorėjo eiti pagrindiniu keliu ir per anksti pasuko mažu keliuku į pietų pusę. Kai nuėjo kelias mylias, kelias tiesiog pranyko. Teko ilgai ieškoti, klaidžioti, ir šiame paskutiniame erškėčiuotame kelyje pravertė neišsenkanti Gevorko jėga. Jis pakaitomis ilgas kelio atkarpas nešdavo moteris ant nugaros. Nešulius jie netrukus paliko pakelėje. Pastorius žingsniavo pirmas, galvodamas tik viena: nepamesti krypties, nuolat žvalgytis į pakrantės kalnų debesis. Retkarčiais pasirodydavo keliukas, kuriuo eiti būdavo šiek tiek lengviau, upelius įveikdavo sutrešusių lentų lieptais. Kartais juos paveždavo kangni,  jaučių traukiamas vežimas. Iš sutiktų žmonių jie nepatyrė nieko bloga. Tie nedaugelis musulmonų, kuriuos sutiko kelyje, kaimiečiai, elgėsi draugiškai, duodavo atsigerti vandens, pavaišindavo sūriu. Jei kas būtų juos užpuolęs, jie nebūtų pajėgę apsiginti. Net Aramas, gana stiprus vyras, ėjo svirduliuodamas, nelabai suvokdamas aplinką, paskendęs mirguliuojančių vaizdų jūroje. Kartais garsiai nusijuokdavo. Stebėtinai ištverminga ir nejautri skausmui pasirodė esanti Sato. Žaizdotomis, pamėlusiomis kojomis ji bėgo paskui Iskuhi, matyt, valkataudama buvo pripratusi prie visko.

Kai Gabrielis Bagratianas pamatė bėglius ant bažnyčios laiptų, jie dar nebuvo atsitokėję iš nuovargio ir bejėgiškumo. Bet jie buvo jauni, staiga suvokė, kad pagaliau išsigelbėjo, pamatė priešais šmėžuojančius tėvo, kunigo, gydytojo veidus, pasigirdo iš nekantrumo virpantys žodžiai, juos apsupo gimtinės šiluma, todėl greitai atsipeikėjo, nežmoniškas nuovargis dingo, užleisdamas vietą audringam žvalumui.

Pastorius Aramas Tovmasianas be paliovos kartojo:

– Nelyginkite to su praeities žudynėmis! Tai daug žiauriau, daug liūdniau, daug negailestingiau, o svarbiausia – trunka daug ilgiau. Tai nesibaigia nei dieną, nei naktį…

Jis spaudė kumščius prie smilkinių:

– Negaliu suvokti… Prieš akis visą laiką stovi vaikai… Ak, kad Vudliui pavyktų juos išgelbėti!

Daktaras Altuni tylėdamas apžiūrinėjo Iskuhi ranką. O vyrai nenustojo kamantinėti Aramą. Iš visų pusių pasipylė suprantami klausimai:

– Ar užteks vieno Zeituno?

– Gal ir Aintabo žmonės jau išvaryti?

– Kas girdėti Alepe?

– Ar yra žinių iš kitų vilajetų?

– O kas bus su mumis?

Gydytojas, nuvyniojęs tvarstį ir plaudamas Iskuhi ranką šiltu vandeniu, karčiai nusijuokė:

– Kur mus dar galima ištremti? Prie Musa Dago mes ir taip tremtyje.

Iš gatvės veržėsi minios triukšmas. Ter Haikazunas nutraukė pokalbį. Jis įsmeigė į Bagratianą drovias, bet valingas akis:

– Būkite toks geras, Gabrieli Bagratianai, tarkite žmonėms keletą raminamų žodžių, liepkite skirstytis.

Kodėl Ter Haikazunas šiam uždaviniui pasirinko Gabrielį, paryžietį, kuris su šiais kaimiečiais turi mažai ką bendra? Su žmonėmis turėtų kalbėti muchtaras Kebusianas. O gal kunigas, prašydamas jį, turėjo kažkokį slaptą tikslą? Gabrielis išsigando ir sumišo. Vis dėlto jis paklaũsė Ter Haikazuno, į šventorių už rankos išsivedė ir Stefaną. Armėnų kalba buvo jo gimtoji kalba, bet pirmąją akimirką, kai reikėjo kreiptis į žmones – jų jau buvo susirinkę apie penkis šimtus – jam tai pasirodė tarytum įžūlumas, neleistinas kišimasis ne į savo reikalus. Jam, ko gera, būtų paprasčiau kalbėti turkiškai, kariuomenės kalba. Bet tik pirmieji žodžiai sekėsi sunkiai, paskui skiemenys jungėsi vis sklandžiau, senoji kalba atsigavo, ėmė skleistis ir šakotis. Jis prašė Johunoluko žmones ir tuos, kurie atėjo iš kitų kaimų, ramiai skirstytis ir eiti namo. Įstatymų pažeidimų įvykę tik Zeitune ir niekur daugiau, tikrosios priežastys bus greitai išaiškintos. Kiekvienas armėnas žino, kad Zeitunas nuo seno esąs išskirtinis miestas. O Musa Dago žmonėms, gyvenantiems visai kitoje srityje ir niekada nesikišantiems į politiką, nesą nė mažiausio pavojaus. Bet kaip tik tokiais laikais šventas dalykas yra tvarka ir ramybė. Jis, Gabrielis Bagratianas, pasirūpinsiąs, kad nuo šiol kaimams būtų pranešama apie kiekvieną svarbų įvykį. Jei reikės, bendruomenėms teks rinktis į pasitarimą ir nuspręsti, ką daryti ateityje.

Gabrielis ir pats stebėjosi, kad kalba su pasitikėjimu, randa tinkamų žodžių ir kad klausytojus jo žodžiai ramina. Kažkas net sušuko:

– Tegyvuoja Bagratianų šeima!

Bet vienas moteriškas balsas aimanavo:

– Astvac im , mano Dieve! Kas bus su mumis?

Žmonės iš aikštės ir nesiskirstė, susibūrė į mažas grupeles ir jau nebestovėjo apsupę bažnyčią. Iš zaptijų liko tik Ali Nazifas, du jo draugai nuėjo savais keliais. Gabrielis priėjo prie rauplėtojo žandaro, kuris dabar nebuvo tikras, ar laikyti jį dideliu ponu, ar chansir kiafir,  kiaule netikėliu, kuriam, taip klostantis aplinkybėms, net neverta atsakinėti į klausimus. Suprasdamas šias jo abejones, Bagratianas kreipėsi į zaptiją labai išdidžiai:

– Tu žinai, kas aš. Esu aukštesnis už tave, tavo viršininkas, aš – armijos karininkas.

Ali Nazifas nutarė, kad geriausia bus atiduoti pagarbą. Gabrielis reikšmingu gestu įkišo ranką į kišenę.

– Karininkas neduoda bakšišo. Bet aš tau štai duodu dvi medžidijas, avansą už netarnybinę užduotį, kurią tau pavedu.

Ali Nazifas dar labiau pasitempė. Bagratianas mostu parodė, kad zaptijas gali stovėti laisvai.

– Pastaruoju metu tarp jūsų, zaptijų, pasirodė naujų veidų. Ar jūsų postas sustiprintas?

– Efendi, mūsų buvo per mažai. Juk tarnyba sunki ir atstumai tokie dideli. Todėl gavome pastiprinimą.

– Ar tai tikroji priežastis? Na, į šį klausimą gali ir neatsakyti. Kaip tu gauni įsakymus, atlyginimą ir visa kita?

– Vienas iš mūsų vyrų kas savaitę joja į Antakiją, ten ir gauna įsakymus.

– Duodu tau netarnybinę užduotį, Ali Nazifai! Jei gautum kokį įsakymą ar iš savo draugų sužinotum ką nors, kas būtų svarbu šių kaimų žmonėms, tučtuojau ateik į mano namus! Ar supranti? Tada tau sumokėsiu tris kartus daugiau.

Neprarasdamas išdidumo Bagratianas paliko zaptiją stovėti, o pats grįžo į zakristiją.

Altuni baigė apžiūrinėti Iskuhi ranką ir su pašaipa pasakė:

– Maraše yra didelė ligoninė, instrumentai, operacijų salė, medicinos bibliotekos, o tas asilas mano kolega net nesugebėjo įstatyti į vietą sąnario. Ko galima reikalauti iš manęs? Juk aš neturiu jokių prietaisų, išskyrus surūdijusias reples dantims traukti. Turėsime įtverti ranką dviem lentelėmis. Ji atrodo baisiai. Mergaitei reikia jaukaus kambarėlio, lovos ir geros priežiūros. Žinoma, tavo žmonai, Aramai, taip pat!

Senasis meistras Tovmasianas susiėmė už galvos:

– Kai pardaviau namą, pas mane taip maža vietos. Kaip mes visi sutilpsime?

Gabrielis Bagratianas iš karto pasiūlė užleisti panelei Tovmasian vieną savo namų kambarį su gražiu vaizdu į kalnus. Ten ji bus slaugoma taip, kaip reikalauja daktaras Altuni. Gydytojas labai apsidžiaugė:

– Goh em,  aš patenkintas, mano drauge! O šią nelaimingą būtybę, Sato, galbūt irgi priimsi į savo namus, kad visi mano gerbiami pacientai būtų po vienu stogu? Mano senos kojos būtų tau labai dėkingos.

Taip ir buvo padaryta. Aramas ir Hovsana nuėjo su tėvu Tovmasianu, pasiėmė ir Gevorką, šokėją, kuris senajam Tovmasianui galės padėti namuose ir dirbtuvėje. Gabrielis pasiuntė Stefaną namo, kad praneštų Žiuljetei naujienas. Berniukas be kvapo įpuolė į namus:

– Mama, mama! Žinai, kas atsitiko! Pas mus ateis svečių. Panelė Iskuhi, Zeituno pastoriaus sesuo. Ir maža mergaitė su kruvinomis kojomis.

Žiuljetę netikėta žinia labai sujaudino. Gabrielis niekada nesikviesdavo į savo namus žmonių nepasitaręs su ja. Jųdviejų santykiuose galėjai jausti savotišką netikrumą, nepasitikėjimą, ypač kai reikėdavo bendrauti su jo tautiečiais. Bet kai jis po dešimties minučių pasirodė su Iskuhi, daktaru Altuni su žmona ir Sato, Žiuljetė visus sutiko labai nuoširdžiai. Kaip daugelį gražių moterų ją papirkdavo moteriškas žavesys, ypač jaunesnės už ją būtybės. Vargšės Iskuhi išvaizda pažadino joje vyresnės sesers rūpestingumą, norą padėti. Duodama nurodymus, kaip apgyvendinti svečius, ji su malonumu mintyse kalbėjo: „Ji iš tiesų ypatinga! Tokie subtilūs veidai tarp jų retai pasitaiko. Kad ir apdriskusiais drabužiais, ji atrodo kaip kilminga moteris. Ir prancūziškai kalba kaip reta kuri tarp armėnių.“ Greitai kambarys buvo paruoštas. Žiuljetė pati atnešdavo Iskuhi vieną ar kitą smulkmeną, net puikius nėriniuotus naktinius marškinius iš savo atsargų. Nepagailėjo kvepalų ir tualetinio vandens, nors šios brangenybės čia taip sunkiai pasiekiamos.

Altuni dar kartą, plūsdamas didmiesčio Marašo medikus, apžiūrėjo Iskuhi ranką.

– Ar tau skauda, vaikeli?

– Ne, skaudėti jau nebeskauda, tik toks jausmas, slogus… – ji ieškojo tinkamo žodžio, – nejautrumo jausmas.

Senasis gydytojas buvo įsitikinęs, kad jo pastangos nedaug padės mergaitės rankai. Vis dėlto, neišmanydamas, ką dar galėtų padaryti, uždėjo jai didelį įtvarą, dengiantį petį iki pat kaklo. Galima buvo grožėtis, kaip vikriai dirba parudavusios, raukšlėtos senuko rankos.

Po valandėlės Iskuhi gulėjo minkštoje lovoje švariai ir patogiai, gerai prižiūrima. Žiuljetė padėjo kaip galėdama, o dabar norėjo išeiti:

– Jei ko nors prireiktų, mieloji, garsiai paskambinkite šiuo varpeliu. Valgyti jums atneš į lovą. Bet prieš tai aš dar užsuksiu pas jus.

Iskuhi pažvelgė į savo geradarę didelėmis savo tautos akimis, kuriose galėjai pamatyti gąsdinančias tolumas, tačiau ne sugrįžimo džiaugsmą:

– Ak, ačiū, ponia… Man nieko netrūksta… Ačiū, ponia…

Ir staiga atsitiko tai, ko nebuvo atsitikę nei tą baisiąją savaitę Zeitune, nei einant kolonoje, nei kelionės metu. Iš akių pasipylė ašaros. Tai buvo nevalingas protrūkis, verksmas be kūkčiojimo, nesulaikoma vienoda srovė, išvaduojanti iš sąstingio, kažkas tolima ir liūdna kaip toji rytietiška stepė, iš kurios ji atėjo. Iskuhi verkė ramiu veidu, nuolat kartodama:

– Atleiskite, ponia… Aš nenorėjau…

Žiuljetei norėjosi atsiklaupti šalia Iskuhi, pabučiuoti ją ir pasakyti, kad ji tikras angelas. Tačiau kažkas darė tokį įprastinį švelnumą neįmanomą. Gal atitrūkimas nuo šio pasaulio reikalų, kuris vis dar nebuvo apleidęs mergaitės, gal išgyvenimai, kuriuos ji vis dar jautė? Žiuljetė negalėjo paklusti švelnumo impulsui. Todėl tik lengvai pabraukė Iskuhi per plaukus ir tylėdama palaukė prie lovūgalio, kol tyliai verkianti mergaitė užmerkė akis ir nugrimzdo į gailestingą tuštumą.

Tuo tarpu močiutė Antaram nuplovė ir aprišo Sato kojų žaizdas. Tada mergaitę paguldė į lovą tarnaitės kambaryje. Vos tik ji giliai užmigo, pradėjo kraupiai klykti. Per visas praėjusias dienas ji nė karto neparodė nė ženklo baimės, tačiau sapne, tame gyvenimo pasikartojime, ant jos, regis, pasipylė tūkstančiai rimbo kirčių. Ją papurtydavo, bet tai nieko nepadėjo. Ji vėl kietai užmigdavo ir po valandėlės imdavo aikčioti ir šaižiai klykti. Kartais atrodydavo, kad šis staugimas yra tarytum noras įsitverti gelbstinčio vardo: „kiučiuk chanum!“ 

Kai iš tolimos kamarėlės pasklido šiurpūs riksmai, Žiuljetė pamatė sūnų, lipantį didžiaisiais namo laiptais. Stefanas degte degė. Nauji, nepažįstami, grėsmingi įvykiai pripildė jį malonaus virpulio. Lapkritį jis atšventė savo tryliktąjį gimtadienį, buvo tokio amžiaus, kai nepaprasti nuotykiai pakeri berniuko sielą. Dideles audras ir liūtis jis stebėdavo pro langą, slapta nekantriai laukdamas, kad įvyks kažkas nepaprasta. Dabar jis klausėsi su siaubu ir su džiugesiu.

– Ar girdi, mama, kaip klykia Sato?

„Iskuhi akys, mano vaikas turi Iskuhi akis“, – krūptelėjo Žiuljetė ir per vieną akimirką suprato, kokia gyvenimo bedugnė, kokia painiava atsiveria prieš ją. Pirmą kartą ją apėmė didžiulė baimė dėl Stefano. Ji nusitempė jį į kambarį, priglaudė prie savęs, o tyliame prieškambaryje aidėjo tolimi Sato riksmai.

Vėlai vakare Gabrielis Bagratianas susikvietė kunigą Ter Haikazuną, gydytoją Petrosą Altuni ir vaistininką Grikorą. Vyrai sėdėjo menkai apšviestame selamlike, rūkė čibuką ir cigaretes. Gabrielis norėjo išklausinėti šiuos mokytus ir labai gerbiamus vyrus, ką jie mano apie esamą padėtį, ką reikėtų daryti, jei ateitų įsakymas iškeldinti žmones, ir kokiais būdais būtų galima apsaugoti Musa Dago kaimus nuo galimos mirtinos grėsmės. Jam nieko nepavyko iš jų išgauti. Ter Haikazunas atkakliai tylėjo. Gydytojas pareiškė, kad jam jau šešiasdešimt aštuoneri ir kad esą nesvarbu, kaip prabėgsią dveji ar treji jam dar likę vargani metai. Jei dėl kokių nors priežasčių galas ateisiąs anksčiau, ką gi. Juokingai atrodo tas, kuris iš paskutiniųjų stveriasi už poros niekingų gyvenimo mėnesių. Visas gyvenimas nevertas tiek rūpesčių, kiek mums tenka patirti. Svarbiausia kaip galima ilgiau apsaugoti žmones nuo baimės. Tai esanti jo pareiga ir ją jis norėtų bet kokia kaina įvykdyti, visa kita – ne jo reikalas. Vaistininkas Grikoras ramiai rūkė savo kaljaną, kurį rūpestingai atsinešė iš namų. Tarp žėruojančių žarijų susimąstęs išsirinkdavo jam labiausiai patinkančią ir plikomis rankomis įsprausdavo ją į vandens pypkės tabako ritinėlį. Gal norėjo kitiems simboliškai parodyti, kad sugeba nuogomis rankomis liesti ugnį ir nenudegti. Įkypos akys, mandarino galva ir ožio barzdelė, šventiškas rūpestingumas kuriant kaljaną, didžiulis susikaupimas, regis, liudijo, kad jam svetimas bet koks jaudulys, kad niekas negali sudrumsti begalinės jo sielos ramybės. Tik dvasia suteikia teisę tikrovei, ne atvirkščiai. Kodėl reikėtų kažką veikti? Bet koks veiksmas savaime išnyksta tuštumoje, tik mintis mintija amžinai. Grikoras nežino, kas gali įvykti. Tačiau jis bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis neįsileis į savo vidų nieko atsitiktinio, neesminio, nereikšmingo, net jei tai būtų ir žiauriausia permaina. Norėdamas patvirtinti šį iš tiesų filosofišką idealą, kuriam jis pasiryžęs tarnauti iki paskutinės gyvenimo valandos, pacitavo turkišką priežodį, visai galėjusį tikti ir Rifaato Bereketo lūpoms:

– Kismetden zyade olmas ! Neįvyksta nieko, ko nebuvo lemta.

Šiais žodžiais jis tarytum atvėrė galimybę pamiršti kankinamą dabarties klausimą ir nukreipti kalbą į tuos kilnius dalykus, kurie seniai atitrūkę nuo niekingo šiandienos aktualumo ir atvėsę lyg knygos lapai – jų dieviško buvimo vieta. Duslus vaistininko balsas leidosi į postringavimus apie įvairias predestinacijos teorijas, apie krikščionybės ir islamo santykius, apie Chalcedono bažnyčios susirinkimą, Grigalių Švietėją ir monofizitų mokymo pranašumus prieš Romos katalikų pažiūras. Vien nuo žodžių sukosi galva. Kunigas tik stebėjosi, kaip toli vaistininkas pažengęs teologijos moksluose. Jis išgirdo vardų, duomenų ir keistų kai kurių bažnyčios tėvų nuomonių, apie kurias nieko nebuvo girdėjęs savo studijų laikais vien todėl, kad jos atsirado tik Grikoro kūrybinio išradingumo dėka.

Prakeikimas! Gabrielis nemandagiai treptelėjo koja. Europietis pajuto neapykantą tiems lunatikams ir tauškaliams, kurie bejėgiškai pasiduoda mirčiai taip, kaip kai kurie apsileidžia ir pasiduoda nešvarai. Niekinamu rankos mostu jis pertraukė Grikoro žodžius:

– Norėčiau ponams pasiūlyti vieną mintį, kuri man šiandien atėjo į galvą, kai kalbėjausi su zaptiju Ali Nazifu. Galų gale, juk aš tebesu turkų armijos karininkas, kovojau fronte, turiu net apdovanojimą iš paskutiniojo Balkanų karo. Kaip jums atrodytų, jei užsivilkčiau uniformą ir nuvykčiau į Alepą? Generolui Džemaliui Pašai kadaise padariau nemažą paslaugą…

Senasis gydytojas kone piktdžiugiškai jį nutraukė:

– Džemalis Paša jau seniai perkėlė savo štabą į Jeruzalę.

Bet Bagratianas taip lengvai nepasidavė:

– Tai nesvarbu! Svarbesnis už Džemalį Pašą yra Alepo vali  Dželalas Bėjus. Aš jo nepažįstu, bet visi žinome, kas jis ir kad jis iš visų jėgų stengiasi padėti. Jei dabar jį aplankysiu ir priminsiu, kad Musa Dagas yra toli nuo viso pasaulio, kad mes niekada nedalyvavome jokiuose politiniuose dalykuose, galbūt…

Gabrielis nutilo įsiklausydamas į niekieno nedrumsčiamą tylą. Tik retkarčiais Grikoro kaljane sugurguliuodavo vanduo. Po ilgos tylos Ter Haikazunas padėjo į šalį savo čibuką:

– Vali  Dželalas Bėjus, – tarė jis žvelgdamas kažkur į tolumą, – žinoma, yra didelis mūsų tautos draugas. Jis mums padarė nemažai gera. Kol jis buvo valdžioje, galėjome nebijoti baisiausių nelaimių. Deja, draugystė su mumis jam neišėjo į gera…

Iš plačios rankovės Ter Haikazunas išsitraukė sulankstytą laikraštį:

– Šiandien penktadienis. O čia trečiadienio „Tanin“ numeris. Pranešimas atspausdintas smulkiu šriftu sunkiai pastebimoje vietoje. – Jis atitraukė laikraštį toliau nuo akių. – „Kaip praneša Vidaus reikalų ministerija, jo ekscelencija Alepo vali  Dželalas Bėjus visam laikui atleistas iš savo pareigų.“ Štai ir viskas.

Penktas skyrius 

DIEVIŠKASIS INTERMEZZO

 Сделать закладку на этом месте книги

Homero herojai kovoja dėl Skajos vartų ir kiekvienas mano, kad pergalė ar pralaimėjimas priklauso nuo jo ginklų. Tačiau herojų kova tėra tik atspindys dievų kovos, vykstančios virš jų galvų. Dievų kova nulemia žmonių likimus. Bet ir dievai nežino, kad jų grumtynės tik atspindi seniai pasibaigusią kovą Aukščiausiojo krūtinėje, iš kurios ateina ir ramybė, ir sumaištis.

Kaip tik tą akimirką, kai daktaras Johanesas Lepsijus, ragindamas vežiką paskubėti, privažiuoja didįjį tiltą, jungiantį sodų miestą Perą su Stambulu, įsijungia automatinis signalas, užkardas nusileidžia, tiltas ims drebėti tarytum gyva būtybė, girgždėdamas lūžta pusiau, abi jo metalu apkaustytos pusės iš lėto kyla aukštyn ir įleidžia į Auksinio Rago vidinį uostą karo laivą.

– Tai iš tiesų siaubinga! – garsiai prataria Lepsijus vokiškai ir užmerkęs akis susmunka į apiplyšusią arabos27 sėdynę lyg ketindamas pasitraukti iš kovos. Bet jau kitą sekundę iššoka iš vežimo, neskaičiuodamas įbruka vežikui į ranką keletą piastrų ir bėga laiptais žemyn prie krantinės, paslysta ant kažkokio vaisiaus žievės, vos nenugriūva. Čia keletas kajikų,28 keliančių į kitą krantą, laukia klientų. Ilgai rinktis netenka, nes tik du flegmatiški valtininkai snaudžia savo valtelėse ir neatrodo labai susirūpinę dėl uždarbio. Johanesas Lepsijus šoka į vieną kajiką ir nevilties kupinu mostu parodo į Stambulo pusę. Jam liko tik šešios minutės, per kurias turi patekti į Seraskeriatą, Turkijos gynybos ministeriją. Net jei valtininkas irkluos iš paskutiniųjų, dešimt minučių užtruks vien kėlimasis per sąsiaurį. Anos pusės krantinėje – tikisi nekantrusis keleivis – tikriausiai stovi keletas karietų. Nuo ten jam prireiks dar penkių minučių, kad atsidurtų prie ministerijos. Jei viskas vyks sklandžiai, išeis penkiolika minučių, atėmus šešias – jis vėluos devynias minutes! Labai nemalonu, bet gal dar nieko.

Žinoma, aplinkybės klostosi nepalankiai. Irkluotojas plukdo laivelį venecijietiškai, nei riksmai, nei maldavimai neišmuša jo iš melancholiškos ramybės. Valtis sūpuojasi, bet pirmyn beveik nejuda.

– Stipri srovė, efendi, prasideda jūros potvynis, – aiškina vėjų nugairintas turkas. Prieš likimą jis bejėgis. Negana to, jiems prieš nosį praplaukia žvejybos kateris, taip jie praranda dar dvi minutes. Apimtas visiško bejėgiškumo, koks tik gali ištikti žmogų, besisupantį ant vandens, vokietis nugrimzta į savo mintis. Dėl šios vienos valandos jis kentėjo kelionės vargus, atvyko iš Potsdamo į Konstantinopolį, kasdien apipildavo prašymais Vokietijos pasiuntinį ir ne tik jį, bet ir visų neutralių valstybių atstovus. Dėl šios vienos valandos jis įvairiose miesto vietose lankė iš krašto gilumos atvykusius vokiečius ir amerikiečius, maldavo papasakoti jam kuo daugiau detalių. Dėl šios vienos valandos jis ištisas dienas sėdėdavo amerikiečių Biblijos draugijos biuruose, nedavė ramybės įvairiausiems dvasininkams, gerai apgalvotais aplinkkeliais, kad išvengtų šnipų, susitikdavo su savo draugais armėnais slaptose patalpose, – visa tai tik tam, kad būtų pasirengęs didžiajam susitikimui. O štai dabar likimas jam iškrėtė pokštą, jis net negali laiku atvykti. Nedaug trūksta, kad patikėtum, jog jam trukdo demoniški priešiški vėjai. Kiek vargo kainavo paslaugiam vokiečių korvetės kapitonui iš karinės misijos, kad įvyktų šios derybos. Tris kartus jam buvo pažadėtas susitikimas ir tris kartus atšauktas. Enveras Paša yra Osmanų imperijos karo dievas. Toks nereikšmingas priešas ka


убрать рекламу






ip daktaras Johanesas Lepsijus jam kelia tik juoką.

Štai prabėgo dar dešimt minučių. Enveras lieps nebeįleisti ramybę drumsčiančio vokiečio, ir visas reikalas žlugs. Ką gi, žlugs tai žlugs. Ir mano tauta kovoja už išlikimą. Ir virš jos pakibo juodas raitelis su svarstyklėmis rankoje. Kas man darbo tie armėnai? Apgaulingai guosdamas save Johanesas Lepsijus trumpai, sausai sukūkčioja. Ne, tie armėnai jam labai brangūs. Jeigu jis griežtai paklaustų savo širdies, jie jam net brangesni už savąją tautą, kad ir kaip tai atrodytų nuodėminga ir beprotiška. Nuo Abdiulchamido dienų, nuo 1896 metų žudynių, nuo pirmosios kelionės į krašto gilumą, nuo misijų darbo pradžios jis jaučia, kad pats Dievas siunčia jį pas tuos nelaimingus žmones. Tai jo misija šioje žemėje. Prieš akis iškyla jų veidai. Visi žvelgia į jį didžiulėmis armėniškomis akimis. Tokias akis turi tie, kurie išgėrė kančių taurę iki dugno. Tikriausiai tokios buvo Kristaus akys, kai jis kabėjo ant kryžiaus. Gal todėl Lepsijus taip myli šią tautą. Vos prieš valandą jis žvelgė į akis patriarchui, Turkijos armėnų vyriausiajam kunigui, tikriau, nuolat turėjo kreipti žvilgsnį į šalį nuo beviltiškai degančių monsinjoro Zaveno akių. Beje, dėl šio vizito pas patriarchą jis taip susivėlino. Neprotinga buvo dar kartą važiuoti į Perą, į „Tokatliano“ viešbutį persirengti. Pas patriarchą jis turėjo pasirodyti su ilgu juodu apsiaustu, kaip tinka protestantų kunigui. Tačiau prieš Enverą jis kaip tik nenorėjo to pabrėžti, nenorėjo, kad šis lemtingas susitikimas atrodytų šventiškai ir iškilmingai. Jis pažįsta savo priešininkus, Itihado žmones. Paprasta pilka eilutė, šiurkštus kalbos tonas, pasitikėjimas savimi, užuominos apie jėgas, stovinčias tau už nugaros, – štai tinkamas stilius bendraujant su šiais avantiūristais. Taigi dėl visko kalta pilka kasdienė Lepsijaus eilutė.

Jam nereikėjo taip ilgai viešėti pas patriarchą, turėjo atsisveikinti po kelių minučių. Deja, pedantiškumas ir ryžtingas tikslo siekimas nebuvo jo stiprioji pusė. Net organizuodamas pagalbą armėnams po Abdiulchamido skerdynių jis daugiau nuveikė ne protinga taktika, o atkakliai belsdamas į visas duris. Ne veltui jis kartais pasiduoda jaunystės nuodėmei – literatūrinei kūrybai. „Mirties šokis“, „Amžinas žydas“, „Džonas Bulis“ ir taip toliau. Jis mėgsta improvizuoti, pasiduoti akimirkos nuotaikai, tai jo silpnoji vieta, jis tai žino. Štai ir šiandien negalėjo laiku išeiti iš to nelaimingo kunigo.

– Po valandos jūs stovėsite prieš Enverą, – tylus monsinjoro Zaveno balsas liudijo apie daugybę nemiegotų naktų, balsas silpo, kaip silpo jo tautos jėgos. – Jūs stovėsite prieš tą žmogų. Bet ir jūs nieko nelaimėsite.

– Aš nežiūriu į šį reikalą taip pesimistiškai, monsinjore, – bandė jį guosti Lepsijus.

Monsinjoras pertraukė jo žodžius rankos mostu, reiškiančiu skausmą ir neviltį.

– Šiandien sužinojome, kad po Zeituno, Aintabo, Marašo ir kitų vietovių bus tremiami ir rytų Anatolijos vilajetų žmonės. Išskyrus Mažosios Azijos vakarinę dalį, kol kas neliečiamas tik Alepas ir Aleksandretės pajūris. Jūs geriau už kitus žinote, kad tremtis yra sunkesnė ir ilgiau trunkanti kankiniška mirtis. Sako, kad iš Zeituno gyventojų jau nebeliko gyvų.

Patriarcho žvilgsnis buvo toks, kad Johanesas Lepsijus neišdrįso prieštarauti.

– Nesiimkite to, kas neįmanoma, pasistenkite dėl įmanomų dalykų. Gal jums pavyktų, nors aš tuo ir netikiu, įkalbėti juos, kad atidėtų Alepo ir pajūrio ruožo deportacijas. Kiekviena diena yra laimėjimas. Kalbėkite apie vokiečių visuomenės reakciją, apie spaudą, kuriai jūs teikiate informaciją. Bet, svarbiausia, venkite vieno dalyko: nekalbėkite apie moralę! Tokiems kaip jie tai sukels tik juoką. Laikykitės faktų. Grasinkite ekonominėmis sankcijomis, tai daro didžiausią poveikį. O dabar, brangus sūnau, priimkite mano palaiminimą kilniam darbui! Tepadeda jums Kristus!

Lepsijus palenkė galvą, bet patriarchas plačiai peržegnojo jam krūtinę.

Ir štai jis sėdi vos vos judančioje valtyje, supasi Auksinio Rago bangose, valtininkas abejingai, lyg apie kažką susimąstęs, panardina irklą, vėl jį iškelia. Kai galų gale priplaukia prie kranto, pamato, jog prabėgo daugiau kaip dvidešimt minučių. Vos žvilgtelėjęs į krantinę Johanesas Lepsijus nustemba, jog nėra nė vienos karietos. Jis isteriškai nusijuokia, nes už visų šių rafinuotų kliūčių slypi daugiau nei atsitiktinumas. Priešiškos jėgos mėto jam po kojomis pagalius, nes jis rūpinasi armėnų reikalais, o jie, matyt, turi vykti taip, kaip likimo numatyta. Jis jau nebesižvalgo karietos ir pradeda bėgti, kad ir kaip tai netinka senam, stambiam, visiems į akis krentančiam vyrui. Tiesa, nubėga jis netoli. Stambulo aikštes ir gatves užtvindžiusi didžiulė, kažkokią šventę švenčianti minia. Tarp vėliavomis papuoštų namų, iščiustytų parduotuvių ir kavinių stumdydamiesi plaukia tūkstančiai žmonių su fesais ir tarbušais, fanatiškais, riksmo iškreiptais veidais. Kas gi atsitiko? Gal prie Dardanelų pavyko sumušti priešą, sąjungininkų kariuomenę? Lepsijus prisimena, kad naktimis dažnai girdi tolimų pabūklų šūvius. Sunkioji anglų laivyno artilerija garsiais šūviais skinasi kelią į Konstantinopolį. Paskui prisimena, kad šiandien kažkokių jaunaturkių revoliucijos įvykių metinės. Gal minima diena, kai komitetas žudynėmis pašalino iš kelio politinius priešus ir pagaliau užgrobė valdžią. Minia siaučia ir riaumoja per daug negalvodama, kas šiandien per šventė. Didžiulis sambūris prie kažkokios firmos pastato. Jauni vyrai lipa ant paslaugiai atkištų pečių, užsiropščia iki karnizo, kitą minutę didžiulė firmos iškaba tarškėdama krinta ant žemės. Lepsijus, patekęs į šį žmonių kamuolį, klausia kaimyną, kurio galva nepridengta feso, kas čia dedasi. Jam atsako, kad nuo dabar nebus toleruojami užrašai svetimomis kalbomis. Turkija turkams! Visi kelrodžiai, gatvių ir parduotuvių pavadinimai nuo šiol leidžiami tik viena kalba – turkų! Lepsijaus kaimynas, matyt, graikas ar Levanto gyventojas, piktdžiugiškai juokiasi:

– Šį kartą jie apgadino mūsų sąjungininkų pastatą. Juk čia vokiečių firma.

Ilga eile iš lėto slenka minios sustabdyti tramvajai. „Dabar jau nesvarbu, kada aš ateisiu, – galvoja Lepsijus, – vis tiek viskas prarasta.“ Vis dėlto dar kartą leidžiasi bėgti, be atodairos stumdydamas besipainiojančius žmones. Dar viena siaura gatvelė, tada priešais jį atsiveria aikštė. Didieji Seraskeriato rūmai. Aukštai išsišovęs Machmudo II bokštas. Pastorius stabteli. Eina iš lėto, juk nelėksi uždusęs į liūtų irštvą. Kai pagaliau, pailsęs nuo ilgų koridorių ir begalinių laiptų, paduoda savo vizitinę kortelę Gynybos ministerijos priimamajame, elegantiškas, pabrėžtinai malonus karininkas jam praneša, kad jo ekscelencija Enveras Paša labai apgailestaująs, jog jam buvę neįmanoma ilgiau laukti, bet jis prašąs poną suteikti jam garbės ir aplankyti jį Seralyje, Vidaus reikalų ministerijoje.

Johanesui Lepsijui dabar teks nueiti dar ilgesnį kelią. Atrodo, kad šį kartą burtai visiškai išgaravo, demonai persigalvojo, jie tiesiog kone padeda jam. Prie vartų laukia ką tik atsilaisvinusi karieta, vežikas mėgsta didelį greitį, sumaniai aplenkia žmonių minias ir per stebuklingai trumpą laiką kovotojas, gerai pailsėjęs ir apimtas nesuvokiamo pasitikėjimo savimi, pasiekia tylų Seralio pasaulį, su trenksmu per stambius grindinio akmenis privažiuoja prie ministerijos. Čia jo jau laukia. Nespėjo išsitraukti vizitinės kortelės, o valdininkas jau klausia:

– Daktaras Lepsijus?

Koks geras ženklas! Vėl laiptai, vėl ilgas koridorius. Bet šį kartą jis eina lengvai, lyg ant sparnų nešamas geros nuojautos. Tyli Vidaus reikalų ministerija, Talaato Bėjaus tvirtovė, daro jam malonų įspūdį, tartum kokia svajonių pilis. Vos ne pasakiškai atrodo kabinetai be durų, jų vietoje plazda užuolaidos. Tai jį irgi ramina, jis ir pats nežino kodėl, viskas, regis, krypsta į gera. Koridoriaus gale jį įveda į ypatingus apartamentus. Tai Envero Pašos štabas Vidaus reikalų ministerijoje. Šiuose dviejuose kambariuose, be jokios abejonės, buvo sprendžiamas armėnų likimas. Didesnysis kambarys, matyt, yra laukiamasis ir posėdžių salė, šalia kabinetas su dideliu tuščiu rašomuoju stalu. Šio kabineto durų užuolaida praskleista. Ant sienos virš rašomojo stalo Lepsijus mato tris portretus. Dešinėje Napoleonas, kairėje Fridrichas Didysis, tarp jų – padidinta turkų generolo fotografija, be abejo, Envero Pašos, dar vieno karo dievo.

Lepsijus sėdasi prie lango ir laukia. Virš savo pensnė jis mato ramų ir gražų griūvančio miesto vaizdą, įlūžusius kupolus ir marmuro nuolaužas pinijų pavėsyje. Už jų – Bosforas su mažais, tarsi žaisliniais slenkančiais garlaivėliais. Mėlynas, trumparegiškas į tolumą nuklydęs žvilgsnis, vaikiškos lūpos, besislepiančios minkštoje žiloje barzdelėje, tvirti skruostai, vis dar paraudę nuo bėgimo ir iš jaudulio, – visa tai liudija apie kančią, bet ir apie ryžtą, kuris verčia būti negailestingą sau. Patarnautojas atneša varinį kavinuką. Lepsijus godžiai išgeria tris ar keturis puodelius. Kava teikia jam pasitikėjimo, nervai įsitempia, kraujagyslėmis kraujas greičiau pulsuoja į galvą. Kai Lepsijus baigia gerti paskutinį puodelį, įeina Enveras Paša.

Johanesui Lepsijui dar Berlyne daug pasakojo apie Enverą Pašą, vis dėlto jis labai nustemba, kad šis turkų karo dievaitis, šis Marsas, vienas iš septynių ar devynių pasaulio valdovų, sprendžiančių, kam gyventi, o kam mirti, tokio mažo ūgio ir toks neišvaizdus. Dabar Lepsijus supranta, kodėl čia kabo Napoleono ir Fridricho portretai. Metro šešiasdešimties centimetrų herojai, genialūs neūžaugos, kurie menką ūgį pasistengė kompensuoti valdžios aukštumomis. Lepsijus galėtų lažintis, kad Enveras Paša avi aukštakulnius batus. Beje, karakulinė kepurė, kurios jis nenusiima, tikrai aukštesnė už uniformines kepures. Auksinėmis virvelėmis apsiūta maršalo, o gal tiesiog operetinė uniforma puikiai išryškina juosmenį, prigludusi pabrėžia figūrą ir kartu su dviem eilėmis žvilgančių ordinų teikia jam kažkokio jaunatviško lengvabūdiškumo ir elegantiško įžūlumo. „Čigonų baronas“, – nusprendžia Lepsijus. Nors širdis daužosi vis labiau, Lepsijui neina iš galvos energinga valso melodija, kuria gėrėdavosi tolimomis jaunystės dienomis:


Taip, mielieji draugai,
Aš klajojau ilgai…

Tačiau operetės teksto žodžiai, kurie jam suskamba ausyse žiūrint į šią žvilgančią uniformą, toli gražu nesusiję su jaunojo generalisimo būdu ir jo veido išraiška. Envero Pašos veidas dažnai būna sutrikęs ir net nedrąsus, jis klapsi blakstienomis kaip mergaitė. Dubuo siauras, pečiai nuolaidūs, judesiai lengvi, grakštūs. Lepsijus greta jo jaučiasi nerangus. Pirmas priešo puolimas – tai bandymas sužadinti lankytojo simpatiją dailiais šokėjo judesiais. Pasisveikinęs jis nekviečia Lepsijaus į greta esantį kabinetą, prašo jį likti vietoje, o pats pasiima kėdę nuo posėdžių stalo ir patraukia ją prie lango, nekreipdamas dėmesio į apšvietimą.

Johanesas Lepsijus pradeda pokalbį (kaip buvo suplanavęs savo kovos programoje) perduodamas generolui sveikinimą iš Vokietijos nuo vienos Envero gerbėjos. Enveras šypso su jam būdingu žavesiu ir kuklumu. Kalba maloniu tenoru, harmoningai derančiu su jo išvaizda, taisyklinga vokiečių kalba:

– Labai gerbiu vokiečius. Be abejo, tai nuostabiausia pasaulio tauta. Šiame kare jie daro tiesiog neįsivaizduojamus dalykus. Asmeniškai visada džiaugiuosi galėdamas susitikti su vokiečiu.

Pastorius Lepsijus puikiai žino, kad Enveras Paša jaunaturkių komitete atstovavo prancūzų partijai, galbūt slapta jai atstovauja ir dabar, kad jis ilgai spyrėsi norėdamas stoti į karą Antantės, o ne Vokietijos pusėje. Bet kadangi šis klausimas dabar visai nesvarbus, Lepsijus toliau kalba mandagiomis frazėmis, atsargiai tyrinėdamas padėtį:

– Jūsų ekscelencija, Vokietijoje jūs turite daug ištikimų gerbėjų. Jie laukia iš jūsų pasaulinės reikšmės žygdarbių.

Enveras klapsi akių vokais. Lengvai mosteli ranka lyg gindamasis nuo tokių pataikūniškų žodžių, kurie jį savotiškai įpareigoja. Paskui nutyla, tarsi sakydamas: „Ką gi, mielasis, pabandyk mane patraukti į savo pusę.“

Lepsijus suklusęs pasuka galvą ir pažvelgia pro langą. Nesigirdi nieko, išskyrus tolimus Bosforo laivų švilpukus ir skambesį.

– Pastebėjau, kad Stambulo žmonės nusiteikę labai šventiškai. Šiandien gatvėse ypač didelis šurmulys.

Generolas maloniu, tačiau dabar jau abejingu balsu prabyla patriotiškų lozungų stiliumi:

– Karas sunkus. Bet mūsų tauta žino, kas yra pareiga.

Pirmas vokiečio išpuolis:

– Ar panašiai yra ir šalies viduje, jūsų ekscelencija?

Enveras linksmai žvelgia į tolumą.

– Žinoma, ir šalies viduje vyksta dideli dalykai.

– Jūsų ekscelencija, tie dideli dalykai man gerai žinomi.

Gynybos ministras sutrinka ir kiek nustemba. Pirmojo milžiniškos imperijos žmogaus veido spalva stebėtinai berniokiška.

– Kaukazo fronte padėtis kasdien gerėja. Tiesa, dar per anksti kalbėti apie Džemalio ir jūsų tėvynainio Kreso Pietų armijos laimėjimus.

– Labai malonu tai girdėti, jūsų ekscelencija! Bet kalbėdamas apie padėtį šalies viduje turėjau galvoje ne karo frontus, o taikius vilajetus.

– Kai valstybė kariauja, visos jos sritys daugiau ar mažiau yra karo veiksmų laukas.

Šiuos žodžius Enveras kiek pabrėžia. Taigi pirmasis susirėmimas pastoriui baigėsi nelabai sėkmingai. Bet jis turi stoti į lemiamą mūšį.

– Jūsų ekscelencija tikriausiai žinote, kad aš čia atvykau ne savo iniciatyva. Esu vokiečių Oriento draugijos pirmininkas ir turiu jai pranešti apie kai kuriuos įvykius.

Enveras nustebęs klapsi akių vokais. Kas gi čia per naujiena: Oriento draugija?

– Užsienio reikalų ministerija ir net Reicho kancleris labai rimtai žiūri į mano misiją. Grįžęs turėsiu informuoti deputatus ir vokiečių spaudą apie armėnų padėtį, turėsiu skaityti pranešimą Reichstage.

Enveras Paša nuleidęs akis klausosi lankytojo, bet išgirdęs žodžius apie „armėnų padėtį“ pakelia galvą. Akimirką jo veide pasirodo grimasa išpaikinto vaiko, kuriam suaugusieji neduoda ramybės kartodami tas pat kvailas kalbas. Tačiau greitai susitvardo. O Lepsijus duoda valią savo jausmams:

– Jūsų ekscelencija, ateinu pas jus slegiamas didelio rūpesčio. Esu įsitikinęs, kad jūsų rango karvedys nepadarys nieko, kas galėtų pažeminti jo vardą istorijoje.

– Žinau, pone Lepsijau, – nuolankiai ir kuo maloniausiai atsako Enveras, – kad jūs atvykote čionai ir norėjote šio pokalbio, norėjote išgirsti paaiškinimą minėtu klausimu. Nors manęs laukia tūkstančiai svarbių reikalų, esu pasirengęs skirti jums tiek laiko, kiek reikės, ir suteikti jums visas reikalingas žinias.

Lepsijus šią auką priima reikšdamas savo didžiausią dėkingumą.

– Nuo tada, kai aš ir mano draugai vadovaujame vyriausybei, – pradeda generolas, – visada stengėmės remti armėnų bendruomenę ir suteikti jai visas teises. Galioja senieji susitarimai. Jūsų draugai armėnai kuo nuoširdžiausiai sveikino mūsų revoliuciją ir kaip įmanydami prisiekinėjo mums ištikimybę. Bet paskui staiga sulaužė visas priesaikas. Mes ilgai žiūrėjome į tai pro pirštus, kol kilo pavojus osmanų tautai, kuria remiasi visa mūsų valstybė. Juk mes gyvename Turkijoje, ar ne? Bet kai prasidėjo karas ir vis dažniau ėmė reikštis valstybės išdavystės, neištikimybės, sąmokslų atvejai, kai armėnų kareiviai pradėjo neregėtu mastu dezertyruoti, kai kilo atviras maištas, – noriu jums priminti didįjį Zeituno maištą, – buvome priversti imtis priemonių, kitaip būtume praradę teisę vadintis tautos vyriausybe ir dalyvauti kare.

Lepsijus linksi galva, regis, tuoj tuoj patikės generolo žodžiais.

– Jūsų ekscelencija, kurie valstybės išdavystės ir neištikimybės atvejai buvo teisiškai įrodyti?

Enveras plačiai skėsteli rankomis, lyg norėdamas pasakyti, jog nusikaltimų tiek daug, kad ir nesuskaičiuosi.

– Konspiracija su Rusija. Užtenka tik prisiminti, kaip Sazonovas Peterburgo Dūmoje gyrė armėnus. Be to, sąmokslai su Prancūzija ir Anglija. Intrigos, špionažas, viskas, ką tik galima įsivaizduoti.

– Ar dėl šių atvejų vyko teismo procesai?

– Karo lauko teismai, suprantama. Ir jūsų šalyje būtų lygiai taip pat. Neseniai buvo nuteista penkiolika pavojingiausių nusikaltėlių, jiems viešai įvykdyta mirties bausmė.

„Naivus įžūlumas“, – konstatuoja Lepsijus mintyse. Jis atsilošia bandydamas suvaldyti savo drebantį balsą:

– Kaip žinoma, šie penkiolika armėnų vyrų buvo suimti dar prieš karą, todėl jie negalėjo būti kalti dėl valstybės išdavystės ir teisiami pagal karo metų įstatymus.

– Mes atėjome iš revoliucijos, – nei iš šio nei iš to atsako generolas ir pralinksmėja kaip vaikas, prisiminęs malonias išdaigas. – Mes puikiai žinome, kaip tai daroma.

Lepsijus nuryja stiprų žodelį apie tą jų revoliuciją, atsikrenkščia ir užduoda dar vieną klausimą:

– O armėnų visuomenės veikėjai, intelektualai, kuriuos suėmėte Stambule ir vėliau ištrėmėte, ar jie irgi buvo kaltinami valstybės išdavimu?

– Supraskite, kad čia, prie pat Dardanelų fronto, negalime toleruoti net galimų  išdavikų.

Johanesas Lepsijus nieko į tai neatsako, jis įsikarščiuoja ir pereina prie pagrindinio klausimo:

– O Zeitunas! Labai norėčiau sužinoti jūsų požiūrį į Zeituno įvykius, jūsų ekscelencija.

Nepriekaištingas Envero Pašos mandagumas kiek prigęsta, jis kalba oficialesniu tonu:

– Zeituno sukilimas buvo vienas iš didžiausių ir niekšiškiausių maištų turkų imperijos istorijoje. Kovoje su maištininkais mūsų daliniai, deja, patyrė didelių nuostolių, nors negaliu jums išskaičiuoti jų atmintinai.

– Mano žinios apie Zeituną visai kitokios nei jūsų ekscelencijos. – Lepsijus smogia šį smūgį pabrėždamas kiekvieną skiemenį. – Mano žiniomis, sąmyšį sukėlė ne vietos gyventojai, o apskrities ir sandžako administracija, ilgus mėnesius provokuodama ir spausdama armėnus. Aš sužinojau, kad viskas prasidėjo nuo menkniekio, kurį galėjo sureguliuoti policijos būrys, tuo tarpu kelių tūkstančių kariškių įsikišimas kiekvienam sąžiningam žmogui sako, jog tai buvo iš anksto apgalvota klasta.

– Jums suteikė klaidingą informaciją, – nepajudinamai mandagiai atsako generolas. – Ar galiu sužinoti, kas jus taip informavo, pone Lepsijau?

– Taip, kai kuriuos šaltinius aš paminėsiu, bet iš karto turiu pasakyti, kad tai ne armėniški šaltiniai. Man žinomi kai kurių vokiečių konsulų memorandumai, skaičiau liudijimus misionierių, kurie savo akimis matė baisiausius žiaurumus. Galų gale, turiu išsamią ataskaitą apie esamą padėtį, rašytą Amerikos pasiuntinio pono Morgentau.

– Ponas Morgentau, – išdidžiai pastebi Enveras, – yra žydas. O žydai visada fanatiškai palaiko tautinių mažumų pusę.

Nuo šio elegantiško pasipūtimo Lepsijus sustingsta. Jam pradeda šalti rankos ir kojos.

– Svarbu ne Morgentau, o faktai, jūsų ekscelencija. Faktų jūs negalite paneigti. Šimtai tūkstančių žmonių jau išvaryti į tremtį. Valdžios įstaigos tvirtina, jog tai perkėlimas. Bet aš galiu patvirtinti, kad tai, švelniai tariant, piktnaudžiavimas žodžiais. Ar galima valstiečių, amatininkų, miestiečių, kultūros žmonių tautą vienu plunksnos brūkštelėjimu perkelti į Mesopotamijos dykumą, į smėlio okeaną, kurio vengia net klajoklių beduinų gentys? Be to, ir šis tariamas tikslas yra tik apgavystė. Nes vietos valdžia deportaciją vykdo taip, kad nelaimingi žmonės per pirmąsias aštuonias kelionės dienas miršta iš bado, troškulio ir nuo ligų arba išeina iš proto, kad stipresnius vyrus ir berniukus nužudo kurdai ar banditai, dažnai ir kariškiai, kad jaunos moterys ir mergaitės tiesiog siūlomos grobti ir prievartauti.

Generolas klauso mandagiai ir įdėmiai, bet iš jo abejingo veido matyti: tokius banalius plepalus aš kasdien girdžiu dešimtis kartų. Marškinių rankogalis, kurį jis moteriška ranka patraukia iš švarko rankovės, jam atrodo svarbesnis dalykas.

– Tai labai apgailėtini dalykai! Bet didžiulės armijos vadovas atsakingas už karo veiksmų zonos saugumą.

– Karo veiksmų zonos! – sušunka Lepsijus, tačiau greitai susivaldo, bando kalbėti ramiu Envero tonu. – Karo veiksmų zona yra vienintelis naujas niuansas. Visa kita – Zeitunas, valstybės išdavimas, intrigos – jau seniai žinomi dalykai. Visu tuo meistriškai naudojosi Abdiulchamidas, kai imdavosi smurto prieš armėnus. Aš esu vyresnis už jus, jūsų ekscelencija, ir mačiau tai savo akimis. Bet kai pagalvoju apie deportacijas, turiu pripažinti, kad ir senasis nusidėjėlis nepasiekė tiek daug. Palyginti su naujaisiais metodais jis buvo diletantas, naivus kaip vaikas. Ką gi, jūsų partija, jūsų ekscelencija, atėjo į valdžią tik todėl, kad kruvinus sultono laikus žadėjo pakeisti teisingumu, vienybe, progresu. Juk panašiai vadinasi ir jūsų komitetas.

Šis smūgis per drąsus, neapgalvotas. Johanesui Lepsijui minutėlę atrodo, kad gynybos ministras atsistos ir nutrauks pokalbį. Bet Enveras ramiai sėdi, jo draugiškumo nedrumsčia nė menkiausias šešėlis. Jis netgi su pasitikėjimu pasilenkia prie pašnekovo:

– Aš jus irgi norėčiau kai ko paklausti, pone Lepsijau. Laimė, Vokietija neturi arba turi labai nedaug vidaus priešų. Bet sakykime, kad aplinkybės pasikeičia ir vidinių priešų atsiranda. Sakykime, Elzaso prancūzai, lenkai, socialdemokratai, žydai, ir jų vis daugėja. Ar tada jūs, pone Lepsijau, nepritartumėte bet kokiai priemonei, kuri jūsų tautą, sunkiai kovojančią, apsuptą daugybės išorinių priešų, padėtų išvaduoti nuo vidaus priešo? Ar jums atrodytų labai žiauru tiesiog suimti dalį gyventojų, keliančių grėsmę pergalei, ir išsiųsti juos visus į tolimas, negyvenamas vietas?

Johanesas Lepsijus turi iš paskutiniųjų laikytis, kad nepašoktų, nepradėtų skeryčioti rankomis:

– Jei mano šalies valdžia, – sušunka jis labai garsiai, – neteisingai, nesilaikydama įstatymų, nežmoniškai, – jis vos neištaria „nekrikščioniškai“, – elgtųsi su savo šalies, bet kitos tautybės ar įsitikinimų piliečiais, aš tą pat valandą išsižadėčiau Vokietijos ir persikelčiau į Ameriką!

Enveras Paša klapsi blakstienomis:

– Vargas Vokietijai, jeigu ir kiti galvoja panašiai kaip jūs. Tai ženklas, kad jums trūksta jėgų beatodairiškai įgyvendinti tautos valią.

Šioje pokalbio vietoje pastorius pajunta begalinį nuovargį. Jį apima jausmas, kad tas mažas, uždaras žmogeliukas savotiškai teisus. Juk taip žiauri šio pasaulio išmintis nuo amžių priešinasi Kristaus mokymui. Bet blogiausia tai, kad tariamas Envero teisumas šią akimirką persiduoda Johanesui Lepsijui ir žlugdo jo kovingą dvasią. Jo sielą sunkiai slegia mintis, kad ir jo tėvynės likimas toli gražu nėra aiškus. Jis sušnibžda:

– Palyginimas niekam tikęs.

– Žinoma, palyginimas netinkamas. Bet jis kalba mūsų naudai. Mums, turkams, šimtą kartų sunkiau įsitvirtinti savo šalyje negu jums, vokiečiams.

Kankinamai sutrikęs Lepsijus išsitraukia nosinę ir laiko ją rankose lyg derybininkas baltą vėliavą.

– Mes kalbame ne apie kovą su vidaus priešais, o apie sistemingą kitos tautos naikinimą.

Jis kalba dusliai, su pertraukomis, jo akys, negalėdamos ilgiau žiūrėti į abejingą Envero veidą, nukrypsta į kabinetą, kuriame kabo herojų portretai. Ar ten kur nors nestovi patriarchas monsinjoras Zavenas? Lepsijus susivokia, kad turėtų kalbėti apie „ekonomiką“. Jis vėl sukaupia jėgas.

– Jūsų ekscelencija, nedrįsčiau trukdyti jūsų laiko tuščiomis kalbomis. Tačiau drįstu atkreipti jūsų dėmesį į įvairias blogybes, kurių pats galbūt dar neišsiaiškinote. Tai visiškai suprantama, juk vyriausiasis kariuomenės vadas turi didžiulę pareigų naštą. Galbūt aš geriau už jus pažįstu centrines krašto sritis, Anatoliją, Siriją, juk ne vienerius metus darbavausi ten sunkiausiomis sąlygomis.

Jis karštais žodžiais pradeda dėstyti savo teorijas, jausdamas, kad jo laikas senka. Be armėnų bendruomenės gali sužlugti turkų imperijos ūkis, kultūra, todėl ji gali pralaimėti karą. Kodėl? Ką jau kalbėti apie prekybą, kurios devyniasdešimt procentų yra krikščionių rankose, jo ekscelencija žinąs taip pat gerai kaip ir jis, kad visą importą valdo armėnų firmos, taigi tik jos gali patenkinti svarbiausius karo poreikius, aprūpinti imperiją žaliavomis ir pramonės gaminiais. Jis galįs nurodyti pasaulinę Avetiso Bagratiano ir jo palikuonių firmą, turinčią filialus, kontoras ir atstovybes dvylikoje Europos miestų. Daug lengviau sunaikinti tokią organizaciją negu rasti, kas ją pakeistų. Dėl centrinių šalies rajonų jis, Lepsijus, dar prieš keletą metų patyręs, kad Anatolijos armėnų žemės ūkis nepalyginamai pažangesnis negu smulkiųjų turkų valstiečių. Jau tada Kilikijos armėnai gabenosi iš Europos šimtus kūlimo mašinų ir mechaninių plūgų ir todėl davė turkams pretekstą skerdynėms. Buvo ne tik nužudyta dešimt tūkstančių Adanos armėnų, bet ir sudaužytos kūlimo mašinos bei mechaniniai plūgai. Tai ir yra visų blogybių priežastis. Armėnų bendruomenė, pažangiausias ir darbščiausias Osmanų imperijos gyventojų sluoksnis, jau dešimtmečius deda milžiniškas pastangas, kad išvaduotų imperiją iš senojo natūrinio ūkio ir įdiegtų modernią žemės ūkio kultūrą bei industriją. Kaip tik dėl šios pažangios veiklos jiems keršija, juos persekioja ir žudo smurtautojai bei tinginiai.

– Jeigu ir patikėtume, jūsų ekscelencija, kad armėnų amatininkus, meistrus ar namudininkus pakeis turkai, kas pakeis daugelį armėnų gydytojų, studijavusių geriausiuose Europos universitetuose, kurie osmanų ligonius gydo taip pat rūpestingai kaip ir savo tautiečius? Kas pakeis daugybę inžinierių, advokatų, mokytojų, kurių darbas nuolat skatina šalies pažangą? Galbūt jūsų ekscelencija atsakysite, kad galima išgyventi ir be intelekto. Bet be pilvo išgyventi neįmanoma. O dabar kaip tik pjaustomas Turkijos pilvas ir tikimasi, kad šalis pakels tokią operaciją.

Enveras Paša pagarbiai, kiek palenkęs galvą į šoną, klausosi jo žodžių iki galo. Jo visa povyza elegantiška, lanksti, nepaisant šiokio tokio drovumo, nepriekaištinga kaip ir jo uniforma, kurioje nėra nė vienos siuvėjo nenumatytos raukšlelės. Tuo tarpu pastorius atrodo apgailėtinai. Jis prakaituoja, kaklaryšis nuslinkęs į šoną, švarko rankovės užsismaukusios aukštyn. Generolas sukryžiuoja trumpas, bet grakščias kojas. Žvilgantys lakuoti batai lygūs, tarytum užtempti ant kurpalio.

– Jūs kalbate apie pilvą, pone Lepsijau, – maloniai šypso jis. – Ką gi, galbūt Turkijos pilvas po karo bus tuščias.

– Ji visai neturės pilvo, jūsų ekscelencija.

Generalisimas neįsižeisdamas kalba toliau:

– Turkų tauta – tai keturiasdešimt milijonų žmonių. Pažvelkite nors kartą iš mūsų pusės, gerbiamas pone! Argi ne didingas ir kilnus tikslas suburti šiuos keturiasdešimt milijonų ir sukurti nacionalinę imperiją, kuri Azijoje vaidintų tokį pat vaidmenį kaip Vokietija Europoje? Ši imperija tiesiog laukia mūsų, mes neturime jos išleisti iš akių. Žinoma, tarp armėnų daug intelektualų, jų skaičius tiesiog gąsdina. Ar jūs iš tiesų esate tokių intelektualų draugas, pone Lepsijau? Aš – ne. Mes, turkai, turime mažai intelektualų. Užtai mes esame didvyriška rasė, skirta sukurti ir valdyti didžiąją imperiją. Todėl mes tiesiog peržengsime visas kliūtis.

Lepsijus mėšlungiškai gniaužia rankas, bet neištaria nė žodžio. Šitas svaičiojantis, išpaikintas mažvaikis yra nevaržomas galingos imperijos valdovas. Daili suvedžiotojo galvutė prasimano skaičius, kurie nustebintų kiekvieną, kas geriau pažįsta tikrovę. Pastoriaus jis nesuklaidins, nes Lepsijus gerai žino, kad Anatolijoje tikrų turkų yra tik kokie šeši milijonai. Jei paieškotume šiaurės Persijoje, Kaukaze, Kašgare ir Turkestane, pridėtume tiurkų gentis, gyvenančias jurtose, ir klajoklius arkliavagius stepėse, plačiose kaip pusė Europos, vargu ar sukrapštytume dvidešimt milijonų. Kokias iliuzijas gimdo nacionalizmo svaigulys! Kartu pasidaro gaila to karo dievuko, to infantilaus antikristo. Johanesas Lepsijus prabyla tyliu, gyvenimo išminties kupinu balsu:

– Jūsų ekscelencija, norite sukurti naują valstybę. Bet po jos pamatais gulės negyvas armėnų tautos kūnas. Ar tai atneš jums palaimą? Ar ne geriau paieškoti taikos kelio?

Čia Enveras Paša pirmą kartą atskleidžia reikalo esmę. Drovi šypsena dingsta, žvilgsnis sustingsta, darosi šaltas, lūpos prasiveria parodydamos didelius plėšrius dantis.

– Tarp žmogaus ir maro bacilos, – sako jis, – taikos negali būti.

Lepsijus atsako nedelsdamas:

– Vadinasi, jūs atvirai pripažįstate, kad norite pasinaudoti karu ir visiškai išnaikinti armėnų bendruomenę?

Gynybos ministras, aišku, leido sau per daug. Jis tuoj pat traukiasi, slepiasi savo neįveikiamoje tvirtovėje, jis mandagus, bet nepajudinamas.

– Mano asmeninė nuomonė ir ketinimai visiškai aiškiai atsispindi komunikatuose, kuriuos šiuo klausimu paskelbė mūsų vyriausybė. Mes veikiame verčiami karo ir būtinosios ginties, prieš tai labai ilgai stebėjome įvykius ir kantriai laukėme. Piliečiai, norintys pražudyti savo valstybę, visur patiria įstatymo griežtumą. Taigi mūsų vyriausybė elgiasi teisėtai.

Štai ir vėl viskas iš pradžių. Johanesui Lepsijui nepavyksta užgniaužti dejonės. Jis girdi monsinjoro Zaveno balsą: „Nekalbėti apie moralę! Dalykinis tonas! Argumentai!“ O kad jis galėtų likti dalykiškas pateikdamas aštrius kaip kardas argumentus! Jo nervai nepakelia vien to, kad jis turi sėdėti, kad negali pašokti ir laisvai judėti. Jam, apsigimusiam oratoriui bažnyčioje ir susirinkimuose, reikia erdvės, reikia judėjimo laisvės!

– Jūsų ekscelencija, – jis pakelia ranką prie savo gražios kaktos, – nenoriu kartoti savaime suprantamų dalykų, aiškinti, kad negalima bausti visos tautos už kelių žmonių prasižengimus, nenoriu klausti, kodėl turi žiauriausia mirtimi mirti moterys ir vaikai, maži vaikai – juk ir jūs kažkada buvote vaikas – dėl politikos, apie kurią jie niekada nėra girdėję. Noriu tik atkreipti jūsų dėmesį į jūsų ir jūsų tautos ateitį, ekscelencija! Juk ir šis karas vieną kartą baigsis, Turkijai neišvengiamai teks vesti derybas. Tegul toji diena būna mums visiems laiminga diena. Bet jeigu t


убрать рекламу






ai bus nelaiminga diena, kas tada, ekscelencija? Argi atsakingas tautos vadovas neturi galvoti ir apie pralaimėjimo galimybę? Kokioje pozicijoje atsidurtų osmanų taikos derybų delegacija, jeigu jai bus užduotas klausimas: „Kur tavo brolis Abelis?“ Labai nepalanki pozicija. Nugalėjusios valstybės, – tegul mus nuo to apsaugo Dievas, – atsižvelgdamos į didelę Turkijos kaltę, be atodairos pasidalins grobį. Ir kaip tada pasiteisins prieš savo tautą generolas Enveras Paša, vyriausiasis tautos vadovas, prisiėmęs visą atsakomybę, turėjęs neribotą valdžią?

Envero Pašos akys įgauna svajingą išraišką, jis be pašaipos sako:

– Dėkoju jums už šį puikiai suformuluotą įspėjimą. Bet kas leidžiasi į politiką, turi turėti dvi savybes. Pirmiausia, savotišką lengvabūdiškumą, panieką mirčiai, o tai yra beveik tas pat, ir antra – nepalaužiamą tikėjimą priimtais sprendimais.

Pastorius Lepsijus atsistoja, beveik pagal rytiečių papročius sukryžiuoja ant krūtinės rankas. Dievo siųstas armėnų tautos angelas sargas atrodo apgailėtinai. Iš kišenės karo nosinė, viena kelnių klešnė užsirietusi vos ne iki kelių, kaklaryšis vis labiau slenka į šoną. Pensnė stiklai aprasojo.

– Maldauju jus, jūsų ekscelencija, – jis lenkiasi prieš sėdintį Enverą, – užtenka to, kas įvyko iki šios dienos! Vidiniam priešui, kuris iš tikrųjų nėra joks priešas, jūs davėte tokią pamoką, kokią sunku rasti istorijoje. Šimtai tūkstančių kankinasi ir miršta Rytų šalių vieškeliuose. Padarykite tam galą šiandien pat! Liepkite sustabdyti tremčių įsakymus! Žinau, kad dar ne visi vilajetai ir sandžakai ištuštėjo. Vokiečių pasiuntinio ir pono Morgentau prašymu jūs sustabdėte dideles deportacijas vakarinėje Mažojoje Azijoje, o mano prašymu pagailėkite šiaurės Sirijos, Alepo, Aleksandretės, Antiochijos ir pajūrio! Pasakykite: gana! Ir aš, grįžęs į Vokietiją, šlovinsiu jūsų vardą.

Generalisimas keletą kartų kantriai prašo jį sėstis, bet pastorius lieka stovėti.

– Pone Lepsijau, jūs pervertinate mano galimybes, – pagaliau paaiškina jis. – Vyriausybės įsakymo vykdymas yra pono vidaus reikalų ministro reikalas.

Vokietis nusiima pensnė nuo užraudusių akių.

– Apie įsakymo vykdymą mes ir kalbame. Ne ministras, ne vali  ir ne mutesarifas vykdo nurodymus, o šiurkštūs, beširdžiai pavaldiniai ir žemesnieji karininkai. Ar jūs, ar ministras norite, kad moterys gimdytų ant pliko kelio ir tuoj pat lazdomis būtų verčiamos eiti toliau? Ar jūsų nurodymu didžiuliai kelio ruožai užversti gendančiais lavonais, o Eufratas pilnas mirusiųjų kūnų? Puikiai žinau, kaip vykdomi įsakymai.

– Pagirtina, kad jūs taip gerai pažįstate padėti šalies viduje, – kiek suminkštėja Enveras. – Priimsiu jūsų raštiškus siūlymus, kaip pagerinti padėtį, viską patikrinsiu.

Bet Lepsijus tik išskėčia rankas:

– Pasiųskite ten mane! Tai mano pirmas pasiūlymas! Net senasis sultonas aną kartą neatmetė mano idėjos. Leiskite man organizuoti tremtinių perkėlimą. Dievas suteiks man jėgų. O patyrimo turiu daugiau nei kas nors kitas. Iš Osmanų valstybės nepareikalausiu nė vieno piastro. Visas reikalingas lėšas gausiu pats. Mane remia vokiečių ir amerikiečių labdaros draugijos. Kartą man jau pavyko organizuoti didelę pagalbos akciją, esu įsteigęs daug našlaičių namų ir ligoninių, padėjau įkurti daugiau kaip penkiasdešimt ūkio įmonių. Nors dabar karas, padarysiu ne mažiau, o gal ir daugiau, po poros metų man padėkosite, jūsų ekscelencija.

Šį kartą Enveras Paša klausosi ne tik atidžiai, kaip jam įprasta, bet ir su įtampa. Tačiau dabar Lepsijus pamato ir išgirsta tai, ko iki šiol dar nebuvo regėjęs. Berniokišką generolo veidą perkreipia ne pašaipus žiaurumas ir ne cinizmas. Ne, Lepsijus dabar išvysta ledinį veidą žmogaus, „įveikusio bet kokį sentimentalumą“, veidą, nežinantį, kas yra sąžinės priekaištai ir kaltės jausmas, jis žvelgia į dailų, taisyklingą veidą jam nepažįstamos, tačiau stulbinančios veislės, mato siaubingą, beveik nekaltą naivumo įsikūnijimą, visišką bedievystę. Ir kokia jėga jame slypi, kad net nepajėgi jo neapkęsti?

– Jūsų kilnūs tikslai man įdomūs, – kalba Enveras tarytum pritardamas pastoriui, – tačiau, žinoma, turiu juos atmesti. Kaip tik šie jūsų ketinimai rodo, kad iki šiol mes nesupratome vienas kito. Jei leisiu užsieniečiui teikti armėnams pagalbą, sukursiu precedentą, pateisinantį svetimšalių asmenų, kartu ir užsienio valstybių kišimąsi. Taip aš paneigčiau visą savo politiką, turinčią pamokyti armėnų bendruomenę, kokių pasekmių gali turėti užsienio pagalbos troškimas. Armėnai nesuprastų manęs. Iš pradžių aš juos baudžiu už išdavikiškus siekius ir svajones, o paskui siunčiu vieną iš įtakingiausių jų draugų ir vėl žadinu tuos pat jų siekius ir svajones. Ne, mano mielasis pone Lepsijau, negaliu leisti, kad užsieniečiai darytų jiems gerus darbus. Armėnai turi pamatyti, kad vieninteliai jų geradariai esame mes.

Pastorius susmunka į minkštakrėslį. Baigta! Visiškas pralaimėjimas! Daugiau nėra apie ką kalbėti. Jei šis žmogus būtų tik piktas, svarsto jis, jei jis būtų ir pats velnias… Bet jis ne piktas, jis ne velnias, jis net savotiškai vaikiškai simpatiškas, šis nepermaldaujamas masinių žudynių įkvėpėjas. Lepsijus susimąstęs ne iš karto suvokia įžūlų Envero pasiūlymą, ištartą draugišku tonu:

– Ir aš norėčiau jums kai ką pasiūlyti, pone Lepsijau. Rinkite lėšas, surinkite Amerikos ir Vokietijos pagalbos draugijose daug pinigų. Surinktas lėšas atiduokite man. Aš jas panaudosiu taip, kaip jūs to norite, kaip jūs ketinate jas panaudoti. Tačiau turiu dar kartą pabrėžti, kad neleisiu to kontroliuoti nei vokiečiams, nei jokiems kitiems užsieniečiams.

Jei Johanesas Lepsijus nebūtų toks sustingęs, būtų nusikvatojęs. Juokinga vien pagalvojus, kaip surinktos lėšos būtų panaudotos Envero Pašos nurodymu. Pastorius tyli. Jis pralaimėjo. Nors ir prieš šį pokalbį neturėjo didelių vilčių, dabar jam atrodo, jog pasaulis griūva. Nenorėdamas parodyti savo jausmų pastorius pasitempia, truputį apsitvarko drabužius, nosine nusišluosto prakaituotą kaktą ir atsistoja.

– Nenorėčiau manyti, jūsų ekscelencija, kad valanda, kurią man skyrėte, neduos nė menkiausių rezultatų. Šiaurės Sirijoje ir pajūryje šimtai tūkstančių krikščionių gyvena labai toli nuo karo zonos. Jūsų ekscelencija, žinoma, nemanote, kad verta imtis prieš juos kokių nors priemonių, kurios būtų visiškai betikslės.

Jaunas karo dievas, Marsas, dar kartą nusišypso rodydamas baltus dantis:

– Būkite tikras, pone Lepsijau, mūsų vyriausybė vengs bet kokio nereikalingo žiaurumo.

Iš abiejų pusių tai tik tuščios frazės, beprasmiška komedija, šis pokalbis kaip visos panašios derybos baigiasi be konkrečių sprendimų. Enveras Paša nepadarė nė mažiausios nuolaidos. Jis spręs, kokie žiaurumai nereikalingi. Tačiau ir Lepsijus ištarė paskutinius žodžius aiškiai suvokdamas jų tuščią skambesį, norėdamas kaip nors baigti pokalbį. Generolas, priešingai negu pastorius, dabar atrodo ypač dailus ir pasitempęs. Jis praleidžia svečią pirma savęs, palydi jį keletą žingsnių ir žvelgia svirduliuojančiam pastoriui iš paskos kiek nustebęs, sustingusiu veidu. Svečias lyg aklas apgraibomis eina plačiu koridoriumi su plevėsuojančiomis durų užuolaidomis.

Enveras Paša įeina į Talaato Bėjaus kabinetą. Valdininkai pašoka nuo kėdžių. Jų veidai spindi iš susižavėjimo. Vis dar negęsta kone mistiška meilė šiam švelniam karo dievui, ją rodo net popieriuose paskendę valdininkėliai. Kaip ir visur, čia sklinda šimtai herojiškų pasakų apie jo nepaprastą narsą. Kai per karą Albanijoje artilerijos pulkas pakėlė maištą, Enveras su cigarete lūpose atsistojęs prie patrankos vamzdžio ir sušukęs maištininkams, kad jie padegtų patrankos dagtį. Švelnūs tarsi šilkiniai Envero bruožai žmonėms atrodo kaip mesijo aureolė. Jis paties Dievo siųstas prikelti Osmano, Bajazeto ir Suleimano imperiją. Generolas pasveikina valdininkus šūksniu, kuris sukelia dar didesnį susižavėjimo protrūkį. Paslaugios rankos puola atidaryti duris daugybės kanceliarijų, per kurias galima patekti į Talaato Bėjaus darbo kambarį. Sunkiai ministro figūrai kambarys per mažas. Kai jis pakyla nuo stalo, pečiais užstoja langą. Didžiulė ministro galva prie smilkinių pražilusi. Veido bruožai rytietiški, lūpos putlios, virš jų maži juodi ūseliai. Stačia apykaklė veržia dvigubą pagurklį. Medvilninė raštuota liemenė, galbūt rodanti ištikimybę ir atvirumą, užtempta ant didelio pilvo. Visada, kai Talaatas Bėjus pamato savo bendrininką, antrąjį dumvirato narį, jam kyla noras tėviškai uždėti leteną šiam malonėmis apdovanotam jaunuoliui ant peties. Kiekvieną kartą nuo tokio intymaus suartėjimo jį sulaiko Envero ledinio santūrumo aureolė. O juk Talaatas yra energija trykštantis, bendrauti mėgstantis vyras, oratorius, kuriam vieni juokai priremti prie sienos penkis diplomatus, tuo tarpu Enveras, tautos numylėtinis, princesės, imperatoriaus dukters, vyras dideliuose priėmimuose dažnai gali ištisą pusvalandį stovėti nuošaliai, užsisvajojęs ir sutrikęs. Talaatas nuleidžia mėsingą ranką ir klausia:

– Ką gi, pas tave lankėsi tas vokietis?

Enveras Paša nukreipia žvilgsnį į Bosforą, kuriame raibuliuoja vanduo, skuba garlaiviai ir maži laiveliai, o kiparisai ir griuvėsiai šią dienos valandą atrodo kaip naivios, blogai nupieštos dekoracijos. Jis atitraukia žvilgsnį nuo sąsiaurio ir nužvelgia tuščią darbo kambarį, kol žvilgsnis užkliūva už telegrafo aparato, stovinčio tarytum didžiausia brangenybė ant kilimu užkloto dekoratyvinio stalelio. Šiuo varganu prietaisu menkas pašto ir telegrafo darbininkas Talaatas baksnojo Morzės abėcėlę, kol Itihado revoliucija pašaukė jį būti pirmuoju valstybės vyru kalifų karalystėje. Tegul kiekvienas lankytojas iki soties pasigroži šiuo be galo staigios karjeros simboliu. Enveras irgi ilgai ir palankiai stebi reikšmingą Morzės aparatą, kol pagaliau prisimena Talaato Bėjaus klausimą:

– Taip, tas vokietis… Bandė truputį pagąsdinti Reichstagu.

Šie žodžiai dar kartą parodė, koks teisus buvo monsinjoras Zavenas. Visi žmogiški pastoriaus įtikinėjimai iš pat pradžių buvo pasmerkti, jis turėjo pralaimėti. Sekretorius atneša glėbį pranešimų, kuriuos Talaatas pasirašinėja stovėdamas. Jis kalba nepakeldamas akių:

– Vokiečiai bijo tik to, kad juos gali apkaltinti bendrininkavimu. Bet jiems dar teks mus maldauti svarbesnių dalykų negu armėnų gelbėjimas.

Tuo pokalbiai apie tremtį šiandien būtų ir pasibaigę, jei smalsus Envero žvilgsnis nebūtų užkliuvęs už pranešimų. Talaatas Bėjus pastebi jo žvilgsnį ir pamojuoja šnarančių popierių pluoštu:

– Išsamūs nurodymai dėl Alepo! Dabar, man rodos, keliai tapo laisvesni. Per artimiausias savaites galima bus iškeldinti Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir visą pajūrį.

– Antiochiją ir pajūrį? – pakartoja Enveras tarytum klausdamas, tarytum norėdamas kažką šiuo klausimu pasakyti. Bet neprataria nė žodžio, tik atidžiai seka akimis storus Talaato pirštus. Talaatas vieną po kito brėžia parašus po naujais nurodymais. Tie pat prasčiokiškai negrabūs pirštai parašė neužšifruotą įsakymą visiems vali  ir mutesarifams: „Deportacijų tikslas – sunaikinimas.“

Greitas ir energingas parašas rodo įkarštį ir nepermaldaujamą įsitikinimą: jokių abejonių. Nerangus ministro kūnas atsitiesia.

– Taip! Rudenį aš visiems tiems ponams galėsiu nedvejodamas atsakyti: La question arménniene n’existe pas 29.

Enveras stovi prie lango nieko negirdėdamas. Gal jis svajoja apie kalifų valdomą imperiją nuo Makedonijos iki šiaurės Indijos? Gal susirūpinęs dėl amunicijos tiekimo armijoms? O gal svarsto, ką dar įsigyti savo nuostabiems rūmams prie Bosforo? Šventinėje salėje jis liepė pastatyti vestuvinį sostą, kurį atsinešė kraičio Nadžijė Sultana, sultono duktė. Keturios kolonėlės iš paauksuoto sidabro laiko žvaigždėtą bizantiško brokato baldakimą.

Johanesas Lepsijus tebeslankioja Stambulo gatvėmis. Artėja vakaras. Papietauti jis nespėjo. Pastorius nedrįsta grįžti namo, į „Tokatliano“ viešbutį. Tai armėnų viešbutis. Ten visi apimti išgąsčio ir liūdesio, pradedant savininku ir svečiais ir baigiant paprastais padavėjais ar liftą aptarnaujančiu berniuku. Jie žino jo kelius, žino apie jo ketinimus. Vos tik sugrįš, visų akys įsmigs į jį. Šnipai ir persekiotojai, kuriuos pasiuntė Talaatas Bėjus ir kurie nenuleidžia nuo jo akių, gali kiek nori jį sekioti. Tačiau blogiausia tai, kad kažkokioje slaptoje saugioje vietoje jo seniai laukia draugai. Tarp jų Davtianas, buvusio Armėnų nacionalinio susirinkimo prezidentas. Jis buvo suimtas, bet pabėgo ir nelegaliai gyvena Stambule. Lepsijus neturi jėgų ir drąsos susitikti su šiais vyrais. Jei jis neateis, jie viską supras ir, reikia tikėtis, išsiskirstys. Net ir didžiausi pesimistai tarp jų (beje, pesimistai jie visi, ir tai suprantama), net ir tie turėjo nedidelę viltį, kad pastorius gaus leidimą keliauti į centrinę krašto dalį. Būtų bent šioks toks laimėjimas.

Pastorius nejučiomis patenka į miesto sodą. Čia irgi viešpatauja šventiška nuotaika. Suolai apipinti gėlių vainikais. Ant karčių ir žibintų stulpų plevėsuoja vimpelai su pusmėnuliu. Žmonių masė, nemaloni tiršta substancija, skverbiasi žvyruotais takeliais tarp žolynų. Svirduliuodamas Lepsijus prieina prie vieno suolelio, randa laisvą vietą. Prieš akis – mirguliuojantis minios puslankis. Tą pat akimirką paviljone užgroja turkų karinis orkestras, sužviegia šaižūs janyčarų muzikos garsai. Švilpynė, fleita, ausį rėžiantys klarnetai, žvanganti skarda – visa tai trumpais intervalais kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn, aštru, lygu, kaip išgaląstas peilis. Kartkartėmis lyg šunų lojimas įsiterpia įtemptų būgnų dunksėjimas, kratomos karties su varpeliais skambesys, neapykantos kupinas vario lėkščių džerkšėjimas. Johanesas Lepsijus skęsta šioje muzikoje iki kaklo, jis tarytum sėdi vonioje, pripiltoje daužyto stiklo. Tačiau išsivaduoti nenori, abiem rankomis spaudžia stiklo šukes prie savo kūno. Dabar jis gauna tai, ką jam užgynė Enveras Paša. Jis eina kartu su Dievo jam patikėta tauta ilgose tremties kolonose, sunkiai velkasi akmenuotais ar pelkėtais Anatolijos vieškeliais. Ar jo neprakeiks saviškiai, kuriuos patrankų sviediniai drasko į gabalus Argonų apkasuose, Podolės ir Galicijos laukuose, jūroje ir ore? Ar begaliniai traukiniai su sužeistaisiais ne dar baisesnis vaizdas, kurį išvydęs gali pradėti staugti? Ar vokiečių sužeistųjų ir mirštančiųjų akys ne tokios pat kaip armėnų? Klausydamas janyčarų muzikos Lepsijus vis žemiau nuleidžia apsunkusią galvą. Jam Dievas pavedė ne saviškius, o tuos, kurie priklauso ne jam.

Į šaižią, trenksmingą muziką įsiterpia kitoks garsas, griausmingas, vis stiprėjantis ūžesys. Jis sklinda iš viršaus. Turkų lėktuvų eksdrilė suka ratus virš Stambulo, skleisdama proklamacijų debesėlius, kurie lėtai leidžiasi žemyn. Johanesas Lepsijus nežino kodėl, bet jam staiga pasidaro aišku, kad šie monoplanai danguje yra gimtosios nuodėmės ir begalinės puikybės įsikūnijimas. Šioje jam atsivėrusioje tiesoje jis klajoja tarytum didžiuliame statinyje, tarytum Vidaus reikalų ministerijoje. Plevėsuojančios durų užuolaidos dega, o jis prisimena vieną vietą iš Apreiškimo Jonui, kurią pacituos per artimiausią pamokslą: „Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms… Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį. Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi galią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.“

Johanesas Lepsijus krūpteli. Reikia rasti naujų būdų ir galimybių. Jei vokiečių pasiuntinybė bejėgė, gal labiau pasiseks austrui markgrafui Palavičiniui, puikiam žmogui. Jis galėtų pagrasinti represijomis, juk Bosnijos musulmonai yra Austrijos-Vengrijos piliečiai. Popiežiaus raginimai iki šiol irgi nebuvo labai griežti. Bet jau kitą akimirką jis išvysta Enverą Pašą ir jo nepamirštamą šypsenėlę. Ne, šios berniokiškos ar mergaitiškos didžiojo budelio šypsenos nepavadinsi drovia. „Pone Lepsijau, mes laikysimės politikos, kuri atitinka mūsų interesus, laikysimės iki galo. Mums sutrukdyti galėtų tik valstybė, stovinti virš bet kokių interesų, neįsipainiojusi į jokias bjaurastis. Jei diplomatiniame žinyne rasite tokią valstybę, galite dar kartą ateiti pas mane į ministeriją.“

Lepsijus taip smarkiai krūpčioja ir blaškosi, kad šalia sėdinčios šydais apsigobusios moterys išsigąsta ir eina šalin. Jis to net nepastebi, jį aplankė skausminga mintis: daugiau nieko negalima padaryti. Iš niekur nesulauksi pagalbos. Pastorius Johanesas Lepsijus dabar supranta tai, ką Johunoluko kunigas Ter Haikazunas suprato dar prieš kelias savaites: dabar lieka tik viena – melstis.

Tarp besistumdančių šventės dalyvių, tarp besijuokiančių moterų ir spygaujančių vaikų, girdėdamas vėl užgrojusį janyčarų orkestrą, pastorius užsimerkęs bejėgiškai purto galvą, paskui sudeda rankas. Jo siela taria žodžius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas…“

Tačiau kaip pasikeitė „Tėve mūsų“ malda?! Kiekvienas žodis – bedugnė, kurios žvilgsnis negali išmatuoti. Jau vien dėl žodžių „mūsų“ ir „mums“ ima svaigti galva. Kas gali ištarti „mums“, jei Kristus, kuris „mus“ sukuria ir jungia, trečiąją dieną įžengė į dangų. Be jo viskas tapo dvokiančiu griuvėsių ir kaulų kalnu, aukštu kaip pusė visatos. Lepsijus prisimena motinos dienoraštį ir sakinį, kurį ji įrašė jo krikšto dieną prieš penkiasdešimt šešerius metus: „Norėčiau, kad jo vardas Johanesas man nuolat primintų, jog mano didis, šventas uždavinys yra išauklėti jį taip, kad taptų tikru Jonu, mylinčiu Viešpatį ir sekančiu Jo pėdomis.“ Ar jis tapo tikru Jonu? Ar jis tikrai pilnas pasitikėjimo, kuris neišreiškiamas žodžiais? Ak, tas pasitikėjimas gali subyrėti, jei nusilps kūnas. Jis serga cukralige. Turi atsargiai rinktis maistą. Pirmiausia negalima valgyti saldumynų, duonos, bulvių. Galbūt Enveras, neleisdamas jam vykti į Anatoliją, išgelbėjo jį nuo ligos paaštrėjimo. Bet ką čia veikia „Tokatliano“ viešbučio durininkas? Nuo kada jis nešioja kailinę karininko kepurę? Gal jį atsiuntė Enveras? Viešbučio durininkas mandagiai įteikia jam teskere , pasą kelionei į centrinę Turkiją. Pase Napoleono nuotrauka ir Napoleono parašas. Iš tikrųjų, prie besisukančių viešbučio durų jo jau laukia tremtinių kolona. Čia visi jo draugai, Davtianas ir kiti. Jie linksmai jam moja. Žmonės atrodo puikiai, nusprendžia pastorius. Net ir baisiausia tikrovė, kai susiduri su ja akis į akį, turi kažką guodžiančio. Eisena sustoja prie upės kranto po pasvirusių uolų skardžiu. Jie netgi statosi palapines. Gal Enveras slapčia daro vieną kitą nuolaidą? Kai visi susėda, prie jo prieina aukštas armėnas, apsivilkęs dumblu aptaškyta eilute. Jis kalba keista, pakilia laužyta vokiečių kalba:

– Žiūrėk! Ši siautulinga upė – tai Eufratas. O čia – mano vaikai. Ištiesk savo kūną nuo vieno kranto iki kito, kad mano vaikai turėtų tiltą pereiti upę!

Lepsijus apsimeta, kad tai tik juokai, ir atsako:

– Jums ir jūsų vaikams teks kiek palaukti, kol aš paūgėsiu.

Jis iš tiesų pradeda nepaprastai greitai augti. Jo rankos ir kojų pėdos ima tiestis į begalinę tolumą. Dabar jis galėtų visai lengvai įvykdyti armėno reikalavimą. Bet nespėja to padaryti, nes Johanesas Lepsijus praranda pusiausvyrą ir vos nenukrinta nuo suolo.

– Tai iš tiesų siaubinga, – sako jis pats sau šiandien jau antrą kartą.

Bet dabar jis kalba labiau apie jį kamuojantį troškulį. Pasipurto, nubėga prie artimiausios smuklės ir, nepaisydamas gydytojų įspėjimų, godžiai išgeria saldaus limonado su ledu. Pasijunta geriau ir nedelsdamas ima kurti naujus drąsius planus.

– Nepasiduosiu, – juokiasi jis mažai ką suvokdamas.

Šis beprasmiškas juokas reiškia, jog skelbiamas karas Enverui Pašai.

Tą minutę asmeninis Talaato Bėjaus sekretorius perduoda budinčiai pašto ir telegrafo tarnybų vadovybei vyriausybės telegramas, kuriose kalbama apie Alepą, Aleksandretę, Antiochiją ir pajūrį,

Šeštas skyrius 

DIDYSIS SUSIRINKIMAS

 Сделать закладку на этом месте книги

Nuo anos dienos, kai orusis Alepo vali  Dželalas Bėjus atsisakė vykdyti vyriausybės atsiųstus tremties įsakymus savo valdose, nuo anos pavasario dienos daugiau nebuvo jokių kliūčių, jokių nemalonių precedentų Envero ir Talaato politikoje armėnų tautos atžvilgiu. Aiškia, gerai apgalvota tvarka imperijos gubernatoriai gaudavo ministerijos pranešimus, vėliau ateidavo konkretūs nurodymai, kaip vykdyti tai, kas įsakyta. Biurokratinis aparatas, kad ir kaip keista, dirbo stebėtinai tiksliai, džiugindamas valdininkų širdis. Provincijų vali , vos gavę pranešimą, sušaukdavo į skubų pasitarimą sandžakų, iš kurių susideda jų vilajetas, mutesarifus. Į šiuos pasitarimus dar kviesdavo ir aukščiausius srities kariškius. Jo ekscelencija vali  paša toks ir toks pradėdavo pasitarimą maždaug tokiais žodžiais: „Ponai susirinkusieji, jums skiriama keturiolika dienų įvykdyti nurodytas operacijas. Per tiek laiko mūsų vilajetą gyvi ar mirę turi palikti paskutiniai perkeliamųjų gyventojų būriai. Jūs esate atsakingi, kad įsakymas būtų įvykdytas tiksliai ir greitai jau vien todėl, kad aš esu įsipareigojęs ponui vidaus reikalų ministrui.“

Tada susirinkusiems pateikdavo svarstyti planą, kuriame būdavo nurodyta trėmimo eiga ir eilės tvarka. Mutesarifai galėjo siūlyti pataisas ir patobulinimus, generolas duodavo nurodymus dėl palydos ir žandarų skaičiaus. Maždaug po valandos buvo galima eiti į pirtį ar kavinę, kartais šventiškas vaišes surengdavo pats vali . Mutesarifai grįždavo į savo rezidencijas ir procedūra kartodavosi iš naujo. Jie savo ruožtu sušaukdavo pasitarimą, į kurį susirinkdavo atskirų apskričių, sudarančių sandžaką, vadovai – kaimakamai. Pakviesdavo ir vietos karo komendantą, aišku, jau nebe generolą. Peržiūrėdavo vali  planą ir jį patikslindavo atsižvelgdami į vietos sąlygas. Sandžako pasitarimas trukdavo ilgiau negu pirmasis, aukštesnio lygmens. Po jo ponai irgi eidavo į pirtį ar kavinę, keikdami šiurkščiais turkiškais keiksmais šunsnukius armėnus, kurie karo metu kelia tiek nepatogumų.

Paskui ateidavo kaimakamų eilė. Jie apskričių miestuose sušaukdavo miudirus, valsčių viršininkus, tačiau šie posėdžiai nebūdavo iškilmingai vadinami „pasitarimais“. Miudirai dažniausiai būdavo jauni žmonės, išskyrus nedaugelį žilabarzdžių, kurių karjera įstrigo ties civilinės tarnybos majoro laipsniu. Kaimakamas jiems sakydavo tą patį, ką vali  buvo sakęs mutesarifui, o mutesarifas kaimakamui, tik, žinoma, per daug nerinkdamas žodžių:

– Jums skiriama tiek ir tiek laiko. Iki tada mūsų valsčiaus ribas turi palikti paskutinė tų nešvarių kiaulių banda. Viskas turi vykti kaip sviestu patepta. Jūs už tai atsakote. Kas nesusidoros, atiduosiu teismui. Nenoriu, kad mane išvarytų į pensiją už svetimas nuodėmes.

Ką jau kalbėti apie tremtinius, miudirams kliūdavo sunkiausia šių tragiškų prisirengimų našta. Valsčiai, kuriuos jie valdė, dažnai apimdavo didelius plotus, geležinkelio beveik nebuvo, telegrafo linijų nedaug, o kelionė vežimu siaubingais keliais ir kalnų perėjomis – tikra kankynė. Taigi nelikdavo nieko kita kaip dienas ir naktis sėdėti balne, kad laiku sukeltum ant kojų kiekvieną kaimą, kuriame gyvena armėnai. Laiku? Tas laikas kartais būdavo vidurnaktis prieš iškeldinimą. Vali , mutesarifui ir kaimakamui bepigu įsakinėti ir užkrauti atsakomybę, gyvenant mieste tai vieni juokai. Bet jei tavo valsčiuje devyniasdešimt septynios gyvenvietės, kaimai, kaimeliai ar sodybos, kuriose gyvena armėnai, viskas atrodo kitaip. Ne vienas miudiras, nemokantis daryti stebuklų ir ne per daug stropus, ryždavosi tiesiog „pamiršti“ vieną ar kitą tolimą mažą kaimelį. Daugelis miudirų taip pasielgdavo iš geraširdiško tingumo, kuris, kaip žinome, yra vienas svarbiausių žmogiškos veiklos variklių. Kiti iš to geraširdiško tingumo neblogai pasipelnydavo. Už miudiro „užmaršumą“ mokėdavo gerus pinigus, nes armėnų mažas žmogus, net valstietis, nėra beturtis. Tokie pažeidimai pavojingi tik ten, kur yra nuolatinis žandarmerijos postas. Zaptijai irgi norėjo pasipelnyti, o koks verslas pelningesnis už legalų plėšimą, kai valdžia į tai užmerkia akis? Tiesa, tremtinių turtas turėjo atitekti valstybės iždui. Tačiau visi gerai žino, kad iždas neturi pakankamai priemonių įgyvendinti šį kilnų tikslą, be to, reikėjo skatinti įsakymo vykdytojų uolumą.

Selamlikuose, kavinėse, pirtyse, provincijų susibūrimų vietose modernūs žmonės, tai yra tie, kurie skaito laikraščius, supranta vieną kitą tarptautinį žodį, Smirnoje ar Stambule buvo matę prancūzų komediją, o ne vien senąjį turkų šešėlių teatrą, žino Bismarko ar Saros Bernar vardus, – visi šie „inteligentai“, vidutinis sluoksnis besąlygiškai rėmė Envero antiarmėnišką politiką, tuo tarpu paprasti turkų žmonės, kaimiečiai ar eiliniai miestiečiai žiūrėjo visai kitaip. Keliaudami su pranešimais miudirai dažnai stebėdavosi, kai kaime, kuriame jie paskelbdavo apie ištrėmimą, armėnai ir turkai susirinkdavo į vieną būrį ir kartu verkdavo. Jie negalėdavo atsistebėti, kai prie armėnų namų kūkčiodama stovėdavo jų kaimynų turkų šeima ir žiūrėdama, kaip per savo senų namų slenkstį tylėdami ir sausomis akimis išeina pasmerktieji, ne tik šaukdavo jiems: „Alachas tebūnie jums maloningas“, bet ir įduodavo kelionei maisto ir net didelių dovanų, tokių kaip ožką ar krovininį mulą. Miudirai kartais matydavo, kaip toji kaimynų šeima lydėdavo vargšus armėnus keletą mylių. Miudirams tekdavo pakelti ir tai, kad jų tautiečiai puldavo jiems po kojomis maldaudami:

– Palik juos pas mus! Jie ne mūsų tikėjimo, bet geri žmonės. Jie mūsų broliai. Palik juos čia pas mus!

Kas iš to? Net ir geriausias miudiras galėjo nusileisti tik viename kitame atokiausiame kaimelyje ir slapčia palikti keletą prakeiktos rasės atstovų, pasislėpusių, kenčiančių mirtiną baimę.

Kiti klupinėdami ėjo kaimo takeliais, įsukdavo į arklių išvažinėtą kelią, vieškeliuose susidurdavo su kitomis kolonomis ir po kelių dienų pagaliau pasiekdavo didįjį plentą, einantį per Alepą į pietryčius, į dykumą. Vangus milijonų kojų ritmas, kokio žemė dar nebuvo girdėjusi. Šios armijos žygis buvo suplanuotas ir vykdomas apdairiausių strategų. Tik viena šie slapti strategai pamiršo – parūpinti šiai armijai maisto. Pirmosiomis dienomis dar duodavo truputį duonos ir bulguro  – džiovintų kviečių, bet tada žmonės dar nebūdavo suvalgę savo maisto atsargų. Tomis pirmosiomis dienomis kiekvienas suaugęs tremtinys dar turėjo teisę iš onbašio – karininko, atsakingo už ūkio reikalus, kasdien pareikalauti teisėtai priklausančių dvylikos para  – maždaug keturiasdešimt grašių. Tačiau dauguma vengė reikalauti pinigų bijodami užsitraukti visagalio karininko nemalonę, be to, pagal čionykštes kainas už dvylika para  geriausiu atveju galėjai nusipirkti porą apelsinų arba vieną kiaušinį.

Kas valandą veidai darosi vis labiau išsekę, milijonų kojų žingsnis silpnėja. Po kiek laiko iš šliaužiančios masės negirdėdavai kitokių balsų, tik dejones, kosulį, verkšlenimą, kartais laukinį nevaldomą riksmą. Vis dažniau kas nors nugriūdavo, susmukdavo, sargybiniai versdavo juos į pakelės griovį, palikdami ten nusigaluoti. Zaptijai dar aršiau sušvytruodavo rimbais, pliekdami delsiančiųjų nugaras. Zaptijai širdo. Jų gyvenimas irgi būdavo šuniškas, kol ant valsčiaus ribos perduodavo ištremtuosius kaimyniniam žandarų būriui. Iš pradžių dar būdavo tikrinami sąrašai. Tačiau daugėjant ligų ir mirčių, kai į pakelės griovius mesdavo vis daugiau leisgyvių ar mirusių, pirmiausia vaikų, tikrinti sąrašus darėsi vis sudėtingiau ir onbašis liepdavo nutraukti beprasmę rašliavą. Kam rūpi, ar po atviru dangumi genda Sarkiso ar Astik kūnas, Hapeto ar Anuš, Vartuhi ar Choreno? Ne visi zaptijai buvo žiaurūs žvėrys. Galima netgi spėti, kad dauguma jų buvo nepikti žmonės. Bet ką jis, zaptijas, gali padaryti? Jam griežtai įsakyta nustatytu laiku atginti šią žmonių bandą į nurodytą vietovę. Jo širdis supranta klykiančią motiną, norinčią pakelti savo vaiką, numestą į griovį. Ji griūva ant kelio, drasko nagais žemę. Jokie įkalbinėjimai nepadeda. Štai kiek minučių jau prabėgo, o iki galutinio taško dar dvylika kilometrų. Eisena sustoja. Visų veidai iškreipti, iš lūpų veržiasi beprotiškas riksmas. Kodėl ši minia, kad ir kokia išsekusi, nepuola zaptijo ir jo pagalbininkų, kodėl jų nenuginkluoja, nesudrasko į gabalus? Galbūt žandarai bijo tokio įniršio protrūkio, nes tada jiems būtų galas. Vienas iš jų iššauna. Kiti išsitraukia kardus ir aštriais ašmenimis bado, kapoja beginklę masę. Trys ar keturios dešimtys vyrų ir moterų raitosi ant kelio kraujo klanuose. Kraujas pažadina kitą susijaudinusių zaptijų geismą, troškimą prievartauti nekenčiamos rasės moteris. Prievartaudami bejėges moteris jie jaučia savo galią ne tik prieš šias žmogiškas būtybes, jie jaučia nugalintys ir priešų Dievą. O paskui zaptijai ir patys nebežino, kaip visa tai galėjo atsitikti.

Judantis kilimas, nuaustas iš kruvinų likimo siūlų. Viskas kartojasi. Po pirmosios žygio dienos visus darbingo amžiaus vyrus atskiria nuo šeimų. Štai gerai apsirengęs keturiasdešimt šešerių metų vyras, inžinierius: nuo šeimos jį pavyksta atskirti tik šautuvų buožių smūgiais. Jauniausiai dukrelei vos pusantrų metų. Jis paskiriamas į kelių statybos būrį. Ilgoje vyrų virtinėje eina svirduliuodamas ir kaip silpnaprotis kartoja:

– Juk aš laiku susimokėjau bedelį… juk susimokėjau bedelį.

Staiga jis griebia už peties savo kaimyną. Jį krėste krečia neapsakomas skausmas:

– Tokios gražios mergaitės tu dar nematei. Jos akys didelės kaip ežerai. Jei galėčiau, šliaužčiau paskui ją kaip gyvatė.

Paskui jis eina toliau, visiškai vienas, paskendęs ašarose. Vakare visi nug


убрать рекламу






riūva ant kalno šlaito. Inžinierius, regis, irgi miega. Po vidurnakčio pažadina tą patį kaimyną.

– Dabar jie visi jau mirę, – sako jis ir visiškai nurimsta.

Kitoje kolonoje eina sužadėtinių pora. Juodu dar labai jauni. Ant jaunikio viršutinės lūpos vos kalasi lengvas pūkas. Artėja valanda, kai stipresni vyrai turi būti atskirti. Nuotakai šauna į galvą nebloga mintis, ji aprengia savo mylimąjį moteriškais drabužiais. Gudrybė pavyksta. Abu vaikai juokiasi iš džiaugsmo, kad persirengimas juos išgelbėjo. Kiti įspėja, kad džiaugtis galbūt per anksti. Netoli didesnio miesto juos prisiveja četehai30 – ginkluoti plėšikai. Jie pramogauja medžiodami moteris. Be kitų, jie išsirenka ir nuotaką. Ji įsitveria į savo jaunikį:

– Dėl Dievo, palikite mane su ja! Mano sesuo kurčnebylė, be manęs pražus!

– Nėra ko jaudintis, džanum,  širdele! Gražioji sesutė eis su mumis.

Sužadėtinius nutempia į kažkokią purviną lūšną. Ten greitai paaiškėja tiesa. Jaunuolį nužudo iš karto. Nupjauna jo lyties organą ir įgrūda lavonui į burną. Jaunuolio lūpos nudažytos chna, kad atrodytų panašesnis į moterį. Mergaitė po siaubingų prievartavimų nuoga pririšama prie sužadėtinio lavono, galva prie galvos, kad veidas liestų kruviną organą.

Slenkantis kilimas, nuaustas iš likimų, kurių niekas nebeišpainios. Štai dar viena motina, kelias dienas tempianti maiše ant nugaros badu mirusį vaiką, kol giminaičiai įskundžia ją zaptijams, nes nebepakelia lavono kvapo. Štai išprotėjusios Kemacho moterys, kurios giedodamos giesmes meta savo vaikus nuo aukštos uolos į Eufratą švytinčiomis akimis, lyg darydamos Dievui patinkantį darbą. O štai kunigas, vardapetas. Jis puola prieš miudirą ant kelių verkdamas:

– Efendi, pasigailėk šių niekuo nekaltų vargšų!

Miudiras atsako, kaip jam liepta:

– Nesikišk į politiką! Su tavimi man leista kalbėti tik apie religinius klausimus. Vyriausybė gerbia bažnyčią.

Daugelyje kolonų neįvyksta nieko ypatinga, jokių dėmesio vertų siaubų, tik badas, troškulys, kruvinos žaizdos ant kojų ir ligos. Priešais Marašo ligoninę stovėjo vokiečių vienuolė, gailestingoji seselė, ką tik atvykusi į darbą. Ilga, nebyli armėnų kolona slinko pro pastatą, į kurį ji rengėsi eiti. Nepajėgė žengti nė žingsnio, kol praėjo paskutinis žmogus. Ją apėmė kažkas, ko ir pati nesuprato: ne užuojauta, ne siaubas, ne, kažkas nesuprantamai didinga, kažkoks pakilimas pripildė jos sielą. Vakare ji giminėms rašė: „Sutikau didelę eiseną ištremtųjų, kurie neseniai paliko savo kaimus. Jie atrodė dar gana tvirti. Ilgai laukiau, kol visi praėjo. Šio vaizdo niekada neužmiršiu. Vyrų tarp jų buvo nedaug, daugiausia moterys ir vaikai. Daugelis šviesiais plaukais, didelėmis mėlynomis akimis. Jie žvelgė į mus su tokia rimtimi… Žvelgė taip rūsčiai, su tokiu įgimtu didingumu, kad atrodė lyg Paskutiniojo Teismo angelai.“

Vargšai Paskutiniojo Teismo angelai ėjo iš Zeituno, Marašo, iš Aintabo, iš Adanos vilajeto, jie žengė iš šiaurės – iš Sivaso, Trapezundo ir Erzerumo, iš rytų – iš Charberdo, kurdų gyvenamo Diarbekiro, iš Urfos ir Bitliso. Anapus Tauro, dar nepriėjusios Alepo, kolonos susiliedavo į begalinį šliaužiantį žmonių kilimą. Alepe nevyko nieko, kaip ir tirštai gyvenamuose vilajeto kaimuose ir miesteliuose. Ramus ir nepaliestas plytėjo pajūris, stūksojo Musa Dagas. Atrodė, kad jis nieko nežino apie siaubingą eiseną, slenkančią visai netoliese.

Ilgos savaitės! Gyvenimas Johunoluke, kaip sakoma, ramiai tekėjo savo vaga. Žinoma, toks priežodis čia vargu ar tiko net ir paviršutiniškiausia prasme. „Apie tai“ žmonės nekalbėjo, bet baisu buvo, kad jie apskritai beveik nustojo kalbėti. Visi dirbo savo įprastus darbus laukuose, soduose, prie audimo staklių ar staliaus varstoto, dirbo galbūt uoliau ir smarkiau negu iki šiol. Pirkliai kaip paprastai keliaudavo parduoti savo prekių į Antiochijos turgų. O į kaimus, kaip nuo seno įprasta, atvykdavo turkų pirkliai ir neskubomis derėdavosi dėl kiekvieno para , lyg pasaulyje nesidėtų nieko nepaprasta. Viskas buvo kaip visada ir kartu visiškai kitaip. Žmones buvo apėmęs hipnotiškas snaudulys, kiekvienas triūsė nelabai suvokdamas, ką daro. Visi viską žinojo. Visi žinojo, kad jiems šitaip gyventi liko gal kelios savaitės. Kiekvienas tai žinojo ir vėlgi nežinojo. Gal pavojai aplenks Musa Dago vaikus? Juk iki šiol nieko neįvyko. Vietovė tokia nuošali, gal valdžia ją tiesiog pamiršo? Ar toji didelė tyla nėra geras ženklas? Šią didžiulę tylą dar didino žmonių tylėjimas. Kad nepažadintų nelabųjų dvasių, kiekvienas stengėsi paskęsti kasdienybėje, nugrimzti į darbus, į savo gyvenimo snaudulį, apsimesdamas, kad viskas saugu ir nepajudinama. Tokios laikysenos pavyzdį rodė gydytojas Altuni, vaistininkas Grikoras ir net Ter Haikazunas. Senasis daktaras raitas ant savo asiliuko lankė ligonius, keikdamas savo nenusisekusį likimą, lyg nieko blogesnio ir negalėtų būti. Grikoras sukviesdavo mokytojus į naktinius sokratiškus pasivaikščiojimus, tiksliais skaičiais ir vardais apibūdindavo žvaigždes, aiškino nuotolius iki jų, ir niekas nedrįso prieštarauti. Kai nuo milijardų kilometrų imdavo suktis galva, niekas negalėdavo išgirsti net menkiausio pavojaus aido. Šviesos greičio sparnais Grikoras skrisdavo į savo pakrikštytus žvaigždynus. Užtekdavo pažvelgti į viršų, ir trėmimai virsdavo niekuo nepagrįstais gandais. Galbūt jis iš tikrųjų jais netikėjo. Juk niekur apie tai nerašoma juodu ant balto. Armėnų laikraščiai nebeateidavo, o turkiškuose tik porą kartų pasirodė atsargios oficialių įstaigų užuominos. Ter Haikazunas, nesižvalgydamas į šalis, dirbo įprastus darbus. Dėstė mokykloje, laikė iškilmingas pamaldas, keliavo po parapijas. Kunigas pasistengė, kad ir šiais metais įvyktų nuo senų laikų įprasta piligriminė kelionė į šventojo Tomo vienuolyną, kai pagal labai seną paprotį būtų aukojama mataho  auka – pjaunamas avinėlis. Tiesa, šiais metais Ter Haikazunas nieko neaiškindamas atšaukė didžiąją liaudies šventę, kurią po aukojimo žmonės su muzika ir šokiais švęsdavo iki pat ryto.

Suprantama, kad europiečiai Žiuljetė ir Gonzaga, matydami tokią ramią vietinių autoritetų laikyseną, gyveno visai be rūpesčių. Vieną dieną Žiuljetė tiesiai ir atvirai pasakė vyrui:

– Iki rudens, mielasis, aš neliksiu čia su tavimi. Man vis neramiau darosi dėl Prancūzijos. Pastarosiomis dienomis dažnai galvoju apie motiną.

Ilgas, mįslingas Gabrielio žvilgsnis leido jai suprasti, kad jos žodžiai įžūlūs ir beprasmiški.

Gabrielis Bagratianas ir toliau keliavo po kaimus tyrinėdamas padėtį. Jis net praplėtė savo tyrinėjimų apimtį. Keliaudamas į pietų pusę dažnai nujodavo už Svedijos, šiaurėje po ilgos kelionės kartą pasiekė Beilaną, ištuštėjusią turtingų Aleksandretės armėnų vasarvietę. Vieną kartą išdrįso nukeliauti į Antiochiją. Oronto tiltą saugojo keletas zaptijų, nors anksčiau tiltas nebūdavo saugomas. Sargybiniai nepareikalavo iš Gabrielio dokumentų, praleido jį visiškai ramiai. Akimirką jam pasirodė, kad ir kitos sargybų užkardos be kliūčių praleistų ekipažą su Žiuljete ir Stefanu. Gal išsigelbėjimas daug paprastesnis negu jam atrodo?

Bet kai įžengė į naują hiukiumeto31 informacijos biurą, didžiulis skelbimas jam parodė, kad padėtis kur kas blogesnė. Nė vienam armėnui, skelbė plakatas, neleidžiama parduoti bilietų į traukinį ar pašto vežimą. Dar grėsmingiau atrodė tolesnės eilutės: „Armėnų bendruomenės atstovas, pasirodęs už savo gyvenamosios vietos ribų be paso ir kelionės dokumentų, turi būti suimtas ir pristatytas į artimiausią deportacijos stovyklą.“

Šį negailestingą įsakymą, susidedantį iš kelių punktų, pasirašė Mustafa Abdulas Halil Bėjus, narsiojo Dželalo įpėdinis, regis, daug klusnesnis valdžiai nei jo pirmtakas. Nepaisydamas grėsmės Bagratianas iš lėto nuėjo į turgų. Siaura, visada sausakimša gatvė šį kartą buvo beveik tuščia, nedaugelis žmonių atrodė išsigandę ir nuliūdę. Nors trėmimai dar nebuvo jų palietę, armėnų pirklių krautuvės buvo uždarytos, galėjai pamanyti, kad jų iš viso niekada ir nebuvo. Bet ir musulmonams nebuvo ko džiaugtis. Pirmasis šešėlis, kurį metė ant imperijos armėnų persekiojimas, buvo staigus turkiškų popierinių pinigų nuvertėjimas. Jau kiek laiko pirkliai nenorėjo imti užmokesčio auksu ar sidabru, todėl šie gėdingi metalai greitai dingo iš prekybos. Ekonomikos išminčiai Stambulo ministerijose painiai aiškino šią, rodos, niekuo nepagrįstą ir tokią netikėtą nuvertėjimo paslaptį. Bet kad pinigų apyvarta gali būti susijusi su moralės vertybių kaina, to iki šiol nė vienas ekonomikos išminčius nėra supratęs. Antiochijos turkai lėtai, nedrąsiai slankiojo po turgavietę, kurioje telkšojo balos, klanai, gulėjo krūvos šiukšlių; ši vieta atrodė kaip purvina priemiesčio gatvelė.

Senoviniai agos Rifaato Bereketo namų vartai buvo uždaryti. Gabrielis kelis kartus pabeldė plaktuku į variu apkaustytus medinius vartus, bet niekas neatsiliepė. Vadinasi, aga dar negrįžęs iš kelionės po Anatoliją. Nors Gabrielis žinojo, kad ši kelionė skirta padėti armėnų tautai, vis dėlto tai, kad neužtiko savo draugo ir tėvo draugo namuose, kėlė jam liūdesį.

Grįžęs Gabrielis nusprendė būsimų kelionių metu neperžengti Musa Dago srities ribų. Mat tėviškės kalnas juo toliau, juo labiau stebėtinai jį ramino. Kas rytą, atidarius langą ir pasveikinus kalną, siela prisipildydavo šventiškos, nesuprantamos nuostabos. Masyvus kalnas kiekvieną valandą įgaudavo vis kitokią išvaizdą: čia atrodydavo kietas ir standus, čia saulės nušviestas lengvas rūkas ištirpdydavo jį ir paversdavo pūkų kamuoliu. Visi šie amžinai besikartojantys pasikeitimai teikė Gabrieliui jėgų ir drąsos pakelti tas kankinamas mintis, kurios nuo pastoriaus Aramo Tovmasiano atvykimo neleido jam užmigti. Bet vos pasitraukęs iš Musa Dago šešėlio netekdavo drąsos apie visa tai galvoti.

Tuo tarpu jo kelionės po kaimus davė neblogų vaisių. Jis gavo tai, ko norėjo – gana išsamų vaizdą ne tik apie šių valstiečių, sodininkų, šilkverpių augintojų, šerpių audėjų, bitininkų ir medžio drožėjų gyvenimą ir jų darbus, bet galėjo pažvegti ir į jų šeimų santykius bei gilesnes sielos sritis. Tai ne visada būdavo lengva. Daugelis tėvynainių iš pradžių laikė jį išdidžiu svetimšaliu, nors juos rišo nuosavybė ir giminystė. Avetisas Bagratianas jiems, žinoma, buvo artimesnis, nors nekalbus keistuolis beveik su niekuo nebendravo, net su Grikoru, Ter Haikazunu ar mokytojais, o į kaimus nusileisdavo labai retai. Bet jis gulėjo Johunoluko kapinėse tarp jų mirusiųjų. Vis dėlto laikui bėgant pasitikėjimas Gabrieliu augo, didėjo net ir slaptos viltys – tai, ko jie iš jo laukė. Efendi , be abejo, didelis žmogus, gerai pažįsta užsienį, turkai jo prisibijo, žinodami, koks tai įtakingas vyras. Kol jis gyvena Johunoluke, galbūt šiuos kaimus aplenks baisiausias likimas. Niekas aiškiai nesuvokė, ko vertos visos šios viltys. Bet buvo ir kitokių nuojautų. Nors apie ateitį Gabrielis kalbėjo taip pat mažai kaip ir kiti, vis dėlto kai kas jo akyse, jo nerime, jo klausimuose, jo užsirašinėjamose pastabose įžvelgdavo kažkokį tikslą, ypatingą veiklumą, skiriantį jį nuo visų kitų. Vos Gabrieliui pasirodžius, visų akys nukrypdavo į jį. Daugelis kviesdavo jį į namus. Nors kambariai, kaip įprasta šiuose kraštuose, būdavo beveik tušti, jį dažnai stebindavo švara ir jaukumas. Plūkto molio grindys išklotos švariais patiesalais, sėdėdavo ant sofų, užklotų gerais kilimais. Tik neturtingiausiųjų tvartai ir gyvenamieji kambariai būdavo po vienu stogu. Sienos toli gražu nebuvo nuogos. Šalia šventųjų paveikslų žmonės pasikabindavo kokią seną iliustraciją ar paveikslėlį iš kalendoriaus. Ne viena šeimininkė puošdavo kambarius – didelė retenybė Rytuose – šviežiomis gėlėmis plokščiose vazose. Svečiui atsisėdus priešais jį statydavo medinį stalelį su dideliu cino dubeniu, prikrautu sausainių, medaus korių ir saldžių pyragėlių su sūriu. Gabrielis prisiminė šiuos labai saldžius gardumynus nuo vaikystės laikų Johunoluke. Anuomet tai buvo uždraustas malonumas, nes tėvai neturėjo žinoti, kad tarnai su mažuoju Gabrieliu dažnai lankosi kaimo namuose. Dabar Gabrielio skrandis nuo tokių gausių vaišių kartais sutrikdavo, ypač kai tekdavo vaišintis dar ir melionais bei cukruotais vaisiais. Atsisakyti vaišių būtų mirtinas įžeidimas šeimininkams. Jis gelbėdavosi imdamas maitinti saldumynais vaikus, kuriuos šeimininkai visada jam parodydavo, o pats tik retkarčiais įsidėdavo kąsnį į burną. Kėlė graudulį, kad vaikai, ypač mažiausieji, buvo labai gerai prižiūrimi ir mylimi. Moterys rūpestingai ir su pasididžiavimu stengėsi, kad vaikų marškinėliai, švarkeliai ar prijuostės būtų kuo švariausi. Žinoma, vaikams paaugus, moterys nebegalėdavo sukliudyti, kad berniukai iš karinių žaidimų ir medžioklių Damladžko tarpeklyje dažnai grįždavo visiškai sulaukėję.

Dažnai lankydamasis kaimuose Gabrielis Bagratianas įsigijo nemažai draugų. Ištikimiausias tarp jų buvo solidus vyras Čaušas Nurhanas. Tai reiškė „seržantas Nurhanas“. Čaušas Nurhanas prie pietinio kelio, einančio į Johunoluką, turėjo stambiausią amatų įmonę, nusileidžiančią nebent tik Tovmasiano statybinei įmonei. Jis laikė šaltkalvystės dirbtuvę, kalvę, balnų dirbtuvę ir račių dirbtuvę, gaminusią kangni,  tose vietose įprastus dviračius vežimus. Pagaliau buvo dar ir slapta uždara šventovė, kurioje jis dirbdavo be liudininkų. Pašvęstieji žinojo, kad jis toje patalpoje remontuoja medžioklinius šautuvus ir gamina jiems tinkamus šovinius. Tačiau ši jo veikla buvo slepiama – pirmiausia nuo zaptijo Ali Nazifo, kad šis neapskųstų valdžiai. Čaušas Nurhanas buvo senas kareivis, likęs armijoje ilgiau už kitus. Jis tarnavo septynerius metus, buvo fronte ir Anatolijos pėstininkų pulko didžiosiose Brusos kareivinėse. Jo laikysena rodė, kad tai tikras kariškis: pražilę ūsai užriesti į viršų, kalboje pilna kareiviškų posakių ir stipresnių žodelių ir pagaliau jo pagarba Bagratianui, kurį jis visada sveikindavo kaip viršininką ir karininką. Gal jautė kažkokias Bagratiano savybes, apie kurias Gabrielis nežinojo? Čaušas Nurhanas dirbo dar Avetisui jaunesniajam, o dabar peržiūrėjo visas ginklų atsargas Bagratianų namuose. Jis išsinešdavo šautuvus į savo slaptą dirbtuvę, išrinkdavo juos, ištepdavo ir vėl surinkdavo. Gabrielis dažnai stebėdavo šį jo darbą. Kartais pasiimdavo ir Stefaną. Apie karinius dalykus vyrai kalbėjosi kaip du aistringi žinovai. Čaušas mokėjo daug kareiviškų istorijų ir anekdotų, o estetas Gabrielis niekad nepavargdavo jų klausytis. Taip neįtikėtinai trėmimų laikais du armėnų vyrai leidosi į prisiminimus apie turkų kareivių gyvenimą, lyg šie būtų jų tėvynainiai. Nurhanas turėjo visą pulką paauglių vaikų, kuriuos ir pats galėjo supainioti, bet savo palikuonimis per daug nesirūpino. Buvęs rekrutų tramdytojas, grėsmingas ūsočius savo kraujo paveldėtojų gaujai buvo švelniai abejingas, ramiai palikdavo juos rūpintis savimi. Kai baigdavosi darbas ir meistrai atiduodavo jam dirbtuvių raktus, jis neidavo nei į vaikų pilnus savo namus, nei belsdavosi į kaimyno duris. Su vyno ąsočiu vienoje rankoje ir turkų pėstininkų kornetu, pagrobtu iš valstybės iždo, kitoje eidavo į abrikosų sodą. Prietemoje aidėdavo kaimo žmonėms gerai pažįstami orą draskantys korneto garsai. Užsikirsdami, su pertraukomis, šaižiai spiegdavo turkų armijos kariniai signalai ir ryžtingas pabaigos akordas. Atrodė, kad Čaušas nori, kol dar visai nesutemo, sušaukti visus slėnio žmones.

Tuo tarpu tarp kaimų kilo nedidelis kultūrinis kivirčas dėl mokyklos vaikų. Pagal Armėnų mokyklų susivienijimo – pagrindinės nacionalinio švietimo įstaigos – nuostatus mokslo metai turi baigtis prasidėjus pirmosioms karštoms vasaros dienoms, taigi apie gegužės vidurį. Tačiau Ter Haikazunas, vyriausiasis mokyklų vadovas, staiga pareiškė, kad po trumpų aštuonių dienų atostogų vėl reikia pradėti pamokas. Kunigo sprendimo priežastis buvo ta pati kaip ir nepaprasto kitų gyventojų darbštumo. Artėja tvanas! Taigi gresiančiai suirutei ir sunaikinimui reikia priešpastatyti dvigubai griežtesnę tvarką, o ateinančiai neišvengiamai nevilčiai – didžiausią tikslumą ir discipliną. Juk ir taip šiomis nerimo dienomis netramdomi atostogaujančių vaikų riksmai ir kvaili išdykavimai visiems būtų sunkiai pakeliami. Aišku, visi būtų pritarę Ter Haikazuno sprendimui, bet smarkiai pasipriešino mokytojai. Su Hrantu Voskanianu priešakyje mokytojai norėjo išsaugoti savo atostogas, priklausančias jiems pagal sutartį. Mokytojai prašė muchtarų užtarimo, gąsdino tėvus, esą vargšų vaikų smegenys gali rimtai nukentėti nuo per didelių pastangų, ir dar tokiame karštyje. Tylenis Voskanianas pradėjo tikrą neapykantos kampaniją prieš Ter Haikazuną. Tačiau niekas nepadėjo. Kunigas nenusileido. Jis surinko septynių kaimų muchtarus ir trumpa kalba sugebėjo juos įtikinti. Taigi naujieji mokslo metai, nors buvo vasara, prasidėjo, vos pasibaigus seniesiems. Kaip paskutinę priemonę mokytojai pabandė įtraukti į šią kovą Gabrielį Bagratianą. Šatachianas ir Voskanianas, laikydamiesi visų formalumų, apsilankė viloje. Bet Gabrielis aiškiai ir ryžtingai pasisakė už tai, kad pamokos būtų tęsiamos. Pritarė tam ne tik dėl kitų, bet buvo ir asmeniškai suinteresuotas. Jis pareiškė nusprendęs pasiųsti savo sūnų Stefaną į mokyklą pas poną Šatachianą, kad berniukas galėtų bendrauti su savo amžiaus ir savo tautybės vaikais. Mokytojas Šatachianas nusilenkė ir gražia prancūzų kalba pareiškė, kad dabartiniai higienos ir atostogų džiaugsmo reikalavimai prieštarauja pasenusioms griežtoms pažiūroms į mokymosi procesą. Jam baigus kalbėti, Bagratianas nustebęs paklausė:

– Kodėl jūs su manimi kalbate prancūziškai?

Hapetas Šatachianas įsižeidęs bandė gintis:

– Tik dėl jūsų, efendi.

Hrantas Voskanianas įpykęs stumtelėjo jį iš už nugaros, lyg norėdamas pasakyti: „Matai, per savo tuštybę viską sugadinai.“ Mokytojams nieko nebeliko kaip tik pripažinti, kad pralaimėjo. Bet tylenis savo neapykantą išliejo Ter Haikazunui skirtu pasityčiojimo eilėraščiu. Vieno naktinio susibūrimo metu, Grikoro vadovaujami, jie liepė liesajam dainininkui Asajanui paskaityti rimuotą pamfletą. Mokytojo Asajano balsas piktai virpėjo iš susijaudinimo. Kadangi Asajanas kartu buvo ir bažnyčios choro vadovas, jis dar labiau prisikentėjo nuo griežtos Ter Haikazuno disciplinos. Kovinga poema baigėsi grasinamais žodžiais:


Tavo abitas norėtų ir saulę uždengti
Kaip tamsus debesis, bet šviesa vis vien suspindės.

Kadangi saulė alegoriškai, matyt, reiškė dvasinę šviesą, buvo nelabai aišku, kaip Ter Haikazuno abitas galėtų ją uždengti, jei kunigas pratęstų mokslo metus. Grikoras papurtė galvą, jam nelabai patiko tokie ambicingi jo mokinio išsišokimai. Mokinių būrelis sėdėjo mėnulio šviesoje ant šlaito virš Chederbėjaus vynuogynų. Vaistininkas paprašė parodyti eilėraštį jam. Išjuokiamas satyros herojus jam visai nerūpėjo. Grikorui dažnai nerūpėdavo konkretūs dalykai. Niūriai ir abejingai jis pareiškė:

– Čia kažkoks kratinys, Hrantai Voskanianai. Poetai gyveno tik senovės laikais.

Tačiau senovės laikais buvo ne tik poetų, bet ir žygdarbių, karų, valstybės vyrų, didvyrių. Tik tapęs istorija pasaulis buvo vertas dėmesio. Bet nenorėdamas per daug nuliūdinti savo mokinio Grikoras pakėlė ranką:

– Nepasiduok! Bet turi dar daug ko išmokti, mokytojau!

Paskirtą dieną Gabrielis Bagratianas su Stefanu ir mažąja įname Sato, kurios žaizdotos kojos jau buvo užgijusios, pasirodė Johunoluko mokykloje. Prieš tai kilo nedidelis ginčas su Žiuljete. Ji baiminosi dėl sūnaus, kuriam teks kiurksoti su nesipraususiais vaikigaliais kažkokioje rytietiškoje daržinėje. Juk Stefano net Paryžiuje neleido į bendrąją mokyklą, nors ten mažiau pavojaus užsikrėsti kokiomis ligomis ar utėlėmis. Bet Gabrielis atkakliai laikėsi savo. Gerai pagalvojus, tokie pavojai yra vieni niekai, palyginti su daug didesniais, kurie bet kada galį juos visus užklupti. Jam, tėvui, atrodą daug svarbiau, kad Stefanas pagaliau iki galo pažintų tai, kas jam sava, prigimta. Kitu metu ir kitomis aplinkybėmis Žiuljetė būtų radusi šimtus atsakymų. Bet dabar ji iš karto pasidavė ir nutilo. Nusileido tyliai, net pati nesuprasdama kodėl. Po ano naktinio pokalbio, kai paaiškėjo, kokia neviltis apėmusi Gabrielį, atsitiko kažkas mįslinga. Tas dvasinis artumas, gausus keturiolikos vedybinio gyvenimo metų derlius, vis labiau tirpo. Kartais pabudusi naktį Žiuljetė suvokdavo, kad šalia jos miegantis vyras neturi su ja bendros praeities. Bendroji praeitis liko kažkur Paryžiuje ir kituose skaisčių šviesų nutviekstuose Europos miestuose, visiškai atskirta nuo jų, jiems nebepriklausanti. Kas gi atsitiko? Ar pasikeitė Gabrielis, ar ji? Ji vis dar negalėjo rimtai susimąstyti apie galimą katastrofą. Atrodė juokinga manyti, kad tvanas prieš ją, prancūzę, pagarbiai neatsitrauks. Reikia palaukti dar porą savaičių. O tada namo! Visai nesvarbu, kas įvyks ar neįvyks per šias porą savaičių. Todėl ji nesipriešino, kai Gabrielis nusprendė leisti Stefaną į mokyklą. Bet širdies gilumoje staiga suvokusi savo abejingumą – „tai ne mano reikalas“ – ji išsigando ir pajuto niekada nepatirtą skausmą ne tik dėl savęs, bet dar labiau dėl sūnaus.

Kaip ir galima buvo tikėtis, Stefanas su džiaugsmu priėmė naujieną, kad reikės lankyti mokyklą. Jis prisipažino tėvui, kad gerojo Avakiano pamokose jis jau nesugebėdavo susikaupti ir atidžiai klausytis. Jam, Paryžiaus gimnazistui, pramokusiam graikų ir lotynų kalbų, daug mielesnė buvo armėnų kaimo mokykla. Tai galima paaiškinti ne tik tuo, kad jam nusibodo Avakiano pamokos ir pratybos: Stefano siela buvo sutrikusi ir įsitempusi, ypač nuo tada, kai namuose apsigyveno Iskuhi ir Sato. Dėl Sato kartą kilo didelis sąmyšis. Mat Stefanas ir mažoji vieną ankstyvą rytą staiga dingo ir pasirodė tik gerokai po pietų. Sato tai galėjo blogai baigtis, bet Stefanas riteriškai prisiėmė kaltę sakydamas, kad jie vaikštinėjo Damladžke ir pasiklydo. Žiuljetė iškėlė sceną ne tik Avakianui, bet ir Gabrieliui, o berniukui ateityje uždraudė net kalbėtis su Sato. Valkatėlė buvo visiškai pašalinta iš šeimininkų draugijos ir, būdama namuose, turėdavo sėdėti savo kamarėlėje. Todėl Stefanas dabar dažniau nuslinkdavo pas Iskuhi, kuri irgi pakilo iš lovos, nors sveika toli gražu nebuvo. Kai ji sode gulėdavo šezlonge, jis atsisėsdavo prie jos kojų ant žemės. Daug ko ją klausinėdavo. Iskuhi turėjo papasakoti jam apie Zeituną. Bet jei pasirodydavo motina, juodu kaip kokie sąmokslininkai nutraukdavo pokalbį. „Kaip jie visi traukia jį prie savęs“, – svarstė Žiuljetė.

Johunoluko mokykla buvo solidus pastatas. Didžiausia Musa Dago apylinkių mokykla turėjo keturias klases. Ter Haikazuno pavedimu jai vadovavo Šatachianas. Šis mokytojas savo iniciatyva prie paprastos liaudies mokyklos prijungė dar vieną klasę, kurioje dėstė prancūzų kalbą ir istoriją, o Voskanianas literatūrą ir kaligrafiją. Negana to, buvo vakariniai kursai suaugusiems. Čia savo išmintį galėjo parodyti net ir toks universalus mokslininkas kaip vaistininkas Grikoras. Jis skaitydavo pranešimus apie žvaigždes, gėles, gyvūnus ir uolienas, apie senąsias tautas, poetus ir išminčius. Šių dalykų jis neskirdavo vieno nuo kito, fantastiškai juos sumaišydavo kaip išradingas mokslo pasakų sekėjas. Savo kalbas papuošdavo paslaptingais žodžiais ir skaičiais, o jo klausytojai, nieko nesuprasdami, negalėdavo atitraukti nuo jo akių. Šiaip ar taip, tai rodo didžiulį šios tautos norą lavintis. Vakarinius kursus lankydavo ir seni žmonės, daugiausia amatininkai, nemažai matę ir patyrę šiame pasaulyje. Jie sėdėdavo ankštuose suoluose norėdami gyvenimo pabaigoje išgirsti ir išmokti ką nors nauja. Hapetas Šatachianas priėmė Stefaną į papildomą klasę, kurią lankė trisdešimt mokinių nuo dvylikos iki penkiolikos metų amžiaus. Mokytojas pasivedėjo Gabrielį Bagratianą į šalį.

– Negaliu jūsų suprasti, efendi. Ką gi jūsų sūnus gali pas mus išmokti? Tikriausiai apie daugelį dalykų jis žino daugiau už mane. Tiesa, aš kiek laiko esu studijavęs Šveicarijoje, bet jau daug metų džiūstu šiame užkampyje. Tik pažiūrėkite į tuos vaikus! Jie kaip džiunglių laukiniai! Nežinau, ar tai padarys jam gerą įtaką…

– Kaip tik nenorėčiau atriboti savo berniuko nuo šios įtakos, Hapetai Šatachianai, – pareiškė Gabrielis. Mokytojas stebėjosi tėvo užsispyrimu: kam išauklėtą europietį versti aziatu? Klasėje buvo pilna vaikų ir tėvų, atvedusių čia užrašyti savo vaikus. Sena moteris, priešais save stumdama berniuką, priėjo prie Šatachiano:

– Atvedžiau jį tau, mokytojau! Nemušk jo per daug!

– Štai, pats matote, – kreipėsi Šatachianas į Gabrielį ir giliai atsiduso. Kiek pasenusių sąvokų, prietarų ir tamsos, su kuriais jam tenka kovoti!

Buvo susitarta, kad Stefanas lankys mokyklą keturis kartus per savaitę, pirmiausia gilins armėnų kalbos ir rašybos žinias. Sato įrašė į parengiamąją klasę, kur buvo daugiausia mergaičių, tiesa, gerokai jaunesnių už sunkiai auklėjamą Zeituno našlaitę.

Jau antrąją dieną Stefanas parėjo iš mokyklos įpykęs. Jis neleisiąs juoktis iš savęs dėl tos kvailos angliškos eilutės, pareiškė jis. Norįs vilkėti lygiai tokius drabužius kaip kiti berniukai. Ir labai ryžtingai pareikalavo, kad jam kaimo siuvėjas pasiūtų įprastą entari  švarką su diržu ir pūstus šalvarus. Dėl šio reikalavimo kilo didžiulis ginčas su motina, trukęs keletą dienų.

Vietoj pamokų su Stefanu Samvelui Avakianui pavedė visai kitokį darbą. Gabrielis perdavė jam savo padrikus užrašus, viską, ką buvo pasižymėjęs pastarosiomis savaitėmis. Studentas turėjo juos sujungti ir parengti platesnę statistinę apžvalgą. Avakianas nežinojo, koks šio darbo tikslas. Pirmiausia reikėjo įvairiais aspektais išnagrinėti gyventojų sudėtį nuo Vakifo – nėrinių kaimo pietuose – iki bitininkų kaimo Kebusijės šiaurėje. Reikėjo patikrinti ir sutvarkyti duomenis, kuriuos Bagratianas buvo surinkęs iš Johunoluko seniūnijos raštininko ir kitų šešių kaimų seniūnų. Jau kitą dieną Avakianas perdavė Gabrieliui tikslų sąrašą:

Septynių kaimų gyventojų skaičius pagal lytį ir amžių: 

Kūdikiai ir vaikai, jaunesni kaip 4 metų..... 583

Mergaitės nuo 4 iki 12 metų...... 579

Berniukai nuo 4 iki 14 metų...... 823

Moterys, vyresnės kaip 12 metų...... 2 074

Vyrai, vyresni kaip 14 metų...... 1 550

Iš viso............ 5 609

Į ši skaičių įėjo ir Bagratianų šeima bei visi namiškiai. Be to, buvo surinkti ir kiti įvairiais požiūriais svarbūs duomenys apie šeimos dydį, profesiją ir darbo pobūdį. Tačiau rūpėjo ne tik žmogiški dalykai. Gabrielis bandė suskaičiuoti, kiek apylinkėse gyvulių. Tai buvo nelengvas darbas, kurio iki galo nepavyko padaryti, nes ir muchtarai tikrų skaičių nežinojo. Aišku buvo tik viena: stambiųjų galvijų ir arklių nebuvo visai. Bet kiekviena bent kiek labiau pasiturinti šeima turėjo porą ožkų ir asilą ar mulą naštoms nešioti bei jodinėti. Didesnės atskirų savininkų ar bendruomenių avių bandos pagal kalnų gyventojų papročius ganėsi ramiose kalnų pievose, prižiūrimos samdomų piemenų, laukdamos ateinančio kirpimo sezono. Bent apytikriai nustatyti šių bandų skaičių pasirodė neįmanoma. Stropusis Avakianas džiaugėsi kiekvienu darbu, susirūpinęs bėgiojo po kaimus ir pavertė Bagratiano darbo kambarį kadastrų sandėliu. Bet slapčia jis gūžčiojo pečiais stebėdamasis, kad toks pasiturintis žmogus tokiais nesaugiais laikais gali žaisti sudėtingus, kantrybės reikalaujančius žaidimus. Niekas šiam keistuoliui pedantui neatrodo nesvarbu, jis viską užrašinėja, ko gero, rengia knygą apie žmonių buitį ir gyvenimą prie Musa Dago. Nori žinoti, kiek kaimuose yra tonirų,  į žemę įmūrytų kepimo krosnių. Domisi javų derliumi ir, regis, susirūpino, kad kalnų gyventojai kukurūzus ir rausvus siriškus grūdus perka iš lygumos musulmonų. Ne mažiau rūpesčio jam kėlė ir tai, kad nei Johunoluke, nei Bitiase, nei kituose kaimuose nėra nė vieno armėniško malūno. Nepabūgo aplankyti ir vaistininko Grikoro, pasiteirauti, ar jis gerai apsirūpinęs vaistais. Grikoras, žinoma, laukė vizito savo bibliotekoje, o ne vaistinėje, jis nusivylimo kupinu gestu nubrėžė lanką vaistinės skliaute. Ant dviejų nedidelių medinių lentynų stovėjo visokiausi indeliai ir tigliai, aprašinėti kažkokiais nesuprantamais ženklais. Tai buvo viskas, kas priminė vaistinę. Kampe trys dideli bidonai žibalo, maišas druskos, pora ritinių tabako čibukams ir ryšulys šluotų liudijo, kad čia daugiau prekiaujama ne vaistais, o kuo kitu. Grikoras kaulėtu smiliumi didingai pabeldė į paslaptingą vazą.

– Dar Jonas Auksaburnis yra pasakęs, kad visas gydymo priemones galima suvesti į septynias pagrindines: kalkes, sierą, salietrą, jodą, aguonas, gluosnių sakus ir laurų sultis. Šimtais pavidalų tai visada tas pat.

Jis švelniai skambtelėjo tigliais norėdamas parodyti, kad turi visas šias oficialiai privalomas Jono Auksaburnio gydymo priemones. Po šios moderniosios farmakologijos pamokos Gabrielis nieko daugiau neklausinėjo. Laimė, turėjo nemažą savo namų vaistinėlę.

Bet svarbiausia, be abejo, sužinoti, kokia padėtis su ginklais. Čaušas Nurhanas jau buvo šį bei tą neaiškiai užsiminęs. Bet vos tik Gabrielis tiesiai užduodavo šį klausimą seniūnams, tie tučtuojau nutildavo. Kartą užklupęs Johunoluko muchtarą Kebusianą jo namuose, įrėmė į kampą;

– Sakyk atvirai, Tovmasai Kebusianai! Kiek turite šautuvų ir kokių?

Muchtaras ėmė vartyti akis ir purtyti pliką galvą.

– Jėzau Kristau! Tu nori mums užtraukti nelaimę, efendi?

– Kodėl kaip tik manimi negalima pasitikėti?

– To nežino nei mano žmona, nei mano sūnūs, to nežino net mokytojai. Nė vienas!

– Ar tai žinojo mano brolis Avetisas?

– Tavo brolis Avetisas, amžiną jam atilsį, gerai žinojo. Bet jis neprasitarė nė vienai gyvai dvasiai.

– Ar aš panašus į žmogų, kuris nemoka tylėti?

– Jei tai išaiškės, mums visiems galas.

Tačiau kad ir kaip Kebusianas vartė akis ir purtė galvą, niekaip negalėjo išsisukti nuo savo svečio, todėl galų gale, užrakinęs duris dvigubu užraktu,


убрать рекламу






baimingai šnibždėdamas pasakė tiesą. Kai 1908 metais Itihadas pradėjo revoliuciją prieš Abdiulchamidą, jaunaturkių pasiuntiniai dalijo ginklus visoms imperijos sritims ir bendruomenėms, ypač armėnams, juk jie turėjo būti pagrindinis tuometinio sukilimo ramstis. Enveras Paša, be abejo, žinojo apie tai ir prasidėjus Pasauliniam karui išleido griežčiausią įsakymą nuginkluoti armėnų civilius. Kaip šis įsakymas buvo vykdomas, žinoma, labai priklausė nuo atitinkamo valdininko charakterio ir pažiūrų. Jei vilajetuose viešpataudavo karšti provincijos Itihado šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Erzerume ar Sivase, atsitikdavo ir taip, kad beginkliai žmonės pirkdavo ginklus iš žandarų ir laikydamiesi vyriausybės įstatymo juos pristatydavo valdžiai. Tokiose vietose ginklo neturėjimas buvo lygus jo piktybiškam slėpimui. Dželalo Bėjaus vilajete, kaip galima spėti, viskas vyko daug paprasčiau. Puikusis administratorius, kurio žmogiškumas negalėjo pakęsti besipuikuojančio karo dievuko Stambule, jo įsakymus, jei apskritai neišmesdavo į šiukšlių krepšį, vykdė nė trupučio neskubėdamas. Šį lėtumą perimdavo ir dauguma pavaldinių, išskyrus griežtą Marašo mutesarifą. Vieną sausio dieną iš Antiochijos Johunoluke pasirodė raudonplaukis miudiras, lydimas policijos kapitono, reikalaudami atiduoti ginklus, bet išgirdę besišypsančių muchtarų tvirtinimus, kad jie niekada nėra gavę ginklų, ramiai išvyko. Laimė, muchtaras niekada nebuvo pasirašęs komiteto pasiuntinio pažymos apie ginklų gavimą.

– Labai gerai, – pagyrė Gabrielis seniūną. – O ar tie ginklai dar ko nors verti?

– Penkiasdešimt mauzerių ir du šimtai penkiasdešimt graikiškų karabinų, Kiekvienam po trisdešimt dėklų šovinių, taigi iš viso po šimtą penkiasdešimt šūvių.

Gabrielis Bagratianas svarstė. Dėl to iš tikrųjų neverta aušinti burnos. O ar kaimiečiai daugiau neturi jokių ginklų? Kebusianas vėl sutriko:

– Tai jų reikalas. Daugelis vaikšto medžioti. Bet ko verti pora šimtų senų šautuvų su titnago skiltuvu?

Gabrielis atsistojo ir paspaudė muchtarui ranką:

– Dėkoju tau, Tovmasai Kebusianai, už pasitikėjimą! Bet dabar, kai viską man papasakojai, norėčiau žinoti, kur jūs visa tai suslėpėte.

– Ar tau iš tikrųjų būtina tai žinoti, efendi?

– Ne! Bet man pasidarė smalsu, be to, nesuprantu, kodėl nori man nutylėti tai, kas svarbiausia.

Muchtaras kovojo su savimi. Apie tai, kas svarbiausia, be jo kolegų, Ter Haikazuno ir zakristijono, daugiau iš tiesų nežinojo nė vienas žmogus. Bet Gabrielis turėjo kažką tokio, kad Kebusianas negalėjo atsispirti. Taigi prisaikdinęs jį neprasitarti, Kebusianas išdavė paslaptį. Dėžės su šautuvais ir amunicija palaidotos Johunoluko kapinėse taisyklinguose kapuose su išgalvotomis pavardėmis.

– Dabar aš atidaviau savo gyvybę į tavo rankas, efendi, – dejavo muchtaras atidarydamas duris ir išleisdamas svečią.

– Galbūt tu iš tikro tai padarei, Tovmasai Kebusianai, – neatsigręždamas atsakė svečias.

Bagratianą be paliovos persekiojo mintys, kurių jis išsigąsdavo, jos taip smarkiai sukrėsdavo, kad negalėdavo jų atsikratyti nei dieną, nei naktį. Nepaisant visų pedantiškų tyrinėjimų, tos mintys plaukiojo tarp sapnų ir tikrovės kaip ir visas gyvenimas alpinių pievų pašonėje. Gabrielis matė tik pradžią, tik kryžkelę, kur skyrėsi keliai. Dar penki žingsniai, ir viskas panirdavo tamsoje, miglose. Bet juk gyvenime, kai reikia apsispręsti, niekas neatrodo taip miglota kaip tikslas. Ir vis dėlto buvo aišku, kad Gabrielis, sukaupęs tiek energijos, nenori išsiveržti iš šio ankšto slėnio, vengia kelių, kurie galbūt dar atviri. Kurgi dingo įspėjimo balsas: „Bagratianai, ko delsi? Kodėl prarandi dieną po dienos? Tu turtingas, turi gerą vardą. Mesk visa tai į svarstyklių lėkštę. Net jei kiltų pavojus ir didžiausi sunkumai, pabandyk su Žiuljete ir Stefanu prasibrauti iki Alepo. Juk Alepas, šiaip ar taip, didmiestis. Ten turi ryšių. Ten galėsi bent žmoną ir sūnų atiduoti saugoti konsulams. Tiesa, žymesnius žmones visur suiminėja, tremia, kankina, žudo. Tokia kelionė būtų didžiulė rizika. Bet ar mažesnė rizika pasilikti? Nedelsk ilgiau, bandyk išsigelbėti, kol nevėlu!“

Šis balsas ne visada tylėjo, tačiau kažkas jį slopino. Ramiai stūksojo Musa Dagas. Niekas nesikeitė. Atrodo, čionykštis pasaulis pateisina agos Rifaato Bereketo žodžius. Į slėnį neprasiskverbia jokių įvykių atgarsiai. Tėvynė, kurią jis iki šiol laikė tolima vaikystės pasaka, dabar apkabino jį ir nepaleidžia. Žiuljetės paveikslas ėmė prarasti buvusį ryškumą. Jei ir būtų panorėjęs, vargu ar būtų išsivadavęs iš Musa Dago.

Gabrielis tvirtai laikėsi pažado, apie ginklus su niekuo nekalbėjo. Avakianas irgi nieko nesužinojo, bet staiga sulaukdavo naujų užduočių. Jis tapo tikru kartografu. Anas Damladžko planas, kurį kovo mėnesį tėvo prašomas neįgudusia ranka buvo nubraižęs Stefanas, įgavo didelę reikšmę. Avakianas turėjo nubraižyti didžiausio mastelio tikslų kalno žemėlapį, tris egzempliorius. Slėniai, žmonės ir galvijai jau ištyrinėti, svarstė studentas, dabar atėjo metas kalnų grandinėms. Damladžkas, kaip žinoma, yra tikrasis Musa Dago centras. Šiaurėje kalnų ketera suskyla į keletą atšakų, kurios leidžiasi į Beilano slėnį fantastiškomis tarytum pilys uolomis ir terasomis, pietuose netikėtai, tarytum nepasirengusi, skardžiu krinta prie Oronto žiočių, bet Damladžko viduryje kalnynas sukaupia visą savo jėgą ir atkaklumą. Čia stipriais uolų kumščiais jis užsitraukia septynių kaimų slėnį ant savo krūtinės lyg raukšlėtą antklodę. Virš Johunoluko ir Hadži Habibli staigiai leidžiasi du jo aukščiausi gūbriai, vienintelės vietos, kuriose neauga medžiai, jas dengia tik trumpa kalnų ganyklų žolė. Damladžko nugara sudaro gana plačią plokštikalnę. Plačiausioje vietoje, Avakiano apskaičiavimu, nuo Ąžuolų tarpeklio iki pajūrio skardžių – iš viso daugiau kaip trys kilometrai.

Bet labiausiai Gabrielį stebino nepaprastai aiškios ribos, kurias gamta nubrėžė šiai plokštikalnei. Pirmiausia įduba šiaurėje, siaura kaip balnas perėja, per kurią iš slėnio eina senas jojimo takas dingdamas krūmuose, kadangi čia per uolų sieną neįmanoma išeiti prie jūros. Tuo tarpu pietuose, kur kalnas smunka žemyn, virš nykoko skaldos puslankio kyla masyvus penkių dešimčių pėdų aukščio uolų bokštas. Nuo šio gamtos sukurto bastiono žvilgsnis gali aprėpti dalį jūros pakrantės ir visą Oronto lygumą, turkiškus kaimus iki pat plikų Džebel Akros aukštumų. Čia matyti galingi Seleukijos šventovių ir akvedukų griuvėsiai, apžėlę vijokliais, čia gali įžvelgti kiekvieną vėžę svarbiame vieškelyje iš Antiochijos į El Eskelį ir Svediją. Baltuoja miestelių namų kubai, dešiniajame Oronto krante prie pat jūros saulėje švyti didelis spirito fabrikas.

Kiekvienas bent kiek karo reikalus išmanantis žmogus iš karto pastebėtų, kad Damladžkas idealiai pritaikytas gynybai. Išskyrus statmeną kalnų pievą iš slėnio pusės, kuria sunku pakilti vaikštinėjantiems turistams, yra tik vienas vienintelis atviras puolimo taškas – siaura Šiaurinė perėja. Tačiau kaip tik čia vietovė teikia šimtus pranašumų gynėjams, kad ir todėl, jog nuogi įdubos šlaitai su nedideliais krūmais, žemaūgėmis pušelėmis, kerojančiais erškėtynais sudaro beveik neįveikiamas kliūtis.

Avakiano kartografinė veikla toli gražu netenkino Gabrielio. Jis nuolat rasdavo trūkumų ir klaidų. Studentas ėmė baimintis, kad darbdavio chimeros vieną dieną nevirstų pamišimu. Jis vis dar nieko nenujautė. Juodu dabar ištisas dienas leisdavo ant Damladžko. Bagratianas, Balkanų karo artilerijos karininkas, turėjo žiūroną, kampainį, kompasą ir kitų panašių erdvės matavimo prietaisų, kurie čia labai pravertė. Jis rūpestingai žiūrėjo, kad eskizuose būtų pažymėtas kiekvienas šaltinis, kiekvienas aukštesnis medis, didesnė uola Bet neužteko vien raudonų, žalių ar mėlynų linijų, prie jų Gabrielis rašydavo keistus žodžius ir skaičius. Tarp viršūnių ir Šaurinės perėjos buvo didelė dauba. Kadangi ji buvo užžėlusi sodria žole, čia visada matydavai juodų ir baltų avių bandas ir piemenis, kurie kaip senovės patriarchai žiemą ir vasarą vilkėdavo kailiniais ir dažnai miegodavo. Gabrielis ir Avakianas, skaičiuodami žingsnius, apėjo ganyklos ribas. Bagratianas parodė du šaltinius, kurie pievos pakraštyje tryško iš vešlių papartynų:

– Tai didelė laimė, – pasakė jis. – Užrašykite virš šios vietos raudonu pieštuku: „Miesto dauba“.

Tokių paslaptingų nurodymų duodavo begales. Ypač kruopščiai Gabrielis ieškojo kitos vietos ir galų gale išsirinko dėl jos šalto, kilnaus grožio. Ji taip pat buvo prie šaltinio, bet arčiau jūros, kur tarp plokštumos ir skardžių plytėjo tamsiai žalias mirtų ir rododendrų laukas.

– Pažymėkite tai, Avakianai, ir užrašykite raudonu pieštuku: „Trijų palapinių aikštė“.

Avakianas neiškentė nepaklausęs:

– Ką reiškia „Trijų palapinių aikštė“?

Bet Gabrielis ėjo pirmyn ir klausimo neišgirdo.

„Aš padedu svajotojui, padedu jam sapnuoti nemiegant“, – pagalvojo Avakianas. Bet ką reiškia Trijų palapinių aikštė, sužinojo po poros dienų.

Daktaras Altuni, nuėmęs nuo Iskuhi rankos įtvarą, smarkiai paniuro:

– Taip ir maniau! Jei būtume dideliame mieste, gal dar viską būtų galima sutvarkyti. Turėjai likti Alepe, mano akių šviesa, gultis į ligoninę. Bet gal ir gerai padarei, kad atvykai čia. Ką šiais laikais gali žinoti? Na, nenusimink, širdele! Mes dar pažiūrėsime!

– Aš nenusimenu, daktare, – ramino Iskuhi senuką. – Laimė, kad nukentėjo kairioji ranka.

Iskuhi netikėjo Altuni raminimais. Ji pažvelgė į savo ranką, kabančią nuo peties, suglebusią, bejėgę, sutrumpėjusią. Pajudinti rankos ji negalėjo. Tačiau mergaitė buvo patenkinta, kad bent nejautė skausmo. Matyt, ji visą laiką liks luoša. Bet argi tai nėra visai menkutė auka, palyginti su tremtinių kolonos likimu, kurį ji turėjo pakelti tik dvi neilgas dienas? (Kaip ir visi čionykščiai žmonės, ji sieloje nematė jokios ateities.) Tačiau naktimis iš jos sapnų iškildavo žiaurūs vaizdai, pasigirsdavo garsai. Tūkstančio kojų šliaužimas, brūžinimas, tapsėjimas, vilkimasis. Pavargę, verkšlenantys vaikai griuvinėja, ir ji, nepaisydama savo negalios, turi pakelti tris ar keturis nuo žemės. Beprotiški riksmai eisenos pradžioje, ir štai zaptijai krauju pasruvusiomis akimis artinasi prie jų mojuodami rimbais. Ją visur persekiojo prievartautojo veidas. Tas veidas buvo ne vienas, jų buvo apie trisdešimt, kai kurie pažįstami ir net nelabai bjaurūs. Bet dažniausiai šis veidas žvelgdavo į ją iš viršaus purvinas, šeriuotas, ištepliotas krauju. Ant storų lūpų putų burbulai. Ji aiškiai matė didelę kaleidoskopiškai mirgančią masę, linkstančią virš jos ir gaubiančią šleikščiu česnakų kvapo debesimi. Ji gynėsi kandžiodama dantimis plaukuotas beždžionės rankas, spaudžiančias jai krūtis. Bet ką tai padės? Aš turiu tik vieną ranką, galvojo ji, lyg tai būtų švelninanti aplinkybė, galinti pateisinti, kodėl ji pasidavė siaubui ir prarado sąmonę.

Dienos po tokių naktų būdavo panašios į maliarijos ligonių dienas, kai kūno temperatūra nuo labai aukštos staiga krinta žemiau bet kokios normos. Tada jos pojūčius tarytum aptraukdavo šydas, gal dėl to ji palyginti lengvai pakėlė savo nelaimę. Suglebusi ranka kaip koks kliuvinys kabojo nuo kairiojo peties. Bet jos kūnas, jaunas ir gyvybingas, kasdien vis geriau prisitaikydavo prie negalios. Pati to nepastebėdama, įprato viską daryti dešiniąja ranka. Ją ypač ramino tai, kad galėdavo apsieiti be pašalinių pagalbos. Iskuhi jau gana ilgai gyveno Bagratianų namuose. Prieš kiek laiko buvo pasirodęs pastorius Aramas Tovmasianas, padėkojo už nuoširdų rūpinimąsi seseria ir pareiškė pasiimsiąs ją, kadangi netoli tėvo namų jie susiremontavę dar vieną tuščią namą. Gabrielis Bagratianas pasijuto įžeistas:

– Kodėl, pastoriau Aramai, norite atimti iš mūsų panelę Iskuhi? Mes visi ją mylime, o mano žmona labiausiai.

– Svetimi žmonės namuose laikui bėgant gali įkyrėti.

– Labai išdidūs žodžiai. Juk pats žinote, kad panelė Iskuhi yra tokia būtybė, kurios buvimo namuose beveik nejauti, ji tokia tyli ir santūri. O be to, argi ne visų mūsų bendras likimas?

Aramas atidžiai pažvelgė į Gabrielį.

– Tikiuosi, kad mūsų likimas jums neatrodo šviesesnis negu iš tikrųjų.

Šie kritiški žodžiai slėpė nepasitikėjimą svetimšaliu, žmogumi iš geros šeimos, nesuprantančiu, koks siaubas vyksta šioje šalyje. Kaip tik pastoriaus nepasitikėjimas nuteikė Bagratianą draugiškiau. Jo balsas tapo šiltesnis:

– Man labai gaila, kad jūs negyvenate pas mus, pastoriau Aramai Tovmasianai! Prašom apsilankyti, kai tik galėsite. Prie mūsų stalo nuo šiandien visada bus dvi laisvos vietos. Prašau jus labai nuoširdžiai, padarysite mums džiaugsmą, jei jūsų žmona neatsisakytų.

Žiuljetė, sužinojusi, kad Iskuhi norėjo iškeldinti iš jų namų, supyko dar labiau. Tarp šių dviejų moterų užsimezgė savotiškas ryšys, ir negalima būtų neigti, kad Žiuljetė siekė jaunosios armėnės palankumo. Tiesa, subtiliausia tokių dalykų esmė yra sunkiai apibrėžiama, o žodis „palankumas“ atspindi šią esmę tik paviršutiniškai. Devyniolikmetė Iskuhi gerai nesuvokė savo galimybių, ypač jei turėsime galvoje, kad Rytuose moterys subręsta anksčiau. Žiuljetė jaunajai mergaitei atrodė didžioji ponia, be galo pranašesnė už ją grožiu, kilme, žiniomis ir charakteriu. Kai jiedvi sėdėdavo Žiuljetės kambaryje viršutiniame aukšte, Iskuhi ir šioje jaukioje aplinkoje negalėdavo atsikratyti nedrąsos. Galbūt tokiomis valandomis ji kentėdavo ir nuo dykinėjimo, kuriam dabar buvo pasmerkta. Tuo tarpu Žiuljetė, nors ieškojo Iskuhi draugystės, šalia jos jausdavosi gana netikra. Taip būna, nors kartais tai sunku paaiškinti. Yra žmonių, kurie nebūtinai turi išsiskirti padėtimi ar charakteriu, tačiau šalia jų mes daromės nedrąsūs. Šalia be jokios regimos priežasties staiga imame elgtis nenatūraliai, nesuprantamai. Galbūt taip buvo galima paaiškinti nervingą šnekumą, kuris užeidavo Žiuljetei panelės Tovmasian draugijoje. Ji galėdavo ilgai žiūrėti į Iskuhi, o paskui pratrūkti:

– Jei nori žinoti, Rytų moterys man nepatinka, jos tokios tingios, tokių vangių judesių. Beje, mūsų brunetės man irgi nesimpatiškos. Bet tu nesi rytietė, Iskuhi. Kai sėdi priešais šviesą, tavo akys atrodo labai mėlynos…

– Ir tai sakote jūs, ponia! – išsigandusi atsiliepdavo Iskuhi. – O kokios mėlynos jūsų akys ir kokie šviesūs plaukai…

– Kiek dar kartų turėsiu tave prašyti, mano mieloji, nevadinti manęs ponia, o sakyti „Žiuljete“ ir „tu“. Argi tau malonu kiekvieną kartą pabrėžti, kad aš už tave daug vyresnė?

– Ne, ne, to aš tikrai nenoriu… Atleiskite… Atleisk…

Žiuljetė nejučiomis nusijuokė, kad į jos koketišką pajuokavimą žiūrima taip rimtai, tokiomis išsigandusiomis akimis, kone su siaubu.

Iskuhi turėjo palikti Zeitune beveik viską, ką turėjo. Mažas ryšulėlis, kurį Tovmasianams buvo leista pasiimti į tremties kelią, liko gulėti kažkur nesvetinguose laukuose anapus miesto. Ji neturėjo nieko daugiau, tik padėvėtus drabužius, suplyšusius batus ir kojines – tai, su kuo pasirodė Johunoluke. Žiuljetė aprengė ją nuo galvos iki kojų. Jai tai teikė daug džiaugsmo. Pagaliau pravertė didžiulis drabužių prigrūstas lagaminas, ištikimai atkeliavęs su ja iš Paryžiaus per Stambulą ir Beirutą iki šio užkampio (juk niekada nežinai, ko gali prireikti.) Tiesa, moterų drabužiai panašūs į žalius vasaros lapus: jie nuvysta atėjus mados rudeniui, nors audinys atrodytų dar visai naujas, brangus. Žiuljetė nežinojo, kas dedasi Paryžiaus madų pasaulyje, todėl „vien iš nuojautos“ kūrė savo madą, persiūdavo ir keisdavo savo bei Iskuhi apdarus. Šis aistringai dirbamas popietės darbas prasmingai pakeisdavo rytmečio triūsą namuose ir sode, tad Žiuljetė iš tikrųjų neturėjo laiko pagalvoti apie ką nors kita. Madų ateljė buvo atidaryta viename iš tuščių namo kambarių. Ponia pasirinko dvi pagalbininkes iš Johunoluko. Garsas pasklido po kaimus. Pas Žiuljetę be pertraukos ėjo moterys, siūlydamos senus ir naujus šilko audinius ir nėrinius. Žiuljetė susirinko tiek atsargų, kad būtų galėjusi aprengti didelio pobūvio moterų pulką. Valandos bėgo. Nestokodama gražaus įkvėpimo be „Vogue“ pagalbos braižydavo eskizus ant popieriaus. Pagal kai kuriuos iš karto imdavo siūti, visai nesvarbu kokiam tikslui. Vargšė Iskuhi galėjo tik stebėti jos darbą. Užtai ji buvo pasakiškas modelis Žiuljetės menui. Jai ypač tiko blausios spalvos. Iskuhi nuolat turėjo ką nors matuotis, paleisti plaukus, vėl juos sukelti, sukiotis šen ir ten. Visa tai jai patiko. Noras gyventi, kurį buvo palaidojęs Zeituno žmonių likimas, prabudo, jos skruostai lengvai paraudo.

– Tu tikra veidmainė, ma petite,  – kalbėjo Žiuljetė. – Galima pagalvoti, kad niekada nevilkėjai nieko kito, tik tuos jūsų švarkus, na, gal dar turkišką šydą ant veido. Bet štai apsivelki mano drabužiais ir žingsniuoji su jais taip, lyg visą gyvenimą tik ir galvotum apie madas. Ne veltui Lozanoje tau buvo prancūzų kultūros pamokos.

Vieną vakarą Žiuljetė pareikalavo, kad Iskuhi užsivilktų gražiausią jos suknelę su iškirpte, be rankovių. Iskuhi veidas patamsėjo.

– Juk tai neįmanoma. Su tokia ranka kaip mano…

Žiuljetė pažvelgė į ją susirūpinusiu žvilgsniu.

– Iš tikrųjų… Bet kiek gi laiko užtruks visa ši istorija? Du mėnesius, tris? Paskui važiuosime į Europą. Tave, Iskuhi, būtinai pasiimsiu. Duodu žodį. Paryžiuje ir Šveicarijoje yra ligoninių, kuriose tokius dalykus išgydo.

Beveik tą pat valandą, kai Gabrielio Bagratiano žmona postringavo reikšdama tokias drąsias viltis, pirmieji išsekusių tremtinių būriai pasiekė Deir es Zoro dykumą, jų tremties tikslą Mesopotamijoje.

Iskuhi ne visada buvo tokia tyli ir nedrąsi. Kai siaubingi vaizdai ilgesnį laiką nutoldavo, kai kaukių kaleidoskopas palikdavo ją ramybėje, ji staiga vėl galėdavo juoktis ir linksmai, nuotaikingai pasakoti įvairias įdomias istorijas iš Zeituno laikų. O Stefanas atrado, kad ji dar ir dainininkė. Jis pradėjo vos ne kiekvieną popietę lankytis siuvykloje. Žiuljetė vėl buvo įsikandusi temą, kuri jos vyrui jau ne kartą gadino nuotaiką. Keista, bet dabar ji vietoj Gabrielio užsipuldavo Iskuhi, kai norėdavo pasakyti kokią niekinamą pastabą apie armėnų tautą ir ją kaip kokį tamsų užkampį priešpastatyti gãlų civilizacijos šviesos jūrai.

– Jūs sena tauta, – postringaudavo ji. – Sakykim! Tauta su savo kultūra! Gerai! Bet kaip jūs galite įrodyti tą savo kultūrą? Žinoma, man visą laiką kartoja vardus: Abovianas, Rafi, Siamanto32! Bet kas žino tuos vardus? Tik jūs, daugiau niekas pasaulyje. Jūsų kalbos joks europietis negali suprasti ar išmokti. Jūs neturėjote nei Rasino, nei Voltero. Neturite nei Katulo Mendeso33, nei Pjero Loti34. Ar esi skaičiusi ką nors Pjero Loti, mieloji?

Iskuhi, nustebinta tokios piktos kalbos, pakėlė galvą.

– Ne, ponia… ne, nesu nieko skaičiusi.

– Tai knygos apie tolimas šalis, – pasipiktinusi komentavo Žiuljetė, lyg būtų galima priekaištauti Iskuhi, kad ji nepažįsta Pjero Loti. Žiuljetė elgėsi nelabai kilniai mesdama Iskuhi tokius neparankius palyginimus. Bet dabartinė jos padėtis vertė ją ginti tai, kas sava, nuo galingesnės aplinkos. Iš Iskuhi akių buvo matyti, kad ji turėtų ką atsakyti. Po valandėlės ji tik vargais negalais pratarė vieną dalyką:

– Mes turime senų dainų, jos labai gražios.

– Padainuokite ką nors, panele, – paprašė Stefanas, iki tol žiūrėjęs į ją iš kambario kampo. Iskuhi jo beveik nepastebėjo. Bet dabar jai kaip niekada pasidarė aišku, kad prancūzės sūnus yra tikras armėnų berniukas be jokių kitos tautos priemaišų, po išblyškusia kakta žvelgia nepakartojamos jo tautos akys, nors jos gyvenime matė vien tai, kas gera ir malonu. Gal šis suvokimas padėjo jai įveikti vidinį pasipriešinimą ir ryžtis padainuoti. Ji dainavo ne Žiuljetei, kad įtikintų ją armėnų dainų grožiu. Ji dainavo tik Stefanui, lyg jos pareiga būtų šį nuklydusį berniuką grąžinti į jo ir savo pasaulį. Iskuhi balsas buvo aukštas ir švelnus, ne skardus suaugusios moters sopranas, o greičiau mažos mergaitės balselis. Bet liūdna ritminga melodija vaikišką balsą pavertė tarytum žynės balsu. Ji pradėjo dainuoti dainą, kurią buvo atsinešusi iš Johunoluko į Zeituno našlaičių namus, dainą apie tai, kad viskas ateina ir išeina. Tai buvo septynių kaimų darbo daina ne tik dėl išmintingo teksto, bet ir dėl lakios melodijos:


Liūdesio valandos greitai praeis,
Kaip žiemos diena jos ateina, išeina.
Skausmai nekankins mūs ilgai,
Jie kaip pirkėjai turgun ateina, išeina.

Štai kruvinos negandos gąsdina mus.
Ilgi karavanai ateina, išeina.
Iš žemės sodų išauga žmogus,
Pelai ar balzamas – ateina, išeina.

Stiprus tenesipučia, silpnas teneblykšta,
Pasaulis juk keičias, ateina, išeina.
Saulė tespindi šviesa amžina,
Šventovėje debesys ateina, išeina.

Pasaulis tik prieglauda mums pakely,
O tautos – svečiai, jos ateina, išeina
Žemė myluoja savo šviesų vaikelį,
Nežinomos gentys ateina, išeina.

Klausydama Iskuhi Žiuljetė labai aiškiai pajuto tai, kas joje nepasiekiama, kas priešinasi jos pastangoms drovumo, liūdesio formomis, netgi nenoru priimti jos dovanas. Kadangi ne viską suprato, paprašė kai kurias dainos vietas išversti. Kai priėjo prie paskutinės strofos, ji triumfuodama pareiškė:

– Štai dar vienas liudijimas, kokie jūs pilni didybės. Šviesus vaikelis, kurį myluoja motina žemė, tai armėnai, o nežinomos gentys – tai visi kiti.

Stefanas kone įsakmiu balsu paprašė:

– Dar ką nors, Iskuhi!

Žiuljetė dabar norėjo išgirsti ką nors aistringa. Ne kažkokių mįslių, ne apie šviesius vaikelius ir nežinomas tamsias gentis.

– Tikrą chanson d’amour,  Iskuhi!

Iskuhi sėdėjo nejudėdama, kiek palinkusi į priekį. Kairioji ranka su suglebusiais pirštais gulėjo ant kelių. Tamsiai raudona saulės šviesa krisdama pro langą už jos nugaros darė jos veidą tamsų, o bruožus beveik neįžvelgiamus. Po kiek laiko, ji, regis, kažką prisiminė.

– Moku keletą čia dainuojamų meilės dainų. Įsidėmėjau, kai buvau dar maža ir nieko apie tai nesupratau. Ypač įsiminė viena. Ji tikrai beprotiška. Iš tikrųjų ją turėtų dainuoti vyras, nors kalbama kaip tik apie mergaitę.

Mažos mergaitės ir žynės balsas sklido tarytum iš tuštumos. Aistringi žodžiai keistai disonavo su šiuo vėsiu balsu:


Atėjo ji iš sodo
Prispaudus prie krūtinės
Du granato vaisius,
Du švytinčius obuolius.
Ji man juos davė, aš neėmiau.
Tada ranka ji smogė,
Smogė sau į krūtinę
Tris, šešis ar dvylika kartų,
Kol lūžo jai krūtinė.

– Dar kartą, – pareikalavo Stefanas. Bet niekas nebūtų privertęs Iskuhi dainuoti dar kartą. Tyliai prasivėrė durys ir į kambarį įėjo Gabrielis Bagratianas.

Tomis dienomis Bagratianų namai darėsi vis gyvesni. Beveik kiekvieną kartą, kai sėsdavo valgyti, ateidavo svečių. Žiuljetei ir Gabrieliui toks judėjimas patiko. Dabar juodu, galima sakyti, niekada nelikdavo vienu du. Ir laikas bėgo daug greičiau. Kiekviena pragyventa diena būdavo tarytum pergalė, stiprėjo viltis, kad grėsmės šešėlis sulig kiekviena diena tolsta. Artėjo liepos mėnuo. Kiek laiko jiems dar grės pavojus? Sklido gandai, kad kariaujančios šalys greitai pasirašys taikos sutartį. Taika būtų išsigelbėjimas. Pastorius Aramas irgi dažnai svečiuodavosi Johunoluko viloje. Hovsana, dar ne visai pasveikusi, prašydavo vyrą pasirūpinti Iskuhi. Ji žinojo, kaip Aramas prisirišęs prie sesers ir kaip nerimauja bent kelias dienas jos nematęs. Bet ir be Tovmasiano svečių prie Gabrielio stalo netrūko. Dažnai lankydavosi Grikoras ir jo palydovai. Grikoro nuomininkas Gonzaga Marisas irgi būdavo tarp jų. Jaunąjį graiką mėgo ne tik dėl to, kad tas grojo fortepijonu. Jis turėjo aštrų žvilgsnį gražiems ir elegantiškiems dalykams, viską pastebėdavo. Gabrielis Bagratianas nepastebėdavo nieko arba pastebėdavo retai. Žiuljetės sugalvoti drabužių modeliai, iš tiesų tik maloni pramoga be jokio aiškesnio tikslo, atidžiose Gonzagos akyse sulaukdavo įvertinimo. Tuščiai nepataikaudamas jis visada rasdavo tinkamą žodį pagirti ne tik Žiuljetės išvaizdą, bet ir jos išmoningumą, kai ji norėdavo pabrėžti Iskuhi žavesį. Jis kalbėdavo ne kaip apakintas kvailys, o kaip žinovas, kaip menininkas, tyrinėdamas, pakeldamas buku kampu susisiekiančius antakius. Taip Žiuljetės dirbtuvė dėl Gonzagos supratingumo įgavo didesnės vertės, pakilo virš kasdienybės poreikių.

Jo grožio pojūtis buvo neatskiriamas ir nuo jo išvaizdos. Gonzaga, žinoma, buvo neturtingas žmogus, tikriausiai ir jo praeitis nebuvo rožėmis klota. Bet apie tai jis niekada nekalbėdavo. Vengė Žiuljetės klausimų šia tema ne iš perdėto paslaptingumo ar kad būtų norėjęs ką nors nutylėti, o todėl, kad savo praeitį jis, regis, niekinamu gestu nubraukia, laikydamas ją nereikšminga. Nors jo pajamos, aišku, ribotos, o gal kaip tik dėl to į Bagratianų namus jis visada ateidavo gerai apsirengęs. Kadangi savo europietiško garderobo negalėjo atnaujinti, be galo rūpestingai jį saugojo. Tokia graži laikysena ir tvarkingi drabužiai Žiuljetei darė labai gerą įspūdį, nors pati to ir nesuvokė. Tačiau tai visai nepatiko abiem mokytojams Šatachianui ir Voskanianui, žadino jų pavydą ir užgaudavo savimeilę. Ypač žemaūgį Hrantą Voskanianą apimdavo tikri pavydo priepuoliai. Nei kaligrafiškai eilėmis išrašytais pergamento lapais, nei kilniu tylėjimu jam iki šiol nepavyko atkreipti ponios Bagratian dėmesio į savo svarbą visuomenėje ar į vidinio gyvenimo turtingumą. Tuo tarpu pasipūtęs metisas tuščiu stileiviškumu tučtuojau užsikariavo jos dėmesį. Voskanianas nusprendė stoti su juo į nelygią kovą. Nubėgo pas siuvėją, kuris prieš pusę šimtmečio porą metų dirbo Londone. Ant šio anglų meistro darbo kambario sienos kabojo sukirpimo pavyzdžiai ir modeliai, kurie tikrai būtų tikę nepriekaištingai atrodantiems anų laikų lordams. Tiesa, audinių pasirinkimas buvo menkas. Jam pasiūlė pilką ploną audinį, gana seną, tinkantį nebent švarko pamušalui. Voskanianas iš modelių išsirinko kaip tik aukštaūgį, ištįsusį lordą, kurio liemuo buvo aptemptas pilko frako su ilgais skvernais, panašiais į kregždės uodegą. Kai matavosi, paaiškėjo, kad pilkoji kregždės uodega neaukštam vyrukui kone siekė čiurnas. Tačiau jis, nepaisydamas siuvėjo abejonių, nesutriko. Kai drabužiai buvo pasiūti, Voskanianas prie atlapo prisisegė baltą žiedą, taip pat nužiūrėtą iš ano lordo. Deja, ir kai ką sugalvojo – nusipirko Grikoro vaistinėje stiprių kvepalų ir ant savo naujojo frako supylė vos ne pusę buteliuko. Taip jam iš tiesų pavyko jau pirmąją minutę atkreipti į save ne tik ponios Bagratian, bet ir visų kitų dėmesį. Baigėsi tuo, kad Gabrielis jį mandagiai pasivedėjo į šalį ir paprašė apsivilkti vieną iš savo švarkų. O puikųjį pilkąjį fraką teko pakabinti sode, kad išsivėdintų.

Be jau minėtų svečių, dažnai ateidavo ir senyvos poros: Petrosas Altuni su močiute Antaram ir pastorius Harutiunas Nochudianas su savo drovia žmona. Ter Haikazunas iki šiol viloje buvo lankęsis tik kartą. Vieną gražią liepos mėnesio dieną Gabrielis Bagratianas pasiūlė svečiams pramogą: kitą vakarą ir naktį praleisti ant Musa Dago ir sutikti tekančią saulę. Tai buvo tikrai europietiškas pasiūlymas, mintis, galinti ateiti į galvą turistui, kurio gyvenimas bėga tarp betono sienų ir biurokratinių raštų. O kaipgi čia? Svečius gerokai nustebino toks sumanymas. Tik Hapetas Šatachianas, nenorėdamas pasirodyti nevykėliu, ėmė džiaugtis būsimu malonumu pernakvoti po atviru dangumi. Bet Bagratianas jį nuvylė:

– Po atviru dangumi nakvoti nereikės. Sandėliuke radau tris geras palapines su visa įranga. Jos priklausė mano mirusiam broliui, jis jomis naudodavosi medžioklėse. Dvi iš jų yra modernios ekspedicinės palapinės, jis jas buvo užsakęs Anglijoje. Jos tinka dviem arba trims asmenims. O trečioji – labai didelė, prabangi šeicho palapinė. Arba Avetisas parsigabeno ją iš kokios kelionės, arba tai galbūt dar mano senelio nuosavybė…

Kadangi Žiuljetė nuoširdžiai pritarė šiai pramogai, o Stefanas tiesiog spurdėjo iš džiaugsmo, buvo pasirinkta rytojaus diena, šeštadienis. Vaistininkas Grikoras, kuris jau viską kada nors buvo patyręs ir išbandęs, kuriam niekas šiame pasaulyje nebuvo naujiena, pradedant uogienių virimu ir baigiant lyginamąja teologija, pasakojo apie savo patyrimą, kadaise įgytą po atviru dienos ar nakties dangumi. Jo įkypos akys žvelgė į tolumą, gūdus, visą laiką vienodas balsas tarytum rodė, kaip menkai jis vertina šį mažą įgytų žinių trupinėlį: jo pageltusiame veide viskas buvo nejudru, išskyrus ritmingai kretančią ožio barzdelę. Kadaise jis nenusileisdamas į slėnį išgyvendavo ant Musa Dago ne vieną savaitę. Kas iš tikrųjų pažįsta kalną (o kas gi pažįsta jį iš tikrųjų?), tam ir palapinės nereikia, tas visuomet ras saugią užuovėją naktį. Jis, Grikoras, žinoma, turįs galvoje ne tik visiems žinomą olą virš Kebusijės. Žmonių padavimai pasakoja, kad šventasis Sarkisas su kovos žirgu šuoliais lėkęs į Damladžką kovoti su pagonimis ir olas išmušusios galingos žirgo kanopos. Jei Musa Dagas ir neturi nieko bendra su šventuoju Sarkisu, tai nėra abejonių, kad čia gyvenęs atsiskyrėlis Sukiasas ir kiti anachoretai bei vienuoliai, kurie prabėgusiais šimtmečiais pastoge pasirinkdavo minėtas olas. Tiesa, vaistininkui neatėjo į galvą anomis atsiskyrėlio dienomis ieškoti dvasinės paguodos kaip tiems vienuoliams, priešingai, jam tuomet labiausiai rūpėjęs gamtos pažinimas. Anuomet jis rinkęs botanikos pavyzdžius ir sudaręs pilną Musa Dago Thesaurus Herbarum.  Gėlių mėgėjai jo registre galėtų rasti kai kurias šluotsmilgių ir pašiaušėlių atmainas, kurių nemini net garsusis Linėjus. Apie šiuos atradimus jis išsaugojo susirašinėjimą su žinomais akademikais. Deja, šiuolaikinis jaunimas prarado domėjimąsi augalų pasauliu ir jo suskirstymu, gyvena per daug nesukdamas galvos. (Tai buvo dar vienas išpuolis prieš mokytojus.) Tuo tarpu Grikoras, būdamas vaistininkas, galįs nesudėtinga


убрать рекламу






aparatūra išgauti iš Musa Dago vaistažolių visus medikamentus, kokie tik gali būti reikalingi. Jam nereikia važiuoti į Antiochiją papildyti chinino ir kitų piliulių bei miltelių iš valstybės atsargų. (Šie žodžiai buvo skirti Bagratianui, kuris įtariu žvilgsniu žvalgėsi po išminčiaus vaistinę.) Išskyrus ponią pastorienę Nochudian, išsigandusią, kad išvyka gali pakenkti jos silpnam ir ligotam Harutiunui, iškyloje nenorėjo dalyvauti tik Iskuhi. Nieko keista. Ji jau žinojo, ką reiškia nepermaldaujamas gyvenimo po atviru dangumi žiaurumas. Tai, ką kiti laikė pramoga, jai atrodė šventvagystė. Jautėsi tarytum mirštantis iš bado žmogus, matydamas, kaip kiti persisotinę mėto valgį į šiukšlyną. Ne toliau kaip septyniasdešimt mylių į rytus keliu svirduliavo mirštančių žmonių minios. Beširdis Bagratiano žaidimas ją įskaudino. Juk ji nesuprato jo tikrosios prasmės.

– Norėčiau likti namie, – prašė Iskuhi.

Gabrielis atsigręžė į ją ir griežtokai pasakė:

– Jokiu būdu, Iskuhi! Nemaniau, kad jums nepatiks šis žaidimas. Judvi su Žiuljete nakvosite didžiojoje palapinėje.

Iskuhi, nepakeldama akių nuo stalo, nežinojo, ką atsakyti:

– Aš… aš bijau… Kiekvieną naktį džiaugiuosi, kad miegu po stogu.

Gabrielis stengėsi pažvelgti jai į akis.

– O aš kaip tik maniau, kad jūs…

Iskuhi vis dar nedrįso pakelti akių, kietai suspaudė lūpas. Bagratianas dėl tokios, rodos, smulkmenos kažkodėl staiga užsispyrė:

– Iskuhi, aš reikalauju.

Jos veidas pradėjo trūkčioti. Tada Žiuljetė davė vyrui ženklą palikti Iskuhi ramybėje, leisdama suprasti, kad vėliau jai pavyks palaužti mergaitės pasipriešinimą. Tačiau tai pasirodė sunkiau, negu ji manė. Iš pradžių bandė įtikinėti moteriškais argumentais. Visi vyrai iš esmės esą vaikai. Moteriai, kuri nori būti savarankiška ir tvarkytis šeimoje savo nuožiūra, geriausia kiek įmanoma vykdyti šiuos vaikiškus norus. Tikras vyras už tai būna labai dėkingas ir nuolankus. Jei nori įgyvendinti savo norus dideliuose gyvenimo dalykuose, galima ramiai nusileisti mažuose. Tokie pamokymai, žinoma, labiau tiko Žiuljetei, ištekėjusiai moteriai. Kas darbo Iskuhi nedideli vyriški Bagratiano kaprizai? Ji sutrikusi žvelgė į šalį:

– Man tai nėra maži dalykai.

– Bet juk tai gali būti visai malonu. Vieną kartą patirti kažką nauja…

– Man jau užtenka to naujo, kurį teko patirti.

– Tavo brolis, pastorius, neprieštarauja…

Iskuhi giliai atsiduso:

– Aš taip elgiuosi ne iš užsispyrimo…

Bet Žiuljetė, regis, jau su viskuo susitaikė.

– Jei tu lieki namie, lieku ir aš. Nenoriu būti vienintelė moteris tarp tiek daug vyrų. Verčiau sėdėsiu namie.

Iskuhi ilgai žiūrėjo į Žiuljetę.

– Ne, taip negalima! Jei tu nori, eisiu kartu. Tas negeras jausmas jau praėjo. Dėl tavęs aš tikrai tai padarysiu.

Žiuljetė staiga pasijuto labai pavargusi.

– Iki rytdienos popietės turime dar daug laiko. Viską dar galima dešimt kartų apgalvoti.

Ji pakėlė ranką prie kaktos, užsidengė akis. Ją apėmė sunkus svaigulys, atrodė, tarytum dalis Iskuhi prisiminimų pateko ir į jos sielą.

– Galbūt tu viską jauti tikriau, Iskuhi! Mes gyvename per daug lengvabūdiškai…

Kitą dieną jie gana anksti išsiruošė į žygį. Dėl moterų pasirinko ne trumpesnį pakilimą per Ąžuolų tarpeklį, o gerokai ilgesnį, bet lengvesnį per Šiaurinę perėją. Kol ją pasiekė, reikėjo pereiti kaimo keliu per Azirą iki Bitiaso vidurio, iš viso apie pusę mylios. Šiandien Musa Dagas atrodė kaip maloni alpinė pieva, nepaisant tarpeklių, stačių uolų ir susipynusių krūmų. Kalnas lankytojams atskleidė savo gražiausią pusę. Iskuhi tylėjimas skendo bendrame triukšme. Bet ir ji, regis, truputį pralinksmėjo.

Gabrielis Bagratianas pastebėjo, kad jo sūnus, lankydamas mokytojo Šatachiano mokyklą, labai sparčiai praranda europietišką auklėjimą.

– Jo beveik neįmanoma atpažinti, – kartą pasakė Žiuljetė vyrui. – Turime jį gerai prižiūrėti. Jis jau kalba tokia pat netašyta prancūzų kalba kaip ir jo šaunusis mokytojas.

Stefanas pažinojo Damladžką ne ką blogiau negu tėvas. Kartais net apsimesdavo esąs visų iškylautojų vadovas. Tačiau jam buvo sunku laikytis maršruto, nes norėjosi išbandyti kiekvieną sunkesnę kliūtį, parodyti savo vikrumą. Kartais jis visus smarkiai aplenkdavo, kartais atsilikdavo taip toli, kad iškylautojai vos girdėdavo jo balsą, atsiliepiantį į jų šauksmus. Atsilikdavo jis ne šiaip sau. Sato, aišku, neleido dalyvauti išvykoje, nors Stefanas to ir prašė. Iki šiol baikščiai, liesai mergaitei nebuvo galima prikišti jokių nusižengimų, bet daugelis bjaurėjosi jos „nešvariomis akimis“. Kadangi namuose Sato buvo vienintelis jo amžiaus vaikas, Stefanas jautė jai savotišką vaikišką solidarumą. Dabar jis irgi buvo tikras, kad ji, įpratusi sekioti iš paskos, eina kartu su jais. Todėl kartkartėmis sustodavo, palaukdavo jos ir paėjėdavo su ja kelis žingsnius. Kalbėtis su Sato buvo labai sunku. Kartais ji atsakydavo visai aiškiai ir sklandžiai, bet paskui ją pagaudavo kažkoks priepuolis ir iš jos burnos imdavo sklisti beprasmiški, šiurpūs garsai.

Nuostabiai gražią pievą jie priėjo anksčiau, negu Gabrielis tikėjosi. Čia, Avakiano prižiūrimi, buvo šauniai padirbėję Kristaforas, tarnas Misakas ir vienas arklininkas. Palapinės jau stovėjo, gerai pritvirtintos prie žemės. Virš šeicho, o gal senelio Avetiso palapinės net plazdėjo vimpelas su išsiuvinėtu senovišku armėnų herbu, kurio centre matėsi Araratas, Nojaus arka ir dangun kylantis balandis.

Palapinė iš tiesų buvo gražus būstas, atkeliavęs iš tolimų didybės ir prabangos laikų. Jos ilgis aštuoni žingsniai, plotis – septyni. Karkasą sudarė rankos storumo brangaus medžio kartys, iš vidaus sienos išklotos puikiais kilimais. Palapinė turėjo ir nemažą trūkumą – aštriai kvepėjo kamparu ir senu audiniu. Palapinės buvo laikomos suvyniotos ir užsiūtos dideliuose maišuose. Namų valdytojas Kristaforas kas kiek laiko apibarstydavo jas kalnais kamparo ir milteliais nuo kandžių. Dvi naujoviškos ekspedicinės palapinės, kurias Avetisas jaunesnysis prieš keletą metų buvo atsigabenęs iš Londono į Johunoluką, visiems atrodė daug įdomesnės, nors pasiūtos iš paprastos palapinių medžiagos. Užtat jose galėjai rasti viską, ko tik gali prisigalvoti patyręs medžiotojas ir kompaniją mėgstantis žmogus. Avetisas, kol jo dar nebuvo pakirtusi netikėta liga, su dviem draugais anglais planavo kelionę į kalnyną ir stepes, į kurias, galima sakyti, dar nebuvo įžengusi žmogaus koja. Palapinėse netrūko nieko. Sulankstomos lauko lovos, ant kurių gana patogu ir minkšta gulėti, šilkiniai miegmaišiai, lengvutės sulankstomos kėdės ir stalai. Virimo reikmenys, arbatos indai, dubenys ir lėkštės – viskas iš aliuminio. Guminės vandens kriauklės ir praustuvai, be to, žibalinės ir spiritinės lempos, gerai apsaugotos nuo vėjo.

Keliautojai ėmė dalytis vietas. Žiuljetė atsisakė nakvoti šeicho palapinėje ir kartu su Iskuhi pasirinko modernią palapinę. Grikorui ir Gonzagai atiteko kita ekspedicinė palapinė. Mokytojas Voskanianas, griežtu žvilgsniu žvilgtelėjęs į Žiuljetę ir daugiau nieko nepaaiškinęs, pasakė, kad jam būsią geriausią praleisti naktį vienam, be žmonių draugijos. Tai sakydamas jis krestelėjo garbanotą galvą tarytum laukdamas, kad visi ims žavėtis jo drąsiu ir išdidžiu sprendimu ir kad draugiškas moters balsas bandys jį atkalbėti. Bet Žiuljetė nepagalvojo nei apie laukinius žvėris, nei apie dezertyrus, kurie galėjo kelti Voskanianui pavojų. Kiti irgi nenorėjo trukdyti jo vienišo pokalbio su savo siela, jis išdidžia veido išraiška nusigręžė į šalį ir likusią vakaro dalį praleido kažką svarstydamas ir negalėdamas atšaukti sprendimo, kurio kiti nelabai suprato. Gabrielis, Stefanas, Avakianas ir Šatachianas įsitaisė miegoti puikioje didžiojoje palapinėje, virš kurios plevėsavo vimpelas.

Bagratianas mintyse pavadino šį vakarą generaline repeticija. Bet vakaras prabėgo be didesnių įvykių, kurie būtų pateisinę šį pavadinimą, prabėgo kaip šimtai panašių iškylų. Neįvyko nieko nepaprasta, nebent tai, kad virėjas Hovhanesas vakarienę ruošė ant didelio atviro laužo. Beje, Misakas prieš porą dienų įsidrąsinęs nuvyko į Antiochiją ir iš pažįstamo karo reikmenų tiekėjo nupirko angliškų konservų tiek, kad vos panešė mulas, taigi šiandien išbandė konservus. Kol visi valgė, Stefanas kelis kartus atsikėlė ir nunešė dalį savo maisto, įvynioto į duoną, išalkusiai Sato, kuri nedrįso pasirodyti laužo šviesos rate. Žmonės sėdėjo kaip pridera ant patiesalų prie laužo ugnies. Misakas lygioje vietoje išskleidė staltiesę, ant jos sustatė dubenis su maistu. Vakaras buvo maloniai vėsus. Mėnuo artėjo prie pilnaties. Laužas ėmė blėsti. Gėrė vyną ir stiprią šilkauogių degtinę, kurią gamina kaimų gyventojai. Tačiau kažkodėl šį vakarą jie nesijautė jaukiai, nesidžiaugė nuotykiu. Žiuljetė gana anksti atsiskyrė nuo kompanijos. Ji buvo kiek prislėgta. Tik dabar suprato Iskuhi priešinimąsi iškylai. Visur aplink tykojo laukinė, negyvenama žemė, rimta ir rūsti. Gal Gabrielis iš tikro sugalvojo kažką šventvagiška? Jiedvi su Iskuhi sulindo į palapinę. Kiti irgi palinkėjo savo kaimynams labos nakties. Voskanianas pakėlęs galvą nužingsniavo toliau, atsigulė netoli tarnų nakvynės vietos ir dėl savo tuštybės visą naktį kentė šaltį. Gabrielis paskirstė nakties sargybą. Du vyrai turėjo pasikeisdami po tris valandas saugoti palapines. Bagratianas įdavė šautuvus su tikrais šoviniais. Kristaforas ir Misakas su jo broliu Avetisu eidavo medžioti ir mokėjo elgtis su ginklais. Pagaliau atsigulė ir Gabrielis. Kaip ir Iskuhi negalėjo užmigti. Mergaitė gulėjo lyg sustingusi, nejudėdama, bijodama pažadinti Žiuljetę. Gabrielis ilgas valandas vartėsi nuo vieno šono ant kito. Jį troškino kamparo ir apipelijusio audinio kvapas. Pagaliau apsirengė ir išlindo iš palapinės. Buvo gal pusvalandis iki vidurnakčio. Sargybinius – Misaką ir virėją – pasiuntė miegoti. Likęs vieninteliu Trijų palapinių aikštės sargybiniu, jis iš lėto žingsniavo čia į vieną, čia į kitą pusę. Kartais įžiebdavo kišeninį žibintuvėlį, kuris apšviesdavo tik nedidelį ratą. Naktis, regis, neslėpė jokių pavojų. Iš slėnio iškylautojų neatsekė nė vienas sulaukėjęs šuo žibančiomis akimis. O juk naktį apačioje jie žmonėms kelia nemažą nerimą. Ir šiaip nesigirdėjo jokių grėsmingų balsų. Tamsoje šmėkščiojo šikšnosparniai. Kai iš debesies išniro jau besileidžiantis į jūrą mėnuo, mirtinoje tyloje staiga pragydo lakštingala – taip skambiai ir gyvai, kad Bagratianas buvo tiesiog sukrėstas. Jis bandė suprasti, kaip jo slapčiausios mintys jau įgavo tokį ryškų pavidalą. Dangaus fone buvo galima įžvelgti visas tris palapines. Kas čia vyksta? Jis negalėjo nieko galvoti, sielą užplūdo tiek daug jausmų. Kai Gabrielis užsidegė dar vieną cigaretę, netoliese pasirodė vaiduoklis, kuris irgi užsidegė cigaretę. Vaiduoklis mūvėjo kailinę turkų kareivio kepurę, buvo pasirėmęs ant šautuvo. Veido nebuvo galima aiškiai įžvelgti, bet cigaretės šviesoje šmėkštelėjusi fizionomija atrodė smarkiai sulysusi. Gabrielis šūktelėjo vaiduokliui. Šūktelėjo antrą ir trečią kartą, bet niekas nesujudėjo. Gabrielis išsitraukė revolverį ir garsiai atlaužė gaiduką. Tai buvo tuščias formalumas, nes Gabrielis žinojo, kad šešėlis nesirengia daryti jam nieko bloga. Vaiduoklis valandėlę stovėjo nejudėdamas, paskui pasigirdo abejingas, niekinamas juokas, cigaretė dingo, o kartu ir žmogus. Gabrielis prižadino Kristaforą:

– Čia kažkas vaikšto. Manau, kad tai dezertyrai.

Namų valdytojas neatrodė nustebęs.

– Tikriausiai dezertyrai. Jiems irgi nelengvas gyvenimas.

– Aš mačiau tik vieną.

– Gal tai buvo Sarkisas Kilikianas?

– O kas gi tas Sarkisas Kilikianas?

– Astvac im ! Gailestingasis Dieve!

Kristaforas beviltiškai skėstelėjo rankomis, lyg būtų neįmanoma apsakyti, kas per vienas tas Sarkisas Kilikianas. Bet Bagratianas įsakė savo vyrams, kurie visi jau buvo nubudę:

– Eikite, paieškokite to Sarkiso Kilikiano! Duokite jam pavalgyti. Jis turbūt smarkiai išalkęs.

Kristaforas ir Misakas, pasiėmę kelias dėžutes konservų ir žibintuvėlį, leidosi ieškoti bėglio, bet po valandėlės grįžo nieko nenuveikę. Ko gero, paskutinę akimirką jie pabūgo.

Vakaras prabėgo liūdnai, o rytas atnešė tikrą nusivylimą. Pasaulis skendėjo ūkuose. Visus apėmė nerimas. Saulė patekėjo, bet jos nebuvo matyti. Jie vis tiek užkopė ant pliko kauburio, nuo kurio iš lėto, vaduodamasi iš miglų, atsivėrė jūra ir sausuma. Bagratianas apsidairė.

– Porą savaičių čia būtų galima ištverti.

Pasakė tarytum norėdamas apginti Musa Dago grožį nuo nepelnytos paniekos. Grikoras, pilnas nepajudinamos ramybės, pažvelgė į gana neramią jūrą.

– Anksčiau, mano laikais, gražią dieną iš čia buvo galima įžvelgti Kiprą.

Niekas nesijuokė iš Grikoro žodžių, niekas nepaklausė, ar Kipro sala ten pietvakariuose nuplaukė toliau į Viduržemio jūrą nuo tada, kai anglai pavertė ją savo karinio laivyno baze. Bagratianas irgi pažvelgė į Kipro pusę.

– Nuo Andriejaus kyšulio iki Oronto deltos nėra ir keturiasdešimties jūrmylių. Kol kas pakrantėse nepasirodė nė vieno anglų ar prancūzų karo laivo.

– Šiaip ar taip, jie stovi Kipro uostuose.

Tardamas šiuos nepajudinamos ramybės kupinus žodžius Grikoras atsuko Kiprui nugarą ir abejingai pažvelgė į begalines platumas pietuose ir rytuose, kurių jau dešimtis metų nebuvo matęs. Iš skystėjančio rūko pasirodė ryškios Romos laikų Seleukijos akveduko arkos. Virš skurdžių kalnų į rytus nuo Damladžko kilo apvali rūdžių spalvos saulė. Į Antakijos pusę bangavo pilkos ir rusvos kalvos. Nesuprantama, kad tose sausose žemės raukšlėse, tose nedirbamose plokštikalnėse turėjo gyventi šimtai tūkstančių žmonių. Vienodas nykus vaizdas paskatino vaistininką užsiminti apie dalykus, apie kuriuos paprastai nekalbėdavo. Jo pirštas pakibo ore:

– Štai, žiūrėkit! Viskas kaip visada! Abdiulchamido laikais dažnai liepsnodavo visas horizontas. O vis dėlto pavyko sulaukti senatvės.

Gonzaga Marisas iš visų iškylautojų, ko gero, miegojo kiečiausiai, atrodė atsigavęs, tvirtas. Parodė į didįjį Svedijos spirito fabriką, kurio kaminas jau pradėjo rūkti. Fabrikas priklausąs vienai užsienio kompanijai, pasakojo jis, o direktorius esąs graikas, su kuriuo jis susipažino Aleksandretėje.

Juodu kalbėjosi vos prieš dvi dienas, ir jis sužinojo svarbių naujienų. Pirmoji: Romos popiežius ir Amerikos prezidentas sėkmingai rengia bendrą taikos sutartį. Antroji: armėnai bus iškeldinami tik iš Anatolijos vilajetų, bet ne iš Sirijos. Jis, Gonzaga, negalįs patikrinti, kiek patikimos šios žinios, bet jo draugas fabriko direktorius esąs gerbiamas žmogus, kas mėnesį susitinkąs su Alepo vali . Jiedu tariasi dėl valstybinių pristatymų.

Tą akimirką Gabrielio širdį užplūdo tvirtas tikėjimas, kad pavojus praėjo, kad tai, kas buvo priartėję, traukiasi į nematomą tolumą. Jam pasirodė, kad tai jis privertė tragišką likimą trauktis. Dėkingumo jausmo pagautas sušuko:

– Tik pažvelkit! Argi čia ne gražu?

Žiuljetė ragino greičiau grįžti į namus. Ji nemėgo iš pat ryto būti draugijoje, ypač vyrų. Iš ryto gerai atrodo tik bjaurios moterys, nors šeštą valandą ryto nė viena neatrodo kaip tikra dama. Be to, prieš mišias norėjo bent valandą pailsėti. Būdama katalikė, ji prieš santuoką su Gabrieliu priėmė armėnų bažnyčios tikėjimą. Tai buvo jos auka, ji tai primindavo jam, kai juodu susibardavo. Ji turėjo priekaištų ir armėnų bažnyčiai. Jos nuomone, toji bažnyčia per daug paprasta, be puošmenų. Kad nacionalinė bažnyčia daugumą surinktų lėšų panaudoja švietimui, mokykloms, jai atrodė per daug racionalu. O labiausiai Žiuljetei nepatiko, kad Armėnų apaštališkosios bažnyčios kunigai nešioja barzdas, kai kurie labai ilgas. Barzdotų vyrų ji negalėjo pakęsti.

Namo grįžo trumpesniu taku, einančiu į Johunoluką per Ąžuolų tarpeklį. Čia namus galima pasiekti per valandą. Grikoras, Gabrielis ir Šatachianas ėjo pirmieji. Iš paskos sekė Stefanas ir Iskuhi, o paskui Hrantas Voskanianas, vienas. Mokytojas buvo paniuręs, visa savo išvaizda rodė esąs įpykęs ant viso pasaulio. Kartais piktu spyriu paridendavo tako akmenis, lyg norėdamas pasikėsinti į pirma jo einančiųjų gyvybę. Paskutinė ėjo Žiuljetė, o greta – Gonzaga Marisas. Avakianas žadėjo grįžti kiek vėliau. Jis naudojosi proga dar kiek patobulinti nubraižytą žemėlapį. Bagratianas liepė kol kas negriauti palapinių. Vienas iš arklininkų turėjo likti ant Damladžko ir jas saugoti. Gal netrukus jie panorės surengti dar vieną iškylą. Taip elgtis Gabrielį vertė prietaras, kad tokie prisirengimai padeda palaužti likimo galią. Varganas mulų takas kartais dingdavo krūmuose ir skaldos nuošliaužose. Žiuljetės kojos su lengvu apavu, neįpratusios prie tokių kliūčių, netrukus pailso. Tada Gonzaga tvirtai suėmė ją už rankos. Tarp jųdviejų užsimezgė padrikas, nerišlus pokalbis.

– Man neišeina iš galvos, kad mudu čia vieninteliai svetimi, ponia.

Žiuljetė išgąstingai žvelgė į žemę po kojomis.

– Jūs bent jau graikas… Lyg ir ne visai svetimas…

Gonzaga leido jai įveikti kliūtį be jo pagalbos.

– Ką? Aš užaugau Amerikoje… O jūs labai seniai ištekėjusi už armėno.

– Taip. Mano buvimą čia galima suprasti… O jūsų?

– Mano gyvenime paprastai pirma būna poelgis, o tik vėliau paaiškinimas.

Takas darėsi labai skardus, ir juodu turėjo kiek pabėgėti. Paskui Žiuljetė atsikvėpė ir sustojo.

– Niekaip nesuprantu, kaip jūs čia atsidūrėte… Apie tai nemėgstate kalbėti… Ką gali veikti Aleksandretėje amerikietis, jei jis neprekiauja ėriukų kailiais, medvilne ar juodaisiais riešutais?

– Nors nesu atlapaširdis… čia prašom atsargiau… galiu jums pasakyti, ką veikiau. Buvau pianistas gastroliuojančioje muzikinėje trupėje… Bjaurus amatas… Nors mano buto šeimininkas Grikoras apie jį labai geros nuomonės.

– Taip? Paskui gėdingai palikote savo kolegas… Kurgi grupė dabar?

– Jie sudarė sutartis Alepe, Damaske, Beirute…

– Jūs pabėgote?

– Taip, tikrai! Tai buvo tikras bėgimas… Viena iš mano ligų…

– Bėgimas? Toks jaunas žmogus kaip jūs? Na, tikriausiai buvo kokia nors priežastis…

– Nesu toks jaunas, kaip jums atrodo.

– O Dieve! Kas per kelias! Mano batai pilni akmenų… Prašom duoti man ranką! Štai taip!

Kaire ranka ji tvirtai įsikibo į savo palydovą. Dešiniąja iškratė akmenukus iš bato. Gonzaga grįžo prie ankstesnio klausimo:

– Kaip jums atrodo, kiek man metų? Pabandykit atspėti…

– Man nelabai sekasi spėlioti…

Gonzaga, rimtai ir tarytum prasikaltęs:

– Trisdešimt dveji!

Žiuljetė susijuokė:

– Argi vyrui tai daug?

– Tikriausiai mačiau daugiau pasaulio nei jūs, ponia… Kai tenka tiek klajoti, imi suprasti, kur yra tiesa…

– Kažin kur nuėjo kiti? Ei! Galėtų bent atsiliepti.

– Mes nepasiklysime.

Kai takas vėl tapo status ir užžėlęs krūmokšniais, Žiuljetė sustojo.

– Aš nepratusi taip kabarotis… Man skauda kojas… Sustokime valandėlę!

– Čia nėra kur atsisėsti.

– Patariu jums, Gonzaga, bėkite iš Johunoluko! Kas jums gali nutikti? Jūs – Amerikos pilietis… Atrodote visai ne kaip armėnas…

– O kaip aš atrodau? Kaip prancūzas?

– Na, per daug nefantazuokite…

Jiems kelią kirto mažas upokšnis, tekąs Ąžuolų tarpeklio dugnu. Liepto nebuvo, net paprasčiausio rąsto. Gonzaga lengvu judesiu perkėlė Žiuljetę per upelį. Matydamas jo siaurus pečius nebūtum patikėjęs, kad jis turi tiek jėgos. Ji pajuto šaltus vyro pirštus ant savo šlaunų. Takas darėsi nuolaidesnis, juodu paspartino žingsnį. Gonzaga prabilo apie svarbiausią dalyką:

– O kaip Gabrielis Bagratianas? Kodėl jis lieka čia? Argi jam būtų sunku išvažiuoti iš Turkijos?

– Karo metu? Kurgi jis galėtų išvažiuoti? Mes Turkijos piliečiai. Gabrielis – karo prievolininkas. Iš mūsų atėmė pasus… Kas supras, ką sugalvojo tie laukiniai?

– Bet jūs tikrai atrodote kaip prancūzė, Žiuljete… Ne, iš tikrųjų jūs atrodote kaip anglė…

– Prancūzė? Anglė? Ką visa tai reiškia?

– Reikia tik trupučio drąsos, ir jūs įveiktumėte visas užkardas…

– Aš žmona ir motina!

Žiuljetė dabar žengė taip greitai, kad Gonzaga kiek atsiliko. Jai pasirodė, kad išgirdo jį šnibždant: „Ką gi, gyvenimas yra gyvenimas.“ Ji trumpai atsigręžė.

– Jei taip manote, kodėl pasiliekate Azijoje?

– Aš? Juk karas visiems pasaulio vyrams yra karas.

Žiuljetė vėl kiek sulėtino žingsnį.

– Jums viskas taip paprasta, Gonzaga. Kad mes turėtume jūsų amerikietišką pasą! Galite keliauti savo grupei iš paskos į Damaską ar Beirutą. Kodėl jūs taip įsitvėrėte šio Dievo pamiršto žemės kampelio?

– Kodėl? – dabar Gonzaga galėjo eiti visai šalia Žiuljetės. – Kodėl? Jeigu ir labai gerai žinočiau, jums, Žiuljete, ko gera, vis tiek nenorėčiau to pasakyti.

Prie kito posūkio jų laukė Voskanianas. Jis įveikė savo užsispyrimą ir prisijungė prie šios poros, retkarčiais nužvelgdamas Žiuljetę niūriu, įsakmiu žvilgsniu. Iki pat vilos vartų niekas daugiau nepratarė nė žodžio.

Gabrielis, kažkokių dvasių paragintas, surengė generalinę repeticiją paskutinę valandą. Prie namų vartų jo laukė rauplėtasis Ali Nazifas.

– Pone, atėjau savo medžidijos, juk davei nedidelį užstatą.

Gabrielis ištraukė iš piniginės vieno svaro banknotą ir ramiai padavė Ali Nazifui, lyg viskas būtų tvarkoje, lyg žodinio pranešimo būtų galima laukti kantriai ir be nerimo. Senasis zaptijas atsargiai paėmė pinigus.

– Aš nusikalstu įsakymui. Neišduok manęs, efendi!

– Tu gavai pinigus. Kalbėk!

Ali Nazifo žvilgsnis ėmė neramiai bėgioti.

– Po trijų dienų per kaimus pereis miudiras ir policijos kapitonas.

Bagratianas pastatė į kampą lazdą, nusikabino nuo peties žiūroną.

– Taip? Ir ką gi gera jie mums praneš?

Žandaras pasikasė neskustą smakrą.

– Jūs turėsite iš čia išsikelti, visi! Tai vali  ir kaimakamo įsakymas. Zaptijai surinks jūsų žmones nuo Svedijos iki Antakijos ir išvarys į rytų pusę. Dar pasakysiu, kad Alepe irgi negalėsite apsistoti. Dėl konsulų.

– O tu, Ali Nazifai? Ar tu irgi būsi tarp tų zaptijų?

Rauplėtasis žandaras su siaubu pakėlė rankas.

– Inšalah!  Dėkui Dievui! Ne! Argi negyvenau su jumis dvylika metų? Buvau visos apskrities komendantas. Ir neturėjome jokių nemalonumų. Prižiūrėjau, kad būtų tvarka, dieną ir naktį. O dabar dėl jūsų prarasiu tokią gerą tarnybą. Koks nedėkingumas! Mūsų postas iš viso bus panaikintas.

Norėdamas paguosti vargšą zaptiją, Gabrielis įbruko jam į ranką kelias cigaretes.

– O dabar pasakyk man, Ali Nazifai, kada bus panaikintas tavo postas?

– Gavau įsakymą šiandien pat keliauti į Antakiją. O paskui čia atvyks miudiras su visa kuopa.

Tuo metu į namus sugrįžo Žiuljetė, Iskuhi ir Stefanas. Pamatę Ali Nazifą jie nė kiek nenustebo ir nieko neįtarė. Gabrielis pasivedėjo zaptiją iš tarpuvartės į žvyruotą aikštelę priešais namus.

– Iš tavo žodžių, Ali Nazifai, išeitų, kad kaimai tris paras nebus saugomi.

Gabrieliui tai pasirodė įtartina. Bet žandaras ėmė kalbėti dar tyliau:

– Efendi, jei mane išduosi, mane pakars ir dar užkabins ant krūtinės lentelę su užrašu: „Tėvynės išdavikas“. Bet aš tau pasakysiu viską. Tris dienas kaimuose nebus nė vieno zaptijo, nes postai bus iš naujo skirstomi Antakijoje. O paskui jums dar duos porą dienų pasiruošti.

Gabrielis atidžiai pažvelgė į savo namų langus lyg bijodamas, kad Žiuljetė gali jį stebėti.

– Ali Nazifai, ar turėjai pristatyti gyventojų sąrašus?

Rauplėtasis su geraširdiška klasta sumirksėjo žiūrėdamas Gabrieliui į akis.

– Nesitikėk nieko gera, efendi! Jie ypač nekenčia turtingų ir išsilavinusių. Kokia mums nauda, sako jie, jei išgaiš neturtingi ir darbštūs armėnai, o ponai, pinigų maišai ir advokatai liks gyvi mūsų šalyje? Tavo reikalai ypač prasti, tavo vardas sąrašo viršuje, efendi. Jie daug apie tave kalbėjo. Nemanyk, kad paliks ramybėje tavo šeimą. Jie viską apsvarstė labai išsamiai. Iki Antakijos jūs būsite kartu, o paskui jus išskirs.

Bagratianas nužvelgė zaptiją beveik susižavėjęs.

– Atrodo, tu esi didelis žmogus, apie viską informuotas. Gal miudiras atvėrė tau savo širdį, Ali Nazifai?

Žandaras ceremoningai nusilenkė.

– Tik dėl tavęs, efendi, taip stengiausi. Stoviniuodamas kanceliarijose klausiausi ištempęs ausis, ką jie kalba apie tave. O efendi, be tavo vieno vargano svaro nusipelniau atlyginimo aname pasaulyje. Ką šiandien reiškia vieno svaro banknotas? Jei turguje jį apskritai iškeis, tai vis tiek apgaus. O štai tiems, kurie ateis į mano vietą, atiteks daugiau kaip šimtas svarų ir visi kyšiai, kuriuos galima gauti kaimuose. Jiems atiteks tavo namai su visais jų turtais. Nes tau neduos nieko pasiimti. Jiems atiteks tavo arkliai, tavo sodas ir visi jo vaisiai…

Bagratianas pertraukė šį poetišką savo turtų vardijimą:

– Tegul jiems visa tai išeina į naudą!

Jis ištiesė nugarą, pakėlė galvą. Ali Nazifas liūdnai trypčiojo vietoje.

– Aš tau viską pardaviau už vieną popierėlį.

Norėdamas jo atsikratyti, Gabrielis ištraukė iš kišenės visus piastrus, kiek tik turėjo.

Įėjęs į kunigo namus Gabrielis labai nustebo, kad Ter Haikazunas apie artėjančią katastrofą buvo sužinojęs keletą valandų prieš Ali Nazifo pranešimą. Ankštame kambaryje buvo susirinkę Tovmasas Kebusianas, dar šeši muchtarai, du vedę kaimo kunigai ir Bitiaso pastorius Nochudianas. Papilkėję, tarytum vaškiniai veidai. Perkūno trenksmas neišsklaidė liguisto vangumo, apsėdusio juos jau kelias savaites, gal tik dar jį sutirštino. Jie stovėjo prisispaudę prie sienos, galėjai pamanyti, kad ten įaugę. Sėdėjo tik Ter Haikazunas. Atloštas veidas buvo patamsėjęs, bet rankas, ramiai gulinčias ant stalo, glostė ryškus saulės spindulys. Jei kas kalbėdavo, tai tik pašnibždomis, nejudindamas lūpų. Ter Haikazunas irgi patylomis kreipėsi į Bagratianą:

– Paprašiau muchtarus, kad jie, grįžę į savo kaimus, sušauktų žmones. Dar šiandien, kiek galima greičiau, visi suaugusieji nuo Vakifo iki Kebusijės turi susirinkti Johunoluke. Sušauksime didįjį susirinkimą, aptarsime, ką turime daryti…

Iš kampo pasigirdo virpantis pastoriaus Nochudiano balsas:

– Daryti iš tikrųjų nėra ko…

Bitiaso muchtaras žengė į kambario vidurį.

– Ar tai turi kokios nors prasmės, ar ne, reikia, kad žmonės susirinktų, išklausytų, ką mano kiti, ir pasakytų savo nuomonę. Tada viskas bus lengviau.

Ter Haikazunas suraukęs antakius kantriai išklausė šių jo kalbą pertraukusių žodžių. Tada toliau aiškino Gabrieliui, ką manąs:

– Susirinkime kaimų bendruomenės turės skirti patikimus žmones, kurie imtųsi joms vadovauti. Dabar vienintelis mūsų ginklas – tvarka. Jei kelyje klausysime vadovų ir laikysimės tvarkos, galbūt liksime gyvi…

Tardamas žodį „kelyje“ Ter Haikazunas kilstelėjo pusiau primerktus vokus ir atidžiai pažvelgė į Gabrielį. Tovmasas Kebusianas palingavo plika galva:

– Aikštėje prieš bažnyčia susirinkimas negali vykti. Bažnyčioje irgi ne. Juk visur zaptijai! Gali ir dar kas nors pasipainioti. Dievas žino, kas gali prisėlinti, klausytis, o paskui įskųsti! Be to, bažnyčioje per maža vietos. O kurgi daugiau?

– Kur? Tai labai paprasta, – pirmą kartą prašneko Bagratianas. – Mano sodas aptvertas aukšta mūrine siena. Sienoje trejos durys, kurias galima uždaryti. Vietos ten užtektų dešimčiai tūkstančių žmonių. Būsime kaip tvirtovėje.

Bagratiano pasiūlymas visiems patiko. Nieko negalėjo prikišti nei tie, kurie buvo pasirengę priimti pražūtį iš nevilties ar neveiklaus vangumo, nei tie, kurie linkę visiems ir visada prieštarauti. Ką galima prikišti armėnų slėnio žmonėms, kad jie neišvengiamos mirties akivaizdoje susirenka paskirti vadovus, kurie tikriausiai bus tokie pat bejėgiai kaip ir tie, kuriems jie vadovaus? Susirinkimo vieta buvo saugi, nereikėjo bijoti, kad sulauks dar didesnių bausmių. Galbūt turėjo reikšmės ir tikėjimas, kad Bagratianų šeima palaiko ryšius su įtakingais žmonėmis, kurie galėtų kaip nors padėti septyniems kaimams. Sustingę, vos pavilkdami kojas vyrai išėjo iš kambario, pažadėję tučtuojau surinkti savo kaimų žmones. Kadangi Johunolukas buvo vietovės centre, ketvirtą valandą po pietų toliausiai gyvenantys turėtų būti efendi  Gabrielio Bagratiano sode. Muchtarai norėjo patys saugoti sodo vartus, kad į vidų neprasmuktų nė vienas nepageidautinas pašalinis asmuo. Ter Haikazunas atsistojo. Skambėjo varpai. Laikas rengtis mišioms.

Iš visų krikščioniškų konfesijų armėnų bažnyčios mišios trunka ilgiausiai. Nuo Introitus  – įžangos iki palaiminimo mišių pabaigoje praeina ne mažiau kaip pusantros valandos. Choro giedojimo nelydi jokie muzikos instrumentai, išskyrus varpelius ir būgnus. Sekmadieniais, kai žmonės kur nors skuba, choras gieda greičiau versdamas ir kunigą skubėti ir greičiau baigti mišias. Bet šiandien tai buvo neįmanoma. Labai susikaupęs Ter Haikazunas ilgiau nei bet kada užtrukdavo prie kiekvieno liturginio veiksmo ir žodžio. Gal karščiau meldėsi prašydamas stebuklo, stebuklingos pagalbos? Gal norėjo kuo toliau nustumti tą akimirką, kai virš nieko nenujaučiančios bendruomenės galvų trenks žaibas? Bet toji akimirka vis tiek atėjo labai greitai, tuoj po to, kai jis palaimino tikinčiuosius ir ištarė žodžius: „Telydi jus Viešpaties ramybė.“ Žmonės suoluose jau subruzdo keltis. Bet Ter Haikazunas priėjo prie pat altoriaus laiptų krašto, išskėtė rankas ir sušuko:

– Tai, ko bijojome, įvyko!

Ramiu, santūriu balsu kunigas kalbėjo toliau. Tegul niekas veltui nesiblaško ir nepasiduoda panikai. Mirtina tyla, kuri viešpatauja dabar, tegul išlieka ir per ateinančias dienas. Jokie neapgalvoti veiksmai, sumaištis, verksmai ir dejonės nieko nepadės, nebent tik viską pablogins. Vienybė, tvirtumas, tvarka – štai kas gali pagerinti padėtį. Dar yra laiko apgalvoti kiekvieną žingsnį. Ter Haikazunas pakvietė bendruomenę į susirinkimą prie Bagratiano namų. Kiekvienas suaugęs protingas žmogus, vyras ar moteris, turi ateiti.

Šiame susirinkime septyni kaimai ne tik aptar


убрать рекламу






s, kaip elgtis ateityje, bet ir išsirinks vadovus, kurie iš paskutiniųjų gins žmones nuo valdžios atstovų. Šį kartą neužteks kaip paprastai balsuojant pakelti ranką. Todėl kiekvienas tepasiima popieriaus lapelį ir pieštuką, kad galėtų atiduoti savo balsą tinkama forma.

– O dabar ramiai eikite į namus, kiekvienas atskirai, – mokė kunigas minią. – Nesiburkite į grupes! Neatkreipkite į save dėmesio! Galimas dalykas, kad čia jau atsiųsta šnipų. Zaptijai neturi pastebėti, kad jūs pasirengę. Nepamirškite lapelių ir ateikite laiku! Ir svarbiausia – ramybė!

Daugiau raginti nereikėjo. Žmonės tylėdami kaip numirėlių ar mirties paliestųjų būrys išsvirduliavo į šviesą, regis, nepažindami šviesos.

Žmogus nežino, ko vertas, kol ateina išbandymo valanda.

Kokia buvo Gabrielio Bagratiano biografija iki šios dienos? Kilęs iš garsios šeimos. Užaugo nieko nestokodamas, gyveno Europoje, Paryžiuje, jo gyvenimą nulėmė mintis ir meditacija. Seniai atsiskyręs nuo tautos, valstybės, nuo bet kokios masinės organizacijos, apsaugotas nuo aplinkinio pasaulio „abstraktus“ žmogus. Išorinių kliūčių, su kuriomis tenka susidurti, nedaug. Vyresnysis brolis – nematomas, nepasiekiamas geradaris, šeimos galva, rūpinasi visais jo poreikiais. Tada ateina vienintelė keista pertrauka į šią vidun nukreiptą, mąstančią ir jaučiančią būtį – karinės mokyklos ir karo epizodas. Nelengva perprasti patriotinį idealizmą, kuris staiga pagauna šį mąstytoją. Sunku paaiškinti vien turkų ir armėnų jaunimo politinio broliavimosi idėjomis. Galbūt čia svarbu dar kai kas, slaptas nerimas, bandymas pabėgti nuo pernelyg saugaus gyvenimo. Šios palyginti neilgos kampanijos metu Gabrielis Bagratianas pastebi keletą naujų savo ypatybių. Jis nėra vien į vidinį pasaulį susikoncentravęs žmogus, kaip iki šiol tikėjo. Jis labiau negu jo rytiečiai draugai pasižymi veiklumu, išradingumu, apdairumu, drąsa. Greitai kyla tarnyboje, keletą kartų apdovanojamas, apie jį pranešama kariuomenės vadovybei. Laikui bėgant visa tai, žinoma, dingsta, tampa tarytum kažkokiu nelogišku prisiminimu, viršų paima jo tikroji prigimtis, dabar ji ramesnė ir daug brandesnė negu pirma. Šiandiena, liepos dvidešimt ketvirtoji, paverčia visus ligšiolinius jo gyvenimo metus pasirengimu, įžanga.

Labiausiai stebisi Samvelas Avakianas, matydamas, kaip ilgas savaites puoselėtos nuobodžiaujančio pono chimeros darniai susijungusios virsta prasmingu karinės operacijos planu. Juodu sėdi Bagratiano darbo kambaryje, durys užrakintos. Gali belstis, gali šaukti kas nori, neatidarys. Paslaptingi štrichai, kryžiai, banguotos linijos žemėlapiuose, kuriuos studentas laikė kantrybės išbandymo žaidimais, staiga tampa gerai apgalvota gynybos sistema. Storas mėlynas brūkšnys Šiaurinės perėjos apačioje reiškia ilgą tranšėją, kurios užnugaryje kyla rudais štrichais pažymėtos uolų sienos. Plonesnė mėlyna linija žymi rezervo tranšėją, maži kvadratėliai šalia apkasų – šonines užtvaras ir priešakinius stebėjimo postus. Skaičiai nuo dviejų iki vienuolikos, surašyti į slėnį atsigręžusiame Damladžko šlaite, nėra tušti skaičiai, o gerai apgalvotos gynybos atkarpos. Įvairūs užrašai irgi įgauna prasmę: „Miesto dauba“, „Terasa“, „Vadovybės viršūnė“, „Stebėtojas I, II, III“, „Pietų bastionas“. Ypač pastarasis buvo perspektyvus gynybinės sistemos elementas. Pora dešimčių žmonių čia galėjo atremti bet kokio pajėgumo priešininką. Net moterys galėtų ginti šią poziciją. Gabrielio veidas liepsnoja iš įkarščio. Jis kaip niekad panašus į vaikišką Stefano veidą.

– Mano viltys didžiulės, – kalba matuodamas Stefano skriestuvu žemėlapio nuotolius. – Turkų kareivius aš pažįstu. Geriausieji iš jų fronte, vietiniai daliniai, zaptijai ir nereguliarūs būriai, susigrūdę Antiochijos kareivinėse, yra valkatos, juos galima panaudoti tik smulkiems nusikaltimams vykdyti.

Aukšta, nuožulni Samvelo Avakiano kakta, priešingai negu Gabrielio veidas, išbąla kaip kreida, kai staiga pasijunta įtrauktas į visai svetimą ginkluotą pasipriešinimą.

– Mes geriausiu atveju galime tikėtis surinkti tūkstantį vyrų. Kiek turime šautuvų ir amunicijos, nežinau. Tuo tarpu kiekvienoje turkų gyvenvietėje, ne tik Antiochijoje, stovi kariniai daliniai…

– Mūsų iš viso penki tūkstančiai penki šimtai žmonių, – pertraukia jį Bagratianas. – Pasigailėjimo nesulauksime, tik lėtos, kankinamos mirties. O Musa Dagą ne taip lengva apsupti.

Avakianas apstulbęs žvelgia pro langą.

– Ar tie penki tūkstančiai norės to paties kaip ir jūs, efendi?

– Jei nenorės, vadinasi, jų laukia niekinga mirtis Mesopotamijos purve… Aš nenoriu gyventi, nenoriu, kad mane išgelbėtų! Noriu kovoti! Noriu nužudyti tiek turkų, kiek šovinių yra mūsų šovininėse. Jei nebus kitos išeities, liksiu ant Damladžko vienas. Tarp dezertyrų!

Iš Bagratiano akių sklinda ne įniršis, o pyktis, šventas ir kartu linksmas. Atrodė, kad jis džiaugiasi galėdamas vienas stoti prieš milijonines Envero Pašos armijas. Jis kaip pamišęs pašoka iš vietos, ima greitai žingsniuoti po kambarį.

– Man svarbu ne gyventi, o suteikti gyvenimui prasmę!

Avakianas vis dar nenori pasiduoti.

– Gerai! Kiek laiko mes ginsimės. O paskui?

Gabrielis nustoja bėgioti po kambarį, vėl atsisėda prie savo brėžinių.

– Paskui… Per dvidešimt keturias valandas turime išspręsti begalę problemų. Kur bus dalijama mėsa? Kur laikysime šaudmenis? Kur bus lauko ligoninė? Kokias pastoges turėsime įsirengti? Vandens šaltinių yra pakankamai. Bet kaip geriausia organizuoti vandens tiekimą? Ant šių kortelių surašiau ginkluotų vyrų tarnybos įstatus. Viską švariai perrašykite, Avakianai! Mums tai pravers. Sutvarkykite visus šiuos užrašus. Tikiuosi, kad nedaug ką pamiršau. Kol kas visa tai tik teorija, bet didesnę jos dalį įmanoma paversti tikrove. Juk mes, armėnai, visada didžiuojamės savo proto pranašumu. Tuo mes juos baisiai supykdėme. Taigi dabar turime įrodyti, kad iš tikrųjų esame pranašesni.

Avakianas tiesiog sukrėstas. Labiau negu bendras visų likimas jį trikdo neįveikiama jėga, spinduliuojanti iš Gabrielio. Jį supa ne švytinti, o liepsnojanti substancija. Juo mažiau kalba, juo ramiau dirba, tuo tankesnė darosi ši substancija. Samvelą Avakianą ši jėga veikia taip stipriai, kad jis nesugeba sukaupti dėmesio, negali rasti žodžių išreikšti savo abejonėms, tik neatitraukdamas akių žvelgia į Gabrielį, kuris dar labiau gilinasi į karinį žemėlapį. Sustingęs net neišgirsta Bagratiano žodžių. Gabrielis nekantriai pakartoja nurodymą:

– Dabar lipkite žemyn, Avakianai! Pasakykite, kad pietauti neateisiu. Tegul Misakas atneša ko nors pavalgyti. Negaliu prarasti nė minutės. Be to, iki susirinkimo nenoriu matyti nė vieno žmogaus, suprantate? Net ir žmonos!

Žmonės pradėjo rinktis jau pirmomis popietės valandomis. Muchtarai, kaip buvo sutarta, asmeniškai saugojo trejus sodo sienos vartus ir tikrino kiekvieno įeinančio asmenybę. Tačiau ši atsargumo priemonė pasirodė nereikalinga, nes Ali Nazifas su savo komanda nepastebimai iškeliavo į Antiochiją, net neatsisveikinęs su žmonėmis, su kuriais gyveno tiek daug metų. Nei turko laiškanešio šeima, nei kiti kaimynai musulmonai neprisijungė prie armėnų būrių, keliaujančių į Johunoluką. Gerokai prieš susirinkimo pradžią paskutiniai būriai praėjo pro sargybos tinklą. Tada didieji sodo vartai ir dveji maži varteliai buvo gerai uždaryti. Žmonės būriavosi didelėje aikštėje priešais vilą, iš viso apie tris tūkstančius. Prie kairiojo namo šono buvo didžiulis diendaržis, kurį Ter Haikazuno prašymu atitvėrė surištomis skalbinių virvutėmis ir nieko ten neįleido. Aukštoje verandoje priešais namą susėdo daug žinomų žmonių. Nedideli verandos laiptai tapo kalbėtojo tribūna. Laiptų apačioje Johunoluko seniūnijos raštininkas pasistatė stalelį ir pasirengė užrašinėti svarbiausius sprendimus. Gabrielis Bagratianas kiek galėdamas ilgiau liko savo kambaryje, kurio langai buvo į kitą pusę. Jis išėjo iš namų tik tada, kai Ter Haikazunas pasiuntė jo pakviesti. Jį pasitiko išblyškę, viltį praradę veidai, ne trys tūkstančiai, o vienas, vientisas. Beviltiškas tremties veidas, toks pat kaip ir šimtuose kitų vietų šią valandą. Minia, nors tai buvo nereikalinga, stovėjo taip susispaudusi, kad atrodė mažesnė negu iš tikrųjų. Tik toliau, aikštės gale, kur augo seni medžiai, žmonės sėdėjo, gulėjo, rėmėsi į medžių kamienus, buvo atsiskyrę nuo minios, lyg jų gyvybė jiems visiškai nerūpėtų.

Kai Gabrielis apžvelgė šią minią, kuri juk buvo jo tauta, jį staiga apėmė siaubas. Išsigandusi širdis ėmė plakti be jokio ritmo. Tikrovė vėl pasirodė visiškai skirtinga nuo įvaizdžio, kurį jis buvo susikūręs. Tai buvo nebe tie žmonės, kuriuos matydavo kaimuose kas dieną, kurie buvo jo drąsių planų objektas. Išplėstose akyse slypėjo mirtina rūstybė ir kartėlis. Veidai atrodė kaip sudžiūvę vaisiai. Net jaunų žmonių veidai jam atrodė įdubę, raukšlėti. Kai tyrinėdamas žmones vaikščiojo po žemdirbių ir amatininkų namus, matė tiek mažai tikrovės, kiek jos mato karieta pravažiuojantis keliautojas. Tik dabar, šią lemtingą nedrumsčiamos tylos valandą, jis, atitrūkęs nuo savo tautos, pirmą kartą prisilietė prie savo gyvenimo ištakų. Viskas, ką buvo sugalvojęs ir išplėtojęs kambaryje, dabar staiga susvyravo. Tokie svetimi, tokie bauginantys atrodė veidai tų, kuriuos ketino patraukti paskui save. Moterys tebevilkėjo šventiniais drabužiais, ryšėjo šilkinėmis skarelėmis, ant kaklo monetų vėriniai, ant riešų skambančios apyrankės. Kai kurios vilkėjo turkiškais drabužiais, plačiais šalvarais, ant kaktos kabojo perlų karoliai, nors visos jos pamaldžios krikščionės. Kaimynystė ištrindavo išorinius skirtumus, ypač kraštutiniuose kaimuose – Vakife ir Kebusijėje. Gabrielis matė vyrus, vilkinčius entarį, virš barzdotų veidų – fesas arba kailinė kepurė. Tokiu šiltu oru daugelis buvo prasisegę marškinius. Keistai baltavo krūtinės po liesais, įdegusiais kaimiečių kaklais. Tai čia, tai ten iš minios skyrėsi tarytum pranašų baltos aklų elgetų galvos. Jos atrodė kaip Paskutiniojo Teismo dvasios, reikalaujančios atpildo. Priekyje stovėjo Gevorkas, šokėjas su saulėgrąža rankose. Idioto veido išraiška nebeatrodė paslaugi kaip paprastai, veide įsirėžęs priekaištas, siekiantis iš šio pasaulio į aną. Gabrielis ledine ranka palietė savo angliškos eilutės audinį. Audinys jam pasirodė aštrus tarytum dilgėlės. Kartu iškilo klausimas: „Kodėl kaip tik aš? Kaip turiu su jais kalbėti? Ką užsikraunu ant pečių?“ Atsakomybės jausmas pasirodė lyg saulės užtemimas, lyg tamsoje šmėkščiojančių šikšnosparnių šešėliai. Ir staiga niekinga mintis: šalin iš čia! Šiandien pat! Nesvarbu kur! Bet štai Ter Haikazunas iš lėto, įtaigiai ėmė kalti į minios sąmonę pirmuosius žodžius. Gabrielis juos girdėjo vis aiškiau. Žodžiai ir sakiniai įgavo prasmę. Saulės užtemimas Gabrielio danguje baigėsi.

Ter Haikazunas nejudėdamas stovėjo ant aukščiausios laiptų pakopos. Kai jis kalbėjo, judėjo tik lūpos ir kryžius ant krūtinės. Smailus gobtuvas metė šešėlį ant vaškinio veido, ant giliai įdubusių skruostų šiaušėsi juoda barzda su dviem žilų plaukų sruogomis. Akis buvo užmerkęs, jos atrodė kaip du mįslingi šešėliai. Galėjai pamanyti, kad jis šią valandą jaučia ne siaubingų dalykų pradžią, o tarsi jau būtų juos išgyvenęs, viską patyręs, priėjęs kelionės tikslą ir dabar tenorėtų atsigulti ir pailsėti. Nors armėnų kalba, kaip ir kitos Rytų kalbos, linkusi į puošnumą ir gražbylystę, jis kalbėjo trumpais, kone sausais sakiniais.

Reikia gerai perprasti vyriausybės ketinimus. Vargu ar tarp vyresnių žmonių rasi bent vieną, kuris nebūtų patyręs ankstesnių laikų žudynių, jei ne savo kailiu, tai artimųjų ar giminaičių, nukankintų Anatolijoje. Bet neužtarnauta Kristaus malonė saugojo Musa Dagą. Ilgus palaimingus metus čionykščiuose kaimuose viešpatavo ramybė, tuo tarpu dešimtys tūkstančių tautiečių buvo išžudyti Adanoje ir kitose vietose. Reikia aiškiai skirti, kas yra žudynės ir kas tremtis. Žudynės trunka keturias, penkias, blogiausiu atveju septynias dienas. Narsus žmogus visada ras būdą, kaip kuo brangiau parduoti savo gyvybę. Greitai galima rasti slėptuvę moterims ir vaikams, įniršusių kariškių kraujo troškulys greitai pasotinamas, net žvėriškiausiai nusiteikusius zaptijus po kiek laiko apima pasibjaurėjimas. Valdžia visada pati organizuoja žudynes, bet niekada to nepripažįsta. Jos prasideda iš netvarkos ir baigiasi netvarka. Netvarka yra geriausia šios niekšybės dalis, o didžiausia nelaimė – mirtis.

Visai kas kita tremtis! Čia mirtis, kad ir žiauriausia, yra išsivadavimas, ir ja galima tik džiaugtis. Tremtis nesibaigia kaip žemės drebėjimas, kuris visada palieka dalį žmonių ir namų nepalietęs. Tremtis truks tol, kol paskutinis mūsų tautos žmogus žus nuo kardo, mirs badu vieškelio viduryje, nutrokš dykumoje, nusigaluos nuo choleros ar dėmėtosios šiltinės. Šį kartą viešpatauja ne chaotiška sauvalė, ne pabudęs kraujo troškimas, o daug baisesnis dalykas – tvarka. Viskas vyksta pagal Stambulo ministerijose parengtą planą. Jis, Ter Haikazunas, jau kelis mėnesius žinojęs apie šį planą, dar gerokai prieš prasidedant Zeituno nelaimėms. Jis taip pat žinąs, kad katolikoso, patriarcho ir vyskupų pastangos, pasiuntinių bei konsulų prašymai ir grasinimai nedavę jokių rezultatų. Vienintelis dalykas, kurį jis, vargšas kunigas, galėjęs padaryti, buvo tyla, kankinama tyla nepaisant sąžinės priekaištų. Jis nenorėjęs drumsti savo vargšams ganomiesiems paskutinių ramaus gyvenimo dienų. Tas laikas dabar negrįžtamai praėjo. Reikia be apgaulės pažvelgti tiesai į akis. Tegul niekas nesiūlo siųsti į valdžios įstaigas delegacijų su prašymais ar ko nors panašaus. Tai būtų tik tuščias laiko švaistymas.

– Žmogiškoji malonė išseko. Kristus, Nukryžiuotasis, reikalauja, kad eitume jo kančios keliu. Mums nelieka nieko kito, tik mirti…

Čia Ter Haikazunas trumpą valandėlę nutilo, paskui jau kitu tonu pasakė:

– Klausimas tiktai – kaip mirti!

– Kaip mirti? – sušuko pastorius Aramas Tovmasianas, greitai pribėgęs prie Ter Haikazuno. – Žinosiu, kaip numirti. Ne kaip beginklis avinas, ne ant vieškelio, einančio į Deir es Zorą, ne deportacijos lagerio kloakoje, ne iš bado ir ne nuo dvokiančios epidemijos. Ne, aš mirsiu ant savo namų slenksčio su ginklu rankoje, ir tepadeda man Kristus, kurio žodį aš skelbiu. O su manimi mirs ir mano žmona, ir negimęs kūdikis jos kūne!

Atrodė, kad nuo šio protrūkio Aramą ištiks širdies priepuolis. Jis prispaudė ranką prie krūtinės norėdamas atgauti kvapą. Kiek nusiraminęs pradėjo pasakoti apie ištremtųjų likimą, kurį pats buvo išgyvenęs, nors tik trumpai ir švelniau negu kiti.

– Niekas negali iš anksto suprasti, kas tai yra, niekas negali įsivaizduoti. Tai sužinai tik paskutinę akimirką, kai karininkas įsako pradėti žygį, kai bažnyčia ir namai, į kuriuos nuolat atsigręži, darosi vis mažesni ir pagaliau visai išnyksta iš akių…

Aramas kalbėjo apie begalinį kelią, vieną etapą po kito, apie tai, kaip kojos darosi žaizdotos, kūnas ima tinti, kaip žmonės pradeda griuvinėti, o kiti sunkiai slenka pirmyn, kaip visi pamažu sulaukėja ir miršta pliekiami rimbais. Jo sakiniai irgi atrodė kaip aštrūs rimbo kirčiai per minios nugaras. Tačiau keistas dalykas! Iš kankinamų tūkstančių žmonių sielų iki šiol neprasiveržė šūksniai ar beprotybės priepuoliai. Jie vis dar žiūrėjo į žmonių būrelį priešais namo duris kaip į tragiškus juokdarius, kurie bando jiems pavaizduoti kažką, kas neturi su jais nieko bendra. Šie vynuogių ir vaisių augintojai, medžio drožėjai, šukų dirbėjai, bitininkai, šilkverpių augintojai, šilko audėjai, taip ilgai laukę artėjančios nelaimės, dabar, kai ji atėjo, protu negali to suvokti. Išblyškę veidai rodo vis didesnę įtampą. Gyvybės jėga stengiasi pralaužti pastarųjų dienų sąstingį, supusį juos lyg kokonas.

Aramas Tovmasianas sušuko:

– Palaiminti mirusieji, nes jiems viskas jau praeitis!

Čia minia pirmą kartą neapsakomai skaudžiai sudejavo. Tai buvo ilga, skambi dejonė, stiprėjantis atodūsis, lyg dūsautų ne žmogus, o kenčianti žemė. Bet Aramo balsas perrėkė visas dejones:

– Norime, kad mirtis kuo greičiau taptų praeitimi! Todėl mes ginsime savo gimtuosius namus, kad visi, vyrai, moterys, vaikai, kuo greičiau sulauktume mirties!

– Kodėl mirties?

Šie žodžiai pasigirdo iš Gabrielio Bagratiano lūpų. Jis išgirdo savo balsą ir šviesa giliai jo širdyje paklausė: „Ar tai aš?“ Širdis plakė ramiai. Netikrumo jausmas dingo. Visam laikui. Jis pajuto didelį pasitikėjimą savimi. Raumenys atsipalaidavo. Visa savo esybe žinojo: dėl šios minutės buvo verta gyventi. Kai kalbėdavosi su kaimų žmonėmis, jo armėniški žodžiai atrodydavo dirbtini, per jėgą išspausti. Dabar kalbėjo ne jis, – ir tai teikė neapsakomą ramybę, – dabar kalbėjo galia, kuri atvedė jį čionai ilgais šimtmečių aplinkkeliais ir trumpu gyvenimo keliu. Jis nustebęs klausėsi tos galios, kuri taip natūraliai rinko žodžius:

– Aš negyvenau tarp jūsų, mano broliai ir seserys… Tai tiesa… Savo tėvynei buvau tapęs svetimas, nieko apie jus nežinojau… Bet štai, tikriausiai dėl šios valandos, Dievas atvedė mane iš didžiųjų Vakarų miestų į senuosius protėvių namus… Dabar jau nebesu pusiau svetimas, nebesu svečias tarp jūsų, nes mano likimas toks pat kaip ir jūsų… Su jumis gyvensiu arba mirsiu… Valdžia man bus dar negailestingesnė negu bet kuriam kitam, aš tai suprantu. Tokių kaip aš ji labiausiai nekenčia ir kerštingai persekioja… Kaip ir jūs visi turiu ginti artimųjų gyvybę. Todėl keletą savaičių rūpestingai tyrinėjau visas mums prieinamas galimybes išsigelbėti. Štai, klausykite! Iš pradžių mano širdis išsigando, bet dabar atgavau drąsą… Esu pilnas vilties… Jei Dievas padės, mes nemirsime. Kalbu jums ne kaip lengvabūdis kvailys. Esu karininkas ir esu dalyvavęs kare.

Vis aiškiau vieni žodžiai jungėsi su kitais. Karštligiškas pastarųjų dienų darbas dabar jam pravertė. Gerai apgalvotų detalių visuma teikė pasitikėjimo. Sisteminis mąstymas, kurio išmoko Europoje, darė jį pranašesnį, kėlė aukščiau už kitus, nuolankiai pasirengusius priimti jiems skirtą likimą. Toks pat žaismingas pranašumo jausmas jį apimdavo jaunystės laikais, kai per egzaminą atsakinėdavo puikiai išmanydamas dalyką, tarytum rinkdamas atsakymus iš savo žinių visumos. Jis atsiliepė į Aramo žodžius, neminėdamas jų autoriaus. Priešintis zaptijams kelyje ar kaimų namuose nėra jokios prasmės. Pirmosiomis valandomis kai kam gali ir pasisekti, bet viskas tikrai baigsis ne greita, o kaip tik užsitęsiančia kankinama mirtimi, jaunų moterų grobimu ir prievartavimu. Jis, Bagratianas, irgi siūlo gintis iki paskutinio kraujo lašo, tam yra geresnių vietų negu slėnis ir kaimai. Ranka parodė į Musa Dagą, kylantį virš namo ir viršūnėmis žiūrintį pro stogą, lyg ir jis dalyvautų didžiajame susirinkime. Tegul visi prisimena senas istorijas, kai Damladžkas suteikė priebėgą ir pastogę persekiojamiems Armėnijos vaikams.

– Iš tikrųjų apsupti ir paimti Damladžką reikia stambių kariuomenės dalinių. Džemaliui Pašai kareiviai reikalingi kitiems tikslams negu išvaryti porą tūkstančių armėnų. O su zaptijais lengvai susidorosime. Kalnui ginti užtenka kelių šimtų ryžtingų vyrų ir tiek pat šautuvų. Ir šautuvų, ir vyrų turime.

Jis pakėlė ranką lyg prisiekdamas:

– Dabar pažadu jums vadovauti gynybai, kad mūsų moterys ir vaikai būtų apsaugoti nuo mirties ilgiau negu tremtyje. Mes galėsime išsilaikyti kelias savaites, gal net ir mėnesius. Kas žino, gal Dievas duos, pasibaigs karas, tada ir mums pavyktų išsivaduoti. Jei taika neateis, mes visada savo užnugaryje turėsime jūrą, netoli yra Kipras, o ten – prancūzų ir anglų karo laivai. Argi negalime tikėtis, kad vienas iš šių laivų kada nors praplauks mūsų pakrante ir išgirs mūsų riksmus ir signalus? O jeigu laimė mums nenusišypsotų, jei Dievas būtų skyręs mums žūtį, tai turėsime užtektinai laiko numirti ir nereikės niekinti savęs, kad mus skerdžia kaip bejėgę avių bandą!

Buvo visai neaišku, kaip jo kalba paveikė žmones. Atrodė, kad minia tik dabar pirmą kartą pabunda iš stingulio ir ima suvokti savo tikrąjį likimą. Iš pradžių Gabrieliui rodėsi, kad žmonės arba jo nesuprato, arba įnirtingai rėkdami atmeta jo planą. Standi minios masė iširo. Moterys spiegė. Vyrai dusliais balsais keikėsi. Minia tarytum subangavo. Kur dingo Dievo valiai atsidavę, nuo skausmo susiraukšlėję valstiečių veidai? Kur dingo mirtinos tylos šydas? Atrodė, kad prasideda įnirtingas ginčas. Vyrai puolė vienas kitą, rėkė, tampė už drabužių, net už barzdų. Bet tai buvo greičiau ne ginčas, o pašėlusi iškrova, žmonės galvojo apie beviltišką mirtį, o pirmieji energingi ir pasitikėjimo kupini žodžiai tarsi susprogdino šias mintis.

Ką? Nejaugi tarp šių tūkstančių, rėkiančių, besivaduojančių iš nevilties, nė vienam per visą šį ilgą laikotarpį nebuvo kilusi panaši, rodos, tokia paprasta mintis? Mintis, kurią diktavo seni padavimai, kuri, regis, buvo visai čia pat? Nejaugi turėjo ateiti svetimas žmogus, ponas iš Europos, ir ją ištarti? Na, šią mintį tarp tūkstančių žmonių puoselėjo ne vienas, bet tai buvo tik nieko verta svajonė. Net ir slapčiausio pokalbio metu jos niekas nesiryždavo ištarti. Iki paskutinių valandų paskendę dirbtiniame letarge, jie bandė įsikalbėti, kad likimas praslinks pro Musa Dagą įtraukęs nagus. Be to, kas jie tokie? Vargšai apleisti kaimiečiai, gentis, iškelta į pavojų kupiną salą, toli nuo visų miestų. Antiochijoje armėnų palyginti nedaug, o ir tie tik pinigų keitėjai, turgaus pirkliai, javų spekuliantai, ne maištininkai, ne veiklos žmonės. Aleksandretėje, prabangiose vilose, vėlgi gyveno nedaug armėnų, bet labai turtingų – bankininkų ir ginklų tiekėjų. Panašiai ir Beirute. Šie alpstantys iš baimės piniguočiai nė galvoti negalvoja apie mažą bendruomenę, gyvenančią Musa Dago priekalnėse. Tarp jų nėra tokio žmogaus, koks buvo Avetisas Bagratianas vyresnysis. Jie užsidarydavo savo vilų langus ir slėpdavosi tamsiausiuose kampuose. Du ar trys iš jų, norėdami išgelbėti savo turtą, perėjo į islamą ir leidosi apipjaustomi atšipusiu mulos peiliu. Žinoma, daug lengviau žmonėms toli šiaurės rytuose, Vano ir Urfos gyventojams. Vanas ir Urfa buvo didieji armėnų miestai, juose netrūko nei ginklų, nei šimtmečių atkaklumo. Čia nestigo ir protingų galvų, Dašnakcutiuno deputatų. Jie galėjo vadovauti tautai. Čia galima galvoti apie pasipriešinimą ir jį organizuoti. Bet kas išdrįstų ką nors panašaus sumanyti varganame Johunoluke? Pasipriešinimas valstybės ir armijos pajėgoms? Visi, čia gimę ir gyvenę, jautė savo kraujyje su siaubu sumišusią pagarbą šiai valstybei, nuo amžių mirtinam priešui. Valstybė – tai zaptijas, kuris gali tave be jokios priežasties sumušti ir areštuoti. Valstybė – tai mokesčių inspektorius, turįs teisę įsiveržti į namus ir grobti, kas jam patinka. Valstybė – tai nešvari kanceliarija su sultono portretu, Korano citatomis ir prispjaudytomis grindimis, čia galima susimokėti bedelį, mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Valstybė – tai kareivinės su nykiu kiemu, kur reikia atlikti karinę tarnybą, kur kumščiais švaistosi čaušas ar onbašis, o armėnų sūnums dažnai skiriamas mušimas lazdomis. Bet vis dėlto armėnų sūnūs negalėjo išsivaduoti iš baimės ir šuniško atsidavimo šiai geradarei valstybei.

Taigi suprantama, kad po karšto pastoriaus Tovmasiano protrūkio ne vietinis, o atvykęs iš svetur žmogus, atitrūkęs nuo Turkijos, pasiūlė miniai idėją planingai gintis. Nes tik laisvas žmogus turėjo tiek nuoširdumo, kad galėjo šią idėją atvirai išsakyti. Žmonės su šia mintimi dar ilgai negalėjo susitaikyti. Ginčas, regis, darėsi vis aštresnis, vis dar nesibaigė spygavimas ir grūmojimas kumščiais, kuris visiškai nederėjo šiems šiaip jau gana santūriems vyrams ir moterims. Nesunku įsivaizduoti, kad kūdikiai, kuriuos motinos laikė ant rankų ar ant nugaros, pravirko ir dar labiau padidino visuotinį triukšmą. Be abejo, vaikai šią akimirką irgi pajuto pavojų ir šaižiai spiegdami gynėsi nuo artėjančios mirties. Gabrielis tylėdamas žvelgė į šią maišalynę. Prie jo priėjo Ter Haikazunas. Abiejų rankų pirštais jis palietė Bagratiano pečius. Tai buvo įžanga, pirmas ryžtingas bandymas jį apkabinti. Gestas, reiškiąs palaiminimą ir savęs nugalėjimą. Jo nuolankaus ir griežto žvilgsnio gilumoje galima buvo perskaityti: „Mudu priėjome prie vienos nuomonės nė nepasitarę. To aš iš tavęs ir laukiau.“ Kiekvieną kartą susitikdamas Ter Haikazuną Gabrielis jausdavo, kad šis nuo jo užsidaro, tarytum atstumia jį dėl neaiškių priežasčių. Todėl kunigo bandymas apkabinti jį suglumino. Ploni lyg kankinio Ter Haikazuno pirštai nuslydo nuo jo pečių.

Tuo metu minią bandė raminti pastorius Harutiunas Nochudianas. Mažas, menkas žmogelis turėjo grumtis ir su savo žmona, kuri susijaudinusi veržėsi prie jo, norėdama apsaugoti nuo neatsargaus poelgio. Nochudianui sunkiai pavyko atkreipti į save minios dėmesį. Turėjo iš visų jėgų įtempti savo silpną balsą:

– Kristus griežtai mums įsako klausyti valdžios. Kristus griežtai liepia nesipriešinti blogiui. Mano pareiga – tarnauti Evangelijai. Būdamas savo kaimenės piemeniu negaliu pritarti neklusnumui.

Pastorius, Bagratianų namuose dažniausiai darydavęs nedrąsaus, ligoto žmogelio įspūdį, šį kartą grįsdamas savo požiūrį buvo labai tvirtas. Jis kalbėjo apie ginkluoto pasipriešinimo pasekmes, kokios jam atrodė. Maištas duosiąs vyriausybei visišką teisę paversti nelemtą potvarkį beatodairišku keršto aktu. Tada ir mirtis nebus palaimingas Kristaus kančios sekimas, teikiąs mums nuopelnų, tai bus tik pelnyta bausmė maištininkams. Ir ne tik čia susirinkusiųjų sielas prislėgs maišto nuodėmė, ji nesulaikomai atsigręš savo pasekmėmis į visus armėnų sūnus ir dukteris. Viešpataujantiesiems ji suteiks trokštamą galimybę prieš visą pasaulį pasmerkti armėnų tautą kaip neištikimą žmoną, nes ji nesilaikanti tautų bendrystės, apkaltinti ją valstybės išdavimu. Gera žmona nepalieka savo namų ir tada, kai vyras ją skriaudžia. Toks buvo Harutiuno Nochudiano požiūris, nors jo namuose viskas atrodė kaip tik atvirkščiai, kadangi žmona tironizuodavo jį ne vien rūpindamasi jo sveikata. Atrodė, kad jo pertemptas balsas tuoj nutrūks:

– Kas gali tvirtinti, kad mūsų tremtis būtinai reiškia mirtį, kaip pranašauja Ter Haikazunas ir Aramas Tovmasianas? Argi jie jau perprato nežinomus Viešpaties kelius? Argi Viešpats negali atsiųsti mums pagalbos bet kur ir bet kada? Argi ne visur atsiranda sielų, sugebančių užjausti, net tarp turkų, kurdų ir arabų? Nejaugi mes, jei pasitikėsime Dievu, nerasime pastogės ir maisto svetimuose kraštuose? Argi negali būti taip, kad išsigelbėjimas, kai prarandame bet kokią viltį, jau artinasi prie mūsų? Jei jis mūsų neras čia, galbūt ras Alepe. Jei to neįvyks Alepe, tikėsimės jį sutikti kitoje mūsų kelionės stotyje. Mūsų kūnas skaudžiai kentės, bet sielos bus laisvos. Jei galime rinktis nekaltą arba nuodėmingą mirtį, kodėl turėtume rinktis nuodėmingą?

Toliau Harutiunas Nochudianas negalėjo kalbėti, nes jo silpną balselį užgožė žemas ir tvirtas moters balsas. Ar toji karinga būtybė su juodais matronos drabužiais iš tikrųjų buvo močiutė Antaram, senojo gydytojo žmona? Ar tai iš tikrųjų buvo mairik  Antaram, visiems padedanti, visus slauganti, motinų močiutė? Jos globotinės, kurioms ji padėdavo ir darbais, ir patarimais, niekada negirdėjo, kad ji sakytų kalbas! Juoda nėrinių skara iš susijaudinimo nuslinko nuo jos dar ne visai žilų, per vidurį perskirtų plaukų. Paraudusiame veide – išdidžiai išsišovusi ereliška nosis. Plačios šlaunys, tvirta figūra, galva didingai atlošta. Daugybė piktų raukšlelių supa šviesiai mėlynas akis. Ir vis dėlto Antaram Altuni, taip didingai piktindamasi, atrodė jauna.

– Aš esu moteris, – sulig pirmuoju žodžiu, tariamu sodraus balso, įsiviešpatavo visiška tyla. – Aš esu moteris ir kalbu už visas čia susirinkusias moteris! Esu daug iškentėjusi! Mano širdis ne kartą mirė. Mirtis man seniai nebaisi. Kai ji ateis, aš net nepažvelgsiu į jos pusę. Bet nenoriu žūti pažeminta, nenoriu nusibaigti ant vieškelio, supūti atviruose laukuose, ne, jokiu būdu! Nenoriu ir likti gyva tremtinių stovykloje tarp niekingų žmogžudžių ir garbės netekusių aukų, ne, jokiu būdu! Mes, visos moterys, to nenorime! Jei vyrai yra bailiai, tai mes, moterys, vienos imsime ginklus ir kelsimės į Musa Dagą… Su Gabrieliu Bagratianu!

Šis fanatiškas šauksmas sukėlė naują, dar didesnį šurmulį. Galėjai pamanyti, kad netekę nuovokos žmonės jau kitą akimirką išsitrauks peilius ir pradės kruvinas skerdynes nelaukdami nė turkų atėjimo. Mokytojai su Šatachianu priešakyje norėjo pulti į minią skirti besipešančių ir prireikus atlikti policijos darbą. Nežymiu mostu Ter Haikazunas juos sulaikė. Jis pažinojo savo žmones geriau negu mokytojai ar muchtarai. Šis proveržis – tai ne konfliktas, tai tik beprasmis susijaudinimas. Tūkstančių žmonių sąmonė, dar iki galo nesuvokusi tremties įsakymo, dabar turėjo iš lėto sugerti skambius kalbėtojų žodžius. Kunigo žvilgsnis tarytum sakė: „Palikite juos ramybėje.“ Jis kantriai stebėjo minios bruzdesį, kuriame po močiutės Antaram kalbos vis garsiau aidėjo moterų balsai. Kunigas neleido kalbėti kitiems, besiveržiantiems į tribūną kaip, pavyzdžiui, mokytojas Voskanianas. Ir buvo teisus. Triukšmas, niekieno daugiau nekurstomas, nutilo greičiau, negu būtum galėjęs pagalvoti. Po kelių minučių jis savaime užgeso, girdėjosi tik murmesys ir kūkčiojimai. Atėjo akimirka, kai Ter Haikazunas galėjo trumpai ir aiškiai apibendrinti padėtį ir nukreipti įvykius reikiama linkme. Jis ramiai kilstelėjo dešinę ranką:

– Viskas labai paprasta, – pasakė negarsiai, bet aiškiai skirdamas kiekvieną skiemenį, kad žodžiai smigte smigtų į apdujusios minios galvas. – Girdėjote du pasiūlymus. Jie nurodo mums vienintelius du kelius, kuriais galime eiti. Kitų kelių neturime, tik šiuos du. Vienas, pastoriaus Nochudiano kelias, veda mus su zaptijais į rytus, kitas, Gabrielio Bagratiano kelias, kviečia mus ginkluotis ir kopti į Damladžką. Kiekvienas iš jūsų esate visiškai laisvas pasirinkti savo kelią, kaip jums liepia jūsų protas ir valia. Daugiau nėra apie ką kalbėti, nes viskas jau pasakyta. Apsispręsti jums bus visai paprasta.


убрать рекламу






Paprašysiu pastorių Harutiuną Nochudianą atsistoti diendaržyje anapus kanapinės virvutės. Kas pritaria pastoriaus požiūriui, kas nori keliauti į tremtį, tegul stoja pastoriaus pusėje. O kas palaiko Gabrielio Bagratiano pusę, tegul lieka ten, kur stovi. Neskubėkite! Dar turime nemažai laiko.

Staiga įsiviešpatavo didžiulė tyla. Buvo girdėti tik pastorienės Nochudian nesulaikomas, panašus į lojimą, verksmas. Senasis pastorius nulenkė galvą, apdengtą apvalia kepuraite. Atrodė, kad jo pečius sulenkė ir traukia prie žemės sunki minčių našta. Taip susimąstęs jis stovėjo labai ilgai. Tada jo kojos sujudėjo. Mažais, nedrąsiais žingsneliais nuėjo į vietą, kurią jam nurodė Ter Haikazunas. Kanapinę virvutę jis nevikriu judesiu perkėlė per galvą. Diendaržis ėjo beveik iki pat vilos. Prie namo plytėjo pievelė, kurią juosė magnolijų gyvatvorė. Didžiulis plotas buvo visiškai tuščias. Susirinkime dalyvavo ne tik namų tarnai, bet ir tvartų prižiūrėtojai. Trumpos Nochudiano kojos išbandė visą apsisprendimo kelią. Reikėjo nemažai laiko, kol nutipeno iki magnolijų gyvatvorės. Ten jis sustojo, atsukęs miniai nugarą. Žmona, krūpčiodama nuo verksmo, nusekė jam iš paskos. Dar ilgesnė valandėlė, bereikšmė, niekas nepratarė nė žodžio. Paskui atsiskyrė dar keletas, prasiskverbė pro minią ir nuėjo prie pastoriaus Nochudiano netvirtu, dvejojančiu žingsniu. Iš pradžių jų buvo nedaug – Bitiaso protestantų bendruomenės senesnieji nariai ir jų žmonos. Bet laikui bėgant darėsi vis daugiau tokių, kurie apsisprendė eiti į tremtį, kol galų gale pastorius surinko apie save beveik visą savo bendruomenę, jaunus ir senus. Prie jų prisijungė dar keletas žmonių iš kitų kaimų; tai buvo seni, nuo gyvenimo apsunkę žmonės, neturintys jėgų priešintis arba nenorintys gyvenimo saulėlydyje užrūstinti dangaus. Sukryžiavę ant krūtinės rankas tarytum maldai, jie žengė pirmą didžiojo kryžiaus kelio žingsnį. Visa tai vyko taip santūriai, su tokiu vidiniu įsitikinimu, kad tai neatrodė sunkus apsisprendimas, o greičiau religinė apeiga; tarytum šiems žmonėms lemta neatsigulus į mirties patalą tiesiai įžengti į kapą. Dar vienas. Dar viena pora. Dar keletas. Ir dar viena pora.

Nochudiano būryje galų gale atsidūrė apie keturis šimtus asmenų, neskaičiuojant tų, kurie dėl ligos ar kitų priežasčių buvo likę namie. Pastorius patraukė su savimi didesnę dalį Bitiaso kaimo, antrojo pagal dydį šiame slėnyje. Minios dauguma akylai stebėjo klusnumą pasirinkusių kraštiečių neryžtingus žingsnius. Niekas jų nesulaikė nei žodžiu, nei šūksniu. Paskutinis prie Nochudiano grupės prisidėjo suvargęs žmogelis su lazda, kaip girtas svirduliuodamas ir kažką murmėdamas po nosimi. Šis žmonėms gerai pažįstamas, dažnai pašiepiamas vyras iš Kebusijės kaimo – tikriausiai jis nė nesuvokė, kas čia vyksta, – sukėlė daugumos panieką ir pasibjaurėjimą. Iš pradžių minia šaipėsi tik iš liguistos vyro išvaizdos. Bet netrukus prisidėjo ir išdidumas: čia narsuoliai, ten – bailiai. Čia stipruoliai, ten – ligoniai. Neįvyko nieko daugiau, tik vienas jaunuolis garsiai šūktelėjo pašaipų žodį, nuo kurio per visą minią nusirito juoko banga. Ter Haikazunas vienu šuoliu šoko į tvirtai susispaudusią minią, skirdamas ją abiem rankomis. Lyg norėdamas prasiveržti iki pat niekšybės branduolio, iki pašaipūno, nutverti jį ir nubausti. Jo veidas patamsėjo iš pykčio. Gobtuvas nuslinko nuo trumpų, metalo spalva pražilusių plaukų. Akyse blykstelėjo mirtinas įniršis.

– Koks šuo išdrįso tyčiotis? Kokie niekšai gali juoktis?

Kumščiu kelis kartus sudavė sau į krūtinę, lyg norėdamas bent save nubausti už šaipūnus ir apraminti įniršį. Kai vėl įsiviešpatavo tyla, jis priėjo prie Nochudiano ir jo būrio, sustojo kiek atokiau, žemai nusilenkė ir aiškiu pamokslininko balsu pasakė:

– Prisiminimas apie jus mums visada bus šventas. Tegul lieka šventas ir jūsų prisiminimas apie mus!

Bagratianą krėtė drebulys. Jį pagavo nesutramdomas minčių srautas. Didysis gynybinis planas smarkiai plėtėsi, įgaudamas vis naujų detalių. Dabar, kai minia jau apsisprendė, jis tik viena ausimi klausėsi, kas dedasi aplinkui. Įsiaudrinusios smegenys vienu metu stebėjo ir mąstė. Kokiu pagarbos vertu milžinu gali tapti Ter Haikazunas, kuris šiaip pakalbintas kukliai nuleidžia akis. Neįkainojamas dalykas, kad kovodamas visada jaus užnugarį, didžiulį šio vyro autoritetą. Laimė ir tai, kad gerasis Nochudianas ir keletas šimtų kovai netinkamų žmonių nusprendė kitaip nei dauguma. Jie vykdys svarbią užduotį – iki paskutinės akimirkos slėps nuo zaptijų mūsų ketinimus ir mūsų veiksmus. Kaimai negali likti visiškai tušti. Turkai neturi nieko įtarti, kol nebūsime pasiruošę antpuoliui. Gabrielio planas įgaudavo vis ryškesnes linijas. Viską apskaičiuojantis jo protėvių protas, senelio Avetiso išmintis dabar pravertė ir šiam nuo pasaulio reikalų nutolusiam vaikaičiui, nenuovokiam idealistui, kurį jo tolimesni giminaičiai, apsukrūs pirkliai, atlaidžiai pašiepdavo. Iš kiekvieno fakto išplaukdavo neišpainiojamas pasekmių tinklas, nė vienas siūlas nebuvo beprasmis. Bagratianą apėmė begalinis išdidumas. Po trijų dienų nuo šiandieninio sekmadienio, vadinasi, trečiadienį, kaip sakė Ali Nazifas, turėjo pasirodyti miudiras su savo žmonėmis. Taigi iki trečiadienio turi būti viskas iš esmės parengta, o paskui ir užbaigta. Atėjo valanda išbandyti jo gyvenimo tikėjimą, kad dvasia turi įveikti medžiagą, netgi tokias ypatingas medžiagos formas kaip prievarta ir atsitiktinumas.

Nieko keista, kad jis, pasinėręs į kūrybos fantaziją, apsvaigęs nuo pasitikėjimo savimi, pamiršo žmoną ir vaiką, netgi nejautė, kas dedasi aplinkui. Kam veltui gaišti laiką? Dar kalbėjo keletas kaimų atstovų. Tačiau kam jam klausyti tuščių, negrabių kalbų, jei didysis sprendimas jau ištartas? Visi kalbėtojai ragino kovoti, niekas nepasisakė už priešingą partiją. Ter Haikazunas kiek laiko leido žmonėms išsikalbėti, kad minia geriau persiimtų narsumo dvasia, kad pasiryžimas giliau įleistų šaknis, patraukdamas neryžtingus ir dvejojančius. Kol žmonės dar nebuvo nuvargę, jis išėjo į priekį, nutraukė kalbas ir pareikalavo išsirinkti vadovus. Johunoluko bendruomenės raštininkas apėjo minią su pintine rinkdamas balsavimo lapelius. Mokytojai, padedami Avakiano, suėjo į namus skaičiuoti balsų. Suprantama, dauguma balsų teko Ter Haikazunui. Tuoj po jo ėjo daktaras Altuni, po jo septyni muchtarai, trys kaimų kunigai, už kuriuos balsavo jų parapijos. Tada vaistininkas Grikoras ir keli mokytojai, tarp jų, žinoma, Šatachianas ir Voskanianas. Gabrielis Bagratianas gavo maždaug tiek balsų kaip pastorius Aramas Tovmasianas. Iš eilinių kaimo gyventojų į vadovybę buvo išrinkti senasis Tovmasianas ir žemesnysis karininkas Čaušas Nurhanas. Ir viena moteris, močiutė Antaram, surinko daug balsų. Tai šiose vietose buvo nemaža naujiena. Bet ji ryžtingai atsisakė.

Mokytojas Šatachianas perskaitė balsavimo rezultatus. Tada išrinktieji suėjo į namą aptarti kiekvieno pareigas. Gabrielis buvo liepęs Kristaforui ir Misakui paruošti didžiajame selamlike visa, kas reikalinga posėdžiui, taip pat užkandžių, vyno ir kavos. Minia, išskyrus moteris, turinčias namuose rūpintis mažais vaikais, liko vietoje ir susėdo dideliame sode. Į Johunoluką pasiuntė atnešti maisto. Namų šeimininkas liepė duoti žmonėms vandens, vyno, vaisių ir tabako. Netrukus žmonės ramiai kalbėjosi, o į vakaro orą kilo cigarečių ir čibukų dūmeliai, lyg nieko ypatinga nebūtų nutikę. Pastoriaus Nochudiano šalininkai su savo vadovu leidosi į Bitiasą. Tai buvo liūdnas ir tylus atsisveikinimas. Keletas iš jaunesniųjų prie sodo vartų apsigręžė ir sugrįžo prie didžiulio besiilsinčių žmonių būrio, kuris po keletą savaičių trukusio sąstingio, regis, pirmą kartą prabudo. Dabar, šį trumpą laiko tarpą tarp įprasto gyvenimo ir negirdėto iššūkio, visų sielas pripildė nesuprantamas lengvumas. Kodėl? Nes prieš akis buvo ne tik kančia, kančioje ir greta kančios jų laukė žygdarbis.

Musa Dago naktis greitai sugėrė liepos vakaro prieblandą. Kone horizontaliai pakibusi jaunatis kilo nuo stačių Amano viršūnių rytuose ir išplaukė į atvirą erdvę. Bagratiano vilos vartai buvo plačiai atkelti. Smalsuoliai galėjo nekliudomi ateiti ir išeiti. Didžiajame kambaryje posėdžiavo išrinktieji vadovai. Vadovų taryba, apie dvidešimt asmenų, iš pradžių atrodė gana sutrikusi. Kaimų seniūnai, kunigai, mokytojai, pirmą kartą įžengę į šiuos namus, sėdėjo ar stovėjo tylėdami. Kai kuriems tik dabar galutinai paaiškėjo, į kokią akiplėšišką riziką juos įtraukė netikėta didžiojo susirinkimo pabaiga. Gabrielis Bagratianas iš karto pajuto pavojingą neryžtingumo atmosferą, apėmusią kai kuriuos susirinkusius. Negalima leisti, kad tie neryžtingieji „apsigalvotų“, kad išsakytų visus „jeigu“ ir „bet“. Tauta teisėtai nusprendė, dvejoti daugiau nevalia, reikia pasipriešinimo dvasią įpūsti taip, kad ji taptų skaisčia liepsna. Bagratianas, šių namų šeimininkas, turi nutraukti neryžtingų vyrų stoviniavimą, pradėti pasitarimą ir pasirūpinti, kad darbas būtų vaisingas. Turi parodyti savo vakarietišką auklėjimą ir patyrimą. Jis padarė tai, ką reikėjo padaryti. Su pagarba kreipėsi į Ter Haikazuną:

– Ne tik tautos valia suteikė jums daugiausia balsų, Ter Haikazunai, leiskite man pasakyti, jog tai ir mūsų visų valia. Prašome jus būti mūsų kovos vadu. Jūs buvote paskirtas vadovauti dar taikos metais ir iki šiol pasiaukodamas vykdėte dvasinio bendruomenių vadovo pareigas. Dievas nori, kad jūs tęstumėte savo tarnybą ir šiais žiauriais laikais. Norime visi jums pažadėti, kad priimdami nutarimus, imdamiesi vienokių ar kitokių veiksmų mes neprieštaraudami klausysime jūsų lemiamo žodžio. Tik jūsų pritarimu vadovų sprendimai taps teisėtais ir įpareigojančiais įstatymais visiems mūsų žmonėms.

Trumpa Bagratiano kalba išreiškė tai, kas ir taip buvo suprantama. Aukščiausia valdžia tiko vienam Ter Haikazunui. Išgirdęs šiuos žodžius net mokytojas Hrantas Voskanianas neparodė iškreiptos grimasos. Gabrielio žodžiai posėdžio dalyviams buvo malonūs, ypač tiems, kurie į jį žiūrėjo su nepasitikėjimu, kaip į svetimšalį. Jo žodžiai paveikė maloniai dėl dviejų priežasčių. Vieni manė, kad svetimšalis „frankas“, kupinas vakarietiškos puikybės, kėsinsis į vyriausiojo vadovo vaidmenį. Be to, – argumentas atrodė dar svarbesnis, – Bagratiano kalba ir iškilminga forma, ir teisiniu turiniu sukūrė pagrindą, ant kurio galėjo plėtotis visi ateities įvykiai. Nepastebimai iš santūrių žodžių ryškėjo besiformuojančios bendruomenės konstitucija.

Ter Haikazunas, parodydamas, kad prisiima šias pareigas ir sunkią atsakomybę, tylėdamas persižegnojo. Nuo šios akimirkos buvo dvi teisėtos valdžios: Vadovų taryba ir tautos vyriausiasis, kuris vadovavo šiai tarybai, jos sprendimai tik su jo pritarimu taps įstatymais. Kiekvienas dabar ėjo prie Ter Haikazuno ir pagal seną paprotį bučiavo jam ranką rodydamas pagarbą ir kartu pažadėdamas klusnumą. Tik po šios ceremonijos visi susibūrė į ratą, susėsdami aplink krūvon sustumtus stalus. Priešais Gabrielį Bagratianą gulėjo kariniai žemėlapiai ir visi brėžiniai. Šalia jo atsisėdo Samvelas Avakianas, pasirengęs bet kada ateiti jam į pagalbą. Gabrielis žvilgsniu paprašė žodžio ir atsistojo:

– Prieš dvi valandas nusileido saulė, bet po šešių valandų ji vėl patekės. Turime trumpas šešias valandas laiko padaryti visą vidinį darbą. Kai po šios nakties pasirodysime žmonėms, neturi būti jokių neaiškumų. Mūsų valia turi būti aiški ir suprantama. Bet štai kas svarbiausia: rytoj auštant visi jauni ir sveiki vyrai turi pakilti į Damladžką statyti užkardų. Todėl visus prašau branginti laiką. Mūsų visų labui aš jau seniai apsvarsčiau gynybos klausimus ir galiu jums pateikti savo pasiūlymus. Manau, kad šio pasitarimo metu turėtumėte elgtis kaip bendruomenės balsavimo atvejais. O dabar prašau Ter Haikazuną leisti man išdėstyti savo planus…

Ter Haikazunas, kaip jam buvo įprasta, pusiau primerkė akis, jo veidas įgavo kančios ir nuovargio išraišką.

– Paklausykime Gabrielio Bagratiano!

Gabrielis ranka išlygino gražiausią Avakiano žemėlapį.

– Turėsime išspręsti tūkstančius uždavinių. Bet jei juos teisingai suprasime, visus klausimus galima suvesti į dvi pagrindines užduotis. Pirmoji ir švenčiausioji yra pati kova. Bet ir antrasis dalykas – vidinė mūsų gyvenimo tvarka – pirmiausia turi tarnauti kovai. Apie tai ir norėčiau dabar pakalbėti.

Pastorius Aramas Tovmasianas kilstelėjo ranką prašydamas leisti jam įsiterpti.

– Visi žinome, kad Gabrielis Bagratianas, karininkas, geriausiai išmano karinius dalykus. Vadovavimas gynybai yra jo reikalas…

Visi pakėlė rankas pritardami jo nuomonei. Bet pastorius Aramas dar nebuvo baigęs:

– Gabrielis Bagratianas jau seniai visas savo jėgas skyrė gynybos planams. Pasipriešinimo rengimą geriausia palikti jo nuožiūrai. Tačiau kad galėtume kovoti, pirmiausia turime gyventi. Todėl siūlau atidėti gynybos plano svarstymą ir pirmiausia išsiaiškinti, kaip ir kiek laiko penki tūkstančiai žmonių galės išgyventi ant Damladžko atskirti nuo viso pasaulio.

Gabrielis jau buvo pasirengęs viską aiškinti, bet dabar nusivylęs numetė žemėlapį ant stalo.

– Buvau pradedąs apie tai kalbėti. Šiame žemėlapyje sužymėta viskas, kas gyvybiškai svarbu. Bet jei taip nori pastorius Tovmasianas, galime atidėti klausimą, kaip organizuosime kovą…

Gydytojas Petrosas Altuni nebegalėjo ilgiau ištverti ant savo parlamentinės kėdės. Jis murmėdamas žingsniavo po kambarį leisdamas suprasti, kad šią baisaus pavojaus valandą jis visus tuos pasitarimus, rankų kilnojimus ir žodžio suteikimą laiko tuščiu laiko švaistymu. Jo murmesys ir nerimas atrodė visiška priešingybė vaistininko Grikoro kilniam abejingumui. Šis sėdėjo sustingęs ir, regis, klausdamas: „Kada gi galėsiu ištrūkti iš šių barbariškų plepalų ir netrukdomas grįžti į vienintelę man deramą būtį, kurioje svarbūs tik aukščiausi dalykai?“ Piktai žingsniuodamas po kambarį gydytojas pratarė žodžius, lyg ir neturinčius nieko bendra su šiuo momentu:

– Penki tūkstančiai žmonių yra penki tūkstančiai žmonių, o saulės kaitra ir audros yra saulės kaitra ir audros.

Gabrielis Bagratianas, jau ne vieną bemiegę naktį galvojęs apie gyvenamąją daubą, statinius, sveikatos apsaugą ir vaikų priežiūrą, atsiliepė į gydytojo pastabą:

– Būtų geriausia vaikus nuo dvejų iki septynerių metų laikyti vienoje vietoje, kurioje jiems būtų saugiausia.

Čia įsiterpė iki šiol tylėjęs Ter Haikazunas, labai ryžtingai priešindamasis Gabrielio minčiai:

– Tai, ką dabar mums siūlo Gabrielis Bagratianas, būtų labai pavojingos netvarkos pradžia. Negalime išskirti to, ką sujungė Dievas ir laikas. Priešingai! Būtina, kad atskiros bendruomenės ir atskiros šeimos gyventų kiekviena sau, kiek tai įmanoma. Kiekviena giminė turi turėti savo pastogę, kiekvienas kaimas – savo gyvenamąją vietą. Muchtarai, kaip visada, bus atsakingi už saviškius. Kiek įmanoma reikia išlaikyti tą tvarką, prie kurios esame pripratę čia, slėnyje.

Visi šiai minčiai pritarė, o Bagratianui tai buvo nedidelis pralaimėjimas. Ter Haikazunas norėjo kiek galima priartinti jų gyvenimą prie to, kas jiems įprasta. Nelaimingi žmonės buvo labai patenkinti tokia perspektyva. Juk valstiečiui žiauriausia nelaimė išreiškiama vienu žodžiu: „Permaina“. Bet Gabrielis taip lengvai nepasidavė. Jis paleido per rankas žemėlapį su nubraižyta „Miesto dauba“. Visi gerai žinojo, kur yra didžiosios bendruomenių kaimenių ganyklos. Visi pritarė, jog šios plačios, neakmenuotos pievos geriausiai tinka gyvenvietei. Jose būtų tilpęs ne tik tūkstantis, bet ir du tūkstančiai šeimų. Gabrielis iš apdairumo sutiko su Ter Haikazuno noru. Šeimų ir bendruomenių gyvenamąsias vietas būsią nesunku padalyti taip, kaip reikalauja kunigas. Jis irgi pritariąs Ter Haikazuno siūlymui. Tačiau reikia suprasti, kad kiekviena iš tūkstančio šeimų negalės šeimininkauti atskirai, kad būsią neišvengiama turėti bendrą ūkį. Juk nesunku suskaičiuoti, kiek tai sutaupys maisto ir kuro atsargų, kiek atsiras laisvų darbo rankų. Nėra jokios kitos galimybės ištverti ilgesnį laiką, kaip griežtai laikantis tvarkos, kai reikės skersti gyvulius, dalyti duoną ir miltus ar ožkų pieną vaikams bei ligoniams. Nebūsią galima apeiti keblaus nuosavybės klausimo, kad ir kaip suskirstytum šeimas ir kaimus. Kaip jis, Bagratianas, atiduoda bendram naudojimui visą savo turtą, kokį tik galima pasiekti ir pasiimti, visus ūkiui priklausančius gyvulius, visus įrankius namuose ir sandėliuose, taip ir visi kiti turėsią atiduoti tai, kas jiems priklauso. Aplinkybės reikalauja, kad turtas būtų bendras. Juk ne kiekviena šeima gali skersti savo avis. Pienas turi atitekti tiems, kam jis būtinas, o ne sveikiems ir gerai įmitusiems žmonėms, kurie kaip tyčia turi po kelias ožkas. Vaikiška svajonė būtų manyti, kad ant Damladžko kokias nors privilegijas bus galima įsigyti už pinigus. Nuo tos akimirkos, kai bendruomenės persikels į stovyklą, pinigai daugiau neturės jokios vertės. Reikės užkirsti kelią ir mainams, nes visas turtas dabar yra bendras ir turi tarnauti kovai bei gyvybės gelbėjimui. Kas supranta, kad tremtis reiškia viso turto konfiskavimą, tikriausiai per daug nesiskųs dėl tvarkos, kurios teks laikytis ant Musa Dago.

Tačiau tuoj pat paaiškėjo, kad Bagratianas smarkiai klydo siūlydamas šį, rodos, tokį teisingą dalyką. Tos pat valstiečių galvos, kurios vos prieš kelias valandas buvo visiškai tikros dėl ištrėmimo ir neišvengiamos mirties, jokiu būdu negalėjo suvokti, kad jų nuosavybė nėra jų nuosavybė. Muchtarai sėdėjo paniurusiais veidais. Bet ne vien ši netektis kurstė jų priešiškumą. Juos taip pat erzino Gabrielio kalbų kietumas ir griežtumas, jo „europietiškas“ tonas. Tovmasas Kebusianas, žvairuodamas į Ter Haikazuno pusę, pradėjo ilgą kalbą:

– Mūsų kunigas žino, kad aš, kiek leido jėgos, visada buvau labdaringas žmogus ir niekada nevengiau aukoti dalies savo turto vargšams, bažnyčiai ir mokyklai. Manoji dalis visada būdavo didžiausia mūsų apylinkėse. Jei renkamos aukos mūsų tautiečiams rytuose ar vakaruose, mano vardas visada sąrašo viršuje, aukodavau didžiausią dalį ir nederlingiausiais metais. Sakau tai ne norėdamas pasigirti. Ne, ne, girtis aš visai nenoriu…

Čia jo mintis nutrūko ir jis dar kelis kartus visus patikino esąs kuklus žmogus…

– Nesiginčysiu, turiu avių daugiau už kitus, ir jos geriausios. O kodėl aš jų turiu? Todėl, kad moku jas veisti ir auginti. Todėl, kad esu matęs pasaulio. O dabar staiga neteksiu visų savo avių arba turėsiu jų tiek kaip koks medžio drožikas, kuris išmano tik apie ąžuolo ar riešutmedžio medieną, arba kaip koks elgeta…

– Arba kaip aš, mokytojas! – kandžiai nutraukė jo išvedžiojimus mažasis Voskanianas.

Tylenis mokytojas ir šiomis negando dienomis vilkėjo anglišką fraką, kuriuo tikėjosi aplenkti nepriekaištingai apsirengusį poną Gonzagą. Jo tuštybė buvo tokia didelė, kad net Talaato Bėjaus tremties įsakymas jam mažai ką reiškė. Jo šūksnis suerzino kitus seniūnus, kurie pritarė savo kolegai gindami nuosavybės išsaugojimą. Prasidėjo ginčas, užėmęs daug laiko ir nevaisingas jau vien todėl, kad nė vienas iš šių valstiečių negalėjo rasti kitos išeities, išskyrus tą, kurią buvo pasiūlęs Bagratianas. Barnis tik leido išsakyti nepasitenkinimą. Ter Haikazunas valandėlę palaukė. Greitas jo žvilgsnis tarytum sakė Gabrieliui: šiems žmonėms ir paprastus dalykus reikia aiškinti atsargiai. Tada jis nutraukė tuščias kalbas:

– Kelsimės į kalną ir turėsime ten gyventi. Ten daug kas paaiškės savaime, nėra ko dabar dėl to derėtis. Būtų geriau, jei jūs, muchtarai, pagalvotumėte apie svarbiausius dalykus: ar mums pavyks nusigabenti pakankamai atsargų? Kelioms savaitėms jų užteks? Ar galėsime jas papildyti?

Čia pastorius Tovmasianas pasiūlė vieną protingą dalyką. Trys klausimai, kuriuos uždavė Ter Haikazunas, yra apskritai svarbiausi sąskaitos dėmenys. Viskas priklauso nuo to, kaip į juos atsakysime. Bet atsakyti į juos reikia ne pasitarimuose. Turi susėsti muchtarai ir įvertinti atsargų kiekį bei žmonių maitinimo galimybes. Tai galima pasakyti ne tik apie maistą, bet ir apie kitus dalykus. Didžioji čia posėdžiaujanti Vadovų taryba yra nejudrus vienetas. Reikia ne kalbėti, ne ginčytis, o dirbti. Todėl jis, Aramas Tovmasianas, siūląs atskirti pavienes gyvenimo sritis vieną nuo kitos ir kiekvienai sudaryti atskirą komitetą. Kiekvienam tokiam komitetui turi vadovauti vienas žmogus, kurį paskirs Ter Haikazunas. Vyrai sudarytų nedidelę tarybą, kuri iš tikrųjų vadovautų visiems reikalams. Svarbios yra penkios sritys. Pirmoji – tai gynyba. Antroji yra teisės sritis, kuriai vadovauti dera tik Ter Haikazunui. Be to, svarbu vidaus tvarka, toliau visa, kas susiję su sveikata ir ligonių gydymu, ir pagaliau atskirų bendruomenių reikalai, nes jie yra visumos dalis.

Gabrielis susižavėjęs pritarė jaunojo pastoriaus siūlymui, gydytojas taip pat pirmą kartą pritardamas kilstelėjo ranką. Niekas neprieštaravo. Ter Haikazunas, kuriam neišvengiamos didelio vyrų būrio kalbos buvo įkyrėjusios panašiai kaip ir Aramui Tovmasianui, iš karto patvirtino šį įstatymo pakeitimą. Gynybos vadui Gabrieliui Bagratianui buvo paskirti pagalbininkai Čaušas Nurhanas, mokytojas Šatachianas ir du jaunesni vyrai, kuriuos pasirinko jis. Aramas Tovmasianas irgi įtrauktas į gynybos komitetą. Gabrielis Bagratianas dar priklausė vidaus tvarkos komitetui, kuriam vadovaus pastorius. Šis komitetas bus atsakingas už maisto kaupimą ir jo padalijimą. Todėl jo nariai buvo Tovmasas Kebusianas ir kiti muchtarai.

Ypatingos pareigos paskirtos tėvui Tovmasianui, statybininkui, jis turėjo rūpintis būstų statyba. Neverta ir sakyti, kad sveikatos komitetą sudarė gydytojas Altuni ir iki širdies gelmių ramus vaistininkas. Taigi apskritai pareigos buvo padalytos neblogai. Grupės artimiausiomis valandomis turės kiek galėdamos pasirūpinti kiekviena savo sritimi. Paryčiais užteks neilgo didžiosios tarybos posėdžio nuveiktų darbų rezultatams patvirtinti. Muchtarai išėjo į sodą pasikalbėti su savo žmonėmis ir patikrinti, ar jų duomenys apie turimas atsargas yra teisingi. Gabrielis ketino išeiti kiek vėliau, iš jauniausių ir stipriausių vyrų surinkti būrį ir jau pirmosiomis ryto valandomis pradėti kasti tranšėją prie Šiaurinės perėjos. Dabar jis su žemėlapiu rankose labai rūpestingai aiškino Ter Haikazunui, Aramui Tovmasianui ir kitiems savo gynybos planą. Net Grikorui pasidarė įdomu ir jis pasislinko artyn. Tik vienas, sukryžiavęs rankas, stovėjo nuošalyje, – žinoma, Hrantas Voskanianas. Mokytojui vėl teko patirti pažeminimą. Kai dalijo pareigas, jam neteko jokio vadovaujančio posto, netgi padoresnio antraeilio. Jo kolega Šatachianas buvo paskirtas į gynybos komitetą, tuo tarpu Ter Haikazunas, nekęsdamas tylenio, skyrė jį mokyti vaikus ir rūpintis, kad tie per daug neišdykautų. Taip pasireiškė kunigo pavydas ir kerštas už tai, kad jis, poetas, vis dėlto surinko kelis šimtus balsų. Voskanianas jau ketino šaltai ir išdidžiai palikti susirinkimą ir eiti namo. Bet paskui, jausdamas savo didybę, suprato, kad jį išrinkusi minia žvelgia į jį su viltimi, o kunigui bus nemaloniau, jei jis pasiliks, o ne išeis.

Tuoj po vidurnakčio pasitarimas staiga nutrūko. Kaip tokiais atvejais dažnai atsitinka, niekas nepagalvojo apie tai, nuo ko priklauso visa jų ateitis. Penkiasdešimt Mauzerio šautuvų ir du šimtai penkiasdešimt karabinų tebegulėjo palaidoti kapų duobėse. Juos reikėjo tučtuojau iškasti ir kartu su amunicija dar šiąnakt užnešti ant Damladžko. Nors Gabrielis pasitikėjo Ali Nazifo žodžiais, vis dėlto galėjo atsitikti taip, kad per artimiausias dvidešimt keturias valandas naujai atvykstantys zaptijai puls į kaimus konfiskuoti ginklų. Labai skubėdama šešių vyrų grupė nuėjo į Johunoluko kapines, esančias už kaimo ribų prie kelio į Habibli – medžio drožėjų kaimą. Zakristijonas su žibintu ėjo pirmas, iš paskos sekė Ter Haikazunas su Čaušu Nurhanu ir Habibli kaimo kunigas. Eisenos pabaigoje žingsniavo du duobkasiai. Ginklų meistro Nurhano rūpesčiu šautuvai buvo palaidoti išmūrytuose rūsiuose. Sandariuose karstuose suguldyti į šiaudus, apvynioti skudurais, jie laukė garbingos savo prisikėlimo valandos. Čaušas Nurhanas prieš keturias savaites naktį fakelų šviesoje juos buvo apžiūrėjęs ir rado juos kuo geriausios būklės. Nė viena spyna nebuvo surūdijusi. Amunicija irgi nė kiek nepažeista. Šią naktį sunkios dėžės, iš viso penkiolika, visiems laikams paliks savo kapą. Tai buvo labai sunkus darbas. Kadangi rankų trūko, Ter Haikazunas irgi nusivilko vienuolišką drabužį ir ėmėsi krauti ginklų dėžes. Vėliau iš kaimų atvarė kelis stiprius gauruotus asilus, kol pagaliau paryčiais per miegančias Aziro ir Bitiaso vietoves Šiaurinės perėjos link pajudėjo Čaušo Nurhano vadovaujamas paslaptingas karavanas.

Valandą prieš saulėtekį Ter Haikazunas grįžo į didįjį Bagratianų vilos kambarį. Sodas atrodė kaip didelis mūšio laukas, pilnas išsitiesusių miegančių kūnų. Net ir Johunoluko žmonės nėjo namo. Kaip karvedys žengia per žuvusiųjų eiles, taip Ter Haikazunas lipo per nejudančius miego palaužtus žmones.

Atskirų komitetų nariai, genami Bagratiano energijos, jau buvo nuveikę nemažai darbų. Bendrais bruožais gyvenimo ir kovos sąlygos buvo nubrėžtos. Surašyti karinių dalinių vardai, apytikriai apskaičiuoti turimų maisto produktų kiekiai ir rūšys. Toliau buvo aptariama palapinių miestelio, ligoninės pašiūrės ir didžiojo barako valdžios susirinkimams statyba. Kai grįžo Ter Haikazunas, dar kartą susitiko didžioji taryba. Gabrielis trumpai išdėstė vyriausiajam vadui, ką jie buvo nusprendę. Aramo Tovmasiano padedamam, jam pavyko visus įtikinti savo idėjų teisingumu. Ter Haikazunas viską patvirtino pusiau primerktomis akimis ir į tolį nukreiptu žvilgsniu, lyg netikėdamas, kad naująjį gyvenimą galima apibrėžti nutarimais.

Žmonės buvo pervargę, žvakės baigė degti. Tačiau akyse atsispindėjo veikiau susijaudinimas, o ne nuovargis. Vos ėmė brėkšti nauja Viešpaties diena, visus apgobė didžiulė tyla. Vyrai žvelgė pro langus į švelnią šviesą, į aušros pumpurą, skleidžiantį vieną lapelį po kito. Akių vyzdžiai buvo keistai išsiplėtę. Ryto prieblandoje skendinčiame kambaryje nebuvo girdėti nė garso, išskyrus Avakiano ir bendruomenės raštininko pieštukų krebždėjimą. Jie užrašinėjo svarbiausius sprendimus. Kai lyg išlydytas auksas kambarį užliejo saulės šviesa, namų šeimininkas nutraukė svajingą tylą:

– Tikiuosi, kad šią naktį atlikome savo pareigą ir nieko neužmiršome…

– Ne! Vieną dalyką pamiršome, reikalingiausią!

Ter Haikazunas tardamas šiuos žodžius, liko sėdėti. Stiprus jo balsas sugrąžino tuos, kurie jau rengėsi išeiti. Kunigas pažvelgė į juos plačiai atmerktomis akimis. Pratarė pabrėždamas kiekvieną skiemenį:

– Altorių!

Tada ramiai ir dalykiškai paaiškino, kad naujosios gyvenvietės viduryje turi būti pastatytas didelis medinis altorius, šventa apeigų ir maldų vieta.

Penktą valandą – saulė buvo jau aukštai pakilusi – Gabrielis įėjo į Žiuljetės kambarį viršutiniame aukšte. Čia jis rado susirinkusius nemažai žmonių, kartu su ponia Bagratian budėjusių visą naktį. Stefanas, nepaisydamas motinos prašymų ir įsakymų, irgi nėjo į lovą. Dabar jis gulėjo ant sofos ir miegojo. Žiuljetė buvo jį užklojusi. Stovėjo pasirėmusi į palangę, atsukusi visiems nugarą. Kiekvienas esantis šiame šviesiame kambaryje darė įspūdį, lyg būtų visai vienas. Iskuhi nejudėdama sėdėjo šalia miegančio berniuko. Hovsana, pastoriaus Tovmasiano žmona, paryčiais baimės genama atėjusi į Bagratianų namus, sėdėjo minkštakrėslyje ir žvelgė kažkur į tolumą. Močiutė Antaram, regis, mažiausiai pavargusi po neramios nakties, prie atvirų durų klausėsi, kas kalbama pasitarime. Kambaryje buvo ir vienas vyras – ponas Gonzaga Marisas visą ilgą naktį sėdėjo moterų draugijoje. Nors šiuo metu niekas nekreipė į jį dėmesio, jis atrodė vienintelis žmogus, kuris nebuvo vienas su savimi. Rūpestingai perskirti plaukai blizgėjo, tarytum nepaliesti nei naktinio budėjimo, nei neramių įvykių. Atidus, netgi įtemptas aksominis žvilgsnis po buku kampu susiduriančiais antakiais nukrypdavo čia į vieną moterį, čia į kitą. Atrodė, kad jis nori pablyškusiuose veiduose perskaityti kiekvieną norą ir tuoj riteriškai jį įvykdyti.

Gabrielis žengė porą žingsnių Žiuljetės link, paskui sustojo ir pažvelgė į Gonzagą.

– Ar tiesa, kad jūs turite Amerikos pasą?

Linksma, kiek niekinama šypsena perbėgo jaunojo graiko lūpomis.

– Norite pamatyti mano pasą, pone? Gal ir žurnalisto pažymėjimą?

Ilgais, vangiais pirštais jis siekė dokumentų vidinėje švarko kišenėje. Gabrielis to jau nebematė. Jis paėmė Žiuljetę už rankos. Toji ranka buvo ne tik šalta, ji buvo lyg mirusi ar apsimetusi negyva. Juo išraiškingesnės atrodė akys. Jose buvo suartėjimas ir nuotolis, potvynis ir atoslūgis kaip visada, kai tarp jų kildavo konfliktas. Jos šnervės išsiplėtė – Gabrieliui gerai žinomas pasipriešinimo ženklas. Pirmą kartą per pastarąsias dvidešimt keturias valandas ant jo kaip debesis nusileido nuovargis. Jis susvyravo. Viduje viskas atrodė tuščia ir gūdu. Juodu tiriamai žvelgė vienas į kitą, tas vyras ir toji moteris. Kur buvo Gabrielio žmona? Jis vis dar jautė jos ranką savojoje kaip daiktą, nulietą iš šalto porceliano, bet ji pasitraukė. Kiek dienų reikėtų eiti, kiek plaukti laivu? Ir ne tik ji kas sekundę tolo nuo jo begaliniais atstumais, lygiai taip pat ir jis tolo nuo jos. Jį irgi kažkas greitai nešė tolyn. Šalia buvo Žiuljetės kūnas, didelis ir gražus, toks artimas, toks savitas. Tūkstančius kartų Gabrielis buvo jį apkabinęs. Kiekviena šio kūno vieta turėjo prisiminti jo bučinius: ilgas kaklas, pečiai, krūtinė, šlaunys ir keliai, net kojų pirštai. Šis kūnas nešiojo Stefaną, kentėjo, kad pratęstų Bagratianų giminę. O dabar? Jis nesugebėjo jo atpažinti. Iš atminties dingo jos nuogo kūno vaizdas. Tarytum būtų pamiršęs savo vardą. Negana to, kad čia stovi ponia prancūzė, su kuria kadaise gyventas bendras gyvenimas. Ši ponia yra jo priešininkė, ji palaiko priešingą partiją, yra tų pusėje, kurie nori išnaikinti armėnų tautą, nors pati yra armėno motina. Gabrielis pajuto, kaip jo gerklėje kyla ka


убрать рекламу






žkoks didelis, apvalus gumulas, iš pradžių nesuprato, kas tai. Tik paskutinę akimirką nurijo šį gumulą ir sudejavo.

– Ne… Žiuljete… Tai neįmanoma…

Ji klastingai pakreipė galvą.

– Kas neįmanoma?.. Ką nori pasakyti?

Jis pažvelgė pro langą į ryto spalvų žaismą, bet negalėjo nieko atskirti. Kadangi taip ilgai turėjo kalbėti armėniškai, prancūzų kalba tarytum įsižeidusi pasitraukė iš jo sąmonės. Jis ėmė mikčioti, kalbėti su nepaprastai aštriu akcentu, nuo kurio Žiuljetė dar labiau sustingo.

– Man atrodo… Tu turi teisę… Man atrodo… Tavęs nereikėtų į visa tai įtraukti… Kaip tu gali?.. Prisimink aną mūsų pokalbį. Aš negalėsiu to pakęsti… Tu turi išvažiuoti. Tu ir Stefanas.

Atrodė, kad ji stengiasi pasverti kiekvieną žodį.

– Aš labai gerai prisimenu tą pokalbį. Kad ir kaip baisu, turiu dalytis su jumis jūsų likimu. Tada aš taip ir pasakiau.

Ji niekada nebuvo kalbėjusi tokiais žodžiais, bet tai nesvarbu. Ji metė priekaištingą žvilgsnį į Iskuhi ir Hovsaną, tarytum jos būtų kaltos, kad ji pakliuvo į spąstus. Gabrielis porą kartų pasitrynė akis ir vėl tapo vadovu kaip ir praeitą naktį.

– Tau ir Stefanui yra viena išeitis… Nelengva, rizikinga… Juk tu labai stiprios valios, Žiuljete.

Jos akys įgavo aštrią, atsargią išraišką. Taip žvelgia sunerimę žvėrys, kai atsiranda galimybė ilgu šuoliu šokti į laisvę aplenkiant kelią pastojusį žmogų ar kokią kitą kliūtį. Matyt, dabar visi Žiuljetės instinktai susikaupė šuoliui. Bet vos Gabrielis prakalbo, jos veide, įsitempusiame nuo laukimo, vėl pasirodė netikrumas, nuoskauda, pyktis.

– Gonzaga Marisas šiandien ar rytoj iš mūsų išvažiuos, – pasakė Bagratianas vadovo tonu, nepakenčiančiu prieštaravimo. – Jis turi Amerikos pasą, o tai šiomis aplinkybėmis yra didžiulė laimė. Tikiuosi, neatsisakysite, Marisai, nugabenti mano žmoną ir Stefaną į saugią vietą. Galėsite pasiimti medžioklės vežimą. Dabar vasara, slėnio keliai, šiaip ar taip, išvažiuojami. Be to, duosime jums atsarginius ratus ir keturis arklius. Kristaforas važiuos su jumis, sėdės šalia vežiko. Tegul ir jie išsigelbsti padėdami jums. Per Sandaraną ir El Magarą iki Arso maždaug penkios ar šešios valandos kelio, turint galvoje, kad didesnę kelio dalį turėsite važiuoti žingine. Penkiolika angliškų mylių pajūriu nuo Arso iki Aleksandretės – tai menkniekis, nes smėlėtu krantu galėsite lėkti šuoliais. Arse tikriausiai stovi nedidelis karinis dalinys. Marisui nebus sunku įbauginti onbašį savo amerikietišku pasu…

Atėjo valdytojas Kristaforas, norėdamas sužinoti, kokie bus šeimininko nurodymai. Gabrielis kreipėsi į jį tiesiai:

– Kristaforai, ar įmanoma su vežimu per dešimt valandų nuvažiuoti per Arsą į Aleksandretę?

Valdytojas nustebęs išvertė akis.

– Tai priklausys nuo turkų, efendi.

Bagratiano balsas pasidarė dar griežtesnis:

– Aš ne to klausiu, Kristaforai. Aš klausiu: ar galėsi pristatyti chanum,  mano sūnų ir šį poną amerikietį į Aleksandretę?

Nors valdytojui buvo tik apie keturiasdešimt, jis atrodė kaip senas žmogus. Kakta suprakaitavo. Buvo neaišku, ar jį taip sujaudino pavojaus baimė, ar netikėta galimybė išsigelbėti pačiam. Jo žvilgsnis nukrypdavo čia į Bagratianą, čia į Gonzagą. Staiga jo veide šmėkštelėjo nepaprasto džiaugsmo išraiška, bet greitai vėl užgeso, gal iš pagarbos, gal kad neišsiduotų.

– Aš nepabijosiu, efendi! Jei ponas turi pasą, zaptijai mums nieko nepadarys.

Po šių žodžių Gabrielis pasiuntė Kristaforą į virtuvę visiems paruošti gausių pusryčių. Tada toliau aiškino Marisui jo uždavinį. Deja, Aleksandretėje nesą Amerikos konsulo, yra tik Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos vicekonsulai. Jis jau seniai pasidomėjęs šiais žmonėmis. Vokiečio pavardė Hofmanas, austro – Belfantė, abu esą geraširdžiai europiečiai komersantai, iš jų galima tikėtis pagalbos. Bet kadangi jie, šiaip ar taip, Turkijos sąjungininkai, reikia būti labai atsargiems.

– Jums teks sugalvoti kokią nors istoriją. Žiuljetė tegul būna Šveicarijos pilietė, kelionės metu per kažkokį nelaimingą atsitikimą praradusi pasą. Vicekonsulai iš vietos komendanto turi gauti dokumentus kelionei traukiniu. Artimiausiomis dienomis bus atidarytas ruožas į Toprak Kalė. Hofmanas ir Belfantė, aišku, žinos, ar komendantas lengvai paperkamas. Tada viskas būtų gerai!

Visas šias pabėgimo galimybes Gabrielis bemiegėmis naktimis šimtus kartų svarstė, atmesdavo, keisdavo ir vėl grįždavo prie senųjų. Buvo keletas variantų, vienas – važiuoti Alepo kryptimi, kitas Beiruto link. Tačiau iš jo kapotų sakinių galėjai suprasti, kad visa tai jis sugalvojo tik dabar. Žiuljetė spoksojo į jį lyg nesuvokdama nė vieno žodžio.

– Turėsite išgalvoti gerą istoriją, Marisai! Jie taip lengvai nepatikės nelaimingu atsitikimu, kad ji pametė pasą. Bet ne tai svarbiausia. Žiuljete… Svarbiausia, kad jie patikės, jog tu neabejotina europietė, jog tu nepriklausai mūsų tautai. Tai ir bus išsigelbėjimas. Tave palaikys nuotykių ieškotoja, blogiausiu atveju politine agente. Tokie pavojai neišvengiami. Dėl to gali sulaukti nemalonumų, gal net kentėti… Tačiau šios kančios yra niekis, palyginti su mūsiškėmis. Nuolat turi neišleisti iš akių savo didžiojo tikslo: „Šalin iš čia! Toliau nuo tų prakeiktųjų, tarp kurių aš, niekuo dėta, pakliuvau!“

Garsiai tardamas šiuos žodžius Gabrielis kiek atsipalaidavo. Žiuljetė atsilošė atgal, šiuo nevalingu judesiu tarytum parodydama, kad pasirengusi vykdyti savo vyro reikalavimą. Gonzaga Marisas tyliai žengtelėjo prie jųdviejų. Galbūt norėjo parodyti, jog yra pasirengęs, bet nenori skubinti sprendimų. Visi kiti buvo sustingę lyg lavonai, suprato, kad tapo nepageidaujamais liudytojais. Gabrielis greitai susitvardė.

– Tiesa, dabar važinėja daugiausia kariškiai. Kiekviename kelio tarpsnyje turėsite papirkinėti geležinkelio karininkus. Tai daugiausia seni žmonės, jie gyvena pagal senas taisykles ir su Itihadu nieko bendra neturi. Jei pateksite į traukinį, bus jau daug laimėta. Sunkumų, žinoma, gali atsirasti. Bet sulig kiekviena mylia arčiau Stambulo jūsų padėtis bus geresnė. O į Stambulą jūs pateksite, net jeigu tai truktų ir kelias savaites. Ten, Žiuljete, nedelsdama eik pas poną Morgentau. Juk prisimeni jį… Amerikos pasiuntinys…

Gabrielis ištraukė iš kišenės iškilmingai užantspauduotą laišką. Šį laišką, savo testamentą, jis buvo parengęs prieš kelias savaites, nors Žiuljetė apie jį nežinojo. Nieko nesakydamas ištiesė laišką jai. Bet ji atitraukė rankas ir paslėpė už nugaros. Gabrielis lengvu galvos judesiu parodė į Musa Dagą, kuris tarytum tirpo ryto saulės spinduliuose.

– Aš turiu keltis ten… Prasideda darbas. Manau, kad šį vakarą negrįšiu namo.

Ištiesta ranka su antspauduotu laišku nusviro. Kas čia per ašaros? Kodėl Žiuljetė jų netramdo? Ar ji verkia dėl savęs? Dėl manęs? Ar tai atsisveikinimas? Jis jautė jos kančią, bet pačios nepažino. Prabėgomis žvilgtelėjo į kitus nebylius žiūrovus, kurie stengėsi tyliau kvėpuoti, kad nesutrukdytų atomazgos. Gabrielis ilgėjosi Žiuljetės, kuri stovėjo vos per žingsnį nuo jo. Jis kalbėjo aiškiai ir įtaigiai lyg telefonu skambindamas į svetimą kraštą ir kalbėdamas su mylima būtybe:

– Žinojau, kad tai ateis, Žiuljete… Bet nežinojau, kad tai bus taip… tarp mūsų.

Jos atsakymas atėjo iš tamsos, iš gilumos, piktas, kūkčiojimo nepertraukiamas:

– Ir tu iš tikro manai, kad aš galėčiau taip pasielgti?

Niekas nežinojo, prieš kiek laiko pabudo Stefanas ir ką jis išgirdo iš tėvų pokalbio. Iskuhi pašoko išsigandusi. Žiuljetė kartais stebėdavosi, koks gilus ir trapus jausmas jungia tėvą ir berniuką. Stefanas, šiaip jau triukšmingas ir aistringas, Gabrielio akivaizdoje dažniausiai tylėdavo. Gabrielis su Stefanu elgėsi stebėtinai santūriai, rimtai, daug nekalbėdamas. Ilgas gyvenimas Europoje abiejų Bagratianų sielose kiek prislopino azijietišką prigimtį, bet jos neišdildė. (Septyniuose kaimuose sūnūs, kad ir kokio amžiaus būtų, rytą ir vakare bučiuodavo tėvui ranką. Buvo ir tokių šeimų, griežtai besilaikančių senovės papročių, kai valgio metu tėvui patarnaudavo ne moterys, o vyriausias sūnus. Ir atvirkščiai, tėvas taip pat gerbdavo vyriausiąjį sūnų, būdavo jam švelnus ir griežtas, kaip reikalavo seni papročiai, juk abu matydavo vienas kitame gretimas pakopas neįžvelgiamuose amžinybės laiptuose.) Gabrielio ir Stefano santykiuose nebuvo tokių iš seno susiklosčiusių formų, jie reiškėsi santūrumu, kuris juodu ir rišo, ir skyrė. Ne kitokie buvo ir Gabrielio santykiai su savo tėvu. Būdamas su juo visada jausdavo tą šventiškai santūrią nuotaiką, bet niekada neišdrįsdavo tarti meilų žodį ar apkabinti. Todėl juo labiau Gabrielį sukrėtė sūnaus šauksmas, kai šis suprato, kad jiems gresia išsiskyrimas. Jis nusimetė antklodę, pribėgo prie tėvo ir tvirtai įsikibo.

– Ne, ne! Tėte… Niekur mūsų neišsiųsk. Aš noriu likti su tavimi… Likti su tavimi…

Kas žvelgė į tėvą migdolo formos sūnaus akimis? Nebe vaikas, kurio gyvenimą tėvai stengiasi pakreipti norima kryptimi, o suaugęs žmogus su savo valia ir prigimtimi, susiformavęs likimas, kurio jau niekas negali pakeisti. Šiomis dienomis jis taip paaugo ir subrendo. Bet tai buvo ne viskas, ką tėvas perskaitė Stefano akyse. Jis dar bandė kiek pasipriešinti:

– Mūsų laukia ne vaikų žaidimai, Stefanai…

Berniuko baimės riksmą pakeitė vis atkaklesnis reikalavimas:

– Aš liksiu su tavimi, tėte… Aš niekur nevažiuosiu!

„Aš, aš, aš!“ Žiuljetę apėmė piktas pavydas. Ak, du armėnai! Kaip juodu laikosi vienas kito! O ji neverta nieko! Juk tai ir jos vaikas, ne tik Gabrielio. Ji visai nenori jo prarasti. Jei ji šią akimirką negins savo interesų, praras Stefaną. Žengė ryžtingą, beveik nevaldomą žingsnį į tėvo ir sūnaus pusę. Nutvėrė Stefaną už rankos, norėdama patraukti prie savęs. Bet Gabrielis suprato, kad Žiuljetė stoja jo pusėn. „Ir tu iš tikro manai, kad aš galėčiau taip pasielgti?“ Šis piktas klausimas rodė neryžtingumą. Bet ryžtingas žingsnis Gabrieliui rodėsi apsisprendimo žingsnis. Jis apkabino žmoną ir sūnų.

– Tepadeda mums Jėzus Kristus! Gal taip iš tikrųjų bus geriau.

Ramindamas save šiais žodžiais jis staiga pajuto paslaptingą siaubą, tarytum Išganytojas, į kurį jis kreipiasi, tą pat sekundę užtrenkė priešais Stefaną ir Žiuljetę duris. Ir nespėjęs jųdviejų kaip reikiant apkabinti, jis nuleido rankas, nusigręžė ir nuėjo šalin. Prie slenksčio dar kartą sustojo.

– Suprantama, Marisai, kelionei jūs galite pasiimti vieną iš mano arklių.

Maloni šypsena Gonzagos veide tapo dar ryškesnė.

– Su dėkingumu priimčiau jūsų pasiūlymą, jei neturėčiau kitų norų. Prašau jus, leiskite man dalytis jūsų gyvenimu ant Musa Dago. Su vaistininku Grikoru aš jau kalbėjau. Jis dėl manęs klausė kunigą Ter Haikazuną, ir tas neprieštaravo…

Bagratianas valandėlę svarstė.

– Tikiuosi, suprantate, kad paskui jums gali nepadėti nė puikiausias amerikietiškas pasas.

– Gyvenu čia jau taip seniai, kad man būtų nelengva jus visus palikti. Be to, turiu ir savo tikslą, juk esu žurnalistas. Tokia proga kaip ši reporteriui nedažnai pasitaiko.

Kažkas jo esybėje Gabrieliui nepatiko, netgi darė atgrasų įspūdį. Jis ieškojo argumentų, kuriais galėtų atmesti jaunojo žurnalisto reikalavimą.

– Klausimas tik tas, ar jūsų reportažai apskritai kada nors pasieks pasaulį.

Gonzaga atsakė ne vienam Gabrieliui, bet visiems, esantiems kambaryje:

– Ne kartą gyvenime teko įsitikinti, kad man neblogai sekasi numatyti ateitį. Šį kartą nuojauta man labai aiškiai sako, kad šis sumanymas jums pasiseks, Gabrieli Bagratianai. Tiesa, tai tik mano nuojauta. Bet aš ja pasitikiu.

Jo įtemptas aksominis žvilgsnis nužvelgė Hovsaną, paskui Iskuhi ir sustojo ant Žiuljetės veido. Atrodė, kad Gonzagos akys klausia ponią Bagratian, ar jo išvedžiojimai jai atrodo įtikinami.

Siamanto (1878–1915) – poetas, armėnų literatūros klasikas, turkų žvėriškai nužudytas.

Septintas skyrius 

VARPŲ LAIDOTUVĖS

 Сделать закладку на этом месте книги

Dvi dienas ir dvi naktis Gabrielis liko ant Damladžko. Pirmą vakarą pasiuntė Žiuljetei žinią, kad nelauktų jo grįžtančio. Daug priežasčių vertė jį likti ant kalno keteros. Damladžkas, nepaisant visų jo atšiaurių vietų, visada atrodęs idiliška alpinė ganykla, kokią Gabrielis pažinojo iš savo klajonių, o paskui jau strateginių iškylų, staiga pasirodė esąs kitoks. Jis pirmą kartą jam parodė savo tikrą, apnuogintą veidą. Viskas pasaulyje, ne tik žmogus, parodo savo tikrąjį veidą, kai iš jo ko nors reikalaujama. Taip buvo ir su Damladžku. Iš jo raukšlėtų, griežtų bruožų išnyko rojaus atspindys, vienatvės šypsena, liūliuojama šaltinių gurgėjimo. Bagratiano pasirinktas gynybos rajonas apėmė kelių kvadratinių kilometrų plotą. Šis plotas, išskyrus gana lygią Miesto daubą, buvo sunkiai įveikiamos aukštumos ir slėniai, kauburiai ir tarpekliai, aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn. Tai galėjai labai gerai pajusti, prireikus kelis kartus per dieną pasiekti įvairius taškus. Gabrielis nenorėjo gaišti laiko ir švaistyti jėgų nebūtiniems nusileidimams į slėnį. Tačiau jautė, kad kūnas gali ištverti kaip niekada daug. Jo kūnas irgi tik dabar, kai iš jo buvo reikalaujama daugiausiai, parodė, koks iš tikrųjų yra ir ką gali. Palyginti su dabartimi, kelios karo savaitės Balkanuose atrodė pilkos ir nuobodžios. Tada jie buvo tik nešvari žmonių masė, kažkokių gamtos jėgų varoma į mirtiną pavojų arba besiliejanti atgal, kad to pavojaus išvengtų. Pastaraisiais metais Gabrielis dažnai skųsdavosi tai širdies ritmo sutrikimais, tai skrandžio skausmais. Išlepinto kūno pojūčius lyg vėjas nupūtė būtinybės dvelksmas. Jis nejautė, kad turi širdį ar skrandį, jis nė nepastebėdavo, kad miega įsivyniojęs į antklodę tris valandas per parą ir to visiškai pakanka, kad nuo gabalo duonos ir dėžutės konservų jis visą dieną sotus. Nors apie tai galvojo nedaug, vis dėlto savo jėgos suvokimas pripildydavo Gabrielį laimės jausmo ir išdidumo. Tai išdidumas, užplūstantis mūsų kūną, kai į jį įsilieja dvasios jėga.

Svarbi buvo ir kita aplinkybė. Ant kalno jau apsigyveno didžioji dalis kovai tinkamų vyrų, be to, nedidelis būrys stiprių moterų ir govėda paauglių, kurie turėdavo nudirbti įvairius darbus. Visus kitus iš atsargumo paliko slėnyje. Ten turėjo ramiai tekėti kasdienis gyvenimas, nors tik dėl akių, kad per anksti nepasklistų žinia, jog kaimai ištuštėjo. Kaimų gyventojai turėjo kiekvieną naktį sutartą valandą gabenti į kalną daugybę atsargų. Ne viską galima sukrauti ant asilų. Pavyzdžiui, ilgas lentas ir rąstus iš tėvo Tovmasiano dirbtuvių turėjo ant pečių nešti jo pameistriai. Medis buvo skirtas statyti altorių, vyresnybės baraką ir ligoninę. Iš jaunesniųjų vadovų ant Damladžko kartu su Gabrieliu likdavo pastorius Aramas Tovmasianas ir mokytojai, o didžioji taryba, vadovaujama Ter Haikazuno, tvarkėsi slėnyje.

Tomis dienomis ant kalno jau buvo apsigyvenę apie penkis šimtus žmonių. Šis rinktinis kovos būrys turėjo ne tik dirbti iki išsekimo, bet ir neprarasti aistringos kovos dvasios, slypinčios krūtinėse. Kai nusiplūkę žmonės vakarais susėsdavo aplink laužą „Miesto dauboje“, pastorius Aramas savo kalbomis, menkai panašiomis į pamokslus, aiškindavo šios ginkluotos operacijos reikšmę; jis kalbėdavo apie Dievo duotą teisę ginti savo gyvybę, apie nesuvokiamą armėnų tautos kryžiaus kelią nuo seniausių laikų, apie šio drąsaus bandymo užkrečiamą pavyzdį, kuris gali paskatinti visą tautą priešintis ir galbūt išsigelbėti. Be to, jis išsamiai pasakojo apie tremtį, kurią matė ir apie kurią girdėjo iš kitų. Jo žodžiais tariant, tai būtų neišvengiama pražūtis penkiems tūkstančiams armėnų slėnio žmonių. Taip pat ryžtingai aiškino, kad nėra jokių abejonių, jog žygdarbis, kurį vykdyti jie visi čia susirinko, tikrai atneš pergalę ir laisvę. Kokia bus toji pergalė ir laisvė, jis nekalbėjo. Niekas to ir neklausė. Jaunus žmones įkvėpdavo ne tik didingų žodžių reikšmė, bet ir jų skambėjimas.

Kartais vietoj pastoriaus kalbėdavo Gabrielis. Priešingai negu Aramas Tovmasianas, jis vengė skambių žodžių ir visus ragino tuščiai neleisti nė sekundės, kuo taupiau valgyti iš bendrų maisto atsargų, kiekvieną širdies dūžį skirti norimam tikslui pasiekti. Jie turėtų prisiminti ne neišvengiamą nelaimę, o didžią gėdą, kurią turkų vyriausybė daro armėnų tautai.

– Jei mums bent vieną kartą pavyks atmušti turkus nuo kalno, mes ne tik atkeršysime už šią gėdą, bet pažeminsime juos ir paniekinsime jų garbę. Nes mes esame silpni, o jie stiprūs. Mus jie pašiepdami vadina prekiautojais, o save laiko išdidžia karių tauta. Jei mes juos bent vieną kartą sumušime, sugriausime jų puikybę, kad jie niekada nuo to neatsigaus.

Kad ir ką Gabrielis ir Aramas galvojo iš tikrųjų, jie visą laiką įtikinėjo žmones, kad pasipriešinimas baigsis garbinga pergale, nuolat kaldami į imlias jaunuolių sielas fanatišką tikėjimą skatino – tai buvo ne mažiau svarbu – fanatišką drausmę. Apie savo organizacinius sugebėjimus Gabrielis įtarė taip pat mažai kaip ir apie tai, kad turi geležinę sveikatą. Jo ligšioliniame pasaulyje „praktiniai polinkiai“ reiškė lėkštą ir savanaudišką mąstyseną. Su pasididžiavimu jis visada priskirdavo save prie nepraktiškųjų. Bet dabar, per šį išankstinį pasirengimą, jam pavyko jau pirmosiomis valandomis protingai paskirstyti pajėgas, tvirtus atraminius postus, prie kurių galės lengvai prisijungti iš slėnio ateisiantys žmonės. Jis sudarė tris pagrindines grupes: pirmasis ešelonas, didelis rezervas ir jaunimo nuo trylikos iki penkiolikos metų dalinys, kurį panaudoti galima tik didžiausios bėdos atveju, jei netektys būtų labai didelės ar frontas pralaužtas, o šiaip jie turėjo žvalgyti aplinką, bėgioti su pranešimais, būti pasiuntinukais. Iš viso pirmąją liniją sudarė aštuoni šimtai šešiasdešimt vyrų. Tai vyrai nuo šešiolikos iki šešiasdešimties metų, išskyrus ligonius, netinkamus karo tarnybai, ir kai kuriuos amatininkus, reikalingus užnugaryje. Į rezervą buvo paskirti ne tik likę senyvi, dar sugebantys dirbti vyrai, bet ir nemažas skaičius moterų bei mergaičių, taigi šią dalį sudarė nuo tūkstančio iki tūkstančio šimto asmenų. Trečioji gynybos grandis – jaunimo žvalgybos būrys, savotiška Damladžko kavalerija, kuriai priklausė daugiau kaip trys šimtai berniukų. Antrosios dienos rytą Gabrielis pasiuntė savo adjutantą Avakianą žemyn į vilą atvesti Stefano. Jis nebuvo tikras, kad Žiuljetė jį taip lengvai išleis. Bet studentas sugrįžo su berniuku, spinduliuojančiu iš laimės, o tėvas nelaukdamas prijungė jį prie jaunimo dalinio. Iš aštuonių šimtų šešiasdešimties pagrindinio dalinio vyrų, žinoma, tik tris šimtus buvo galima apginkluoti turimais kariniais šautuvais. Didžioji dalis turėjo tenkintis medžiokliniais šautuvais ir egzotiškai atrodančiais šaunamaisiais ginklais, kurių buvo galima rasti beveik kiekvienuose namuose. Gabrielis liepė išdalyti vyrams visus bent kiek tinkamus ginklus iš savo brolio namų arsenalo. Laimė, dauguma vyrų, ne tik tie, kurie buvo tarnavę turkų armijoje, mokėjo elgtis su ginklais. Nepaisant viso to, pagrindinės grupės ginkluotė atrodė varganai. Keturios reguliariosios armijos pėstininkų kuopos net ir be kulkosvaidžio būtų už juos pranašesnės. Žinoma, pagrindinė kovotojų dalis nebuvo netvarkinga masė, pagal Gabrielio planą ją suskirstė į pastovius dalinius po dešimt vyrų, nedideles draugoves, kurios galėjo savarankiškai judėti ir įsijungti į kovą. Skirstydamas atsižvelgė ir į tai, kad kiekviena tokia draugovė būtų sudaryta iš to pat kaimo žmonių, net giminaičių, ir būtų kiek galima vieningesnė. Sunkiau sekėsi paskirti vadus. Vienas iš dešimties vyrų turėjo vadovauti padaliniui, reikėjo vadų ir stambesniems daliniams. Bagratianas paskyrė vadus iš įvairaus amžiaus žmonių, kurie buvo tarnavę armijoje. Neįkainojamasis Čaušas Nurhanas ėjo armijos generolo, ginklininko, statybų inžinieriaus ir pratybų meistro pareigas vienu metu. Ištempti jo pilkų šiurkščių ūsų galiukai virpėjo, didelis įdegusio kaklo Adomo obuolys judėjo čia aukštyn, čia žemyn. Galėjai pamanyti, kad Nurhanas tiesiog dėkingas turkams už tremtį, taip aistringai, su tokiu uolumu jis puolė į išsiilgtą karinę veiklą. Ilgas valandas vadovaudavo pratyboms su tais, kas tuo metu buvo laisvas nuo kitų darbų. Užsispyręs stengėsi per keletą dienų išmokyti protingus ir nuovokius armėnus turkų karinių nuostatų, kurių šiaip reikia mokytis ne vienerius metus. Iš esmės apsiribojo kautynėmis vyras prieš vyrą, linijos išskleidimu, komandomis „kilk“ ir „gulk“, priedangos paieška, greitu įsikasimu, vietovės reljefo panaudojimu ir puolimu. Jam labai nepatiko, kad Bagratianas uždraudė šaudymo pratybas, aišku, ne vien taupydamas šaudmenis. Nepaisydamas garbaus amžiaus Nurhanas lakstė nuo vieno treniruojamo dalinio prie kito, mokė dešimtinių vadus, rėkė ir keikėsi bjauriausiais turkų kareivinių keiksmais. Apsiginklavęs iki dantų kardu, pistoletu, šautuvu ir šovinine, jis dar buvo užsikabinęs iš turkų pasisavintą kornetą ir kimiais, trūkčiojančiais signalais drąsino savo karius. Bagratianas supykęs turėjo bėgti nuo Šiaurinės perėjos iki pratybų aikštės ir griežtai uždraudė beprotišką pypčiojimą. Juk nebuvo reikalo taip garsiai pranešti zaptijams ir musulmonų kaimų gyventojams apie manevrus, vykstančius ant Musa Dago.

Pirmąjį rytą prie kovotojų prisijungė ant Musa Dago slapstęsi dezertyrai. Per dvi dienas jų pasirodė dar daugiau, iš viso šešiasdešimt vyrų, nes Nurhano kornetas, regis, priviliojo ir besislapsčiusius ant gretimų kalnų – Ahmer Dago ir nuogų Džebel Akros viršūnių. Nors visi buvo gerai ginkluoti, Gabrielis nelabai džiaugėsi tokiu armijos papildymu. Tarp šių pasigailėjimo vertų žmonių, žinoma, buvo ne tik paprastų dezertyrų, iškankintų, laisvės trokštančių ar bailių kareivių, bet ir įtartinų tipų, bijančių greičiau ne karinio, o kriminalinio teismo. Vienu žodžiu, čia netrūko avantiūristų, išdidžiai pasiskelbusių dezertyrais, o iš tikrųjų plėšikų, pabėgusių ne iš Antakijos, Aleksandretės ir Alepo kareivinių, greičiau iš kalėjimo. Išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra tie šešiasdešimt naujokų, buvo labai sunku, kadangi jie visi atrodė vienodi: klastingi, įbauginti, nuskurę. Kalnų klajūnams tai nieko neįprasta, juk jie dieną ir naktį turėjo saugotis žandarų ir tik antrą ar trečią valandą nakties išdrįsdavo nusileisti į kaimus paprašyti duonos kriaukšlės iš savo išsigandusių tautiečių.

Ant išdžiūvusių kaulų – kūnais tai vargu ar galima pavadinti – dezertyrai vilkėjo smėlio spalvos karinių uniformų skarmalus. Per utėlėtus plaukus ir barzdų šerius buvo galima įžvelgti veidus, parudavusius nuo saulės ir purvo. Iš jų armėniškų akių žvelgė ne tik didelė visuotinė kančia, bet ir dar kažkas ypatinga – piktas įniršis tamsoje besislepiančių sielų, kurios pamažu grimzta į gyvulišką būtį. Jie atrodė visiškai išstumti iš žmonių bendruomenės. Tik dezertyrui Sarkisui Kilikianui bent išoriškai šis apibūdinimas netiko, nors jis iš saugios žmonių bendruomenės buvo išstumtas negailestingiau negu visi kiti. Gabrielis iš pirmo žvilgsnio suprato, kad Sarkisas ir buvo anas naktinis vaiduoklis prie Trijų palapinių aikštės. Nelengva buvo nuspręsti, kaip padalyti tuos šešiasdešimt nemalonių sąjungininkų į dešimtines, kad nesužlugtų dar tik besiformuojanti disciplina. Kol kas visus, nepaisydamas nuostabos jų veiduose, paskyrė Čaušui Nurhanui ir jo geležinei rankai. Čia jie vien už maistą ir gėrimą turėjo kentėti tą pat prakaitą varantį karinį muštrą, nuo kurio buvo pabėgę.

Tačiau svarbiausias uždavinys šiomis darbų kupinomis dienomis buvo ne Nurhano pratybos, o gynybinių pozicijų statyba ir tvirtinimas. Mėlynos ir rudos linijos, kurias Gabrielis nubraižė Avakiano žemėlapiuose, dabar turėjo tapti konkrečiais dalykais. Kadangi Damladžke kol kas buvo daugiau darbo rankų negu kastuvų, kablių ir laužtuvų, darbai vyko dviem pamainomis. Tikroji darbo armija pagal Bagratiano planus buvo rezervas, anie tūkstantis šimtas žmonių, kurie tik kovos metu turėjo būti savo postuose, o šiaip privalėjo dirbti stovykloje reikalingus darbus ir rūpintis buitimi. Bet žmonės, priklausantys rezervui, dar tebebuvo slėnio kaimuose.

Gabrielio Bagratiano apskaičiavimais, priešas galėjo pulti Damladžką trylikoje vietų. Atviriausia ir prieinamiausia buvo šiaurėje, kur nedidelė įduba, vadinama Šiaurine perėja, skiria kalną nuo kitų Musa Dago atšakų, nusidriekusių į Beilano pusę. Antra, nors ir mažiau pavojinga vieta buvo platus Ąžuolų tarpeklio galas virš Johunoluko. Panašios, nors ir ne tokios pavojingos, buvo vakarinio šlaito vietos, kuriose statūs skardžiai darosi nuolaidesni, kur bandos ir piemenys buvo išmynę siaurus takelius. Visiška priešingybė – uolų bokštas pietų pusėje, žemėlapyje pažymėtas kaip Pietų bastionas, kyšantis iš plačių uolų sąvartų, kurios iš Oronto lygumos kyla aukštyn stačiais šlaitais ir terasomis. Lygumoje plytėjo milžiniškos žmonių pasaulio sąvartos, Romos epochos Seleukijos griuvėsių laukai. Šią sutrupintos civilizacijos akmenų jūrą tarytum atspindėjo kalnas su pietiniame šlaite pusračiu išsidėsčiusiomis uolų sangrūdomis. Samvelo Avakiano prižiūrimi darbininkai pagal tikslų Bagratiano brėžinį į kairę ir į dešinę nuo uolų bokšto iš didelių luitų statė gana aukštas sienas. Studentas stebėjosi, kad vien priedangai tenka statyti tokias solidžias užtvaras. Jo kariška vaizduotė tomis pirmosiomis dienomis dar nebuvo labai išlavinta, jis retai kada suprasdavo savo viršininko ketinimus.

Sunkiausi darbai vyko, žinoma, šiaurinėje dalyje, pažeidžiamiausiame gynybos taške. Gabrielis smaigčiais pažymėjo ilgą tranšėją, kuri su visais išlinkiais ir vingiais tęsėsi kelis šimtus žingsnių. Vakaruose ji rėmėsi į jūros šlaito uolas, kurios buvo suvirtusios kaip barikados, koridoriai, kauburiai, kiaurymės ir atrodė tikra tvirtovė – labirintas. Rytuose Bagratianas sutvirtino tranšėją į priekį išsišovusiais apkasais ir sargybos postais. Gera buvo tai, kad žemė čia minkšta. Tačiau kastuvai dažnai atsitrenkdavo į kalkakmenį ar dolomitą, tai smarkiai lėtino darbus, tad vargu ar buvo galima tikėtis iškasti tranšėją greičiau nei per keturias dienas. Stiprūs vyrai ir kelios valstietės moterys kasė žemę, tuo tarpu berniukai su pjautuvais ir peiliais pjovė priekyje augančius krūmokšnius, kad šaudymo laukas būtų atviras. Bagratianas visą dieną nesitraukdavo nuo darbininkų. Jis dažnai eidavo į Šiaurinės perėjos įdubą ir kitos pusės šlaitą, žiūrėdavo į tranšėją iš įvairių vietų. Iškastą žemę liepė išsklaidyti ir sulyginti. Visas jo dėmesys buvo nukreiptas į tai, kad platus griovys būtų visiškai užmaskuotas, kad ant medžiais ir krūmais apaugusio šlaito niekur neliktų žmogaus rankų pėdsakų. Jeigu turėsime galvoje, kad, be rezervinių apkasų prie artimiausio kauburio, buvo iškasta dar dvylika mažesnių įtvirtinimų, kiekvieną nusimanantį žmogų galėjo stebinti ir neraminti atkaklus Bagratiano vienpusiškumas.

Pastorius Aramas Tovmasianas buvo gerokai įpykęs ant viršininko dėl tokio darbų pasidalijimo. Jam teko rūpintis vidine stovyklos tvarka, todėl jis tikėjosi, kad iš karto bus pradėtos statyti žmonių pastogės. Bet kol kas niekas nesiėmė statyti nei numatyto ligoninės pastato, nei viršininkų barako, ką jau kalbėti apie pašiūres žmonėms. Tik Miesto daubos viduryje zakristijonas, duobkasys ir dar keletas pamaldžių žmonių kalė altoriaus karkasą. Už būsimo altoriaus pastatė rėmą aukštai altoriaus sienai, kuri bus supinta iš bukmedžio šakų. Pagal Aramo Tovmasiano religinį skonį čia būtų geriau tikusi vijokliais apaugusi natūrali akmens plokštė. Ter Haikazuno, regis, tokia romantika nežavėjo. Kunigas, kuriam Ter Haikazunas buvo pavedęs rūpintis altoriumi, į pastoriaus Aramo pasiūlymą atsakė tik pašaipiai trūktelėdamas pečiais. Tada Aramas daugiau netarė nė žodžio, nes būdamas protestantų dvasininkas turėjo atsargiai elgtis su savo broliais iš armėniškosios bažnyčios.

Buvo vakaras. Gabrielis pavargęs gulėjo ant žemės ir žiūrėjo į nebaigtą statyti altorių, jo nuomone, pernelyg didelį. Pusiau snausdamas pajuto, kad ir jį kažkas atidžiai stebi. Sarkisas Kilikianas, dezertyras! Sarkisas, ko gero, buvo jaunesnis už Gabrielį, jam galėjo būti apie trisdešimt. Tačiau aštrūs bruožai, įdubę skruostai atrodė kaip daug vargų patyrusio penkiasdešimtmečio. Nepaisant gausių saulės spindulių, veido oda buvo blyški, aptempta ant groteskiškos kaukolės. Veidas atrodė išsekęs ne tik nuo kančių, bet ir nuo fanatiškai pragyvento gyvenimo. Pavargęs, persisotinęs gyvenimo negandų – štai ką liudijo šis veidas. Nors uniforma buvo ne mažiau apdriskusi nei kitų, vis dėlto jis darė laukinės elegancijos ar elegantiško laukinio įspūdį. Taip atrodė pirmiausia todėl, kad iš visų savo sėbrų jis vienintelis buvo švariai ir lygiai nusiskutęs. Gabrielis pajuto nuo žemės kylantį šaltį ir atsisėdo. Ištiesė Kilikianui cigaretę. Tas priėmė ją netardamas nė žodžio, išsitraukė iš kišenės kažkokį barbarišką skiltuvą, įskėlė kibirkštį, po kelių nevykusių bandymų pagaliau uždegė dagtį ir pradėjo rūkyti taip abejingai, lyg brangias Bagratiano cigaretes rūkytų kasdien. Abu tylėjo, Gabrieliui darėsi vis nejaukiau. „Rusas“ – tokia buvo Kilikiano pravardė – nenuleido šalto, bet kartu niekinamo žvilgsnio nuo baltų Bagratiano rankų, kol šis galų gale neištvėrė ir sušuko jam:

– Na, ko tau iš manęs reikia?

Sarkisas Kilikianas išpūtė tirštą dūmų kamuolį, tačiau jo veido išraiška nė kiek nepasikeitė. Nemaloniausia buvo tai, kad jis dar ilgai nenuleido akių nuo Gabrielio rankų. Atrodė, stengiasi suprasti pasaulį, kuriame galima išsaugoti tokias švelnias, nepažeistas rankas. Pagaliau pravėrė burną siauromis lūpomis ir prastais, pajuodusiais dantimis. Žemame balse buvo mažiau neapykantos negu jo žodžiuose:

– Čia ne tokių išpuikusių ponų reikalas…

Bagratianas pašoko. Norėjo atsakyti taip pat šiurkščiai. Bet kad ir kaip buvo bjauru, nerado tinkamų žodžių. Iš lėto atsukdamas jam nugarą „rusas“ tarytum sau po nosimi pratarė


убрать рекламу






visai nebloga prancūzų kalba:

– On verra ce qu’on pourra durer  35.

Vakare prie laužo Gabrielis ėmė klausinėti apie Sarkisą Kilikianą. Paaiškėjo, kad jis jau keturis mėnesius gerai žinomas Musa Dago apylinkėse. Sarkisas nebuvo iš vietinių dezertyrų, tačiau zaptijai ypač stengėsi jį sumedžioti. Šatachianas Gabrieliui papasakojo visą „ruso“ istoriją. Kadangi septynių kaimų mokytojai apskritai turėjo lakią fantaziją, Bagratianas įtarė, jog Šatachianas, kad pasakojimas būtų baisesnis, prie šio tikrai armėniško likimo pridėjo keletą šiurpesnių bruožų. Čaušas Nurhanas sėdėjo šalia ir rimtai linkčiojo galva pritardamas kiekvienai detalei. Čaušas Nurhanas garsėjo kaip dezertyrų globėjas ir žinojo jų likimus. O fantazavimu jo niekas nebūtų galėjęs įtarti.

Sarkisas Kilikianas gimė Diort Jole, Iso lygumoje, netoli Aleksandretės. Jis dar neturėjo ir vienuolikos, kai Anatoliją ir Kilikiją kaip perkūnas iš giedro dangaus užgriuvo sultono Abdiulchamido laikais tokios dažnos skerdynės. Kilikiano tėvas buvo laikrodininkas ir auksakalys, nedidelio ūgio ramaus būdo vyras, pagal savo galimybes skyręs daug dėmesio gražiam gyvenimui ir penkių vaikų lavinimui. Kadangi buvo užgyvenęs nemažą turtelį, vyriausią sūnų Sarkisą ketino siųsti į kunigų seminariją, leisti į mokslus. Aną juodąją Diort Jolo dieną laikrodininkas Kilikianas uždarė savo dirbtuvę vidurdienį. Tai jam nieko nepadėjo, nes vos tik parėjo į namus pietauti, baisūs klientai jau beldėsi reikalaudami įleisti. Ponia Kilikian, aukšta šviesiaplaukė Kaukazo armėnė, jau buvo padengusi stalą, kai vyras, išblyškęs kaip drobė, pakilo nuo stalo ir nuėjo atidaryti dirbtuvės durų. Laikrodininkas ramino žmoną, sakydamas, kad geriau būsią atiduoti plėšikams dirbtuvę, bet išsaugoti gyvybę.

Tas ištisą amžinybę trukusias minutes Sarkisas Kilikianas pasmerktas nešiotis atmintyje tol, kol kada nors jo siela taps savimi, saugi nuo visų pasaulio permainų ir kelionių. Jis nubėgo paskui tėvą į dirbtuvę, kurioje tuo metu jau darbavosi gauja vyrų. Spalvingas jo didenybės sultono Hamido puolamasis būrys. Būrio vadas buvo jaunas vyras rausvu, gerai įmitusiu veidu, smulkaus valdininko sūnus. Labiausiai krito į akis daugybė keistų ženklelių ir medalių, kuriais buvo apkabinėtas šio apkūnaus turkų jaunuolio švarkas. Kol du rimti, dalykiški kurdai darbavosi atsargiai pildami stalčių turinį į kuprines, išsipuošęs valdininko sūnus, matyt, nusprendė, kad jam labiau dera vykdyti politinę misiją. Naivus šviesiai rausvas veidas dega iš įsitikinimo, kai jaunuolis subliūva ant laikrodininko:

– Tu, lupikautojau, kraugery! Visi jūs, kiaulės armėnai, esate lupikautojai ir kraugeriai! Jūs, purvini giaurai, esate kalti dėl mūsų tautos kančių!

Meistras Kilikianas ramiai parodė į savo darbo stalelį, ant kurio gulėjo lupa, pincetai, rateliai ir spyruoklės.

– Kodėl vadini mane lupikautoju?

– Čia viskas tik akims apdumti, paslėpti, kad tu lupikautojas!

Taip pokalbis ir baigėsi, nes ankštame, žemame kambaryje nuaidėjo du šūviai.

Mažasis Sarkisas pirmą kartą suuodė svaigų parako kvapą. Iš pradžių nesuprato, kas atsitiko, kol tėvas palinko virš stalelio lyg prie savo darbo, o paskui nugriuvo ant grindų, kartu apversdamas ir stalelį. Neišleidęs nė garso Sarkisas lyg žaibas puolė atgal į šeimos kambarį. Prie sienos išsitiesusi, nekvėpuodama stovėjo šviesiaplaukė motina. Jos rankos buvo mėšlungiškai apkabinusios dvejų ir ketverių metų mergaites, stovinčias jai iš kairės ir iš dešinės. Ji nenuleido žvilgsnio nuo lopšelio su kūdikiu. Septynmetis Mesropas ilgesingai žiūrėjo į puikų avienos kepsnį, taikiai tebegaruojantį ant stalo. Kai į kambarį įsiveržė ginkluoti vyrai, Sarkisas jau buvo nutvėręs dubenį su mėsa ir iš visų jėgų sviedė jį apkūniajam vadovui tiesiai į paburkusį, rausvą veidą. Narsusis valdininko sūnelis susilenkė, tarytum į jį būtų pataikiusi granata. Rudas padažas nutekėjo per puošnų švarką. Po pirmosios granatos atlėkusi kita – molinis vandens ąsotis – padarė dar daugiau žalos. Būrio vadovui iš nosies pasipylė kraujas, jis graudžiai suriko, bet savo kariams įsakė pulti. Mažasis Sarkisas, apsiginklavęs virtuviniu peiliu, atsistojo ginti motinos. Šio vargano ginklo vienuolikmečio berniuko rankose užteko, kad nenugalimieji Chamido narsuoliai nesileistų į artimą kovą, nors moteris buvo dar jauna ir graži. Vienas iš jų atsargiu šuoliu prisiartino prie kabančio lopšio, ištraukė verkšlenantį mažylį iš po antklodžių ir sutrupino vaikelio galvą į sieną. Sarkisas prisispaudė prie stingstančio motinos kūno. Iš jos suspaustų lūpų prasiveržė keista dejonė.

Tada į moterį ir keturis vaikus pasipylė šūviai; trenksmas, traškėjimas, tarytum perkūno griausmas, tokio puolimo būtų užtekę priversti bėgti visą pulką kareivių. Kambarys buvo pilnas dūmų, piktadariai šaudė blogai. Dėl kažkokios velniškos likimo išdaigos nė viena kulka nepataikė į Sarkisą. Pirmasis mirė septynmetis Mesropas. Abiejų mažų mergaičių lavonai kabojo ant motinos rankų, ji jų nepaleido. Aukšta armėnė stovėjo išsitiesusi, nejudėdama. Vienas šūvis pataikė jai į dešinę ranką. Sarkisas nugara pajuto ją sukrėtusį trumpą smūgį. Dar du šūviai sutrupino jai petį. Ji stovėjo nejudėdama, iš rankų vis dar nepaleido vaikų. Tik kai dar dvi kulkos nuplėšė pusę veido, ji susvyravo, palinko ant Sarkiso, norinčio ją sulaikyti, jo plaukus apipylė motinos kraujas, ji uždengė sūnų savo kūnu. Jis tyliai gulėjo po šiltu, sunkiai alsuojančios motinos kūnu. Dar keturi šūviai buvo paleisti į sieną. Tada raudonskruostis jaunuolis nutarė, kad misija baigta.

– Turkija – turkams! – riktelėjo jis, bet niekas nepritarė pergalės ir triumfo šūksniui.

Kol Sarkisas gulėjo motinos dengiamas, jo pojūčiai be galo paaštrėjo. Jis išgirdo pokalbį, iš kurio suprato, kad dalinio vadas kambario kampe lengvinasi, norėdamas išniekinti jų namus.

– Kodėl taip darai? – subarė jį vienas balsas. – Juk šalia mirusieji.

Bet kovotojo patrioto tas nesutrikdė. Jis tik sušnypštė:

– Tegul ir mirusieji žino, kad šeimininkai čia mes, o jie tik dvėseliena!

Jau seniai viešpatavo tyla, kai krauju išmirkęs Sarkisas drįso išlįsti iš po motinos kūno. Atrodė, kad šie judesiai pažadino ponią Kilikian iš alpulio. Ji nebeturėjo veido. Bet jos balsas buvo toks pat, labai ramus.

– Atnešk man vandens, vaike.

Ąsotis buvo sudaužytas. Jis su stikline nuslinko prie kieme esančio šulinio. Kai grįžo, motina dar kvėpavo, bet jau negalėjo nei atsigerti, nei žodžio pratarti.

Berniuką atidavė turtingiems giminaičiams Aleksandretėje. Po metų atrodė, kad jis atsigavo nuo savo išgyvenimų, nors valgė labai mažai ir niekas, net ir gerieji įtėviai, neišgaudavo iš jo nė žodžio, išskyrus būtiniausius klausimus ir atsakymus. Mokytojas Šatachianas gerai žinojo visus šiuos dalykus, kadangi tie Aleksandretės žmonės apmokėjo jo mokslus Šveicarijoje. Vėliau Sarkisą išsiuntė į Ečmiadziną rusiškojoje Armėnijos dalyje, į didžiausią armėnų teologinę seminariją. Baigusiems šią garsią aukštąją mokyklą atsiverdavo kelias į aukščiausias Armėnų apaštališkosios bažnyčios hierarchijos pakopas. Dvasinis muštras, kuriam turėdavo paklusti studentai, buvo greičiau švelnus nei griežtas. Ir vis dėlto Sarkisas Kilikianas, jausdamas vis labiau bundantį laukinį, kone liguistą laisvės troškimą, pabėgo nebaigęs nė trečiųjų studijų metų. Prieš savo aštuonioliktąjį gimtadienį jis klaidžiojo purvinomis Baku gatvėmis neturėdamas nieko daugiau, tik seminaristo abitą ir daugelio dienų alkį. Jam neatėjo į galvą kreiptis į savo įtėvius, kad atsiųstų pinigų. Nuo tos dienos, kai pabėgo iš Ečmiadzino, šių šaunių žmonių globotas vaikas dingo be žinios.

Sarkisui Kilikianui neliko nieko kita, tik ieškoti darbo. Ir jis gavo tą vienintelį darbą, kurio visada galima gauti Baku mieste, – vergišką darbą naftos verslovėse, kurios tęsiasi išilgai nykių Kaspijos jūros pakrančių. Jau po poros mėnesių jo oda nuo naftos ir dujų poveikio pagelto ir suglebo. Kūnas džiūvo kaip pakirstas medis. Turint galvoje jo išsilavinimą ir būdą, nieko keista, kad jis įsijungė į socialinį revoliucinį judėjimą, kuris įtraukė daugelį to meto rusiškojo Oriento darbininkų – gruzinų, armėnų, totorių, tiurkų ir persų. Tiesa, caro valdžia nuolat pjudė šias tautybes vieną su kita, tačiau vis vien negalėjo įveikti vieningo pasipriešinimo naftos baronams. Metai po metų streikai darėsi masiškesni ir sėkmingesni. Per vieną tokį sukilimą kazokai surengė kruvinas skerdynes. Atsakydami į tai sukilėliai nužudė srities gubernatorių kunigaikštį Goliciną, kai tas buvo išvažiavęs pasivažinėti. Tarp kaltinamųjų sąmokslu bei pasikėsinimu atsidūrė ir Sarkisas Kilikianas. Teismas prieš jį neturėjo beveik jokių įrodymų. Kilikianas buvo keistas politikas. Jis niekada nesakydavo kalbų, niekuo nepasižymėjo pogrindinėse organizacijose. Niekas negalėjo nieko konkretaus prieš jį paliudyti. Tačiau „pabėgęs seminaristas“ buvo ypatingos rūšies atstovas. Iš jų kilo ne vienas užkietėjęs maištininkas. To ir užteko. Sarkisą nuteisė kalėti iki gyvos galvos Baku kalėjime.

Toje purvo ir žiurkių viešpatijoje būtų ir pražuvęs, jei klastingas likimas nebūtų palikęs jam dar šiek tiek netikėtos sėkmės. Nužudytojo Golicino įpėdinis buvo kunigaikštis Voroncovas. Paskui naująjį gubernatorių, nevedusį vyrą, atvažiavo ir jo sesuo, taip pat netekėjusi. Juodu apsigyveno Baku vyriausybės rūmuose. Kunigaikštytė Voroncova pati sau buvo senmergiškai griežta. Būdama veikli ir pilna geriausių norų, ji kiekvienoje vietoje, kur tarnaudavo jos brolis, atidarydavo savotišką sielų gelbėjimo įstaigą. Kas griežtas sau, tas dažniausiai griežtas ir kitiems, taigi ši aukštuomenės dama metams bėgant tapo tikra artimo meilės sadiste. Kur tik juodu su broliu atvažiuodavo, jos dievobaimingas žvilgsnis pirmiausia nukrypdavo į kalėjimą. Didieji rusų žemės poetai mokė, kad nuodėmių irštva visada būna arčiausiai prie Dievo karalystės. Kalėjimuose ji pirmiausia atkreipdavo dėmesį į jaunus intelektualus ir politikus. Su šiuo išrinktųjų būriu Sarkisas Kilikianas kas rytą būdavo vedamas į tuščias kareivines ir ten turėdavo pakelti išganymo procedūras pagal Irinos Voroncovos planą ir jai aktyviai dalyvaujant. Procedūras sudarė sunkios fizinės pratybos, o po jų moralės pamokos. Kunigaikštytė jaunojo armėno asmenyje išvydo žavingą velnio išperą. Dėl šios sielos tikrai buvo verta pakovoti. Taigi panelė nusprendė asmeniškai uždėti Kilikianui apynasrį. Kai liesas šėtono kūnas po ilgas valandas trunkančių sunkių pratybų būdavo kiek aptramdomas, galima pririšus prie pavadžio padresuoti ir sielą.

Irina Voroncova labai apsidžiaugė pastebėjusi, kad Kilikianas, žengdamas gėrio keliu, daro neįtikėtiną pažangą. Pamokos su šiuo nekalbiu Liuciferiu, regis, ir jai suteikdavo daugiau dvasios šviesos. Naktimis ji dažnai sapnuodavo katekizmo klausimus ir atsakymus. Suprantama, gerą mokinį reikėjo paskatinti. Kunigaikštytė išrūpino jam vis daugiau laisvių. Prasidėjo tuo, kad jam nuėmė grandines, o baigėsi apgyvendinimu ne kalėjime, o mažame apleistų kareivinių kambarėlyje. Gaila, šia privilegija jis naudojosi neilgai. Trečią dieną po perkėlimo jis dingo, praturtindamas kunigaikštytės Voroncovos kartų patyrimą, kaip vis dėlto sunku grumtis su nelabuoju.

Kur galima bėgti iš rusiškosios Kaukazo dalies? Kur kitur, jei ne į turkiškąją pusę! Po mėnesio Sarkisas suprato, kad pasielgė kaip tikras beprotis ir rojų išmainė į pragarą. Kai išbadėjęs vyras Erzerume ėmė klausinėti darbo, policininkai nutempė jį į areštinę. Kadangi jis nebuvo laiku patikrintas komisijos ir nesumokėjęs atleidimo nuo armijos mokesčio, jį teisė supaprastintu ir trumpesniu būdu kaip pabėgėlį ir skyrė trejus metus kalėti griežto režimo kalėjime. Taigi vos pabėgęs iš rusų katorgos jis pakliuvo į svetingą turkiškąją. Erzerumo kalėjime likimų skulptorius suteikė šiai būtybei galutinį pavidalą. Atsirado tas paslaptingas abejingumas, kurį Gabrielis pastebėjo dar tada, kai susidūrė su nakties vaiduokliu, abejingumas, kurio šis žodis neišreiškia iki galo, paliesdamas tik paviršių.

Sarkisas išėjo iš kalėjimo likus keliems mėnesiams iki Didžiojo karo pradžios. Nors komisijos gydytojas nustatė, kad jis netinkamas karo tarnybai, Kilikianą tučtuojau pasiuntė į Erzerumo pėstininkų pulką. Čia jo būtis bent šiek tiek buvo panaši į žmonių gyvenimą. Paaiškėjo, kad jo suvargęs kūnas slepia neįveikiamą jėgą ir atsparumą. Kareivio dalia, nepaisant visų suvaržymų, regis, neblogai atitiko Sarkiso Kilikiano prigimtį. Pirmąją karo žiemą jo pulkas dalyvavo garsiajame Envero Pašos žygyje, kuriame švelnusis karo dievukas ne tik prarado visą armijos korpusą, bet ir su savo štabu vos nepakliuvo į rusų nelaisvę. Dalinys, pridengęs štabo atsitraukimą ir išgelbėjęs Envero laisvę bei gyvybę, buvo sudarytas beveik iš vienų armėnų, o vienas armėnas ant savo nugaros išnešė generalisimą iš fronto ruožo. (Kai Šatachianas pasakojo, kad Sarkisas tarnavo kaip tik tame dalinyje, Gabrielis, įtardamas, kad mokytojas išsigalvoja legendas, atidžiai žvilgtelėjo į Čaušą Nurhaną. Nurhanas rimtai ir santūriai linktelėjo galva.) Nepaisant to, ar Kilikianas iš tikrųjų kovojo tarp šių narsuolių, ar ne, išgelbėtasis Enveras nedelsdamas padėkojo visai armėnų tautai. Vos užgijo kareivio Sarkiso nušalimai, vos jis pakeitė savo guolį ant akmeninių ligoninės grindų plokščių į guolį ant akmeninių kareivinės grindų, buvo paskelbtas gynybos ministro įsakymas, kuris visus armėnus gėdingai išstūmė iš jų dalinių, iš jų buvo atimti ginklai, o armėnai pažeminti tapo inšaat taburi  – niekinamais darbo batalionais. Juos iškrapštė iš visų užkampių, atėmė šautuvus ir netvarkingais būriais ginė į pietryčius, į kalvotas Urfos apylinkes. Ten jie, alkani, nuolat gąsdinami, kad bus sumušti lazdomis, turėjo vilkti akmenis plentui, tiesiamam Alepo kryptimi. Atskiru įsakymu jiems uždraudė prisidengti pečius nuo aštrių akmenų, nors jau pirmosiomis darbo valandomis labai karštą dieną pečius ir sprandus akmenys nutrindavo iki kraujo. Visi dejavo ir vaitojo, tik Sarkisas Kilikianas tyliai tapnojo nuo akmens skaldyklos iki plento, nuo plento iki akmens skaldyklos, lyg jo kūnas būtų seniai pamiršęs, kas yra skausmas.

Vieną dieną kapitonas įsakė visiems inšaat taburi  daliniams išsirikiuoti. Tarp jų atsitiktinai ar už bausmę dirbo ir keletas musulmonų. Jie buvo iš rikiuotės išvesti. Beginklis armėnų būrys, vedamas dviejų karininkų, apie valandą laiko žygiavo tolyn nuo savo kareivinių iki gražaus, kalvų apsupto slėnio „Tai Čarmelikas, jo nuostabios kalvos“, – uždainavo nieko pikta neįtariantis iš šių vietų kilęs jaunuolis. Jis labai džiaugėsi, kad šiandien pasitaikė laisva diena. Tačiau keista, švelniose slėnio pievose juos sutiko ne tik čiobreliai ir rozmarinai, orchidėjos, mėtos ir melisos, bet ir ginkluota kareivių kuopa. Armėnai nieko neįtarė. Jie nieko neįtarė ir tada, kai liepė išsirikiuoti ilga grandine prie kalvos šlaito. Tada be jokio įspėjimo pasipylė šūviai dešiniajame sparne. Pasigirdo šūksniai, ne tiek mirties baimės šūksniai, kiek begalinės nuostabos. (Čia viena moteris nutraukė Šatachiano pasakojimą: „Ar Dievas ir jo angelai kada nors pamirš tuos riksmus?“ Ir negalėdama susivaldyti graudžiai pravirko.) Sarkisas Kilikianas nesutriko ir puolė ant žemės. Kulkos švilpė virš jo galvos. Jis antrą kartą išvengė mirties nuo turko rankos. Gulėjo po lavonais ir mirtinai sužeistais laukdamas, kol sutems. Bet dar gerokai prieš sutemas gėlėtas Envero nacionalinės politikos egzekucijų laukas sulaukė naujų svečių. Lavonų plėšikai iš aplinkinių kaimų stengėsi pasiglemžti valstybinį turtą, kurį vilkėjo ir avėjo „nubaustieji“. Ypač jiems rūpėjo tvirti kareiviški batai. Dirbdami šį sunkų darbą jie krenkšėdami niūniavo vieną iš tų dainų, kurios atsirado deportacijos laikais. Ji prasidėjo tokiais išraiškingais žodžiais: „Kessé, kessé siuriur jarlara!  – Žudyk, žudyk, tik taip juos išnaikinsi!“

Atėjo eilė ir Kilikiano batams. Jis kiek galėdamas įtempė raumenis, apsimesdamas sustingusiu lavonu. Plėšikai įnirtę tampė ir draskė jį už kojų, nedaug trūko ir būtų nukirtę jas kirviu, kad tik numautų batus. Bet pagaliau ir šie malonūs klientai išsiskirstė traukdami kitą dainelę: „Hep gitdi, hep bitdi!  – Visus šalin, visiems galas!“ Tą naktį prasidėjo neregėtos Sarkiso Kilikiano klajonės. Dienas jis leisdavo nuošaliose vietose toli nuo žmonių, naktimis nežinomais takais ėjo per stepes ir pelkes. Maitinosi niekuo, tai yra tuo, kas auga iš žemės. Tik retkarčiais tamsoje ryždavosi įeiti į kaimą ir pasibelsti į armėno duris. Iš tikrųjų paaiškėjo, kad Sarkisas turi velnišką kūną su antžmogiška jėga. Oda aptraukti kaulai nenumirė kelionėje, pirmosiomis balandžio dienomis jis priėjo Diort Jolą, savo buvusią gimtinę. Nepaisydamas pavojų Kilikianas įėjo į savo tėvo namus, iš kurių jį prieš dvidešimt metų išvedė verkiantys kaimynai.

Namai liko ištikimi jo tėvo amatui; juose gyveno laikrodininkas ir auksakalys. Iš dirbtuvės sklido dildės gergždimas ir mažo plaktukėlio kalenimas. Sarkisas įžengė vidun. Persigandęs laikrodininkas norėjo jį išvaryti, bet Sarkisas ištarė savo pavardę. Tada šeimininkas, pasitaręs su šeima, leido bėgliui atsigulti didžiajame kambaryje, kur kadaise įvyko baisūs dalykai. Ir po dvidešimties metų ant sienų matėsi kulkų pėdsakai. Kilikianas slapstėsi savo namuose dvi dienas. Tuo metu laikrodininkas parūpino jam šautuvą ir amunicijos. Paklaustas, ko jam dar reikėtų, jis paprašė skustuvo ir sutemus išėjo. Po dviejų dienų Gomaidano kaime sutiko du dezertyrus, kurie, vaidindami vėtytus ir mėtytus gudročius, patarė, kad saugiausia būtų apsistoti ant Musa Dago.

Tokia buvo „ruso“ Sarkiso Kilikiano istorija, tokią ją įsiminė jautrus ir imlus Gabrielio Bagratiano protas iš mokytojo Šatachiano pasakojimo, iš pritariamo Čaušo Nurhano tylėjimo, iš kitų klausytojų pastabų ir intarpų. Vakarų pasaulio žmogus buvo sukrėstas ir pajuto pagarbą tokiai likimo naštai ir jėgai, kuri nepalūžo nuo šios naštos. Kartu su pagarba pajuto ir pasibaisėjimą bei norą kiek galima rečiau susitikti su šia kalėjimų ir kareivinių auka. Naktį po ilgo pasitarimo su Čaušu Nurhanu Bagratianas nutarė paskirti „rusą“ ir kitus dezertyrus saugoti Pietų bastiono. Tai buvo saugiausias visos gynybos taškas, be to, toliausiai nuo stovyklos.

Trečiąjį rytą visi sugrįžo į kaimus. Ant Damladžko keletas patikimų vyrų liko saugoti įrengimų ir ginklų. Tokį nurodymą davė Ter Haikazunas. Zaptijai ieškodami ginklų neturėjo rasti tuščių ar pustuščių namų. Jei kaimuose būtų mažai jaunimo, to negalėtų nuslėpti nei Dievo valiai atsidavęs Bitiaso pastoriaus Nochudiano būrys, nei kitų kaimų vyresni žmonės. Gabrielis Bagratianas laukė tokio Ter Haikazuno potvarkio. Ko gero, čia buvo dar ir auklėjamasis momentas. Musa Dago jaunimas apie tremties siaubus buvo girdėjęs tik iš pasakojimų, todėl dabar tegul pamato tikrovę savo akimis, tas vėliau padės jiems kovoti iš visų jėgų.

Lygiai tą valandą, kurią buvo minėjęs Ali Nazifas, į Johunoluką sugriuvo maždaug šimto zaptijų būrys. Tai buvo neabejotinas paniekos ženklas: valdžia siuntė mažai ginkluotų žmonių tokiai gana didelei vietovei iškeldinti. Armėnai kaip avys, jie nesipriešina, kai juos varo į skerdyklą. Priešingi pavyzdžiai nieko neįrodo, tik pasitarnauja valdžiai, pateisina jos žiaurumus. Argi galėtų niekinga prekybininkų tauta grumtis su didvyriška karių tauta? Atsakymas į šį klausimą buvo šimtas į Johunoluką atsiųstų žandarų. Bet tai nebuvo sukalbami Abdiulchamido laikų žmogžudžiai. Ne raupų išvagoti veidai, ne primerktos akys, sakančios, kad už tinkamą atlyginimą dėl visko galima susitarti. Čia reiškėsi grynas žiaurumas be jokių šalutinių tikslų. Zaptijai nebemūvėjo aptriušusių avikailio kepurių kaip kadaise, nevilkėjo uniformų, sudurstytų iš karinio munduro ir kažkokių nenusakomų civilių drabužių kaip senais gerais laikais. Naujųjų žandarų kūnus dengė nauja, geltonai ruda pėstininkų uniforma Ant galvų kaip beduinai buvo apsivynioję skareles nuo saulės su laisvai kabančia skiaute prakaitui nusišluostyti. Tai darė juos panašius į bejausmius Egipto sfinksus. Jie atžygiavo išsirikiavę, žengė galbūt dar ne visai automatiška eisena kaip vakariečiai, bet jau ir nebe rytietišku vangiu linguojančiu žingsniu. Itihadas buvo paveikęs ir šiuos toli nuo Stambulo esančius žandarus, senąjį greitai įsiliepsnojantį religinį fanatizmą pakeitė šalta, negęstanti nacionalinės neapykantos dvasia.

Deportacijos būriui vadovavo muafinas – Antiochijos policijos kapitonas. Jo padėjėjas buvo jaunas miudiras paraudusiomis be blakstienų akimis ir strazdanotu veidu bei rankomis. Apie vidurdienį būrys, apie kurį šaukliai jau seniai buvo pranešę, sustojo aikštėje prieš Johunoluko bažnyčią. Suspigo šaižūs turkiški trimitai, sudundėjo būgnai. Tačiau nepaisant šių įsakmių garsų armėnai liko savo namuose. Ter Haikazunas buvo įsakęs visiems septynių kaimų gyventojams kuo mažiau rodytis gatvėse, vengti bet kokių sambūrių ir nepakliūti į galimų provokacijų pinkles. Miudiras perskaitė ilgą tremties įsakymą žandarų ir kelių netyčia užklydusių žmonių publikai, šiaip jau visų namų langai buvo uždaryti. Įsakymas, parašytas raštu, buvo priklijuotas prie bažnyčios sienos, bendruomenės namų ir mokyklos. Po šio valstybinės svarbos akto zaptijai susėdo ant grindinio, kadangi buvo jau pietų metas, susikūrė laužą ir ėmė šildyti katilą su fūlu  – stambiomis pupomis su avies lajumi. Semdami duonos paplotėliais savo dalį iš katilo ir kramtydami jie tingiai žvalgėsi aplinkui. Kokie gražūs namai! Visi statyti iš akmens, stogai tvirti, verandos pjaustinėto medžio! Turtingi žmonės tie armėnai, išvien turtingi žmonės! O mes savo kaimuose, savo namuose, džiaugiamės, kad nuo senumo pajuodavusios mūsų lūšnos nesugriūva, kai gandras susikrauna ant stogo lizdą. Ir kokią bažnyčią turi tie nevalyvi kiaulės armėnai! Sienos storos, solidžios tarytum tvirtovės, visur tie kyšuliai, kampai, skliautai. Na, žinoma, dabar Alachas baudžia juos už pasipūtimą. Nėra tokios srities, kur nejaustum jų rankos. Jie viešpatavo Stambule, pinigus sėmė gorčiais. Visi kentėjo, kol ir kantriausiems trūko kantrybė. Ir miudiras, ir muafinas grožėjosi tvarkinga kaimo aikšte. Gal policijos kapitonas bent sekundę pajuto netikrumą, barbaro, stovinčio priešais aukštesnę kultūrą, dvejonę. Bet paskui su dviguba neapykanta jame užvirė garsieji Talaato Bėjaus žodžiai, kuriuos vakar juos išleisdamas pakartojo kaimakamas: „Arba jie turi išnykti, arba išnyksime mes.“

Šiurpi buvo tyla, viešpatavusi aikštėje prieš bažnyčią, nors čia buvo daug ginkluotų žmonių. Jos netrikdė ir smalsuoliai, prisijungę prie zaptijų, atėję pažiūrėti, kaip prasidės armėnų tremtis. Antiochijos ir kitų didesnių aplinkinių vietovių padugnės sutekėjo į septynių kaimų slėnį. Jie atslinko basi, purvinomis kojomis: iš Menguljės, Hamblaso ir Bostano, iš Tumamos, Šahsini, Ain Jerabo, net ir iš dar toliau, iš Beled es Šeicho. Žvilgsniai, pilni nesuvaldomo godumo, glostė namų sienas. Arabų valstiečiai iš El Akros kalnyno pietų ramiai sutūpę laukė, kada ateis metas pasipelnyti. Atėjo net nedidelė grupelė ansaridžių, tų parijų Pranašo valdose, pusiau arabiška prastuomenė be tautybės, nežinomos kilmės. Jie mėgavosi reta proga pasijusti bent už ką nors aukštesni. Buvo ir keletas mohadžirų, karo pabėgėlių, kuriuos vyriausybė suvarė į šalies gilumą ir maloniai pakvietė pasinaudoti ištremtųjų turtu, atlyginti sau tai, ką prarado. Kad ir keista, bet šalia šių „paprastų“ žmonių nekantraudamos stovėjo šydais apsigobusios moterys. Jos, be abejo, iš aukštesnių sluoksnių. Tai buvo matyti iš pirmo žvilgsnio: geras ant galvos užtrauktų burkų audinys, šydų tiulis, siauros kurpaitės arba lakuoti pusbačiai, žiedai ant kojų kulkšnių. Šios ponios labai mėgo tokias pelningas „išpardavimo akcijas“, laukdavo jų labai nekantriai. Jau kelios savaitės, kai Svedijos ir El Eskelio moterų kambariuose sklido kalbos:

– Ak, nejaugi dar nežinote? Tie krikščionys savo namuose turi tokių puikių dalykų, kurių pas mus niekas nematęs arba jie kainuoja didžiulius pinigus.

– Ar esi kada buvusi armėnų namuose?

– Aš ne. Bet mulos žmona man viską smulkiai papasakojo. Ten galima rasti spintų ir komodų su bokšteliais, kolonėlėmis ir karūnomis. Ten retai pamatysi čiužinius, kuriuos dieną paslepia, ten stovi tikros lovos su išpjaustinėtomis gėlėmis ir vaikų galvutėmis, nors Alachas tai ir draudžia, lovos vyrui ir moteriai, plačios kaip vali vežimas. Rasi ten ir laikrodžių, ant kurių tupi paauksuotas erelis arba iš jų vidurių iššoka kukuojanti gegutė.

– Štai jums dar vienas įrodymas, kad jie išdavikai, kitaip negautų iš Europos tokių daiktų.

Bet kaip tik tokių daiktų labiausiai troško moterys, kurioms buvo nusibodę gražiausi kilimai, žalvario dubenys ir variniai indai žarijoms laikyti.

Šiurpi tyla staiga nutrūko. Policijos kapitonas, jau seniai laukęs aukos, puolė prie vieno kaimo gyventojo, kuris neatsargiai išėjo prie savo namų vartų. Vyrą atitempė į aikštės vidurį. Policijos kapitono veide pūtėsi dvi akys, visiškai skirtingos. Dešinioji buvo didelė ir sustingusi, kairioji maža ir pusiau užburkusi. Kad ir kaip grėsmingai šiaušėsi jo ūsai, kad ir kaip šauniai buvo išsišovęs apatinis žandikaulis, dėl savo nevienodų akių policijos viršininkas buvo pasmerktas gąsdinti žmones savo keista išvaizda. Kadangi jis niekada nepamiršdavo savo bjaurios išorės, iš baimės atrodyti juokingai be galo stengėsi įkvėpti baimės savo asmeniu ir pareigomis. Dėl tos priežasties jis, iš prigimties būdamas žiaurus, turėjo vaidinti dar didesnį žiaurumą. Jis bandė išversti sustingusią akį ir ėmė rėkti ant armėno:

– Kur jūsų kunigas? Kuo vardu jūsų miudiras?

Vyras atsakė pašnibždomis. Kitą akimirką aikštėje nuaidėjo šimtai balsų:

– Ei, Ter Haikazunai! Kur slepiesi? Eik čionai, Kebusianai! Ei, Ter Haikazunai ir Kebusianai!

Ter Haikazunas laukė šio ženklo bažnyčioje. Po šiandieninių šventadienio mišių jis su keliais diakonais liko klūpoti prie altoriaus nenusivilkdamas liturginių drabužių. Norėjo pasirodyti zaptijams visa savo pašaukimo didybe, visu grožiu. Čia atsiskleidė Ter Haikazuno būdas. Šventiškas jo pasirodymas turėjo ir psichologinį poveikį. Kiekvienas rytietis suvirpa matydamas ceremoningas eisenas, religinių rūbų puošnumą. Ter Haikazunas tikėjosi, kad kunigo pasirodymas sušvelnins zaptijų šiurkštumą. Pasipuošęs auksu ir purpuru jis lėtai išėjo pro bažnyčios duris. Ant jo galvos blizgėjo aukšta graikiška vyskupo karūna, dešinėje pagal armėnų paprotį jis laikė vyskupo lazdą. Ir iš tiesų, kilni vardapeto išvaizda kiek pritildė policijos kapitono balsą, jo nežmoniškas lojimas nebeatrodė toks įžūlus.

– Tu esi kunigas? Tu būsi už viską atsakingas! Už viską! Ar supratai?

Ter Haikazunas atsakydamas linktelėjo, ryškioje saulėje jo išblyškęs veidas atrodė lyg išdrožtas iš ambros. Visagalis policininkas pajuto, kad gali pasirodyti per daug mandagus, tai reikštų silpnumą. Be to, kairioji užburkusi akis ėmė trūkčioti. Šie du dalykai jį dar labiau suerzino. Laikas priminti miudirui, savo būriui, kunigui, kokia didžiulė jo galia. Taigi jis iškėlęs kumščius žengė prie Ter Haikazuno, bet susigėdęs vis dėlto sustojo pagarbiu atstumu. Juo labiau plyšojo jo balsas, skleisdama siaubą, deramą jo valdingam asmeniui.

– Tu atiduosi visus ginklus, visus jūsų ginklus! Ar supratai? Nors tu ir atrodai kaip turgaus juokdarys, atsakysi už kiekvieną peilį, rastą kaimuose.

– Kaimuose mes neturime ginklų.

Ter Haikazunas sakė šventą teisybę, buvo labai ramus ir tvirtas.

Tuo metu tamsiame muchtaro namų prieangyje vyko nedidelė tragikomedija, pasibaigusi tuo, kad senasis bendruomenės raštininkas su smailia juokinga barzdele išlėkė pro vartus, o vartai tučtuojau užsidarė už jo nugaros. Tokiu iš tiesų nemandagiu būdu muchtaras Kebusianas privertė raštininką jį pavaduoti šiuo sunkiausiu valdininkavimo metu. Nelaimingasis, išblyškęs kaip kreida, nusvirduliavo tiesiai zaptijams į nagus, o šie nutempė jį pas savo viršininką. Senukas mikčiodamas pakartojo Ter Haikazuno žodžius:

– Kaimuose mes neturime ginklų.

Iš baimės virpantis tariamasis muchtaras kapitonui kaip sykis tiko. Jis visiškai įtikino kapitoną, kad visi jį laiko kone rūsčiu dievu. Ištraukė vienam žandarui iš rankų odinį rimbą ir pliaukštelėjo ore.

– Juo blogiau jums, jei neturite ginklų!

Čia pirmą kartą į veiksmą įsiterpė raudonplaukis miudiras. Jaunam vyrui iš Salonikų be galo norėjosi parodyti šiam krikščionių kunigui, kokia begalinė praraja skiria tokius kaip jis nuo policijos stuobrių iš tamsiausios provincijos. Itihadas nebeorganizuoja masinių žudynių, Itihadas vykdo subtilią politiką, Itihadas su geležine valia vykdo tai, kas būtinai reikalinga valstybei, tačiau Itihadas, kiek įmanoma, vengia bereikalingo žiaurumo. Visi jie gavę šiuolaikinį išsilavinimą ir nepritaria pernelyg dideliam prievartos naudojimui, netgi tvirtina taip pat „turį nervus“. Taigi miudiras žvilgtelėjęs į meno kūrinį – savo ilgus rankų nagus – kreipėsi į Ter Haikazuną su ta grėsminga pagarba, kurią ypač puikiai moka rodyti valdininkai, nuo kurių priklauso, ar liksi gyvas, ar mirsi.

– Juk žinai, kas nuspręsta daryti su jumis.

Kunigas žvelgė į jį tvirtai, bet nieko nesakė. Miudiras, kiek sutrikęs nuo šio atviro žvilgsnio, parodė į skelbimus.

– Vyriausybė nusprendė jus iškeldinti. Jums bus paskirtos kitos gyvenamosios vietos.

– Kur mums paskirta vieta gyventi?

– Tai ne mano ir ne jūsų reikalas. Aš tik turiu jus surinkti, o jūs turėsite eiti.

– O kada mums reikės išeiti?

– Tik nuo jūsų elgesio priklausys, kiek laiko duosiu jums susirinkti daiktus ir pagal visas taisykles pasirengti išvykimui.

Bendruomenės raštininkas, kiek apsiraminęs, nuolankiai ir atsargiai paklausė:

– O ką mes galėsime pasiimti?

– Tiek, kiek galėsite panešti ant nugaros ir rankose. Visa kita – jūsų laukai, sodai, žemės sklypai, namai su visu kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu pagal ministerijos įsakymą nuo šių metų nisano






te" l:href="#n36">36
mėnesio penkioliktos dienos atitenka valstybei, kuri pagal gegužės penktosios dienos iškeldinimo įstatymą paskirs jums naujų žemių vietoj tų, kurios nusavinamos. Kiekvienas savininkas, remdamasis žemės registre įrašyta nuosavybe, turės teisę reikalauti teisėtos kompensacijos. Pareiškimą reikia apmokėti herbo mokesčiu – penkiais piastrais. O herbo ženklelį galima įsigyti policijos valdyboje.

Ši biurokratiška dainelė liejosi iš rudaplaukio lūpų taip švelniai ir melodingai, kad galėjai pamanyti, jog jis kalba apie vaismedžių sodinimą. Miudiras geraširdiškai pakėlė pirštą.

– Bus geriausia, jei nesudarysite jokių keblumų, nieko nesugadinsite, nesugriausite ir viską perduosite valstybei taip, kaip buvo iki šiol.

Ter Haikazunas išskėtė rankas ir atgręžė delnus į diplomatišką jaunuolį iš Salonikų.

– Mes nenorime nieko pasilikti sau, miudire. Kam mums tai dabar? Imkite viską, ką rasite. Visi vartai atviri.

Policijos kapitoną suerzino ramus miudiro balsas, tarytum miudiras kėsintųsi paveržti vadovavimą. Galų gale juk jis tikrasis deportacijos vadovas, o šis plunksnagraužys tik lydintis asmuo, kaimakamo atsiųstas. Jei šiam saldžialiežuviui leis kalbėti toliau, niekas nebetikės, kad tai jis, kapitonas, yra Antiochijos miesto policijos valdžia. Plačiai pramerkė savo sustingusiąją akį, pasruvusią krauju tarytum buliaus, žengė du didelius žingsnius prie Ter Haikazuno ir pagriebė jį už gausiai išsiuvinėtos stulos.

– Tu tuoj surinksi šešis šimtus šautuvų ir sukrausi juos čia, prie mano kojų!

Ter Haikazunas ilgai žiūrėjo į žemę, į tą vietą, kurioje jis turėjo sukrauti ginklus, paskui taip staiga žengtelėjo atgal, kad kapitonas vos nenugriuvo.

– Aš jau sakiau, kad ginklų kaimuose neturime.

Miudiras nusišypsojo. Jis vėl turėjo galimybę nevartydamas akių ir nerėkdamas, politiniu gudrumu siekti tikslo. Jo balsas atrodė rimtas, geraširdiškas, lyg jis būtų norėjęs ateiti armėnams į pagalbą.

– Atleisk už klausimą, Ter Haikazunai. Kiek metų jau esi kunigas šiose vietovėse?

Neaiškus šių žodžių geraširdiškumas sukėlė Ter Haikazunui nerimą. Jis tyliai atsakė:

– Rudenį, per vynuogių skynimo metą, bus lygiai penkiolika.

– Penkiolika metų? Palauk! Vadinasi, didžiosios revoliucijos metais tu jau aštunti metai dirbai Johunoluke. Pabandyk prisiminti! Ar tais metais tu negavai iš vyriausybės keleto dėžių su šautuvais? Juk jūs turėjote kovoti prieš senąją vyriausybę.

Miudiras, einąs savo pareigas tik nuo karo pradžios, paklausė iš intuicijos, manydamas, kad Itihadas Sirijoje ieškojo tokių pat sąjungininkų kaip ir Makedonijoje ar Anatolijoje. Jis nė nenujautė, kad pataikė į jautriausią vietą. Ter Haikazunas pasuko galvą į savo pagalbininkus, kurie tebestovėjo ant bažnyčios laiptų. Šiuo galvos mostu jis tarytum pakvietė juos paliudyti jo žodžius:

– Galbūt jūsų dvasininkai turi reikalų su ginklais, miudire. Mes tokio papročio neturime.

Bendruomenės raštininkas šią grėsmingą minutę ėmė priekaištingai aimanuoti:

– Mes visada gyvenome taikoje, tai mūsų tėvynė nuo amžių.

Ter Haikazunas pažvelgė į miudirą išsiblaškiusiu žvilgsniu, lyg iš tikrųjų bandydamas kažką prisiminti.

– Tiesa, miudire! Naujoji vyriausybė tada kai kur dalijo ginklus ir armėnams. Jei nesi labai jaunas, tai prisiminsi, kad visose bendruomenėse ginklų pardavėjams reikėjo išduoti pažymas, jog ginklai gauti. Ginklus dalijo kaimakamas, kuris anuo metu buvo miudiras kaip tu dabar. Jis tikriausiai išsaugojo gavimo pažymas, juk tokio svarbaus dokumento neišmesi laukan. Manau, jis tikrai nebūtų atsiuntęs tavęs pas mus be šio dokumento, jei mes turėtume šautuvų.

Ter Haikazuno žodžių buvo neįmanoma atremti. Pastarosiomis dienomis Antiochijos hiukiumeto archyvuose visi ieškojo ginklų perdavimo pažymų. Tokių pažymų rasta daugumoje valsčių, tik Svedija ir jos apylinkės, regis, iš tikrųjų ginklų negavo. Tiesa, kaimakamas tvirtino, kad jis kažką prisimena, bet įrodyti nieko negalėjo. Taigi Ter Haikazuno ramybė pasirodė esanti nebloga taktika. Bet toji ramybė sutrikdė diplomatiškas miudiro pastangas. Pašaipiu ir aštriu balsu jis pasakė:

– Ką gi reiškia gavimo pažyma? Popiergalis! Ką tai įrodo po tiek metų?

Ter Haikazunas abejingai numojo ranka.

– Jei mumis netikite, pažiūrėkite patys, ieškokite!

Kapitonas, norėdamas padaryti galą ilgiems ir nereikalingiems plepalams, pliaukštelėjo šiurkščia policininko letena kunigui per petį.

– Taip, mes ieškosime, šunsnuki! Bet jus abu, tave ir muchtarą, suimame. Su jumis aš pasielgsiu, kaip norėsiu. Jūsų gyvybė mano rankose. Jei rasime ginklų, liepsiu prikalti jus prie bažnyčios durų. Jei nerasime, pakaitinsiu jums padus.

Du zaptijai surišo Ter Haikazuną ir bendruomenės raštininką. Miudiras išsitraukė iš kišenės mažą nagų dildę ir ėmėsi šlifuoti savo koketiškai pailgintus nagus. Šis manikiūras atrodė kaip apgailestavimo gestas, kad valstybė neapsieina be tokių žiaurumų, kartu jis norėjo parodyti, jog jis, civilis valdininkas, neturi nieko bendra su karine vykdomąja valdžia. Tačiau jis vis dėlto priminė jai nuobodžiaujančiu balsu:

– Nepamirškite kapinių! Jie labai mėgsta ten slėpti ginklus ir šovinius.

Tik tada apsigręžė ir išėjo, viską palikdamas muafinui su nevienodomis akimis. Išgirdę šio pabaisos komandą zaptijai išsiskirstė nedideliais būriais ir pasklido po kaimą. Prie suimtųjų liko tik negausi sargyba. Ter Haikazunas buvo priverstas su savo standžiu šilkiniu arnotu sėstis ant molingo aikštės grindinio. Tuo metu zaptijai su laukiniais riksmais veržėsi į aplinkinius namus. Namuose tuoj pasigirdo trenksmas, šūksniai, žvangesys. Pro atlapotus langus lėkė kilimai, antklodės, pagalvės, paklotai, iš nendrių pintos kėdės, šventųjų paveikslai ir šimtai kitų kasdieniškų daiktų, prie kurių tuoj pat klykdamas ėmė stumdytis padugnių būrys, laukęs, kada karas numes jiems bent dalelę grobio. Paskui pasipylė dūžtantys daiktai – veidrodžiai, žibalinės lempos, lempų gaubtai, ąsočiai, vazos, indai, ant grindinio viskas virto šukėmis skaudžiai dejuojant godžioms klientėms moterims. Jos rankiojo net šukes, krovėsi jas į prijuostes. Triukšmas ir niokojimas plito aplink bažnyčios aikštę, paskui persikėlė į ilgą kaimo gatvę. Tris baisias valandas suimtieji sėdėjo ant žemės, kol zaptijai grįžo iš paieškų. Laimikis buvo daugiau negu menkas: du seni raitelių pistoletai, penki surūdiję kardai ir trisdešimt septyni dviašmeniai peiliai, iš tikrųjų peiliai vynuogienojams pjaustyti ir didesni kišeniniai peiliai. Kapinių zaptijai neišniekino, nes neturėjo įrankių ir nenorėjo dirbti tokio nelengvo darbo.

Policijos kapitonas tiesiog pašėlo. Tas gudrus kunigas atėmė iš jo galimybę parašyti ataskaitą apie didžiulį ginklų radinį. Kokia gėda Antiochijos policijai! Ter Haikazuną šiurkščiai pakėlė nuo žemės. Ir sustingusi, ir užburkusi akis stengėsi prasiskverbti į kunigo mintis. Policininkas alsavo šniokšdamas, dvokė neapykanta ir blogai virškinamu avių lajumi. Kunigas su pasibjaurėjimu nusigręžė į šalį. Kitą akimirką kapitonas kieta rimbo rankena du kartus smogė jam į veidą. Kunigas kelias sekundes prarado sąmonę, susvirduliavo, bet atsipeikėjo ir nustebęs laukė, kada pasipils kraujas. Pagaliau kraujas pratrūko iš nosies ir burnos. Širdyje skleidėsi keistas, galima sakyti, palaimingas jausmas. Jis pasilenkė į priekį, nenorėdamas iškruvinti Kristaus tarno drabužio. Kaip tolimas angelo balsas galvoje aidėjo žodžiai: „Šis kraujas yra teisybės kraujas.“

Kraujas padarė nemenką įspūdį ir jaunajam miudirui, grįžusiam iš poilsio. Jis buvo stropus armėnų išnaikinimo šalininkas, bet iki šiol jam neteko būti įvykių liudytoju. Itihade šis miudiras toli gražu nebuvo tvirčiausias žmogus. Jis įsikišo į tai, kas čia vyko, bet vengė rodyti minkštaširdiškumą. Tepasakė, jog laiko likę nedaug, juk reikią pereiti dar šešis kaimus. Kadangi muafino noras parodyti savo svarbą ir valdžią, sumušus Ter Haikazuną, buvo visiškai patenkintas, jis irgi kilniaširdiškai pamojo ranka. Kunigui ir raštininkui atrišo pančius. Jiems leido eiti namo.

Johunoluko kaimui ši diena praėjo neblogai, daug geriau negu tokios dienos paprastai praeidavo daugumoje armėnų miestų ir kaimų. Tik du vyrai, bandę pasipriešinti kratai, buvo nužudyti, dvi jaunos moterys zaptijų išprievartautos.

Dvidešimt keturias valandas Gabrielis Bagratianas turėjo laukti, kol atėjo eilė jam ir jo namui. Jie visą naktį sėdėjo be miego. Atrodė, kad miego daugiau iš viso nėra. Nuovargis smelkėsi per kūną kaip minkšta masė, iš lėto stingstanti nuo sąlyčio su oru. Sulenkti kelį, pakelti ranką, pasukti galvą – viskam reikėjo neįsivaizduojamų valios pastangų. Galima buvo džiaugtis nuovargiu, nes jis atitolindavo tikrovę ir atskirdavo jų kančią nuo pasaulio gailestinga miglos siena. Geriausiai ši siena dengdavo Žiuljetę. Ji, pilna gyvenimo džiaugsmo, vos prieš kelias dienas mėgavusis rožėmis ir šilko audiniais, ji, už visus viršesnė, iš savo prancūziškų aukštumų niekinamai žvelgusi į savo vyro rasę, ji, lengvabūdė, maniusi, jog neįsivaizduojamas dalykas, kad būtų rimtai įtraukta į šių puslaukinių neapykantos pinkles, ji, Žiuljetė, dabar buvo tarytum apsvaiginta vėzdo smūgio. Visada skaidrios akys atrodė pavandenijusios, veidas apibliuškęs. Plaukai perdžiūvę, nesušukuoti po bemiegės nakties. Vilkėjo tuos pat iškylų drabužius kaip ir per aną kopimą į kalną su palapinėmis. Kaip nenykstantis kūno skausmas, kuris čia praeina, čia vėl užeina, jos išvargusioje sieloje sukosi viena mintis: jis – armėnas, aš – prancūzė. Nepaisant santuokos sakramento, mes tokie skirtingi. Ar iš tikrųjų turiu žūti dėl to, kad jis armėnas? Kodėl, būdama prancūzė, negaliu jo išgelbėti?

Žiuljetė bandė piktintis moters likimu, juk ji tekėdama turi paaukoti savo vardą ir savo tautybę. Bet šią valandą jai trūko dvasios jėgų išmąstyti šią mintį iki galo. Mintys kiekvieną kartą susigerdavo jos smegenyse tarytum smėlyje. Atmintis iš lėto, nejučiomis grįždavo prie to pat vaizdo: į saloną Klebero aveniu su dideliu rausvo marmuro židiniu, kurį ji jau seniai norėjo išmesti. Mintis nuolat kartojosi, pripildydama ją švelnumo ir kaltės jausmo. Ji norėjo, kad tas švelnumas, tas kaltės jausmas truktų amžinai. Paskui prispausdavo prie krūtinės Stefaną, sėdintį šalia.

– Stefanai, atsigulk ir pamiegok!

Žvelgė į nuovargio iškamuotas Stefano akis, o švelnumas, sumišęs su kaltės jausmu, klausė: „Kas gi tu toks, mano visiškai svetimas vaike?“

Didžiojoje svetainėje buvo susirinkę visi namiškiai: šalia Iskuhi sėdėjo Hovsana Tovmasian. Ji atėjo pas Žiuljetę, nes jos vyras pastorius Aramas išėjo į Bitiasą, norėdamas padėti pastoriui Harutiunui Nochudianui ir jo protestantiškai parapijai praleisti paskutines valandas prieš tremtį. Gonzagos buvimas jau nieko nestebino. Pastarąsias dienas jis daugiausia leido viloje. Jo šeimininkas, vaistininkas Grikoras, anot jo, nuo didžiojo susirinkimo kažkaip labai keistai sutriko ir pasikeitė. Jis niekuo nesirūpina, nerenka maisto atsargų nei įrankių būsimam gyvenimui stovykloje ir neleistinai nustojo rūpintis bendruomenės gerove, nors yra išrinktas Vadovų tarybos nariu. Vaistinėje didžiausia netvarka. Klientus aptarnauja kurčias jo namų darbininkas, kuris viską painioja, o klientai tiesiog apgulę jo menkas vaistų atsargas, be to, perka žibalą, spiritą, virves, šluotas ir kitas panašias prekes. Dėl tokios nevykusios prekybos kilęs nemenkas ginčas tarp dviejų senų gerų draugų – Petroso Altuni ir Grikoro. Gydytojas pakėlęs didžiulį triukšmą ir pasikėsinęs į vaistininkui tikrai šventą dalyką. Argi esą įmanoma žiūrėti, kad toks kvailas jautis, kaip jo namų darbininkas, pardavinėja vaistus, visą vaistinę kažkokiems savanaudžiams sukčiams? Jodo tinktūros esą juokingai mažai, bet ji vis vien parduodama visokiems Bagdasarams, Hovhanesams, Dikranams, Barsamams ir kitiems spekuliantams. Argi Grikoras nesuprantąs, kad jo vargani medikamentai dabar esą bendruomenės turtas, kaip ir druska, prieskoniai, žibalas ir visas kitas apdulkėjęs šlamštas, kurį jis jau dešimtis metų siūlo savo pirkėjams.

Vaistininkas, priešingai negu galėjai tikėtis, labai susijaudino ir ėmė šaukti, esą jis ne gobšuolis, jis jau ne vieną dešimtį metų aukojasi, nes visas tas vaistinės šlamštas esąs jo dvasinės būties pažeminimas. Norėdamas parodyti gydytojui, kas per žmogus stovi prieš jį, Grikoras didingu mostu atidarė langą (tai atsitikdavo gana retai) ir išpylė visas dienos pajamas – para , piastrus ir kitas monetas – į bažnyčios aikštę vaikėzų džiaugsmui. Gydytojo šis karališkas gestas per daug nesugraudino, jis patarė vaistininkui paskui monetas išmesti ir savo bibliotekos knygas, kadangi langas jau vis vien praviras. Taip jis padarytų sau ir kitiems naudingą darbą. Gonzaga Marisas pasakojo, kad jam tik vargais negalais pavykę sutaikyti du susivaidijusius senukus. Šiandien Grikoras uždarė savo vaistinę visiems laikams. Dabar daugiausia sėdi tarp pavydžiojo Altuni paniekintų knygų ir skaito, skaito. Na, ne visai taip, Grikoras iš tikrųjų netgi visai neskaito, o tik aistringai rausiasi tarp savo lobių, atverčia ir užverčia visai atsitiktinai, sklaido arba tik glostinėja viršelius, lyg norėdamas iki soties pasidžiaugti savo biblioteka prieš atsisveikindamas. O gal jį kamuoja nerimas? Nes iš tikrųjų, kas gi bus su unikaliu Grikoro knygų rinkiniu? Jei geriau pažiūrėsi, tai gal Grikoro pamišimas – visai ne pamišimas.

Gonzaga taip nuotaikingai pasakojo apie savo šeimininko Grikoro išgyvenimus, kad Gabrielis kelias minutes viską pamiršo ir juokdamasis pažvelgė į Žiuljetę. Keistus jausmus jam kėlė šis jaunuolis, nutaręs leistis į armėnų tautos likimą kaip į nuotykį. Kadangi jam šis ketinimas nelabai patiko (juo labiau kad Gonzaga bandė tai aiškinti žurnalisto profesija), jis tik po ilgų dvejonių leido graikui likti su jais. Šiaip jau jo jausmai Gonzagai labai nepastovūs. Gražus veidas su plonais ūseliais, pernelyg prancūziškas stilius prieš pusvalandį jam atrodė nemalonūs. Dabar visa tai buvo lyg ir pakenčiama, nepaisant viso dviprasmiškumo: levantietis ir amerikietis, muzikantas ir žurnalistas, visiška priešingybė tiesiam Gabrielio būdui. Gonzaga jam buvo ne tik malonus, jo buvimas, jo dėmesys Žiuljetei Gabrielį beveik džiugino. Praėjusią naktį Marisas pasirodė iš geriausios pusės, jam pavyko bent laikinai atitraukti Žiuljetę nuo liūdnų minčių. Galų gale šis „savanoris“ negalėjo tikėtis kitokio likimo negu jie visi. Nepaisant to, jis atrodė visai nerūpestingas, netgi daug linksmesnis negu paprastai. Pirmą kartą parodė didelį stebėtojo talentą, nors niekada neperžengdavo geraširdiškos pašaipos ribų. Sugebėjimas pajusti, kur yra riba, buvo toji Gonzagos savybė, kuri leido Gabrieliui pamiršti jo dviprasmiškumą. Bet svarbiausia, kad šią mirties pavojų kupiną valandą jis sugebėjo prablaškyti Žiuljetę. Kai vėlyvą naktį jau niekas negalėjo pamiršti slegiančio laukimo, Gonzaga pašoko.

– Courage, mes amis 37, yra tik ši akimirka, daugiau nieko.

Tada atsisėdo prie fortepijono ir nenuilsdamas ėmė skambinti gatvės dainuškas, šansonus ir šlagerius, kuriuos Žiuljetė žinojo iš Paryžiaus laikų. Mačišą 38 ji panoro išgirsti tris kartus. Ne tik Žiuljetę, bet ir Iskuhi bei melancholiškąją Hovsaną nejučiomis įtraukė muzikos ritmas, jos ėmė linguoti galvas, mojuoti rankomis. Tarnai sumišę žvilgčiojo pro selamliko duris. Nors Misakas, Kristaforas ir mergaitės nejudėjo, jų akyse žybčiojo troškimas, nepaisant mirtino pavojaus, leistis šokti liaudiškąjį dardz para  arba smagiai sutrypti bolor para. 

Gabrielis Bagratianas dar vakare pakvietė visus tarnus į svetainę. Nuo tada, kai buvo paskelbtas trėmimo įsakymas, jis laikė, kad daugiau nebėra tarnų ir ponų. Jei tarnai ką padarydavo, tai tik savo noru. Kiekvienas buvo savo likimo šeimininkas. Kokie gali būti tarnai ar ponai tremties akivaizdoje? Visi vienos tautos žmonės be jokių skirtumų, visi šią valandą laukia zaptijų įsiveržimo. Dėl tos pat priežasties ir Sato leido naktį svetainėje. Nuo gero maisto pastarosiomis savaitėmis liesa, apleista mergaitė kiek pasitaisė. Šią sunkią laukimo valandą visi stengėsi įveikti pasibjaurėjimą šia maža, atkaraus būdo savo tautiete. Žiuljetė pasiūdino Sato gražią europietišką laisvo sukirpimo suknelę, tiesa, jos raganiškas liesumas nuo to išryškėjo dar labiau negu tada, kai ji vilkėjo dryžiuotą prieglaudos chalatėlį. (Namų valdytojas Kristaforas tvirtino, kad Sato nesanti armėnė, o pusiau čigonė iš Persijos ar Dagestano.) Naujas drabužis mergaitę keistai paveikė. Ji stengėsi elgtis kaip labai civilizuota. Tiesa, jau pirmąją dieną suknelė buvo ištepliota bjauriomis dėmėmis, tačiau Sato išdidžiai žingsniavo po namus ir žvilgsniais iš kiekvieno reikalavo, kad ją pagirtų. (Stefanas išsiprašė iš motinos, kad jam leistų vilkėti čionykščiais kaimiškais drabužiais.) Sato dėl savo elegantiškos suknelės jausdamasi pakelta į aukščiausią rangą tikėjo, kad jos mylimoji Iskuhi neatsispirs jos žavesiui. Ji tupėdavo prie panelės Tovmasian kojų ir jos buvo neįmanoma nuvyti. Žaidė su apsiuvais ir kaspinais, pakeldavo ir išskleisdavo sijonėlį, vėl jį sudėdavo klostėmis, kad tik prisišauktų Iskuhi nuostabą ir palankumą. Jei nepavykdavo atkreipti į save našlaičių prieglaudos mokytojos akių, ji iššiepdavo savo geltoną veidą ir prispausdavo galvą prie Iskuhi kojų.

– Kiučiuk chanum !

Paaiškėjo, kad vakarietiško drabužėlio nepakako laukinei Sato prigimčiai sutramdyti. Vos tik Gonzaga Marisas pradėjo skambinti savo linksmas melodijas, mažąją ištiko baisus priepuolis. Panašiai vilkai atsiliepia į dainavimą ir muziką gūdžiu staugimu, sklindančiu iš jų sielų tamsos. Nes kiekviena pirmykštė būtybė mirtinai bijo saiko ir tvarkos, kurie būdingi ir garsų sąskambiams. Valandėlę Sato išpūtusi akis žiūrėjo, kaip Gonzaga skambina fortepijonu. Buvo matyti, kad ji iš visų jėgų tvardosi. Jos kūnas kankinamai blaškėsi į vieną ar kitą pusę. Ji beviltiškai įsikibo į Iskuhi. Tada staiga viskas ir pasipylė. Plačiai pravira burna ji sustaugė kaip šakalai ir hienos, pabudinta vidinė jėga ėmė ją tiesiog purtyti. Visi krūptelėjo. Net didelės vaikiškos ašaros, riedančios per mergaitės skruostus, negalėjo numalšinti susirinkusiųjų siaubo ir pasibjaurėjimo. Gabrielis davė ženklą, ir Avakianas, paėmęs mergaitę už rankos, išvedė ją iš kambario. O Gonzagai teko labai garsiai daužyti klavišus, kad nesigirdėtų gailaus ištremtos baidyklės inkštimo po sodo langais.

Tą naktį, kaip jau sakyta, nė vienas iš susirinkusiųjų neatsigulė miegoti. Minutę nusnūsdavo ten, kur sėdėjo. Budėjimas neturėjo jokios prasmės, juk zaptijų reikėjo laukti tik rytą ar net kitos dienos vidury. Niekas nė nepagalvojo išeiti ir atsigulti. Lova, minkšta, su daugybe pagalvių, apsaugota tinkleliais nuo moskitų, vėsi civilizuotų žmonių tėvynė, mylinti motina, – kaip smarkiai ji jau nutolo nuo jų visų; jie nebesitikėjo sugrįžti į šį palaimingą užsimiršimą. Kai kitą rytą virėjas Hovhanesas atnešė jiems karštos kavos, kiaušinių ir šalto viščiuko – viskas sudėta ant gražaus porceliano – jie, kad ir kaip išalkę ir ištroškę, pasijuto nejaukiai. Valgė paskubomis, lyg ruošdamiesi į kelią. Ar jie dar turi teisę kaip visada ramiai valgyti visą tą gerą maistą? Ar dėl to nenukentės bendruomenės maisto atsargos? Visos jų mintys jau buvo ten, viršuje, ant Damladžko. Gabrielis vilkėjo turkų karininko uniformą. Užsikabino kardą, prisisegė visus apdovanojimus. Jis norėjo sutikti zaptijus kaip karininkas ir jų viršininkas. Gonzaga Marisas atkakliai jį atkalbinėjo.

– Jūsų karinis maskaradas gali juos tik suerzinti. Nemanau, kad jums iš to bus kokios naudos.

Bet Bagratianas laikėsi savo.

– Aš esu osmanų karininkas. Prisistačiau į pulką, kaip reikalauja įstatai. Kol kas niekas manęs neatleido iš pareigų.

– Tai labai greitai gali atsitikti.

Taip kalbėjo Marisas. O mintyse dar pridūrė: „Su tais armėnais viena bėda. Jie yra ir liks pompastiški kvailiai.“

Apie vienuoliktą Iskuhi staiga pasidarė negera. Iš pradžių neilgas alpulys, paskui drebulio priepuolis. Ji išslinko iš kambario, atsisakydama bet kokios pagalbos. Žiuljetė norėjo eiti paskui ją. Bet Hovsana gindama pakėlė ranką.

– Palikite ją ramybėje… Tai Zeitunas, baimė… Ji nori pasislėpti. Mums tai jau antras kartas.

Jaunoji pastorienė užsidengė veidą, jos apsunkęs kūnas skausmingai trūkčiojo nuo verksmo.

Tai buvo tuo metu, kai prie Bagratianų namų artinosi zaptijų dalinys su policijos kapitonu ir miudiru priešakyje. Gabrielio sargybiniai uždusę pranešė, jog artinasi neganda. Šeši zaptijai sustojo prie mūrinės tvoros vartų, kiti šeši įėjo į sodą, aštuoni į diendaržį. Miudiras, muafinas ir dar keturi vyrai suėjo į namus. Dalinys atrodė gerokai išvargęs. Jie jau dvidešimt keturias valandas siautėjo kaimuose, plėšė ir daužė viską, kas buvo namuose, suiminėjo ir mušė vyrus, prievartavo moteris, taip bent dalinai vykdydami vyriausybės jiems leistą šventinę programą. Bet šią valandą, laimė, žygdarbių troškimas buvo lyg ir patenkintas. Didysis Avetiso Bagratiano namas, jo storos sienos, vėsūs kambariai, stori kilimai ir nepažįstami daiktai, be abejo, kiek sušvelnino turkų atšiaurumą. Raudonos selamliko langų užuolaidos buvo nuleistos, ir įsiveržėliai atsidūrė švelnioje prietemoje, kambaryje, kuriame sėdėjo europiečių ponių ir ponų draugija, apsupta pagarbių tarnų. Ponai sėdėjo pasitempę, nejudėdami. Žiuljetė mėšlungiškai gniaužė Stefano ranką. Tik Gonzaga užsidegė cigaretę.

Gabrielis Bagratianas žengė artyn prie komisijos, kairę ranką, kaip reikalauja nuostatai, uždėjęs ant kardo rankenos. Karo lauko uniforma, kurią jis prieš išvažiuodamas pasisiūdino Beirute, darė jį dar aukštesnį. Jis buvo aukštesnis ne tik ūgiu, bet, regis, stovėjo aukščiau už visus čia esančius. Atrodo, Gonzaga šį kartą suklydo. Bagratiano kariška uniforma darė nemažą įspūdį. Policijos kapitonas sutrikęs žiūrėjo į karininką ir jo medalius už pasižymėjimą mūšiuose. Ką tai galėjo reikšti? Gąsdinanti jo akis apsiblausė, užburkusi visai užsimerkė. Strazdanotas miudiras irgi jautėsi nekaip. Medžio drožėjų ir šilko audėjų namuose jam geriau sekėsi vaidinti nepasiekiamą, viską tvarkančią dievybę. Čia, šioje rafinuotoje aplinkoje, jaunam valdininkui iš Salonikų koją pakišo prakeikti nervai. Būdamas Itihado ir valstybės atstovas, turėjo šį prakeiktai rasei priklausantį namą pažymėti negailestingu spyriu ir konfiskuoti. Tačiau jis nusilenkė ir prisidėjo ranką prie feso. Jam nemalonu buvo prisiminti ir aną pokalbį su Bagratianu kanceliarijoje. Dėl tokio moralinio silpnumo jis prarado laiko ir ne iš karto atgavo žadą. Gabrielis Bagratianas žvelgė į jį taip rimtai ir su tokia panieka, kad viskas galėjo apsiversti aukštyn kojomis ir didinga bei karinga Armėnija galėjo stoti prieš rudaplaukę, užguitą ir silpnos prigimties osmanų valstybę. Atrodė, kad Bagratianas darosi vis didesnis, o miudiras pajuto savo menkumą, taip blogai atitinkantį didvyrišką jo nacijos dvasią. Pagaliau jam neliko nieko kita kaip išsitraukti iš kišenės dokumentą ir pagal jo tekstą kiek galima griežtesniu balsu pranešti tai, ką privalėjo pranešti:

– Gabrieli Bagratianai, gimęs Johunoluke. Jūs esate šio namo savininkas ir šeimos galva. Būdamas osmanų imperijos pavaldinys, turite paklusti Antiochijos kaimakamo įsakymams ir potvarkiams. Kaip ir kiti Svedijos nachidžijos prie Musa Dago gyventojai, jūs artimiausiomis dienomis – diena dar bus paskirta – turėsite persikelti į rytus, o kartu su jumis ir visa jūsų šeima. Kaip nors prieštarauti visuotiniam potvarkiui dėl ištrėmimo neturite teisės. Jis galioja jums, jūsų žmonai, jūsų vaikui ir visiems kitiems, gyvenantiems šiuose namuose…

Miudiras tik apsimetė, kad skaito dokumentą. Jis dėbtelėjo per lapo viršų.

– Turiu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad jūsų vardas užima ypatingą vietą tarp politiškai nepatikimų asmenų. Jūs artimai bendravote su Dašnakcutiuno partija. Todėl ir kelionėje būsite nuolat griežtai kontroliuojamas. Už bet kokį bandymą bėgti, pasipriešinimą vyriausybės įsakymams ir juos vykdantiems organams, bet kokį transporto tvarkos pažeidimą ne tik jūs, bet ir jūsų artimieji bus baudžiami mirtimi.

Gabrielis davė ženklą, kad nori kažką pasakyti. Bet miudiras neleido jam kalbėti. Paini kanceliarinė kalba, tokia nepanaši į spalvingą ir vaizdingą rytiečių šnekamąją kalbą, regis, teikė jam didžiausią malonumą.

– Papildomas jo ekscelencijos Alepo vali  potvarkis draudžia perkeliamiems asmenims savo nuožiūra naudotis vežimais, krovininiais ir jojamaisiais gyvuliais. Esant rimtoms priežastims galiu leisti naudotis vietiniais vežimais ar asilais silpniems ir ligoniams. Ar jūs pageidausite tokių lengvatų?

Gabrielis tvirčiau prispaudė prie savęs kardo rankeną. Žodžiai iš jo lūpų krito kaip akmenys:

– Aš eisiu  savo tautai lemtą kelią.

Tuo tarpu miudiras, visiškai nusikratęs pirmykščio sumišimo, kalbėjo užuojautos ir susirūpinimo kupinu balsu:

– Kad nepasiduotumėte pražūtingai pagundai ir kur nors nedingtumėte, tuoj pat areštuoju jūsų vežimą, jūsų arklius ir kitus jojamus gyvulius.

Toliau viskas vyko kaip ir visur kitur, tik iš pradžių valdininkai kiek varžėsi. Policijos kapitonas, vis dar nenusprendęs, kaip elgtis su šiuo naikintinu objektu, nešiojančiu kardą, uniformą ir ordinus, burbtelėjo, jog norėtų sužinoti, kiek Gabrielis turi ginklų. Gabrielis liepė Kristaforui ir Misakui įnešti laiptinėje kabojusias senovines dekoracijas – ilgavamzdžius beduinų šautuvus. (Aišku, dėl visko buvo iš anksto susitarta, nes visi bent kiek kovai tinkami šautuvai jau buvo ant Damladžko). Kapitonas sušnypštė kaip perkaitintas garo katilas ir ėmė juoktis. Miudiras su užuojauta paglostė romantiškas šaudykles.

– Manau, neimsite tvirtinti, efendi, kad tokiame užkampyje gyvenate be ginklų?

Gabrielis tvirtai pažvelgė į miudiro akis be blakstienų.

– O kodėl gi ne? Nuo tada, kai šis namas pastatytas, taigi nuo 1871 metų, šiandien įsilaužiama pirmą kartą.

Strazdanotasis apgailestaudamas trūktelėjo pečiais. Ką gi, jei Bagratianas toks užsispyręs, tada jis niekuo negali jam padėti ir turi leisti imtis griežtesnių priemonių pasitelkus ginkluotą jėgą. Krata, ginklų paieška. Muafinas, taip sakant, pasiraitojo rankoves, nors feldfebelio sielai visą laiką nedavė ramybės beteisio armėno karininko uniforma. Sustingusi dešinioji akis negalėjo atsitraukti nuo medaliais papuoštos Bagratiano krūtinės. Buvo aišku, kad jų savininkas pasižymėjo žygdarbiais fronte. Jis niekaip negalėjo nuspręsti, kaip turėtų elgtis su šiuo tremčiai pasmerktu armėnu, kaip į tai žiūrėtų osmanų imperijos valdžia. Norėdamas nuslėpti niūrias abejones, krėtė namus keldamas didžiulį triukšmą. Su zaptijais žengė pirmas, neatsilikdamas nuo jų ėjo miudiras – nešališkas liudytojas, po jo Gabrielis, Avakianas ir Kristaforas. Turkai laužėsi į kiekvieną užkampį, belsdami tikrino sienas, vartė baldus ir daužė viską, ką galima sudaužyti. Bet galėjai pastebėti, kad toks lyg netyčia, lyg atsitiktinai vykdomas vandalizmas žeidžia jų išdidumą. Jie buvo pratę darbuotis atvirai, nesivaržydami. Rūsyje jie prabėgomis ir be ypatingo malonumo šautuvų buožėmis daužė vyno ąsočius, aliejaus indus, visus butelius, puodus, dubenis, puodynes. Pagrindinės atsargos ir maistas jau buvo saugioje vietoje. Nusivylę zaptijai tikėjosi, kad rūmų rūsys bus turtingesnis. Kadangi daugiau nieko nerado, pasiėmė kelis tuščius indus žibalui. Kažkodėl rytų kraštų žmonės labai mėgsta šiuos skardinius bakelius.

Paskui karingasis dalinys, skleidžiąs rūgštų prakaito kvapą, šturmavo laiptus į antrąjį aukštą. Čia buvo Žiuljetės miegamasis ir persirengimo kambarys. Jų kvapas turkus jau iš tolo labai viliojo, dėl to jie pamiršo kitus kambarius. Buvo atlapota didžiulė drabužių spinta. Rudos, purvinos rankos išplėšė praėjusių metų Paryžiaus modelius, švelnius kaip gėlių žiedai drabužius, ir sumetė juos netvarkingais gniutulais ant grindų. Kažkoks ypač niūrus žandaras trypė juos ritmingai kilnodamas kojas, lyg norėdamas įminti į žemę šią gundančią europietišką bjaurastį. Toks pat likimas ištiko naktinius marškinius, batisto palaidinukes, nėrinius ir kojines. Pažvelgęs į moteriškus apatinius darbužius policijos kapitonas nebeištvėrė. Jis abiem rankomis pasisėmė tų baltų ir rausvų putų ir panardino į jas savo veidą, panašų į Spragtuko.

Miudiras, lyg norėdamas parodyti, kad civilių valdžia nieko bendra neturi su karine, susimąstęs stovėjo prie lango grožėdamasis sodu. Vienas ypač uolus zaptijas griuvo ant šiąnakt nepaliestos lovos ir dantimis praardė šilkinį užvalkalą. Gal pūkuose paslėpta bomba? Juk visi tik ir kalba apie armėnų bombas. Kitas rimbu trenkė per tualetinį stalelį. Trupėdami sužvango krištolo buteliukai, indeliai ir dėžutės pabiro ant grindų. Rimbu kirto ir į veidrodį, ir tas pažiro šukėmis. Gabrielis Bagratianas į šį savo žmonos paniekinimą žiūrėjo išsiblaškęs, abejingai. Vargšė Žiuljetė! Bet ką reiškia šis antpuolis, palyginti su tuo, kas jų laukia artimiausiomis valandomis, dienomis, savaitėmis? Jį slėgė didesnis rūpestis. Jis matė, kaip Iskuhi tyliai pasislėpė savo kambarėlyje ir atsigulė į lovą. Tiesa, tai ne jo rūpestis, bet juk ji nelaimingiausia. Šie pikti žvėrys ją pavertė neįgalia. Nejaugi jai lemta dar kartą patirti visas baisybes? Gabrielis svarstė, kaip apgauti muafiną ir zaptijus, kad nepastebėtų Iskuhi kambario durų.

Jam pavyko tikrai tik iš dangaus malonės. Iskuhi, įslinkusi į savo lovą kaip į kapą, girdėjo žingsnių dundesį ir trankius kaip perkūnas balsus, artėjančią baisią mirtį. Ji išsitiesė, užsidengė dešine ranka skreitą. Jai užgniaužė kvapą, kai prisiminimas apie kaleidoskopu besikeičiantį subjaurotą veidą vėl palinko virš jos. Tačiau prievartautojas labai greitai ją apuostinėjo ir išnyko. Žingsnių dundesys ir perkūno garsai nutolo, išsisklaidė laiptuose ir nuslopo kažkur pirmajame aukšte. Paskui staiga pasidarė visiškai tylu. Nejaugi jie išėjo? Vienomis kojinėmis pri


убрать рекламу






e durų! Pravėrė mažą plyšelį. Kristau, Išganytojau, jie iš tikrųjų išėjo… Ji kone griūte įgriuvo atgal į kambarį, kai ją pasiekė tie rimbo kirčiai. Rimbo kirčiai buvo balsai. Vyriški balsai. Ji pažino Gabrielio šūksnį. Prilaikydama sužalotąją ranką nubėgo prie laiptų. Tuo tarpu apačioje vyko štai kas.

Manydamas, kad gėdingas vizitas jau baigėsi, Gabrielis ryžtingai sustojo prieškambaryje. Jis kreipėsi į miudirą:

– Matote, mes jums netrukdėme. Ko dar norite?

Strazdanotasis liberalus politikas iš Salonikų įvykdė, kas jam dera. Pasirūpino, kad efendi armėnas jokiu būdu negalėtų pasprukti. Ypatingas kaimakamo nurodymas dėl Bagratianų giminės buvo toks, kad jie visi griežčiausio režimo sąlygomis su pirmąja kolona būtų išsiųsti į Antakiją, o ten provincijos vietininkas, jo žodžiais tariant, asmeniškai „pažiūrėsiąs į juos iš arčiau“. Miudiro nuomone, dabar reikėtų baigti šią oficialią procedūrą, kad per daug neišgąsdintų tokios neeilinės aukos. Reikia, kad aukos šiek tiek pasitikėtų neatspėjamais vyriausybės veiksmais, o jiems parengtus išbandymus didinti pamažu. Šią dieną tegul viešpatauja švelnumas. Miudiras dar delsė, galvodamas, kaip įspūdingiau pasišalinti, o jo žvilgsnis buvo užimtas šlifuotų nagų blizgesiu. Deja, jis nepagalvojo apie policijos kapitoną, kurio niūrios mintys vis sukosi apie tai, kad pasipūtęs giauras puikuojasi padišacho uniforma ir nešioja padišacho ordinus bei kardą. Tačiau jis nežinojo, kaip geriausiai išspręsti šią problemą. Be to, jo vis dar neapleido nelemtas drovumas. Kadangi nesugalvojo nieko geriau, ėmė vartyti savo sustingusiąją akį. Paskui įžūliai žengė prie Bagratiano ir sustojo priešais.

– Mes ne viską apžiūrėjome! Ten, viršuje! Kai kurias duris aplenkėme…

Jei dabar Gabrielis būtų susitvardęs, viskas, ko gera, būtų pasibaigę laimingai. Jis užšoko ant pirmosios laiptų pakopos ir išskėtęs rankas sušuko:

– Dabar jau užteks!

Muafinui tai buvo žodis, už kurio jis galėjo užsikabinti. Pajutęs palengvėjimą, jis prišoko prie Bagratiano ir pakišo jam po nosimi kumštį.

– Ko užteks, tu, armėnų kiaule?! Pasakyk dar kartą! Ko užteks, purvina kiaule?!

Bagratiano sieloje tai buvo viena iš tų begalinių, labai sudėtingų akimirkų, kuriomis susiklosto žmonių likimai. Akimirką jis viską labai aiškiai suvokė. Gabrielis gerai suprato, kad dabar rizikuoja savo ir ne tik savo gyvybe. Nusileisti, galvojo jis, atsitraukti, duoti kelią, prašom, o viršuje įbrukti tam gyvuliui dešimt svarų… Bet kol jo galva taip aiškiai ir šaltai protavo, jis dar garsiau sušuko:

– Šalin, žandare! Aš fronto karininkas!

Taip muafinas galų gale pasiekė trokštamo tikslo.

– Tu – karininkas? Man tu vertas tiek pat, kiek nudvėsęs šuo!

Jis vienu mostu nuplėšė nuo armėno uniforminio švarko sidabrinį medalį. Bagratianas vėliau tvirtino nelietęs ginklo. Bet iš tikrųjų Gabrielį parvertė ant grindų. Kardas žvangėdamas atsitrenkė į sieną. Vienas zaptijas klūpėjo Gabrieliui ant krūtinės, kiti plėšė nuo jo uniformą. Iš selamliko išpuolė moterys ir Gonzaga. Stefano šūksniai sumišo su besigrumiančio tėvo alsavimu. Po minutės Gabrielis gulėjo nuogas, su vienais batais. Kelios žaizdos kraujavo. Jo gyvenimas dabar nebuvo vertas skatiko. Ko gero, jis būtų žuvęs, jei šiuo momentu Gonzaga Marisas nebūtų atkreipęs į save dėmesio. Jo judesiai buvo ramūs, tačiau darė didelį įspūdį. Be to, jo balsas buvo įspūdingas, toks, kuris susijaudinimo akimirką darosi ramus, ledinis. Jis išsitraukė savo dokumentus, iškėlė juos į viršų. Šis judesys patraukė visų žvilgsnius. Miudiras žiūrėjo į jį sumišęs. Policijos kapitonas atsisuko į jį, zaptijai pasitraukė nuo Gabrielio. Gonzaga išskleidė savo dokumentus oriai ir išdidžiai kaip slaptas Itihado agentas, kurio užduotis – patikrinti provincijų valdininkų elgesį.

– Štai, Jungtinių Valstijų pasas, generalinio konsulo Stambule viza!

Šiuos paprastus žodžius jis ištarė grėsmingai ir griežtai, lyg norėdamas parodyti, jog jam pavesta begalinės reikšmės slapta diplomatijos siunta Turkijos vyriausybei.

– Štai čia teskere , leidimas apsigyventi su ekscelencijos parašu. Jūs mane suprasite, efendi.

Bagratianą išgelbėjo ne tuščias grasinimas Amerikos pasu, o beviltiškas triukas, netikėtas dėmesio atitraukimas. Miudiras valandėlę sumišo. Deportacijos vykdymo instrukcijose primygtinai nurodoma, kad priemonė turi būti kuo rūpestingiausiai slepiama nuo sąjungininkų ir neutralių šalių konsulatų darbuotojų. Iš pradžių miudirui iš tikro pasirodė, kad Gonzaga yra Amerikos ambasados patikėtinis. Žvilgtelėjęs į pasą suprato, jog šis protestas visiškai nepavojingas. Beje, jis buvo labai patenkintas, kad įsikišdamas svetimšalis neleido pralieti kraujo, ir su pašaipa atidavė Gonzagai pasą.

– Kas man darbo jūsų pasai? Žiūrėkite, greičiau dinkite iš čia, antraip liepsiu jus suimti.

Policijos kapitono sąmyšis buvo ilgesnis. Kraujas darė jam daug mažesnį įspūdį negu popierius. Tarnyboje jis patyrė ne vieną nemalonumą, ir vis dėl kažkokių popiergalių. Niekada nežinai, kokios gali būti pasekmės. Taigi jis nusprendė kol kas tą Bagratianą palikti gyvą. Tremties vieškelyje viską bus galima sutvarkyti daug ramiau, be liudininkų su amerikietiškais pasais. Muafinas įsikišo tarnybinį revolverį į dėklą, dar kartą didžiąja ir mažąja akimi apžiūrėjo nuogą karininką, spjovė plačiu lanku ir trumpai šūktelėjo zaptijams:

– Dabar išveskite arklius ir asilus!

Miudirui nepavyko išeiti oriai. Matydamas, kad niekam nepadarys didelio įspūdžio, nusekė paskui ginkluotąsias pajėgas susimąstęs ir abejingas.

Gabrielis atsikėlė sunkiai alsuodamas. Jo sąmonėje visą laiką tvinkčiojo gėda. Visą šią bjaurastį matė Žiuljetė, matė ir Stefanas. Jo akys ieškojo moters, kuri, visa sustingusi, nugręžė veidą į šalį. Gabrielis susvyravo, paskui vėl atsitokėjo. Nugara perbėgo šiurpulys: Iskuhi. Paskui jam suskaudo žaizdas. Bet tai buvo tik odos įdrėskimai, nieko rimta. Negirdimai, vienomis kojinėmis Iskuhi nulipo laiptais ir priėjo visai arti. Maldaujančiomis akimis ieškojo Samvelo Avakiano. Studentas atnešė apsiaustą ir pridengė prakaituotą Gabrielio kūną.

Viskas pasisuko į gerąją pusę. Miudiras, policijos kapitonas ir zaptijai tą pat dieną išvyko iš kaimų ir patraukė į Svediją bei El Eskelį vykdyti savo bjaurių pareigų. Apie ištrėmimo dieną ir valandą niekada nebūdavo pranešama iš anksto, tai buvo gerai apgalvota tremties taktikos subtilybė. Kadangi oficialiai tremtis buvo laikoma atsargumo priemone, o neoficialiai – bausme, juo labiau reikėjo naudotis „netikėtumo faktoriumi“, kuris bausmei suteikdavo ypatingo aštrumo. Tačiau pastorius Nochudianas dideliais kyšiais vis dėlto išpešė iš zaptijų, kad pirmosios kolonos turės išeiti liepos trisdešimt pirmąją. Iki to laiko prie senųjų zaptijų turi prisijungti šimtas naujų. Liepos trisdešimt pirmoji buvo šeštadienis. Taigi, įskaitant ir šiandieninį ketvirtadienį, lieka tik dvi dienos.

Vadovų taryba nusprendė, kad persikėlimas į Damladžką turi įvykti naktį iš penktadienio į šeštadienį. Reikėjo tikėtis, kad penktadienį, musulmonų šventės dieną, krikščionių kaimuose esantys zaptijai išvyks į turkiškas ir arabiškas slėnio gyvenvietes, kuriose daug mečečių, giminių, moterų ir linksmybių. Kartu su zaptijais išsinešdins ir plėšikaujanti publika, nes šie nekviesti svečiai ne be pagrindo prisibijo, kad armėnai, nors ir beginkliai, juos gali labai greitai išvaryti apsiginklavę pjautuvais, kirviais ir kūjais.

Taigi palankiai susiklosčiusios aplinkybės leido pasirinkti tinkamiausią laiką. Vadovų taryba tikėjosi tokios įvykių eigos: grįžtantys senieji ir naujai atvykstantys zaptijai vietoj kaimų žmonių ras tik pastorių Nochudianą ir penkis šimtus jo parapijiečių, Bitiaso protestantų. Pastorius – šią gudrybę sugalvojo Gabrielis – miudirui paaiškins, kad visos kitos bendruomenės, nepaisydamos jo prašymų ir įkalbinėjimų, praėjusią naktį sukilo ir savo noru išėjo į tremtį. Išėjo todėl, kad bijojo zaptijų, o ypač policijos kapitono žiaurumo. Kokiais keliais išėjo, jis negalįs tiksliai pasakyti, nes žmonės išsisklaidę nedideliais būreliais ir į įvairias puses, dalis į Arsą ir Aleksandretę, kiti į pietus, tačiau visi žadėjo vengti gyvenamų vietų. Pagrindinis būrys ketinęs žygiuoti į Alepą ir ieškoti prieglaudos dideliame mieste.

Pastorių Nochudianą dėl jo švelnaus būdo ir krikščioniško nuolankumo daugelis laikė bailiu ir minkštaširdžiu. Jis pasirodė esąs narsus vyras. Apgaulingas manevras, kurį prisiėmė atlikti, kėlė jam mirtiną pavojų. Tą minutę, kai turkai supras klastą, jo gyvenimas tikriausiai baigsis. Bet pastorius tik trūktelėjo pečiais. Kam gi šiandien negresia mirties pavojus?

Musa Dago kovotojai turėjo laimėti laiko. Tokia gudrybė duos jiems dar kelias dienas baigti statyti gynybos įtvirtinimus.

Vadovų taryba susirinko klebonijoje pas Ter Haikazuną. Rimbo smūgis smarkiai sužalojo kunigo veidą, dešinioji akis ir skruostas buvo užtinę, iki kaktos vidurio ėjo violetinė dėmė. Ter Haikazunas neteko dviejų krūminių dantų, buvo matyti, kad jis kenčia didelius skausmus. Užtat Gabrielio plėštines žaizdas greitai paslėpė daktaro Altuni užklijuoti pleistrai. Fizinis susidorojimas – pirmas nepaprastos svarbos patyrimas jo izoliuotame, nuo pavojų apsaugotame gyvenime – jį tik dar labiau suartino su kitais ir kitus priartino prie jo.

Vadovų tarybos posėdyje buvo kalbama apie rūpestį keliančią aplinkybę, kurią pakeisti, deja, jau per vėlu. Taikos metais kaimų gyventojai liepos mėnesį po derliaus nuėmimo paprastai apsirūpindavo grūdais duonai iš turkų ir arabų valstiečių, kadangi patys javų beveik neaugino. Šiais metais jie, labai sunerimę dėl iškilusios grėsmės, nespėjo pasirūpinti reikalingomis atsargomis žiemai. Dabar toji klaida skaudžiai atsiliepė. Miltų, bulvių ir kukurūzų kaimuose buvo gana nedaug. Išgyventi ilgesnį laiką bus įmanoma tik labai taupant. Kadangi armėnai įpratę valgyti labai daug duonos ir mažai mėsos, duonos trūkumas vadovams kėlė didelį rūpestį. Viską sunkino dar ir tai, kad pirmosiomis dienomis ant Damladžko negalės kepti duonos, nes pirma reikėjo įmūryti į žemę kepimo krosnis. Todėl pastorius Aramas Tovmasianas liepė iki penktadienio vakaro išnaudoti kiekvieną valandą, kūrenti visas kaimų krosnis, kad būtų galima pasiimti kuo daugiau bandelių ir papločių.

Pasitarimo pabaigoje Ter Haikazunas paskelbė, kad rytoj, penktadienį, bus laikomos iškilmingos maldavimo mišios. Po jų reikėsią iš varpinės nukelti abu varpus, su didele procesija nugabenti į kapines ir ten palaidoti. Žmonės tada galėsią pasimelsti ir atsisveikinti su protėvių kapais. Be to, pareiškė Ter Haikazunas, jis paimsiąs į Damladžką keletą statinių šventos kapinių žemės. Kas krisiąs kovoje ar mirsiąs sava mirtimi ant kalno, tam neteksią gulėti vienišam nykioje plynėje, jam po galva bus pabertas nuo amžių šventos žemės žiupsnelis.

Penktadienio rytą zaptijai iš tikrųjų iki paskutinio išsiskirstė į musulmoniškas gyvenvietes. Miudiras ir muafinas išjojo namo į Antiochiją. Tuo tarpu Arkangelų bažnyčia dar gerokai prieš nustatytą valandą buvo taip perpildyta, kaip nebuvo nuo įšventinimo dienos. Prieangis ir didžioji nava, virš kurios kilo centrinis kupolas, šoninės navos ir net altoriaus paaukštinimas negalėjo sutalpinti žmonių daugybės. Kadangi bažnyčioje pagal labai seną tradiciją nebuvo langų, aštrūs gintariniai saulės šviesos kardai smigo pro šaudymo angų plyšius, panašius į Trejybės akį. Besikryžiuojantys saulės kardai neapšvietė bažnyčios vidaus, bet prieš juos blanko žvakių šviesa ir rezgėsi keistų šešėlių tinklas. Šiandien į maldavimo mišias į Johunoluką atvyko ne tik šimtai tikinčiųjų iš nedidelių vietovių, bet ir visi kunigai bei giedotojai, norėdami dalyvauti šiose paskutinėse pamaldose „ant tvirtos žemės“. Dar niekada taip skambiai ir taip tyliai negiedojo choras, neaidėjo himnas, altoriaus papėdėje skelbiąs kunigo pasirengimo mišioms ritualą.

Didžioji paslaptie, nepasiekiama, be pradžios ir be galo,

Tu puoši karalystes aukštybių, neapsakomą šviesą skleidi.

Tu puoši didžiule garbe ir galybe

Ugningą dangaus kariuomenę.

Dar niekada Ter Haikazunas su tokiu nuolankumu ir jauduliu nekalbėjo atgailos maldų visų tikinčiųjų akivaizdoje. Po auksine karūna degė gėdinga rimbo smūgio žymė. Niekada taikos pasibučiavimo paslaptis tvirčiau nevienijo švenčiančios bendruomenės su Kristumi. Kitais kartais, kai po aukojimo maldos diakonas, tardamas žodžius: „Pasveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu“, prikišdavo vyriausiajam giedotojui (mokytojui Asajanui) prie lūpų smilkytuvą, kai giedotojas pabučiuodavo artimiausią kaimyną ir bučinys iš choro pasklisdavo po visą bažnyčią, tai būdavo tik greitas prisilietimas ir vangus formalumas. Bet šiandien jie tvirtai spaudė vienas kitą prie krūtinės, bučiavo į skruostus ir į lūpas. Daugelis verkė. O kai po Komunijos patarnaujantys kunigai, Ter Haikazuno paraginti, ėmė rinkti nuo altoriaus reikmenis, laukinis, netikėtas skausmas visą bendruomenę paklupdė ant kelių. Nevaldomos dejonės, aimanos, skundai kilo virš bėgiojančių šešėlių, virš sukryžiuotų saulės kardų, kilo prie lengvo kupolo. Kiekvienas altoriaus indas buvo aukštai iškeliamas, paskui dingdavo pintinėje: taurė, patena, komuninė ir didžioji Evangelijų knyga. Smilkytuvą, sidabrines žvakides ir krucifiksus zakristijonas krovė į kitą lagaminą. Galų gale ant altoriaus liko tik baltas nėrinių užklotas. Ter Haikazunas paskutinį kartą persižegnojo, ilgai ir neryžtingai laikė rankas, kurių spalva buvo panaši į bažnyčios žvakes, virš apkloto, paskui staigiu judesiu jį nutraukė. Pasirodė nuogas stalas, kadaise iškirstas iš Musa Dago kalkakmenio. Tuo metu senojo Tovmasiano darbininkai iš šoninio bokšto keltuvais nuleido ant žemės mažąjį ir didįjį varpą. Tada užkėlė sunkius metalinius varpus ant katafalkų. Kiekvieną nešė aštuoni vyrai.

Procesijos priekyje mišių patarnautojai berniukai nešė aukštą metalinį kryžių. Įkandin slinko siūbuojantys katafalkai su varpais. Iš paskos žingsniavo Ter Haikazunas su kitais kunigais. Labai ilgai užtruko, kol liūdna eisena pasiekė Johunoluko kapines. Atrodė, kad ši procesija iš tikrųjų skirta dviem garbingiems mirusiesiems. Oras buvo svaiginamai karštas. Tik retkarčiais Viduržemio jūros atodūsis persirisdavo per Musa Dagą, gaivindamas karštą Sirijos vasaros žemę. Procesijos priekyje vėjo sūkurys pakėlė vaiduoklišką dulkių stulpą, apgailėtiną atvaizdą ano didingo dūmų stulpo, kuris rodė kelią Izraelio vaikams jų kelionėje per dykumą.

Kapinės buvo toli į Habibli, medžio drožėjų kaimo, pusę. Kaip dauguma kapinių rytuose, jos buvo išsidriekusios ant kalno šlaito, neaptvertos. Tai, kaip ir nugriuvusios arba giliai į žemę susmegusios kapų plokštės, kurių apdūlėjusiame kalkakmenyje šiurkštokai įrėžti kryžiai ir rašmenys, darė kapines beveik panašias į turkų ar žydų kapines Mažojoje Azijoje.

Kai eisena pasiekė kapines, prie rūsių ir plokščių kaip šikšnosparnių būrys suspurdėjo kažkokie pilki šešėliai. Tai buvo senos moterys, tokios apiplyšusios, kad galėjai pamanyti, jog jų drabužiai nesuyra tik todėl, kad susiklijavę nuo purvo ir dulkių. Senutes visada traukia į tokias vietas. Vakaruose irgi netrūksta panašių nuolatinių mirties karalystės viešnių, saugančių ir budinčių prie žmogiškųjų palaikų. Elgetavimas yra tik antrasis jų amatas. Čia, Johunoluke, tai buvo kapų nuolaužose gyvenančios, tačiau panašaus amato jungiamos moterys, lavonų mazgotojos, raudotojos, pribuvėjos, kurios pagal kaimų socialinius papročius turėjo gyventi visuomenės užribiuose. Tarp jų buvo dar pora senukų elgetų su Biblijos pranašų galvomis ir keletas luošių, tokių subjaurotų, kokių galima sutikti tik Rytų kraštuose.

Žmonės saugojosi, kad nepakenktų savo rūšiai, ir tokias „atliekas“ apgyvendindavo vietoje, kuri laikoma šventa ir kartu nešvaria, nes geresnės nebuvo. Taigi nė vienas neišsigando, kai dvi pamišusios moterys su širdį veriančiais klyksmais leidosi bėgti į kalvos viršūnę norėdamos pasislėpti. Kapinės ir jų apylinkės buvo Johunoluko vargšų ir senelių prieglauda, beprotnamis, o kartu ir burtų bei magijos buveinė. Švietimo žiburiai Altuni, Krikoro, Šatachiano ir jų pirmtakų rankose išginė burtus už kaimų ribų, bet visiškai jų sunaikinti nepajėgė. Raudotojos, vadovaujamos Nunik, Vartuk, Manušak, nuo gydytojo neapykantos pabėgo į kapines, bet ne toliau. Čia jos vykdė savo pareigas, ne tik prausė mirusiuosius ir budėjo prie jų, bet ir gydė sunkius ligonius bei padėdavo gimdyvėms, kurios Altuni medicinos mokslais pasitikėjo mažiau negu Nunik, Vartuk ar Manušak žolelių gėrimais, burtažodžiais bei maldomis. Mokslingoji partija šioje nuo seno liepsnojančioje kovoje toli gražu ne visada laimėdavo, tai visiems buvo aišku, juk pagaliau ir vaistų bei gydymo būdų burtininkės turėjo nepalyginti daugiau. Be to, gydytojas buvo šiurkštoko būdo, kai negalėdavo ligoniui padėti, nekalbėdavo tuščių paguodos žodžių. Tuo tarpu Nunik žinios buvo neišsemiamos, ji niekada nesitraukdavo prieš mirtį. Jei koks valstietis ir numirdavo, tai dažniausiai pats ir kaltas būdavo, nes silpnumo valandą pasišaukė Petrosą Altuni ir sužlugdė visas Nunik pastangas. Nunik buvo gyvas savojo meno simbolis. Tarp kaimų moterų sklido legenda, kad senojo Avetiso Bagratiano laikais ji buvusi tokia pat septyniasdešimtmetė kaip ir šiandien. Švietimo šalininkai persekiojo burtininkes ir raganas, ištrėmė jas iš gyvųjų bendruomenės. Bet tai joms netrukdė be oficialaus raudotojų amato naktį palikti mirusiųjų buveines ir dirbti savo paslaptingus darbus visuose septyniuose kaimuose. Šią valandą jos buvo susirinkusios kapinėse norėdamos kartu su aklaisiais ir neįgaliaisiais gauti savąją išmaldos dalį.

Kai gedulinga eisena su varpais prisiartino prie kapinių, Sato atsiskyrė ir nubėgo pirma. Tarp kapinių moterų ji jau seniai turėjo nemažai draugių. Jos mįslingą sielą viliojo tos, kurios gyvena užribyje. Tarp jų jai viskas būdavo taip lengva ir paprasta. Bagratianų namuose viskas taip sunku. Nors didžiosios chanum padovanotoji suknelė vertė ją didžiuotis, tačiau iš tikrųjų ir suknelė, ir bateliai, ir kojinės, ir švarus kambarėlis smaugė ją kaip tramdymo diržas. Su elgetomis, raudotojomis ir bepročiais Sato galėjo kalbėtis laisvai, vartoti žodžius, kurių kitų kalboje nepasitaikydavo. Ak, kokia laimė nusimauti suaugusiųjų kalbą kaip spaudžiantį batelį, kalbėti basomis kojomis! Nunik, Vartuk, Manušak mokėjo kalbėti apie paslaptingus dalykus taip, kad Sato net sudrebėdavo atpažinusi kažką gimininga, lyg tokius dalykus pažinotų iš protėvių gyvenimo. Galėdavo tyliai sėdėti ir ilgas valandas klausytis, tuo tarpu akli elgetos jautriais pirštais liesdavo jos liesą vaikišką kūnelį. Jei ne Iskuhi, Sato, ko gera, nebūtų kėlusis į Damladžką, o būtų likusi gyventi laisvėje su kapinių žmonėmis. Šiems laimingiesiems nebuvo reikalo slėptis ankštoje kalnų stovykloje. Taip visais balsais prieš vieną Gabrielio Bagratiano balsą nusprendė Vadovų taryba. Gabrielis nenorėjo atskirti nė vienos gyventojų dalies, nors būdamas gynybos vadas geriausiai suprato, kad kiekviena burna silpnina kovinę galią. Tačiau tie, kuriems šis sprendimas buvo taikomas, nesijautė nelaimingi ir nebijojo turkų. Jie tiesė savo tautiečiams rankas, rodė savo žaizdas ir negalias ir kaip visada reikalavo išmaldos.

Dangus buvo toks negailestingai nuogas, kad net mintis apie nusileidusį lengvą debesėlį atrodė kaip pasakų fantazija. Tarytum ši negailestinga mėlynė nebūtų mačiusi lietaus nuo tvano laikų. Žmonės stovėjo prie atviro kapo, laidojo Johuonoluko varpus. Taikos dienomis niekas ir dėmesio nekreipdavo į įprastą jų skambėjimą. Dabar atrodė, kad jų gyvenimas tapo nebylus. Kai varpas – tėvas ir varpas – sūnus nugrimzdo į duobę, visi sulaikė kvapą. Prislopintas vario skambesys, kurį sukeldavo ant varpų krintantys žemės luitai, sakė žmonėms, kad jie niekada negrįš į savo namus, kad nebus mirusiųjų prisikėlimo. Po trumpos Ter Haikazuno maldos minia tyliai išsiskirstė didelėse kapinėse, šeimos ieškojo savo giminių kapų. Gabrielis ir Stefanas irgi aplankė Bagratianų šeimos rūsį. Tai buvo nedidelis statinys su kupolu, panašus į seldžiukų mauzoliejus, kuriuose turkai paprastai laidoja savo šventuosius ir aukštos kilmės asmenis. Kapą senelis Avetisas statė sau ir žmonai. Garsios šeimos pradininkas gulėjo žemėje senu armėnų papročiu be karsto, suvyniotas į drobę, po akmenimis, palinkusiais vienas prie kito kaip maldai sudėtos rankos. Be jo ir senelės, čia dar ilsisi brolis Avetisas, ištikimas Johunoluko sūnus, palyginti dar visai jaunas. „Daugiau čia ir vietos nėra“, – pagalvojo Gabrielis ne patetiškai, o greičiau pašaipiai. Stefanas nuobodžiaudamas trypčiojo vietoje, lyg jį nuo mirties skirtų visa amžinybė ir dar daugiau.

Ter Haikazunas, apsuptas nedidelio būrelio, stovėjo šlaito viršuje, kur baigėsi paskutiniai mirusiųjų žemės kyšuliai. Keletas vyrų iškasė didelę keturkampę duobę, sakytum, masinį kapą. Iškastą žemę pylė į penkias statines. Kai darbas buvo baigtas, Ter Haikazunas ėjo nuo vienos statinės prie kitos, kiekvieną žymėdamas kryžiaus ženklu. Prie paskutinės sustojo ir pasilenkė. Žemė buvo ne juoda, o žvyruota, nederlinga. Ter Haikazunas pasėmė saują šventintos žemės ir priglaudė ją prie skruosto kaip žemdirbys tikrindamas dirvos derlingumą.

– Kad tik jos nepritrūktų! – pasakė jis sau.

Paskui nustebęs ir susimąstęs pažvelgė žemyn į kapinių šlaitą, kuriame jau beveik nesimatė žmonių. Kaimų gyventojai skubėjo namo. Artėjo vidurdienis. Didesnėse vietovėse, tokiose kaip Habibli ir Bitiasas, šiandien irgi vyksta pamaldos. Didžiajam persikėlimui Vadovų taryba nustatė valandą po saulėlydžio.

Gabrielis kuo rūpestingiausiai stengėsi paruošti Žiuljetę permainoms. Įtraukta į armėnų tautos likimo bedugnę, ji, kiek leidžia aplinkybės, turi nesijausti gyvenanti toli nuo savojo pasaulio. Tiesa, tas jos europietiškasis pasaulis tuo metu įsitraukęs į tokias skerdynes, prieš kurias visa, kas nors kiek panašu, atrodo nemokšiška ir primityvu. Juk ten kariaujama visomis naujųjų laikų priemonėmis, pagal paskutinį mokslo žodį, ten kariauja ne aistrų draskoma, kraujo ištroškusi pabaisa, o matematiškai tiksliai protaujanti inteligentiška pabaisa. „Jei gyventume Paryžiuje, – galėtų sakyti Bagratianas, – mums nereikėtų keltis ant nuogo, akmeninio Sirijos kalno, turėtume vonią ir klozetą, bet kas dieną ir kas naktį turėtume leistis į tamsų rūsį, slėptis nuo bombardavimo. Taigi ir Paryžiuje negalėčiau apsaugoti Stefano ir Žiuljetės nuo mirties pavojaus.“ Tačiau apie tai jis nekalbėjo, jau kelis mėnesius nebuvo skaitęs europietiško laikraščio, apie Paryžių ir apie karą nežinojo beveik nieko.

Dar vakar vakare jis į Damladžką pasiuntė Avakianą, Kristaforą ir kitus vyrus, kad tie rūpestingai paruoštų naująją Žiuljetės buveinę, pasistengtų padaryti viską, kas įmanoma. Trijų palapinių aikštėje turėjo būti įrengta virtuvė, skalbykla ir kiti būtini patogumai. Gabrielis nusprendė, kad Žiuljetei priklausys visos trys palapinės. Ji turėjo pasirinkti, ką pasikviesti į savo būstą ir su kuo gyventi. Su didžiausiu vargu į Damladžką buvo velkami ne tik kilimai, anglių krosnelės, sofos, stalai ir kėdės, bet ir didelė daugybė modernių lagaminų, skrynelių drabužiams, žvilgančių odinių krepšių, dėklų indams ir stalo įrankiams, ištisas rinkinys tualeto reikmenų ir vaistų, termoforų ir termosų. Gabrielis norėjo, kad vakarietiškų daiktų vaizdas suteiktų Žiuljetei jėgų pakelti savo likimą. Ji gyvens kaip kunigaikštienė, iš smalsumo su didele palyda keliaujanti po atšiaurius kraštus. Užtai Gabrielio gyvenimas žmonių akyse turi būti juo griežtesnis ir asketiškesnis. Jis tvirtai nusprendė nemiegoti nė vienoje iš palapinių ir nevalgyti Trijų palapinių virtuvės maisto.

Grįžę iš kapinių Johunoluko žmonės dar kartą įėjo į savo namus, kurie jau nebebuvo jų namai. Kiekvieno laukė virvėmis surišti didžiuliai nepakeliami nešuliai. Jie neryžtingai slankiojo po kambarius laukdami vakaro. Čia dar numestas kilimėlis, čia šviestuvas, o čia, Viešpatie! – lova, brangioji lova, kuriai taip ilgai taupyta, juk jie norėjo būti geresniais žmonėmis ir turėti šią santuokos ir šeimos tvirtovę. Ir toji lova liks čia, taps turkų ir arabų kaimiečių grobiu. Valandos slinko lėtai. Per tas vangiai slenkančias valandas jie po kelis kartus perkrovė nešulius, kad tas ar kitas nereikalingas daiktas keliautų kartu su jais. Net ir skurdžiausioje lūšnelėje buvo lygiai taip pat sunku atsiskirti su varganais daiktais, kuriuos žmogus apgaubia svajonėmis ir meile.

Vėlyvą popietę Gabrielis Bagratianas vaikštinėjo po savo namus kaip ir jo kaimynai. Namai buvo tušti, negyvi. Žiuljetė su namiškiais ir Gonzaga Marisu prieš kelias valandas išėjo į kalną. Kadangi diena buvo nepakeliamai karšta, ji norėjo greičiau atsidurti vėsiame kalnų ore. Be to, nenorėjo patekti į keliaujančių kaimiečių minias. Gabrielis, kuris šiaip jau kiekvieną viešbučio kambarėlį palikdavo su lengvu sentimentaliu gailesčiu (juk visur palieki dalelę savęs), dabar buvo ramus ir abejingas. Tėvų namai, vaikystės išgyvenimų vieta, paskutinių lemtingų mėnesių buveinė šiuo metu jam nieko nebereiškė. Jis stebėjosi savo nejautrumu, bet buvo taip, ir viskas. Vienintelis dalykas, kurio šiek tiek gailėjosi, tai jo antikiniai radiniai, pirmųjų laimingų Johunoluko savaičių džiaugsmas. Jis prieidavo čia prie Apolono, čia prie Artemidės, čia prie gražiojo Mitros, švelniai paglostydavo jų dieviškas galvas. Paskui staigiai pasuko prie selamliko durų ir visiems laikams paliko savo namus ir jų dievus. Jis nieko nebenorėjo matyti, sutramdė savo jausmus ir išėjo pro vartus.

Kairėje namo pusėje, diendaržyje, vyko nepaprasta scena. Čia susibūrė Johunoluko atmatos, tie, kas negalėjo keltis į kalną. Į būrelį buvo susimetusios raudotojos, elgetos su pranašų galvomis, keletas apskurusių, nuo tėvų pabėgusių paauglių. Aišku, tarp jų buvo ir Sato, Zeituno našlaitė. Būreliui vadovavo asmenybė, kurios įspūdingai valdžiai negalėjo atsispirti net Gabrielis. Tai buvo senoji Nunik, šundaktarių ir žiniuonių vyriausioji. Tamsų šio moteriško Ahasfero, atėjusio iš seniausių laikų, veidą žymėjo ne tik vilkligės subjaurota nosis, bet ir baisi energija, daranti Nunik neginčijamu savo kastos autoritetu. Galbūt kalbos apie tai, kad ji jau seniai perkopė šimto metų ribą, buvo kvaili prasimanymai, kuriuos ji pati palaikė, kad žmonės ja labiau pasitikėtų. Laikui nepavaldi senos moters išvaizda tikrai liudijo apie jos gydymo metodų veiksmingumą bei asketiško gyvenimo naudą.

Tarp savo liesų kaip pagaliai šlaunų Nunik spaudė mažą juodą ėriuką, kuris, matyt, užbėgo čionai pasiklydęs, ir peiliu pjovė jam gerklę. Pjūvis, regis, buvo labai profesionalus, jos ranka buvo rami, tuo tarpu išsiviepusios lūpos atidengė jaunatviškus dantis po bjauria, vilkligės sugraužta nosimi. Jos veide švietė pasitenkinimo šypsnys, kuris taip suerzino Gabrielį, kad jis užsipuolė visą kompaniją:

– Ką čia veikiate, niekingi vagys?

Vienas iš pranašų apgraibomis priėjo arčiau ir išdidžiai paaiškino Gabrieliui:

– Tai spėjimas iš kraujo, efendi. Ji spėja jūsų ateitį.

Bagratianas jau buvo bepuoląs valkatas.

– Iš ko pavogėte ėriuką? Gal nežinote, kad kiekvienas, kas kėsinasi į bendruomenės turtą, bus sušaudytas arba pakartas?

Pranašas išdidžiai praleido pro ausis žeminantį grasinimą.

– Verčiau pažiūrėk, efendi, į kurią pusę tekės kraujas, į kalną ar prie namo.

Gabrielis matė, kaip juodas ėriuko kraujas pliūpsniais teka ant visiškai lygios žemės, renkasi į tirštą apvalų klaną, kuris didėjo, kol nukrito paskutiniai stambūs lašai. Klanas nejudėjo, lyg neryžtingai laukdamas paslaptingo ženklo. Paskui nedrąsiai ėmė tekėti trys srovelės, tačiau netrukus sutingo, lyg kas būtų jas pašaukęs atgal. Staiga viena nerami srovelė vinguriuodama pajudėjo namo link. Valkatų būrys sujudo.

– Goh enk 39! Kraujas teka į namus!

Nunik pasilenkė prie pat klano, lyg norėdama iš kraujo srovės greičio ir formos išgauti tikslią žinią. Kai ji vėl pakėlė galvą, Gabrielis pamatė, kad jos subjauroto veido išraiška nepasikeitė, liko tokia pat pašaipi ir taip pat jį erzino. Keista, bet jos balsas buvo minkštas altas, visai nederąs prie išvaizdos:

– Kalno žmonės išsigelbės, efendi.

Tą pat akimirką Gabrielis prisiminė dvi monetas, kurias jam padovanojo aga Rifaatas Bereketas. Jis pamiršo jas namuose. „Turiu jas pasiimti, – pagalvojo jis, – būtų gaila pražudyti.“ Jis grįžo prie vilos, tarpduryje padvejojo – juk nedera grįžti prieš didelę kelionę – paskui ilgais žingsniais nubėgo laiptais į miegamąjį ir iš dėžutės pasiėmė auksinę ir sidabrinę monetą. Auksinę palaikė prieš šviesą. Gražus darbas, kilnus armėniškas Ašoto Bagratuni profilis. Ant sidabrinės vos matėsi ratu iškaltas graikiškas įrašas be tarpų:

„Tam, kas nesuvokiama mumyse ir virš mūsų.“

Gabrielis susikišo abi monetas į kišenę. Tada neatsigręždamas išėjo iš sodo pro vakarinius aptvaro vartelius. Paėjėjęs kelis žingsnius sustojo ir prisuko savo laikrodį, kuris užsispyręs rodė Europos laiką. Saulė tebebuvo pakibusi virš Damladžko. Gabrielis Bagratianas tiksliai įsidėmėjo valandą ir minutę, kada prasidėjo naujas gyvenimas.

Tuoj po saulėlydžio septynių kaimų žmonės šeimomis ir giminėmis leidosi į kelią, sunkiai apsikrovę kopė į kalną įvairiais, paprastai artimiausiais takais. Nors slėnio gyventojai buvo pasiturintys, ne visi turėjo krovininį ar jojamąjį asilą. Dažnai dvi šeimos turėdavo vieną gyvulį. Turgaus Svedijoje ir Antiochijoje dienomis asilo savininkai paimdavo ir vargingesnių kaimynų krovinį. Nuo seno buvo įprasta padėti vienas kitam. Musa Dago žmonėms, gyvenantiems atskirai prie jūros kranto, islamo valdų pakraštyje, gaminantiems lengvus gaminius, šilką, medžio drožinius, medų, nereikėjo daug krovininių gyvulių. Jiems užtekdavo keleto jaučių traukiamų vežimų ir gyvulių kroviniams gabenti. Todėl šią naktį asilai nešė tik nedidelę savo šeimininkų krovinio dalį, be to, šimtą penkiasdešimt geriausių krovininių gyvulių su balnais ir pintinėmis broliškai atidavė neturti


убрать рекламу






ngai pastoriaus Nochudiano bendruomenei. Gabrielis Bagratianas, atsisėdęs vežimų kelio pakraštyje prie šiaurinės perėjos, žiūrėjo, kaip žmonės būreliais, sunkiai alsuodami, susilenkę eina keliu į kalną. Kovodamas su snauduliu, jis tarytum priėmė šį vargo paradą.

Šiaurės rytuose iš už stačių, blyškiai pilkų Amano viršūnės uolų pakilo ryškus, neįtikimo metalinio atspalvio mėnulis. Atrodė, kad jis artėja, kad tai nėra plokščias diskas ir dangaus skliautas jo nelaiko. Už jo žiojėjo juoda tuščia erdvė. Žemė Gabrieliui irgi nebeatrodė įprastinė rami vieta, o tik mažas laivelis kosmose, kokia ir yra iš tikrųjų. Skaidrus kosmosas ne tik vėrėsi už reljefiško mėnulio, bet ir leidosi iki pat slėnio, pripildydamas besiilsinčio Gabrielio esybę. Mėnuo jau kilo į zenitą, o sunkiai alsuojančių žmonių būriai tebeslinko į kalną. Visada vienodas vaizdas: pirmas eina šeimos tėvas, niūriai remdamasis lazda, vilkdamas sunkų krovinį. Šiurkštus šūksnis, graudus atsakymas. Moterys svyravo nešdamos naštas, sulinkusios kone iki žemės. Be to, visą laiką reikėjo žiūrėti, kad neišsibėgiotų ožkos. Ir vis dėlto tai čia, tai ten, iš po maišų ir ryšulių, žybteli linksmas žvilgsnis, nuaidi mergaitės juokas.

Gabrielis krūptelėjo ir pabudo iš trumpo snaudulio. Slėnio kaimuose pasigirdo garsus vaikų verksmas. Raudojo šimtai vaikų, tarytum tik dabar staiga pastebėjusių, kad tėvai juos paliko. Protarpiais pasigirsdavo šaižūs senų moterų riksmai ir nepatenkintas murmėjimas. Tai buvo ne palikti vaikai, o Johunoluko, Aziro ir Bitiaso katės. Katė turi septynias sielas, kiekviena siela – savo atskirą balsą. Kad katė nugaištų, ją reikia septynis kartus užmušti. (Sato šią išmintį jau seniai buvo sužinojusi iš Nunik.) Tačiau tiesa buvo ta, kad šeimininkų išsikraustymas Johunoluko, Aziro ir Bitiaso kačių nė kiek nesujaudino, nes jos visomis savo septyniomis sielomis tarnauja ne žmogui, o namams. Jų kniaukimas galbūt buvo džiaugsmingas choras, juk dabar niekas netrukdys jų meilės nuotykiams.

Užtat šunys iš tikrųjų liūdėjo. Net ir laukinis Sirijos kaimų šuo negali išsiversti be šeimininko. Jis nebesugeba grįžti į savo pradžią, vėl pavirsti lape, šakalu ar vilku. Net ir labai ilgai sulaukėjęs, jis visada lieka iš darbo atleistas civilizacijos tarnautojas. Jis su ilgesiu slankioja apie žmonių gyvenamas vietas ne tik tikėdamasis gauti kaulą, bet ir trokšdamas grįžti į savo nelaisvę, vėl imtis prarastos tarnybos. Laukiniai kaimų šunys žinojo viską. Jie jau atrado Damladžko stovyklą. Jie taip pat žinojo, kad ši stovykla, priešingai negu kaimų gatvės, jiems uždrausta. Sutrikę ir nevilties apimti, jie bėgiojo aplink uždraustą kalną, laužėsi pro krūmokšnius, kaip gyvatės šnarendami mirtos ir arbuto krūmus. Nė vienam iš jų neatėjo išganinga mintis persikelti pas kaimynus musulmonus, ieškoti kaulų Šalikane ar Ain Džerabe. Jie buvo prisirišę prie šios neištikimos tautos, apleidusios savo gyvenamas vietas. Jų sielos alpo iš neapsakomo skausmo, bet nė vienas nedrįso net trumpai amtelėti, nes jie jau seniai buvo praradę lanksčią naminių šunų kalbą, jos turtingą žodyną. Visas jų sielos išgąstis buvo susikaupęs akyse. Gabrielis visur tamsoje matė žalias šunų akių švieseles, bijančias pažeisti draudžiamą ribą.

Mėnuo pasislėpė už Musa Dago keteros. Iš aukštybių padvelkė lengvas vėjelis. „Visi jau viršuje“, – pagalvojo Gabrielis. Dar prieš valandą pro jį praėjo paskutinis būrys. Bet jis iš nuovargio ar vienatvės poreikio nenorėjo palikti savo naktinio stebėjimo vietos. Juk kas žino, ar dar kada nors gyvenime galės pabūti vienas. Ar ne visada jis tokią vienatvę laikė didžiausia dangaus dovana? Jis leis sau dar pusę valandos pasigėrėti šia nežemiška ramybe, o paskui skubės į šiaurines pozicijas stebėti ir skatinti darbus, apkasų kasimą. Atsirėmė nugara į ąžuolą ir užsirūkė. Iš tamsos išniro smarkiai vėluojantis atsilikėlis. Gabrielis girdėjo kanopų dundesį ir riedančius pakalnėn akmenis. Tada pasirodė žibintas, vyras ir sunkiai apkrautas asiliukas. Gyvulys kone kas žingsnis klupinėjo nuo nepakeliamos naštos. Vyras irgi tempė didžiulį maišą, kurį kas dvi minutes sunkiai šniokštuodamas turėdavo mesti ant žemės. Gabrielis pažino vaistininką tik tuomet, kai šis numetė maišą jam po kojomis. Grikoro veidas buvo iškreiptas, vietoj abejingos mandarino kaukės dabar jame galėjai įžvelgti pagonių dievybės grimasą. Prakaitas blizgančiais skruostais tekėjo į ilgą ožio barzdelę, kuri trūkčiojo nuo kiekvieno atodūsio. Atrodė, kad Grikoras kenčia dideles kančias, jis buvo susirietęs iš skausmo. Gabrielis nutarė jam pasirodyti.

– Galėjote maišą su vaistais įduoti mano žmonėms. Kam tempti ant nugaros visą vaistinę?

Grikoras vis dar negalėjo atgauti kvapo. Vis dėlto jam pavyko atsakyti su girdima panieka balse:

– Mano našta neturi nieko bendra su vaistine. Ją jau seniai pasiunčiau į kalną.

Gabrielis jau spėjo pamatyti, kad ir asilas, ir vaistininkas apsikrovę tik knygomis. Nežinia kodėl šis dalykas Gabrielį suerzino, jis panoro pasišaipyti iš Grikoro.

– Atleiskite, atrodo, suklydau. Ar čia visos jūsų maisto atsargos?

Grikoro veidas dabar buvo ramus. Jo akys abejingai žvelgė į pašnekovą.

– Taip, tai mano maistas, Bagratianai. Deja, ne visas.

Jį ėmė purtyti kosulio priepuolis. Jis atsisėdo šalia Gabrielio, didžiule nosine ėmė šluostytis prakaitą. Prieblanda ėmė šviesėti. Asilas stovėjo ant tako nuleidęs galvą, išskėtęs pavargusias kojas. Praėjo kelios minutės. Gabrielis ėmė gailėtis, kad pasišaipė iš vaistininko. Bet Grikoro balsas jau buvo atgavęs išdidų pranašumo toną:

– Gabrieli Bagratianai! Jūs, Paryžiaus mokslininkas, turėjote visai kitas galimybes semtis žinių negu aš, Johunoluko vaistininkas. Ir vis dėlto kai kurių dalykų jūs nepastebėjote, užtat pastebėjau aš. Tikriausiai nežinote kilniojo Grigaliaus Nazianziečio posakio ir to, ką jam atsakė pagonis Tertulijonas…

Nenuostabu, kad Gabrielis nežinojo Grigaliaus Nazianziečio posakio, nes jį žinojo tik vienas vienintelis žmogus – vaistininkas. Ir šis ėmė nesutrikdamas pasakoti, nors vieną iš bažnyčios tėvų – Tertulijoną supainioti su kažkokiu pagonimi buvo šioks toks netikslumas.

– Kartą kilnusis Grigalius Nazianzietis buvo pakviestas pas kilmingą pagonį į svečius. Nebijokite, Gabrieli Bagratianai, tai trumpa, bet labai pamokanti istorija. Juodu kalbėjo apie gerą derlių ir apie puikią kvietinę duoną, kurią laužė prie stalo. Ant stalo krito saulės spindulys. Nazianzietis pakėlė duoną ir pasakė Tertulijonui: „Mielas bičiuli, kaip labai turime dėkoti Dievui už jo paslaptis, nes štai ši gardi duona yra ne kas kita, kaip auksinis saulės spindulys, laukuose virtęs kviečiais.“ Tertulijonas atsistojo, paėmė iš bibliotekos poeto Vergilijaus knygą ir pasakė Grigaliui: „Mielas bičiuli, jei mes dėkojame Dievui už duoną, juo labiau turėtume jam dėkoti už šią knygą, nes ji yra pasikeitęs spindulys saulės, daug aukštesnės už tą, kurios atšvaitą matome ant stalo.“

Po valandėlės Gabrielis su liūdna užuojauta paklausė:

– O kur kita jūsų bibliotekos dalis, vaistininke Grikorai? Juk čia tik maža dalelė. Ar jūs užkasėte knygas?

Grikoras atsistojo ir sustingo lyg sužeistas didvyris.

– Ne, aš jų neužkasiau. Žemėje knygos miršta. Palikau jas ten, kur buvo.

Gabrielis paėmė žibintą, kurį vaistininkas buvo užmiršęs. Pasidarė šviesiau, ir Grikoras negalėjo nuslėpti, kad geltonais, sustingusiais skruostais teka ašaros. Bagratianas užsimetė senio knygų maišą ant peties.

– Gal manote, vaistininke Grikorai, – paklausė jis, – kad esu gimęs tik šaudyti iš šautuvų, nešiotis šovinių dėtuves ir kasti tranšėjas?

Nors Grikoras ir priešinosi, Gabrielis užnešė sunkų maišą ant Šiaurinės perėjos.

ANTROJI KNYGA

Silpnųjų kovos

 Сделать закладку на этом месте книги

Spaustuvas buvo minamas už miesto, ir išsiveržė iš spaustuvo kraujas, pakildamas arkliams iki žąslų… 

APREIŠKIMAS JONUI 14, 20

Pirmas skyrius 

MŪSŲ PASTOGĖ ANT AUKŠTOJO KALNO

 Сделать закладку на этом месте книги

Musa Dagas! Mozės kalnas! Auštant rytui visi žmonės buvo atsikėlę į stovyklą ant Mozės kalno viršūnės. Aukštis, vėjo gausmas, jūros ošimas visus gaivino, vertė pamiršti nakties kopimo sunkumus. Veidai atrodė ne sustingę ir pavargę, o greičiau susijaudinę. Miesto dauboje ir aplink ją visi šūkavo, bėgiojo tai šen, tai ten. Niekas negalvojo apie tikrąją padėtį, atrodė neramūs, žvalūs, kovingi. Rūpestis dėl paprastų buities dalykų kaip potvynis nuplovė mintis apie bendrą visų likimą. Net Ter Haikazunas, kurio pareiga rūpintis amžinaisiais dalykais, nekantriai pabardavo vyrus, padėjusius jam puošti altorių, pastatytą stovyklos viduryje.

Gabrielis užkopė į pagrindinį stebėjimo tašką, kurį buvo pasirinkęs. Šis taškas buvo ant uolotos Damladžko viršūnės, čia vėrėsi aiškus vaizdas į jūrą, į Oronto lygumą ir į Antiochijos pusėn banguojančius kalnus. Slėnyje matėsi kaimai nuo Chederbėjaus iki Bitiaso. Kraštutinius kaimus dengė kalnų kelio posūkiai. Be šio pagrindinio stebėjimo punkto, buvo dar dešimt ar net dvylika apžvalgos vietų, iš kurių kaip ant delno skleidėsi atskiros slėnio dalys, bet čia, uolų dengiamas, galėjai geriausiai apžvelgti visumą. Gal todėl, kad Gabrielis čia stovėjo vienas, pakilęs virš stovyklos smulkmenų ir sumaišties, jam vieninteliam taip skaudžiai spaudė širdį tikroji padėtis: ten šiaurėje, rytuose, pietuose, iki Antakijos, ne, iki Alepo, ne, iki pat Mosulo ir Deir es Zoro neišvengiama pražūtis! Milijonai musulmonų netrukus turės prieš akis vienintelį tikslą – išrūkyti įžūlių armėnų lizdą ant Musa Dago! Kitoje pusėje abejinga Viduržemio jūra skalauja stačiai krintantį kalno šlaitą. Kad ir kaip arti būtų Kipras, koks prancūzų ar anglų kreiseris plauks į šią nuogą Sirijos pakrantę, taip toli nuo karo veiksmų zonos? Sąjungininkų laivai plaukioja tik ten, kur gresia realus pavojus, į Suecą ir Šiaurės Afrikos pakrantes, aplenkdami tuščią Aleksandretės įlanką.

Žvelgdamas į nykias jūros platybes Bagratianas suvokė, kad per didįjį susirinkimą neatsakingai, demagogiškai apgaudinėjo save ir kitus, bandydamas pažadinti viltį, kad juos išgelbės karo laivai. Tarytum pasityčiodamas dabar tai patvirtino tuščias jūros horizontas. Aplink vien neaprėpiama mirties viešpatystė, nė mažiausios properšos pabėgti, tokia buvo tikrovė! Iš visų pusių supamas mirties suvargęs nedidelis kaimiečių būrys. Ir tai dar ne viskas. Net jeigu išorinė mirtis – koks beprotis tuo patikėtų? – būtų tingi ir geraširdė, jei kariškiai jų nepultų, neiššautų nė vieno šūvio, ateitų kita mirtis iš vidaus ir sunaikintų jų stovyklą. Juk kad ir kaip taupiai naudosi atsargas ir bandas, jų neįmanoma atnaujinti ir viskas gana greitai baigsis. Slėnyje mintis apie Damladžką atrodė kaip išsivadavimas, nes didelės nelaimės akivaizdoje vien galimybė ką nors veikti, permainų viltis veikė kaip skausmą malšinantis vaistas. Bet dabar jie pakliuvo į spąstus. Vaistas Gabrieliui jau nebepadėjo. Jis jautėsi lyg atskirtas nuo laiko ir erdvės. Galbūt jis kelias akimirkas atitolino tai, kas neišvengiama, bet prarado šimtus mažų atsitiktinių galimybių. Gal Harutiunas Nochudianas ir jo bendruomenė elgiasi protingiau? Gabrielį apėmė mirtinas siaubas. Kaip sunkiai jis nusikalto Žiuljetei ir Stefanui! Praleido tinkamą progą pabėgti, nė karto nebandė padėti Žiuljetei atsikratyti naivaus nerūpestingumo, nors jau nuo ano tolimo kovo sekmadienio žinojo, kad spąstai užsitrenkė. Nesuprantamos kaltės suvokimas buvo toks ryškus, kad jam susitraukė galvos kraujagyslės, pasidarė bloga. Jūros ir sausumos horizontai ėmė siūbuoti, visas pasaulis atrodė kaip besisukantis diskas, o Musa Dagas – negyvas, nejudrus plotas jo viduryje. Šio ploto centre buvo Gabrielio kūnas, kuris, kad ir kaip aukštai stovėdamas, vis dėlto atsidūrė dugne nenumaldomo sūkurio, skriejančio aplink jį. Juk mes tik norime likti gyvi, krūptelėjo Gabrielis. Ir tą pat akimirką tylomis nusistebėjo: betgi kam?

Gabrielis nuskubėjo į Miesto daubą. Įgaliotinių tarybos komitetai jau buvo susirinkę, reikėjo paskirstyti šimtus pirmosios dienos darbų. Gabrielis reikalavo, kad visi darbingi vyrai ir moterys imtųsi jau pradėtų apkasų ir užkardų. Visos pozicijos turėtų būti sutvarkytos rytoj vakare, nes ką gali žinoti, gal turkai puls jau poryt. Jis nuolat kartoja, kad gynyba ir visa, kas su ja susiję, yra svarbiausia, reikalauja griežtos drausmės ir visiško klusnumo. Kadangi jį, Gabrielį Bagratianą, paskyrė gynybos vadu, dabar reikia, kad jam patikėtų aukščiausią valdžią ne tik pirmųjų linijų gynėjai, bet ir rezervas, kovotojai ir darbininkai, taigi visa stovykla.

Pastorius Aramas Tovmasianas, deja, gana jautrus žmogus, paprieštaravo, kad ne mažiau svarbu įvesti tvarką stovyklos viduje. Kol kas čia viešpatauja visiška anarchija, viena šeima pavydi kitai paskirtos vietos, net ir kai kurių kaimų bendruomenės nepatenkintos joms atitekusia vieta stovykloje.

Bagratianas atkirto pastoriui, esą jokio murmėjimo neturi būti, juk jie gyvena karo padėties sąlygomis. Besipriešinančius reikia griežtai nubausti. Tovmasas Kebusianas ir kiti muchtarai persimetė į pastoriaus pusę. Net Petrosas Altuni užsispyręs tvirtino, kad pirmiausia reikia pasirūpinti kūniškais žmonių reikalais ir tuoj pat pradėti statyti lauko ligoninę, kad nepablogėtų ligonių būklė. Paskui vienas po kito ėmė kalbėti muchtarai ir mokytojai, plačiai aiškindami, kokie dalykai pirmiausia spręstini jų kompetencijos srityse. Gabrielis su siaubu pastebėjo, kaip sunku patariamajam vienetui įgyvendinti net paprasčiausius ir suprantamiausius uždavinius. Jam teko klausyti daug tuščių, nereikalingų kalbų. Bet po kelių minučių paaiškėjo, kaip čia gali padėti nuostatai, kuriuos Gabrielis buvo įteikęs įgaliotinių tarybai. Ter Haikazunas turėjo teisėtą autoritetą ir abejotinais atvejais greitai rasdavo sprendimą. Jis savo autoritetu naudojosi taip išmintingai ir nepastebimai, kad niekas daugiau nekeldavo jokių reikalavimų ir nepainiodavo sprendžiamų klausimų rizikingu balsavimu.

– Gabrielis Bagratianas visiškai teisus, – pareiškė jis. – Svarbiausia yra gynyba, visa kita antroje vietoje. Vidaus tvarka dar prieš kelias dienas raštu pateikta įgaliotinių tarybai, ją reikia tuojau pat perskaityti būriams, ir nuo tos valandos ji įsigalios. Vado besąlygiškai turi klausyti visi. Kadangi jis dalyvavo kare, yra gerai apmokytas karininkas, turi pranašumų prieš kitus įgaliotinius, Vadovų taryba visiškai patiki jam visus su gynyba susijusius dalykus, kautynių eigą, pasirengimą ir pratybas. Gabrielis Bagratianas ir jam pavaldus karinis komitetas neprivalo savo sprendimų teikti patvirtinti bendrajai tarybai. Todėl pastorius Aramas Tovmasianas įeina į gynybos komitetą, o Bagratianas į vidaus reikalų komitetą. Taip bus išvengta nereikalingos trinties. Be to, suprantama, vadas turi galią bausti. Jis gali neklusniems ar tingiems žmonėms neskirti maisto, surakinti juos grandinėmis ir savo nuožiūra skirti griežtesnį ar švelnesnį mušimą lazdomis. Skirti mirties bausmę gali tik Ter Haikazunas, jei visa įgaliotinių taryba vieningai pritartų. Stovyklos gyventojams karo įstatymų rimtumą irgi reikia iš karto išaiškinti. Pagrindinis vidaus tvarkos komiteto uždavinys – pasirūpinti griežta drausme, parodyti, kad sunkumai yra visiškai suprantamas dalykas, ir daryti viską, kad čia, ant kalno, kaip ir kadaise slėnyje, įsigalėtų paprasta kasdienybė. Ter Haikazunas primygtinai tvirtino, jog ypač svarbu įpročiai ir kasdienybė. Nuo šių, rodos, tokių paprastų dalykų pasipriešinimo jėga ir trukmė priklausą daug labiau negu nuo kokių nepaprastų žygdarbių. Nė vienos rankos neturi likti be darbo. Vaikai irgi neturėtų dykinėti, nes jų laimingas laikotarpis – atostogos – sutapo su žmonių kova už savo gyvybę. Todėl reikėtų paskirti aikštelę mokyklai, kuri turėtų dirbti reguliariai ir drausmingai. Mokytojai tegul pakeičia vienas kitą tomis valandomis, kai neturi kitų, su gynyba susijusių užduočių. Tik nuolatinis darbas padėsiąs žmonėms įveikti šio uždaro gyvenimo sunkumus, baigė savo kalbą Ter Haikazunas.

– Taigi pakilkite, žmonės! Imkitės darbo! Neleiskime tuščiai laiko beprasmiškoms kalboms ir pasitarimams!

Muchtarai sušaukė bendruomenes į didžiąją Altoriaus aikštę, kuri buvo pažymėta Miesto daubos viduryje. Gabrielis liepė Čaušui Nurhanui išrikiuoti aštuoniasdešimt šešis pirmosios linijos būrius. „Rekrutų karalius“ pasirūpino, kad armija išsirikiuotų griežtai apibrėžtu taisyklingu keturkampiu aplink dar nepašventintą altorių. Tada prie jo pakilo Ter Haikazunas. Altoriaus paaukštinimas buvo penkias pakopas pakeltas virš aikštės, pakyla buvo gana plati. Kunigas pakvietė greta atsistoti tik Gabrielį, daugiau nė vieno iš tarybos. Tada jis būrių rikiuotei garsiai perskaitė nuostatus, kuriuos buvo surašęs Samvelas Avakianas. Pridūrė dar kelis grasinamus žodžius. Kiekvienas, kuris nepaklus gynybos vado valiai ar apleis savo pareigas, teismo bus griežtai baudžiamas. Pirmiausia tai turėtų įsidėmėti turkų kareivinių bėgliai, kilę iš tolimesnių vietų. Priėmimas į stovyklą, maistas iš bendrų atsargų nėra savaime suprantamas dalykas. Tai broliška pagalba tautiečiams, kurie turi įrodyti, kad šios pagalbos verti.

Ter Haikazunas paėmė ant altoriaus stovėjusį kryžių, nulipo su Gabrieliu į rikiuotės vidurį ir iš lėto tarė priesaikos žodžius, kuriuos kovotojai turėjo kartoti pakėlę ranką:

– Prisiekiu Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kad ginsiu tautiečių stovyklą iki paskutinio kraujo lašo, klausysiu visų vyriausiojo vado įsakymų, pripažinsiu Vadovų tarybos valdžią ir savo valia niekada nepasitrauksiu nuo šio kalno. Tegul Viešpats Dievas man padeda įvykdyti priesaiką.

Prisaikdinti vyrai išsirikiavo už altoriaus. Tūkstantis šimtas rezervo narių, suskirstytų į dvidešimt dvi grupes, trumpesne priesaika pasižadėjo vykdyti įsakymus ir sąžiningai dirbti. Rezervo nariams teko sunkus uždavinys statyti įtvirtinimus ir įrengti stovyklą. Jei jiems tektų stoti į kovą, jie neturėtų ginklų, išskyrus darbo įrankius, atsineštus iš kaimo. Galų gale prieš altorių sustojo trys šimtai paauglių, vadinamosios „lengvosios kavalerijos“. Ter Haikazunas tarė jiems kelis padrąsinimo žodžius, o Gabrielis paaiškino jų pareigas: jie turės būti žvalgai, ryšininkai, perduoti žinias ir signalus. Jis „iš akies“ suformavo tris didelius paauglių būrius. Pirmasis būrys turėjo užimti žvalgų ir stebėjimo vietas ir kas dvi valandas pranešti vyriausiajai būstinei, ką bus pastebėję. Svarbiai tarnybai parinkta šimtas vyriausių ir patikimiausių berniukų. Jie taip pat turėjo dieną ir naktį budėti kyšulio terasoje; galbūt aštrus berniukų žvilgsnis laiku pastebės skystą praplaukiančio laivo dūmelį. Juokinga viltis!

Antrajam būriui Gabrielis pavedė pasiuntinių tarnybą. Ši berniukų šimtinė turėjo nuolat būti netoli vadovybės būstinės, perduoti vado įsakymus visomis kryptimis ir užtikrinti ryšį tarp gynybos dalinių. Pasiuntinių būriui vadovavo vyriausiasis adjutantas Samvelas Avakianas. Į šį būrį buvo paskirtas ir Stefanas. Pagaliau trečioji šimtinė buvo paskirta pastoriui Aramui. Ji turėjo rūpintis tvarka stovykloje ir – tik vienas pavyzdys – pristatyti kovotojams maisto.

Toks kaimo žmonių suskirstymas greitai pasirodė esąs gana išmintingas. Būrių kovotojai pajuto savo vertę, žemesnieji vadovai nekantravo, kada galės įsakinėti, vaikiškai malonu buvo žingsniuoti rikiuotėje; visi šie žmogiški dalykai, visi šio rimto žaidimo momentai leido pamiršti negailestingą tikrovę. Kai išsirikiavę būriai netrukus žygiavo į visas puses statyti gynybos užkardų, kai kur iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau pasigirdo daina, sena armėnų slėnio darbo daina:


Neamžini nelaimių laikai,
Jie kaip žiema ateina, išeina.
Skausmai nekankina ilgai,
Jie kaip pirkėjai turguj ateina, išeina.

Gabrielis įsakė, kad jam prisistatytų Čaušas Nurhanas ir būrių vadai. Tuo metu Ter Haikazunas pasitraukė iš Altoriaus aikštės ir nuėjo į Trijų palapinių aikštę netoli sraunaus šaltinėlio, iš trijų pusių apsuptą bukmedžių ir vijokliais pasipuošusių uolų, mirtų krūmelių – vietos parinkimas liudijo švelnų Gabrielio dėmesį žmonai. Ter Haikazunas pareiškė norįs pakalbėti su chanum  Žiuljete Bagratian. Kadangi Kristaforas, Misakas, Hovhanesas ir kiti tarnai buvo užsiėmę, rengė kiek toliau būsiančią virtuvę, kunigas galėjo pranešti savo pageidavimą tik Gonzagai Marisui, kuris vaikštinėjo po Trijų palapinių aikštę, kaip judėjimo pasiilgę jūros keliautojai žingsniuoja po siaurą denį. Jaunasis graikas priėjo prie Žiuljetės palapinės ir sudavė į nedidelį gongą, kabantį prie įėjimo. Chanum  privertė gana ilgai palaukti. Pagaliau pasirodžiusi paprašė Gonzagą atnešti kunigui iš palapinės kėdę. Bet Ter Haikazunas atsisakė sėstis. Deja, negalįs gaišti laiko. Jis paslėpė rankas plačiose abito rankovėse ir nuleido akis. Kalbėjo kiek laužyta prancūzų kalba, gana formaliai.

Visiems esąs žinomas ponios Bagratian gerumas. Todėl jis prašąs ponią suteikti žmonėms garbę ir prisiimti vieną užduotį. Labai reikia, kad ant uolų terasos kalno šlaite nuo jūros pusės plevėsuotų didžiulė balta vėliava su raudonu kryžiumi, kad laivai, jeigu Dievas juos atsiųstų, sužinotų apie mus ištikusią nelaimę. Todėl ant vėliavos turėtų būti užrašas prancūzų ir anglų kalbomis: „Žūsta krikščionys! Gelbėkite!“

Ter Haikazunas nusilenkė, iškilmingai klausdamas, ar ji sutiktų, kitų moterų padedama, pasiūti tokią vėliavą. Žiuljetė prižadėjo, tačiau jos žodžiai atrodė vangūs ir be jausmo. Keista, prancūzė, regis, nė nepastebėjo, kokią garbę jai suteikė Ter Haikazunas aplankydamas ir subtiliai išsakydamas savo prašymą. Ji tarsi nebegalėjo girdėti apie armėnus ir jų bėdas. Vos Ter Haikazunas, dar kartą nusilenkęs, išėjo, ji staiga sunerimo ir susirado dvi dideles drobės atraižas, iš kurių siuvamąja mašina bus galima pasiūti vėliavą.

Gabrielis dar kartą primygtinai aiškino Čaušui Nurhanui ir kitiems žemesniems vadams, kokia būtina geležinė drausmė. Nuo dabar niekas neturi teisės palikti jam skirto posto. Negalima leisti, kad pirmosios linijos vyrai naktį grįžtų į Miesto daubą pas savo šeimas. Visi turi miegoti savo pozicijose, nebent išimtiniais atvejais vadovai duotų leidimą. Iš visų pusių lengvai pasiekiamą aikštelę Gabrielis pavertė savo pagrindine būstine. Ten kasdien, dvi valandos prieš saulėlydį, turi būti atiduodamas dalinių ir grupių vadų raportas. Jis tuo metu priimsiąs skundus, kaltinimus ir prašymus, teiksiąs pagalbą ir duosiąs nurodymus kitai dienai. Taigi karinė organizacija buvo lyg ir sukurta. Dabar svarbiausia – valia ir vyriškos pastangos, kad ji pradėtų veikti.

Su žemėlapiu rankose Gabrielis dar kartą aptarė trylikos gynybos sektorių paskirstymą. Tik trijuose iš jų reikėjo palikti didesnes įgulas, kiti dešimt tebuvo stipresni sargybos postai, kuriems visiškai užteko vieno būrio arba ir dar mažiau. Tuo tarpu vien Šiaurinės perėjos barikadoms ir apkasams ginti Gabrielis paskyrė keturiasdešimt būrių su dviem šimtais gerų šautuvų. Vadovauti šiai svarbiai atkarpai ėmėsi pats. Jo pirmasis pavaduotojas buvo Čaušas Nurhanas, kuriam pavesta vadovauti gynybos būriams prie Ąžuolų tarpeklio ir inspektuoti visas stovyklos ginkluotąsias pajėgas. Inspektorius turėjo rūpintis šaudmenų atsargomis ir tikrinti, ar ginklai tvarkingai prižiūrimi. Šaunusis Čaušas Nurhanas, vienu metu sugebėdavęs pasirodyti dešimtyje vietų, jau buvo parengęs viską, kas reikalinga šovinių gamybai. Reikalingos medžiagos ir įrankiai atkeliavo kartu su juo į kalną iš jo paslaptingų dirbtuvių Johunoluke.

Reikėjo tik išspręsti klausimą, kas vadovaus Pietų bastiono būriams. Šios tolimiausios atkarpos įgulą sudarė dešimt būrių. Dėl suprantamų priežasčių į šią įgulą buvo paskirti tikri ir netikri dezertyrai. Tokiam stipriam, į tvirtovę panašiam postui įgula buvo labai didelė. Kol kas šiam postui vadovavo kariuomenėje tarnavęs vyras iš Chederbėjaus kaimo. Bet Bagratianas buvo numatęs ką kita. Juk Sarkisas Kilikianas buvo geras kareivis, patyrimo įgijęs Kaukazo fronte. Be to, jis išsilavinęs, protingas, iš turkų patyręs neapsakomų skriaudų, ir jei turėjo kažkokią gyvą sielos dalį, ji turėjo kamuotis iš begalinės neapykantos ir keršto troškimo. Gabrielis ketino kiek laiko stebėti Kilikiano elgesį ir pavesti jam, jei elgsis tinkamai, vadovauti Pietų bastionui. Iš tokio šachmatų ėjimo Bagratianas tikėjosi ne tik įgyti naują vertingą kovotoją, bet ir tvirčiau laikyti rankose kitus dezertyrus ir nepatikimus elementus. Todėl būriams nužygiavus į savo pozicijas jis liepė „rusui“ pasilikti.

Kilikianas visą laiką stebėjo Gabrielį su tokiu nepajudinamu abejingumu ir nuoboduliu, kad net negalėjai jo apkaltinti įžūlumu. Vergija naftos verslovėse, kalėjimuose, tūkstančiai šiurpių įvykių buvo išsekinę kūną, veidas atrodė kaip mirusio žmogaus, oda sudiržusi, skarmalai žemės spalvos, tačiau visuma darė energingo ir pagarbą keliančio vyro įspūdį. Neišleisdamas Gabrielio iš savo šviesių, pašaipiai stebinčių akių, jis nujautė, kad šis išpuoselėtas ir išpaikintas ponas tarytum lenkiasi jam. Galbūt tą pagarbą nesuprantamam likimui ir visa tai leidusiai įveikti jėgai jis laikė tik paprasta baime. Bet toji nuojauta ir gerai apsirengusio pono, niekada gyvenime nepatyrusio siaubo, netekties ir pažeminimo, išvaizda žadino jame slaptas pykčio jėgas.

Bagratianas įsakmiai pašaukė:

– Sarkisai Kilikianai! Po dviejų valandų prisistatyk man šiauriniame poste. Duosiu tau darbo.

„Ruso“ akys, vis dar įsmeigtos į Gabrielį, sužibo blausiu agato blizgesiu. Jis dusliai nusijuokė.

– Gal ateisiu, gal neateisiu. Dar ir pats nežinau, ar panorėsiu.

Gabrielis pajuto, kad dabar viskas priklauso nuo jo atsakymo, kad jis turi įrodyti savo pranašumą, jei šią akimirką neras reikiamo tono, jei pralaimės, jo autoritetas sužlugs. Visi sukluso. Kai kas piktdžiugiškai šaipėsi. Gabrielis buvo pasisiūdinęs uniformą iš dar beveik nevilkėtų brolio Avetiso medžioklės drabužių. Avėjo geltonais odiniais batais, galvą dengė tropikų šalmas. Jis pasitaisė šalmą ir lėtu bet tvirtu žingsniu priėjo prie „ruso“. Tropikų šalmas darė jį dar puse galvos aukštesnį, negu buvo iš tikrųjų. Jis pliaukštelėjo lazdele per batus ir priėjo prie Kilikiano taip arti, kad tas pasitraukė žingsnelį atbulas.

– Klausyk, Sarkisai Kilikianai, ir gerai įsidėk į galvą!

Bagratianas valandėlę nutilo. Savo balse jis išgirdo kažkokį nerimą. Širdis smarkiai plakė. Tokiu jo jauduliu galėjo pasinaudoti priešininkas. Todėl jis palaukė, neišleisdamas „ruso“ iš akių, kol visa jo esybė iki kraštų prisipildė šaltos ir aiškios valios.

– Duodu tau teisę, Kilikianai, daryti tai, ką nori. Bet prieš man nusisukant turi apsispręsti… Esi laisvas, gali nešdintis po velnių, tokių kaip tu mums mažiausiai reikia.

Gabrielis nutilo, manydamas, kad Sarkisas Kilikainas pasinaudos šia proga ir su pašaipa, iš lėto nueis savais keliais, nė neatsigręždamas į Damladžko žmones. Tačiau „rusas“ stovėjo kaip įbestas. Šaltame jo akių blizgesyje žybtelėjo smalsumo liepsnelė. Gabrielio balsas įgavo santūraus gailesčio toną:

– Ketinau tave, Kilikianai, buvusį kareivį, išskirti iš kitų ir padaryti dalinio vadu. Juk tu nukentėjai nuo turkų labiau nei kuris nors kitas. Čia galėtum skaudžiai jiems atkeršyti… Bet jei dar nežinai, ar panorėsi, jei iš tikrųjų esi tik apskuręs, bailus dezertyras, jei nepripažįsti savo pareigos tautai ir neseniai melagingai prisiekei, tada bėk ir daugiau nesirodyk! Mums nereikia veltėdžio, įžūlaus skarmaliaus, atimančio duoną iš moterų ir vaikų. Jei išdrįsi bent kartą pasirodyti tarp mūsų, liepsiu tave sušaudyti! Eik pas turkus! Netrukus jų kareiviai bus čia. Jie jau laukia tavęs!

Tokiam vyrui kaip „rusui“ liko tik viena išeitis – pulti šį puikuolį poną, „kapitalistą“ ir smogti jam kumščiu į veidą. Bet Sarkisas Kilikianas nesujudėjo. Iš jo akių dingo stingulys ir ramybė, jis žvalgėsi į vyrų būrį ieškodamas šalininkų. Gabrielis palaukė penkias sekundes, per kurias jo valdžia iškilo kaip jūros banga, tada sušuko garsiai ir griežtai:

– Matau, tu apsisprendei. Taigi šalin! Dink iš čia!

Keista, bet šie skaudžiai nuaidėję žodžiai pavertė „rusą“ buvusiu kaliniu ir katorgininku. Jis įtraukė galvą tarp pečių, iš apačios bailiai žvelgė į priešininką, visais požiūriais už jį aukštesnį. Kilikianas pasijuto silpnas, kai aiškiai pamatė savo padėtį. Puikiai jautė, kad ši akimirka yra bjauri, žeminanti, nes bet kokia prievarta priklauso nuo to, ar svaiginančios neapykantos dvasia iš anksto nepamato pasekmių. Pažeminimo akimirką Kilikianas žinojo, kas jam gresia. Jau keturis mėnesius jis gyveno ant Musa Dago ir jautėsi saugus. Ko reikėjo, kad išgyventų, gaudavo naktimis kaimuose. Žmonių persikėlimas ant kalno leido lengviau atsikvėpti. Bet išvarytas iš stovyklos jis praras galimybę gauti žmoniško maisto. Slėnyje pasirodyti daugiau negalės. Aplinkinius kalnus irgi netrukus užims turkai. Mirtis, tiek kartų su pašaipa jį aplenkusi, dabar su kaupu galės atsiimti savo. Turkai nudirs jam odą ir atskirai sutraiškys kiekvieną jo sąnarį. „Rusas“ tai suvokė per vieną sekundės dalį, išdidumas, neapykanta, užsispyrimas buvo bejėgiai prieš šią mintį. Jis pabandė dar kartą nusijuokti, bet išėjo tik apgailėtinas, bailus kikenimas. Gabrielis Bagratianas nenusileido nė per nago juodymą.

– Na? Ko dar lauki?

Sarkisas Kilikianas nuolankiai pasuko galvą į šoną.

– Aš noriu…

– Ko tu nori?

„Rusas“ pažvelgė į Bagratianą visai kitokiomis akimis, nebe išblukusiomis, pavargusiomis agato spalvos akimis, o nedrąsiu berniokišku


убрать рекламу






žvilgsniu. Gabrielis nejučiomis prisiminė vienuolikmetį berniuką, stovintį su peiliu prie motinos ir bandantį ją apginti. Teko ilgai laukti, kol Kilikianas prakošė pro dantis lemtingus žodžius, pralaimėjusiojo žodžius:

– Noriu likti čia!

Gabrielis svarstė, ar nereikėtų jį visiškai parklupdyti, kad susirinkusių būrių akivaizdoje paprašytų atleidimo ir dar kartą prisiektų klausyti vadovybės. Tačiau ne tik gailestis (vienuolikmečio prisiminimas), bet ir nuojauta jam nepatarė to daryti. Vadui netinka mėgautis pergale prieš silpnesnį ir pasiųsti į frontą taip smarkiai pažemintą priešą. Griežtas karininko tonas pasikeitė kiek švelnesniu.

– Šį pirmą ir paskutinį kartą aš tau atleidžiu, Kilikianai. Noriu tave išbandyti. Tu nesugebi prisiimti atsakomybės, saugokis, būsi stebimas! Eik!

Gabrielio triumfas buvo toks akivaizdus, kad Kilikianas kariškai atidavė pagarbą prisidėdamas ranką prie kailinės kepurės ir nepastebimai nuėjo šalin. Maištingo dezertyro, kurio visi bijojo, sutramdymas parodė, kad Gabrielis sugeba vadovauti. Čaušas Nurhanas ir būrių vadai nejučiomis pasitempė, ne vieno akyse buvo galima perskaityti: iš tolo matyti, kas yra apsigimęs viršininkas.

Nemalonią sceną, be Aramo Tovmasiano ir Hapeto Šatachiano, kurie buvo gynybos komiteto nariai, taip pat stebėjo mokytojas Hrantas Voskanianas. Jis, kaip įprasta, į viską žiūrėjo niūriai ir niekinamai, neigdamas išorinio pasaulio dalykus. Gabrielis šiandien atkreipė ypatingą dėmesį į juodojo mokytojo veidą. Atrodė, kad už išdidžios ir viską neigiančios išraiškos slepiasi energija ir ryžtas. Kad ir koks nedidelis buvo Voskanianas, jam, matyt, pavykdavo įvaryti baimės ne tik mokiniams.

Pusę Pietų bastiono įgulos sudarė dezertyrai. Kaip parodė Kilikiano elgesys, jiems reikalingas prižiūrėtojas ir auklėtojas. Bagratianas buvo įsitikinęs, kad užkietėjęs egoistas Voskanianas galėtų būti tas aštrus geluonis, kuris neduotų ramybės dezertyrams. Be to, tai būtų proga atlyginti jam už nuoskaudą, kurią padarė Ter Haikazunas, neduodamas jam kitų pareigų, tik mokyti vaikus. Todėl Gabrielis paskyrė paniurėlį mokytoją pietinių pozicijų komisaru. Jam teks stebėti, kad bastione būtų laikomasi griežtos tvarkos ir rūpestingai einama tarnyba, o pirmiausia – net ir apie menkiausius nusižengimus ar neklusnumą pranešti vadovybei. Hrantas Voskanianas suraukė žemą kaktą, jo stori juodi antakiai virš nosies susijungė į vieną tiesią liniją. Jis, regis, išdidžiai svarstė, ar tokia pusiau auklėjimo, pusiau baudžiamoji misija tinka jo neeilinei asmenybei. Pagaliau iškėlė savo sąlygą:

– Jeigu man teks prižiūrėti Pietų bastioną, efendi Bagratianai, norėčiau būti gerai ginkluotas, kad tie valkatos žinotų, jog su manimi menki juokai.

Mokytojas Voskanianas išsireikalavo iš ginklų meistro Čaušo Nurhano, kad jam išduotų ne tik karabiną su penkiomis šovininėmis, bet ir didžiulį kavalerininko pistoletą bei platų kovinį peilį. Su tokia sunkia ginkluote jis tučtuojau nuėjo į Trijų palapinių aikštę ir oriu žingsniu prisiartino prie Žiuljetės pranešti apie savo aukštas pareigas. Į Gonzagą jis net nepažvelgė, įsitikinęs, kad šis išpaikintas lepšis palyginti su juo, narsiu kovotoju, yra niekas.

Pirmąją dieną ant Musa Dago tranšėjų kasimas smarkiai stūmėsi pirmyn. Galima buvo tikėtis, kad iki nakties svarbiausi įtvirtinimai bus baigti. Darbo įkarštis, dainos ir juokai leido pamiršti praeitį ir ateitį.

Daug blogesnės nuotaikos viešpatavo Miesto dauboje. Ter Haikazunas ir pastorius Aramas dėjo daug pastangų norėdami įveikti sunkumus, kurių kildavo kiekvieną minutę. Dar pirmajame vadovų pasitarime Gabrielis buvo iškėlęs nuosavybės klausimą ir tuo supykdęs Kebusianą, kitus muchtarus ir turtingesnius žmones. Dabar šie užkietėję savininkai pamatė, kad gyventi ant Damladžko nesubendrinus gyvulių bandų apskritai neįmanoma. Kasdien reikėdavo laikantis griežtos tvarkos papjauti nustatytą skaičių avių ir ožkų, neatsižvelgiant į tai, kam jos priklauso. Kiekvienas protingas žmogus galėjo įsitikinti, kad gyvulius turi skersti bendruomenės skerdikai nustatytoje vietoje ir kad Vadovų tarybos paskirti asmenys kasdien turi prižiūrėti, kaip mėsa dalijama šeimoms ir gynėjų būriams, kad viskas būtų teisinga ir nekiltų neramumų. Kadangi viena išplaukdavo iš kito, muchtarai pagaliau suprato, jog geriausia ir ruošti maistą kartu. Negana to! Pareiga reikalavo, kad jie ne tik suprastų, kas naudinga ir teisinga, bet ir išaiškintų tai žmonėms. Naujai atsivertusiems buvo nelengva ginti tvarką, kuriai dar visai neseniai priešinosi.

Būstų statyba sekėsi lengviau. Ter Haikazunas visada laikėsi nuomonės, kad per daug griežta ir uždara bendruomenė prieštarauja gyvenimo dėsniams ir anksčiau ar vėliau žlunga. Pamažu įaugti į naują kasdienybę – tai buvo požiūris, kuriuo jis tikėjo. Gyvenvietės plotas buvo nuolat didinamas. Rytoj, kai bus baigti kasti įtvirtinimai ir išsilaisvins darbininkai bei įrankiai, senasis Tovmasianas pagal Aramo sudarytą planą ketino pradėti statyti palapines. Kadangi ant Damladžko turės gyventi apie tūkstantį šeimų, buvo numatyta tūkstantis sklypelių, kurių dydis priklausė nuo šeimos dydžio. Medžio ir šakų buvo pakankamai. Gabrielis Bagratianas leido jau šiandien pradėti kirsti medžius gyvenvietės statybai.

Sunkumų buvo daug, bet didžiausi prasidėjo prireikus pasidalyti duoną ir miltus. Ter Haikazunas, suprasdamas būtinybę taupyti, buvo nepermaldaujamas. Kiek žemės vaisių turėjo kiekviena šeima – kviečių, kruopų, kukurūzų, bulvių ir visko, ko žmonės buvo išsikepę ir atsigabenę į kalną, – viską turėjo atiduoti be išimčių. Iš šių bendrų atsargų kiekviena šeima, dalijant mėsą, gaudavo nedidelę dalelę. Nebuvo galima laisvai naudoti ne tik miltų, bet ir druskos, kavos, tabako, ryžių, prieskonių ir apskritai nieko iš to, ką šeimos su dideliu vargu ir protingu išskaičiavimu buvo paruošusios ir atsigabenusios į kalną. Žmonės ilgas valandas priešinosi šiam griežtam sprendimui. Pagaliau Aramas Tovmasianas ir muchtarai įkalbinėjimais ir keiksmais pasiekė, kad keletas garbingų šeimų tėvų dvejodami atėjo į aikštę, kurioje buvo kraunamos atsargos, ir atnešė savo duoną ir miltus, kavą ir tabaką. Čia nusavintos gėrybės buvo kraunamos, tvarkomos ir surašomos. Paskui šiuos pasiaukojančius didvyrius atsekė ir daugiau, o pamažu ir visi, susigėdę, nes atviroje stovyklos aikštėje sunku nuslėpti atsigabentas atsargas. Miltų ir kukurūzų maišų krūva vis didėjo. Senajam Tovmasianui buvo pavesta jau kitą rytą pastatyti sandėlį ir uždengti atsargas nuo darganų. Suneštas atsargas tuoj ėmė saugoti penki ginkluoti vyrai. Ter Haikazunas šiai tarnybai skyrė neturtingiausių šeimų žmones.

Kai visi sunkūs klausimai buvo bent laikinai išspręsti, kunigas pajuto, kad turi kaip nors suraminti prislėgtas ir nusiminusias stovyklos gyventojų sielas. Todėl jis priminė ne vien tai, kad netrukus bus pagaminta nemažai tonirų, bet prasitarė ir apie charisą . Šis žodis tikrai raminamai paveikė minią.

Charisa nuo neatmenamų laikų yra armėnų nacionalinis valgis. Kaip visa, kas labai sena ir išlikę per daugybę kartų, taip šis valgis ir jo gaminimas apgaubtas pamaldumo bei šventiškumo šydu. Todėl vien charisos šventės priminimas prikėlė nusiminusiųjų dvasią. Tuo tarpu valgis nebuvo labai sudėtingas, jam reikėjo tik ėriuko mėsos, lajaus, kapotų kremzlių ir stambių kvietinių kruopų. Tačiau ne sudedamosios dalys buvo svarbiausia, o tai, kad charisa yra šventinis patiekalas, kuriuo kas metai rugsėjo mėnesį baigiamos derliaus nuėmimo ir kūlimo savaitės bei vardavaro  – vynuogių skynimo – šventė. Nepaisydamas tremties ir bėgimo Ter Haikazunas pasirūpino, kad jo žmonės ir ant Damladžko neprarastų tų negausių gyvenimo džiaugsmų, kuriuos nuo seno saugojo.

Didžiausias charisos šventės džiaugsmas buvo ne tiek valgymas, kiek ilga valgio ruošimo ceremonija. Toniruose reikėjo per visą naktį palaikyti nedidelę liepsną, virš kurios iš lėto virė mišinys. Rytą vanduo būdavo išgaravęs, o puode likusi masė sukietėjusi. Tada ir prasidėdavo linksmybės. Daug anksčiau negu įprasta keldavosi jauni vaikinai ir mergaitės ir grūstuvais, kurie tarp kitų įrankių visada saugomi kur nors virtuvės kampe, imdavo mušti charisą, nes sukietėjusią masę pirmiausia reikėjo gerai išplakti, kaip kituose kraštuose plaka džiovintą žuvį. Bet ir tai buvo tik nedidelė ir ne svarbiausia nuo seno garsios tradicinės charisos šventės linksmybė.

Ter Haikazuno dėka Musa Dago gyventojai, nepaisant nieko, galėjo laukti šios linksmos šventės. Taip kunigas, praktiškas žmogus ir geras psichologas, siekė keleto tikslų. Pirmiausia, jis žinojo, kad žmogus gali pražūti, jei nepatiria kokio nors, kad ir menkiausio džiaugsmo. Antra, charisa nėra grynai mėsiškas patiekalas, jame nemažą dalį užima kruopos, taigi ji padeda taupyti duoną ir patenkina jos poreikį. Trečia, charisa ilgai negenda. Ją galima valgyti karštą ir šaltą, ji labai soti ir labai tinkama valgyti karo ir įvairių negandų laikais. Ketvirta, valstietis ir amatininkas blogai jaučiasi ten, kur nėra toniro. Galbūt todėl, kad toniras kadaise buvo ugnies garbinimo altorius, taigi ir šiandien jį gaubia dievų saugomų namų jausmas. Ter Haikazunas laukinėje gamtoje ir mirties akivaizdoje iš visų jėgų stengėsi bendruomenėms įteigti mintį: čia mūsų namai. Tonirai ir charisa turėjo tai patvirtinti nepaisant aukų ir nepriteklių. Apie visa tai galvojo išmintingasis kunigas. Vos tik jis ištarė visiems įprastus žodžius, pasitenkinimo banga praskaidrino paniurusius veidus.

Ter Haikazunas, Gabrielis ir Vadovų taryba neapgaudinėjo savęs, jie žinojo, kad Musa Dagui iš visų keturių pusių gresia mirtini pavojai. Tačiau apie dar vieną pavojų jie kol kas mažai tegalvojo, nors jis pasirodė dar prieš saulei leidžiantis ir jo pasekmės išliko ilgai.

Darbai tą dieną sekėsi lengviau, nes saulė nekaitino, nekepino vidurvasario spinduliais vargšų darbininkų nugarų. Nors saulė buvo padūmavusi, danguje nesimatė debesų, negalėjai pasakyti, kad pasidarė vėsiau. Ore kabojo blausus dūmelis, tarytum padangės būtų išpylusios pilkšvas pamazgas, nešvarias mintis. Vietoj svilinančio karščio viską prislėgė sunki tvankuma. Jūra atrodė tarytum apmirusi. Kartais iš vakarų atlėkdavo karščio šuoras, tačiau nesujudindamas sustingusio paviršiaus. Nepaisant šio sunkaus nejudrumo, mūša vis stipriau, tarytum su slepiamu pykčiu daužė pakrantės uolas.

Žmonės, užsiėmę savo rūpesčiais ir vargais, nekreipė dėmesio į pikta lemiančius gamtos ženklus. Todėl pirmasis dangaus smūgis buvo visiškai netikėtas. Keturi, penki griausmingi audros šuorai buvo tarytum karo paskelbimas. Visas Damladžkas, kiekviena uola, medis, mirtos ar rododendro krūmelis sukluso pagauti baimės. Staiga baisus perkūno trenksmas – pradžios ženklas. Greita, pilna žaibų, iš pietų atskridusi audra pradėjo smarkų puolimą, viską skandindama tirštuose, slogiuose dulkių sūkuriuose. Čiužiniai, antklodės, patalai, pagalvės, paklodės, skaros, puodai, ąsočiai, lempos – visa, kas lengva ir kas sunku, ėmė suktis ratu, griuvo, tarškėjo, žvangėjo, skraidė ore. Žmonės ėmė šūkalioti, vijosi klastingai bėgančius daiktus, stumdėsi, trypė kaimynų turtą. Audros triukšmą perveikė mažų vaikų verksmas, galėjai pamanyti, kad jie supranta, už ką žmonės baudžiami šią pirmąją dieną kalnuose. Netrukus karštligišką lekiančių daiktų vaikymąsi nutraukė tokia smarki kruša, kokios kalnų gyventojai neprisiminė kada nors matę. Po bergždžių bandymų priešintis daugelis atsigulė veidu žemyn ant garuojančios žemės, atsuko nugaras skaudžiai kaip lazdomis plakančiai krušai. Jie leido dantis į žemę, manė nebeišgyvensią. Staiga kažkas sušuko:

– Amunicija!

Laimė, Gabrielis jau anksčiau buvo įsakęs sunešti visus šaudmenis į šeicho palapinę, o Čaušui Nurhanui liepęs pasirūpinti, kad parako atsargos nesudrėktų.

Kita mintis: maisto atsargos. Žmonės šaukdami puolė prie aikštelės, kurioje gulėjo duona ir miltai. Per vėlu! Duonos papločiai buvo virtę lipnia tešla, kepalai atrodė kaip sutrūkinėjusios kempinės. Visi miltų maišai garavo lyg gesinamos kalkės. Didžioji dalis druskos ištirpo ir susigėrė į žemę. Kai kas pagalvojo apie seną grasinimą, kad Paskutiniojo Teismo dieną žmogus turės blakstienomis surinkti visą dėl jo kaltės išbarstytą druską. Katastrofos akivaizdoje žmonės visiškai nuleido rankas. Permirkę, krušos išplaktomis nugaromis, jie sėdėjo ant šlapios žemės, nepaisydami pliaupiančio lietaus srovių. Net ir moterys neverkė, nedejavo. Kiekvienas tylėdamas skendo gūdžioje vienatvėje, slėpdamas didžiulį pyktį ant Ter Haikazuno ir Vadovų tarybos, ant kurių sąžinės buvo maisto sandėlis ir prakeiktas įsakymas atiduoti produktus. Nelaimėje žmogaus širdžiai maloniausia, jei net už gamtos išdaigas gali suversti kaltę konkretiems asmenims ir jiems priekaištauti. Tik daug vėliau įpykę Damladžko žmonės apsigalvojo, kad ne dėl Ter Haikazuno sugalvoto įsakymo atiduoti duoną ir miltus viskas žuvo, kadangi ir privačiose rankose jų būtų buvę neįmanoma išgelbėti. Bet valstiečių akys čia įžvelgė, kad dangus nepermaldaujamai smerkia turto bendrumą ir palaiko atskirų šeimų nuosavybę.

Pakeitę savo nuomonę muchtarai ir jų vadas Tovmasas Kebusianas irgi prisijungė prie murmančių balsų, keiksmų, skundų ir priekaištų, krintančių ant kunigo galvos. Ter Haikazunas ištvėrė šį puolimą stovėdamas besibaigiančiame lietuje, nuleidęs galvą, abitas buvo prilipęs prie kūno, iš barzdos tekėjo vanduo. Duona ir miltai nuėjo niekais. Kunigas negalėjo suprasti tokio baisaus dalyko – kodėl Dievas leido per dešimt minučių pražūti nekaltai persekiojamų žmonių kukliems skaičiavimams ir viltims, dar net nepasibaigus pirmajai dienai ant Musa Dago!

Vienintelis žmogus sugebėjo apdairiai ir energingai pasipriešinti audros šėlsmui ir išgelbėti duoną, tiesa, tai buvo dvasinė duona. Pirmieji vėjo gūsiai pagrobė iš Grikoro kelis tomus. Bet jis neprarado nuovokos, neėmė vytis to, ką nunešė vėjas, o visu svoriu griuvo ant sienos, kurią buvo sumūrijęs iš knygų tarytum iš plytų, apkabino ją rankomis ir kojomis. Nepaisant šios nepatogios padėties jis sugebėjo pasiekti dvi palapines ir antklodę ir uždengti didžiąją dalį savojo turto, kol jį pakeisti atbėgo jo kurčias tarnas. Iki pat sutemų žmonės matė, kaip jis ramiu ir oriu mandarino veidu traukė knygas iš už krūmų ir akmenų, kol išgelbėjo visas.

Saulė nusileido už spalvotų debesų kalnų, kurie atrodė niekuo dėti dėl žmonių nelaimių. Tik paukščiai, lyg norėdami už kažką atsigriebti, čiauškėjo, kol užgeso paskutinė šviesa. Žmonės atkakliai tylėjo. Vyrai, moterys, vaikai pusnuogiai bėgiojo šen ar ten. Moterys tempė tarp medžių kanapines virves, džiaustė permirkusius patalus. Niekas nenorėjo gultis ant žemės. Dar mėnuliui nepatekėjus ištroškusi vasaros žemė sugėrė paskutinius drėgmės likučius. Stovyklos laužai degė prastai, nes malkos ir žagarai tebebuvo šlapi. Pavienės šeimos tupėjo susigūžusios, piktai atsukusios nugaras kaimynų šeimoms. Paskui visi sumigo ant nuogos žemės be paklotų, čiužinių, antklodžių ir pagalvių, visa tai išdžius ne anksčiau kaip kitos dienos vakare. Žmonės miegojo lyg susipynę į vieną kamuolį, vienas kūnas norėjo nelaimėje prisiliesti prie kito, vieno liūdesys norėjo pajusti kito liūdesį. Pirmosios linijos kovotojai miegojo savo pozicijose, prieš tai išsėmę vandenį iš ką tik iškastų apkasų. Gabrielis irgi liepė nunešti savo čiužinį ir antklodę į šiaurinę poziciją. Kad ir kaip buvo pavargęs, nė už ką neketino gyventi kitaip, geriau negu jo kovotojai. Žiuljetę šiandien matė tik vieną kartą. Jis užmigo paskutinis. Liko budėti sargybiniai, po du kiekviename gynybos poste. Valandą po vidurnakčio virš aštrios Amano keteros pažiro nuostabus žvaigždžių lietus. Šviesos gyvatės ir driežai rangėsi, trūkčiodami leidosi žemyn, apipynė aukšto kalno smiltainio keterą aukso tinklu. Sargybiniai, alpdami iš nuovargio, matė šį stebuklą ir nematė jo. Paryčiais lapuose kabantys lietaus lašai, migla, alsuojanti ankstyva šviesa ir šiluma, pakėlė būrius mažų raudonų musių, kurios godžiai puolė miegančiųjų veidus ir rankas. Jų įkandimas degino odą ir palikdavo karščiuojančias žaizdeles.

Pastorius Aramas Tovmasianas sėdėjo žvalgybos poste, kurį berniukų žvalgų grupė buvo įrengusi seno ąžuolo viršūnėje. Iš šio taško buvo aiškiai matyti didelio Bitiaso kaimo gatvė ir bažnyčios aikštė. Pastorius buvo pasiskolinęs iš Gabrielio žiūronus, taigi dulkėtas kelias ir aikštė plytėjo jam prieš akis kaip ant delno. Nochudiano protestantų bendruomenė stovėjo priešais bažnyčią pasiruošusi žygiui. Žmonių būrys atrodė labai didelis, regis, prie Nochudiano slapta prisijungė nemažai jo bendraminčių. Nuostaba, kad visi kiti armėnų kaimai, išskyrus Bitiasą, tušti, matyt, paskatino miudirą ir policijos kapitoną ištrėmimą perkelti iš šeštadienio į sekmadienį. Zaptijai bėgiojo mojuodami lazdomis, o gal ir šautuvais. Iš viršaus buvo sunku įžiūrėti. Mažos figūrėlės, judančios nesuprantamais zigzagais. Gal jau dabar žandarai mušė žmones rimbais. Aramo nepasiekė pasipiktinimo šauksmai, dejonės. Toluma lyg šydu dengė baisius dalykus, paversdama juos blausiu paveikslu. Tovmasianas turėjo įsikalbėti, kad ten slėnyje, žiūrono apskritime vyksta ne lėlių vaidinimas, kuris jam nė kiek nerūpi, kad tai jo likimas. Aramas vis kartojo, kad iš tremtinių eisenos, kuri dulkių debesyse pradeda savąjį kelią į mirtį, jis tik laikinai pabėgo, keliomis dienomis pratęsė žemišką būtį. Čia aukštai, ąžuolo ūksmėje, taip vėsu ir gera. Visas kūnas jaučia saugią ramybę. Slėnio tikrovė suskilo į daugelį nedidelių fragmentų, jie traukia akį, bet širdžiai rūpi mažiau nei sapnas. Pastorius Tovmasianas krūptelėjo suvokęs širdies šaltumą ir kaltę. Reikėtų būti ten, o ne čia. Mintyse iškilo misijų namai Maraše. Kunigas C. E. Vudlis, Dievo jam siųstas gundytojas, dar kartą klastingai paklausė: „Kokia vaikams nauda, jei tu su jais eisi į mirtį?“ Štai Bitiase jis antrą kartą praleido progą paliudyti Kristų savo kančia.

Ilgai, kankinamai ilgai teko laukti, kol senojo, tačiau daug išmintingesnio brolio Kristuje Harutiuno Nochudiano parapijiečių eisena pajudėjo. Strazdanotasis miudiras tikriausiai išrūpino kolonai šiokių tokių lengvatų. Kartu su eisena žengė nemažai asiliukų, netgi pora vežimų dulkių debesyje šokinėjo per kelio nelygumus.

Pastorius Tovmasianas pamatė tai, ką taip dažnai matydavo paskutiniąsias septynias dienas Zeitune. Ligotas, mirtinai sergantis padaras, juodas sužeistas vikšras su drebančiais čiuptuvais ir kojelėmis raitosi kelyje negalėdamas pajudėti iš vietos. Žaizdotas, pamestas atvirame slėnyje, jis ieško kur pasislėpti. Periodiškai krūpčiodamas stumia pirmuosius narelius priekin ir skausmingai traukia atsiliekančius. Atsiranda gilūs pertrūkiai, slenkantis vikšras sutrūkinėja į kelias dalis, kurios, vos matomų kankintojų verčiamos, vargais negalais susijungia, paskui vėl nutrūksta ką tik sugijusioje vietoje. Visa tai ne šliaužia, o trūkčioja, grumiasi su mirtimi, raitosi, mėšlungiškai tįsta, o dvėselienos musės jau sukiojasi virš atvirų žaizdų. Beveik stebuklas atrodė tai, kad tarp eisenos ir kaimo pamažu, nors ir labai negreitai atsirado šioks toks atstumas.

O juk ten yra ir nėščių moterų, pagalvojo Tovmasianas. Ir jam suspaudė širdį mintis apie Hovsaną. Viskas liudijo, kad jo žmonos valanda artėja. Bet jis tam nepasiruošė ir negalėjo pasiruošti. Pirmasis jo kūdikis ateis į pasaulį tokiomis pat atšiauriomis sąlygomis kaip koks Musa Dago žvėrelis. Tai buvo sunkiai pakeliama mintis. Bet dar labiau jį kamavo neaiški baimė, kaltės jausmas prieš tą būtybę motinos įsčiose.

Jis nuleido žiūroną ir lyg svaigdamas abiem rankomis įsitvėrė storiausių šakų, tarp kurių sėdėjo. Kai po kiek laiko vėl prisidėjo žiūroną, vaizdas buvo pasikeitęs. Dabar vikšras raitėsi per Azirą, šilkverpių kaimą. Būrys zaptijų atsiskyrė nuo eisenos ir pasuko šiaurės rytų kryptimi į Kebusiję, palikdami už nugaros Bitiasą. Pastorius Aramas nedelsdamas pasiuntė žinią į vyriausiąją būstinę. Bet pavojus greitai praėjo. Zaptijai nepasuko į šiaurinę Damladžko perėją, o išsisklaidė slėnio gale. Pastoriaus Harutiuno Nochudiano suklaidinti, jie ieškojo visai ne ten, kur reikėtų.

Slėnyje įsiviešpatavo tyla. Apleistų kaimų gatvėse ir aikštėse stoviniavo šimtai musulmonų, galimo laimikio privilioti perėjūnai iš šiaurės vakarų ir vietiniai veltėdžiai. Atrodo, šie valkatos dar nebuvo užėmę armėnų namų. Gal apetitą sumažino koks nors naujas vyriausybės potvarkis? Kaip aptingusios musės jie vangiai sukiojosi apie namus. Žandarų būrys, dar nepriėjęs Kebusijės, pasuko į rytinį slėnį – ženklas, kad jie nenuvokia, kas atsitiko. Staiga atgijo viltis. Gal žmonėms lemta išgyventi dar daug ramių dienų, gal turkai iš viso paliks Musa Dagą ramybėje?

Pastorius Aramas iš stebėjimo posto nusileido ant žemės. Iš visų pusių iš tamsių daubų aidėjo medkirčių kirvių smūgiai. Tovmasiano tėvas pradėjo statybas Miesto dauboje. Gabrielis, supratęs, kad zaptijai apgauti, visiems rezervo žmonėms davė laisvą dieną statyti palapines. Pastorius pajuto, kad ir jam atėjo veiklos metas. Taip, jis galutinai apsisprendė. Tegul tai ir ne visai atitinka jo aukščiausią pašaukimą, bet juk ir šioje paprastoje buityje nelengva pakelti išbandymus. Reikėjo įveikti dvejones, jėgas atimantį kaltės jausmą. Jis negali tapti Viešpaties šventuoju, bet galbūt jam pavyks būti geru Kristaus kariu ir daug ką nuveikti.

Dideliais žingsniais nuskubėjo atgal į stovyklą, nenorėdamas prarasti nė minutės. Čia viešpatavo didžiausias darbo įkarštis. Pro šalį žingsniavo ilgos virtinės krovininių asilų su lapuotomis ąžuolų ir bukų šakomis bei spygliuočių šakelėmis. Vežimėliais buvo gabenami akmenys pamatams. Senojo Tovmasiano pagalbininkai ilga juosta matavo žemę, žymėjo gatves ir vietas palapinėms. Kai kur jau stovėjo netvirti pastoliai. Šeimos lenktyniavo viena su kita. Dirbo ne tik stiprūs vyrai ir moterys, bet ir vaikai bei senukai. Stebėtinai greitai stiebėsi ir visuomeniniai pastatai – ligoninė, prižiūrima Petroso Altuni, ir didysis sandėlis. Meistras Tovmasianas ypač atidžiai prižiūrėjo vyresnybės barako statybą. Ten buvo didelė patalpa ir dvi šoninės kamarėlės. Pastatas turėjo tikras duris, kurias saugumo sumetimais galima užrakinti spyna.

Žiuljetė irgi rengėsi būstą Trijų palapinių aikštėje. Gabrielis primygtinai ją prašė neatsižvelgti į nieką, taip pat ir į jį. Visus kitus jungia jų tautybė ir bendras likimas, kad ir koks jis būtų. Bet ji su tuo neturi nieko bendra, ji nekalta auka, todėl turi teisę kelti bet kokius reikalavimus, jei tik juos kaip nors įmanoma išpildyti. Vadovų taryboje Gabrielis irgi pasakė:

– Mano žmona turi teisę čia, ant Damladžko, gyventi savo gyvenimą taip, kaip jai patinka. Santuoka nėra kraujo giminystė. Mus, visus kitus, sieja kraujas, todėl turime laikytis įstatymų, kuriuos susikūrėme. Jai šie įstatymai negalioja. Ji prancūzė, svetima, laimingesnės tautos vaikas, bet likimas ją privertė kentėti mūsų kančias. Taigi ji galės naudotis didžiausiu mūsų tautos svetingumu.

Vadovų tarybos nariai iš karto suprato Gabrielio žodžius apie svetingumą. Trys palapinės, skirtos vienai Žiuljetei, krūvos daiktų, atskira virtuvė, nepriklausomas namų ūkis, tarnai, atsargos, dvi olandų veislės karvės, kurias buvo įsigijęs dar Avetisas jaunesnysis, – visas šias išimtis ir privilegijas reikėjo žmonėms paaiškinti. Gabrielis pasirūpino, kad didesnė dalis pieno būtų dalijama stovyklos vaikams, kaip ir viskas, kas buvo nereikalinga, tačiau šios dovanos, šiaip ar taip, buvo likučiai nuo ponų stalo. Priešams ar šiaip nepalankiems žmonėms užteko tik palyginti Bagratiano kalbas, kuriose jis gynė bendrą nuosavybę, su Trijų palapinių aikštės prabanga, ir atsiverdavo didžiulis prieštaravimas tarp žodžių ir gyvenimo darbų. Tiesa, negalėjai paneigti, kad vadas miega ne palapinėje, o gynybos pozicijose, kad jis valgo tą pat, ką ir kiti kovotojai, kad jo nuosavybės dalis, kurią atidavė bendruomenei, didžiausia iš visų, bet negalima paneigti ir to, kad dėl Žiuljetės jis dalies geriausių dalykų bendruomenei neatidavė. Nors tokie prieštaravimai grėsė konfliktais, niekas iš vadovų, regis, dabar apie tai negalvojo. Ten Tovmasas Kebusianas, Johunoluko muchtaras, neseniai turėjo išklausyti piktą savo žmonos pamokslą dėl Trijų palapinių aikštės. Argi ji, Marašo misionierių mokinė, ne ponia, piktinosi muchtaro žmona. Tada kodėl jos padėtis daug žemesnė už tos prancūzės, kodėl ji turi gyventi palapinėje kaip paprastos kaimietės? Argi jos vyras Tovmasas Kebusianas toks apgailėtinas vargšas, kad tarp jo ir kokio nors skurdžiaus Tigrano ar Mikaelio nebėra jokio skirtumo, tuo tarpu skirtumas tarp jo ir pasipūtusio Bagratiano milžiniškas? Šios nuodingos moteriškos piliulės rezultatas buvo tas, kad Tovmasas Kebusianas gudriais aplinkiniais keliais išsirūpino sau ir savo šeimai erdvų blokų namą netoli altoriaus. Kad solidus statinys nekeltų pavydo, muchtaras liepė virš durų pakabinti lentelę su užrašu „Bendruomenės namai“. Prisimindamas savo gudrybę, noriai pritarė Bagratiano kvietimui rodyti svetingumą.

Mokytojas Šatachianas, frankofilas, pasinaudojo proga ir paskubėjo kilniaširdiškai pareikšti, kad ponios, tikros paryžietės, buvimas tarp Musa Dago žmonių yra garbė ir kartu paskatinimas. Kiekvienas armėnas iš paskutiniųjų stengsis viešniai iš puikiosios Prancūzijos padaryti gyvenimą tokį gražų, koks tik įmanomas ir, jei reikės, net pralieti kraują ir ją apginti. Po tokių Hapeto Šatachiano žodžių mokytojas Voskanianas garsiai trinktelėjo savo karabino buože į žemę. Dabar jis nė žingsnio nežengdavo neginkluotas. Nežinia, ar šiuo judesiu norėjo pritarti kolegos žodžiams, ar parodyti, kad jam nepatinka plepumas. Ter Haikazunas tiesiai pažvelgė į Gabrielį, paskui kalbėdamas kaip paprastai nuleido akis:

– Gabrieli Bagratianai! Linkime, kad jūsų žmonos gyvybė būtų išsaugota, jei mes čia anksčiau ar vėliau sulauksime galo. Tegul ji tada Prancūzijoje pasakoja apie mus tik gerus dalykus!

Žiuljetė įsikūrė vienoje iš ekspedicijos palapinių. Antrojoje apgyvendino Iskuhi ir Hovsaną, kuri liūdnai ir baimingai laukė savojo laiko. Šeicho palapinės pusė buvo paversta daiktų ir atsargų sandėliu, o kitoje pusėje buvo trys gultai. Viename miegodavo Stefanas, kitas buvo skirtas Samvelui Avakianui, tačiau, būdamas adjutantas ir štabo narys, dažniausia nakvodavo netoli Gabrielio. Kadangi Gabrielis ryžtingai ir griežtai atsisakė bet kokių privilegijų, trečiąją lovą Žiuljetė pasiūlė Gonzagai Marisui. Jautėsi jaunajam graikui dėkinga už santūrų dėmesį, kurį šis jai skirdavo ypač pastarosiomis nelaimių dienomis. Juk jis išgelbėjo Gabrieliui gyvybę. Be to, šalia ant Damladžko buvo vienintelis europietis. Kai kuriomis akimirkomis ši priverstinė bendrystė pasirodydavo esanti tokia stipri, kad juodu žvelgdavo vienas į kitą kaip du sąmokslininkai, du vieno kalėjimo belaisviai. Žiuljetė kartais pajusdavo pavojingą norą pamiršti buvusią eleganciją, o Gonzaga visada būdavo apsirengęs taip, lyg ką tik išėjęs iš drabužių parduotuvės. Kartais užklupdavo jį prie palapinės labai rūpestingai valantį savo eilutę, siuvantį ištrūkusią sagą ar šveičiantį batus. Jo nagai buvo švarūs, rankos gerai prižiūrimos, jis skusdavosi, priešingai negu Gabrielis, kiekvieną rytą. Tačiau šis kruopštus rūpinimasis savimi nebuvo tuštybė. Greičiau tai buvo pasipriešinimas viskam, kas nešvaru ir netikslu. Matydamas dėmę ant drabužių, purvą ant batų Gonzaga pasijusdavo nelaimingas. Atrodė, kad jis visa savo esybe nekenčia visko, kas neapibrėžta, nesąmoninga, nori viską pakelti į valios ir tikslingumo šviesą, kad apskritai galėtų gyventi. Jo gyvenimo būdas, kurio pakeisti negalėjo jokios aplinkybės, jai atrodė pavyzdinga laikysena, verta susižavėjimo. Tačiau ji niekaip negalėjo suprasti ramaus Gonzagos pasiryžimo dalytis siaubingu svetimos tautos likimu. Vieną ar kitą prabėgom ištartą užuominą, esą jis taip ryžęsis dėl jos, ji laikė lėkštu galantiškumu. Gonzaga niekada neleido jai pajusti nieko daugiau kaip pagarbą, visiškai nepanašią į meilę, pagarbą, kurią jaunas vyras jaučia moteriai, dėl distancijos ir gyvenimo aplinkybių negalėdamas joje matyti moters. Nors Gonzaga ne vieną valandą praleisdavo šalia Žiuljetės, jie nekalbėdavo apie nieką kita, tik apie buitiškus, kasdienius dalykus. Apie jo ankstesnį gyvenimą ji nežinojo beveik nieko. Keistas, įtemptas dėmesys vyro akyse po buku kampu susiliečiančiais antakiais, regis, buvo nukreiptas tik į šią minutę. Kaip tik tai, kad Gonzagai, rodos, visai nerūpėjo nei praeitis, nei ateitis, keldavo Žiuljetės smalsumą kiekvieną kartą jį pamačius. Kartą, kai jis pusę dienos nepasirodė, ji ėmė klausinėti:

– Ar jau pradėjote užrašinėti, kaip mes čia gyvename?

Jis žvilgtelėjo į ją nustebęs, kiek pašaipiai.

– Niekada neužsirašinėju jokių pastabų. Vienintelis talentas, kuriuo galėčiau pasigirti, tai mano atmintis. Man nereikia saugoti suglamžytų popierėlių ar kortelių.

Jaunuolio pasitikėjimas savimi Žiuljetę suerzino.

– Bet juk neaišku, ar išsaugosite savo galvą su jos nuostabia atmintimi?

Jis susijuokė, bet tai buvo tik tvirto įsitikinimo išraiška.

– Nejaugi manote, Žiuljete, kad turkų kareiviai ar kas nors kitas galėtų mane sulaikyti, jei iš tikrųjų norėčiau  pasitraukti nuo šio kalno?

Atsakymo tonas ir turinys jai pasirodė nemalonūs. Atkaklus laukimas jai nepatiko. Bet būdavo akimirkų, kai jis atrodydavo sutrikęs kaip mažas vaikas. Tada ji pajusdavo motinišką užuojautą, nuo kurios pačiai darydavosi gera.

Netoli Trijų palapinių aikštės, prie bukmedžių giraitės, Kristaforas ir Misakas sukalė stalą ir suolus. Ši vietelė atrodė labai viliojanti, čia galėjai manyti esąs nuošaliame sodo kampelyje, šiaip ar taip, tokioje vietoje, kur tave supa jauki civilizacija, o ne kalnų viršūnės. Žiuljetė mėgdavo čia sėdėti su Iskuhi ir Hovsana ir priiminėti svečius. Paprastai rinkdavosi ta pati draugija kaip ir slėnyje, Bagratianų viloje. Visada ateidavo Grikoras ir mokytojai, jei leisdavo pareigos. Ateidavo Hapetas Šatachianas, norėdamas, kaip sakė, pradžiuginti ponią lengvo turinio prancūziškais pokalbiais. Hrantas Voskani


убрать рекламу






anas dabar mažiau puikavosi savo poezija ir dailia rašysena, labiau pabrėždamas karingą išvaizdą. Tokių vizitų proga apsivilkdavo lordo fraką pilkais skvernais, bet iš po jo ant diržo kabojo kardas ir kyšojo sunkus pistoletas. Jis nepaleisdavo iš rankų šautuvo, nenusiimdavo kailinės kepurės. Tačiau visada atnešdavo dovanų – laukinių rausvų orchidėjų puokštę ar kruopščiai nupieštą piešinį, kurį garsiai padėdavo ant stalo priešais Žiuljetę, lyg tai būtų tik avansas būsimų kruvinų karo suvenyrų, tokių kaip nukirsta turko galva ar ranka. Juodojo neūžaugos įkyrumas darėsi nebepakeliamas. Jis atkakliai tylėdavo, rydamas Žiuljetę nekantriais, aistringais žvilgsniais. Tačiau tokių tylos atakų ėmė nebepakakti. Ginklų žvangesys pažadino jame naują poreikį kelti skandalus. Pavyzdžiui, kartą, kai visi svečiai kuo ramiausiai kalbėjo apie dienos įvykius ir gyvai aptarinėjo kai kurių vyrų nuveiktus darbus, tik ne Voskaniano, jis staiga pašoko, piktai pasisuko į Gonzagą Marisą, ramiai skaitinėjantį seną „Illustration“ tomą, įrištą Grikoro bibliotekoje, ir sušuko:

– Jūs ponios akivaizdoje iš manęs juokiatės!

Marisas užvertė laikraštį ir pažvelgė į įtūžusį mokytoją nustebęs, tačiau maloniai.

– Aš juokiausi iš karikatūros, ne iš jūsų, mokytojau Voskanianai, nors jūs iš tiesų gana juokingas.

Voskanianas stvėrė šautuvą ir sušuko:

– Dar pažiūrėsime, kas juoksis paskutinis! Aš esu vadas, o jūs, pone, tik dykaduonis, kurį mes šiaip taip pakenčiame. Aš jau kai ką supratau!

Neatsisveikinęs jis greitai išbėgo. Grikoras atsiprašydamas mostelėjo nuvargusia ranka.

– Jis visada nori būti kažkas daugiau negu yra. Rytoj vėl ateis.

Vaistininkas pažinojo savo mokinius ir viską numatė teisingai. Jis, Johunoluko Sokratas, regis, susitaikė su tragiška savo meditatyvaus gyvenimo permaina. Jau nuo antrosios gyvenimo Musa Dage dienos ėmė elgtis kaip įpratęs. Ožio barzdelė geltoname lygiame veide ritmingai kretėjo, kai iš savo neišsemiamos žinių jūros sėmėsi naujų niekam nežinomų citatų ar suteikdavo augalams, mineralams ir elementams įmantrius vardus bei formules. Ir vis dėlto kadaise begalinis stropumas ir noras mokyti kažkur dingo, užleisdami vietą gąsdinančiam skaidrumui.

Tarp Žiuljetės popietės svečių pasirodydavo ne tik minėtieji ponai, bet ir įžymybių žmonos. Kai turėdavo laiko, ateidavo močiutė Antaram, gydytoja, rečiau muchtaro Kebusiano žmona, visada pilna nenumaldomo smalsumo. Ponia Kebusian norėjo viską pamatyti ir prašydavo Žiuljetę parodyti gyvenamąsias patalpas, atskleisti visas Trijų palapinių aikštės paslaptis bei smulkmenas. Negailėdama žodžių ji gyrė židinį, kurį Hovhanesas buvo meistriškai pastatęs iš akmenų, atsigabentų viryklių, ant kurių buvo galima virti ir kepti ką tik nori. Grožėjosi minkštomis lovomis palapinėse, sulankstomais baldais, gumine vonia, indais, puikiais lagaminais. Labai susidomėjusi kaišiojo nosį į atsargų dėžes, apžiūrinėjo sardinių dėžutes, konservus, cukrų ir muilą. Žiuljetė galėdavo atsikratyti šios orios ponios smalsiomis ir viską pastebinčiomis pelės akimis tik tada, kai iš savo atsargų jai ką nors padovanodavo – plytelę šokolado ar konservų skardinę. Ponia Kebusian imdavo dėkoti ir prisiekinėti ištikimybe panašiai, kaip iki tol girdavo Žiuljetės daiktus. Tuo tarpu močiutė Antaram, priešingai, visada ką nors atnešdavo dovanų – stiklainėlį medaus ar truputį abrikosų uogienės, rusvų vaisių drebučių, kurie armėnų kaimuose yra rytais valgomas gardumynas. Ponia Altuni šias dovanas visada duodavo slaptai.

– Kai visi išeis, džanik –  širdele, suvalgyk, tai naudinga. Tau pas mus nieko neturi stokoti…

Bet kartais močiutė Antaram žiūrėdavo į ją labai liūdnai, ne su užuojauta, o drąsiu ir atviru žvilgsniu.

– Ir kodėl tu nelikai ten, kur buvai, mano gražuolėle?

Iskuhi Tovmasian ant Damladžko su Žiuljete būdavo mažiau negu Johunoluko viloje. Mergaitė paprašė Ter Haikazuną paskirti ją dirbti mokykloje pagalbine mokytoja, ir kunigas mielai patenkino šį norą. Tiesa, Žiuljetė tokiam jos sprendimui nepritarė.

– Tu dar nespėjai gerai atsigauti ir vėl nori kankinti save. Kam? Argi mūsų situacijoje tai turi bent mažiausią prasmę?

Su Iskuhi Žiuljetei viskas ėjosi keistai. Iš pat pradžių ėmusi ją globoti su dideliu nuoširdumu ir gerumu, ji įveikė ne tik didelį Iskuhi drovumą, bet ir klusnų nuolankumą, kuriuo mergaitė bandė prisidengti. Jau kelios savaitės, kai Iskuhi rodydavo Žiuljetei išorinius švelnumo ženklus. Rytą ir vakare sveikindamasi apkabindavo vyresniąją draugę ir ją pabučiuodavo. Bet Žiuljetė aiškiai jautė, kad tai tik pamėgdžiojimas, prisitaikymas, panašiai kaip svetima kalba tariami žodžiai, kurių gerai nesupranti.

Vidinis Iskuhi tvirtumas, paslėptas kristalas, nenugalimas svetimumo jausmas niekada neištirpo. Reikia pripažinti, jog Žiuljetė kentėjo dėl to, kad negali įveikti šios sielos, kadangi bet koks jos valdžios neigimas žeidė savimeilę. Iskuhi darbas mokykloje irgi atrodė kaip Žiuljetės pralaimėjimas. Dabar Iskuhi daug valandų praleisdavo ant vadinamojo mokyklos šlaito, gana toli nuo Trijų palapinių. Mokykla turėjo vieną klasės lentą, skaičiavimo mašinėlę, Osmanų imperijos žemėlapį ir nemažai elementorių bei skaitinių knygų. Ar tai ne simboliška armėnų tautai, kad ji ir bėgdama nuo nelaimės nepamiršo pasiimti vadovėlių savo vaikams? „Myli motina žemė savo šviesų vaikelį!“

Keli šimtai išdykėlių, kone visa armija, sėdėdavo, tupėdavo ar net gulėdavo giraitės proskynoje, pavėsyje, oras buvo pilnas garsų, panašių į paukščių čirškimą. Kadangi visi mokytojai dažniausiai būdavo gynybos pozicijose ar ką nors dirbdavo stovykloje, Iskuhi dažnai ilgas valandas turėdavo viena grumtis su nesutramdoma gauja. Tarp šių laukinių nuo ketverių iki dvylikos metų amžiaus įvesti tvarką ar ramybę buvo neįmanomas dalykas. Iskuhi neturėjo jėgų tokiai kovai. Dažnai ji negirdėdavo net savo žodžių ir nusiminusi laukdavo, kol ateis kuris nors iš patyrusių vyrų, pavyzdžiui, Voskanianas, ir privers mažuosius velniūkščius drebėti iš baimės. Mokytojas žingsniuodavo kaip aršus kareiva su šautuvu rankose per vaikų būrį lyg ketindamas pagal karo metų įstatymus nušauti kiekvieną prasikaltusį. Be to, jis dar buvo apsiginklavęs gluosnio vytele, kuri švilpdama pliekė ir kaltųjų, ir nekaltųjų nugaras. Vieną nelaimingųjų grupę paklupdydavo ant aštrių akmenų, kitą vertė laikyti virš galvos sunkius daiktus. Su didinga panieka Voskanianas išeidavo palikdamas pagalbinei mokytojai savo kariškos pedagogikos rezultatą – niūrią, mirtiną tylą.

Žiuljetė jau pirmąją dieną pamatė, kad tokios pastangos Iskuhi ne į sveikatą. Jos skruostai ėmė blykšti, veidas pasidarė mažas, o akys tokios didelės kaip tada, kai pabėgo iš tremties pragaro. Žiuljetė užsidegusi dar kartą bandė atkalbėti mergaitę nuo užsikrautų sunkių pareigų. Iskuhi žvelgė į ją negalėdama suprasti. Kaip galėtų dabar, šią lemtingą tautos valandą, atsisakyti tokios menkutės pareigos? Priešingai! Ji pasiieškos darbo ir popietės valandomis. Žiuljetė nedraugiškai atsuko Iskuhi nugarą. Bet širdyje jautė, kad Iskuhi graužiasi ne dėl darbo mokykloje, o dėl kažkokių slaptų sielos kančių. Tačiau ji greitai nuvijo šią mintį. Kodėl ji turėtų rūpintis kitų skausmais, ji, vienišesnė ir nelaimingesnė už visus?

Žiuljetė dienomis ilgas valandas gulėdavo lovoje. Ankšta palapinė jai nepatiko. Pro durų uždangą veržėsi du ryškūs saulės spinduliai, nuo kurių ji neturėjo kur pasislėpti. Neturėjo jėgų atsikelti ir uždengti plyšį.

„Aš susirgsiu, – tikėjosi ji. – Ak, kad jau būčiau susirgusi!“

Širdis pašėlusiai daužėsi, atrodė, tuoj plyš nuo neįgyvendinamų norų. Ji ilgėjosi Gabrielio, bet ne tokio, koks yra šiandien, o Gabrielio paryžiečio, subtilaus žmogaus, švelnaus ir taktiško, leisdavusio pamiršti tai, kas neįveikiama. Ilgėjosi Gabrielio, koks jis buvo Klebero aveniu, jų šviesiame bute, kai gerai nusiteikęs sėsdavo su ja prie pusryčių stalo. Ilgėjosi elegantiško pono vakarine eilute, einančio su ja į teatrą, į puikiausius restoranus, visada žavėdamasis ja, visada leisdamas ją į priekį, lyg ji būtų kažkas brangiau ir aukščiau už jį, armėną. Anas tolimas pasaulis dusliai aidėjo automobilių sirenomis, požeminiu metro dundesiu, melodingais žmonių balsais, gaubė pažįstamų mažų ir didelių parduotuvių kvapais.

Žiuljetė įsirausė veidu į pagalvę, lyg tai būtų vienintelis jai priklausąs dalykas, mažas tėvynės gabalėlis. Ji ieškojo savęs švelniuose pagalvės kvapuose, visais jausmais stengėsi išsaugoti tėvynės vaizdus. Tačiau jai nesisekė. Pro užmerktas blakstienas įsiverždavo besisukantys saulės blyksniai. Spalvoti apskritimai su aštriomis, sustingusiomis lėliukėmis centre, akys, kenčiančios, priekaištų kupinos, iš visų pusių smingančios į ją. Tik pažiūrėk! Juk tai Gabrielio ir Stefano armėniškos akys, niekur nesitraukiančios. Kai ji pakėlė galvą, tos akys iš tiesų buvo palinkusios prie jos, švietė barzdotame nepažįstamo žmogaus veide. Išsigandusi žvelgė į Gabrielį. Nuo jo dvelkė toluma, atvirame ore praleistomis naktimis, slogiu, drėgnu žemės kvapu. Jis kalbėjo greitai, lyg skubėdamas nuo vieno svarbaus darbo prie kito:

– Ar tu patenkinta, cherie ? Ar nieko netrūksta? Užbėgau valandėlę žvilgtelėti, kaip tu.

– Man nieko netrūksta. Ačiū.

Ji padavė jam dar mieguistą ranką. Jis valandėlę sėdėjo greta tylėdamas, lyg su Žiuljete neturėtų apie ką kalbėti. Paskui atsistojo. Bet ir ji pakilo, pasirengusi barniui.

– Ar laikai mane tokia tuščia, tokia materialiste, kad su manimi galima kalbėti tik apie išorinius dalykus?

Jis ne iš karto ją suprato. Ji sukūkčiojo.

– Aš negaliu ilgiau taip gyventi…

Jis grįžo prie jos, labai surimtėjęs.

– Suprantu, kad negali taip gyventi, Žiuljete. Negali gyventi bendruomenėje, jei lieki visai nuošalyje. Turi ką nors veikti! Eik į stovyklą, bandyk padėti, būk žmogiška!

– Tai ne mano bendruomenė…

– Ir ne mano. Ne taip sava, kaip tau atrodo, Žiuljete. Mūsų vieta ne ten, iš kur atėjome,  o ten, kur norime eiti. 

– Arba nenorime, – pravirko Žiuljetė.

Kai jis išėjo, Žiuljetė suėmė save į rankas. Gal jis ir teisus? Taip iš tikrųjų nebeįmanoma gyventi. Paprašė močiutę Antaram, kad gydytojas duotų jai darbo, leistų slaugyti ligonius ligoninės pastate. Taip apsispręsti padėjo mintis, kad dešimtys tūkstančių prancūzių šiandien dirba panašų darbą sužeistųjų ligoninėse. Petrosas Altuni iš pradžių suglumo, paskui priėmė siūlomą pagalbą. Žiuljetė dar tą pat dieną su prijuoste ir gobtuvu, kaip ir dera, pasirodė dar nebaigtoje statyti ligoninės pašiūrėje. Dėkui Dievui, ant Damladžko nebuvo daug sunkių ligonių. Keletas karščiuojančių gulėjo ant čiužinių, užkloti antklodėmis, dar sustyrusiomis po anos didžiosios audros. Daugiausia tai buvo seni žmonės. Jie alsavo sunkiai, lyg būtų sukniubę čia po ilgo persekiojimo. Pilki, tamsūs veidai. Atrodė, kad jie jau kažkur toli nuo čia, kitoje šalyje. Jie man svetimi, pajuto Žiuljetė su menka užuojauta, greičiau su pasibjaurėjimu. Ji suprato netinkanti tokiai meilės tarnybai. Tai tarytum atsisakymas būti savimi. Ji liepė atgabenti iš savo palapinių visus lovos baltinius, be kurių galima kaip nors apsieiti.

Rugpjūčio ketvirtoji iki pietų prabėgo kaip ir visos kitos dienos iki šiol. Kai Gabrielis rytą su žiūronu apžvelgė slėnį, kaimuose buvo taip tylu ir tuščia, kad nejučiomis kilo mintis, jog viskas baigsis laimingai, netrukus valstybės susitars dėl taikos, visi galės grįžti prie įprasto gyvenimo. Pilnas tokių vilčių Gabrielis paliko stebėjimo aukštumėlę ir perėjo gynybos pozicijas, norėdamas netikėtai patikrinti dalinių darbą ir tarnybą. Apie vidurdienį jis patenkintas grįžo į vadovybės postą.

Po kelių minučių kaip be galvos atbėgo jaunieji žvalgai ir pranešė: kelyje iš Antiochijos į Svediją dulkių kamuoliai. Daug, daug kareivių! Keturi būriai. Už jų zaptijai ir didelė minia civilių. Kaip tik suka į slėnį ir žygiuoja per pirmąjį kaimą – Vakifą. Bagratianas paskubomis įkopė į artimiausią stebėjimo tašką ir pamatė: keliu per kaimus žingsniuoja pėstininkų kolona, visas karo meto kariuomenės būrys. Iš karto suprato, jog tai reguliarieji daliniai: juos vedė raitas kapitonas, daugiau ar mažiau ritmingu žingsniu, atstu vienas nuo kito, žengė keturi daliniai. Tai turėjo būti gerai parengti, gal net fronto patirties turintys kareiviai, apsistoję Antakijos kareivinėse, priklausantys Džemalio Pašos naujai kuriamai armijai. Toli atsilikę nuo paskutinės kuopos slinko maždaug šimtinė zaptijų, o abiejose kolonos pusėse pakelės dulkes gėrė lygumos padugnės, Antiochijos atmatos.

Tokio galingo – įskaitant zaptijus, apie keturi šimtai šautuvų – kariuomenės dalinio pasirodymas šiame užkampyje buvo toks keistas, kad Gabrielis ilgai negalėjo atsikratyti minties, kad dalinio tikslas ne jie, o kažkas kita. Bet kai po trumpo poilsio karininkai pasitarė ir dalinys, perėjęs Bitiasą, pasuko į šiaurės vakarus, į kalno pusę, pasidarė aišku, jog tai žygis prieš pabėgusius kaimiečius. Gal kaimyninėse gyvenvietėse atsirado išdavikas, supratęs, ką reiškia kalnuose kertami medžiai, o gal Harutiuną Nochudianą kankino tol, kol jis pasakė, kur slepiasi jo žemiečiai? Kad ir kaip būtų, turkai, regis, tikėjosi, jog jų laukia paprasta policijos funkcija, lengvesnė net už dezertyrų medžioklę, kad čia tik vargana kalnų gyventojų stovykla po atviru dangumi, juos reikia surasti, apsupti ir nuvaryti žemyn į slėnį. Tokiai užduočiai jie jautėsi esą labai didelė jėga, tiesą sakant, jie ir buvo didelė jėga, jei prisiminsime, kad Armėnijos sūnūs teturėjo vos tris šimtus gerų šautuvų, nedaug amunicijos, o kovos patirties neturėjo visai.

Kai daliniai priėjo Johunoluką, Gabrielis stovykloje paskelbė parengties padėtį, kokia būdavo skelbiama kasdienėse pratybose. Šaukliai sukvietė Miesto daubos gyventojus. Jaunųjų pasiuntinių grupė lakstė po visas pozicijas perduodama įsakymus gynybos postų vadams. Kai kurie paaugliai nusileido net į slėnį, kad galėtų stebėti priešo kareivių judėjimą ir pasiskirstymą. Ter Haikazunas, septyni muchtarai ir vyresnieji Vadovų tarybos nariai liko su stovyklos žmonėmis. Taip buvo iš anksto sutarta. Visi laukė sulaikę kvapą. Net kūdikiai nustojo verkšlenti ir gargaliuoti. Rezervo vyrai, apsiginklavę kirviais, kirtikliais ir kastuvais, plačiu ratu apsupo stovyklą pasiruošę prireikus gintis. Gabrielis stovėjo su Čaušu Nurhanu ir padalinių vadais. Viskas vyko pagal iš anksto numatytą planą. Bet kadangi tai bus pirmasis mūšis, o kitiems gynybos taškams negrėsė tiesioginis pavojus, jis šalutinėse pozicijose paliko tik būtiniausią apsaugą ir visus būrius pasiuntė į Šiaurinės perėjos apkasus. Sistemą sudarė keturios linijos. Pirmiausia pagrindinė tranšėja, užkertanti kelią į nuolaidžią kairiojo Damladžko šlaito pakylą. Už kelių šimtų metrų – antroji apkasų linija išilgai kauburio. Be to, priekinėje kalno dalyje – flangus saugantys apkasai su priekin išsikišusiais šaulių lizdais. Jūros pusėje, laimė, stovėjo ilga natūrali barikada iš suskilusių kalkakmenio uolų. Pirmojoje tranšėjoje savo vietas užėmė apie du šimtus vyrų, geriausi kovotojai su patikimais šautuvais. Vadovauti šiam postui ėmėsi Gabrielis. Čia jis nepriėmė nei Sarkiso Kilikiano, nei kitų dezertyrų. Dalį geriausių būrių su Čaušu Nurhanu priešakyje pasiuntė prie uolų barikadų. Jei pradžia būtų nesėkminga, antrojoje apkasų linijoje laukė dar du šimtai vyrų. Kiekvienas gavo po tris šovinių dėtuves, taigi po penkiolika šovinių. Gabrielis kalė jiems į galvas:

– Nė vieno šūvio veltui! Net jei kova truks tris dienas, visi turite išsiversti su trimis dėtuvėmis. Taupykit šaudmenis, kitaip mes žuvę. Ir svarbiausia! Pradėti šaudyti tik kai duosiu komandą! Visi turite žiūrėti į mane! Turkai nežino, kad mes pasirengę, turime prisileisti juos per dešimt žingsnių. Tada rūpestingai taikyti į galvą ir ramiai nuspausti gaiduką. Jau kitą valandą mes čia, ant Damladžko, galėsime keršyti turkams už nusikaltimus mūsų tautai, jau kitą valandą parodysime jiems, kad ir būdami silpni mes šimtą kartų už juos stipresni. O dabar kiekvienas galvokite apie skriaudas, kurias jie mums yra padarę, apie nieką daugiau!

Kol Gabrielis kalbėjo, širdis taip smarkiai plakė, kad tai buvo galima pajusti iš jo balso, todėl turėjo suimti save į rankas, kad niekas to nepastebėtų. Jis ne tik smarkiai jaudinosi kaip kiekvienas vyras prieš mūšį, jis taip pat suprato, kokį nesuvokiamą dalyką, kokią beprotybę pradeda – su juokinga saujele žmonių stoja prieš vieną galingiausių pasaulio armijų. Nors žodžiai buvo aštrūs kaip rimbo kirčiai, širdyje jis nejautė nė lašelio neapykantos turkams, netroško keršto, kurį stengėsi įkalbėti kovotojams. Tai buvo visai neasmeniško priešo laukimas, ne turkų, ne Envero, Talaato, policijos kapitono ar miudiro, o kariaujančio priešo apskritai, kurį reikia sunaikinti, ne jo nekęsti. Panašiai kaip Gabrieliui buvo ir visiems kitiems. Belaukiant kone sustojo plakusios širdys, kai berniukai žvalgai iš tankmės davė ženklą ir išraiškingais gestais pranešė, kad turkai artėja. Susijaudinimas virto ledine ramybe, kai pasigirdo pėstininkų žingsniai per tankiai sužėlusius krūmus. Jie elgėsi neatsargiai, kėlė triukšmą, nejautė nieko bloga.

Turkų kareiviai, pailsę po ilgo kopimo, suardę tvarkingą rikiuotę, pripildė perėjos įdubą. Būriams vadovaujantis kapitonas, matyt, tikrai buvo visiškai įsitikinęs, kad tai ne karinė, o policijos operacija, kitaip būtų ėmęsis bent paprasčiausių atsargumo priemonių, kurių priešo teritorijoje reikalauja paisyti kiekvienas taktikos pradžiamokslis. Neprisidengę nei žvalgais, nei šonine, priekine ar galine apsauga, perėjos apačioje susirinko netvarkingi būriai plepančių, besijuokiančių, rūkančių pėstininkų, sustojo atsikvėpti prieš pradėdami kopti.

Čaušas Nurhanas tranšėja atšliaužė prie Gabrielio ir pašnibždomis, smarkiai mosikuodamas rankomis, bandė jį įtikinti, kad turkus reikia apsupti iš visų pusių ir atkirsti jiems kelią į slėnį. Tačiau Gabrielis, perkreipęs veidą, ranka užspaudė Nurhanui burną ir jį pastūmė.

Turkų būrio kapitonas, apkūnus, iš pažiūros geraširdis, nusiėmė kalinę kepurę su pusmėnuliu ir ėmė šluostytis prakaitą, lašantį nuo kaktos. Jaunesnieji grandinių karininkai susirinko šalia. Žvelgdami į nedidelį žemėlapį jie pradėjo gana nekariškai ginčytis, kur galėtų būti armėnai. Bagratianui sekundės atrodė tarsi amžinybė. Uždusęs kapitonas net nesivargino užkopti į aukštesnę vietą ir patikrinti vietovę. Pagaliau įsakė trimitininkui duoti ženklą paskirstyti sargybą, ir šis ilgai, skardžiu balsu trimitavo, matyt, norėdamas įvaryti armėnams baimės, kad štai artėja teismo valanda. Keturios grandinės išsiskleidė plačiau, po dvi viena už kitos, išsirikiavo tarytum kareivinių kieme. Jaunesnieji viršininkai iššoko į priekį ir atraportavo karininkams, o tie, išsitraukę kardus, raportavo kapitonui. Gabrielis su kažkokiu prielankumu įsidėmėjo būrio vado veidą. Plati, draugiška fizionomija, akiniai auksiniais rėmeliais nusmukę ant nosies galo. Štai kapitonas stveria kardą ir aukštu, nestipriu balsu komanduoja:

– Užsidėti durklus!

Subraškėjo šautuvai. Kapitonas pasuko kardą virš galvos ir parodė juo į perėjos šlaitą, kur tikriausiai slepiasi armėnai.

– Pirma ir antra grandinė paskui mane!

Vyriausias pagal rangą būrio karininkas kardu rodė į priešingą pusę ir lyg aidas sukomandavo:

– Trečia ir ketvirta grandinė paskui mane!

Vadinasi, turkai net nežino, ar pabėgėlių stovykla yra ant Damladžko, ar ant šiaurinių Musa Dago viršūnių. Armėnijos sūnūs stovėjo apkasuose, kurių kraštai siekė jiems iki krūtinės. Šautuvai buvo paruošti ir gerai užmaskuoti, ant šlaito augančiuose krūmuose prakirstos properšos, kad būtų geriau matyti. Išsiskleidę netvarkingu būriu, nieko nenujausdami, turkai kilo vis aukštyn. Pirmieji apkasai buvo taip gerai užmaskuoti, kad juos galėjai pamatyti tik iš aukštesnio taško, bet tokio aplink nesimatė, išskyrus medžių viršūnes kitoje perėjos pusėje.

Gabrielis Bagratianas pakėlė ranką, visų akys nukrypo į jį. Turkai sunkiai brovėsi per krūmus. Kapitonas užsidegė dar vieną cigaretę. Staiga jis sukluso ir sustojo. Ką galėtų reikšti toji šviežiai sukasta žemė? Tik po kelių sekundžių jį kaip žaibas persmelkė mintis, kad tai tikriausiai apkasas. Bet tai jam pasirodė taip neįtikima, kad jis dar kiek laiko delsė ir tik tada sušuko:

– Gulk! Ieškoti priedangos!

Per vėlu. Pirmasis šūvis pasigirdo Gabrieliui dar nespėjus nuleisti rankos. Armėnai šaudė apdairiai, ramiai, vienas po kito, nesijaudindami. Jie turėjo laiko nusitaikyti. Kiekvienas žinojo, kad negalima veltui prarasti nė vieno šovinio. Kadangi jų aukos apstulbusios stovėjo visai čia pat, vos už kelių žingsnių, armėnų šūviai buvo taiklūs. Storulis kapitonas draugišku veidu dar kelis kartus subliuvo:

– Gult! Priedanga!

Tada be galo nustebęs pažiūrėjo į dangų ir atsisėdo. Akiniai nusmuko nuo nosies, pats nugriuvo ant šono. Turkų kareiviai greitai atsitokėjo. Baisiai rėkdami jie leidosi bėgti į perėjos daubą, palikdami daug žuvusių ir sužeistųjų, tarp jų kapitoną, vieną būrio karininką ir tris onbašius. Gabrielis nešaudė. Jam staiga pasidarė lengva lyg plaukiotų ore. Tikrovė aplinkui atrodė tokia netikra, kokia būna tik didžiausio intensyvumo akimirkomis.

Turkai ilgai bėgo negalėdami nieko suprasti. Karininkams ir puskarininkiams reikėjo daug laiko, kol privertė juos sustoti. Jie plokščiais kardais ir šautuvų buožėmis ginė vargšus kareivius atgal. Tuo metu du padaliniai, dar neragavę armėnų ugnies, gavo komandą eiti į mūšį. Tačiau nerasdami armėnų gynybos linijos, jie ieškojo priedangos netinkamiausiose vietose, už krūmų ir akmenų, o apkasų nė nematė. Ėmė smarkiai, bet beprasmiškai šaudyti į krūmus ir mažas kalnų pušeles, nepadarydami gynėjams nė menkiausios žalos. Tik retkarčiais koks šovinys prašvilpdavo jiems pro galvas. Gabrielis Bagratianas pasiuntė per apkasus naują įsakymą:

– Nešaudyti! Gerai prisidengti! Laukti, kol prieis arčiau!

Pasiuntė žinią ir į kraštines pozicijas. Kas išdrįs paleisti bent vieną šūvį ar parodyti veidą, bus laikomas išdaviku. Nė vienas turkas neturi sužinoti, koks yra armėnų apsaugos žiedas. Perėjos įduboje viskas atrodė lyg išmirę kaip ir anksčiau. Regis, visi gynėjai žuvo nuo pašėlusios turkų ugnies. Valandą veltui eikvoję šovinius turkų daliniai keturiais etapais pakilo į dar vieną ataką. Armėnai dabar labiau pasitikėjo savimi negu per pirmąjį puolimą, leido kareiviams prieiti visai arti ir surengė jiems pirtį, daug baisesnę ir kruvinesnę už pirmąją. Viršininkai niekaip negalėjo sutūrėti bėgančiųjų. Per kelias minutes perėjos įduba liko tuščia kaip iššluota. Iš krūmų sklido sužeistųjų riksmas. Kai kurie armėnai jau bandė ropštis iš apkasų, bet Bagratianas suriko, kad nė vienas neturi palikti savo posto.

Po kiek laiko mojuodami raudonojo pusmėnulio vėliava tarp medžių pasirodė turkų sanitarai su neštuvais. Gabrielis pasiuntė Čaušą Nurhaną, kuris žengė kelis žingsnius sanitarų link. Jis davė ženklą prieiti arčiau ir suriko:

– Žuvusius ir sužeistuosius galite pasiimti. Šautuvus, amuniciją, kuprines, šovinines, maisto davinį, mundurus ir batus palikite čia!

Sanitarai, matydami į juos atgręžtus šautuvų vamzdžius, turėjo nurengti mirusiuosius ir sužeistuosius iki apatinių baltinių ir sukrauti gėdingą reikalaujamų daiktų krūvą. Kai pagaliau paskutiniai turkai pasitraukė, – tai truko gana ilgai, nes sanitarai dar ne kartą turėjo grįžti, – visi kovotojai, tarp jų ir Čaušas Nurhanas, nusprendė, kad puolimas galutinai atremtas ir kito kol kas nebus. Gabrielis neklausė vilionių ir liepė Avakianui išsiųsti geriausius paauglių grupės žvalgus, o pas jį pakviesti dalį pasiuntinių, kuriems įsakė kuo greičiau surinkti laimėtus šautuvus, kuprines, šovinines ir uniformas bei pernešti visa tai už gynybos linijos. Tarp žvalgų išsirinko keturis vikriausius. Jie turėjo sekti paskui turkų dalinius ir atidžiai stebėti jų veiksmus. Dar nebuvo surinktas po mūšio paliktas grobis, kai sugrįžo Haikas, berniukas tik truputį vyresnis už Stefaną. Jis pranešė, kad dalis turkų kareivių kopia į kalną toliau šiaurėje, tokioje vietoje, kur, regis, nieko nėra.

Tai, aišku, buvo bandymas apeiti gynėjus iš užnugario, iš jūros pusės. Po Haiko pranešimo tai suprato ne tik Gabrielis, bet ir Čaušas Nurhanas bei kiti. Gabrielis perdavė vadovavimą patikimiausiam dalinio vadovui ir su Nurhanu išlipo iš apkaso. Juodu užkopė pas kovos ištroškusius vyrus, užėmusius pozicijas už uolų barikadų. Musa Dago vaikai pažinojo kiekvieną akmenį, kiekvieną kyšulį, grotą, kiekvieną krūmą ar agavą tame nuogų kalkakmenio uolų labirinte, nuo kurio žemyn pakopomis ar dviejų trijų šimtų metrų skardžiais kalnas leidosi į jūrą. Toks kalno pažinimas buvo begalinis pranašumas prieš kariškius, kurie, kad ir kokie stiprūs, blogai orientavosi. Bagratianas leido kalnų sūnums protingai pasiskirstyti uolų plyšiuose ir už akmenų, kad visada galėtų palaikyti ryšį ir nepatektų į savo kaimyno ugnies liniją. Uždavinys buvo toks pat: prisivilioti priešą ir jį sunaikinti, patiems laikytis tyliai ir nesirodyti.

Bet priešai jau turėjo patyrimo. Pagrindines pajėgas jie metė į kitą įdubos šlaitą ir pasiekę miško pakraštį, pasislėpę už medžių, ėmė netvarkingai šaudyti į didžiąją tranšėją vėlgi nepadarydamas gynėjams jokios žalos. Tuo metu paaugliai pranešė, kad keturi turkų žvalgai labai atsargiai slenka prie jūros šlaito uolų. Iš tolo buvo matyti, kad tai ne kalnų, o lygumų gyventojai. Sunkiai žengdami per akmenis, pasilenkę, jie bėgiojo nuo vienos priedangos prie kitos. Atsargiai žvalgė vietovę, žvalgė kiekvieną olą ir kiekvieną kyšulį. Armėnai su piktu džiaugsmu suprato, kad tai zaptijai. Kareiviai buvo jiems svetimi, o zaptijus pažinojo kiekvienas. Atėjo metas atkeršyti šiems niekingiems militarizmo šunims, žiauriems ir bailiems, rodantiems savo narsą prieš senutes ir vaikus, o susidūrę su tikru vyru jie drebėdavo, kol jo tris kartus nenuginkluodavo. Gabrielis pastebėjo, kad kai kurių vyrų akys užsidegė beprotiška liepsna. Onbašis, matyt, buvo tikras, kad jie jau seniai užėjo armėnams iš užnugario. Jis tyliai pasiuntė atgal vieną vyrą, kuris ėmė mojuoti raudona signaline vėliavėle. Po gana ilgo laiko pamažu ėmė artintis apsupties grupė, jie žengė atsargiai, bet vis tiek klupinėjo, tarytum ėjo ne kalkakmenio uolomis, o brido per verdantį vandenį. Pusė grupės buvo kareiviai pėstininkai, kita pusė – zaptijai. Padrikais būreliais, dviejų karininkų genami, jie priėjo vietą, kurią onbašis jau buvo išžvalgęs. Tą akimirką, kai jie buvo blogiausiai prisidengę, į juos iš visų pusių pasipylė armėnų ugnis. Jie išsigandę ėmė bėgioti į vieną ar kitą pusę, pamiršę, kad turi šautuvus. O juk turkai, ypač Anatolijos gyventojai, laikomi gerais kareiviais. Tačiau puolimas buvo tarsi iš niekur. Net ir narsiausi nežinojo, kaip jiems gintis. Aidėjo dejonės, riksmai, o Armėnijos sūnūs iššoko iš savo slėptuvių, iš už uolų. Vadovaujami Čaušo Nurhano jie įsiterpė kyliu ir atskyrė pėstininkus nuo zaptijų. Didelė zaptijų dalis atsidūrė prie pajūrio skardžio. Jie blaškėsi tarp negailestingų akmenų, slėpėsi nuo kulkų už uolų, tvėrėsi už dygliuotų krūmų, pakibdavo virš bedugnės. Kai kurie slydo nuo šlaito, vertėsi per galvą ir, lyg kamuoliai atsimušdami į uolas, lėkė žemyn į jūrą.

Pagrindinė grupės dalis, kareiviai, bandė pabėgti iš kruvinos sumaišties trumpiausiu keliu ir klupinėdami leidosi prie perėjos, persekiojami kalnų kovotojų. Šie lyg pašėlę vijosi turkus gargaliuodami dusliais, gerkliniais garsais. Gabrielis irgi buvo praradęs blaivų vado žvilgsnį, jį krėtė keistas drebulys, beprotiška pirmykštė muzika, pabudusi jo kraujyje po tūkstantmečio miego. Iš krūtinės taip pat veržėsi trumpi, kimūs šūksniai, laukinė kalba, kurios būtų išsigandęs, jei būtų galėjęs blaiviai mąstyti. Pasaulis tarytum pasidarė šimtus kartų lengvesnis. Jis atrodė visai be svorio, lengvesnis už laumžirgio sparnelių plazdėjimą. Tai buvo kažkoks raudonas audringas šokis, nekeliantis šokėjui skausmo.

Ne tik Gabrieliui taip aptemo sąmonė, pastorius Aramas Tovmasianas, kovojęs uolų barikadose, irgi tai pajuto. Kaip senovės riteris kryžiuotis jis mojavo ore kryžiumi ir šaukė:

– Jėzau Kristau! Jėzau Kristau!

Bet šio kovos šūksnio riteris Kristus labai mažai ką turėjo bendra su griežtu Nukryžiuotuoju, kurio Evangelija pastoriui Tovmasianui padėdavo įvertinti visus savo poelgius. Keista, bet Aramo riksmas pažadino Gabrielį iš svaigulio. Jis ėmė stebėti mūšį kaip pašalinis žmogus, visai ne kaip vadas.

Kovos garsai uolėtame šlaite buvo tarsi ženklas turkų šaulių linijai miško pakraštyje priešingame šlaite pereiti į puolimą. Būriai veržėsi pirmyn, pyškino nežinia į ką, krisdavo ant žemės, šaudė, pašokdavo, pabėgėdavo, vėl krisdavo ant žemės. Tuo metu armėnai iš uolų išvijo sumuštą dalinį, ketinusį juos apsupti. Persekiotojų ugnis nukrypo į šaulių linijas puolančiųjų flangą. Gabrielis nešaudydamas stovėjo ant uolos kyšulio. Jis matė, kaip turkų leitenantas sulaikė netvarkingą būrį ir bandė juos sujungti į vieną pasipriešinimo tašką. Čaušas Nurhanas šoko ant turkų karininko ir trenkė jam šautuvo buože. Turkai iš karto metė ginklus, lyg būtų pamatę patį velnią. Beje, ilgai turkų armijoje tarnavęs Nurhanas iš tiesų buvo į jį panašus. Jis norėjo parodyti, kokį nuostabų mokinį jo asmenyje turkų armija prarado. Veidas buvo išraudęs, ilgi žili ūsai pasišiaušę. Iš jo gerklės nebesiveržė kimus gargaliavimas. Atrodo, jam nė į galvą neatėjo mintis, jog reikia prisidengti, kad nenušautų. Kartais sustodavo, prisidėdavo prie burnos kornetą, išgaudamas trūkčiojančius, gąsdinančius garsus, kurie erzino ir priešą, ir saviškius.

Pamatęs, kad turkai bando išskleisti frontą į uolų barikadų pusę, Gabrielis, mojuodamas virš galvos šautuvu, davė ilgosios tranšėjos vyrams ženklą kilti į ataką. Dešimtinės riaumodamos puolė pirmyn ir apipylė naująjį turkų frontą kulkų kruša, nepuldami ant žemės ir negalvodami apie amunicijos atsargas. Taigi turkų kareiviai pateko tarytum į žnyples. Jei Bagratianas būtų turėjęs daug


убрать рекламу






iau patirties ar buvęs šaltakraujiškesnis, turkai būtų buvę visiškai sunaikinti ar paimti į nelaisvę. O dabar kai kuriems pavyko paniškai pabėgti, nors du būriai iš flangų užkirto jiems kelią ir paskui ilgai šaudė jiems iš paskos. Turkai kaip be galvų lėkė šlaitu žemyn ir nesustojo net kalno papėdėje, kol galų gale atsidūrė Bitiaso bažnyčios aikštėje.

Devyni kareiviai, septyni zaptijai ir vienas jaunas karininkas pakliuvo gynėjams į nelaisvę. Gynėjai šaltakraujiškai rengėsi parodyti belaisviams, ką reiškia skerdynės. Dviejų zaptijų Gabrielis nebespėjo išgelbėti, bet kitus belaisvius jis, pastorius Aramas Tovmasianas ir keletas vyresnių kovotojų uždengė savo kūnais. Čaušas Nurhanas ir didžiulė dauguma kovotojų nenorėjo suprasti tokios malonės tiems, kurie nužudė šimtą tūkstančių kartų daugiau armėnų. Bagratianui teko ilgai įtikinėti nusivylusius karius, kad jo požiūris yra išmintingesnis.

– Mums nebus jokios naudos, jei juos nužudysime, jokios naudos, jei paimsime įkaitais. Turkai paaukos saviškius nė nėmirktelėję, o mes turėsime juos maitinti. Bet gali būti naudinga pasiųsti juos į Antakiją su mūsų skelbiama žinia.

Jis kreipėsi į papilkėjusį iš baimės karininką, vos besilaikantį ant kojų:

– Matėte, kaip lengvai mes su jumis susidorojome. Jei siųsite ne kuopas, o pulkus, mums vis vien. Mūsų čia daug. Pakelk galvą! Saulė dar nenusileido, bet jei būčiau norėjęs, nė vienas iš jūsų vyrų nebūtų likęs gyvas. Papasakok tai savo viršininkui Antakijoje ir pasakyk jam, kad mes elgėmės su jumis žmoniškai, nors jūs to nenusipelnėte. Pasakyk jam mano vardu, kad savo dalinius ir pulkus pataupytų karui su imperijos priešais, o ne su taikiais savo šalies piliečiais. Mes norime čia, viršuje, ramiai gyventi, daugiau nieko. Palikite mus ramybėje, kitaip pamatysite blogesnių dalykų!

Pagyrūniškos gaidelės Bagratiano žodžiuose, pasitikėjimas, su kuriuo ištarė savo grasinimus, apgailėtinas belaisvių išgąstis kiek nuramino gynėjų keršto troškimą. Jie privertė turkus ne tik atiduoti savo ginklus ir uniformas, bet ir išsirengti visiškai nuogai. Taip gėdingai paleisti belaisviai turėjo nešti žuvusiuosius ir sužeistuosius Damladžko takeliais žemyn. Dienos laimikis buvo tikrai nemažas: devyniasdešimt trys mauzeriai, daug amunicijos, durklai. Iš penkiasdešimt šešių blogai ginkluotų būrių maždaug dešimt galėjo apsiginkluoti daug geriau. Tai buvo didžiausia vidinė pergalė. Ir toji pergalė iškovota be didesnių aukų, nes armėnų pusėje buvo tik šeši sužeistieji, tarp jų nė vieno sunkiai.

Nieko keista, kad tokią didingą pergalę ir kovotojai, ir visi stovyklos gyventojai smarkiai pervertino. Vargšai pabėgę kaimiečiai, be namų, pusalkaniai, šiaip taip įsikūrę Damladžko viršuje, prastai ginkluoti kumščiai, mirties laukiančios širdys sumušė pilnos sudėties šaulių dalinį, kelis šimtus jaunų, apmokytų, gerai ginkluotų turkų pėstininkų, ne tik sumušė, beveik sunaikino. Žiaurus, bet nesunkus mūšis truko mažiau kaip keturias valandas. Gerai apgalvotas planas ir puikūs gynybiniai statiniai leido laimėti greitai ir be didesnių nuostolių. Nepaisant didelio priešų skaičiaus, kovoje dalyvavo tik dalis pirmosios linijos kovotojų, didesnė pusė nė nespėjo įsijungti į kovą, o rezervui netgi nereikėjo pasiruošti. Argi šie sapne nesapnuoti faktai aiškiai nerodė, kad septynių kaimų gyventojų padėtis buvo labai gera, kad Damladžko armija, pasiuntusi po velnių visą turkų dalinį ir nepatyrusi nuostolių, galės atsispirti ir prieš keturis dalinius? Net ir juodžiausi pesimistai galėjo paklausti save: iš kur turkai paims reikiamus batalionus ir pulkus Damladžkui užkariauti, kai Džemaliui Pašai, jo nukraujavusiai Ketvirtajai armijai reikalingas kiekvienas kareivis? Jei pesimistai galėjo guostis tokiomis mintimis, optimistai buvo tvirtai įsitikinę, kad turkai, gavę gerą pamoką, daugiau nebepuls ir Musa Dago armėnai kol kas galės pasidžiaugti ramybe.

Tačiau tik „politiniai protai“ tomis triumfo valandomis galvojo apie ateitį. Daugumą paprastų žmonių apėmė neapsakomas pergalės džiaugsmas. Vos tik jaunieji pasiuntinukai, uždusę kaip Maratono bėgikai, atnešė į Miesto daubą žinią apie pergalę, Ter Haikazunas sušaukė muchtarus, kunigus bei kovoje nedalyvavusius mokytojus ir visos minios priekyje patraukė į mūšio lauką.

Tuo metu Gabrielis su Čaušu Nurhanu, Avakianu ir grupių vadais aptarė, kokia bus nakties sargyba. Būrius, kurie dalyvavo kovoje, pakeis antrosios apkasų eilės vyrai. Kovotojai galės dvidešimt keturias valandas praleisti su saviškiais Miesto dauboje. Čaušas Nurhanas negalėjo pakęsti, kad pergalę laimėję būriai į stovyklą grįžtų „kaip civilių kiaulių banda“. Jis be gailesčio privertė mirtinai išvargusius karius išsirikiuoti, padalijo juos į būrius ir sudarė įspūdingą koloną, kuri saulei leidžiantis, būgnų tratėjimo ir barbariškų Nurhano korneto garsų lydima, pajudėjo Miesto daubos link.

Bet kai kelio viduryje kariškių rikiuotė ir civilių eisena susitiko, net ir senas vilkas Nurhanas negalėjo nieko padaryti. Graži rikiuotė subyrėjo ir virto nesuvaldoma maišalyne. Tuo metu Gabrielis pajuto keistą atsipalaidavimą. Jam atrodė, kad egzistuoja trys Gabrieliai: vienas seniai pažįstamas, antras naujas, įsileidęs į avantiūras ir baisius dalykus, visai jam netinkamus, o trečias – tikrasis, realus. Šis trečiasis, regis, neturėjo nei kūno, nei tėvynės ir blaškėsi tarp dviejų pirmųjų. Tas tikrasis Bagratianas buvo toks apdujęs, kad net negalėjo suvokti žodžių, kuriuos kalbėjo Ter Haikazunas:

– Ne tik mūsų vyrų drąsa… Jūsų gynybos planas… Jau daugelį savaičių… Kruopštus darbas… Turime būti dėkingi… Griežta drausmė mums padės ir ateityje… Tegul Dievo malonė…

Gabrielis pasijuto esąs didelių įvykių centre. Žmonės aplink jį netriumfavo, bet ir neverkė, tai buvo keistas vieno ir kito mišinys, kažkas sūraus ir saldaus, besiveržiančio iš sukrėstų sielos gelmių. Tūkstančiai kūnų artinosi prie jo, trokšdami jį paliesti. Švelniai atlošti moterų veidai, palenktos mergaičių kaktos. Visos moterys buvo užsikabinusios monetų vėrinius, kurie skambėjo ir žvangėjo. Rankos, rankos, siekiančios jo rankų, lūpos, liečiančios jo rankas. Jį apėmė kažkoks nežemiškas nuovargis, išnykimo pojūtis. Neišnarpliojama balsų raizgalynė dėkojo ir šimtus kartų siuntė jam palaiminimus. Jis ne tik išvedė juos iš nelaisvės namų, jis apsaugojo juos nuo mirties dykumoje. Davė jiems begalinę viltį, kad jų gyvybė nenutrūks.

Tai buvo trumpas, bet tikrai mitologiškas įšventinimas. Tikriausiai taip seniausiais laikais gentis rinkdavo karalių, ne stipriausią ir šiurkščiausią vyrą, o tokį, kurio tėvus visi prisimena, subtilų, prie kurio negalima per daug prisiartinti, pusiau svetimą, kuris ir būdamas tarp jų buvo kažkur toli, nesuprantamą, švelnų savo griežtumu ir griežtą švelnumu. Gabrielis nejautė džiaugsmo, veikiau nejaukų drovumą. Juk jis niekuo ypatingai nenusipelnė. Kiekvienas kitas kariškis būtų panašiai rengęsis Damladžko gynybai. Ne aštrus protas, o tiesiog gamtos sąlygos nulėmė pergalę. Prieš jo akis linksėjo žilos muchtarų galvos. Tie kietakakčiai valstiečiai, kurie į jį, užsienietį, ne visada žiūrėjo draugiškai, stverdavo jo ranką norėdami pabučiuoti kaip tėvo ranką. Tas rankų bučiavimas jam atrodė bjaurus. Jo dešinioji ranka gynėsi iš paskutiniųjų. Mielu noru būtų ją paslėpęs kišenėje. Jis iš lėto brovėsi pro spūstį. Troško tik vieno: nusiskusti, nusiprausti, ilgai trinti kūną nuo galvos iki kojų, o tada pajusti ant kūno lengvą šilkinę pižamą.

Minia visą laiką užtverdavo kelią. Visą laiką jis turėjo kęsti rankų bučiavimą ir klausyti padėkos žodžių. Žvalgėsi pagalbos, artimo žmogaus veido. Pagaliau pastebėjo Iskuhi, kuri visą laiką ėjo iš paskos. Jis pasviro į ją, lyg jos silpnas kūnas galėtų jį palaikyti. Ji pamatė, kad jis mirtinai išblyškęs, ir dešine ranka tvirtai suspaudė jo alkūnę, lyg jausdama, kad jam reikia atramos.

– Žiuljetė laukia, viską paruošusi, – sušnibždėjo ji.

Jis klausėsi ne jos žodžių, o prisilietimo. Ji žengė šalia tarytum vesdama aklą žmogų. Staiga jis nustebo, kad šiandien pralietas kraujas ir daugelio mirtis jo nė kiek nejaudina.

Palapinėje Gabrielį pirmiausia nuskuto vieno kaimo barzdaskutys, tada jis pradėjo rūpestingai praustis. Žiuljetė jam padėjo. Ji šildė katile vandenį, pylė į guminę vonią, paruošė frotinį rankšluostį ir pižamą, kurią, kaip žinojo, Gabrielis labausiai mėgo. Kol jis maudėsi, ji stovėjo lauke. Per ilgus santuokos metus jie nebuvo nustoję vienas kito gėdytis. Maudynės užtruko labai ilgai. Jis trynėsi odą aštriu šepečiu, kol ši paraudo. Juo ilgiau prausėsi, juo nekantriau bandė nusitrinti nuo savo odos šiandieną, tuo sunkiau jam buvo atrasti save. Net ir tada, kai jo kūnas netrukus buvo visiškai švarus, jame nebeatsivėrė „abstraktus žmogus“, tas, kuris atkeliavo į Johunoluką. Žiuljetės veidrodyje su žvakėmis, stovinčiomis iš šonų, pamatė savo buvusį veidą. Ir vis dėlto sieloje kažkas negrįžtamai pasikeitė, jis tik nesuvokė kas.

Lauke ji tyliai paklausė:

– Ar jau nusiprausei, Gabrieli? Ar galiu įeiti?

Ir ji įėjo, nuolanki, kokios jis niekada nebuvo matęs, nepabrėždama savo svarbos, klusni, tarytum kažko tykanti.

– Išneškime vandenį, – tarė paslaugiai, nešaukdama tarnų. Juodu ištempė guminę vonią už palapinės ir išpylė vandenį. Gabrielis jautė, kad Žiuljetė pasirengusi švelnumui. Ji sutiko jį labai susijaudinusi, ji juo rūpinosi, nenorėjo, kad jam pasitarnautų kieno nors kito rankos. Gal atėjo valanda, kai tai, kas joje svetima, ištirpo ir prisitaikė prie jo taip, kaip ten, Paryžiuje, kai visa, kas jame buvo svetima, paklusdavo jai.

„Kiek mums dar liko?“ – klausė jis save, nes po šiandieninės pergalės nustojo tikėti, kad išsigelbės. Užrišo palapinės angą. Švelniai patraukė Žiuljetę ant lovos. Juodu gulėjo susiglaudę, be žodžių. Žiuljetės švelnumas buvo kažkoks naujas, pilnas pagarbos. Jos akys buvo pilnos ašarų, virpėdama nuolat kartojo:

– Aš taip dėl tavęs bijojau…

Jis žvelgė į ją tarytum iš tolo, lyg nesuprasdamas jos nerimo. Nors ir nenoromis, mintys nuklydo į brutalią kasdienybę, į padėtį pozicijose. Kad tik sargyba šiąnakt neprarastų budrumo, neužmigtų, būtų laiku pakeista! Kas žino, gal turkai planuoja pulti naktį? Gabrielis nebepriklausė Žiuljetei, nebepriklausė sau. Bandė susivaldyti, sulaikyti esmę. Iš jo porų veržėsi prakaitas. Kai Žiuljetė pasislinko dar arčiau, jis negalėjo jai įrodyti savo meilės. Jų santuokoje tai atsitiko pirmą kartą.

Pergalės šventė Miesto dauboje užtruko iki pat paryčių. Suvalgyta daugiau charisos ir išgerta daugiau vyno, negu leido vidaus tvarkos komitetas. Bet Ter Haikazunas į tai žiūrėjo pro pirštus. Šios nakties didvyris buvo Čaušas Nurhanas. Jam suteiktas garbės vardas „Eleonas“ – Liūtas. Šis graikiškas žodis atėjo iš senų senovės ir reiškė pagarbą narsiems vyrams.

Antras skyrius 

BERNIUKŲ IŠDAIGOS

 Сделать закладку на этом месте книги

Visiškas karinio dalinio sutriuškinimas ant Musa Dago sukėlė didžiausią sąmyšį Anatolijos hiukiumete. Kokia didžiulė gėdos dėmė ant turkų herbo! Kiekvienos karingos nacijos jėga priklauso nuo magiško tikėjimo savo nenugalimumu. Šį tikėjimą ji sumaniai skleidžia. Nesėkmingas karas dažnai gali tokią naciją nusviesti dešimtmečius atgal, tuo tarpu kitos tautos, pirmiausia pasiryžusios tik gintis, lengviau pakelia karines nesėkmes ir net sugeba iš jų pasimokyti. Bet baisiausias pažeminimas karingai „aukštesniajai“ klasei – gauti kruviną pamoką nuo „vidinio priešo“, nuo niekingos mažumos, besiverčiančios prekyba, amatais ar mokslais. Karingajam sluoksniui tada tiesiog ima slysti iš po kojų žemė, nes karo amatas staiga pasirodo ne toks jau ir garbingas. Juk profesionaliems didvyriams išpėrė kailį visiškai nekaringi diletantai, skystablauzdžiai inteligentai. Rugpjūčio ketvirtosios mūšyje kaip tik taip ir atsitiko.

Gerai pasvarsčius darėsi aišku, kad pralaimėjimas buvo apmaudesnis negu nesėkmės Vane ar Urfoje. Juk ten buvo armėnų miestai su dideliu gyventojų skaičiumi, be to, sukilimai prasidėjo rusų armijos grėsmės akivaizdoje. Atkaklus Vano pasipriešinimas artėjant imperijos priešo kariuomenei netgi užsienio politikos požiūriu buvo tikra dovana, nes tai buvo galima pabrėžti a posteriori  įtikinamai aiškinant nusikaltimus prieš armėnų bendruomenę. Štai aiškus įrodymas, kad armėnai yra valstybės išdavikai ir kad būtinai reikia jų atsikratyti. Tiesa, valstybiškai mąstantiems protams neatėjo į galvą pasvarstyti, kur čia priežastis, o kur pasekmė. Nešvari ir labai tingi pasaulio sąžinė, galingųjų rankose esanti spauda ir jos suformuotos skaitytojų smegenys sukūrė tokį iškraipytą vaizdą, koks jiems buvo parankiausias. Apie Vano įvykius kai kurie užsienio laikraščiai pasipiktinę rašė, o skaitytojai dar labiau pasipiktinę skaitė, kad „armėnai stojo prieš Osmanų imperijos tautą, kuri kariauja sunkų karą, pakėlė ginklą ir perėjo į rusų pusę. Todėl armėnų gyvenamus vilajetus būtina išvaduoti iš armėnų ir išsiųsti juos į tremtį“. Tą patį skelbė ir turkų publikacijos, tačiau niekas nerašė priešingai, nerašė tiesos: „Vano ir Urfos armėnai, apimti siaubo dėl seniai vykstančių deportacijų, tol gynėsi nuo turkų kariškių, kol juos galų gale išgelbėjo rusų armijos atėjimas.“

Alachas didis, žinoma, bet ką galima parašyti apie Musa Dago gyventojų sukilimą? Politiškai jo nepanaudosi, o žinia apie jį gali pridaryti daug žalos. Pakaktų, kad ir kitose vietovėse, Musa Dago pavyzdžiu, atsirastų dar vienas kitas Bagratianas, ir imperijai iškils rimtų sunkumų. Mirtis kiekvieno armėno sielai – seniai nuspręstas dalykas, o kadangi šen ar ten dar buvo paslėptų ginklų, panašių keblumų galėjo kilti bet kur.

Antiochijos gyventojai, nuo kurių Musa Dage patirta gėda vis dar buvo slepiama, matė, kad kaimakamo posėdžių kambaryje šviesa dega iki vėlyvos nakties, todėl jautė, kad atsitiko kažkas negera. Provincijos viršininkas vadovavo didelei konferencijai, kurioje dalyvavo keturiolika ponų. Atrodė, kad išsipūtęs viršininko pilvas sulig kitu atodūsiu stumtelės posėdžių stalą. Žmogaus su nesveikomis kepenimis veidas, juodai rudi maišeliai po akimis viską slopinančioje žibalinės lempos šviesoje atrodė geltonesni negu paprastai. Patarėjai rungtyniavo gražbylingomis kalbomis, bet viršininkas susirūpinęs ir sutrikęs tylėjo. Suglebę, švariai nuskusti skruostai dribo ant plačiai iškirptos apykaklės, fesas buvo nuslinkęs ant kairiojo smilkinio, o tai reiškė, kad viršininkas blogai nusiteikęs ir nori miego. Į kairę nuo kaimakamo sėdėjo Antiochijos karinis komendantas, žilabarzdis pulkininkas, senojo stiliaus binbašis mažomis akimis ir rausvais kaip kūdikio skruostais. Iš tolo galėjai suprasti, kad savo ramybę ir patogumus jis pasiryžęs ginti iki paskutinio kraujo lašo. Šalia – jo pavaduotojas, dar palyginti jaunas juzbašis, keturiasdešimt dvejų metų majoras, buvo visiška savo viršininko priešingybė, taip dažnai būna panašiose kariškose porose. Liesas, išsekusio veido vyras, valingas, giliai įdubusiomis akimis, santūriu žvilgsniu kartkartėmis leidžia suprasti aplinkiniams: „Kokia nelaimė, kad turiu tampyti su savimi tą seną griozdą, nevykėlį pulkininką! Juk jūs mane pažįstate ir žinote, kad aš sugebu viską, kad viskas, ko imuosi, man pavyksta. Nes priklausau Itihado kartai.“

Vienas iš sumušto dalinio karininkų, vienintelis miulazimas, išlikęs gyvas rugpjūčio ketvirtąją, tas pats, kurį Bagratianas nuogą pasiuntė į Antakiją perduodamas žinią, stojo priešais konferencijos dalyvius su raportu. Nieko keista, kad jis, norėdamas pateisinti pralaimėjimą, armėnų gynybines pajėgas piešė tirščiausiomis spalvomis. Musa Dago viršuje jie labai stipriai įsitvirtinę, jų ten mažiausiai dešimt, o gal ir dvidešimt tūkstančių. Be to, jie, matyt, jau ne vienerius metus kaupė ginklus, amuniciją ir maisto atsargas, todėl dabar galės priešintis neribotą laiką. Jis, miulazimas, savo akimis matė du gerai įtvirtintus kulkosvaidžius, kurie ir nulėmė skaudų pralaimėjimą, nors armėnų buvo dešimteriopai daugiau.

Kaimakamas nepratarė nė žodžio, pasirėmė dešine ranka galvą ir žvilgtelėjo į Osmanų imperijos karinį žemėlapį, nors už visos valstybė reikalus čia niekas nebuvo atsakingas. Bet hiukiumeto valdininkai kartais savo malonumui vėliavėlėmis žymėdavo frontų padėtį. Nepaisant geranoriškų valdininkų pastangų, ateitis atrodė niūriai. Vėliavėlės vis giliau skverbėsi į Turkijos kūną. Envero Pašos vadovaujamas karas toli gražu nepateisino generalisimo šlovės. Iš Kaukazo armijos, geriausių dalinių, teliko nepalaidoti skeletai, nusėję slėnius ir kalnų perėjas. O rusai jau stovi prie Persijos sienos, žiūrėdami į Mosulą, ir vejasi Dževdedą Pašą, Envero svainį, žinomą generolą, organizavusį armėnų skerdynes. Anglai su savo indais ir gurkchais40 grasina Mesopotamijai.

Didžioji Džemalio ekspedicija į Suecą įklimpo smėlyje tiesiogine šių žodžių prasme. Dykumų smėlis prarijo karius ir ginkluotę. Tuo tarpu sąjungininkai nuo Galipolio pusiasalio pusės, palaikomi milžiniškų savo laivyno pabūklų, jau kone laužiasi į Stambulo vartus. Visuose šiuose frontuose išeikvoti begaliniai kiekiai žudymo priemonių ir kitų karinių medžiagų. Turkija beveik neturi savos karinės pramonės, ji visiškai priklausoma nuo Krupo gamyklų Esene ir nuo Škodos Pilzene. Šie mirties tiekėjai nepajėgia iki soties patenkinti net savo artimesnių klientų, nes paklausa darosi begalinė. Tik mažutė dalis milžiniškos masės kasdien gaminamų patrankų, haubicų, granatsvaidžių, kulkosvaidžių, rankinių granatų ir granatų su mirtinomis dujomis nutekėdavo Turkijai ir būdavo kuo greičiausiai siunčiama į įvairius frontus. Todėl didžiuliai užnugariai neturi ne tik kareivių, bet ir ginklų bei amunicijos.

Gal todėl Ketvirtosios armijos veikimo zonoje Sirijoje padėtis buvo blogiausia. Juk Džemalis Paša rengia antrąją Sueco ekspediciją ir visas turimas jėgas pamažu traukia į Palestiną. Šiaip ar taip, iš Damasko ir Jeruzalės į Sirijos miestus nuolat ateidavo primygtiniai prašymai atsiųsti daugiau vyrų, ginkluotės ir maisto. Kulkosvaidžiai buvo nepasiekiama svajonė. Kaimakamas, išgirdęs šį žodį iš vargšo miulazimo lūpų, pažvelgė į jį sunkiu ir niūriu žvilgsniu ir sumurmėjo:

– Kulkosvaidžiai?

Senasis geraširdis binbašis su rausvais kūdikio skruostais čia užsidėdavo, čia nusiimdavo akinius, nors skaityti nieko nereikėjo. Gal tiesiog norėjo parodyti, kas čia toliaregiškiausias. Jis palingavo galvą ir pažvelgė į miulazimą.

– Nelaimė atsitiko dėl jūsų kvailumo ir lengvabūdiškumo. Juk įstatuose griežtai nurodyta prieš puolant gerai išžvalgyti priešo pozicijas. Bet dabar, kai reikalai pasisuko taip blogai, aš klausiu kaimakamą: ko tu nori? Ar verta aukoti dar daugiau mūsų žmonių? Ar leisime tiems prakeiktiesiems padvėsti ant kalno? Juk jie mums visiškai netrukdo. Deportacija yra jūsų darbas, ne mūsų. Jūs, civiliai, turite su tuo susidoroti. O jei jie iš tikrųjų turi dešimt tūkstančių ginkluotų kovotojų ar daugiau?..

Raudonplaukis miudiras pakėlė ranką prašydamas žodžio:

– Jie neturi ir penkių šimtų šautuvų, neturi net trijų šimtų. Aš tai puikiai žinau, juk aš, nachidžijos valdytojas, esu buvęs tuose kaimuose.

Binbašis nusiėmė nuo nosies akinius taip pat beprasmiškai, kaip pirma buvo užsidėjęs.

– Protingiausia būtų palikti visą šį reikalą ramybėje. Prakeiktieji armėnai ištrėmė patys save. Ko jums dar reikia? Pajūryje gyvena įvairūs žmonės, graikai, arabai. Argi jų akivaizdoje turėsime kariauti šį kvailą karą? Jei surinksiu visus iš fronto atitrauktus apylinkių dalinius, neišeis nė keturių reguliariųjų būrių. O valkatos, kurdai ir kiti sukčiai, kuriuos galėčiau sušaukti, perrėš gerkles ne tik armėnams, bet ir jums. Todėl patikėkit: dabar protingiausia patylėti.

Atkaklusis juzbašis su giliai įdubusiomis akimis jau gerą valandą rūkė vieną cigaretę po kitos nepratardamas nė žodžio. Dabar jis atsistojo ir ėmė pagarbiai prieštarauti savo viršininkui:

– Efendi binbaši, nors jus ir gerbiu, turiu pareikšti nuostabą dėl jūsų žodžių. Kaip galėtume nuslėpti šią didelę nelaimę, per kurią nužudytas kuopos vadas, trys karininkai ir apie šimtas kareivių? Neatleistinas aplaidumas yra jau tai, kad mes kelias valandas neišsiuntėme pranešimo. Tuoj po šios konferencijos jūsų nurodymu aš parašysiu ataskaitą vyriausiajam štabui.

Binbašis tiesiog susmuko. Jo skruostai dar labiau paraudo. Pirmiausia, majoras buvo teisus, jis visada teisus, o antra, jis tikras šėtonas. Bet kaimakamas, regis, tik dabar pabudo iš snaudulio.

– Aš likviduosiu šį židinį savo regiono ribose.

Tai buvo atsargus biurokratinis posakis, reiškiąs nelengvą sprendimą, kuriame didelį vaidmenį vaidino baimė, kad Alepo vali  bus labai nepatenkintas. Kasdien ateidavo nurodymai kuo greičiau ir griežčiau vykdyti deportaciją. Septynių kaimų sukilimas galėjo kaimakamui kainuoti galvą, nes jis rodė, kad armėnai nebuvo nuginkluoti, kad priežiūra buvo menka. Jei apie tai, kas įvyko, vali  gaus nepagražintą ataskaitą, kaimakamui iš jo ir iš Itihado nėra ko tikėtis malonės. Todėl pranešimas turėjo būti aptakus ir nelabai tragiškas.

Čia įsikišo senasis pulkininkas:

– Kaip tu juos likviduosi, jei tavo zaptijai lydi tremtinių kolonas, o kareiviai fronte? – Jis prisimerkė ir pagiežingai dėbtelėjo į majorą. – O tau, juzbaši, įsakau raporte pareikalauti keturių batalionų ir kalnų patrankų baterijos. Nes be kareivių ir artilerijos negalėsime apsupti didžiulio kalno.

Juzbašis apsimetė nepastebėjęs senio įtūžio:

– Efendi binbaši, tavo įsakymą supratau. Jo ekscelencija generolas Džemalis Paša paprastai visus pranešimus išklauso asmeniškai. Gali būti tikras, kad jis tave palaikys, juk armėnų tremtis yra jo draugų sumanymas. Jis nepakęs, kad būrelis driskių krikščionių tyčiotųsi iš tavęs.

Išgirdę didžiojo generolo vardą pasitarimo dalyviai ėmė reikšti įvairiausias nuomones. Vienas iš jaunesniųjų miudirų net išdrįso tvirtinti, esą Džemalis Paša, nepaisant jo svarbaus vaidmens vyriausybėje, armėnų klausimu nėra labai patikimas, Adanoje net leidęsis su jais į derybas.

Tuo tarpu kaimakamas, atrodo, vėl apimtas snaudulio, tvirtai nusprendė vieną dalyką. Jam reikia susivienyti su galingiausiu vyru, su majoru, o senąjį binbašį pasmerkti pražūčiai. Šiaip ar taip, atpirkimo ožys buvo surastas, nors veikti reikėjo apdairiai ir iš lėto. Kaimakamas garsiai nusižiovavo ir trinktelėjo lazdos dramblio kaulo rankena į stalą.

– Posėdį tuo ir baigsime. Prašau juzbašį dar valandėlę pasilikti ir aptarti pranešimus civilinei ir karinei valdžiai. Efendi binbaši, savo ataskaitą duosiu jums peržiūrėti.

Kitą rytą buvo išsiųsti du ilgi ir painūs pranešimai. Pikti atsakymai atėjo tik po penkių dienų. Musa Dagą, buvo sakoma juose, būtina bet kokiomis sąlygomis nedelsiant užimti turimomis priemonėmis. Vienintelė nuolaida binbašiui buvo skyrimas dviejų dešimties centimetrų lauko haubicų, kurios buvo gabenamos iš Hamos į Alepą, o dabar nukreiptos į Antakiją. Haubicos atkeliavo į paskirties vietą tik septintąją dieną, o tai buvo jau rugpjūčio dvyliktoji. Jas prižiūrėjo jaunutis leitenantas, trys žemesnieji karininkai, dvylika senų rezervo artileristų ir pora murzinų arklininkų. Šias haubicas buvo labai sunku naudoti mūšiuose kalnuotoje vietovėje.

Kai kuriuo požiūriu Stefanui buvo sunkiau negu tėvui, kuris Musa Dagą prisiminė dar iš vaikystės. Berniukas augo Europoje tarp prancūzų mokinių ir iki kelionės į Johunoluką iš savo tautiečių pažinojo tik dėdes, tetas ir kitus giminaičius, kurie lankydavo Bagratianų porą Paryžiuje, Šveicarijoje ar Stambule. Tai buvo žmonės, atrodantys kaip ir visi europiečiai, su Stefanu jie kalbėdavo paprasta prancūzų kalba. Todėl juo didesnė atrodė permaina, įvykusi tą dieną, kai berniukas pirmą kartą įžengė į mokytojo Hapeto Šatachiano klasę.

Per trumpą laiką tie keturiolika metų Europoje, taigi visas jo gyvenimas, buvo tarytum ištrinti. Jis grimzdo, jei taip galima pasakyti, į savo tautos būtį dešimteriopai giliau ir akivaizdžiau negu tėvas. Keista atrodo mintis, kad berniukas, jei paslaptingas likimas nebūtų jo nubloškęs į Siriją, niekada nieko tikra nebūtų sužinojęs apie savo kraujo ryšius, taigi ir apie savąjį  . Su Gabrieliu Bagratianu viskas buvo kitaip. Jo grįžimas į gimtąją dirvą buvo būtinybė ir valios aktas. Taip turėjo įvykti. Jį skatino nepermaldaujami faktai ir toji jėga, kuri slypėjo už įvykių. Krauju būdamas arčiau savo protėvių gimtinės, jis vis dėlto buvo daug toliau nuo jos negu Stefanas. Jau vien dėl savo vedybų Gabrielis atsidūrė tarp dviejų tautų. Iš pradžių jam, svetimšaliui, netgi pasirodė „netaktiška“ vietiniams žmonėms siūlyti išsigelbėjimo planą. Gal čia ir buvo priežastis to šventiško ir kartu prieštaringo jausmo, apėmusio jį po rugpjūčio ketvirtosios pergalės. Kitaip buvo Stefanui. Nors jo kraujas buvo dvejopas, motinos įtaka, regis, darėsi visai menka.

Moteriška Žiuljetės įtaka vyrui turėjo kur kas didesnės reikšmės Gabrielio prigimčiai negu jos motiniška įtaka sūnui. Dažnai atrodydavo, kad tėvas yra labiau veikiamas skirtingo kraujo negu sūnus. Stefanui viskas buvo labai paprasta. Jis tapo rytiečiu armėnu berniuku, tokiu, kokie buvo visi mokiniai aplink jį. Kodėl? Kitaip jis nebūtų galėjęs įtvirtinti savo įtakos. Manieringam ir beždžioniškai lanksčiam jaunimui nedarė nė mažiausio įspūdžio puikiai išauklėto Stefano elgesys ar žinios. Nepadėjo nei puikus prancūzų kalbos mokėjimas žodžiu ir raštu, nei gražiai deklamuojamos Lafonteno pasakėčios ar Viktoro Hugo eilės, nepadėjo ir solidžios geografijos žinios. Apie geografiją Johunoluko vaikėzai ir mergiotės turėjo savo supratimą, jie apskritai savotiškai aiškindavo išdidų ir populiarų liaudišką eilėraštį apie „šviesų vaikelį“. Kai Stefanas jiems kalbėdavo apie Vakarų miestus, jie juokdavosi iš jo kaip iš prasto pasakų pasakotojo, taip pat jie juokdavosi, kai jis mokyklinius vadovėlius nešdavosi po pažasčia, o ne ant galvos, kaip reikalauja senas paprotys. Juk ir moterys grįždamos nuo šulinio neša ąsotį ne po pažastimi, o gražiai užsideda jį ant galvos arba ant peties. Kas per bukagalviai tie europiečiai! Tokiomis progomis Stefanui tekdavo išklausyti išmintingų liaudiškų posakių:

– Gal jūs ir kupranugarį girdote su šaukštu?

Visai priešingai negu inteligentai, tokie kaip Šatachianas, kurie negalėjo atsigėrėti kiekvienu Vakarų laimėjimu ir palaimingu Europos estetikos dvelksmu (Žiuljetė), paprastas Musa Dago kaimų jaunimas buvo geriausios nuomonės apie čionykštį gyvenimo būdą ir laikė jį vieninteliu įmanomu. Juk dėl skirtingų gyvenimo formų pranašumo galima ginčytis. Vienam kojas įskausta sėdint rytietiškai, kitas nemėgsta sėdėti ant kėdės. Tikėjimas, kurios formos geresnės, o kurios blogesnės, priklauso ne nuo jų absoliučios vertės, nes tokios iš viso nėra, o nuo aplinkos diktato. Stefano aplinka jau po pirmosios pamokos pareiškė, kad jo angliška eilutė, plati apykaklė, rankogaliai, kojinės ir suvarstomi batai yra kvaila ir provokuojanti apranga. Jei Stefanas būtų buvęs išpaikintas lepūnėlis, būtų iš karto paprašęs tėvą nebeleisti jo į mokyklą. Bet jis priėmė iššūkį. Jau žinome, kaip jis po ilgų ginčų išsikariavo iš motinos, kad leistų jam vilkėti šių vietų vaikų drabužiais. Netrukus jis jau išdidžiai vaikštinėjo Johunoluko bažnyčios aikštėje su šalvarais, entario švarku ir agilo šalikėliu ant kaklo. Kojos buvo apautos ne suvarstomais batais, o pusbačiais be kulno. Žiuljetei tai pasirodė siaubinga. Bet Iskuhi iš karto stojo berniuko pusėn.

– Kodėl gi jis negali vilkėti mūsiškais drabužiais? – klausė ji. – Argi jie ne tokie pat gražūs kaip ir europietiški?

Bet Žiuljetė žvelgė į sūnų priekaištingu žvilgsniu.

– Atrodo, lyg jis visa tai būtų išsinuomojęs maskaradui.

Su naujais drabužiais Stefanas, kuris buvo gražus berniukas, tapo panašus į puikų princą iš senovinių persiškų miniatiūrų. Žiuljetė tai suprato, bet kartu jautė, kad šis princas nebeturi nieko bendra su jos sūnumi. Juodu su Stefanu sudarė sutartį: į mokyklą jis galės eiti „persirengęs“, bet namie turės vilkėti „normaliai“. Po pasitraukimo ant Damladžko sutartis nustojo galioti, nes čia nebuvo namų, taigi nebuvo ir to, ką galima vadinti „normaliu“. Nuo tada Stefanas nevilkėjo nieko kito, tik entarį ir šalvarus. Beje, Žiuljetė retai matydavo jį Trijų palapinių aikštėje, jis ateidavo tik papietauti ir pernakvoti. Kai pasirodydavo, visada būdavo susijaudinęs, suprakaitavęs, nekantrus. Motina nebeturėjo jam jokios įtakos. Galėjai pamanyti, kad jis niekada nepažinojo civilizuoto gyvenimo. Žiuljetė beveik negalėdavo su juo susikalbėti.

Taip, Stefanas pasikeitė. Niekas nežinojo, kiek pastangų jam kainavo grįžti į pirmykštę primityvią būseną. Dabar jis vilkėjo tokiais pat drabužiais kaip ir kiti. Bet iš pradžių tie drabužiai buvo gėdingai švarūs ir nė trupučio neapiplyšę. Švara buvo silpnybė, – tą jis ir pats suprato, – kuri slypėjo jo viduje. Jo neapleisdavo nemalonus jausmas, kai rankos ir kojos būdavo purvinos, panagės pajuodusios, plaukai nešukuoti. Kartą dar Johunoluke, kai jis užsikrėtė utėlėmis, motina su pasibjaurėjimu apvyniojo jam galvą žibalu sumirkytu rankšluosčiu, ir Stefanas pasijuto labai nelaimingas.

Palyginti su kaimo jaunimu, jam visada kažko trūkdavo. Pavyzdžiui, jo kojos ilgai liko baltos ir švelnios, kad ir kaip jis stengėsi braidyti po dulkes, purvą ir dumblą ir, nepaisydamas pavojų, kabarotis po uolas. Bet rezultatas būdavo tik įdegis, pūslės ir nubrozdinimai, kuriuos ne tik skaudėdavo, už juos jis gaudavo ir namų arešto. Kaip jis pavydėdavo savo draugams jų nesužeidžiamų kojų, rudų, kietų pėdų, daug atsparesnių už jo. Stefanas turėjo daug iškentėti, kol jį pripažino savu. Visi tie Haikai ir Hakopai, Anahitos ir Sonos ilgai žiūrėjo į jį kaip į išsišokėlį, niekaip nesugebantį sulaukėti. Kai reikia išsiaiškinti valdžios ir lygybės


убрать рекламу






klausimus, net ir paprasti gamtos vaikai persiima neapykantos ir kastų skirtumų dvasia, kad išlaikytų savo privilegijas. Kaimo berniukai leisdavo Stefanui pajusti, jog jis jiems nelygus, o puikūs jo tėvo namai, ponas mokytojas Avakianas ir būrys tarnų nekelia jiems pagarbos, jie nepripažįsta jo saviškiu.

Kuo gi Stefanas galėjo pasikliauti kovodamas dėl šios nepaprastos karjeros? Garbės troškimu, energija, kurie kartais neatitikdavo jo kūno jėgų? Be to, jis galėjo panaudoti dar vieną svarbią savybę, kurios kaimiečiai vaikai neturėjo. Net Haikas, jau peržengęs per keturiolika metų, ištįsęs, stiprus, neginčytinas gaujos vadeiva, nesugebėjo taip planingai, susikaupęs ir nuosekliai protauti kaip Stefanas, atsivežęs šį sugebėjimą iš Europos. Rytuose vaikai pamiršta savo planus nė nepradėję jų vykdyti, trumpalaikiai sumanymai, nesuprantami instinktai blaškydavo juos kaip vėjas sausus lapus. Kai stebėdavai juos laisvu nuo mokyklos metu, jie būdavo panašūs į laukinių žvėrelių būrį, kuris beprasmiškai, nežinia kieno skatinamas, puldinėja čia vienur, čia kitur be jokio aiškiai matomo tikslo. Kai jie lyg paukščių būrys pasklisdavo po nesaugomus sodus, čia dar galėjai įžvelgti kažkokią prasmę, bet dar dažniau jie lyg demonų genami slėpdavosi kalnų krūmokšniuose, susirinkdavo prie džiūstančios balos arba laukuose, imdavo voliotis po purvą. Tokie žygiai dažnai baigdavosi savotiška religine ar greičiau pagoniška ceremonija, kurios jie patys nė nesuvokdavo. Prasidėdavo tuo, kad jie sustodavo ratu, apsikabindavo, tyliai niūniuodami linguodavo galvas, paskui balsai ir ritmiški judesiai darydavosi smarkesni, kol galų gale visi imdavo spiegti ir tiesiog apsvaigdavo. Kai kuriuos ši ceremonija veikdavo taip stipriai, kad jie užversdavo akis, o iš burnos imdavo trykšti putos. Taip elgdamiesi jie nesąmoningai, iš savo naivumo to nesuprasdami, kartodavo seniai žinomą kai kurių dervišų ordinų praktiką epileptišku savęs įveikimu susijungti slapta sąjunga su pirminėmis visatos jėgomis. Jie niekada nebuvo matę, kad tai darytų suaugusieji, tačiau tokių kraštutinybių poreikis tiesiog tvyrojo šių kraštų ore. Europietis Stefanas tokių ekstazių metu sutrikęs traukdavosi į šalį. Tačiau ir augalotas, sumanus Haikas jose nedalyvaudavo, galbūt todėl, kad jautėsi sklidinas tų jėgų, kurių kiti norėjo įgauti linguodami ir staugdami.

Kartais ir Stefanui pavykdavo suburti vaikus kokiems nors planingiems veiksmams, o po kelių sėkmingų bandymų net užsitarnauti šiokią tokią pagarbą. Tačiau didesnės valdžios savo bendraamžiams įgyti nepavyko. Jam trūko ir negalėjo netrūkti vienos jėgos, tos, kuri buvo lemiama vietinių paauglių gyvenime, – įžvalgios giminystės su gamta, giminystės, kurios neįmanoma išreikšti žodžiais. Kaip geras plaukikas vandenyje gali gulėti, sėdėti, eiti, šokti ir su didžiausiu malonumu mėgaujasi „savo stichija“, taip ir Musa Dago vaikai šalia kalno jautėsi visiškai savoje stichijoje. Jie buvo persmelkti juos supančios gamtos. Toji gamta buvo taip įaugusi jiems į kūną ir kraują, kad nei viduje, nei išorėje neegzistavo nieko daugiau. Kiekvienas vėjo judinamas lapas, kiekvienas nuo medžio krintantis vaisius, driežo čežėjimas, toli tekančio šaltinio teškenimas – visi šie tūkstanteriopi dalykai ne atsispindėdavo jų pojūčiuose, o buvo tų pojūčių dalis, lyg kiekvienas iš jų būtų įsikūnijęs Musa Dagas, lyg viskas kiltų iš jo vidaus. Jų kūnai buvo lyg pašto balandžiai, niekad nepaklystantys dėl žmogui nesuvokiamo gebėjimo orientuotis. Jų kūnai buvo tarytum plonos, lanksčios virgulės, kurios krūpčioja pajutusios paslėptus žemės turtus. Palyginti su jais, Stefano, taip ilgai vaikščiojusio negyvu asfaltu, kūnas buvo vikrus, ambicingas, bet gana nejautrus.

Kai žmonės ant Damladžko įkūrė stovyklą, kai tuščias bastymasis turėjo baigtis, o iš jaunimo imta reikalauti drausmės ir prasmingų darbų, tada ir Stefano autoritetas ėmė didėti, juk jo tėvas buvo gynybos vadas, taigi dalis jo spindesio krito ir ant sūnaus. Paauglių kohortą sudarė dešimties penkiolikos metų berniukai. Iš nedidelio skaičiaus mergaičių nė viena nebuvo vyresnė kaip vienuolikos metų, nes dvylikametės jau laikomos suaugusiomis.

Ter Haikazuno nurodymu ir vyresnieji berniukai laisvu nuo darbų laiku turėjo lankyti mokyklą. Bet iš sumanymo nieko neišėjo. Mokytojai būdavo arba gynybos pozicijose, arba užsiėmę stovyklos darbais, jie neturėdavo laiko ir apskritai vengė pamokų, nes laikė jas visai beprasmiškomis. Jei nekalbėsime apie Hapetą Šatachianą, vadovaujantį žvalgų grupei, ar Samvelą Avakianą, kurio užduotis buvo rūpintis pasiuntinių tarnyba, tai trys šimtai, o gal ir daugiau berniukų, sudarančių „lengvąją kavaleriją“, didesnę dienos dalį likdavo be jokios priežiūros. Stipriausi ir įžūliausi vaikėzai sudarė gaują, kuri leido laiką kaip tinkama. Tai buvo dvidešimt penki ar trisdešimt paauglių, išsiskiriančių iš „prastuomenės“ pasipūtimu ir žygių troškimu. Jie lakstė po Damladžko viršūnes, išnaršydavo visas įdubas, tarpeklius ir kauburius. Į savo žaidimų plotus išdrįsdavo įtraukti net gynybos pozicijas ir savo smalsumu erzindavo kovotojų būrius, muštruojamus griežtojo Čaušo Nurhano. Jiems draudė bastytis be tikslo. Tada jie pasidarė dar įžūlesni ir persimetė į teritoriją už gynybos žiedo, į aukštumas anapus perėjos, į slėnin atgręžtą šlaitą, į uolų plyšius ir vandens išgraužtus griovius pajūrio pusėje. Išeiti už Damladžko gynybos žiedo buvo nusikaltimas. Bet gauja mokėjo taip užmaskuoti savo žygius, kad niekas to nepastebėdavo. Stefanas ir Haikas, aišku, priklausė šiam būriui. Čia įsitrynė ir Sato, jos atsikratyti buvo neįmanoma. Nors Bagratianų šeima suteikė prieglobstį benamei bastūnei, žmonės nemėgo, kad ji draugautų su jų vaikais. Todėl Sato buvo visiškai priklausoma nuo gaujos nuotaikų. Kartais ją primušdavo ir nuvydavo šalin, kartais leisdavo būti kartu su visais. Čia, kaip ir visur kitur, ji laikydavosi nuošaliau. Kai paaugliai siausdavo po aukštumas ir daubas, ji visada bėgiodavo truputį toliau nuo jų. O kai gauja susirinkdavo Ąžuolų tarpeklyje ar kokioje kitoje neleistinoje vietoje už įtvirtinimų ribų, kai kas nors girdavosi, planuodavo naujas išdaigas arba kai jie linguodavo tarytum semdamiesi daugiau energijos, ji ilgesingomis akimis žvelgdavo į juos iš savo vienatvės. Kad ir atsiskyrusi, ji įsijungdavo į chorą savo gerkliniu balsu arba linguodavo tuo pat taktu kaip ir visas būrys.

Be Sato, šiame būryje buvo dar vienas likimo nuskriaustas vaikas. Jis buvo vardu Hakopas, ir Stefanas jį globojo. Kairiąją Hakopo koją prieš kelerius metus amputavo Antakijos karo ligoninės gydytojas. Dabar berniukas šokčiojo pasiremdamas paprasta lazda su viršuje prikaltu skersiniu. Nors atrama buvo niekam tikusi, Hakopas lakstė kaip pašėlęs, vikriai ir greitai. Taip dažnai būna su neįgaliaisiais. Jis niekuo nenusileisdavo dvikojams, bėgiodamas su jais neatsilikdavo nė per sprindį. Hakopas buvo iš geros šeimos, giminiavosi su Tovmasianais. Jo akys buvo susimąsčiusios, o plaukai šviesūs, tarytum auksiniai – šiuose kraštuose didelė retenybė. Labai mėgo skaityti, skaitė viską, ką rasdavo namuose, kalendoriuose spausdinamas istorijas ir panašius dalykus. Johunoluke pradėjo skolintis knygas iš Stefano. Jis buvo laikomas gabiu mokiniu, nors tai, nepaisant kilnaus pavyzdžio, kurį rodė vaistininkas Grikoras, nepaisant liaudies poezijos pagyrų besimokantiems, nebuvo didelis privalumas berniukų draugijoje. Tiesa, ir pats netroško būti knygų žiurke, jis norėjo bėgioti, žaisti, karstytis po uolas, peštis, o kai prasidėjo karas, vykdyti pasiuntinio, žvalgo ar stebėtojo pareigas ne blogiau už kitus. Stefanas, kurį traukė prie Hakopo jau vien jo plaukų spalva, visada užstodavo jį, ir ne tik iš gailesčio. Tačiau Haikui Hakopo pretenzijos nepatiko. Be jokių sentimentų jis jam leisdavo pajusti, kad invalidas niekam nereikalingas.

Haiko atvejis buvo ypatingas. Būdamas keturiolikos su puse metų jis jau visiškai įkūnijo niūroką suaugusio kalnų armėno charakterį. Jo liesumas, lėta, palinkusi eisena, į priekį nusvirusios didelės rankos – viskas liudijo valdingą senos, savimi pasitikinčios tautos išdidumą, kuris aiškiai skirdavo jį nuo daugumos berniukų gaujos narių, kuriems buvo būdingas rytietiškas nerimas. Savo diasporos miestuose armėnai panašūs į gudrųjį Ulisą – juk ne veltui „Odisėjos“ herojaus paveiksle susilieja klasta ir tremtinio psichologija – bet tikras kalnų armėnas yra nekantrus ir užgaulus. Šias savybes jis jungia su dideliu veiklumu priešpastatydamas jas turkų meditatyvumui ir lėtumui. Tokių charakterio bruožų susidūrimas leidžia daug ką paaiškinti.

Haiko šeima buvo kilusi iš šiaurės, iš Dokuz Bunaro kalnų netoli Gruzijos sienos. Jo motina, našlė Šušik, prieš keturiolika metų atkeliavo į šias vietas su mažu kūdikiu, įsigijo tarp Johunoluko ir Aziro namą su sodu ir ėmė verstis šilkverpių auginimu, šeimininkavo viena, be jokios pagalbos iš šalies. Našlė Šušik, mėlynakė milžinė, buvo aplinkinių nemėgstama, dauguma vietinių jos tiesiog baimingai vengė. Nors ji jau gana seniai gyveno prie Musa Dago, ją vis dar laikė svetima, ateive, nes Johunoluko žmonės gana nenoriai priima į savo bendruomenę iš kažkur atsibasčiusius klajūnus. Svetimi visada įtartini, apie juos sklinda visokiausi gandai. Apie našlę Šušik buvo pasakojama, esą ji kažkada savo tvirtomis darbininkės rankomis pasmaugusi įžūlų vyriškį, pareikalavusį iš jos nederamų dalykų. Kas žino, ar toji istorija tikra, ar išgalvota? Tačiau Haikas paveldėjo jos kūną ir sielą, vyrišką tvirtumą ir niūrų charakterį.

Kas geros nuomonės apie save, dažnai niekina kitų orumą. Taip ir Haikas nuolat žeidė Stefano savigarbą. Tai jis buvo kaltas, kad jaunasis Bagratianas stengėsi iš paskutinių jėgų norėdamas būti „saviškis“. Noras įtikinti niūrų, skeptišką Haiką, jog jis, Stefanas, ne blogesnis už kitus, kartais įgaudavo kankinamas formas. Taip dažnai būna su tokio amžiaus karšto būdo berniukais. Mokytojas Šatachianas, jaunimo kohortos vyriausiasis vadas, ne tik keldavo Stefaną virš kitų, jis kaip įmanydamas pataikavo jam, ponios Žiuljetės sūnui, mažajam prancūzui, kultūros nešėjui tarp laukinių. Jis nevadindavo jo kitaip kaip „mesjė“ Stefanu, tuo tarpu kitus piktai keikdavo. Leisdavo Stefanui pasirinkti užduotis ir saugojo jį nuo visko, kas kėlė bent menkiausią pavojų. Buvęs auklėtojas Samvelas Avakianas irgi nuolat stebėjo jį, kad apsaugotų savo auklėtinį nuo kvailų išdaigų ir nelaimių. Toks svarbių žmonių dėmesys darė Stefanui gėdą ir žemino jį Haiko akyse, jis jautėsi kaip lepinamas ponų sūnelis, o Haikas vėl galėdavo suabejoti jo taip sunkiai išsikovotu „tikrumu“, „saviškio“ statusu. Blogiausia buvo tai, kad Stefano privilegijos darė Haiką vis labiau pasipūtusį, nes Šušik sūnus visada matydavo tikrąją dalykų padėtį, jo skvarbaus žvilgsnio buvo neįmanoma apgauti tuščiais gestais. Kai Stefanas negalėdavo užmigti nuo vidinės įtampos ir vartydavosi lovoje šeicho palapinėje, jo įaudrintos smegenys nuolat kartojo: „Dieve, ką man dar padaryti, kad galėčiau parodyti Haikui!“

Beje, kova dėl Haiko pripažinimo buvo tik vienas frontas Bagratiano garbėtroškos sūnaus sielos kovoje dėl šlovės.

Tuo metu – buvo jau devintoji Musa Dago diena – stovykloje žmonės ėmė jausti duonos ir vaisių trūkumą, mėsiški valgiai pamažu ėmė įkyrėti ir kėlė nemalonius pojūčius. Puikioji charisa baigėsi penktąją dieną po pergalės, tonirai stovėjo tušti, nes įgaliotinių taryba nustojo dalinti miltų likučius. Buvo padidintas mėsos davinys, bet nepasitenkinimo tas nesumažino. Griežtai nurodyta apriboti pieno vartojimą, jo gaudavo tik ligoniai, patys silpniausi ir vaikai iki dešimties metų. Ožkos ir avys pieno duodavo nedaug, dar mažiau jo likdavo sviesto ir sūrio gamybai. Visi keiksnojo bendrą ūkininkavimą, ir iš tikrųjų nežinia kodėl toks visuomeninis reikalų tvarkymas neleido nieko sutaupyti, visų turtas, regis, tik mažėjo ir blogėjo.

Žiuljetė, pradėjusi dirbti pas daktarą Altuni, didelę dalį savo atsargų – konservų, cukraus, arbatos ar ryžių – nešdavo į ligoninę, tačiau ji dar turėjo daug džiūvėsių ir sausainių, todėl jai ir aplink ją esantiems žmonėms duonos trūkumas nebuvo taip jaučiamas. Stefanui nieko netrūkdavo. Tuo tarpu Haikas jau ne kartą skundėsi kieta aviena, kurią tenka ryti be prieskonių, vos apkepusią ant atviros ugnies, pusiau kruviną.

– Kad kas duotų bent porą figų ar abrikosų, – dūsavo jis.

Stefanas žiūrėjo į didžiulius sodus, plytinčius Musa Dago papėdėje, bet kol kas nieko nesakė.

Paauglių kohortos tarnyba buvo įvairi. Visose trylikoje pozicijų nuolat turėdavo budėti vienas pasiuntinių būrio atstovas. Be to, dar buvo stebėjimo punktai. Mokytojas Šatachianas kasdien tikrindavo savo būrį, netikėčiausiu laiku skelbdavo bandomąjį aliarmą. Todėl į didesnes išdaigas jie galėdavo leistis tik nakties tamsoje, kai neturėdavo kitų pareigų ir niekas jų neprižiūrėdavo. Devintąją jų gyvenimo kalnuose dieną Stefanas išdidžiajam Haikui išdėstė planą, kažkodėl atėjusį į galvą svetimšaliui, o ne vietiniam paaugliui. Po išsikėlimo į kalnus keletas drąsuolių porą kartų bandė nusileisti į slėnį pasipildyti atsargų, bet grįždavo nieko nelaimėję, nes kaimuose dieną ir naktį patruliavo žandarų būriai.

Stefano planas buvo naktį leistis į sodus ir parūpinti žmonėms taip trokštamų vaisių. Haikas santūriai pažvelgė į savo garbėtrošką varžovą, kaip subrendęs menininkas žvelgia į įžūlų diletantą, nesuprantantį, kokie pavojai jam gresia. Bet paskui Haikas perėmė slapto išpuolio rengimą į savo rankas ir subūrė sodų vagišių gaują. Stefanas, žinoma, labai bijojo, kad apie jo nuotykius gali sužinoti tėvas ir smarkiai apriboti jo laisvę. Jis užsiminė apie tai ir kitiems. Bet Haikas, regis, jau pamiršęs, kad šis planas ne jo sugalvotas, nepakenčiamu tonu, kuriuo meistriškai mokėjo naudotis, pasakė:

– Jei bijai, gali likti ant kalno. Tau bus tik geriau.

Šie žodžiai pataikė Stefanui tiesiai į širdį, ir jis nutarė daugiau negalvoti apie tėvų rūpesčius. Išpuolį į sodus surengė tą pat naktį. Apie devyniasdešimt berniukų slaptai susirinko maišus, statinaites, krepšius. Dešimtą nakties, kai laužai jau buvo užgesinti ir visi sugulė miegoti, jie mažomis grupelėmis išsėlino iš stovyklos, prasmuko pro sargybos postus, pro gynybos liniją. Dideliais šuoliais nulėkė nuo kalno ir lyg vėjo nešami mažiau kaip per valandą pribėgo prie pirmųjų sodų. Iki pirmos valandos blausioje mėnulio jaunaties šviesoje jie kaip pašėlę plėšė nuo šakų vaisius – abrikosus, figas, apelsinus. Stefanas įrodė, kad jam netrūksta jėgų, nors tokį darbą dirbo pirmą kartą gyvenime. Haikui, jų vadovui, pavyko atrišti nuo virvės tris ganytis paliktus asilus ir nusitempti juos į kalną. Paskubomis jie užkrovė asilams didžiulius nešulius. Bet ir kiekvienas berniukas tempė ant nugaros po nemažą naštą. Į stovyklą spėjo grįžti prieš pat saulėtekį. Bėglius, kurie, nesuprasdami didžiulio pavojaus, dėl niekniekių rizikavo gyvybe, kalno gyventojai sutiko su priekaištais, piktais žodžiais ir niuksais, bet kartu ir didžiuodamiesi. Stefanas, nepriėjęs Miesto daubos, pasuko į šoną ir nusėlino prie šeicho palapinės, kurioje nakvodavo su Gonzaga Marisu. Gabrielis ir Žiuljetė nesužinojo apie sūnaus nakties žygius.

Naktinio išpuolio laimikis penkiems tūkstančiams žmonių buvo ne kažin kas. Trečiąją naktį pastorius Aramas Tovmasianas su dviem šimtais rezervistų, dviejų ginkluotų būrių dengiamas, surengė panašų išpuolį. Deja, laimėjo jie labai nedaug. Kaip tik per praėjusias dvi dienas į armėnų sodus susirinkti gero derliaus buvo įsilaužę gretimų musulmonų kaimų gyventojai. Jie paliko tik sugedusius ir neprinokusius vaisius, taigi skinti beveik nebuvo ko.

Neilgai trukus Stefanas sumanė dar vieną žygį, daug beprotiškesnį ir nereikalingesnį už pirmąjį. Čia nereikėtų ieškoti heroizmo ir noro parodyti drąsą. Berniukai nė neįsivaizdavo, į kokį pavojų leidžiasi. Tai rodo ir toks nesuvokiamas dalykas, kad į pagalbininkus pasirinko kaip tik neįgalųjį Hakopą. Haikas turėjo suprasti, kad Stefanas gali išsiversti ir be jo. Tai buvo svarbiausia.

Bagratiano sūnus buvo tokio amžiaus, kai paauglys, norėdamas tapti vyru, turi kovoti ne tik su savais instinktais, bet ir su apgaulingu pasaulio įvaizdžiu, kuris kiekvieną minutę leidžia skaudžiai pajusti savo bundančio   menkumą. Jo brendimo karštligė nelemtai susikryžiavo su Musa Dago karštlige. Jo draugai, kaimo vaikėzai, buvo tarytum atsparūs akmenuotų kalnų augalai su kieta žieve, jie buvo lyg kalnų gyvūnai su išlavintais pojūčiais. Ketverių metų jie jau būdavo susiformavę, augo tolygiai, be didesnių permainų ar sukrėtimų, savo individualybę, kiek apsidėvėjusią ir gyvenimo apzulintą, išsaugodavo iki mirties.

Tuo tarpu Stefanas nešiojosi savyje labai skirtingų tautų paveldą, aukštą trijų nerviškai jautrių kartų lygį, europietišką vaikystę ir sunkiausią naštą – godžią sielą, niekur ir niekada nerandančią ramybės. Motina matė, kaip jis sulyso, kaip jo veide didėjo šešėliai. Bet ką ji galėjo padaryti, iš kur paimti berniukui tinkamo maisto? Kartais ji nusitempdavo jį į savo palapinę, ir jis turėdavo, kad ir įnirtingai protestuodamas, išgerti keletą didelių stiklinių pieno. Paskui ji vėl ištisas dienas nustodavo juo rūpintis. Kiek laiko mes visi dar gyvensime? Ji dažnai save to klausdavo, bet tai nebuvo tikrai nuoširdus klausimas, nes Žiuljetė negalėjo įsivaizduoti, kad kas nors, net ir pats žiauriausias zaptijas, išdrįstų jai bent odą pradrėksti. Tačiau jai patikdavo to klausti, nes tada viskas atrodydavo nesvarbu ir ji galėdavo atsiduoti savo polinkiui niekuo nesirūpinti. Jos asmenybė iro vis sparčiau.

Kodėl Stefanas susigalvojo dar vieną beprotišką išdaigą?

Iskuhi Tovmasian dažnai skųsdavosi, kad per kraustymosi sąmyšį pamiršo tai, ko dabar labiausiai pasigenda: tris ar keturias knygas, mylimiausias, tarp jų – konfirmacijos Bibliją, be to, dramblio kaulo kryžių. Tai buvo Aramo dovanos. Šiuos lobius ji išsaugojo per Zeituno tragediją ir visą laiką nešėsi anomis siaubingomis tremties dienomis. Bet šį kartą – ji negalėjo to pateisinti net savo neįgalumu – knygos, Biblija ir kryžius liko Bagratianų viloje. Dėl šios netekties ji labai kentėjo ir jautėsi įžeidusi brolį.

Ne tik Sato aistringai troško būti šalia Iskuhi, Stefanas irgi kiekviena proga stengėsi atsidurti šalia jos. Našlaičių namų mergaitė nuolat mikčiodavo „kiučiuk chanum“ ir tąja ilgesio melodija bei godžiais purvinais nagais greitai darydavosi įkyri kaip rudeninė musė, tuo tarpu Stefanas pagarbiu atstumu sėsdavosi ant žemės ir rydavo panelę Tovmasian nebyliais žvilgsniais. O kai nueidavo šalin, jausdavosi tarytum iki soties prisigėręs palaimingo liūdesio. Jo sielos neapleisdavo jos nuostabi išvaizda. Palaidų plaukų sruogelė krisdavo jai ant kaktos. Lūpos, blizgančios kaip akys, nustebusios prasiverdavo. Nesveiką kairiąją ranką ji pridengdavo dešiniąja lyg gėdydamasi. Jos mažos krūtys pastebimai kilojosi, o pirštų galiukai, lyg tyliai ieškodami pagalbos, pasirodydavo iš po drabužių. Bet labiausiai Stefanas suglumdavo, kai ji jo fantazijose ateidavo į šeicho palapinę prie jo lovos ir dainuodavo. Ypač tą dainą, kurią asmeniškai skirdavo jam. Jis negalėjo ja atsigėrėti:


Atėjo ji iš sodo
Prispaudus prie krūtinės
Du granato vaisius.

Ne žodžiai, o jos balsas glostė ir kartu šiurpuliais bėgo jam per odą. Anksčiau jis taip mylėjo motiną, bet kas buvo mama, palyginti su Iskuhi ir jos balsu? Mama nedainuodavo, o jei kada ir išsprūsdavo vienas kitas garsas, prancūziško šansono užuomina, jis atrodydavo netikras ir beprasmiškas kaip išskėsta povo uodega. Tuo tarpu aiškus ir ramus Iskuhi balsas buvo tarytum vandens baseinas, kuriame gali ramiai išsitiesti.

Rytą, po neramių nakties sapnų Stefanas sušvilpė Sato, kuri tykojo pasislėpusi netoli Haiko gaujos.

– Ar namuose kas nors apsigyveno?

Ji iš karto suprato klausimą. Būtų neteisinga laikyti Sato protiškai neįgalia vien dėl jos gerklinio šūkaliojimo ar dėl to, kad ji bėgiodavo iš paskos tarytum šakalas. Ji buvo dvilypė, ribinė būtybė, bet turėjo aštrų protą ir nuojautą, ypač kai reikėdavo susekti įvykių sąsajas. Ji ne tik suprato, kad Stefanas nori sužinoti, ar į jo tėvų namus Johunoluke jau atsikėlė nauji „paveldėtojai“, tai buvo nesunku. Ji suvokė ir šio klausimo prasmę, jo tikslą. Stefanas ketino beprotišku išpuoliu pagrobti Iskuhi knygas, jei jos dar apskritai išliko.

Sato ėmė išdarinėti grimasas ir mirksėti. Taip jai paprastai atsitikdavo susijaudinimo akimirkomis. Stefanui nebuvo paslaptis, kad Sato – vienintelė Musa Dago būtybė, gyvenanti dvigubą gyvenimą. Ji pusdienį, kartais ir pusę nakties kažkur dingdavo, tačiau tai niekam nerūpėjo. Tada ji būdavo slėnyje, lankydavo savo draugus – kapinių broliją. Žinių perdavimas iš kalno į slėnį ir atvirkščiai buvo vertinga keičiama moneta papirkti savo draugų slėnyje ir savo priešų ant kalno palankumą. Stovyklos gyventojai gaudavo iš jos gana patikimų žinių apie tai, kas dedasi kaimuose, sužinodavo, kad Johunoluke apsistojęs dešimties zaptijų būrys, tiek pat Bitiase ir Habibli. Be to, sužinojo, kad musulmonų prastuomenė pradėjo plėšti armėnų namus iki paskutinės vinies ir paskutinių lango rėmų, bet tada juos sustabdė netikėtas kaimakamo draudimas. Tik trims karo pabėgėlių mohadžirų šeimoms, atvykusioms iš Kilikijos, leista apsigyventi paliktuose namuose. Bet lygumų plėšikai neatsisakė savo kėslų ir laukia geresnių laikų.

Taip pat sužinota, kad praėjusią savaitę kaimuose pasirodė keli mulos, islamo dvasininkai. Jie apžiūrėjo bažnyčias, kurios netrukus bus paverstos mečetėmis. Stefanas sužinojo, kad Bagratianų namuose įsikūręs mohadžiras su gausia šeima, tik prieš porą dienų atvažiavęs į Johunoluką jaučiais kinkytu vežimu. Iš tikrųjų netrūko gudruolių, mokančių pasinaudoti armėnų tremtimi. Jie keliaudavo iš vienos vietos į kitą, klausydavosi gandų ir, būdami išrankūs, nepasitenkindavo bet kokiu gyvenamuoju namu. Sato žinojo ir menkiausias smulkmenas. Gausi mohadžiro šeima įsikūrė didžiajame selamlike, bet šiltomis naktimis dažniausiai miega ant stogo. Stefanas, apsėstas savo sumanymo, ilgai negalvojo. Jis patikėjo savo planą tik Hakopui. Vienakojis berniukas maldavo jo neatstumti, norėjo eiti kartu. Viską nulėmė tuštybė. Jei Hakopas bus su juo, Stefanas ne tik turės liudytoją, bet ir galės parodyti savo pranašumą nepalenkiamam Haikui. Nieko nepaisydamas berniukas leidosi į rizikingą žygį, apsiginklavęs tik kišeniniu žibintuvėliu. Jo pagalbininkai buvo pabaisa mergiotė ir neįgalusis Hakopas.

Beje, Sato išsirengė dar su šviesa, ketino įspėti Nunik, Vartuk, Manušak ir kitas savo drauges. Keista, bet kapinių gyventojai buvo neliečiami. Turkai jų nė nebandė skriausti. Zaptijai ir prastuomenė šia kompanija nesidomėjo, atrodė, kad tremties įsakymas jiems negalioja. Juos paliko ramybėje ne tik todėl, kad iš jų nebuvo ko atimti, bet ir todėl, kad jie gyveno šalia mirties. Sato sušaukė kompaniją ne baimindamasi dėl Stefano gyvybės. Tokie jausmai kaip prieraišumas, meilė, rūpestis buvo jai visiškai svetimi. Net jos simpatija Iskuhi tebuvo troškimas, kad ją pripažintų būtybė, kuri ją žavėjo, kad ji galėtų laikyti Iskuhi savo nuosavybe. Sato žinojo, kas labiausiai patinka Nunik. Jei ji patenkins begalinį savo senosios draugės smalsumą, susikraus nemažą pasitikėjimo kapitalą. Visų niekinama ir net padugnių vos pakenčiama mergaitė turi pažinti ir išnaudoti kitų žmonių silpnybes. Sato puikiai suprato, kad senajai Nunik knieti viską žinoti apie Bagratianų šeimą.

Kai Stefanas ir Hakopas prieš pat vidurnaktį pro atvirus vakarinius sodo vartus įėjo į smėliu pabarstytą kiemą ir aikštelę priešais namus, kapų raudotojos blausioje pilnėjančios jaunaties šviesoje sėdėjo po medžiais rodydamos jiems įspėjimo ženklus. Mat Hakopo ramentas labai garsiai girgždėjo ir dunksėjo remdamasis į kiemo žvyrą. Stefanas lengvai stumtelėjo neįgalų berniuką ir liepė jam bėgti prie mirties paukščių pulkelio.

Sunku suprasti, kodėl toks jaunas vaikas kaip Bagratiano sūnus tą akimirką visiškai nejautė baimės. Jei jis ir nesuvokė gresiančio pavojaus, jam turėjo kelti baimę naktis, klaidžiojimas tarp vaiduokliškų pavidalų ir namai, kuriuose miega mohadžiro šeima. Jis įpuolė į liguistą, sunkiai suvokiamą būseną, kurios niekada nebuvo pastebėję nei Gabrielis, nei Žiuljetė. Kai jo pojūčiai sustingdavo, iš pažiūros beprotiškai drąsus Stefanas negalėdavo aiškiai skirti tikrovės ir sapno. Jis iš lėto, visiškai ramiai įėjo pro atvirus vartus lyg grįždamas iš pasivaikščiojimo. Jį užliūliavo malonus jausmas, jog nieko neįvyko, jog viskas liko kaip buvę, ir jis sustojo vestibiulyje ramus ir susikaupęs. Tik tada įjungė žibintuvėlį, kurio šviesoje tėvas kadaise stebėjo jį miegantį, ir nesijaudindamas užkopė laiptais į viršutinį aukštą. Čia dar niekas nebuvo pasikeitę, tik gerokai sujaukta ir suteršta. Plėšikai buvo išnešę tik lengvesnius daiktus, spintos ir lovos stovėjo ten pat kur ir visados.

Stefanas pirmiausia įžengė į savo kambarį ir pro išplėštą langą ilgai žiūrėjo į vėjo šiurenamus sodus ir į juodą Musa Dago siluetą. Sumišusiais pojūčiais jis negalėjo suvokti, kad kada nors būtų užkopęs ten, kur Damladžko ketera įsirėžusi į blausiai švytintį dangų. Mama ir tėtė miegojo greta savo kambaryje, jam pasirodė, kad ir jis turėtų gultis miegoti. Tik su vargu prisiminė, ko čia atėjęs. Ne vengdamas pavojaus, o nenorėdamas pažadinti Iskuhi jis pirštų galais įsėlino į jos kuklų kambarį. Už žibintuvėlio šviesos rato visur jautė jos buvimą. Šviesos rate kaip apleista būtybė stovėjo sulūžusi kėdė. Po kėde apdraskytos ir suterštos gulėjo kelios knygos, tarp jų ir konfirmacijos Biblija. Ji buvo nesužalota. Dramblio kaulo kryžiaus nesimatė. Stefanas su džiaugsmu prispaudė knygas ir Bibliją prie krūtinės nubildėjo laiptais, per vestibiulį, prie vartų. Pagalbininkai laukė toliau, šešėlyje. Bet jis jų iš karto nepamatė ir garsiai suriko vis dar neatsitokėdamas iš sapnų tikrovės, lyg Dievas būtų jį visiškai apleidęs:

– Hakopai, Sato! Kur jūs? Štai, žiūrėkit! Radau!

Žodžių aidas po tuščiu nakties skliautu buvo toks garsus, kad ant stogo tučtuojau pasigirdo bruzdesys, ėmė šmėkščioti šešėliai. Kažkas šūktelėjo bosu, paskui pasigirdo irzlūs moterų balsai. Raganų ratelis iš kiemo pakraščių spruko į tamsą. Hakopo ramentas vėl garsiai sudundėjo. Stefanas sustingęs stovėjo šviesiausioje kiemo vietoje. Jo rankoje tebespingsėjo menkas žibintuvėlis. Tik tada, kai jam apie ausis kaip rimbo kirčiai ėmė švilpčioti šūviai, o namo viduje pasigirdo bildesys, jis išsivadavo iš svaigulio ir šuoliais leidosi bėgti. Tačiau kur? Dabar paaiškėjo, kaip toli Stefanas, užaugęs Klebero aveniu, nepaisant visų jo pastangų, buvo atsilikęs nuo Rytų žemės vaikų. Net vienakojis Hakopas su savo traškančiu ramentu be pėdsakų dingo neįžvelgiamoje tamsoje. Tuo tarpu Stefanas kaip pašėlęs išbėgo pro rytinius sodo vartus ir pasuko kaimo keliu Johunoluko link. Miesto berniuką traukė grįsta gatvė. Atrodė, kad taip elgtis jį verčia prigimtis, nors pats jautė, kad bėga visai ne ta kryptimi. Būtų pataikęs tiesiai į nagus zaptijams, kurie, išgirdę šūvius, su užtaisytais šautuvais rankose bėgo nuo bažnyčios aikštės.

Stefanas žengė į šoną ir susigūžė griovyje. Įvyko stebuklas. Zaptijai nubėgo pro šalį. Jiems iš priekio skubėjo mohadžiro žmonės, rėkdami ir mosikuodami kaip pamišę. Atrodė, kad visi turkai buvo beprotiškai išsigandę. Jiems pasivaideno, kad juos netikėtai puola armėnų kovotojai. Jie kaip bepročiai šaudė į visas puses norėdami įveikti baimę ir šūviais prisišaukti sargybinius iš kitų kaimų. Kai triukšmas persikėlė į šiaurės vakarus, Stefaną apėmė akla, nesuvokiama mirties baimė. Kaip iš narvelio paleistas paukštis, pamiršęs skraidyti, jis išilgai apgriuvusios tvoros nusvirduliavo į laukus. Pakliuvo į apleistą sodą, kurio krūmai kabinosi jam į drabužius, sunkiai kvėpuodamas ropštėsi į šlaitą, apžėlusį susiraizgiusiomis laukinėmis vynuogėmis, griuvinėjo, šimtus kartų kėlėsi, kol pagaliau pasijuto ištrūkęs iš spąstų. Pajuto po kojomis minkštą žemę, paskui vėl aštrią akmenų skaldą. Staiga vėl priėjo neįveikiamą tankumyną, iš kurio į jį smigo aštrūs, tarytum geležiniai lapų kardai, spygliai. Jis klupinėdamas ėjo toliau, nieko negalvojo, pamiršo, kur eina ir ko. Dabar jam pasirodė, kad entaris nepritaikytas jo kūno judesiams ir stabdo jį kaip klastingas priešas. Jo rankos ir kojos buvo padengtos deginančiomis žaizdomis, per veidą sruvo prakaitas. Laukymėje jis susmuko. Nežinojo, kur yra Damladžkas, kur Johunolukas, kur jis pats. Porą minučių gulėjo tarytum be sąmonės. Bet jėgos greitai grįžo. Mirties baimė išsisklaidė, jos vietą užėmė visiškas abejingumas. Jis išsitiesė lyg rengdamasis užmigti. Pilnas žvaigždžių rugpjūčio dangus kabojo nejudėdamas virš jo. Iš milijardų žvaigždžių nė viena nemirksėjo. Stefanas buvo vienas viso pasaulio akivaizdoje. Žinojo, kad nei tėvas, nei motina jam negali padėti. Pirmą kartą jo vaikiška siela patyrė visiško apleistumo jausmą, negailestingą, žudančią medžioklę erdvėje, stebinčioje nesuskaičiuojamomis šaltomis akimis. Turtingų žmonių vaikai, užaugę vildamiesi, kad jie yra visa ko centras, niekad nepajunta arba tik labai vėlai patiria šį jausmą, kuris apima kiekvieną persekiojamą žvėrelį, kai jis, susigūžęs duobutėje, sulaiko kvapą. Tai labai geras, labai malonus jausmas. Stefanas pamiršo net Iskuhi. Kai guli taip prisiglaudęs prie žemės, taip susiliejęs su pasauliu, tada ir didžiausias blogis nėra toks blogas. Jis žvelgė į dangų. Ten viršuje prasideda jo kvėpavimas, šviesos bangos, sukimasis ir artėjimas. Stefaną kažkas švelniai pakėlė, pabučiavo, nes jis buvo toks silpnas, toks bejėgis, apleistas labiau už visus. Viso pasaulio džiaugsmas susikaupė viename taške ir tas taškas buvo jo viduje. Jis nežinojo, kas jam darosi. Pirmą kartą gyvenime jam išsiliejo jo sėkla. Jis užmigo, susiliejo su žeme, gulėjo tarytum negyvas.

Jį pažadino nakties balsai. Zaptijų medžioklė, regis, artėjo. Iš krūmų pokštelėjo keli šūviai. Paskui viskas nutilo. Stefanas netikėjo, kad jie būtų pasitraukę. Aišku, jie jį pastebėjo ir tik laukia, kada jis ats


убрать рекламу






istos. Dangus buvo juodas, mėnuo nusileido; pasirodo, jis miegojo ilgai. Buvo matyti tik kelios žvaigždės, išblukusios, tarytum prigesintos sugeriamojo popieriaus. Erdvė pasidarė ankšta, lyg įsprausta į karstą. Berniukui rodėsi, kad jis guli ne ant žemės, o ant šleikščiai minkšto kauburio, pilno lipnių sraigių. Bet negalėjo pajudėti, negalėjo atsikelti, nes jo tyko zaptijai. Jeigu sulauks dienos, tada jis tikrai žuvęs. Pagaliau ryžosi ir iš pradžių ant pilvo, paskui keliais pasislinko į priekį. Pasaulis pilnas beformių kliūčių. Atsargiai išsitiesė. Po kojomis judėjo kažkokie aštrūs, kampuoti daiktai, kairėje ir dešinėje stovi kažkas apsiginklavęs spygliais ir šakomis. Jis brovėsi per dygliuotą nežinią.

Šviesiaplaukį Hakopą jie, aišku, jau nužudė, ir kaltas dėl to ne kas kitas, o jis.  Bet ir Stefanas niekada negrįš namo. Jo ranka, mėšlungiškai spaudžianti Iskuhi Bibliją, – kitas knygas jis pametė, – nepaisant šiltos nakties buvo sustingusi tarytum iš šalčio. Kai paėjėjo kitą šio dar nesutverto pasaulio kelio atkarpą, įjungė žibintuvėlį, būdamas tikras, kad iš pasalos sutratės zaptijų šūviai. Kadangi to neįvyko, jis neužgesino žibintuvėlio, nors jo klystkeliai dėl to nepasidarė aiškesni. Tačiau šviesa parodė kelią gelbėtojui. Netikėtai Stefaną apkabino žmogiškos rankos. Haikas! Išdavikė Sato jam viską išplepėjo, jis laiku sužinojo apie beprotišką Stefano pabėgimą. Įžūlus Stefano savarankiškumas ir tai, kad jis išdrįso leistis į nuotykius be Haiko žinios, iš pradžių Haiką labai supykdė, bet kartu jis, stipresnis ir pranašesnis, susirūpino dėl kaprizingo ponaičiuko, juk tokie žygiai ne jo nosiai. Iš pradžių norėjo palikti jį likimo valiai, bet paskui iš nekantrumo nusileido nuo Damladžko ir atsidūrė slėnyje tuo pavojingu momentu, kai zaptijai pradėjo medžioti tariamą armėnų būrį. Neklystantys pojūčiai galų gale atvedė jį prie Stefano, jis pamatė žibintuvėlio šviesą. Įpykęs ėmė purtyti Bagratiano sūnų.

– Taip tau ir reikia, kvailas pagyrūne!

Stefanas neturėjo jėgų tinkamai pasiaiškinti dėl savo gėdingos padėties. Jis sunkiai pakibo ant Haiko peties, leidosi jo tempiamas. Tačiau po kelių žingsnių šalia savo neįveikiamo varžovo pamažu atgavo drąsą. Pakišo Haikui po nosimi Bibliją.

– Išnešiau iš namų Iskuhi Tovmasian Bibliją.

Lyg iš niekur, vos už penkiasdešimties žingsnių sužioravo gęstančio laužo žarijos. Tarp kapinių publikos sėdėjo Sato ir Hakopas. Stefanas pamiršo savo negandas. Greičiau atgal! Haiko vadovaujamas jis pasijuto saugus. Pagalvojo apie tėvą. Šios nakties nuotykių nepavyks nuslėpti. Jis nežinojo, kas jo laukia. Nors Stefanas labai nekantravo, kelias į kalną, atrodė, niekad nesibaigs. Turėdavo sustoti pailsėti, nes Hakopas ėjo sunkiai. Kartais Haikas ir Stefanas, kartais Haikas ir Sato apkabinę tempdavo vargšą luošą vaiką stačiu kalnų taku. Hakopas visą laiką verkė. Šiąnakt jam teko per didelis krūvis. Jis nebeturėjo jėgų, nesistengė prilygti sveikiesiems. Buvo jau septynios valandos, kai jie išniro prie pirmųjų pozicijų. Visi trys atrodė kaip vaiduokliai, kaip sužeistieji. Stefanas turėjo tuojau pat gultis į lovą, jį krėtė drebulys. Motina pakėlė didelį triukšmą.

– Jei išdarinėsi tokius baisius dalykus, greitai būsi visai kaip Sato, suskretęs valkata. Tada aš tavęs nemylėsiu!

Tai buvo atviri žodžiai. Žiuljetė jautėsi įskaudinta. Jai iš akių pasipylė pykčio ašaros.

– Kas tau atėjo į galvą? Kodėl taip padarei?

Stefanas tylėjo nedrįsdamas pasakyti tiesos. Jis aiškiai jautė, kad tiesa labai apsunkintų motinos ir Iskuhi santykius. Norėjo sugriebti motinos ranką kaip tada, kai buvo dar mažas vaikas, kai jam baigdavosi užsispyrėliškos nuotaikos. Bet po antklode baimingai spaudė tarp kelių Iskuhi Bibliją, kad motina nepastebėtų.

Vėliau, kai buvo vienas su tėvu ir tas, stovėdamas priešais jį rimtai ir primygtinai stengėsi išgauti, kodėl jis taip neleistinai bando likimą, Stefanas po ilgų išsisukinėjimų ir išgalvotų istorijų pagaliau išdavė paslaptį. Išraudęs iki kaklo jis išsitraukė Bibliją. Tėvas paėmė ją į rankas, išsiblaškęs pasklaidė lapus, užvertė. Jo veidas pasidarė atšiaurus ir griežtas, ir Stefanas jau laukė labai rūsčios bausmės. Bet tėvas atidavė jam Iskuhi Bibliją nepasakęs nė žodžio. Prieš išeidamas iš palapinės jis greičiau tarnybiniu karinio viršininko negu griežto tėvo tonu įsakė, kad nuo dabar Stefanas kas rytą pabudęs ir vakare prieš eidamas miegoti turi pasirodyti jam, kad ir kur Gabrielis tuo metu būtų. Avakianui liepė griežčiau jį prižiūrėti.

Laisvu laiku, kurį jiems suteikė turkai, Gabrielis Bagratianas nesėdėjo sudėjęs rankų. Dabar iš tikrųjų buvo galima sakyti, kad gynybinės pozicijos sutvarkytos iki galo. Gynybos būrių vyrai ir rezervo darbininkai šią savaitę turėjo plušėti ne mažiau negu prieš rugpjūčio ketvirtąją. Tranšėjos buvo ilginamos ir gilinamos, priekinė linija sutvirtinta naujomis kliūtimis. Iškasti jungiamieji grioviai iki antrosios apkasų linijos, taip pat ir prie pirmųjų pavienių postų, kurie buvo uždengti šakomis, kad drąsiausi šauliai galėtų smogti puolantiems iš užnugario ar pribaigti griuvinėjančius. Gabrielis visą laiką suko galvą, kaip prie visų trylikos galimų puolimo taškų parengti spąstus, gudrias išmones ar klastas, kad kovos baigtis būtų kuo mažiau priklausoma nuo žmogiškojo patikimumo. Stambulo karininkų mokykloje paskubomis įgytos žinios ir Bulairo artilerijos kovų patirtis padėjo jam ne tiek daug kaip senas prancūzų Generalinio štabo taktikos vadovėlis, kurį jis kartą iš smalsumo buvo nusipirkęs antikvariate.

Vartydamas šią knygą, netikėtai tapusią tokią svarbią, Gabrielis patyrė keistą filosofišką jausmą (tai nebuvo mintis tikrąja prasme): „Šį taktikos vadovėlį kadaise nusipirkau nieko nenujausdamas, tik todėl, kad man patiko titulinis puslapis ar patraukė nežinoma medžiaga, nors kariniai mokslai tuomet manęs visai nedomino. Ir vis dėlto aną valandą, visiškai nepriklausomai nuo mano valios, mano likimas veikė lyg iš anksto viską žinodamas. Taip, mano „kismetas“, regis, buvo pasirengęs, numatęs viską nuo A iki Z. Anuomet, 1910 metais, Voltero krantinėje jis mane sustabdė prie seno knygyno tik todėl, kad ši knyga turėjo praversti ateityje. Aš buvau tik savojo „kismeto“ aktorius, kaip koks Koklenas41, kai jis markizo vaidmenyje pamiršta ant stalo pirštines, o vėliau sugrįžęs užklumpa ponią su meilužiu. Tiktai Koklenas skiria save ir markizą, tuo tarpu manasis   visiškai sutampa su vaidmeniu.“

Beje, Gabrielis per daugelį prabėgusių savaičių pirmą kartą leidosi į tokias filosofines fantazijas. Jis greitai nusipurtė šios minties kaip nereikalingo balasto. Dar Johunoluke ruošdamasis kovoms pastebėjo, kad leisdamasis į apmąstymus jis greitai nustoja aiškiai suvokti faktus. Suprato, kad tikras veiksmo žmogus (o toks jis nebuvo) turi mažiau rūpintis dvasios dalykais. Tuo tarpu taktikos vadovėlyje rado daugybę įspėjimų, nuorodų, brėžinių, apskaičiavimų, kuriuos, kad ir mažesniu mastu, galėjo pritaikyti kalno gynybai. Čaušas Nurhanas Eleonas ir žemesnieji vadai su savo būriais kasdien rengdavo kuo griežčiausias pratybas. Gabrielis atskiriems daliniams įsakydavo atlikti įvairiausius manevrus, kad visi pažintų kiekvieną akmenį ir krūmą, kad į bet kokį puolimą būtų parengtas tinkamas atsakas.

Pavojaus paskelbimo mechanizmas irgi buvo labai ištobulintas. Trumpiau nei per valandą, nepaisant gana didelių atstumų, visi postai galėjo būti papildyti, kovotojai permesti iš vienos pozicijos į kitą, smarkiai pakeistas būrių išdėstymas.

Ne mažiau stebino ir tai, kas buvo nuveikta Miesto dauboje. Pastoriaus Tovmasiano energija sugebėjo pasipriešinti ir daugybei nedidelių kivirčų, ir barniams dėl ankštos kaimynystės, ir bendro maitinimo nesklandumams, ir slaptam muchtarų priešinimuisi, ir aplaidumui. Aramas irgi buvo Vakarų pasaulio žmogus (trejus metus studijavęs Ženevoje) ir sėkmingai rėmė Gabrielio kovą su rytietišku tingumu. Be abejo, Ter Haikazunas buvo nepalyginamai stipresnė asmenybė negu šaunusis Aramas, ir vis dėlto armėnų slėnio vyriausiasis kunigas į šiaurę buvo nukeliavęs tik iki Ečmiadzino, į vakarus tik iki Stambulo, o į pietus tik iki Jeruzalės, todėl ne visada pastebėdavo tą abejingumą įveikiamoms blogybėms, kurios europiečiui taip apsunkina gyvenimą Rytuose. Kad ir turėdamas didelę įtaką žmonių nuotaikoms, Ter Haikazunas tikriausiai nebūtų taip greitai padaręs to, ką padarė Aramas Tovmasianas, nebūtų per dešimt dienų pavertęs varganos stovyklos po atviru dangumi gyvenviete, prilygstančia Abraomo ir senųjų patriarchų laikų žmonių buveinei. Kiekviena šeima, vargana ar turtinga, turėjo gerai uždengtą palapinę, porą kvadratinių metrų nuo lietaus apsaugotos žemės, kuriems jaukumo teikė kilimai, paklotai, gultai. Vargingos namų iliuzijos užteko, kad žmonės pasijustų užliūliuoti, kad patikėtų, jog ir čia, ant kalno, jų žemiškas gyvenimas galės tęstis toliau. Stovykla buvo ne tik suskirstyta į bendruomenes, palapinės buvo sustatytos gatvėmis, kurios visos ėjo į Altoriaus aikštę. Miesto daubos gruntas buvo nelygus, kauburiuotas, bet statydami stovyklą ir tiesdami kelius žmonės sugebėjo bent iš dalies panaikinti nelygumus.

Šios primityvios, bet tirštai gyvenamos vietovės centras, Altoriaus aikštė, darė visai malonų įspūdį. Kai muchtaras Tovmasas Kebusianas išsireikalavo, kad jam būtų pastatyti mediniai bendruomenės namai, jo šeši kolegos irgi nedavė ramybės, kol ir jiems buvo leista statyti panašius rąstų namus prie Altoriaus aikštės. Bet gražiausias senojo Tovmasiano kūrinys buvo ir liko vyresnybės barakas, kuriame buvo ne tik tikri langai ir durys, bet ir stogas, dengtas čerpėmis iš senojo meistro atsargų. Pastato tvirtumas tarytum simbolizavo kalno gynėjų puoselėjamas drąsias viltis. Čia buvo trys patalpos, didelis vidurinis kambarys – posėdžių salė – ir du nedideli šalutiniai kambarėliai. Dešinysis, tvirtos sienos atskirtas nuo posėdžių salės, buvo laikomas valstybiniu kalėjimu, jei reikėtų izoliuoti pavojingą nusikaltėlį. Bet Ter Haikazunas buvo įsitikinęs, kad kalėjimo kameros niekam neprireiks. Kairįjį kambarėlį paskyrė vaistininkui Grikorui. Grikoras atsiribojo nuo politikos knygų siena, palikdamas tik mažą plyšelį. Už sienos stovėjo jo lova. Savo gražius tiglius, vazas ir retortas išdėliojo ant palangių, o indai su žibalu, tabako ritiniai ir šluotos, jo dideliam džiaugsmui, buvo perduoti bendruomenės nuosavybėn. Taigi vyresnybės barake buvo susijungę ne tik parlamentas, ministerijos ir teismo rūmai, bet ir biblioteka bei universitetas. Vaistininkas Grikoras čia priimdavo savo pasekėjus, mokytojus, ir mokydavo juos įvairiausių dalykų.

Mokslinčius vis rečiau išeidavo iš savo buveinės. Gal norėjo paneigti didįjį Damladžko kalėjimą dar labiau apribodamas save? O gal ignoravo įvykusius pasikeitimus tiesiog jų nepaisydamas? Jis ilgas valandas sustingęs sėdėdavo ant lovos kartkartėmis išsitraukdamas iš knygų sienos tomelį, bet netrukus vėl atsargiai padėdavo jį į vietą. Jo nugara pastebimai sulinko. Mokytojai, kuriems dabar teko eiti svarbias pareigas, retai jį aplankydavo. O jei ir ateidavo, tai Grikoras kaskart vis labiau juos nuvildavo, nes užuot papildęs jų žinias negirdėtais pasaulio sąrangos faktais, jis pasakodavo paslaptingas istorijas su giliaprasmiškais moralais, nuo kurių jie stengdavosi kuo greičiau pabėgti. Hrantas Voskanianas dėl to netgi pradėjo nemėgti anksčiau taip gerbiamo mokytojo. Tai rodė, kad Voskanianui labiau patinka jo dabartinis kariškio vaidmuo negu ankstesnysis poeto.

– Senukui ne viskas gerai su galva, – niekinamai tarė jis kolegai Šatachianui, bet tas atkakliai gynė šmeižiamą Grikorą.

Vadovų pasitarimų metu Grikoras neišeidavo iš savo kamarėlės, nors buvo vienas iš įgaliotinių. Gelsvu mandarino veidu jis nustebusiomis primerktomis akimis žvelgdavo į posėdžių salę, lyg visiškai nesuprasdamas, ką šie žmonės kalba. Naktimis pakilęs iš guolio atsisėsdavo prieš vyresnybės baraką. Mirksėdavo žvelgdamas į amžinąją lempelę, degančią prie altoriaus paveikslo, ir dvi žibalines lempas, apšviečiančias aikštę, klausėsi, kas dedasi palapinių gatvėse, iš kurių sklido miegančių žmonių alsavimas. Kas pusę valandos pasirodydavo nakties sargybiniai ir sveikindavosi su vaistininku. Bet jis nieko neatsakydavo, tik be paliovos purtydavo galvą. Tai atrodė kaip begalinės, neįveikiamos nuostabos gestas, o iš tikrųjų buvo pirmas rimtas Grikoro sveikatos sutrikimo ženklas.

Su grauduliu širdyje matome, kaip toji mažutė žmonija, penki tūkstančiai sielų, per tokį trumpą laiką pakartojo ilgą civilizacijos kelią. Užkopė į kalną netekdama beveik visko. Visas jų kultūrinis palikimas tebuvo truputis žibalo, kelios žvakės ir būtiniausi įrankiai. Pirmoji liūtis subjaurojo varganą krūvelę antklodžių, patalų, paklodžių, čiužinių, vienintelius daiktus, primenančius namų jaukumą. Ir vis dėlto nei iš visų pusių tykanti mirtis, nei didžiausias skurdas nepajėgė išnaikinti dieviškų poreikių, religijos ilgesio, tvarkos, išminties ir dvasinės pažangos troškimo.

Ter Haikazunas kaip visada sekmadieniais ir švenčių dienomis laikydavo mišias. Mokyklos aikštelėje vaikams vyko pamokos. Petrosas Altuni ir močiutė Antaram pavyzdingai tvarkėsi ligoninėje ir barėsi su visais vadovais reikalaudami ligoniams geriausio maisto. Palyginti su gyvenimo įpročiais slėnyje, visuomenės moralė čia tapo netgi aukštesnė. Sulysę ir išblyškę veidai atrodė patenkinti. Ilgos rugpjūčio dienos neužtekdavo įvykdyti visoms pareigoms. Pirmieji darbai prasidėdavo jau ketvirtą ryto. Melžėjos eidavo į aptvarą, į kurį piemenys būdavo suginę ožkas ir motinines avis. Pienas dideliuose induose būdavo gabenamas į vakarinį Miesto daubos pakraštį, čia jau laukdavo močiutė Antaram ir imdavo dalyti pieną vaikų motinoms, ligoninei ir sūrio gamybai. Tuo metu moterys ir mergaitės ilgomis virtinėmis traukdavo prie netoliese tekančių šaltinių pasisemti šviežio vandens didžiuliais molio ąsočiais, kuriuose vanduo ir per kaitrą likdavo gaivus ir šaltas. Gausūs šaltiniai ir jų puikus vanduo buvo tikra palaima, kurią Musa Dagas teikė savo vaikams. Grįžus vandens nešėjoms, septyni muchtarai eidavo į avių ganyklas išrinkti avių, kurias tą dieną reikėdavo papjauti. Tiesa, dėl mėsos labai anksti pasireiškė gana grėsmingi dalykai. Šiose vietose iš kurdiukinės avies išeidavo tik dvidešimt oka,  tai yra dvidešimt penki kilogramai, valgomos mėsos, nors gyvas svoris būdavo du kartus didesnis. Kadangi penki tūkstančiai žmonių, tarp jų daug labai sunkiai dirbančių, turėjo maitintis beveik vien mėsa, kasdien tekdavo papjauti šešiasdešimt penkias avis, kad kovotojų būriai ir darbo rezervistai galėtų sočiai pavalgyti. Betgi kiek laiko bus galima gyventi ant kalno, kai bandos taip sparčiai mažėja? Tai kiekvienas galėjo suskaičiuoti. Ter Haikazunas ir pastorius Aramas Tovmasianas jau trečią sekmadienį griežtai įsakė neišmesti jokių paskersto gyvulio dalių, net žarnų. Per dieną skerdžiamų gyvulių skaičių sumažino iki trisdešimt penkių avių ir dvylikos ožkų.

Tačiau tai buvo dar ne visi pavojai, susiję su skerdžiamais gyvuliais. Kadangi Miesto dauba, kiti stovyklos pastatai ir tranšėjos užėmė labai didelę dalį ganyklų, jau nuo pirmųjų dienų ėmė kristi gyvulių svoris. Bet niekas nesiryžo siųsti piemenų su bandomis į kalnų pievas anapus Šiaurinės perėjos. Skerdykla buvo prie miškelio, toliau nuo Miesto daubos. Tačiau baimingas skerdžiamų gyvulių bliovimas kiekvieną rytą girdėdavosi stovykloje. Skerdikai iš pradžių kabindavo skerdenas ant medžių ir jos ten kabodavo dieną arba dvi. Bet nuo vasaros karščių mėsa greitai imdavo gesti. Po tokio nemalonaus patyrimo buvo imta kasti mėsą į žemę, čia ji išlikdavo šviežia ir geriau atsigulėdavo. Kai dalis skerdikų dar labai anksti rytą baigdavo darbą ir tuoj pat grįždavo į būrius, kita dalis imdavosi savo pareigų. Ant ilgų, iš rąstų suręstų stalų mėsa buvo kapojama į gabalus. Iš čia moterys, tą dieną dirbančios virtuvėje, nešdavo mėsą prie laužaviečių. Ten ant dešimties didelių, akmenimis apmūrytų, bet atvirų ugniakurų uždegdavo žagarus, paskui stambesnius medgalius. Ant ilgų trikojų virš ugnies kabojo didžiuliai vandens katilai. Mėsa buvo kepama ant ilgų iešmų atviroje liepsnoje. Maistas kiekvienai bendruomenei kartą per dieną buvo dalijamas pastoriaus Aramo Tovmasiano akivaizdoje. Vėlgi ant ilgų stalų kiekvienam kaimui būdavo dalijamos porcijos šeimoms. Pavyzdžiui, Bitiaso kaimas dabar, kai Harutiuno Nochudiano protestantai išėjo į tremtį, turėjo šimtą dvylika šeimų. Šimtas dvylika namų šeimininkių iš eilės eidavo prie savo kaimo stalo ir iš muchtaro rankų paimdavo tiksliai pasvertą dalį. Vienas valdžios atstovas, dažniausiai kunigas arba mokytojas, sąraše patikrindavo šeimos narių skaičių ir pažymėdavo, kad maistas atiduotas.

Galima suprasti, kad šis darbas užimdavo daug laiko ir kad išvengti karštų barnių būdavo sunku. Gamta, kurdama avį ar ožiuką, nepakankamai pasirūpino lygybe. Vieniems tekdavo gera krūtinės ar pilvo mėsa, kitiems kliūdavo daug sausgyslių ir kaulų. Pikto būdo moterys šioje likimo lemtoje nelygybėje įžvelgdavo nedorų žmonių klastą ir gudrybes, norą kaip tik joms iškrėsti piktą pokštą. Aramas Tovmasianas turėjo panaudoti visus sugebėjimus taikydamas šias pasipiktinusias sielas, aiškindamas joms atsitiktinumo žaismą, įrodinėdamas poniai Jeranik ar poniai Gohar, kad likimas šiandien jas nuskriaudė, užtat vakar buvo net labai dosnus. Bet logiški argumentai Jeranik ir Gohar neįtikindavo, jos pasitraukdavo piktos, susiraukusios, širdyje dar labiau padidindamos savo skriaudas.

Prieš dalijant maistą civiliams, geriausi kąsneliai būdavo skiriami kovotojų būriams, ir jaunimo kohortos nariai išnešiodavo maistą į pozicijas. Tačiau visi turėjo tenkintis šiuo vienu kartu per visą dieną, vakare didžiuliuose vario katiluose virindavo tik vandenį, į kurį įmesdavo kokių nors žolių ar šaknelių, ir šį prėską gėralą vadindavo arbata.

Pastorius Aramas paskyrė nuolatinę vidaus tvarkos tarnybą. Dvylika ginkluotų vyrų, policininkų, rūpinosi ramybe ir tvarka Miesto dauboje. Dieną ir naktį jie kas valandą grėsmingu kareivišku žingsniu apeidavo palapinių eiles, leisdami gyventojams pajusti, jog viešpatauja karo teisė ir kiekvienas turi dvigubai stengtis. Be to, jie buvo atsakingi už švarą, kuri Gabrieliui Bagratianui, pastoriui Aramui, Petrosui Altuni, Hapetui Šatachianui ir kitiems fanatiškiems vakariečiams buvo begalinės svarbos reikalas. Kas kaime – neginčijamas paprotys, čia, ant kalno, buvo draudžiama. Negalima prie palapinių išmesti šiukšlių, pilti paplavų stovyklos gatvėse, o svarbiausia – gamtos reikalus galima atlikti tik nurodytose vietose. Bagratianas iš pat pradžių reikalavo iškasti gilias duobes. Jei kas nusikalsdavo švaros įstatymams, Vadovų taryba negailestingai skirdavo vienos dienos pasninką, tai yra nusižengėliui neišduodavo maisto.

Kasdienis gyvenimas, kurį Ter Haikazunas taip išmintingai stengėsi suformuoti naujomis gyvenimo sąlygomis, įsigalėjo greičiau, negu buvo galima tikėtis. Tačiau nuo ramios slėnio kasdienybės jis labai skyrėsi, jame buvo daug trinties ir sunkumų. Kai kuriomis valandomis, ypač poilsio metu, kai darbas nebeatitraukdavo nuo sunkių minčių, šeimose įsiviešpataudavo nepasitenkinimas, irzlumas. Todėl Aramas Tovmasianas Vadovų taryboje pasiūlė ką nors daryti, atsverti šio gyvenimo vargus kokiomis nors pramogomis, bent trumpomis vakaro valandomis išvaduoti prislėgtas sielas iš liūdesio. Būtų gera, jei kas antrą ar trečią dieną žmonės galėtų tikėtis ko nors įdomaus. Galima susirinkti Altoriaus aikštėje, leisti pakalbėti kam nors iš vadovų, ir ne tik apie dabartinę padėtį, bet ir apie bendrus tautos ir gyvenimo dalykus, kurie nukreiptų žvilgsnius į tolumą, kad širdys galėtų pailsėti nuo pilkumos.

Gabrielis Bagratianas iš karto pritarė pastoriui. Bet Ter Haikazunas su vos pastebima šypsena atsitokėjo iš savo įprastinio susimąstymo ir pakėlė akis. Jis pasakė, kad šis gražus sumanymas būtų per daug sausas ir didaktiškas. Pakilios kalbos būtų naudingos rimtiems ir protingiems vyrams, tačiau tokių, deja, labai maža, tuo tarpu moterims, mergaitėms ir jaunimui tai visai netiktų. O juk kaip tik nuo šios nepastovios, jausmais besivadovaujančios gyventojų dalies stovyklos pasipriešinimo jėga priklauso labiau negu nuo rimtų ir išmintingų žmonių. Todėl po sunkių dienų reikia rengti paprasčiausius pasilinksminimų vakarus, kurie leistų smagiai užsimiršti. Juokdarių ir istorijų pasakotojų stovykloje netrūksta, be to, yra daugybė muzikantų. Beveik kas antras vyras skambina taru arba sazu. Yra ir grojančių kamančos smuiku ar fleita, o ką kalbėti apie rankinį būgnelį. Muzika tegul rūpinasi Asajanas, mokytojas ir bažnyčios choro vadovas, jis tegul nedelsdamas imasi organizuoti šventes.

Plonas kaip siūlas dainininkas labai nustebo, kad jo priešas ir kankintojas Ter Haikazunas suteikė jam garbę imtis tokio darbo. Dar labiau jis nustebo, kai tas pats Ter Haikazunas, nepakęsdavęs vulgarių linksmybių, ne tik leido, bet ir pasiūlė įrengti lentomis klotą šokių aikštelę, kokia buvo įrengta Johunoluke. Tiesiog negirdėtas dalykas, kad kunigas nesipriešino, kai senasis Tovmasianas su pagalbininkais iš neobliuotų lentų kitame didžiosios aikštės gale ties šventuoju altoriumi ėmė statyti šią šėtono sceną. Jau kitą vakarą buvo numatyta pirmoji šokių šventė. Atėjo Vadovų taryba, atėjo Ter Haikazunas, atėjo visi žinomi žmonės, taip pat Gonzaga Marisas bei Žiuljetė, kurią pakvietė Gabrielis.

Iš pradžių pastorius Aramas pasakė trumpą kalbą, kurioje prašė Dievą atleisti, kad žiauriais negandų laikais žmonės nori truputį žemiškai pasilinksminti. Paskui mokytojas Asajanas skardžiu kaip trimito balsu (pagal išvaizdą iš jo galėjai tikėtis tik silpno falceto) padainavo kelias patriotines dainas, tarp jų ir tą ugningąją:


Aukšti Armėnijos kalnai…
Mes nebijom mirties nei kardo, nei ugnies.

Tada atėjo eilė Bagratianų namų patefonui. Iš pradžių jis pagrojo karūnavimo maršą iš Mejerberio „Pranašo“, paskui tyliai atliko Edvardo Grygo „Ozės mirtį“. Grojant šią lėtą pjesę, sustoję aplink šokių aikštelę žmonės žvelgė vieni į kitus svajingai, tarytum norvegų kompozitorius būtų sukūręs muziką, kuri brendo jų širdyse. Mažesnis pasisekimas laukė sunkiai apsiginklavusio Hranto Voskaniano, įlipusio į tribūną. Jis trankiu kaip perkūnas balsu padundeno du patetiškus eilėraščius su didžiule neapykanta, tarytum teisėjas, skelbiąs nuosprendį nusikaltėliui. Skiemenys šokinėjo vieni per kitus su tokiu įniršiu, kad tik nedaugelis klausytojų galėjo ką nors suprasti. Pirmasis eilėraštis jam pavyko kiek geriau. Jis vadinosi „Armėniškas lopšys“ ir buvo klausytojams žinomas:


Linguoja motina lopšelį
Toli toli kalnuos viena,
Ir plaukia sutemos pro šalį,
Širdis jos rūpesčių pilna.

Ugniakuras liepsnoja karštas,
Prie jo ji šildosi rankas,
O kūdikis, jo vardas Kerštas, –
Jis tyliai ilsisi kol kas.

Nereik lopšinių jam jausmingų,
Jam nebaisi nakties tamsa, –
Neužgesinama, maištinga
Ugnis liepsnoja akyse.

Jos kaip gaisrai iš tolo švyti,
Be garso verkia jis slapta,
Ir laukia, kad ranka mažytė
Galinga taptų ir tvirta.

Nebylios jo suspaustos lūpos
Širdies svajonių neišduos,
Štai kedro vygėje jau supas
Narsus vaduotojas tautos.

Deja, tylenis šiuo garsiu poeto Varužano42 eilėraščiu nepasitenkino, juk laikė save ašugu, tautos dainiumi. Todėl norėjo pradžiuginti publiką dar vienu ilgu, šį kartą savos kūrybos eilėraščiu, kurio vienintelis pranašumas, nepaisant daugelio strofų, buvo tas, kad jis iškrito kaip smarki liūtis ir staiga pasibaigė. Kai dainiaus ausų nepasiekė sutrikusios ir nieko nesuprantančios minios plojimai, jis pakėlė savo mauzerį, nežinia, sveikindamas ar grasindamas, ir išdidžiai pasitraukė nuo scenos užleisdamas vietą muzikantams.

Dabar prasidėjo linksmesnioji šventinės programos dalis. Iš pradžių jaunimas varžėsi, bet netrukus kelios poros pradėjo šokti dardz para  ir bolor para , vietinius trankius kalniečių šokius. Vėliau Gabrielis išvedė Žiuljetę pabandyti keletą kartų apsisukti. Bet po minutės ji paprašė baigti, nes tokių šokių nemokanti. Ji atsisakė šokti ir su Gonzaga Marisu, ir su Hrantu Voskanianu. Pastarasis liko patenkintas bent tuo, kad ji nešoko ir su „puošeiva“ Gonzaga. Iskuhi pašoko su Gabrieliu visą bolor para  iki galo. Virpančioje laužo šviesoje ji atrodė linksma, išraudusi, nors kentė dėl savo negalios labiau negu bet kada. Gabrielis netrukus grįžo į šiaurines pozicijas, moterys irgi ėmė skirstytis. Bet kiti liko dar ilgai, vis pakurstydami laužą. Keista, bet tarp šokėjų išsiskyrė Sarkisas Kilikianas, jis šoko tiesiog meistriškai. Nepaisant nelabai malonios išvaizdos, mergaitės mielai eidavo su juo šokti. Jis buvo lankstus, jo jaunatviškas ir kartu išsekęs veidas, panašus į kaukolę, išdidžiai ir su humoro išraiška sukiojosi virš mergaičių galvų. Silpnaprotis Gevorkas susikaupęs sukosi tarp porų. Rankoje šį kartą laikė ne saulėgrąžą, o mirtos šakelę.

Toks bendrais bruožais buvo gyvenimas ant Musa Dago pirmąsias keturiolika dienų. Iš esmės čia buvo visa, kas apskritai sudaro žmonijos gyvenimą. Šie žmonės buvo dykynėje, pabėgę į nykią tuštumą. Mirtis juos supo iš visų pusių, tik svajotojai galėjo viltis išsigelbėti. Trumpa jų istorija rutuliojosi pagal mažiausio pasipriešinimo dėsnį. Šis dėsnis privertė juos laikytis bendruomeninio ūkio principų, su kuriais dauguma norom nenorom taikstėsi, nors labiau buvo linkę rūpintis kiekvienas savimi, o ne kęsti prievartą. Turtingieji, pirmiausia smarkiai nukentėję bandų savininkai, buvo labai nepatenkinti, kad atimta jų nuosavybė. Žinojimas, jog išėję į tremtį jie būtų praradę ne tik visą turtą, bet ir gyvybę, nepadėjo įveikti apmaudo, kad štai jie tapo neturtingi. Net ir dabar, kai gyvybė galėjo baigtis po kelių dienų ar savaičių, darė viską, kad bent iš pažiūros išsiskirtų iš pilkos masės gražesnėmis gyvenimo formomis. Nepaisant didžiulių pastangų, kurių reikalaudavo kiekviena diena, žmonių noras užsimiršti, patirti džiaugsmą, pajusti dvasios polėkį buvo ne mažesnis kaip ir kitose žmonių gyvenamose pasaulio vietose. Tokį kaip vaistininkas Grikoras, žinoma, rasi ne visur. Jis buvo tikras stoikas, kuris ir grasinamas kruvino kardo sėmėsi visa apimančio mokslo ne tik iš savo mylimos bibliotekos, bet ir iš baisios tuštumos.

Dykynės pakraščiuose buvo pastatyti pylimai apsiginti nuo mirties, bet tarp šių pylimų žmonės jautėsi neįtikėtinai saugiai ir ramiai, leisdavosi į smulkmeniškus ginčus, vakarais dainuodavo ir šokdavo. Gyvenimas reikalauja savo. Buvo neįmanoma grįžti į slėnį, į pirmykštį rojų, iš kurio ši nedidelė žmonija, nežinodama savo kaltės, buvo ištremta žiauraus aukščiausios valdžios įsakymo. Apie grįžimą negalėjo būti ir kalbos, užtat likimas nelaimės ištiktiems žmonėms padovanojo puikių vyrų. Šie iškilūs asmenys, šie bebaimiai vadovai privertė tarnauti žmonėms atšiaurų Mozės kalną, taigi patiklios sielos šviesesnėmis valandėlėmis guodė save viltimi: ne likimas galų gale įveiks mūsų vadus, o mūsų vadai galų gale įveiks likimą.

Gyvenvietės centre stovėjo altorius. Kai paskutinės sargybos metu, valandą prieš aušrą, virš altoriaus silpną šviesą skleisdavo blykštantis Paukščių Takas, atrodydavo, lyg altorius būtų Visatos vidurys ir centras, Ter Haikazunas, jo kunigas, kartais klūpėdavo ant viršutinio laiptelio, įsikniaubęs veidu į atverstą mišių knygą. Ter Haikazunas buvo daug patyręs skeptiškas žmogus. Kaip tik todėl jis taip aistringai kaupė krūtinėje maldos galią. Jei nė vienas daugiau netikėtų, jog išsigelbės, jis vienintelis ir paskutinis turi šventai tikėti būsimu stebuklu, turi būti tikras dėl išganymo, dėl išvadavimo iš mirties. Ter Haikazuno siela, jos vieniša ir drovi malda grūmėsi dėl šio kalnus judinančio tikėjimo, kad ir koks paradoksalus ir neįmanomas jis atrodytų dabartinės padėties akivaizdoje.

Žiuljetė suėmė save į rankas ir, rodos, pasirinko visai naują gyvenimo būdą. Dabar ji keldavosi saulei dar nepatekėjus, greitai apsirengdavo ir eidavo padėti močiutei Antaram išdalyti pieną, o paskui – kuo anksčiau į ligoninę. Tai, ką ji darė, nebuvo gailestingumo darbai, o kai kas daug sunkiau – bandymas įsijungti ir tarnauti tam, kas jai visiškai svetima. Kitų galimybių ji neturėjo. Gabrielis buvo teisus. Niekas, joks užsienietis, negali laisvai ir nepriklausomai gyventi bendruomenėje, kuri laukia mirties.

Paviršutiniškas stebėtojas lengvai galėtų pasmerkti Žiuljetę. Ko gi nori ši pasipūtėlė? Kokią ji turi teisę po penkiolikos santuokos metų vis dar šiauštis prieš savo vyro pasaulį? Argi šią valandą šiuose kraštuose nėra europiečių moterų, kurios didvyriškai paskyrė savo gyvenimą žudomai ir žeminamai armėnų tautai? Užtenka tik prisiminti Kareną Jepę43, kuri Urfoje, savo namuose, slėpė pabėgėlius ir išskėstomis rankomis užstojo juos nuo zaptijų, kol tie pasitraukė, nes nužudyti Danijos pilietės vis dėlto nedrįso. Argi vokiečių ir amerikiečių diakonės su didžiausiais vargais nekeliavo į Deir es Zorą, į dykumą, kad galėtų bent kiek padėti mirštančioms iš bado, klajojančioms smėlynuose nužudytųjų žmonoms ir vaikams? O juk šios moterys nebuvo susirišusios su armėnu vyru, nebuvo pagimdžiusios armėno sūnaus.

Tokie priekaištai atrodytų pagrįsti, tačiau būtų neteisingi. Žiuljetė negalėjo būti šalta ir pasipūtusi, ji buvo per daug nelaiminga. Be visiems bendrų kančių, ji labai sunkiai kentėjo dėl savęs. Jai, prancūzei, buvo įgimtas savotiškas vidinis sąstingis. Romanų tautų atstovai, nepaisant jų išorinio lankstumo, viduje yra nejudrūs ir užsidarę. Jų forma yra tarytum išbaigta. Šiauriečiai yra kaip skriejantys debesys, pilni įtampos ir pasikeitimų, tuo tarpu prancūzai apskritai nemėgsta nei išvažiuoti iš savo krašto, nei nertis iš savo kailio. Žiuljetei buvo labai būdingas jos rasės nejudrumas. Jai trūko


убрать рекламу






sugebėjimo įsijausti, ji tarytum nepasitikėjo savimi. Jei Gabrielis iš pat pradžių būtų stengęsis ją atsargiai pripratinti prie savo tautos pasaulio, gal viskas būtų buvę kitaip. Juk Gabrielis pats buvo asimiliavęsis paryžietis. Tokie žmonės apie Armėniją kalba kaip apie klasikinį, kilnų, tačiau šiek tiek nerealų dalyką. Nedažnas bendravimas su armėnais, audringi politiniai debatai turkų revoliucijos metais, Samvelo Avakiano priėmimas į namus – viso to neužteko, kad tokia moteris kaip Žiuljetė susidarytų tikrą padėties vaizdą ar juo labiau pereitų į vyro pusę. Penkiolika metų ji iš esmės žinojo tik tiek, kad ištekėjo už Osmanų imperijos piliečio, tačiau ką reiškia būti armėnu, su kokiu likimu ir su kokiomis pareigomis tai susiję, jai siaubingai paaiškėjo tik prieš keletą savaičių. Dėl Žiuljetės sąmyšio didžia dalimi buvo kaltas Gabrielis. Dabar jai skaudžiai atsiliepė jo meilė ir švelnumas, nuolatinis noras pripažinti prancūzės viršenybę, atsargus siekimas nuslėpti kilmės ir kraujo skirtumus. Bet kodėl jis Paryžiuje būtų turėjęs elgtis kitaip? Juk ir jame armėniškumas pabudo tik tada, kai pateko į Johunoluko spąstus. Dažnai prisimindavo senojo Rifaato Bereketo žodžius: „Tu ją vedei, taigi jai skirta tavosios tautos lemtis.“ Jai iš tikrųjų buvo skirta toji lemtis. Argi ji nesijaustų tokia pat nelaiminga, gal net nelaimingesnė nei dabar, jei būtų išsigelbėjusi viena, be Gabrielio ir Stefano?

Gabrielis ir Stefanas, vieninteliai žmonės, kuriuos ji turi šiame pasaulyje, jie jai artimi ir kartu tokie tolimi, lyg juos skirtų pasaulio okeanas. Juodu ja beveik nesirūpina, žvelgia į ją paslaptingai, griežtai. Nė vienas iš jų nerodo jai meilės.

Jie jos nemyli. O kaip visi kiti? Žmonės jos nekenčia. Žiuljetė tai jautė iš jų sustingusių veidų, iš to, kaip jie staiga nutyla, vos ji ateina į stovyklą. Priešiškumas degino jai nugarą, kai eidavo pro plepančių moterų būrelius. Muchtaro Kebusiano žmona, toji šnipė, gali jai pataikauti, kiek nori. Žiuljetė jautė, kad į viską, ką ji daro, žiūrima piktai: į jos uždarumą, į darbą ligoninėje, bet pirmiausia į jos gyvenimą Trijų Palapinių aikštėje, apie kurio pasakišką gardumynų ir visokiausių pasaulio gėrybių gausą, regis, sklinda pavydžiausi gandai. Visų žvilgsniai seka ją su neapykanta svetimšaliams ir juokingu pavydu, tuo Žiuljetė įsitikinusi. Ką prieš visa tai reiškia dviejų naivuolių, Šatachiano ir Voskaniano snobizmas? Jos akivaizdoje juodu nori pabrėžti savo svarbą, vienas pataikūniškomis kalbomis, kitas išdidžiai tylėdamas.

Gera jai tik močiutė Antaram. Bet šito gerumo per maža. Tai tik dosnios moteriškos širdies užuojauta, gailestis vargo slegiamai seseriai. O Iskuhi? Tarp vyresniosios ir jaunesniosios buvo užsimezgusi draugystė, jos norėjo viena kitai padėti. Ir vis dėlto kaip tik Iskuhi buvo svetimiausia tarp svetimų, ji labiau už visas kitas moteris yra neįveikiamo kitoniškumo centras.

Žiuljetė šiomis dienomis išgyveno begalinį apleistumo jausmą. Ji, visada spindinti, visada viešpataujanti, visada kelianti susižavėjimą ir simpatiją, dabar jautėsi tik pakenčiama ir, dar blogiau, negerbiama. Jai atrodė, kad dėl šio priešiškumo kasdien darosi negražesnė. Nesirūpino savo veidu, išvaizda, nes gėdijosi. Nuovargis traukė ją prie žemės. Persekiojimo manija? Armėnų akys aplink, regis, ją smerkė, vertė jai visą kaltę. Be viso to, ji kentėjo dar dėl vieno – dėl Prancūzijos! Žinios iš karo laukų, kurios pasiekdavo Musa Dago slėnį, buvo iš turkų laikraščių, kelių savaičių, net kelių mėnesių senumo. Žiuljetė žinojo tik apie Prancūzijos pralaimėjimus, žinojo, kad priešų armijos stovi jos tėvynės širdyje. Ji visada rūpindavosi tik savo reikalais, politika ir visuomenės likimas jai atrodydavo nuobodūs dalykai, niekaip su ja nesusiję, bet dabar ją staiga prislėgė skaudus rūpestis dėl tėvynės. Motina, kuri ją taip menkai suprasdavo, seserys, su kuriomis ji, galima sakyti, buvo nutraukusi santykius, sapnuose prieidavo prie jos labai arti, ištisas naktis būdavo su ja mažoje palapinėje. Motina kažkodėl visada gulėdavo mirties patale. Štai Žiuljetė atvažiuoja kažkokiu klastingai lėtu traukiniu ir įstringa Rytų stotyje, ji bėga basa, pusnuogė, užsimetusi tik menką į čaršafą panašų chalatėlį, bėga šimtais nesibaigiančių gatvelių į motinos butą. Bet mirštančioji labai vikriai pasuka stingstantį veidą į kitą pusę, nusigręžia nuo dukters, nors toji iš paskutiniųjų stengiasi pagauti motinos žvilgsnį. Ne tik motina ir seserys, bet ir abu svainiai, vienas Jūrų ministerijos tarnautojas, kitas inžinierius, vaidina įsižeidusius ir nepatenkintus ir, regis, turi teisę tai daryti, nes jie abu rezervo karininkai ir abu sunkiai sužeisti. Pasirodydavo pensionato draugės, jos įžūliai ignoruodavo Žiuljetę, nors toji klaupdavosi prieš jas ant kelių. Kartais pasirodydavo ir velionis tėvas, kaip visada elegantiškas, su juodu fraku, juodomis odinėmis pirštinėmis, su raudonu kaspinėliu atlape. Jis nustebęs žvelgdavo į Žiuljetę ir kartodavo savo mėgstamą sakinį: „Betgi taip elgtis negalima.“

Juo baisesnės darėsi naktys, juo rūpestingiau Žiuljetė dirbdavo savo darbus rytais. Ji visai nenorėjo būti „žmogiška“, kaip jai patarė Gabrielis, ji tik norėjo įveikti vienatvės ir apleistumo jausmą. Tarnaudavo su didžiuliu atsidavimu. Stegdamasi įveikti savo jautrią uoslę, ji klūpėdavo prie ligonių, prie senukų, pusiau be sąmonės gulinčių ant šiurkščių paklodžių. Nudengdavo jų karščiuojančius kūnus, valydavo nešvarumus, plaudavo persikreipusius veidus tualetiniais vandenimis, kurių dar šiek tiek turėjo. Tomis dienomis ji daug ką paaukojo. Atidavė dalį savo skalbinių, paklodes liepė sukarpyti kūdikių vystyklams ir sužeistųjų tvarsčiams. Sau pasiliko tik tai, kas būtiniausia. Tačiau kad ir kaip Žiuljetė stengėsi, blausiose karščiuojančių ligonių ir atsainiose sveikųjų akyse nematė jokio dėkingumo, netgi pripažinimo jai, svetimšalei. Net Gabrielis šykštėjo jai gero žodžio. Prieš dešimt dienų jis taip riteriškai rūpinosi ja, o dabar ji tapo jam nereikalinga našta. Tokia visų apleista, vienišesnė ir nelaimingesnė už menkiausią vargšą, ji turėjo mirti ant Musa Dago.

Tomis valandėlėmis, kai jai darydavosi be galo gaila savęs, Žiuljetė net nuo savęs rūpestingai slėpė, kad nėra tokia jau visiškai apleista. Gonzaga Marisas, pamatęs jos akyse nelemtą sąmyšį, nebesitraukė. Jis ėmė dar labiau stengtis jai pasitarnauti, pagelbėdavo visada ir viskuo, kuo galėjo. Žiuljetė vis dažniau žvelgė į jį kaip į prancūzės moters sūnų, jai artimos kultūros žmogų, lyg tolimą giminaitį. Pastarosiomis dienomis jų artimumą kažkas ėmė trikdyti ne tik iš jo, bet ir iš jos pusės. Ribų jis iki šiol nebuvo peržengęs. Tačiau pirmą kartą leido jai pajusti savo geismą, nė kiek nesumenkindamas pagarbos jai. Riba, prie kurios jie priartėjo, artumas neliečiant vienas kito dar labiau trikdė Žiuljetę. Ji daug galvodavo apie Gonzagą. Prisidėjo dar tai, kad jis, nors ir prancūzės motinos sūnus, ją gerokai gąsdino. Žmonės, kurie moka save tramdyti, žmonės, kurie turi kantrybės be galo ilgai laukti, iš tikrųjų kelia baimę. Be to, Gonzaga buvo vienas iš tų, kurie susijaudinę ne parausta, o išblykšta.

Permaina prasidėjo nuo to, kad Gonzaga Marisas pastarosiomis dienomis vis dažniau prarasdavo tylų santūrumą, kurio Žiuljetė niekada negalėdavo suprasti, ir pradėjo jai pasakoti apie savo gyvenimą.

Kiekvieną rytą Žiuljetė tris ar keturias valandas darbuodavosi ligoninės barake, paprastai tol, kol ligoniams būdavo išdalijami pietūs. Tuo metu Gonzaga Marisas ateidavo jos pasitikti. Jei ji dar būdavo nebaigusi savo darbų, jis kantriai laukdavo, nenuleisdamas nuo jos atidžių akių. Ji jautė, kad tos akys ja rūpinasi. Iš tikrųjų taip ir buvo. Jei ji kartais tyčia užtrukdavo truputį ilgėliau, jis atsargiai priėjęs šnibždėdavo:

– Užtenka! Palikite visa tai, Žiuljete! Toks darbas ne jums. Jis gali jums pakenkti.

Švelniai, bet ryžtingai jis versdavo ją išeiti iš ligoninės. Ji noriai jam paklusdavo. Kadangi Gonzaga neturėjo jokių pareigų ir jų neprašė iš Vadovų tarybos, laiką leido ieškodamas Damladžko šlaite nuo jūros pusės nuostabiai gražių takų, apžvalgos taškų ir poilsio vietelių. Šios vietos, tvirtino jis, esančios tokios pat gražios kaip ir garsioji Rivjera. Dabar Gonzaga ir Žiuljetė kasdien ilgas valandas sėdėdavo saugiose ir visiems vėjams atvirose vietose, ant pavėsingų šios „Rivjeros“ uolų kyšulių, kurie nuo plokštikalnės buvo atskirti mirtų, rododendrų ir arbuto krūmų ruožo. Ilga augmenijos linija, čia kylanti, čia nusileidžianti, tęsėsi virš uolų sienos, o siena skardžiai krito į jūrą. Abu jautėsi be galo vieniši. Kas gi pasiges jų, svetimšalių?

Tą dieną, rugpjūčio keturioliktąją, penkioliktą dieną ant Musa Dago, Gonzaga atrodė smarkiai pasikeitęs. Žiuljetė dar niekada nebuvo mačiusi jo tokio liūdno, tokio vaikiškai melancholiško, regis, be jokios priežasties paniurusio. Jo akys, kuriose nebūdavo gilumos net ir tada, kai žvelgdavo į tolį, šį kartą, bent Žiuljetei taip pasirodė, buvo nukreiptos į begalybę. Bet iš tikrųjų jis buvo nukreipęs žvilgsnį į konkretų tašką, kuris buvo pridengtas kalno kyšulio. Mintyse jis ieškojo Oronto deltos lygumų, didelių, saulėje spindinčių spirito varyklos pastatų. Todėl Žiuljetės klausimas, išplaukęs iš jos, o ne iš jo nuotaikų, buvo visai ne vietoje:

– Gonzaga, ar labai ilgitės tėvynės?

Jis nusijuokė, ir ji susigėdusi pajuto, kokie beprasmiški jos žodžiai. Prisiminė jo biografiją, Gonzaga pasakojo jai daugelį epizodų su lengva ironija, lyg juose būtų dalyvavusi tik jo dalis, ir tai ne geriausioji. Tėvas – Atėnų bankininkas, motina – jų namų guvernantė prancūzė. Vaikui dar nebuvo ketverių metų, kai įvyko katastrofa. Tėtė paspruko į Ameriką, palikdamas motiną ir sūnų vienus, be jokių lėšų. Mama, vis dar jausdama bėgliui meilę, nepaisydama didžiulių sunkumų kartu su Gonzaga nusivijo jį už okeano. Tiesa, jai nepavyko sumedžioti tikrojo savo vyro, bet jo ieškodama aptiko kitą. Tai buvo pagyvenęs Detroito skėčių fabrikantas, jis vedė motiną ir įsūnijo berniuką.

– Todėl aš galėčiau visai teisėtai turėti dvi pavardes, – prisipažino Gonzaga, – bet man atrodo, kad Gonzaga Mak Veverlis kažkaip nesiderina su mano išvaizda, todėl pasilikau senąją pavardę Marisas.

Pavardės pasirinkimą jis aiškino labai rimtai. Vargšei Gonzagos motinai gyvenimas su skėčių fabrikantu irgi neatnešė laimės. Santuoka iširo, ji turėjo palikti namus Detroite, o Gonzaga keliavo iš vieno internato į kitą, kol jam suėjo penkiolika. Tuo metu likimas lėmė, kad jis sutiko savo tikrąjį tėvą, vėl neblogai prasigyvenusį. Senąjį tėvą kamavo sąžinės priekaištai, kadangi Gonzagos motina mirė vienoje Niujorko vargšų prieglaudoje. Jis išsiuntė sūnų, davęs jam šiek tiek pinigų, į Atėnus pas savo gimines. Apie tolesnius savo gyvenimo metus Gonzaga pasakojo labai šykščiai ir sausai. Jie nebuvo nei geri, nei blogi, juo labiau nebuvo įdomūs. Tik gerokai vėliau, po varganos vaikystės ir apgailėtinos jaunystės, Paryžiuje jis pagaliau atrado save, tai yra atrado savyje šiokių tokių gana paprastų ir nedidelių talentų, kurie jam padeda vargais negalais prasimušti šiame pasaulyje. Jau daug metų gyvenąs Turkijoje, tėvo giminės padėję jam įsikurti Stambule ir Smirnoje. Stambule jis teikia informaciją Amerikos laikraščių korespondentams apie gyvenimą ir įvykius centrinėje Turkijoje. Kai šis darbas nelabai sekasi, vadovauja mažų italų operos draugijų arba operečių chorams. Pastaruoju metu netgi buvo pasisamdęs akompaniatoriumi vienai kabareto trupei iš Peros, ketino padėti trečios rūšies dainininkių ir šokėjų būreliui keliauti po tamsiausius Turkijos užkampius.

Ką jis pasakojo, atrodė visai tikėtina. Viskas taip liūdna, banalu, kad tikriausiai čia nėra nei melo, nei noro pasipuikuoti. Gonzaga savo kuklią biografiją pasakodavo taip atmestinai, lyg ji būtų kur kas žemiau jo tikrosios esybės, apie kurią liudijo jo akys, kai jis žvelgdavo į Žiuljetę. Ji tikėjo tais pasakojimais, bet kartu jai rodėsi, kad tai ir tiesa, ir netiesa. Vieną akimirką ji net pagalvojo, kad Gonzaga turbūt kiekvienai moteriai pasakoja kitokią savo praeitį, tiesa, visada tokią pat blausią.

– Kiek moterų buvo toje menininkų grupėje, kurią jūs lydėjote į Aleksandretę? – neatlyždama klausinėjo Žiuljetė.

Prisiminimai apie šią trupę jam, regis, buvo nemalonūs. Jis niūrokai atsakė:

– Na, buvo apie aštuoniolika ar dvidešimt.

– Tarp jų, aišku, nemažai jaunų ir gražių. Ar buvote su kuria nors suartėjęs, Gonzaga?

Jis nustebęs papurtė galvą kratydamasis tokios minties.

– Aktorių gyvenimas rimtas ir blaivus. O kokotėms meilė reiškia darbą, kuriuo jos veltui nesišvaisto.

Bet Žiuljetės smalsumą buvo ne taip lengva patenkinti.

– Jūs keletą mėnesių praleidote Aleksandretėje, mažame, purviname uoste…

– Aleksandretė nėra tokia paniekos verta, kaip jums atrodo. Ten gyvena kelios labai malonios armėnų šeimos, gražiuose namuose, kurie skęsta soduose…

– Taip, suprantu. Viena iš tų šeimų jus ten taip ilgai užlaikė…

Gonzaga neneigė, kad iš tiesų jam patiko viena jauna Aleksandretės mergina, todėl jis nutraukęs sutartį su kabareto trupe. Keista, bet kai Gonzaga paminėjo tą merginą, Žiuljetė pagalvojo apie Iskuhi, tačiau išsipusčiusią, pasidažiusią, apsikabinėjusią papuošalais, nors Iskuhi niekada tokia nebūdavo. Gonzaga nesileido pasakoti šios istorijos, tik pasakė, jog tai buvusi klaida, bet viskas nugrimzdę į praeitį ir pamiršta. Vienintelė jos prasmė buvusi ta, kad ji per Beilaną parodžiusi jam kelią į Johunoluką, į Bagratianų vilą.

Kai Žiuljetė svarstydavo Gonzagos likimą, pačios padėtis neatrodydavo tokia žiauri. Ar kur nors rasi rafinuotesnį benamį už jį? Jis sėdėjo šalia jos liūdnas, tarytum uždengtas tuštumos ir šalčio gaubtu. Jis nė nemirktelėjęs nusprendė kukliai dalytis Žiuljetės likimu, nereikalaudamas dėkingumo, tarsi tai būtų tik nedidelis galantiškumas, apie kurį neverta kalbėti. O juk Gonzaga turėjo tūkstantį kartų mažiau priežasčių būti čia negu ji. Kaip kvailai dabar jai atrodė prieš valandėlę ištartas žodis „ilgesys“. Kokios tėvynės galėtų ilgėtis šis nelaimingasis? Jo žvilgsnis matė tik tuštumą. Dabar Žiuljetė suprato, kodėl šis jaunuolis, kuris giriasi savo puikia atmintimi, neturi jokių prisiminimų, nei tikrų, nei išgalvotų. Jis, taip meiliai ja besirūpinąs, dėjo visas pastangas, kad išliktų santūrus. Jis niekada nepatyrė meilės. Kaip mažas berniukas sėdi šalia jos ant lygaus uolų luito, visiškai arti, nuo peties iki kelio, tačiau jos neliečia, visada palikdamas kažkokią mažytę atstumo nuojautą tarp jos ir savęs. Šis atstumas, atsiradęs iš padorumo ir savitvardos, degino kaip peilio ašmenys. Gonzaga tylėjo. Tačiau Žiuljetės širdyje įsiliepsnojo labai pavojinga, saldi užuojauta.

– Gonzaga, – pratarė ji ir išsigando savo balso virpėjimo.

Jis iš lėto pasisuko į ją. Tai buvo tarytum nušvitimas. Ji tyliai paėmė jo ranką. Norėjo tik paglostyti. Bet paskui jau nebegalėjo susitvardyti. Jos veidas, jos lūpos artėjo prie jo. Gonzagos akys tarytum užgeso. Žvilgsnis, dar kartą blykstelėjęs dėmesiu ir laukimu, tarytum mirė. Jis leido Žiuljetei visiškai prisiartinti, tada staigiu judesiu priglaudė ją prie savęs. Ji tyliai sudejavo nuo jo bučinio. Prabėgo visa ištikimos žmonos jaunystė, o ji ir nežinojo, kiek nepažinto geismo galima joje pažadinti. Bet tučtuojau ją nusmelkė toks skausmas, kad, rodėsi, plyš galva. Tai buvo toks pat kone hipnotiškas skausmas kaip tada Johunoluko svetainėje, kai Gonzaga pirmą kartą taip liūdnai skambino fortepijonu. Ji atstūmė jį norėdama sukaupti jėgas ir pasipriešinti. Į galvą atėjo mintis: „Ne jis paėmė man už rankos, tai aš paėmiau jo ranką. Dabar esu jo rankose“. Paskui dingtelėjo: „Jis jau kelias savaites sąmoningai skatino mane, kad kalta likčiau aš.“ Kitą akimirką jos priešinimasis nusilpo, Gonzaga spaudė Žiuljetę prie krūtinės, vėl ją bučiavo. Galvos skausmai ištirpo nuo neapsakomos laimės. Purpurinė tamsa, o tolumoje paskutinė siaura siaubo properša: aš žuvusi. Nes tik dabar savo bučiniais šis santūrus jaunuolis, nuolankiai tarnaujantis palydovas, tapo tikruoju Gonzaga. Nebe išpuoselėtas tuštumos kūdikis, o nenuspėjama jėga, galinti suteikti laimę ir nelaimę. Jo lūpos siurbė iš jos paslaptį, kurios ir pati nepažino, palaimingą ir kerštingą paslaptį.

Jis paleido ją tik tada, kai pasigirdo siaubingas riksmas. Juodu išsigandę atšoko vienas nuo kito. Žiuljetės širdis buvo taip išsigandusi, kad rodėsi, jog ji tuoj apalps. „Man išsidraikė plaukai“, – pagalvojo ji ir bandė pakelti rankas, kurios atrodė sunkios lyg švininės. Kas gi tai? Jis prilaikė ją. Juodu nuėjo į tą pusę, iš kurios sklido pragariškas riksmas. Paėjęs kelis žingsnius jis susiprotėjo.

– Tai stovyklos asilai! Jie visai pašėlo!

Ir iš tikrųjų, kai Gonzaga ir Žiuljetė prisiartino prie aikštės, kur buvo rišami krovininiai ir jojamieji gyvuliai, vaizdas pasirodė panašus į klaikų sapną. Šaunieji asiliukai, regis, pavirto laukinėmis pabaisomis, traukė apynasrius, stojosi piestu, vaikščiojo užpakalinėmis kojomis ir spardėsi į visas puses. Iš snukių tiško putos, akyse kaip stiklas sustingęs siaubas. Pratisi garsai greičiau buvo panašūs į skardų žvengimą negu į įprastą asilo bliovimą. Matyt, gyvulius išgąsdino kažkokia beprotiška šmėkla. Bet tai nebuvo šmėkla. Gyvūnų instinktas pajuto grėsmę prieš pat įvykstant nelaimei. Toli anapus Šiaurinės perėjos driokstelėjo sprogimas, po kelių akimirkų kažkas sušnypštė jau daug arčiau, tada nuaidėjo trumpas, aštrus trenksmas ir į pietus nuo Miesto daubos neaukštai danguje pasirodė baltas kaip sniegas debesėlis. Asilai staiga nutilo. Aplinkui kažkas ėmė švelniai ūkčioti ir švilpti. Tik nedaugelis suprato, kas čia dedasi, kad tas debesėlis virš kalno yra sprogęs šrapnelis.

Patrankos šūvis buvo netikėtas ir Gabrieliui.

Jis buvo išvargęs, praėjusią naktį beveik nemiegojęs. Iš įvairių fronto ruožų nuolat ateidavo nerimą keliančių žinių. Nebuvo jokių abejonių, kad dvi pastarąsias naktis apie pozicijas slankiojo turkų šnipai, bandė prasiskverbti pro sargybos postus. Todėl Bagratianas ateinančią naktį įsakė būti kuo geriau pasirengusiems ir sustiprino nuolatinę patrulių tarnybą. Kai prieš pietus atsisėdo ant vadavietės suolo, norėdamas bent kelias akimirkas pailsėti, jį, dar neužmigusį, aplankė kankinamas regėjimas. Žiuljetė gulėjo negyva plačioje jų miegamojo lovoje Paryžiuje, gulėjo skersai lovos. Ji buvo labiau negu mirusi, ji buvo sušalusi, pavirtusi ištisu blausiu mėsos spalvos ledo luitu. Kad atitirpdytų savo žmonos lavoną, jis turėjo gultis šalia jos…

Vargais negalais atsikratė šio dienos košmaro. Aišku, su Žiuljete elgiasi netinkamai. Jau dievai žino kiek laiko iš bailumo vengia jos. Nors jo dabartinis gyvenimas, jo darbas nepalikdavo laisvos minutės, to nepakako sąžinei nuraminti. Todėl nusprendė vadovavimą iki šio vakaro pavesti Nurhanui Eleonui ir praleisti popietę su Žiuljete. Palapinėje jos nerado. Iš savosios palapinės išėjo Iskuhi. Brolis Aramas buvo atėjęs aplankyti Hovsanos. Gabrielis nenorėjo juodviem trukdyti, todėl paprašė Iskuhi pabūti su juo, kol grįš Žiuljetė. Juodu susėdo ant nupjautos pievos Trijų Palapinių aikštėje. Gabrielis įsitempęs galvojo, kuo gi taip pasikeitė Iskuhi išvaizda. Ak taip, ji nebevilkėjo tų suknelių, kurias jai buvo dovanojusi Žiuljetė, buvo užsivilkusi platų stambių gėlių raštu išmargintą drabužį iš lengvo audinio su aukštai pakeltu juosmeniu ir pūstomis rankovėmis. Atrodė kiek senamadiškai, nebuvo panašu ir į vietos moterų drabužius. Trapi Iskuhi figūrėlė jam visada atrodė tokia vargana, sumenkusi. Bet išsipūtęs drabužis darė švelnaus, lengvo pilnumo įspūdį, gerai slėpė sužalotą ranką. Dar niekada jos rimtas veidelis nešvietė taip atvirai kaip po ta plačia šilkine šerpe, kurią ji užsimetusi ant galvos nuo saulės, pamanė Gabrielis. Nustebęs pamatė, kad Iskuhi lūpos pilnos ir aistringos. Ji turėtų nešioti raudoną šerpę, dingtelėjo jam mintis. Ir kadangi šiandien buvo pavargęs ir užsisvajojęs, jo sąmonėje prabudo vaizdai iš tolimos praeities…

…Johunolukas, senelio namai. Ant minkštos parko pievelės išskleista balto damasto staltiesė, viskas paruošta pusryčiams. Visi pagarbiai laukia senojo Avetiso Bagratiano, turinčio tuoj ateiti valgyti šventinių pusryčių. Ant trikojo garuoja sidabrinis arbatinukas. Krepšiuose kalnai abrikosų, vynuogių, ant plokščių padėklų supjaustyti melionai. Medinės lėkštės su šviežiais kiaušiniais, medumi, abrikosų uogienė. Kaip sniegas balta servetėlė dengia plonytę duoną, kurią namų šeimininkas po maldos ims plėšyti ir dalyti. Gabrieliui aštuoneri metai, jis vilki entario švarką, panašų į tą, kokį dabar nešioja Stefanas. Ak, kad pusryčiai jau būtų pasibaigę! Po pusryčių jis nori pasikarstyti Musa Dago šlaitais, ten tiek visokių paslapčių. Kol kas jis nenuleidžia akių nuo damasto staltiesės klosčių. O jeigu po jomis slepiasi didžiulė gyvatė? Auksinis šlamesys paskelbia, jog ateina senelis. Tačiau keista – tas auksinis šlamesys ir yra senasis Avetisas, jis neišnyra iš to šlamesio, nepasirodo auksinis pensnė su grandinėle, balta smaili barzdelė, juodai geltonas rytinis chalatas, raudoni tymo batai, jo pavidalas lieka nematomas, nors iš tikrųjų yra čia pat, visai šalia. Tačiau Gabrielis mato, kaip visos moterys užsitraukia ant galvų šydus ir, kaip pridera, pagarbiai pasisuka į šeimininką nugara.

Ar tai tikras prisiminimas, ar iš prisiminimų fragmentų sudėliota fantazija? Gabrielis to nežino. Tačiau Iskuhi, nežinia kodėl, buvo įausta į tą tolimos praeities kilimą. Ji sėdi priešais jį ant žemės. Užsižiūrėjęs į jos veidą Gabrielis tik po kiek laiko prisimena, kad reikia jai ką nors pasakyti.

– Iskuhi, ar jūs pasikalbėjote su tuo pabaisa Stefanu?

Ji išskėtė dešiniosios rankos pirštus. Tai buvo nepritarimo, nepasitenkinimo gestas.

– Mane tiesiog siaubas apėmė, pone Bagratianai. Baisiausia, kad jis tai padarė dėl manęs.

Bagratianas kiek patylėjo.

– Aš, žinoma, irgi buvau išsigandęs. Kvailas berniuko pokštas, o pasekmės galėjo būti tokios, kad baisu ir pagalvoti. Na, dėkui Dievui, viskas baigėsi laimingai. Tai įspėjimas man! Reikia geriau prižiūrėti tą vaikėzą. Bet kaip? Tai siaubingas amžius.

Iskuhi nutaisė protingą patyrusios mokytojos išraišką.

– Taip, Stefanu reikia labiau rūpintis. Dievai žino, kas su juo darosi.

– Ne tik dievai žino, Iskuhi. Aš irgi galiu gerai įsivaizduoti, kas su juo dedasi… Jei nebūtų mano sūnus, jo išdaiga man visai patiktų…

Po tokio prisipažinimo, kiek padelsęs, paklausė:

– O jūsų Biblija, Iskuhi? Ar ji iš tikrųjų verta tokio pokšto, kokį iškrėtė Stefanas?

Iskuhi greitai atsistojo.

– Man ji labai brangi. Jau vien todėl, kad ją padovanojo Aramas. Jei norite, parodysiu jums. Luktelėkite.

Nelaukdama raginimo greitai nubėgo į palapinę ir atnešė knygą. Dabar ji atsisėdo šalia Gabrielio. Po minkštu suknelės audiniu kūpsojo jos mažučiai keliai. Norėjo atversti Bibliją, bet stabtelėjo, lyg bijodama Gabrielio priekaištų.

– Meninės vertės ji neturi. Bet iliustracijos man atrodo gražios…

Gabrielis nežiūrėjo į knygą, jis žvelgė į Iskuhi lūpas.

– Savo brolį jūs, atrodo, mylite labiau už viską pasaulyje?

Klausimas buvo beveik kaip lengvas priekaištas. Iskuhi atvertė pirmą pasitaikiusį savo mylimos knygos puslapį. Regis, ji nelabai mėgo kalbėti apie savo jausmus.

– Mudu su Aramu labai pripratome prie vienas kito. Negaliu įsivaizduoti gyvenimo be jo.

Ji pasislinko dar arčiau prie Gabrielio ir leido jam pasigrožėti pirmuoju paveikslėliu. Gabrielis, kiek trumparegis, pasilenkė prie liaudiško mažo formato tomelio, išleisto praeito šimtmečio antrojoje pusėje. Šviesių spalvų vaikiški paveikslėliai iš tikrųjų turėjo savotiško žavesio. Grakščios žmonių figūros, perkreipti, ilgesio kamuojami veidai, gėlių ornamentai paraštėse priminė viduramžių evangelijų knygas. Iliustracijos toli gražu neatrodė maloniai dievobaimingos. Armėnų dailininkas, turėdamas galvoje iškankintą tautos sielą, rinkosi žiaurius, patetiškus arba melancholiškus siužetus, ypač Senajame Testamente. Išvarymas iš rojaus! Liepsnojantis kardas buvo labai panašus į lenktą durklą, o arkangelo aureolė atrodė lyg deimantais nusagstytas turbanas. Kainas nužudo Abelį! Blėstanti išniekinto altoriaus ugnis ruseno kaip palaižūniška, šėtoniška šviesa. Kai Gabrielis rengėsi apžiūrėti Izaoko aukojimo sceną, už poros šimtų metrų į pietus nuo Miesto daubos driokstelėjo pirmasis turkų šrapnelis. Didžiuliais šuoliais Gabrielis leidosi bėgti. Sutiko daktarą Altuni, jojantį ant asiliuko. Gydytojas turėjo lipti žemėn. Bagratianas pliekė gyvulį lazda ir kojomis ir visu greičiu nušuoliavo prie šiaurinės pozicijos.

Turkai šį kartą atakai buvo pasiruošę profesionaliau ir gudriau. Puolimui vadovavo pats binbašis – karinis Antiochijos komendantas, tas pats malonus senyvas ponas mieguistomis akimis ir rausvais kūdikio skruostais. Keista, bet jo pavaduotojas, ryžtingasis juzbašis, kaip tik šiuo metu išėjo atostogų ir išvyko į Alepą, toliau nuo bet kokios atsakomybės. Kadangi pasitarime su kaimakamu ir majoru rami ir protingai santūri binbašio pozicija buvo atmesta, jam neliko nieko daugiau, tik ruoštis ir kuo greičiau pulti Musa Dagą. Pyktis ir apmaudas, sukeltas jo priešų, suteikė neįtikėtinai daug energijos šio paprastai tingaus žmogaus sprendimams ir veiksmams. Jis kone kiauras dienas leisdavo Antakijos telegrafo tarnybos pastate. Morzės aparatas siuntė pranešimus trimis kryptimis: į Aleksandretę, Alepą ir Eskerę, sukeldamas ant kojų visas mažas vietines kariuomenės įgulas ir žandarmeriją. Per keturias paras senasis pulkininkas su didelėmis pastangomis sukrapštė nemažą ginkluotą dalinį, apie tūkstantį šautuvų ir dvi patrankas. Tai buvo dvi reguliariosios kuopos, dislokuotos Antakijoje, du to pat pulko būriai iš mažesnių vietovių, pusė baterijos, kuri šiomis dienomis atvyko į garnizoną, be to, visa kuopa zaptijų ir pagaliau didelis netvarkingas četehų būrys iš Hamamo kalnyno. Tuo metu šnipai jau buvo dalinai, nors ir ne iki galo, išžvalgę Damladžko pozicijas. Gandai apie dvidešimt tūkstančių armėnų, ginkluotų kulkosvaidžiais, subliuško. Binbašis turėjo tokią persvarą žmonių ir ginklų, kad armėnų stovyklos likvidavimas atrodė esąs tik valandų klausimas. Turkų taktika buvo visiškai užmaskuotas prisiartinimas ir staigus antpuolis. Ir viena, ir kita – nepastebėtas priartėjimas ir staigus puolimas – binbašiui puikiai pavyko. Visi Musa Dago sargybiniai buvo apgauti.

Pulkininkas padalijo armiją į dvi maždaug lygias dalis, kiekviena turėjo veikti savarankiškai. Viena dalis rugpjūčio tryliktosios naktį, laikydamasi didžiausio atsargumo, nužygiavo į Svediją ir, pasiskirsčiusi ir užsimaskavusi, apsistojo Seleukijos griuvėsiuose žemiau Pietų bastiono. Tuo tarpu kitas korpusas, kuriame buvo vadas ir artilerija, paėjėjo Antakijos–Beilano keliu į šiaurės vakarus, tada prastais, mulų ištryptais takais pasuko į kalnus. Čia binbašio taktikoje išryškėjo pirmoji spraga. Sunkios lauko haubicos vos vos judėjo į priekį, nors kiekvieną ratą už stipinų stūmė du vyrai, o sunkias atsparas penkiolika mylių stačiais kalnų keliais tiesiog rankomis nešė kiti kareiviai. Krovininiai asilai, kuriuos iš pradžių bandė kinkyti, pasirodė visai netinkami tempti artilerijos pabūklus. Į kovos lauką patrankos pavėlavo dešimt valandų. Šis dalinys, nors išėjęs pusę paros anksčiau už pirmąjį, į Musa Dago aukštumas į šiaurę nuo perėjos atvyko ne rugpjūčio tryliktosios naktį, o rugpjūčio keturioliktosios vidurdienį. Taigi planuotas puolimas iš dviejų pusių, turėjęs prasidėti tuoj po saulėtekio, nepavyko. Kapitoną, vadovavusį pietiniam korpusui, ir jo kareivius, kuriems buvo uždrausta ir galvą pakelti iš savo slėptuvių tarp įkaitusių griuvėsių, visiškai nukamavo ne tik laukimas, kada nuaidės puolimo signalas (pirmasis haubicos šūvis), bet ir negailestingi rugpjūčio saulės spinduliai. Dar blogiau buvo šiauriniam daliniui. Jie sunkiai kopė penkiolika valandų be miego, tik tris kartus trumpai sustoję poilsio. Pulkininkas turėjo sau pasakyti tik viena: šiandien duosiu savo žmonėms pailsėti, o kapitonui į Svediją pasiųsiu žinią, kad puolimas atidedamas iki rytojaus ryto. Kiekvienas, pažinojęs tingią senojo pono prigimtį, būtų lažinęsis šimtas prieš vieną, kad jis būtent taip ir padarys. Ir vis dėlto įvyko kaip tik priešingai. Tingūs žmonės labai dažnai būna ir nekantrūs. Jei jie įsipainioja į nemalonius reikalus, nori juos įveikti žaibo greitumu. Pulkininkas įsakė artilerijos miulazimui tučtuojau parengti haubicas, liepė greitai paruošti kareiviams maisto, ir jau po valandos jo dalinys virtinėmis patraukė prie armėnų pozicijų šalia perėjos, čia pirmiausia tyliai pasislėpė mažuose plyšiuose, už medžių ir uolų laikydamiesi saugaus atstumo.

Senasis pulkininkas, užsitarnavęs šį titulą taikos metais, nesikreipė į savo kareivius ugningomis kalbomis, o širdyje tyliai keikėsi paskutiniais žodžiais. Jis keikė kaimakamą ir juzbašį, keikė užnugario generolą, išdavusį jam ne lengvas kalnų patrankas, o tas sunkias ir nemanevringas haubicas, o labiausiai keikė jo ekscelenciją armijos vadą Džemalį Pašą, vadindamas jį juodu, kuprotu apgaviku. Visi šie politiniai Itihado vadovai, jo nuomone, buvo įžūlūs, niekingi išdavikai. Jie surengė sąmokslą prieš senąjį sultoną, o naująjį įkalino rūmuose. Paniekos verti žemesnieji karininkai patys pasiskelbė generolais, ekscelencijomis ir pašomis. Anksčiau tokia smulkmė neiškiltų aukščiau juzbašio. Tiems Itihado kiaulėms galima padėkoti ir už visą tą gėdą su armėnais. Auksiniais Abdiulchamido laikais dažnai surengdavo skerdynes šunims krikščionims, bet ne mūšius, kuriems turėtų vadovauti tokie aukšti štabo karininkai kaip jis – binbašis.

Išvargęs ir įpykęs jis su savo štabu laukė pirmojo šūvio. Artilerijos leitenantui įsakė pirmiausia paleisti kelis šūvius į armėnų gyvenvietę. Net Itihado padugnių sudaryti vadinamieji Generalinio štabo žemėlapiai buvo netikslūs, pagal šių žemėlapių atstumus šrapneliai ir granatos turėjo sprogti ant Damladžko keteros. Binbašis tikėjosi, kad stovyklos apšaudymas sukels moterų ir vaikų paniką


убрать рекламу






bei palauš vyrų kovinę dvasią.

Ką gi, lūkesčiai beveik pasiteisino. Artileristai šaudė greičiau iš akies, o ne tiksliai nusitaikę. Trys iš dvylikos šrapnelių sprogo virš Miesto daubos. Jie ne tik apgriovė pastatus, bet ir sužeidė tris moteris, vieną senuką ir du vaikus, laimė, nesunkiai. Tačiau vienas sviedinys sugriovė maisto sandėlį, padegė jį ir sunaikino paskutines miltų, tabako, kavos, ryžių ir cukraus atsargas. Sandėlis liepsnojo, ir tik Dievo malonė apsaugojo, kad ugnis nepersimetė į netoliese esančią gyvenvietę. Žmonių sąmyšis buvo didžiulis, nuostoliai irgi. Bet kovotojus haubicų šūviai paveikė kaip dešimteriopas pavojaus signalas. Kas tuo metu buvo laisvi nuo tarnybos, nulėkė į savo pozicijas. Nurhanas Eleonas per kelias minutes pasiekė, kad gynybos postai būtų visiškai pasirengę kovai. Už fronto linijų susirinko jaunųjų pasiuntinių ir žvalgybos būriai.

Kai raitas ant asilo atskubėjo Bagratianas, visos karinio mechanizmo dalys buvo visiškai paruoštos. Po kelių minučių atėjo pirmoji žinia ir iš Pietų bastiono. Taigi staigus antpuolis turkams nelabai pavyko. Kovotojai, kad ir nustebę, buvo susikaupę ir pasirengę gintis.

Sarkisui Kilikianui ir visam Pietų bastionui šiandien buvo ypatinga diena. Priešas jų pozicijų visai nepažinojo. Turkai nedrįso leistis žvalgybon prie plataus, jokios augmenijos nepridengto skardžio su skaldos laukais ir griuvėsių terasomis. Operacijai vadovaująs kapitonas net nežinojo, ar už dantytų uolų bokštų slepiasi kovotojai, ar ne. Tirštai gyvenamos Oronto lygumos musulmonai Svedijoje, El Eskelyje ir Edidjėje tvirtino, kad jau daug dienų už šio uolų žiedo nepastebėjo jokio judėjimo, o naktimis nesimato laužų. Tačiau būrio vadas buvo atsargus ir spėjo, kad pietiniame Damladžko šlaite gali būti armėnų pozicijos, nors jokių ženklų nesimatė. Daliai savo kareivių jis įsakė pulti tiesiogiai, o kitiems apeiti iš užnugario. Pirmąją grupę sudarė reguliariosios armijos kareiviai, o antrąją četehai ir zaptijai. Vieni kopė tiesiai į kalną, kiti virš Habastės, ten, kur šlaitas nusileidžia iki jūros, turėjo iš užnugario pulti spėjamas armėnų pozicijas. Turkų kapitonas neleido savo daliniui kilti į kalną išskleista linija ir įsakė eiti ilgomis virtinėmis, kad atvirų taikinių būtų kuo mažiau. Kadangi Seleukijos šventyklos griuvėsiai, iki šiol dengę kareivius, stovėjo ant plačios kalnų terasos trys šimtai metrų virš jūros lygio, puolantiesiems reikėjo įveikti dar vieną beveik tokio pat aukščio griuvėsių sąvartą, kad pasiektų skaldos plotą, supantį Pietų bastioną. Tas plotas nebuvo labai status, visur galima pasislėpti už akmenų, taigi, binbašio nuomone, čia pulti buvo daug paprasčiau negu miškinguose Damladžko šlaituose, kuriuose už kiekvieno medžio ir krūmo gali slėptis armėnų karys. Be to, jei žygiuosi iš visur matomais kaimų keliais, netikėtas antpuolis bus neįmanomas.

Iki šiol nebuvo išsiaiškinta, kas gi vadovauja Pietų bastionui, ir tai galima laikyti rimtu bendro gynybos plano trūkumu. Bagratiano nuomone, bastionui dėl atviro skardžio grėsė mažesnis pavojus negu Šiaurinei perėjai ar Ąžuolų tarpekliui. Todėl jis į gana didelę bastiono įgulą paskyrė visus dezertyrus ir tariamus dezertyrus, nepatikimą Damladžko prastuomenę, kurią norėjo laikyti kuo toliau nuo kitų žmonių. Sektoriui vadovavo senas kareivis iš Chederbėjaus, lėto būdo pavargęs žmogus, kuriam trūko jėgų tvirtai laikyti savo rankose užsispyrusius ir karšto būdo dezertyrus. Mokytojas Voskanianas, komisaras ir karinio komiteto paskirtas prižiūrėtojas, dėl savo juokingo mokyklinio griežtumo ir pasipūtimo jau nuo pirmųjų dienų tapo pajuokos objektu. Ambicingas neūžauga šiems gyvenimo vėtytiems ir mėtytiems valkatoms negalėjo įkvėpti pagarbos, nors ir labai to troško. Taigi savaime suprantama, kad pamažu valdžią šiame sektoriuje į savo rankas paėmė kiečiausias vyras – Sarkisas Kilikianas.

„Rusas“ po ano pralaimėjimo Bagratianui, regis, gerokai pasikeitė. Jis jau nevaidino nepriklausomo svečio, kuris taikosi prie kalno gyventojų tik tiek, kiek jam patinka, nuo anos dienos jis neprieštaraudamas pakluso karinės padėties taisyklėms. Negana to, savojoje fronto atkarpoje jis pasirodė esąs sumanus įtvirtinimų inžinierius. Daug dienų darbuodamasis be poilsio, jis paaukštino ir sutvirtino iš stambių akmeninių blokų suremtas gynybos sienas, be to, sukūrė primityvų, bet efektingą prietaisą, gerokai padidinusį gynybos galimybes. Prie kiekvienos iš trijų sienų, atgręžtų į skaldos laukus, iš aukštų ąžuolų kamienų buvo pastatyti savotiški keturkampiai vartai. Prie šių vartų viršutinio skersinio pririštas kanapinėmis virvėmis kabojo storas rąstas, kurio viename gale buvo pritvirtintas galingas akmens luitas ar geležimi kaustytas skydas. Virves buvo galima pailginti arba sutrumpinti, taip pakeičiant tarano smūgio vietą. Kai sunkus taranas, smarkiai atitrauktas atgal, trenkdavo į sienų blokus, smūgio jėga buvo milžiniška.

Kai prasidėjo haubicų ugnis ir sargybiniai pranešė, jog turkų kareiviai kopia į kalną virš romėnų šventyklos griuvėsių, Bagratiano paskirtas komendantas visiškai pametė galvą. Jis lyg užkerėtas žiūrėjo pro uolų bastiono plyšį į skaldos lauką, nepajėgdamas duoti kariams jokios komandos. Hrantas Voskanianas, valdingas neūžauga, išblyško kaip popierius. Jo rankos taip drebėjo, kad nepajėgė atitraukti šautuvo spynos ir įdėti pirmąjį šovinį. Jo pilvas išsipūtė, jis prarado pusiausvyrą. Vos prieš pusvalandį atrodęs kaip grėsmingas karo dievas Marsas, dabar mokytojas neturėjo jėgų net pabėgti iš kovos lauko. Jo balsas dingo. Jis kaip šunelis sekiojo Sarkisą Kilikianą. Kalendamas dantimis prižiūrėtojas laukė pagalbos iš prižiūrimojo. Blausus „ruso“ žvilgsnis buvo kaip visada ramus, su šaltu agato atspalviu. Prie jo tučtuojau susibūrė dezertyrai ir gretimų būrių kovotojai, visiems rodėsi savaime suprantama, kad vadas yra jis. Niekas nekreipė dėmesio į komendantą iš Chederbėjaus. Kilikianas irgi beveik nepratarė nė žodžio. Jis su savo būriu apėjo gynybos įtvirtinimus, rankos mostu nurodydamas, kas turi pasilikti uolų bokšte, kas prie sienų ir šoninių atramos taškų. Už rąstinių vartų ant aukštų akmenų krūvų buvo galima užsiropšti savotiškomis kopėčiomis. Ant jų dabar sulipo po du vyrus laukdami Kilikiano ženklo, kada paleisti taranus į sienas.

„Rusas“ laikėsi tokios pat taktikos kaip Bagratianas rugpjūčio ketvirtąją. Jis laukė tinkamos sekundės dalies. Tačiau jo abejinga, tiesiog mirtina kantrybė, regis, buvo daug didesnė negu Gabrielio. Kai iš už skaldos lauko pasirodė pirmieji turkai, jis savo prieštvaniniu žiebtuvėliu užsidegė cigaretę. Voskanianas drebėdamas šalia jo sušnypštė:

– Dabar! Dabar, Kilikianai, pirmyn!

Kilikianas, viena ranka bandydamas uždegti pakulų kuokštelį, laisvąja ranka laikė mokytoją, kad šis neišsišoktų ir neduotų signalo per anksti. Turkai, be jokių pavojų užkopę iki tvirtovės ir pajutę kalno ramybę, pamiršo atsargumą, rinkosi būreliais, kalbėjosi, susibūrė į krūvą. Jiems pasiekus skaldos lauko vidurį, pasigirdo ilgas Kilikiano švilpimas. Taranai su milžiniškais akmenimis trenkėsi į lengvai suremtas sienas. Lengvesni viršutinių sluoksnių akmenys trupėdami ir švilpdami kaip šūviai pasipylė žemyn, tuo tarpu didieji kalkakmenio blokai pasviro ir dundėdami ėmė riedėti į turkų pusę. Jau pirmas įspūdis buvo siaubingas. O paskui armėnų kalnas pats stojo į mūšį ir taip žiauriai naikino priešą, kad šią gamtos stichiją Sirijos pajūryje minės ir ateinančios gyventojų kartos. Gynybinės sienos buvo įmūrytos tarp natūralių bokšto uolų. Taranų jėga išjudino ir šias viršūnės uolas, atskilę didžiuliai luitai irgi nulėkė į slėnio pusę. Šios neapsakomai smarkios griūties negalėjo sulaikyti ir netvarkingai išsibarstęs akmenynas už skaldos lauko. Su kurtinančiu trenksmu ir švilpesiu lyg neregėta bangų mūša akmenynas ėmė slinkti ir tarytum kreidos ir kalkių potvynis užgriuvo ir pasiglemžė dar gyvus likusius turkus. Tai buvo daugiau negu baisi uolų lavina. Atrodė, kad Damladžkas atitrūko nuo inkaro ir ėmė slinkti į lygumą. Lavina persirito per viršutinę Seleukijos griuvėsių dalį, išvartė visas kolonas ir sutrupino vijokliais apaugusias sienas. Dešimt minučių atrodė, kad kalnas nori pasislinkti iki Svedijos ir Oronto deltos.

Vakarinį turkų dalinio sparną prie Habastės kaimo akmenų lavina kliudė kiek mažiau. Pusę kareivių likimas apsaugojo nuo pražūties. Kita pusė žuvo arba buvo sužeisti, kaimą irgi beveik sugriovė.

Po ketvirčio valandos įsigalėjo slogi mirtina tyla. Lavinos pažerti akmenys ramiai švytėjo saulės atokaitoje. Nuo Šiaurinės perėjos dusliai dundėjo haubicų šūviai. Kai nebejudėjo nė vienas akmenėlis, Sarkisas Kilikianas vėl švilptelėjo. Sustingę dezertyrai ir kiti kovotojau sujudo. „Ruso“ vadovaujama Pietinio bastiono įgula lengvai leidosi šlaitu, visiškai ramiai pribaigdama sužeistus turkus, o žuvusius išrengdama iki paskutinio skudurėlio. Jie visa tai darė neskubėdami ir nuodugniai, nesirūpindami, kad jų broliai šiaurinėje pusėje kaunasi iš paskutiniųjų. Sarkisas Kilikianas vietoj savo skarmalų užsivilko naujutėlaitę turkų pėstininko uniformą. Nekreipdamas dėmesio į šviežio kraujo dėmę ant švarko, „rusas“ sukiojosi grožėdamasis savimi, lyg būtų naujai gimęs. Hrantas Voskanianas įkopė į aukščiausią uolų bokšto tašką ir kaip išprotėjęs pradėjo šaudyti į orą, lyg norėdamas parodyti, kad ir jis svariai prisidėjo prie pergalės. Įspūdingai pyškindamas šautuvu jis gerokai stebėjosi, koks paprastas dalykas narsiam vyrui yra narsumas.

Kitame fronto pakraštyje nei Gabrielis Bagratianas, nei binbašis nežinojo, koks siaubingas likimas ištiko pietinį turkų dalinį. Kovos įkarštyje lavinos trenksmas jiems pasirodė tik tolimas gaudesys. Čia, Šiaurinėje perėjoje, mūšis buvo labai sunkus ir nesėkmingas Armėnijos sūnums. Nežinia, ar likimas buvo palankus turkų artileristams, ar jie iš tikrųjų puikiai kovojo, bet per valandą reto šaudymo turkų haubicos keturis kartus pataikė į tranšėją, ant žemės gulėjo trys sumaitoti lavonai ir keletas sunkiai sužeistų. Gabrielis vos išvengė aplink švilpiančių skeveldrų. Jo oda buvo tarytum sustingusi. Jis jautė, kad ši diena nebus sėkminga. Sumanymai ir sprendimai ateidavo sunkiai. Jis būtų galėjęs išvengti aukų, šis žinojimas degė jam širdyje. Per vėlai įsakė Čaušui Nurhanui trauktis. Tačiau pasielgė protingai, kad trauktis liepė pro uolų šlaitą. Turkams pavyko aukštame medyje paslėpti stebėtoją, kuris galėjo matyti dalį tranšėjos ir koreguoti pabūklų šaudymo kampą. Tačiau akmeninės barikados dešinėje turkams buvo nematomos. Prisimindami rugpjūčio ketvirtosios nesėkmes jie bijojo negailestingai skardžių Musa Dago šlaitų ir nebandė užeiti iš užnugario.

Gynėjai pavieniui traukėsi iš priešakinės tranšėjos, susilenkę slėpėsi už uolų bei didesnių akmenų, kol pasiekė virš daubos esančią antrąją apkasų eilę. Šioje eilėje šiandien kovotojų nebuvo, nes Gabrielis nenorėjo atitraukti nė vieno vyro iš pirmųjų pozicijų. Buvo įsitikinęs, kad turkai bandys prasilaužti ir trečiame taške. Jo kraujas stingo kaip ledas, kai pagalvodavo, jog praradus antrąją apkasų liniją daugiau niekas nesutrukdytų turkams nužudyti penkis tūkstančius žmonių taip žiauriai ir su tokiomis kančiomis, kokių pasaulis dar nematė.

Turkų žvalgas iš medžio, regis, nepastebėjo armėnų traukimosi. Sviediniai kas minutę krisdavo į tranšėją. Kai ten niekas daugiau nebejudėjo, binbašis nutarė, jog laikas pulti. Po ilgesnės pertraukos miško tankmėje kitoje perėjos pusėje pasigirdo laukiniai trimitų ir būgnų garsai. Karininkai ir žemesnių laipsnių kariškiai riksmais ginė eilinius į ataką. Šie riksmai susimaišė su puolančiųjų šūksniais, kuriuose galėjai išgirsti ir nemažai baimės. Kareiviai daugiausia buvo neseniai pašaukti jauni valstiečiai iš Anatolijos kaimų, ką tik „nuo plūgo“, po kelių savaičių prasto apmokymo pirmą kartą patekę į kovos ugnį. Kai šie rekrutai pajuto, kad jų puolimui niekas nesipriešina, jų drąsa smarkiai išaugo, juos pagavo miniai būdingas laukinis svaigulys. Jie bėgo krūmais apaugusiu, kliūčių pilnu skardžiu ir beprasmiškai šaudydami užėmė didžiąją tranšėją.

Pulkininkas nusprendė, kad puolimas sėkmingas ir kad nereikia stabdyti jaunų kareivių įkarščio. Todėl įsakė zaptijams užimti paliktą tranšėją, o siautulio apimtus kareivius ginė pirmyn. Nukreipti haubicų ugnį į antrąją liniją jis, žinoma, nebandė, kad nekliudytų saviškių.

Ne tik Gabrielis Bagratianas, kiekvienas Armėnijos sūnus žinojo, kas jiems gresia. Kiekvieno vyro gyvybė, dvasia, kūnas buvo tarytum juoda naktis, degė tik vienas be galo ryškus taškas – į priešą nukreiptas taikiklis. Nebebuvo nei vadų, nei pavaldinių, liko tik suakmenėjęs suvokimas: už manęs niekieno nepridengta stovykla, moterys, vaikai, mano tauta!

Ir jie laukė, kaip buvo išmokyti, kol ateidavo momentas, kai nė viena kulka neprašauna pro šalį. Gabrielis ir Aramas Tovmasianas irgi pirmą kartą šaudė, nejudriu žvilgsniu taikydamiesi į savo aukas tarytum sapne. Kas vyko toliau, vyko ne jo ir ne Nurhano valia, tikriau, jų valia visiškai susiliejo su visų kovotojų valia. Iššaudę po penkis šovinius jie nebeužtaisė šautuvų iš naujo. Tarytum išgirdę vienintelį griežtą įsakymą Armėnijos sūnūs iššoko iš apkasų. Viskas buvo visai kitaip negu aną rugpjūčio ketvirtąją. Iš tvirtai suspaustų lūpų neprasiveržė nė vieno kovos šūksnio. Tylėdami keturi šimtai įvairaus amžiaus armėnų vyrų sunkiai užgriuvo persigandusius turkų jauniklius, tučtuojau prabudusius iš kovos svaigulio. Niūrios grumtynės vienas prieš vieną. Čia nedaug padėjo ilgi mauzerių durklai. Netrukus jie gulėjo išmėtyti ant kauburio žemės. Kaulėti armėnų kumščiai ieškojo mirtino priešo kaklo, stiprūs kaip laukinių žvėrių dantys perkąsdavo jiems gerkles. Žingsnis po žingsnio priešų linija traukėsi. Zaptijai, kuriuos senasis binbašis norėjo pasiųsti į mūšį, jam nepakluso. Rausvi binbašio skruostai įgavo violetinę spalvą, lyg jį būtų ištikęs širdies priepuolis. Zaptijų karininkas jam pareiškė, esą žandarmerijos pareiga yra prižiūrėti tvarką, o ne dalyvauti kovos veiksmuose, ir jie neprivalo pulti ginkluoto priešo. Jie pavaldūs civilinei valdžiai, o ne kariškiams. Iš prigimties minkšto būdo binbašis, apimtas įsiūčio, grasino sušaudysiąs karininką ir visus jo pavaldinius. Kas gi kaltas dėl viso to mėšlo, dėl armėnų tremčių? Valdininkai ir dvokiantys niekšai zaptijai, narsūs tik tada, kai reikia kovoti su moterimis ir vaikais, o šiaip jie sugeba tik plėšti, žudyti, vogti ir prievartauti. Tačiau įtūžis senukui nepadėjo. Įsižeidę zaptijai išlipo iš tranšėjos ir pasitraukė į aukštumėlę kitapus perėjos. Ir vis dėlto niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kaip baigsis mirtinas susirėmimas, jei tą valandą jie nebūtų sulaukę pagalbos.

Kai Miesto daubą ir kovotojų pozicijas pasiekė žinia, kad akmenų lavina stebuklingai sunaikino pietinį turkų dalinį, visus pagavo kovingas įsiūtis. Ter Haikazunas ir Vadovų taryba jau negalėjo palaikyti tvarkos. Visų sielos prisipildė išdidumo, jie pajuto, kad Dievas jų pusėje. Tuo tarpu pasiuntiniai pranešė, jog pietiniai būriai traukiasi. Tada rezervistai griebė kirvius, kirtiklius ir kūjus. Vyrai ir moterys ėmė šaukti Ter Haikazunui: „Prie Šiaurinės perėjos! Parodykim tiems šunims!“ Kunigui neliko nieko kita kaip vadovauti įnirtusiai miniai. Laisvi būriai irgi puolė prie Šiaurinės perėjos. Nekontroliuojama jėga, su beprotišku riksmu puolanti iš visų pusių, per kelias minutes nulėmė kovos baigtį. Turkai buvo nublokšti už priešakinės tranšėjos į išeities pozicijas.

Bagratianas šaukė Ter Haikazunui greičiau siųsti rezervą atgal į stovyklą. Jei haubicos dabar atidengtų ugnį, didelę žmonių minią ištiktų neįsivaizduojama nelaimė. Kunigui tik didelėmis pastangomis pavyko sugrąžinti įsisiautusius žmones į stovyklą. Prakaituoti ir kruvini gynėjai karštligiškai skubėjo atitaisyti sugriautus pirmosios tranšėjos įtvirtinimus. Įtemptais pojūčiais Gabrielis kiekvieną akimirką laukė pirmojo sviedinio sprogimo. Iki sutemų buvo likusi dar valanda laiko.

Nors lekiančio sviedinio švilpesys gaudė Bagratiano ausyse, sprogimo taip ir nepasigirdo. Priešingai, įvyko kai kas visai nelaukta. Suskambo ilgas trimito signalas. Miško pakraštyje kitoje perėjos pusėje buvo matyti skubus judėjimas, žvalgai netrukus pranešė, kad turkų karinės pajėgos skubiai traukiasi trumpiausiu keliu į slėnį. Dar buvo šviesu, todėl galėjai matyti, kaip daliniai stabtelėjo Bitiaso bažnyčios aikštėje, kaip pulkininkas ir jo palydovai greitai nujojo per Johunoluką ir pietinius kaimus Svedijos kryptimi. Ši diena buvo sėkmingesnė ir maloningesnė už rugpjūčio ketvirtąją. Tačiau vakare niekas nė nebandė švęsti, veiduose nesimatė džiaugsmo, ir Miesto dauboje, ir pozicijose buvo tylu.

Parnešė žuvusiuosius. Pridengtus drobulėmis, suguldė į eilę lygioje pievoje, kurioje Ter Haikazunas buvo numatęs kapines, kadangi žemės sluoksnis čia buvo minkštas ir gilus. Nuo išėjimo dienos iki šiol mirė tik trys seni žmonės, kurių neseniai supiltus kapus žymėjo netašyti kalkakmeniai ir ant jų nupiešti kryžiai. Dabar reikėjo iškasti šešiolika naujų kapų, nes, be žuvusių nuo haubicų ugnies, dar aštuoni vyrai krito kovoje, o penki mirė nuo žaizdų. Šalia kiekvieno žuvusiojo būriavosi artimieji. Tačiau garsaus verksmo nesigirdėjo, tik tylus raudojimas.

Prie ligoninės barako gulėjo sužeistieji sunykusiais veidais ir įdubusiomis akimis. Barako viduje tilpo tik nedidelė jų dalis. Senajam gydytojui teko nepakeliamas darbas, kuriam neužteko nei jo sugebėjimų, nei jėgų. Be močiutės Antaram, jam padėjo Iskuhi, Gonzaga ir Žiuljetė. Žiuljetė šiandien darbavosi su begaliniu atsidavimu, lyg pasitarnaudama sužeistiesiems galėtų atlyginti už nepakankamą meilę šiai tautai. Ji atsinešė gana turtingą namų vaistinėlę, kurią prieš Bagratianams iškeliaujant į Rytus buvo paruošęs jų šeimos gydytojas Paryžiuje. Jos lūpos buvo pamėlusios, kartais ji susvyruodavo, rodės, tuoj nualps. Tada žvilgsniu ieškodavo Gonzagos. Ji žiūrėjo į jį ne kaip į mylimąjį, o kaip į negailestingą žmogų, verčianti ją įtempti paskutines senkančias jėgas. Vaistininkas Grikoras irgi laikė savo pareiga būti čia su savo medikamentais. Iš tiesų jis turėjo tik dvi medicinines priemones – kraują sulaikančią marlę ir tris didelius butelius jodo tinktūros. Jodas buvo ypač vertingas vaistas, nes galėjo sulaikyti pūliavimą tų žaizdų, kurias Petrosas Altuni buvo priverstas palikti gamtos malonei. Vaistininkas šį brangų medikamentą dalijo labai taupiai, o kai tinktūros sumažėdavo, įpildavo į butelį vandens.

Stefanas, slankiodamas su Haiko gauja po abu kovos laukus, kapines, ligoninę, stebėjo liūdnus įvykius. Jo gyvenime tai buvo pirmi žuvusieji ir sužaloti, rėkiantys, dejuojantys sužeistieji. Nuo šių baisių vaizdų jis pasidarė tarytum keleriais metais vyresnis, bet ramesnis dėl to netapo. Dėl ankstyvų aistrų jo veidas įgavo niūrią, užsispyrėlišką išraišką. Dabar, kai jis nieko nematančiu žvilgsniu žvelgdavo į tolumą, kartais darydavosi panašus į savo stabą Haiką, tik su besaikės įtampos atspalviu. Prieš naktį jis, paklusdamas įsakymui, pasirodė tėvui šiaurinėse pozicijose. Vadovai sėdėjo ratu aplink Gabrielį Bagratianą. Jis laikė rankose granatos degiklį ir šrapnelį ir aiškino jų veikimo principą. Granatos žiedo įrantas buvo ties raide „S“, tai reiškia „sprogimas“. Šrapnelio degiklio įrantas buvo skaičius „trys“. Tai reiškė tris tūkstančius metrų, distanciją nuo vamzdžio iki tikslo. Degiklis buvo rastas maždaug už kilometro nuo pirmosios linijos, vadinasi, galima spėti, kad patranka stovi už dviejų tūkstančių metrų nuo perėjos. Gabrielis Bagratianas paleido per rankas Musa Dago žemėlapį. Jame jis jau buvo pažymėjęs galimą patrankos buvimo tašką. Nuosekliai galvojant, patranka turėtų stovėti tuščioje įduboje, einančioje aplink Musa Dago šlaitą iš šiaurinės pusės. Tik šis siauras, bet atviras įdubimas leidžia haubicoms pataikyti į apšaudymo lauką, kitur pabūklams trukdytų giraitės, tektų per daug statmenai iškelti vamzdžius.

Stefanas, Haikas ir kiti paaugliai, susigūžę vyrams už nugarų ir sulaikę kvapą, klausėsi pokalbio. Nurhanas Eleonas svarstė, ar nebūtų galima pasigrobti pabūklų. Gabrielis Bagratianas ryžtingai pasipriešino. Jis aiškino, kad turkai arba atsisakys tęsti puolimą, tada haubicas nugabens atgal į slėnį, arba sugalvos naują planą, tuomet naktį patrankos bus perkeltos kitur. Abiem atvejais antpuolis būtų betikslis ir labai pavojingas, nes pabūklų apsauga, gal net visas pėstininkų būrys, iš priedangos gali suduoti puolantiesiems didžiulį smūgį ir juos sunaikinti. Juk jie jau turi patyrimo, ką reiškia pulti turkus atviru frontu. Jis, Bagratianas, nenorįs rizikuoti nė vieno armėno gyvybe. Nurhanas užsispyręs laikėsi savo nuomonės. Prasidėjo karštas ginčas, kuris užtruko gana ilgai, kol vadas galų gale jį griežtai sudraudė:

– Čaušai Nurhanai, tu pervargęs ir nesugebi blaiviai galvoti. Užteks! Eik miegoti! Po kelių valandų nuspręsime, ką daryti!

Berniukai visai nebuvo pavargę, jie jautėsi pilni jėgų, apie miegą net galvoti nenorėjo. Stefanas paprašė, kad jam leistų nakvoti kovotojų pozicijose. Tėvas, jau pasiklojęs miegoti, atidavė jam vieną savo antklodę. Gabrielis jau buvo praradęs poreikį miegoti lovoje uždaroje patalpoje. Net ir atvirame ore jam buvo sunku kvėpuoti, tokia slogi atrodė ši naktis. Išvargę vyrai sumigo kaip užmušti. Vienas prieš atsiguldamas dar užgesino žioruojantį laužą. Sustiprinta sargyba atidžiai stebėjo kalno prieigas. Berniukai kaip tylus paukščių būrys pakilo ir pasislėpė už uolų barikadų. Rugpjūčio mėnulis artėjo prie pilnaties. Ryškioje jo šviesoje berniukai susibūrė tarp kreidos uolų, kuždėjosi, bruzdėjo. Iš pradžių jie dirglioje mėnulio šviesoje plepėjo visokius niekus, be tikslo, vienas per kitą. Tačiau nuotykių ištroškusių sielų gelmėje slypėjo tas pats troškimas, kuris buvo apėmęs ir Stefaną. Pirmiausia vaikiškas smalsumas. Pamatyti pabūklus!

Haiko gaujoje buvo ne vienas žvalgybos grupės herojus. Ar negalima išžvalgyti vietovės negavus aiškaus Hapeto Šatachiano ar Samvelo Avakiano įsakymo? Šį visiems knietintį klausimą ištarė Stefanas. Dėl Iskuhi Biblijos jis pasielgė taip beprotiškai drąsiai, kad jį ėmė gerbti beveik kaip Haiką. Haikas, jausdamas, kad yra neabejotinai stipresnis, su atlaidžia ironija stebėjo, kaip kyla Bagratiano sūnaus autoritetas. Pro globėjišką pašaipą kartais prasiskverbdavo draugiško palankumo spindulėlis. Haikas mostelėjo kitiems, kad lauktų jo nekeldami nė menkiausio triukšmo. Jis norįs pažiūrėti, kas dedasi ten viršuje. Nė vienas negalėjo jam prilygti įžvalgumu ir sugebėjimu susilieti su aplinka. Greitu mostu jis uždraudė, kad kas nors jį lydėtų. Išnyko be garso, o po pusvalandžio vėl pasirodė. Patrankos matyti kaip ant delno, aiškino jis spindinčiomis akimis. Tokios didelės, storos, aukso spalvos, stovi viena nuo kitos šešių žingsnių atstumu. Jis suskaičiavo ne daugiau kaip keturiolika miegančių artileristų, tarp jų nė vieno karininko. Sargybinis tik vienas.

Haikas suskaičiavo teisingai. Haubicų likimą nulėmė tai, kad binbašis su kūdikiškais skruostais taip ir netapo generolu ir dar turėjo džiaugtis, kad galėjo baigti savo karjerą buhalteriu Anatolijos geležinkelių valdyboje. Kariniame tribunole jis šimtus kartų prisiekinėjo gailestingojo Alacho vardu, kad nepamiršo skirti pabūklams apsaugą, kaip liepia įstatai, kad nenaudėliai zaptijai ir četehai be leidimo pabėgę kaip kiškiai. Nors buvo nesunku įrodyti, kad binbašis sako tiesą, tas jam nė kiek nepadėjo. Jo pareiga buvo palikti prie pabūklų būrį reguliariosios armijos kareivių. Tačiau ši binbašio klaida buvo ne vienintelė. Kai pėstininkai pasitraukė, artilerijos leitenantas, nesulaukęs jokių nurodymų ir neturėdamas nė vieno patikimo pavaldinio, nusileido į slėnį, norėdamas gauti ordre de bataille 44 kitai dienai. Po jo ir samdytieji asilų varovai protingai nusprendė, kad naktį jie nebus reikalingi, ir nieko nesakę išsiskirstė po kaimus.

Teismas, matydamas tokią žemą kovinę moralę ir katastrofą, ištikusią turkų dalinius prie Pietų bastiono, vis dėlto skyrė binbašiui labai švelnią bausmę. Laimė, kad Džemalis Paša „juodas, kuprotas apgavikas“, visada kišęsis į kiekvieną smulkmeną, šiuo atveju kažkodėl asmeniškai nesidomėjo. Gal karo vadui labiau rūpėjo padėtis prie Sueco kanalo, o gal buvo ir kitų priežasčių, susijusių su žiauriojo Džemalio santykiais su visų dievinamu Enveru.

Haikas ir du geriausi žvalgai tyliai kaip katės ropštėsi uolų ketera anapus perėjos. Stefanas, kiek atsilikdamas, kopė jiems iš paskos. Vienakojis Hakopas, aišku, turėjo likti stovykloje. Šį kartą ambicingą luošį sudraudė jo draugas Stefanas, liepė galų gale palikti juos ramybėje. Sato šiąnakt nesisukiojo šalia Haiko gaujos, ji turėjo kitų svarbių reikalų. Stefanas ir Haikas buvo apsiginklavę šautuvais, kuriuos pasivogė iš kovotojų, turėjo ir šovinių. Šiandien reikėjo išspręsti ginčą tarp Stefano ir Haiko. Norėdamas pasigirti savo sugebėjimu šaudyti ir taiklumu, Stefanas ne kartą tvirtino galįs iš penkiasdešimties žingsnių atstumo pataikyti į kortos figūros galvą, o Haikas šaltai ir pašaipiai atšaudavo:

– Žinau, koks tu pagyrūnas.

Šį kartą reikėjo pasipūtėliui įrodyti, kad Stefanas tikrai geras šaulys, nors dėl kitų dalykų kartais ir tuščiai pasigiria. Ir Stefanas iš tikrųjų tai įrodė baisiausiu būdu.

Haikas vedė miesto vaiką per tankius rododendrų krūmus iki aikštelės, kur stovėjo patrankos. Vos už dešimties žingsnių knarkė miegantys artileristai. Sargybinis tuščiu žvilgsniu žvelgė į nakties dangų, kuriame dėl stiprios mėnulio šviesos nesimatė žvaigždžių. Laikas ir erdvė driekėsi į begalines tolumas, pilni didžiulės kantrybės. Stefanas pagrabaliojo kelias medžių šakas ieškodamas, kur atremti šautuvo vamzdį. Jis taikėsi labai ilgai ir nesijaudindamas, lyg tenykštės figūros būtų ne žmonės iš kūno ir kraujo, o iš kartono iškirptos lėlės mugės tiro paviljone. Šis europietiškos kultūros vaikas dabar nesijaudino dėl nieko, tik troško įgyvendinti savo ambicijas ir teisingai užvesti taikiklį ant mėnulio šviesoje blizgančios sargybinio kaktos. Kuo ramiausia širdimi jis paspaudė gaiduką, išdidus pajuto, kaip šautuvas iššovė ir buožė atsitrenkė jam į petį, labai patenkintas pamatė, kad sargybinis susmuko. Kai miegoję vyrai pabudo, nesuprasdami, kas dedasi, jis ėmė taikyti greičiau, bet nė kiek ne mažiau tiksliai, du, tris, keturis kartus spaudė gaiduką, kiekvieną kartą stipriai atitraukdamas spyną.

Visi penkiolika turkų buvo redifai 45, pagyvenę vyrai, nieko neišmanantys apie šios kovos tikslus. Jie ėmė blaškytis. Penki jų draugai jau gulėjo apsipylę krauju. Priešas buvo nematomas. Taigi šie šaunūs, į karą varu atvaryti valstiečiai net neieškojo priedangos, o lyg be galvos leidosi bėgti, puolė į mišką, kuo toliau, kuo toliau nuo čia, ir atgal jie niekada negrįš. Haikas jiems iš paskos paleido penkias savo šovininės kulkas. Šaudymo meistras Stefanas piktdžiugiškai pastebėjo, kad nė viena nepataikė. Haubicos, jų važiuoklės, vežimai su amunicija, šovinių dėžės, karabinai, traukiamieji gyvuliai liko be priežiūros. Taip keturiolikos metų berniukas penkiais šoviniais atkeršijo už milijonų savo tautiečių žudynes, atkeršijo niekuo nenusikaltusiems, į armiją suvarytiems valstiečiams, taigi ne tiems, kam reikėtų, bet juk karas ir kerštas dažniausiai tokie ir būna.

Sargybiniai, tylią mėnesienos naktį išgirdę šiaurės pusėje garsiai pokšinčius šūvius, pažadino vadus. Berniukai, tarp uolų laukę grįžtančių saviškių, be galo išsigando. Jie irgi jautėsi atsakingi. Jie atbėgo garsiai rėkdami ir mosikuodami rankomis. Hakopas su jam būdingu nervingu vikrumu nuklibinkščiavo pas Gabrielį Bagratianą, ką tik iš miegų, bandantį susivokti. Vienakojis persigandęs rodė į aną perėjos pusę ir nesustodamas šaukė:

– Haikas ir Stefanas! Jie ten! Stefanas ir Haikas!

Gabrielis iš pradžių nieko nesuprato. Jam buvo aišku tik viena – Stefanui gresia pavojus. Kaip pašėlęs leidosi bėgti nurodyta kryptimi. Šimtas vyrų stvėrė šautuvus ir puolė jam iš paskos. Tarp jų, žinoma, ir Čaušas Nurhanas Eleonas. Pribėgęs aikštelę su patrankomis, pamatęs žuvusius, o Stefaną nesužeistą, Gabrielis skausmingai apkabino sūnų, lyg norėdamas jį apginti, nors viskas jau buvo įvykę. Kiti stovėjo apstulbę. Niekas nekreipė dėmesio į jaunuosius didvyrius ir pabūklų užkariautojus, kurie, susižavėję bronzos spalvos žaislais, regis, buvo pamiršę ir pavojingus laikus, ir tikrovę, ir kruviną mirtį aplinkui.

Armėnai, neatgaudami kvapo, valandėlę stovėjo kaip sustingę. Įspūdis buvo neįtikėtinas, pasididžiavimas šiuo laimikiu gniaužė kvapą, niekas nesumojo paklausti, kokia kaina visa tai padaryta. Kuo greičiau, kol turkai negrįžo, pasigrobti patrankas! Viltis, kad jiems pavyks apsiginti, išaugo iki debesų. Du šimtai rankų kibo į darbą. Haubicos buvo greitai užkeltos ant važiuoklių, vežimai su amunicija, atsvaros, viskas kilo į viršų. Kiekvienas iš visų jėgų stūmė, traukė už virvių, kibosi į stipinus. Jie slinko be kelio nelygia kalno ketera, bet naktis tarytum pašalino visas kliūtis, nelygumus, akmenis, viskas rodėsi minkšta ir lengva. Kartais atrodydavo, kad nuo energingų rankų jėgos lafetai plaukia ore.

Nepraėjo nė pusantros valandos, ir haubicos, nepaisant labai nelygaus kelio, buvo pastatytos ten, kur jas norėjo matyti Gabrielis Bagratianas. Jam trumpai papasakojo, ką buvo nuveikęs Stefanas. Išgąstis tebevirpėjo Gabrielio širdyje, jis negalėjo pratarti nė žodžio. Negalėjo pagirti sūnaus. Įžūlus išpuolis savo iniciatyva, jo nuomone, buvo labai pavojingas pavyzdys ne tik paaugliams, bet ir vyresniems kovotojams. Jei kiekvienam šaus į galvą atlikti panašų didvyrišką triuką, tada Damladžke nueis po velnių vieningas vadovavimas ir drausmė, vieninteliai dalykai, garantuojantys, kad žmonės dar kiek laiko pajėgs išgyventi.

Dar didesnį rūpestį jam kėlė Stefanas. Be galo gailestingas likimas du kartus grąžino jį gyvą ir sveiką iš nutrūktgalviškų išpuolių, kurių pavojaus jis net negalėjo įvertinti. Vaikas aiškiai buvo praradęs pusiausvyrą. Uždaryti jį Trijų palapinių aikštėje irgi neį


убрать рекламу






manoma. Gabrielis ginė šalin šias mintis, dabar jam labai rūpėjo pagrobtos patrankos. Šį lauko haubicų tipą jis gerai pažinojo, Balkanų kare kovojo tokio tipo baterijoje. Tai buvo Austrijos–Vengrijos dešimties centimetrų haubicos, 1899 metų modelio, Turkijai jas tiekė Škodos gamyklos. Antrojo pabūklo šaudmenų vežime buvo dar trisdešimt sviedinių. Gabrielis rado viską, kas reikalinga kovai, stengėsi prisiminti, kaip visa tai panaudoti. Taikymosi įrengimai šaudymui iš priedangos, šaudymo instrukcija ir lentelės buvo lafeto dėžėje. Jis atgaivino senas žinias, apskaičiavo atstumą iki Bitiaso, stengėsi tiksliai nustatyti turkų stovyklos vietą, nustatė horizontalųjį reguliatorių atsižvelgdamas į patrankų vietos aukštį, fiksavo pakėlimo kampą su nedideliu ratu, kol gulsčiukas rodė reikiamą padėtį, tik tada atidarė užraktus, nustatė distancinį vamzdelį, įleido į vamzdį sviedinį ir uždarė užraktą. Jo neįgudusioms rankoms reikėjo gana daug laiko, kol atliko visus šiuos veiksmus. Čaušas Nurhanas tik labai nedaug galėjo jam padėti. Kai pradėjo aušti, Gabrielis dar kartą viską patikrino, tada jis ir Nurhanas suklupo šalia haubicų su degikliu rankose.

Trumpas smarkus šūvis, vienas, tuoj po jo kitas driokstelėjo ryto ore. Nuo atatrankos atramos įsirėžė į žemę. Blogai nutaikyti šrapneliai sprogo kažkur slėnyje, toli nuo tikslo. Bet ir to pakako, kad visas musulmonų kraštas sužinotų, jog krikščionys laimėjo dar vieną mūšį, užgrobė turkų patrankas, jog Damladžkas tapo neįveikiama tvirtove, o Armėnijos sūnūs, matyt, sudarė sutartį su džinais, piktosiomis Musa Dago dvasiomis.

Četehai ir dalis zaptijų išsinešdino dar tą pat naktį. Varganas dalinio likutis buvo įsitikinęs, kad to velniško kalno nepaimtų ir visa divizija. Binbašis nebūtų išdrįsęs rengti dar vieno puolimo, tai būtų sukėlę jaunų kareivių maištą. Apie naują puolimą jis ir nesvajojo, jį kamavo kitas klausimas: ar ilgos vežimų virtinės su žuvusiais ir sužeistaisiais atvyko į Antakiją nepastebėtos? Juk jis buvo griežtai įsakęs. Senojo binbašio veidas buvo pelenų spalvos. Po dviejų bemiegių naktų ir mūšio negandų jis vos pajėgė išsilaikyti ant arklio. Jo karjera baigta. Susilpnėjęs binbašio protelis, kuris ir gerais laikais buvo gana tingus, negalėjo sugalvoti nieko, kas kartu su juo į pražūtį patrauktų Dievo prakeiktą kaimakamą ir visus tuos žiurkes valdininkus, kaltus dėl gėdingų armėniškų reikalų.

Dviejų galingų šūvių trenksmas Miesto daubos gyventojus paveikė kaip griaudžiantys Dievo malonės ženklai. Net rūsčiausi ir uždariausi verkdami puolė vienas kitam į glėbį. „Gal Kristus iš tikrųjų nori, kad mes išsigelbėtume?“ Ryto aušros pasveikinimas tarytum sušvito žmonių širdyse. Bagratianų karališkas rangas tarsi iš naujo patvirtintas. Pas Gabrielį atėjo keletas vyrų prašydami, kad jo sūnui Stefanui būtų suteiktas didvyrio „Eleono“ titulas. Gabrielis gana griežtai atsisakė. Jo sūnus dar vaikas, jis nesuvokia tikrojo pavojaus. Tėvas nenori, kad sūnus tuščiai puikuotųsi, tas paskatintų jį naujoms beprotybėms, kurios vieną kartą gali baigtis siaubingai. Taigi dėl griežto tėvo Stefanas nesulaukė viešo pagerbimo. Jis turėjo tenkintis smulkiomis paprasto pagyrimo monetomis, kurios tomis dienomis žiro ant jo iš visų pusių. Jau daug vėliau armėnų metraštininkai, rašydami apie mūšius ant Damladžko, minės tik „didvyrišką jauno šaulio žygį“, neminėdami jo vardo. Tačiau kam Bagratiano sūnui būtų buvusi reikalinga toji šlovė, jei ji vis tiek būtų atėjusi per vėlai?

Gabrielis Bagratianas tapo kitu žmogumi, taip atsitiko ir Stefanui. Švelnios širdies žmonės negali imtis kruvino darbo ir nebūti nubausti, net jei jie tūkstantį kartų teisūs. Ant šviesios berniuko kaktos kažkokia įširdusi Musa Dago dvasia jau buvo uždėjusi savo tamsų antspaudą.

Tą didžiąją rugpjūčio keturioliktosios naktį įvyko ir dar kai kas, nors ir ne taip krito į akis. Sato dar vakare savo slaptais takeliais nuslinko pas drauges į slėnį. Juk ir joms reikėjo pranešti apie mūšio eigą, papasakoti, kad ant žemės po antklodėmis guli šešiolika žuvusiųjų, o sužeistieji dejuoja vis garsiau, kai kvailasis hekimas Altuni tepa jų žaizdas rudu vandeniu. Gyvasis laikraštis, bėgiojantis tarp kalno gyventojų ir kapų brolijos, šiandien galėjo pranešti tikrai įspūdingų naujienų ir tokiu būdu pateisinti savo egzistavimą daugeliui dienų į priekį. Tarnaudama savo klienčių poreikiams ir jausdama, kaip labai ją visi vertina, ji čia prisimerkdavo, čia vėl išplėsdavo šviesias akis ir gerkliniais garsais bei žodžių nuotrupomis susijaudinusi ir laiminga skelbė sensacingas žinias.

Kapinių brolija, senoji Vartuk, senoji Manušak ir Nunik, seniausia iš visų, jei tikėsi jos žodžiais, noriai jos klausėsi ir supratingai linksėjo galvomis. Jos staiga pajuto savo tikrąją vertę. Jos nebuvo nereikalingos, atstumtosios, ne, jos turi neginčijamą pareigą, kuriai tarnauja nuo neatmenamų laikų. Viršuje ant Damladžko guli šešiolika lavonų. Mirusiesiems jos reikalingos. Kol jos dirba savo darbą, jų piktieji priešai, Petrosas Altuni ir kiti švietėjai, praranda savo galias ir neturi teisės raudotojų nuvyti šalin.

Ir Nunik, ir Vartuk, ir Manušak, ir pulkelis kitų elgetų, suvokdamos savo svarbią misiją, lėtais, oriais žingsniais patraukė į savo lindynes, esančias čia pat, prie kapinių. Jos pasiėmė prikimštus, nuo purvo suskretusius maišus, kuriuos miegodamos paprastai pasidėdavo po utėlėtomis galvomis. Sunku aprašyti, kas puvo ir gedo šių maišų gelmėse. Tai buvo rinktiniai daiktai, tikrąja to žodžio prasme per pusę šimtmečio nuo žemės surinkti daiktai. Visame pasaulyje senos ir neturtingos moterys kaip apsėstos renka viską, saugo sukandijusius skudurus, kaupia supelijusias atmatas, rūpestingai prižiūri išmaldos gautus dalykus, skarmalus ir trūnėsius, bet čia tai buvo virtę tikra dvokiančių, nereikalingų šiukšlių orgija. Ir vis dėlto senų moterų maišuose šalia skudurų, lopų, tuščių dėžučių, suakmenėjusių duonos ir sūrio gabalėlių buvo ir Nunik, Vartuk, Manušak reikalingi įrankiai. Iš neišsemiamų maišų kiekviena traukė tuos pat daiktus: pilkus šydus ir indelius su riebiu tepalu. Jos sutūpė ir pradėjo dažytis veidus lyg tragedijos aktorės. Tamsiai violetinis grimas užpildė gilias raukšles ir pavertė bjaurius senių veidus išdidžiomis kaukėmis, kurios atrodė nepaliestos laiko. Ypač Nunik, vilkligės subjaurota nosimi ir tvirtais dantimis, barkšančiais iš belūpės burnos, atrodė kaip romantiškas amžinojo žydo Ahasfero moteriškas pavidalas. Jos dažėsi ilgai. Bet staiga nutraukė savo darbą, greitai užpūtė žvakigalį ir dvokiančios aliejinės spingsulės dagtį. Pro šalį pradundėjo arklių kanopos, pasigirdo pavieniai žmonių balsai. Tai buvo metas, kai binbašis su savo palyda nujojo Svedijos link. Kai triukšmas nutolo į Habibli, medžio drožėjų kaimą, moterys atsistojo, apsisiautė senas pasišiaušusias galvas šydais, kiekviena pasiėmė į ranką po ilgą lazdą ir su apiplyšusiomis šliurėmis leidosi į kelionę. Jų liesos, parudavusios kojos žengė nepaprastai plačiais žingsniais. Sato, sukrėsta didingo vaizdo, sekė joms iš paskos. Kai jos tylėdamos, pasiremdamos lazdomis žengė priešpilnio mėnulio šviesoje, nedaug trūko, kad raudotojas palaikytum antikinės tragedijos choro dalyvėmis.

Kokia neįveikiama buvo tų armėnių raganų gyvybinė jėga, kokios tvirtos jų širdys! Nė vienai nepritrūko kvapo užkopti į statų Ąžuolų tarpeklio šlaitą ir ateiti prie kapinių. Violetinėms raudotojoms užteko jėgų tuoj pat imtis darbo. Nunik, Vartuk, Manušak ir kitos sutūpė prie žuvusiųjų. Jų nešvarios rankos atidengė jau sustingusius veidus. Tada pasigirdo jų giesmė, turbūt senesnė už seniausias žmonijos giesmes. Tekstas buvo tik mirusiojo vardas. Jis buvo nuolat kartojamas, kol žalsvame danguje užgeso paskutinė žvaigždė. Nors tekstas buvo labai paprastas, melodija atrodė turtinga, ji nuolat keitėsi. Kartais tai būdavo pratisa monotoniška dejonė, kartais staugiančių koloratūrų virtinė, kartais nykus, begalinis skausmo persmelktas dviejų tonų virpesys, kartais aršus, spiegiantis šūksnis. Visa tai kartojosi ne laisvai, įnoringai, tai buvo taisyklingas giedojimas pagal griežtas senovės tradicijas.

Ne kiekviena raudotoja sugebėjo giedoti taip taisyklingai ir senoviškai kaip Nunik. Tarp jų buvo ir vidutinių, savanaudžių menininkių, kurios giedodamos galvojo apie likusių gyvųjų piniginę. Kokia gi nauda kad ir turtingiausiam žmogui čia, ant kalno, iš svarų ar piastrų? O jei jis dosniai apdovanodavo elgetas, atlikdavo ne tik Dievui patinkantį, bet ir naudingą veiksmą. Raudotojos, aklieji ir kiti atstumtieji sugebėdavo ir musulmonų kaimuose gerai panaudoti skambančius piastrus, jiems niekas nedarydavo nieko bloga. Taigi armėnų pinigai nedingdavo veltui, jie atitekdavo armėnų elgetoms, vargšams, o geradaris palyginti nesunkiai įsigydavo dangaus malonių. Taip giesmių draugės ragino Nunik iškalbingai aiškinti šį, rodos, tokį suprantamą dalyką, ir ji sugebėjo gerokai pakelti įprastą mirusiųjų apraudojimo kainą. Auštant pasirodė giminaičiai nešdami ilgus, gražiai išaustus laidojimo marškinius. Tai buvo brangus šeimos turtas, kurį reikia visada pasiimti, kad ir kur išsikeltum. Tokius marškinius, su kuriais žmogus kada nors prisikels, su niekuo nepalyginamą šventinį drabužį, šeimos nariai dovanodavo vieni kitiems per iškilmingiausias gyvenimo šventes. Prašymas pasiūti tokius marškinius buvo laikomas didele garbe, juos siūdavo garbingiausia giminės moteris.

Raudotojų stūgavimas dabar virto tyliu, jautriu šnabždesiu. Jis lydėjo mirusiųjų apiplovimo ir rengimo ceremoniją – paguoda, kuri nieko negalėjo paguosti. Pagaliau ilgi marškiniai žemiau pėdų buvo surišti dvigubais mazgais. Taip kaulai neišsibarstys kur papuolė ir Paskutiniąją Dieną, kai žmonijos kaulai turės susijungti ir žmonės bus Dievo teisiami, nebus jokios netvarkos. Prieš pietus kapai buvo iškasti, viskas paruošta laidotuvėms. Ant šešiolikos iš tvirtų šakų suręstų neštuvų žuvusiuosius tris kartus apnešė aplink altorių. Ter Haikazunas giedojo gedulingas giesmes. Paskui kapinėse jis tarė žmonėms keletą žodžių:

– Šiuos mūsų brangius brolius iš mūsų išplėšė negailestinga mirtis. Ir vis dėlto turime iš širdies dėkoti Dievui Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai už nepelnytą malonę, kad jie žuvo kovoje, būdami visiškai laisvi ir ilsėsis šioje žemėje tarp saviškių. Taip, mes dar tebeturime malonę mirti laisvi ir nepriklausomi. Todėl privalome teisingai suprasti šią malonę, kuri mums suteikta, ir nepamiršti šimtų tūkstančių, iš kurių ji atimta, kurie gėdingai miršta būdami vergai, nepalaidoti guli pakelių grioviuose ar pūva stepių platybėse, kurių kūnus drasko vanagai ir hienos. Jei užkoptume į aukštumėlę dešinėje ir pažvelgtume į rytus, pamatytume žemę, nusėtą mūsų tautos žmonių lavonais. Ten nėra nei pašventintų kapinių, nei kapo, nei kunigo, nei maldų, tik Paskutiniojo Teismo viltis. Todėl šią valandą, kai laidojame šiuos laimingus vyrus, supraskime tikrąją nelaimę, kuri užgriuvo ne mus, o kitus mūsų tautiečius!

Trumpas pamokslas privertė stovyklos žmones, kurie visi buvo čia susirinkę, giliai, iš visos širdies sudejuoti. Tada Ter Haikazunas priėjo prie pintinių su tėviškės žeme. Šešiolika kartų jis pasėmė šios žemės ir pabėrė saujelę po kiekvieno žuvusiojo galva. Buvo matyti, kaip jis rūpestinga ranka kiekvieną kartą vis šykščiau beria šią brangią žemę.

Trečias skyrius 

UGNIES PROCESIJA

 Сделать закладку на этом месте книги

Nunik, Vartuk, Manušak ir kitoms raudotojoms vėl nusišypsojo laimė, vėl prireikė jų paslaugų.

Nespėjo varnalėšomis nusišluostyti dažų nuo veido, o jas pakvietė vykdyti kitos pareigos, šį kartą priešingos. Jei gimdymas truks ilgai, kaip jos tikėjosi, tai jos gaus porą kartų pavalgyti. Žinodamos, kad tarp penkių tūkstančių žmonių bet kada gali atsitikti žmogiškų dalykų, savo drabužių klostėse jos turėjo tai, kas būtiniausia: juodų pankolio sėklų, kregždžių išmatų, bėro arklio uodegos plaukų ir panašių medikamentų.

Dar nespėjo užsiverti žemė virš žuvusiųjų kapų, kai Hovsanai prasidėjo gimdymo skausmai. Palapinėje su ja buvo likusi tik Iskuhi, visi kiti išėjo į laidotuves. Su nesveika ranka mergaitė nedaug galėjo padėti svainei. Gimdyvei nebuvo kur atsisėsti ir atsiremti. Už nugaros užkištų pagalvių neužteko, jos per minkštos, o ir lova tebuvo tik geležinis rėmas. Tada Iskuhi prisiglaudė nugara prie Hovsanos, kad išsikankinusi moteris galėtų atsišlieti į jos kūną. Tačiau Iskuhi buvo per silpna ir negalėjo atlaikyti stipraus gimdyvės spaudimo. Nors mėšlungiškai kibosi į lovos rėmą, galų gale palūžo. Hovsana Tovmasian riktelėjo. Riksmą iš karto perprato Nunik. Neklystantis instinktas privertė raudotojas pasitraukti iš laidotuvių. Čia darbas jau padarytas, netikėtai didelis atlyginimas paslėptas po skarmalais. Nunik argumentai, regis, gedintiesiems padarė įspūdį. Kodėl monetos turėtų rūdyti ant Damladžko, jei jos gali būti naudingos tautos vargšams ir likimo nuskriaustiesiems? Kai kurie klausydami Nunik dejonių ir duodami išmaldą gudriai mirkčiojo. Mat sklido legendos, kad ne tik Nunik su vilkligės sužalota nosimi, bet ir storulė Manušak – milijonierės. Esą veidmainės kapinėse užkasusios slepia ne tik para , piastrų ir metalinių monetų lobius, bet ir pilnus puodus talerių bei storus svarų ryšulius. Dėl šio paslaptingo kapitalo Johunoluko kapinėse kartais kyla tikri elgetų mūšiai, kuriuos malšinti dažniausiai tenka Ter Haikazunui grasinant be gailesčio išvaikyti visą jų spalvingą gaują iš kapinių, išniekintų jų godumo. Bet milijonierės kiekviena proga, kaip ir dera tikroms milijonierėms, vaitodavo, esą jos turi nenuilsdamos darbuotis, kad apsirūpintų senatvei. Toji senatvė ir pelnytas poilsis, regis, atrodė joms dar labai labai toli. Storulei Manušak ir į barnius linkusiai Vartuk rūpėjo tik grynas pelnas, tuo tarpu Nunik pašaukimas buvo tikras, be pinigų, ji dar tarnavo ir kitoms dvasioms. Sužalota nosimi ji pauostė orą. Ne! Palapinių stovykloje nevyksta nieko. Čia nėščiųjų valanda dar neatėjo. Tik garsiai verkia keletas kūdikių. Prie ligoninės barako išsitiesę, sunkiai kvėpuodami gulėjo sužeistieji. Bet šiltame, giedrame ore galėjai pajusti švelnų virpesį, Nunik gerai pažįstamą, visada juntamą toje vietoje, kur į pasaulį veržiasi ateiti nauja gyvybė. Šio virpesio vedama Nunik kartu su Vartuk ir Manušak netrukus atėjo į Trijų Palapinių aikštę.

Išgirdusios Hovsanos riksmą palapinėje jos supratingai susižvalgė ir linktelėjo galvomis. Kaip muzikos žinovas niekada nesupainios skirtingų kompozitorių melodijų, taip jos niekada nesupainiodavo žmogiškų riksmų priežasties. Gimdyvės riksmas turi savus dėsnius, jis gali stiprėti, balsas darytis aukštesnis, atsirasti pauzės, vėl kristi žemyn – viskas savotiška, su niekuo nesupainiosi. Pagal savus ypatingus dėsnius galima atskirti nudegusio ar persekiojamo žmogaus riksmus. Ausis visada atskirs teisingai. Nesuklys ir nosis. Greičiausiai gali apgauti akys.

Iskuhi rengėsi bėgti ir pašaukti močiutę Antaram, kai trys parkos, neklausdamos leidimo, įsiveržė į palapinę. Iš tamsos išniro jų nejudrios violetinės kaukės. Abi moterys neteko žado. Jas išgąsdino ne senės – kas Johunoluke nepažinojo raudotojų – o laidotuvių apdarai, kurių jos dar nebuvo nusivilkusios. Nunik iš karto suprato šio prietaringo išgąsčio priežastį ir ėmė raminti moteris:

– Dukrele, tai gera lemiantis ženklas. Kai ateiname iš laidotuvių, mirtis neatseka mums iš paskos.

Nunik išsitraukė pirmąjį medicininį įrankį, zisą  – ploną metalinį žarsteklį, kuriuo maišomos toniro žarijos, ir pradėjo ant vidinių palapinės sienų braižyti didelius kryžius. Iskuhi apstulbusi paklausė:

– Kodėl tu pieši tuos kryžius?

Nenutraukdama darbo Nunik paaiškino kryžių prasmę. Apie gimdyvės kambarį susirenka visos pasaulio dvasios, tarp kurių daugiau piktųjų nei gerųjų. Vos tik kūdikis ateina į pasaulį, vos tik išlenda jo galvutė, piktosios dvasios puola, bandydamos jį apsėsti. Todėl nė vienas žmogus neišvengia jų įtakos. Todėl kiekvieno širdyje slapta tyko apsėdimas. Taigi kiekvieno žmogaus prigimtyje yra šėtono dalis, tik vienas Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas, laisvas nuo bet kokios velniavos. Nunik nuomone, svarbiausia pribuvėjos pareiga ir didžiausias menas sumenkinti šėtono dalį. Kryžiai tarytum užkerta jam kelią, tai savotiškas mistinis karantinas. Iskuhi prisiminė savo tremties naktis ir kamavusius sapnus. Ant jos griūdavo tikras, klastingas šėtonas, ji matydavo jo tarytum kaleidoskope besikeičiantį veidą. Ji irgi bandydavo sveikąja ranka daryti kryžiaus ženklus ore, kad jį nuvytų, ypač tada, kai silpnas kūnas pajusdavo, jog gali pasiduoti jo valdžiai. Ak, kiek daug baimės pasaulyje Kristus turi išsklaidyti!

Išmintingi Nunik postringavimai tuo dar toli gražu nesibaigė. Ji aiškino nustebusioms moterims, jog kai kurie vidaus organai, ypač širdis, plaučiai ir kepenys, labai pavaldūs demonams, kurie bando juos pasisavinti. Visas gimdymo veiksmas yra ne kas kita kaip antgamtinių būtybių grumtynės dėl to, kieno pusėn bus patrauktas kūdikis. Juo aršesnė ši kova, juo sunkesnis gimdymas, juo ilgiau trunka skausmai. Todėl protinga motina turi panaudoti seniai išbandytas priemones ir gudrybes, kurias jai siūlo Nunik. Tada ir kūdikis lengviau pakelia pirmąsias pavojingas gyvenimo dienas. Ir būsimas žmogus tada esąs geriau pasirengęs likimo išbandymams, kurie yra ne kas kita kaip gimdymo kančių atsikartojimas. Savo pranašystes Nunik skelbė įgudusiu balsu švelniai niūniuodama, kartais įpindama į savo kalbą senovinių armėniškų žodžių, kurių Iskuhi nesuprato, nors Marašo misijų mokykloje buvo mokiusis klasikinės armėnų kalbos.

Pirmajam išgąsčiui praėjus, trijų išsidažiusių pribuvėjų darbas tikrai pradėjo veikti raminamai, netgi migdyti. Hovsana iš tikrųjų užmigo ir, atrodo, nė nejautė, kaip Vartuk užrišo jai ant riešų ir ant kulkšnių ilgą šilkinę virvelę. Nunik priėjo prie pat lovos ir ėmė jai aiškinti:

– Juo ilgiau tu uždengta, juo ilgiau uždengtos ir tavo jėgos. Juo vėliau tu atsiversi, juo daugiau palaimos įeis į tave ir išeis iš tavęs.

Tuo metu nedidukė nerangi Manušak priešais palapinę iš žagarų sukūrė laužą. Jame įkaitino du lygius, panašius į duonos kepalus akmenis. Tai buvo dar visai suprantami burtai. Karšti akmenys, suvynioti į audeklą, turėjo šildyti išsekusios gimdyvės kūną. Net ir Petrosas Altuni būtų galėjęs pritarti šitai šundaktarystės magijai, kaip ir pankolio arbatai, kurią Manušak virė ant laužo. Tačiau Altuni net reti plaukai ant galvos pasišiaušė, užtikus prie gimdyvės savo mirtinas priešininkes. Su jaunatvišku vikrumu jis stvėrė lazdą ir išvijo raudotojas iš palapinės, palydėdamas jas skardžiais šūksniais ir apibūdinimais, tarp kurių „maitvanagiai“ buvo švelniausias.

Kaip matome, daktaras Petrosas Altuni buvo karštas vakarietiško mokslo šalininkas. Argi jo mecenatas Avetisas Bagratianas nedavė jam išsilavinimo? Argi nebuvo penkeriems metams pasiuntęs į Vieną studijuoti, kad aukštai iškėlęs laikytų proto švyturį virš liaudiškų prietarų? Argi Petrosas ištikimai nesilaikė geradariui duoto pažado iki mirties dirbti Johunoluke ir nesitraukti iš septynių varganų kaimų prie Svedijos? Gal kam nors atrodo, kad šio pažado vykdymas ir nepajudinama ištikimybė jam buvo lengva auka? Ne mažiau kaip trisdešimt kartų jį bandė sugundyti garbingais pasiūlymais. Antakijos bendruomenės taryba ne kartą siūlė jam palankiausias darbo sąlygas, taip pat Aleksandretė, netgi toks didelis miestas kaip Alepas. Jis tebesaugo kvietimus, pasirašytus vali  ir kaimakamo, kuriuose jam siūloma vadovauti medicininei srities valdybai, jei paliks vargingus pajūrio kaimelius.

Visoje Osmanų imperijoje niekas nebuvo taip pageidaujamas, taip dosniai apmokamas kaip gydytojas, turįs Europos universiteto diplomą. Tokie žmonės buvo vertinami aukso kaina. Hekimas Petrosas jau seniai būtų turtuolis, turintis namus Alepe arba Maraše, gerbiamas nuo Stambulo iki Deir es Zoro, dešimties ligoninių vadovas, osmanų armijos Generalinio štabo gydytojas. Jo armėniška kilmė jam nė kiek nekliudytų, apie tremtį nebūtų ir kalbos. O kokia gi jo padėtis dabar? Kaip likimas jam atsidėkojo už tai, kad išlaikė geradariui duotą žodį? Atsakymo ieškoti neverta. Kas prisiima nešti savo idealo kryžių, negali tikėtis nieko kita. Altuni galėtų paguosti nebent mintis apie „iškeltą proto švyturį“. Bet kaip tik iš šios varginančios ir kartu garbingos veiklos jis pats ne kartą karčiai pasijuokdavo.

– Ak, tik pažiūrėkit į šiuos žmones! Kaip mažai jie išmoko per tas keturias dešimtis mano praktikos Johunoluke metų! Nepasitikėjimas „franku hekimu“ išliks visada, nors žiūrėdami tau į akis jie apsimeta karščiausiais švietimo šalininkais. Žinoma, mano pastangos davė neblogų vaisių. Mirtingumas mūsų kaimuose mažesnis negu kitur, ypač tarp musulmonų. Ir vis dėlto to nepakako, kad išnyktų visokios Nunik ir kitos kapinių putpelės ir raganos. Jei dieną jas išvarai lauk, naktį jos, giminių kviečiamos, grįžta prie ligonio lovos. Kaip tokioje nešvarioje prietarų jūroje galima iškelti proto švyturį arba – tai dar sunkiau – priversti laikytis higienos ir švaros?

Tokias kalbas iš diplomuotojo hekimo Altuni galėjai išgirsti dažnai. Bet apie tai, kas jį dar labiau erzino, jis nė nekalbėjo. Per visus tuos ilgus metus, kai jis ant savo romaus asiliuko jodinėjo po kaimus, kai jį pagalbon šaukdavosi ir daugelis apylinkės musulmonų, jam tekdavo pamatyti be galo keistų dalykų. Nors mokslą įtikėjęs gydytojas priešinosi visa savo esybe, vis dėlto turėjo pripažinti, kad purviniausi šundaktariai savo pasibjaurėtinais metodais, nepaisydami jokios aseptikos ir antiseptikos, dažnai gana sėkmingai išgydo ligonius. Aštuonias dešimtis atvejų iš šimto diagnozė būdavo „pikta akis“. Geriausi vaistai nuo jos – seilės, avių šlapimas, sudeginti arklio ašutai, paukščių mėšlas ir kiti ne mažiau skoningi dalykai. Ir vis dėlto ne kartą yra atsitikę taip, kad ligonis, kurį jis jau buvo atsisakęs gydyti, nepaprastai greitai pasveikdavo nurijęs popierėlį su Biblijos ar Korano citatomis. Altuni buvo ne iš tų, kurie galėtų patikėti stebuklinga praryto popierėlio galia ir imtų abejoti moksline medicina. Bet kas iš to? Ligonis pasveiko, ir tiek. Armėnų kaimuose irgi kartais pasklisdavo žinia apie tokią sėkmingą terapiją, ir tada jo pacientai būriais bėgdavo pas arabų hekimus arba konsultuodavosi su Nunik ir nevalyvomis jos likimo draugėmis. Kartais tarp tų tamsuolių atsirasdavo įgudusių švietėjų, kurie taip pat tarėsi iškėlę švyturį. Nuo to daktaro Altuni sieloje, žinoma, nepasidarydavo šviesiau.

Tai buvo viena Petroso Altuni nusivylimo priežastis. Buvo ir kita, kurią jis dar labiau slėpė. Mokslas, švietimas, pažanga – viskas puiku! Bet jei nori skleisti šviesą ir pažangą, turi pats būti apsišvietęs ir nuolat žengti pirmyn. Tačiau kokia pažanga galima Musa Dago šešėlyje, kai nežinai naujausių mokslo laimėjimų, neturi medicinos knygų, žurnalų? Grikoro biblioteka atgręžta į praeitį, joje galėjai rasti atsakymus į beprotiškiausius klausimus, bet apie mediciną joje nebuvo beveik nieko, nors pats jos savininkas buvo vaistininkas. Petrosas Altuni teturėjo tik „Medicinos žinyną“, vokišką 1875 metų leidimą. Tiesa, tai buvo stora knyga, joje aprašyta viskas, kas reikalinga gydytojui. Ir vis dėlto naudos iš jos buvo ne tiek daug. Nepermaldaujamas laikas ne tik seniai paliko praeityje daktaro žinyną, bet ir gerokai ištrynė jo vokiečių kalbos žinias. Hekimas Petrosas buvo kitoks žmogus negu Grikoras. Kai šis išrinktasis sklaidydavo savo bibliotekos knygas, kurių kalbos nemokėjo, jį vis tiek apšviesdavo dvasios liepsna ir jis it sibilė galėdavo pranašauti iš užverstų knygų taip sėkmingai, kad net įtarusis ir pavydusis Voskanianas negalėjo atskirti, kur čia mokslas, o kur gryni pramanai. Tuo tarpu Petrosas Altuni buvo kuklus racionalistas, iš jo netryško kūrybiškumo šaltiniai. Todėl jis net neatsiversdavo savo nebyliu tapusio žinyno, net nesinaudojo juo kaip amuletu ar fetišu. Iš viso, ko buvo teoriškai išmokęs Vienos universitete, dabar liko menki trupiniai. Todėl jam egzistavo tik apie dvi dešimtis žinomų ligų. Nors matė daugybę žmogiškų kančių, visas jas sudėliodavo į nedaugelį lentynėlių, kurias išlaikė jo atmintis. Taigi kenčiančios širdies gilumoje jis laikė save tokiu pat nemokša kaip visi tie hekimai, šundaktariai ir raudotojos, kurių pasibjaurėtinas gydymas velniškai dažnai būdavo sėkmingas. Kaip tik šis nepasitikėjimas savimi darė jį geru gydytoju, nes bet koks meistriškumas remiasi žinojimu to, kas nepasiekiama, ir kuklumu, jei kas nors gerai pavyksta. Dėl tų pat priežasčių jį, nusivylusį vakarietį, pagaudavo didžiausias įtūžis, kai pamatydavo Nunik, Vartuk ar Manušak. Bet šiandien jo pyktis mažai padėjo. Išvytosios šundaktarės stovėjo Trijų Palapinių aikštės pakraštyje ir varstė jį pašaipiais žvilgsniais.

Pastoriaus žmona Hovsana Tovmasian buvo pirmoji moteris, kuriai atėjo metas gimdyti kaip tik ant Damladžko. Net ir gyvenant slėnyje kūdikio gimimas buvo visuomeninis įvykis, susirinkdavo artimesni ir tolimesni giminės, neišskiriant ir vyrų. Juo iškilmingesnis ir svarbesnis šis įvykis buvo čia, ant kalno, kur didžiausiame varge, kokį tik tauta yra kada patyrusi, turėjo ateiti į pasaulį pirmasis armėnų naujagimis. Net ir palankaus likimo dovana, dvi auksinės haubicos, nebe taip traukė žvilgsnius. Minia, prieš pietus keliavusi apžiūrėti puikių trofėjų, dabar rinkosi į Trijų palapinių aikštę, šventiškiausią varganos stovyklos vietą.

Gimdyvės palapinės užuolaidos buvo praskleistos, vargšė Hovsana turėjo kęsti negailestingą saulės kaitrą. Jos kančios buvo jos kančios, bet ji sau nebepriklausė. Smalsuoliai čia įeidavo, čia išeidavo. Petrosas Altuni greitai suprato, kad jam čia ne vieta, ir murmėdamas po nosimi paliko gimdyvę prižiūrėti savo žmonai, kuri dažnai tokiais atvejais jį pavaduodavo. Nekreipdamas dėmesio, kad raudotojos jam žemai nusilenkė, jis nuskubėjo į ligoninės baraką prie sužeistųjų. Močiutė Antaram liko su gimdyve, kietais kumščiais ir piktais žodžiais gindama smalsuolius šalin. Ji ryžtingai dirbo savo darbą, gerai žinomą jau ne vieną dešimtį metų. Kad ir kokia sena buvo močiutė Antaram, padėdama gimdyvei visada prisimindavo savo nelaimingus gimdymus jaunystėje.

Iskuhi savo ranka, kuri net tokioje kaitroje buvo šalta kaip ledas, vėsino svainės kaktą. Ji susirūpinusi žvelgė į močiutę Antaram, bijodama praleisti kokį nors jos nurodymą. Kad ir kaip energingai daktaro žmona draudė lankyti gimdyvę, vis dėlto žmonės nuolat prasiskverbdavo į palapinę ko nors paklausti, padrąsinti ar patarti. Atėjo ir Gabrielis. Nepaisydama nuolatinio šurmulio, Iskuhi pastebėjo, koks jis sublogęs, koks išblyškęs nuo vakar dienos jo barzdotas veidas. Ji stebėjosi, kad Žiuljetė pabuvo pas Hovsaną tik pusvalandį, nors jos jau seniai gyvena palapinėse kaip viena šeima. Gimdyvės vyras Aramas pasirodydavo kas dešimt minučių ir tuoj vėl išbėgdavo. Teisinosi būtinai turįs prižiūrėti stovyklos tarnybą, kad po vakarykštės pergalės ir turkų pasitraukimo neįsigalėtų tingus nerūpestingumas. Iš tikrųjų jaudulys ir rūpestis dėl žmonos nedavė jam ramybės. Senasis tėvas Tovmasianas iš tolo sekė sūnų jo painiais keliais, kad pastorius, būdamas toks susinervinęs, nuolat turėtų šalia savęs žaibolaidį. Džiaugsmingai laukdamas palikuonio meistras buvo apsivilkęs juodą sekmadieninį švarką. Auksinė laikrodžio grandinėlė kabojo skersai pilvo, kuris dėl prasto mėsiško maisto neatrodė sumažėjęs.

Kiekvienas lankytojas atnešdavo dovaną ir kokį naminį vaistą. Pavyzdžiui, vaistininkas Grikoras atnešė buteliuką savos gamybos kadagių esencijos, kad sustiprintų gimdyvės širdį ir nervus. Bet tai buvo kukli dovanėlė, palyginti su „gaidžio kiaušiniu“. Gimdymas užtruko ilgai, sąrėmiai ėjo vienas po kito, ir tada pasirodė senyva moteris laikydama rankose labai didelį kiaušinį ir aiškindama, kad jį per jaunatį padėjęs gaidys. Kai gimdymas būna sunkus, gimdyvė turinti suvalgyti šį gamtos produktą žalią, su visu lukštu, ir kūdikis tuoj pat išvystąs dienos šviesą. Močiutė Antaram su žmonėmis mokėjo elgtis daug mandagiau negu jos vyras, ji padėkojo senutei už nežmoniškai didelį kiaušinį, pažadėjo padaryti tai, ką toji patarė, ir išstūmė ją iš palapinės.

Moterims nepatiko, kad Hovsana Tovmasian sąrėmių metu nustojo rėkti. Joms atrodė, kad ji taip daro iš puikybės. Gal tai iš tikrųjų buvo savotiška puikybė, gėdos puikybė. Nunik, Vartuk ir Manušak jau seniai sulindo į palapinę. Nunik tupėjo palapinėje ir žvelgė į močiutės Antaram pastangas su atlaidžia pašaipa, kaip pasaulinio garso chirurgas žvelgia į kaimo daktarėlio darbą.

Po ilgų kančių, trukusių aštuonias valandas, Hovsana galų gale pagimdė berniuką. Kūdikis, iškentėjęs motinos įsčiose nuo Zeituno laikų tiek baimės ir negandų, buvo be sąmonės ir nekvėpavo. Antaram purtė mažą kūnelį, dar nenuvalytą ir kraujuotą, o Iskuhi turėjo kvėpuoti jam į burną. Bet Nunik ir jos pagalbininkės tokius dalykus išmanė daug geriau. Jos greitai stvėrė placentą, susmeigė į ją septynias adatas, priklausiusias septynioms skirtingoms šeimoms, ir viską sumetė į ugnį. Gyvybė, pasislėpusi negyvojoje dalyje ir norinti išvengti žemiškojo likimo, ugnyje išsivadavo. Po kelių sekundžių kūdikis ėmė žagsėti, paskui pradėjo kvėpuoti ir pravirko. Močiutė Antaram atsargiai trynė jį avienos lajumi. Minia buvo trumpai nutilusi, bet dabar pasigirdo pritarimo šūksniai.

Saulė leidosi. Pastorius Aramas nevikriomis rankomis, su juokingu jauno tėvo išdidumu paėmė raukšlėtą mažutę būtybę, kuri turės tapti žmogumi, ir parodė jį miniai. Visi džiaugėsi ir gyrė Tovmasianų šeimą, kad naujagimis vyriškos lyties. Tarp kovotojų pasigirdo šiurkštoki juokai. Tuo metu niekas negalvojo apie tai, kas jų laukia ateityje. Nežinia, kas pirmasis pastebėjo mažą apvalų ugninį apgamą, kurį šis tikrasis Musa Dago sūnus turėjo ties širdimi. Moterys spėliojo, ką galėtų reikšti toks ženklas. Nunik, Vartuk ir Ma


убрать рекламу






nušak, kurių pats pašaukimas buvo aiškinti panašius ženklus, atkakliai tylėjo. Jos apsisiautė šydais, pasiėmė lazdas ir, gausiai apdovanotos, leidosi į kelionę namo. Jų įrudusios kojos žengė plačiu žingsniu. Ir vėl jos priminė antikos tragedijų chorą, kylančio mėnulio šviesoje besileisdamos žemyn, ten, kur palaidota praeitis.

Praėjo trys dienos ir trys naktys, ir sargybiniai pastebėjo kaimuose kažkokį nesuprantamą judėjimą.

Gabrielis tučtuojau pakilo į savo stebėjimo tašką. Ir iš tikrųjų, Ceiso žiūrono apžvalgos lauke pasirodė ryškiai apibrėžtos, netvarkingai bruzdančios figūros. Oronto lyguma, kaimus jungiančiu keliu, keliukais ir takais slinko jaučių traukiamų vežimų vilkstinės. Kaimuose vaikščiojo būriai vyrų su fesais ir turbanais. Gabrielis atidžiai žiūronu apžvelgė visus užkampius, bet nepamatė nė vieno kareivio ir tik keletą zaptijų. Jis pastebėjo, kad šį kartą į apleistas vietoves veržėsi ne tik seniai žinoma Antakijos ir apylinkių prastuomenė; šiandien įsiveržėlių srautas darė rimtesnį įspūdį ir, regis, turėjo aiškų tikslą. Johunoluko bažnyčios aikštėje buvo susirinkusi minia. Vyrai su turbanais kopė bažnyčios gaisrinėmis kopėčiomis, lindo į tuščią varpinę šalia didžiojo kupolo. Pasigirdo pratisi labai aukšto balso šūksniai – netgi nepasigirdo, juos buvo galima tik nujausti. Garsai aidėjo į visas keturias pasaulio puses. Pranašo Mahometo muedzinas iš Kristaus bažnyčios bokšto giedojo melancholišką viliojančią melodiją, nuo kurios suvirpa kiekvienas musulmonas. Jis kvietė tikinčiuosius iš aplinkinių ištuštėjusio krašto gyvenviečių, kaimų, lūšnų eiti į Musa Dago kaimus. Arkangelų bažnyčios, kurią buvo pastatęs senasis Avetisas Bagratianas, likimas buvo nuspręstas. Jo vaikaičio galvoje kilo nenumaldomas noras pora haubicų šūvių sutrukdyti šį vyksmą. Tačiau jis tuoj pat atmetė tokią pagundą. Negalėjo pats laužyti savo seno principo visada tik gintis, niekada nepulti. Slėnyje esantiems priešams kalnas atrodė pavojingiausias tada, kai niūksodavo paslaptingas, tarytum negyvas. Kiekvienas iššūkis galėjo susilpninti gynybą, nes valstybinei nacijai, turkams, tarytum suteikdavo moralinę teisę bausti maištininkus.

Matydamas nesuprantamą pagyvėjimą slėnyje Bagratianas klausė save, kiek turkų antpuolių dar galės ištverti. Amunicijos liko labai nedaug, nepaisant du kartus laimėtų trofėjų ir Nurhano gaminamų šovinių. Ramybės nedavė ta aplinkybė, kad mažiausia nesėkmė, menkiausia klaida iš karto reikštų pražūtį. Damladžko žmonėms nebuvo jokių tarpinių pakopų, tik pergalė arba mirtis. Bent vieno apkaso praradimas jau būtų galas. Gabrielis tūkstančius kartų svarstė, kad galą reiškia ne tik pralaimėjimas, bet viskas – ir gera, ir bloga, kad ir kaip susiklostytų padėtis. Jo karinis talentas leido tik kiek įmanoma atitolintį tą galą. Todėl nereikia be tikslo švaistyti to kapitalo – paniškos baimės, kurią kalnas tikriausiai įvarė turkams po dviejų pralaimėjimų.

Naujųjų slėnio gyventojų kas minutę darėsi vis daugiau. Po ilgesnio laiko Bagratianas suprato, kad karinių veiksmų neplanuojama. Tačiau naujųjų gyventojų antplūdžio jis iki galo taip ir nesuvokė. Gal musulmonai tik demonstratyviai užiminėjo krikščionių gyventas žemes. Prie Johunoluko bažnyčios durų jis pastebėjo nedidelę europietiškai apsirengusių ponų grupelę. Tai miudiras su savo pagalbininkais, nusprendė Gabrielis ir apsidžiaugė, kad tarp jų nebuvo karininkų, galinčių vadovauti puolimui. Nepaisydamas to, Gabrielis įsakė kiek tik įmanoma sustiprinti parengties padėtį pozicijose. Be to, stebėjimo postus liepė padvigubinti ir pasiuntė žvalgų grupes į visas Damladžko prieigas iki pat sodų ir vynuogynų, kad priešas naktį netikėtai neužpultų stovyklos.

Gabrielis teisingai įvertino padėtį. Priešais Johunoluko bažnyčią stovėjo strazdanotasis miudiras. Bet ten pasirodė ir aukštesnis viršininkas, pats kaimakamas, kamuojamas kepenų ligos. Jis turėjo žiūrėti tvarkos. Jo pasirodymas turėjo rimtą priežastį. Po antro dar liūdnesnio ir gėdingesnio reguliariosios kariuomenės pralaimėjimo Antiochijoje įvyko tai, kas turėjo reikšmingų pasekmių.

Tarp kaimakamo ir vargšo binbašio su kūdikio skruostais prasidėjo mirtina kova. Kuklus kareivinių viršininkas savo pasenusiais metodais toli gražu negalėjo pasipriešinti subtiliai naujojo stiliaus Itihado politikai. Jis tik dabar suprato, kodėl jo mirtinas priešas, jo pavaduotojas juzbašis, kaip tik tuo metu išėjo atostogų. Išleisdamas jį atostogų binbašis pateko į pavaduotojo spąstus. Dabar majoras tikrai netrukus užims jo vietą. Viskas prasidėjo nuo to, kad kaimakamas sugebėjo gudriai nukreipti gyventojų pyktį į binbašį. Antiochijoje tėra tik viena ligoninė, priklausanti civilinei valdžiai. Susirgę kareiviai, jei liga nebūdavo labai sunki, likdavo kareivinėse. Bet jei prireikdavo gydytojo pagalbos ir slaugos, karinė vadovybė turėdavo prašyti civilinę administraciją, kad sunkiai susirgęs kariškis būtų priimtas į ligoninę. Šia biurokratiškai painia sistema kaimakamas ir pasinaudojo. Nors pulkininko karjera neabejotinai žlugusi, vis dėlto pranešimai, ataskaitos ir tyrimai gali užtrukti ilgas savaites, tik tada binbašis bus atleistas. Iki tol nebūtų galima žengti nė žingsnio. Tačiau kaimakamo politikai reikalingi patikimi Itihado žmonės, o ne tingūs barzdoti seniai iš Abdiulchamido laikų. Juodu su majoru aiškiai numatė, kas gali atsitikti, ir derino savo veiksmus.

Naktį, keletą valandų prieš tai, kai binbašis grįžo į Antakiją ir turėjo pranešti apie pralaimėjimą, atvažiavo ilgos vežimų virtinės su žuvusiais ir sužeistaisiais akmenų griūtyje ir mūšyje. Hiukiumete šviesos nedegė, nors visi viską žinojo. Kai sužeistieji buvo atgabenti prie ligoninės vartų, ligoninės viršininkas griežtai atsisakė juos priimti. Be raštiško kaimakamo leidimo jam įsakyta nieko neįsileisti. Nepadėjo nei riksmas, nei keiksmai. Gydytojas po atviru nakties dangumi, mėnulio ir žibalinių lempų šviesoje sutvarstė pavojingiausias žaizdas. Jis irgi neturėjo nei vietos, nei leidimo varganame ligoninės barake paguldyti dar du šimtus vyrų. Apimtas nevilties pasiuntė savo pagalbininką pas kaimakamą nurodymo, ką daryti. Praėjo labai daug laiko, kol pasiuntinys grįžo nieko nepešęs. Kaimakamas taip kietai įmigęs, kad niekaip nepavykę jo prižadinti. Tada nuspręsta dejuojančius ir verkiančius sužeistuosius perkelti į kareivines, kad jie bent turėtų stogą virš galvos. Tuo tarpu patekėjo saulė, išaušo diena. Kruvinų vežimų vaizdas Antiochijos gyventojams padarė neapsakomą įspūdį. Kai likimo apipešiotas binbašis ir jo štabas per Oronto tiltą įžengė į miestą, jį pasitiko akmenų kruša ir jam tik aplinkkeliais, negarbingai pavyko pasislėpti savo kanceliarijoje. Tik dabar, kai jau buvo prasidėjęs turgaus dienos šurmulys ir spūstis, laimingasis miegalius kaimakamas davė reikalingą leidimą ir leido nelaimingųjų eisenai slinkti į ligoninę, tačiau griežtai įsakė, kad jų kelias eitų per didžiąją turgavietę.

Pageltusių veidų ir kruvinų tvarsčių vaizdas sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Įtūžusi minia susirinko prie kareivinių ir išdaužė vargšo binbašio langų stiklus, kurie šiuose kraštuose tikra brangenybė. Bet to dar neužteko! Kariuomenės likučiai buvo tokie išsigandę ir nukamuoti, kad uždarė kareivinių vartus, bijodami minios kaip bailūs miesčionys. Kiekvienoje žmonių minioje slypi greitai įsiliepsnojanti neapykanta valstybinei valdžiai. Prastuomenė mirtiną tylą už kareivinių sienų palaikė savo pergale ir vėl ėmė mėtyti akmenimis. Karininkai maldavo binbašį duoti įsakymą, kad sargybiniai šautuvų durtuvais išvaikytų įsisiautėjusią minią. Bet senasis binbašis gulėjo ant sofos neklausydamas jokių patarimų. Iš jo lūpų sklido tik dejonės:

– Aš nekaltas! Aš nekaltas!

Mirtinai išvargęs nuo visų išgyvenimų jis verkė, kai nemiegojo, ir užmigdavo, kai nustodavo verkti. Karinis dalinys turėjo patirti dar vieną gėdingą dalyką. Nuo šėlstančios minios jį išvadavo civilių pajėgos – policija ir zaptijai.

Kai vyko šie džiuginantys įvykiai, kaimakamas su miudiru iš Salonikų – tuo, kurio nagai buvo taip išpuoselėti, – nuėjo į miesto telegrafą. Abu ponai, turėdami nuostabią politinę uoslę, surašė telegramą jo ekscelencijai Alepo vali . Ši be galo ilga telegrama užėmė dešimt tirštai prirašytų blankų, ją sudarė tūkstantis šimtas penkiasdešimt žodžių. Ji buvo klastinga kaip menko, bet garbės trokštančio advokato kalba ir šmaikšti kaip radikalaus laikraščio vedamasis. Pradžioje ryškiomis spalvomis buvo aprašyta nepavykusi stovyklos likvidavimo operacija, suskaičiuoti dideli nereikalingi nuostoliai, papasakota apie tai, kaip sukilėliai pagrobė nesaugomus pabūklus, ir tai pavadinta siaubinga vadovybės klaida, o juk tokia ji iš tikrųjų ir buvo. Nuo šių nemalonių dalykų kaimakamas perėjo prie kitų, su liūdesiu pažymėdamas, jog jo pasiūlymai karinės vadovybės visada priimami su įtarumu. Be to, jis jokiu būdu negalįs nutylėti, kad žmonių širdys pilnos pasipiktinimo, jie vis griežčiau reikalauja tuoj pat atleisti iš pareigų daliniams vadovaujantį binbašį ir netgi kelia neramumus gatvėse. Policijos ir žandarmerijos neužtenka riaušėms suvaldyti. Todėl būtų išmintingiausia jiems nusileisti. Jo ekscelencija turėtų pasirūpinti, kad čionykštis komendantas būtų atitinkamų karinių organų atšauktas ir karo teismo nubaustas. Iš visų šių įvykių kaimakamas darąs išvadą, kad dėl visko kalta „dviguba kompetencija“, kadangi Sirijos vilajetus valdo ir politiniai atstovai, ir Ketvirtosios armijos vadovybė. Kol bus įsigalėjęs toks dvigubas pavaldumas, jis negalįs nei palaikyti tvarkos savo valdyboje, nei užtikrinti sklandaus armėnų deportacijos vykdymo. Juridiškai labai pagrįstai jis aiškino, jog armėnų bendruomenės išvarymas yra vidaus reikalų instancijų užduotis. Net ir aukščiausia karinė valdžia neturinti veikti savarankiškai. Kariškių vaidmuo čia geriausiai išreiškiamas žodžiu „pagalba“. Kaip kariškiai panaudojami šiai pagalbai teikti, turi priklausyti tik nuo civilinės valdžios sprendimų, kaip reikalauja įstatymas. Todėl dabartinė praktika yra neteisėta, kadangi kariškių vadovybė elgiasi savavališkai, prieštarauja provincijos valdžiai ir net naudoja savo tikslams žandarmeriją, tai yra civilinę instituciją. Armėnų bendruomenės tokių faktų akivaizdoje skatinamos priešintis, o toks pasipriešinimas, pradėjęs reikštis visoje imperijoje, galėtų turėti labai skaudžių pasekmių.

Šią nepaprastą valstybinės svarbos telegramą kaimakamas baigė kone grasinimu: jis galįs imtis ginkluotos armėnų stovyklos ant Musa Dago likvidavimo tik tada, jei visa valdžia bus jo rankose. Šiam tikslui reikalinga tokia stipri karinė pagalba, kuri pajėgtų visiškai ir be jokių išlygų užimti kalną. Šiai akcijai neturėtų vadovauti ne vietinis, šio krašto sąlygų nepažįstantis karininkas, jis primygtinai prašąs paskirti vadovu Antakijos komendantą pavaduojantį majorą, tačiau ir šis armėnų klausimu turįs visiškai paklusti jam, kaimakamui. Kitu atveju, jeigu jo teisėti reikalavimai nebūtų įvykdyti, jis, kaimakamas, drįstąs siūlyti palikti patirtą gėdingą pralaimėjimą be pasekmių, nesiimti jokių priemonių, o sukilėliams ant Musa Dago duoti ramybę.

Kaimakamo raportas politiniu ir psichologiniu požiūriu buvo tikras šedevras. Jei bus įvykdyta bent dalis jo norų, jis taps nepriklausomiausiu Sirijos provincijos valdytoju. Patyręs senesnio sukirpimo valdininkas būtų pasibaisėjęs pasipūtėlišku milžiniškos telegramos tonu. Skvarbus ir įtaigus tonas buvo kaip tik pritaikytas šiandienos jaunaturkių ausiai. Jie tiesiog keliaklupsčiavo prieš Vakarus ir jautė prietaringą pagarbą tokiems žodžiams kaip „iniciatyva“ ar „energija“, net jeigu šie žodžiai reiškė kritiką.

Tuo pat metu sugniužęs binbašis, matyt, visiems laikams praradęs skruostų rausvumą, kurpė ilgą telegramą savo viršininkui, užnugario generolui. Daugiažodžiaudamas jis skundėsi kaimakamu, privertusiu jį leistis į nesėkmingą žygį, tačiau nedavusiu pakankamai laiko pasiruošti. Binbašio tonas buvo verksmingas, iškilmingas ir bailus, taigi visiškai netinkamas. Nelaimingasis buvo per dvidešimt keturias valandas atleistas iš pareigų ir patrauktas į teismą. Naktį jis slapta dingo iš įstaigos, kurioje ilgus metus patogiai gyveno ir darbavosi – nekalčiausia armėnų karinės sėkmės auka. O jo ekscelencija Alepo vali  Antiochijos kaimakamo telegramos tekstą palaikė tokiu svarbiu dokumentu, kad pridūręs keletą pritarimo žodžių pasiuntė ją aukščiau – ponui Vidaus reikalų ministrui. Pavaldinys jautriais pirštų galiukais palietė degančią savo viršininko žaizdą. Mat nuo tada, kai didysis Džemalis Paša, turėdamas neribotą Romos prokonsulo valdžią, ėmė vadovauti Sirijos provincijoms, visi vali  ir mutesarifai tapo karaliais be karūnų. Džemalis Paša su šiais galingais vyrais elgėsi kaip su savo armijos užnugario intendantais. Jie sulaukdavo griežtų įsakymų, pavyzdžiui, pristatyti į nurodytą vietą tiek ir tiek tūkstančių okā  kviečių arba iki nustatyto laiko pavyzdingai sutvarkyti vieną ar kitą kelią. Karvedys visus civilius, regis, laikė įkyriais veltėdžiais, o civilinę vyresnybę – nepakenčiamu blogiu. Taigi jo ekscelencija Alepo kaimakamas su džiaugsmu pasinaudojo proga aptramdyti geležinį Pašą ir pranešti Stambulo valdžiai apie apgailėtiną pasipūtusių kariškių pralaimėjimą.

Talaatas Bėjus Antiochijos kaimakamo šedevrą perskaitė apimtas prieštaringų jausmų. Jo pareiga buvo saugoti vidaus reikalų tarnybas nuo per didelio armijos kišimosi. Be to, armėnų tremtis jam atrodė daug svarbesnis reikalas negu nuobodžios nepatenkintų garbėtroškų pretenzijos. Jis, kaip paprastai, kelis kartus perbraukė didžiulėmis plaštakomis per baltą liemenę, paskui didžiuliais, bet vikriais telegrafisto pirštais susegė telegramos lapus segtuku. Pridėjo raštelį, kuriame buvo parašyta: „Prašau nedelsiant teigiamai išspręsti.“

Telegrama netrukus atsidūrė ant gynybos ministro stalo. Enveras Paša paprastai vykdydavo visus Talaato prašymus. Kai vakare ponai susitiko endžiumene46, Enveras priėjo prie savo draugo. Jaunasis karo dievas droviai nusišypsojo mirksėdamas ilgomis kaip mergaitės blakstienomis.

– Gana griežtais žodžiais telegrafavau Džemaliui apie Musa Dagą.

Nelaukdamas Talaato padėkos jis su švelnia niekinama šypsena pridūrė:

– Visi turėtumėte būti man dėkingi. Juk aš išsiunčiau tą pamišėlį į Siriją ir padariau nepavojingą.

Prie Jeruzalės Jafos vartų stovi arabų viešbutis, kurio langai išeina į Dovydo citadelę su jos aukštu minaretu. Šiame viešbutyje armijos generolas Džemalis Paša laikinai įkurdino savo generalinį štabą. Čia jį pasiekdavo Envero, Alepo vali  ir kitų veikėjų telegramos, reikalaujančios kuo greičiau baigti tą gėdingą reikalą su armėnais. (Jaunaturkių valdininkai tomis dienomis dažnai telegrafuodavo kone ištisus romanus. Tokį tuščiažodžiavimą telegrafu nulėmė ne tiek skubėjimas, kiek barbariškas džiaugsmas, kad galima perduoti savo žodžius per didelį atstumą.)

Džemalis Paša sėdėjo kambaryje vienas. Nei Ali Fuad Bėjaus, nei vokiečio fon Frankenšteino, jo štabo viršininkų, šalia nebuvo. Todėl Džemalis Paša galėjo atsipalaiduoti. Prie durų stovėjo tik jo asmens sargybos vadas Osmanas, milžiniško ūgio kalnų gyventojas, panašus į pjuvenų prikimštą ir ginklais apkabinėtą lėlę ginklų muziejuje. Asmens sargybą Džemalis pasiskyrė dėl dviejų priežasčių. Savo įspūdinga išvaizda ir ginkluote ji tenkino aziato generolo prabangos poreikį, kurį pilkoje karo kasdienybėje ne taip lengva pasotinti. Kita vertus, sargyba ramino jo sielos jaudulį, visais laikais diktatoriams būdingą nerimą, kad kiti, kam mažiau pasisekė, gali pasikėsinti į jo gyvybę. Osmanui nebuvo galima nuo jo pasitraukti nė per žingsnį, ypač tada, kai atvykdavo koks nors ponas iš Stambulo. Džemalis laikė visai galimu dalyku, kad jo brangūs broliai Enveras ar Talaatas gali su puikiausiomis rekomendacijomis atsiųsti jam apsukrų mirties pasiuntinį. Jis atidžiai skaitė telegramas, ypač Envero Pašos. Nors reikalas, apie kurį kalbama, visai nereikšmingas, vis dėlto geltona jo veido oda papilkėjo, o storos lūpos po juodais ūsais pablyško iš įtūžio. Generolas pašoko ir ėmė greitai žingsniuoti po kambarį. Jis buvo tokio pat mažo ūgio kaip ir Enveras, bet ne grakštus, o greičiau nerangus. Kairįjį petį jis truputį pakeldavo, todėl gerai jo nepažinoję žmonės laikė jį kuprotu. Iš auksu siuvinėtų generolo švarko rankovių kyšojo sunkios raudonos rankos. Matydamas šias rankas galėjai suprasti, kodėl sklido kalbos, esą Džemalis – Stambulo budelio vaikaitis. Enveras Paša buvo sukonstruotas iš lengvos medžiagos, o Džemalis iš sunkiausios. Enveras buvo svajotojas, priklausomas nuo akimirkos kaprizų, o Džemalis aistringas ir nevaldąs pykčio. Likimo mažiau apdovanotas Džemalis begaline neapykanta nekentė žavingojo dievų numylėtinio. Jis turėjo sunkiai užsitarnauti viską, ką anas gaudavo veltui: karo šlovę, lošėjo sėkmę, moterų palankumą. Džemalis dar kartą paėmė į rankas telegramą, bandydamas biurokratiškuose žodžiuose išgirsti koketiškas Envero intonacijas.

Šią akimirką septynių armėnų bendruomenių likimas tikrai kabojo ant plauko. Būtų užtekę Džemalio raštelio, ir į Musa Dagą būtų pasiųsti du pėstininkų batalionai, kalnų pabūklų baterija ir keletas kulkosvaidžių. Visa gynyba, nepaisant jos narsumo, nepaisant Gabrielio Bagratiano, būtų sunaikinta per valandą. Bet Džemalis perskaitė telegramą antrą kartą ir jo įniršis pasiekė virimo laipsnį. Apstulbusiam Osmanui jis riktelėjo, kad paliktų jį ramybėje ir nedrįstų trukdyti, antraip jo laukia mirties bausmė. Paskui nuėjo prie lango, bet netrukus vėl pasitraukė, idant niekas nepamatytų jo apnuogintos sielos. Kad jis galėtų tą prakeiktą Enverą sumalti į miltus! Tą karo laikų salonų poniutę! Tą pasipūtusį aukštesniųjų sluoksnių numylėtinį! Tas akių dūmikas, neatlikęs nė vieno vyriško žygdarbio, karo šlovę pasisavino per apgaulę, kai reikėjo atsikariauti Adrianopolį. Jis su savo raiteliais prislinko prie miesto, kai viskas buvo jau seniai padaryta. Ir tas tuščiagarbis, nieko nevertas Osmanų imperijos „berniukas pasilinksminimams“ stovi aukščiau už jį, Džemalį! Šis apsukrus vaikigalis gali sužlugdyti Džemalį išsiųsdamas jį į Siriją.

Generolas vis labiau niršo ant Stambulo „Marso“, jo sielos gelmes sujaukė pyktis. O kilo jis nuo visiško niekniekio. Envero telegrama prasidėjo žodžiais: „Prašau Jus imtis skubių priemonių…“ Nebuvo nei kreipinio „Jūsų ekscelencija“, nei paprasto „Paša“. O Džemalis buvo formalumų fanatikas, ypač bendraudamas su Enveru. Su nepajudinamu rimtumu jis laikydavosi nustatytų formalumų net draugiškuose pokalbiuose. Labai atidžiai sekė, kad ir Enveras Paša rodytų jam deramą pagarbą ir nė per plauką nepažeistų jo orumo. Telegrama, kurioje pasipūtėliškai praleistas kreipinys, buvo paskutinis lašas Džemalio Pašos neapykantos taurėje.

Pastaraisiais mėnesiais Enveras kėlė generolui neįsivaizduojamus reikalavimus, kuriuos šis tylėdamas vykdė. Iš pradžių Džemalis turėjo siųsti atgal į Stambulą aštuntąją ir dešimtąją diviziją, paskui dvidešimt penktąją, o galų gale visas tryliktasis armijos korpusas perkeltas į Bagdadą ir Bitlisą. Šiuo metu karinis Sirijos diktatorius teturėjo šešiolika ar aštuoniolika varganų batalionų milžiniškoje teritorijoje nuo Tauro kalnyno viršūnių iki Sueco kanalo. Tai buvo Envero Pašos darbeliai, o ne tariamai sunki karo situacija, tuo Džemalis grieždamas dantimis buvo visiškai įsitikinęs. Generalisimas kaip koks fokusininkas jį visiškai nuginklavo, kad niekam nekeltų pavojaus, kartu atėmė ir bet kokią sėkmės galimybę.

Iš neapykantos prašviesėjusioje Džemalio galvoje iškilo daugybė išdavikiškų detalių, atspindėjusių niekinamą Envero požiūrį į jį. Enveras ir jo klika visada laikė jį toliau nuo centro, nepranešdavo apie svarbius sprendimus, nekviesdavo į slaptus pasitarimus. Tokie santykiai Džemaliui iš pat pradžių atrodė kaip rafinuotų pažeminimų grandinė, bet didžiausias pažeminimas buvo tas, kad jis niekaip nesugebėjo pakilti aukščiau Envero, kad Envero esybė ir jo veikla beviltiškai nustumdavo Džemalį į antrą vietą, nors pats buvo tvirtai įsitikinęs esąs geresnis vadovas ir geresnis kariškis.

Pakėlęs kairįjį petį, Džemalis Paša vis dar lakstė aplink stalą. Jis jautėsi visiškai bejėgis. Galvoje sukosi vaikėziškos svajonės. Štai jis įžengia į Stambulą su nauja armija ir suima tą įžūlų pasipūtėlį, atveria sąjungininkams Bosforo vartus, sudaro sąjungą su dabartiniu priešu!

Jis trečią kartą paima telegramas, bet tuoj vėl meta ant stalo. Kaip jis galėtų kuo skaudžiau įgelti Enverui ir jo sėbrams? Džemalis žino, kad jiems armėnų sunaikinimas yra švenčiausias patriotiškas uždavinys. Ir pats ne sykį buvo pareiškęs panašią nuomonę. Tačiau jis niekada nebūtų pakentęs Envero diletantizmo, nebūtų pavertęs Sirijos mirties kloaka. Į pasitarimus apie deportaciją gynybos ministras, žinoma, jo nepakvietė. Kitaip mielojo Envero planas būtų sutrintas į šipulius. Tai irgi buvo viena iš priežasčių, dėl kurių žavusis niekšelis jį pasiuntė į pietryčius. Apimtas keršto troškimo Džemalis svarstė, kad vertėtų uždaryti Sirijos sienas, pasiųsti tremtinių kolonas atgal į Anatoliją ir tokiu būdu sužlugdyti didįjį sumanymą.

Tą akimirką į duris pasibeldė štabo viršininkas pulkininkas fon Frankenšteinas. Džemalis tuojau pat išmetė iš galvos tuščius, jaudulio sukeltus svaičiojimus. Jis vėl tapo santūriu, viską skrupulingai pasveriančiu generolu. Tokį jį visada pažinojo pavaldiniai. Aistringos aziato lūpos greitai pasislėpė tankioje barzdoje. Vokiečių pulkininko akivaizdoje jis visada ypač stengėsi sudaryti rūstaus, vien logika besivadovaujančio žmogaus įspūdį. Fon Frankenšteinas išvydo ramų ir šaltą karo vado veidą. Juodviem susėdus, vokietis atsivertė aplanką, išsitraukė užrašus, norėdamas pranešti apie naujų dalinių dislokavimą Sirijoje, ir pastebėjo priešais gulinčias telegramas, o viršuje – Envero Pašos telegramą.

– Jūsų ekscelencija, gavote svarbių pranešimų…

– Nekreipkite dėmesio, pulkininke, – atsakė Džemalis. – Visa, kas čia svarbu, priklauso ne nuo gynybos ministro, o tik nuo manęs.

Raudona ranka paėmė Envero telegramą, sudraskė ją į mažus skutelius ir išmetė pro langą, už kurio buvo Dovydo tvirtovė. Taip turkų vado susierzinimas netikėtai išėjo į naudą Gabrieliui Bagratianui. Nes Džemalis Paša nieko neatsakė į telegramą, nepasiuntė į Antakiją nė vieno vyro, nė vieno kulkosvaidžio, nė vieno pabūklo ir nepadėjo išrūkyti Musa Dago armėnų lizdo.

Džemalio Pašos neveiklumas išgelbėjo kalnų armėnus nuo greitos žūties, bet neišvadavo iš lėtai siaurėjančio mirties žiedo. Nors Sirijos ir Palestinos diktatorius tiesiogiai nesikišo, buvo žemesnių žinybų, galinčių veikti savarankiškai. Užsispyręs majoras, paskirtas į nelaimingojo Antakijos binbašio vietą, iš Alepo rezervo generolo išsireikalavo keletą kuopų tenykščio garnizono kareivių. Be to, Alepo vali  raštiškai pažadėjo jam visą būrį zaptijų. Taigi matome, kad kaimakamas Alepe šį tą laimėjo. O sėkmė visada skatina dar didesnį garbės troškimą.

Savo stebėjimo poste Gabrielis Bagratianas labai dažnai pajusdavo, kad Damladžkas – tarytum nejudrus taškas begalinėje besisukančioje sistemoje, absoliuti ramybė nematomo, bet pašėlusio mirtino priešiškumo sūkurio centre. Tik šiandien, kai iš visų pusių į slėnio kaimus plūdo jaučių traukiami vežimai, krovininiai asilai, būriai žmonių, judėjimas aplink ramybės tašką pasidarė visiems matomas. Ką gi reiškia šis tvanas? Kaimakamas nusprendė, jog atėjo valanda, kai jis pagirtinais politiniais veiksmais gali atsistoti į pirmąsias savo partijos gretas, todėl įaudė į armėnų mirties audinį dar vieną tvirtą siūlą. Mat stiprėjo arabų nacionalinis judėjimas, jau seniai kėlęs rūpesčių Sirijos valdžiai. Plačiai paplitusios slaptos sąjungos, tokios kaip „El Ahd“ („Priesaika“) ar „Broliai arabai“, skleidė ugningą ir gana efektingą propagandą prieš Stambulą, trokšdamos kada nors sujungti visas arabų gentis į vieną savarankišką ir nepriklausomą valstybę. Čia, kaip ir visur pasaulyje, klestėjo nacionalizmas, skaldydamas į varganas biologines sudedamąsias dalis idėjines ir net religines imperijos institucijas. Kalifatas yra dieviška idėja, tuo tarpu turkai, kurdai, armėnai, arabai tėra tik žemiškas faktorius. Senųjų laikų pašos gerai suprato, kad aukštesnės dvasinės vienybės mintis, kalifato idėja yra kilnesnė negu kai kurių karjeristų beprotiškas pažangos troškimas. Visas tas kritikuojamas senosios imperijos tingumas, apsileidimas, mieguistumas ir korupcija slėpė atsargią, išmintingą valstybės politiką, kurios negali suprasti trumparegiai vakariečiai, reikalaujantys greito rezultato. Senieji pašos subtiliai jautė, kad didingų, bet apgriuvusių rūmų negalima per daug remontuoti. O jaunaturkiams pavyko per kelias akimirkas sugriauti ištisų šimtmečių pastangas. Jie padarė tai, ko, valdydami daugiatautę valstybę, jokiu būdu neturėjo daryti! Jų nežabotas nacionalizmas pažadino ir pavergtų tautų nacionalizmą. Beje, svarbu remtis ne tik žemiška valdžia. Apsiblaususios akys už scenos veikėjų nemato dramos autoriaus. Žmonės nori to, ko jie turi norėti. Nenatūraliai dideli imperijos dariniai suiro. Tai reiškė tik tiek, kad Dievas vėl nužėrė figūras šachmatų partijos, kurią žaidžia su savimi, ir sustatys jas iš naujo.

Šiaip ar taip, arabų nacionalizmas stiprėjo. Smelkdamasis iš pietų jis apėmė turkų imperijos dalį iki Mosulo–Mersinos–Adanos linijos. Su juo teks susidurti Sirijos vilajetuose, nes Ketvirtosios armijos užnugaryje ir flanguose plito atkaklus neklusnumas, galįs sukelti veikiančioms karo pajėgoms didžiulių pavojų. Skandalas su senuoju Antakijos binbašiu irgi buvo siejamas su panašiomis nuotaikomis. Kaimakamui kilo išganinga mintis armėnų sąskaita patraukti į savo pusę vis neklusnesnius apskrities gyventojus arabus. Savo tikslą jis tikėjosi pasieksiąs iš naujo įžiebdamas islamo fanatizmą. Visa armėnų nuosavybė pagal tremties įstatymą turėjo atitekti valstybei, bent taip buvo užrašyta popieriuje. Bet iš tikrųjų provincijos valdžia galėjo elgtis kaip tinkama.

Antakijos kaimakamas jau pirmąją dieną po pralaimėjimo pasiuntė valdininkus į apylinkes netoli Musa Dago, kuriose gyveno daugiausia arabai. Jis liepė paskelbti, kad derlingiausias Sirijos ruožas tarp Svedijos ir Ras el Chansiro su visais sodais ir vynuogynais, su šilkverpių ir bičių ūkiais, turtingas vandens ir medžių, su visais namais ir sklypais bus veltui atiduotas visiems tiems, kurie poryt laiku pasirodys armėnų slėnyje. Miudirai klastingai užsiminė, kad pirmenybė bus teikiama ne turkams, o darbštiems arabų valstiečiams.

Dėl to ir prasidėjo tas nelauktas tautų kraustymasis. Atvyko pats kaimakamas. Jis laikinai apsigyveno Johunoluke, norėdamas stebėti turto dalybas ir įsiteikti arabų vyresniesiems. Įsikūrė Bagratianų viloje, pirma išvijęs mohadžirą ir jo gausią giminę. Po keturiasdešimt aštuonių valandų kaimai buvo apgyvendinti taip pat gausiai kaip ir prieš išsikeliant armėnams. Praturtėję arabai ir turkai broliavosi. Jie dar nebuvo matę gražesnių namų. Beveik per geri, kad galėtum juose gyventi.

Bažnyčios labai greitai buvo paverstos mečetėmis. Jau pirmąjį vakarą vyko pamaldos. Mulos dėkojo Alachui už naujai įgytą gražų turtą. Džiaugsmą drumstė tik vienas šešėlis: tai, kad kiaulės krikščionys įžūliai tebekiurkso ant kalno. Kiekvieno tikro musulmono pareiga juos naikinti. Tik tada bus galima džiaugtis gausiais turtais ir savo pamaldumu. Vyrai iš mečečių išeidavo degančiomis akimis. Jie irgi norėjo greičiau atsikratyti apiplėštų savininkų, kad iš padorių valstietiškų širdžių išgaruotų vos girdimi, bet labai nemalonūs sąžinės priekaištai.

Musa Dago gynėjai žvelgė į gimtinės žūtį niūriai, bet kartu ir abejingai.

Kas atsitiko laikui? Kiek reikia amžinybių, kol diena pagaliau atslinks iki nakties? Ir vis dėlto diena buvo daug greitesnė už sraigės greičiu šliaužiančią naktį. Kur Žiuljetė? Ar ji jau seniai gyvena šioje palapinėje? Ar ji apskritai kada nors gyveno normaliuose namuose? Ar kažkada gyveno Europoje? Kas gi tokia ta Žiuljetė? Tai tikrai nėra toji būtybė, kaip kalinė tūnanti tarp kalnų gyventojų. Tai ne ji kas rytą pabunda su nuostaba ir siaubu. Balta pavargusi būtybė išlipa iš lovos, žengia ant kilimo, atsisėda ant sulankstomos kėdės priešais tualetinį stalelį, abejingai žvelgdama į pilkšvą, saulės nugairintą veidą. Ar tai įmanoma? Ar šis veidas su blausiomis akimis, perdžiūvusiais plaukais ir saulėje nusvilusia oda gali patikti jaunam vyrui?

Jau kelios dienos, kai Žiuljetė anksti rytą išsiunčia patarnautojas. Tada iš baimės svyrančiomis rankomis, lyg darydama kažką neleistina, bando kiek pasigražinti kosmetikos likučiais. Pagaliau apsirengia, ant suknelės užsiriša prijuostę, galvą apsigobia balta skara tarytum kyku. Kol dirba ligoninės barake, kitokių drabužių nenešioja. Kykas ir prijuostė teikia jai moralinį pasitenkinimą. Tai lyg uniforma, labiausiai atitinkanti jos padėtį ant Damladžko.

Prieš išeidama iš palapinės Žiuljetė atsiklaupia prie lovos ir apsikabina pagalvę, lyg norėdama pasislėpti nuo auštančios dienos. Prieš daugelį dienų (gal metų?) ji jautėsi labai apleista ir nelaiminga. Bet dabar ji ilgisi to apleistumo, nes tada ji buvo be kaltės. Dar niekada nuo pasaulio pradžios nė viena moteris nebuvo puolusi taip žemai kaip ji, garbinga, išdidi moteris, per ilgus santuokos metus nė nepagalvojusi apie kokį „nuotykį“. Bet ir šimtas nuotykių bei meilės avantiūrų Paryžiuje atrodytų niekniekis, palyginti su šia niekinga išdavyste beviltiškos kovos ir neišvengiamos mirties akivaizdoje. Kaip maža mergaitė Žiuljetė šnibžda į pagalvę: „Aš nieko negaliu pakeisti.“ Bet ar tai padės? Kažkokia nežinoma jėga čia, negailestingai svetimoje šalyje, atidavė ją tam, kuris atrodė jai giminingas. Norėdama pažadinti pasipriešinimo jėgą ji pusbalsiu sušunka: „Gabrieli!“ Bet Gabrielio nėra, kaip nėra ir Žiuljetės. Ji vis rečiau sugeba išsitraukti iš apiblukusio atminties albumo jo tikrąjį paveikslą. O tas svetimas barzdotas armėnas, kuris kartais atsisėda šalia jos, ką bendra jis turi su Gabrieliu? Žiuljetė išsigąsta savo ašarų, rūpestingai


убрать рекламу






apsiplauna akis ir laukia, kol jos nebebus tokios raudonos ir bjaurios.

Petrosas Altuni iškėlė iš ligoninės visus sužeistuosius, kurie sunkiai nekarščiavo, ir liepė nunešti į jų palapines. Nors neaiškino, kodėl taip daro, tam buvo viena rimta priežastis. Žinia apie armėnų pergalę rugpjūčio keturioliktąją žaibo greitumu pasklido šiaurinės Sirijos lygumose ir kalnuose. Toji žinia labai patiko dezertyrams, besislapstantiems aplinkiniuose kalnuose. Jau kitą dieną priešakinėse armėnų pozicijose pasirodė dvidešimt du dezertyrai prašydami priimti juos į kovotojų gretas. Gabrielis Bagratianas turėjo saugotis šnipų ir išdavystės, todėl atidžiai tikrino kandidatus. Kadangi jie visi sakėsi esą armėnai, kiekvienas turėjo mauzerį ir amunicijos, be to, reikėjo kuo nors pakeisti žuvusiuosius, jis visus atvykėlius priėmė. Tarp jų buvo vienas labai jaunas vyras, sutrikęs ir lyg nesavas. Jis sakėsi vos prieš keturias dienas pabėgęs iš Alepo kareivinių ir labai pavargęs nuo ilgos kelionės pėsčiomis. Vakare jaunuolis mirtinai išblyškęs atėjo į ligoninę pas hekimą Petrosą ir, suvapėjęs kažką nesuprantama, nugriuvo be sąmonės. Gydytojas liepė jį nurengti. Vargšo vaikino kūną krėtė didžiulis karštis. Krūtinė buvo nusėta mažais raudonais taškeliais, kurių po nakties dar padaugėjo. Petrosas Altuni po ilgo laiko vėl atsivertė jau beveik pamirštą žinyną. Tačiau hieroglifai jam nepasidarė suprantamesni. Jis norėjo pasitarti su prancūze ir parodė jai ligonį.

– Pažiūrėkite į jį, gerbiamoji. Kaip jums atrodo?

Žiuljetė buvo ne iš tų žmonių, kurie pripranta prie svetimo skausmo ar sunkių ligų. Kiekvieną kartą, vos įėjusią į ligoninę, ją imdavo pykinti. Ji stengėsi, visuomet padėdavo kitiems, bet pasibjaurėjimas ir pykinimas darėsi tik stipresni. Tačiau šią akimirką ją apėmė nesuprantama egzaltacija. Jai pasirodė, kad dabar ji gali atsilyginti už savo neištikimybę. Išbertas, skleidžiąs nemalonų kvapą žmogus, be sąmonės gulįs prie jos kojų su apsiputojusiomis lūpomis ir krečiamas karščio, jai staiga pasirodė esąs Gabrielis ir Stefanas viename asmenyje. Žiuljetė atsiklaupė ir tarytum pati pamažu prarasdama sąmonę užsimerkusi priglaudė savo galvą prie įdubusios ligonio krūtinės.

Tik Gonzagos balsas pasiekė jos širdį ir ją pažadino:

– Žiuljete, ką darote? Juk tai beprotybė…

Atrodo, kad ir senasis gydytojas sunerimo dėl Žiuljetės.

– Gal iš tikrųjų būtų geriau, jei jūs čia rečiau lankytumėtės…

Gonzaga slapta jai mirktelėjo. Ji klusniai nusekė paskui jį. Gonzaga jai irgi tarytum iškrito iš laiko rėmų. Kada visa tai įvyko? Kokioje praeityje? Nuo kada ji nevalingai seka paskui jį vos pašaukta? Kokia sunki ir didelė jos išdavystė, kaip slegia tas tylėjimas! Tačiau Gonzaga nepasikeitė. Vis tas pat neatslūgstantis jo žvilgsnių ir minčių atidumas, nepaliekąs nė mažiausios galimybės pabėgti. Stovyklos gyvenimas nė kiek nepakeitė jo išorės: plaukų sklastymas visada tvarkingas, švarkas kruopščiai išvalytas, kūnas švarus, oda šviesi, iš burnos sklinda malonus kvapas. Ar ji myli jį? Viskas daug blogiau. Nelaiminga meilė visada nujaučia tikrąjį kelią, tegul tik sapnuose. Čia jokio kelio nėra.

Kartais atrodo, kad Gonzagos nėra taip pat ar net dar labiau negu Gabrielio. Iš pradžių viskas atrodė malonu, artima, lyg kažkas, pasiklydęs pasaulyje, ieškotų užuojautos, bet pamažu visa tai virto žiauria neišvengiamybe, nuo kurios nėra išsigelbėjimo. Jo liečiama, ji jausdavo tai, ko niekada nebuvo jautusi. Tačiau kartu su tuo jausmu gimdavo ir neapykanta sau, neapykanta išdavikei. Keletas medžiais ar krūmais apaugusių dykviečių pajūrio šlaite tapo jųdviejų susitikimų liudytojomis. Kartais pabusdavo paskutiniai išdidumo likučiai, ir ji klausdavo save: „Ir tai aš?.. Čia, ant nuogos žemės?.. Aš…“ Bet Gonzaga visada mokėdavo ištrinti iš minčių visa, kas bjauru. Gal jis buvo vienpusiškumo genijus, lošėjas, kolekcionierius, medžiotojas, vienas iš tų, kurie puikiai išsiugdo vieną vienintelį polinkį, gabumą? Kaip ir minėti žmonės, jis buvo ryžtingas ir be galo kantrus. Toji kantrybė atvedė Gonzagą ant Damladžko ir kukliai, bet atkakliai leido jam laukti savo dienos. Bet jo susikaupimas žadino priešingus Žiuljetės jausmus – išsiblaškymą ir valios paralyžių. Kartais ją apimdavo vis didėjantis abejingumas. Bjaurūs dygliuoti lapai kerojo jos viduje pamažu užstodami bet kokią šviesą.

Juodu sėdėjo vienoje iš tokių vietelių, kurias vadino „Rivjera“. Gonzaga perlaužė per pusę cigaretę, vieną pusę atsargiai užsidegė.

– Liko tik penkiasdešimt… – pasakė jis, lyg norėdamas ją nuraminti dėl besibaigiančio tabako. Paskui pridūrė:

– Bet greitai mudu čia jau nebesėdėsime…

Ji pasižiūrėjo nustebusi. Jo balsas buvo nerūpestingas.

– Turiu galvoje, kad mudu iš čia išeisime! Jau laikas.

Ji, regis, vis dar nesuprato jo. Tada jis sausai ir labai tiksliai išdėstė savo planą. Sunku būsią tik pirmąsias dvi valandas. Tai ėjimas kalno ketera. Reikėsią uolotomis viršūnėmis kabarotis į pietų pusę, tada dešinėje nuo mažo Habastės kaimelio juodu prieisią Oronto lygumą ir kelią į Svediją. Vakar naktį jis išžvalgęs šį kelią ir ramiai, nesutikdamas nė vieno žmogaus, priėjęs spirito fabriko teritoriją, sutikęs direktorių, kuris, kaip Žiuljetė jau žino, yra graikas ir gana įtakingas asmuo. Jis ir pats nustebęs, kad šis kelias toks paprastas ir natūralus.

– Direktorius visiškai pasirengęs mums padėti. Rugpjūčio dvidešimt šeštą nedidelis fabriko garlaivis su prekių kroviniu plaukia į Beirutą. Sustos Latakijoje ir Tripolyje, o dvidešimt devintąją atplauks į Beirutą. Laivas plaukioja su Amerikos vėliava. Juk tai amerikiečių kompanijos fabrikas. Direktorius sako, kad nesą nė mažiausio pavojaus, kadangi Kipro laivynas tomis dienomis irgi išplaukia į jūrą. Tu turėsi atskirą kajutę, Žiuljete. Kai būsime Beirute, tu būsi laisvas žmogus. Visa kita – tik pinigų klausimas. O pinigų tu turi…

Jos akys patamsėjo.

– O Gabrielis, o Stefanas?

Gonzaga nupūtė pelenų plėvelę nuo rankovės.

– Gabrielis ir Stefanas? Jie armėnai, juos iš tolo galima pažinti. Klausiau direktorių ir dėl jų. Jis atsisako padėti armėnams. Kadangi jo santykiai su turkų vyriausybe labai geri, nenori dėl šio dalyko rizikuoti. Jis man tai atvirai paaiškino. Deja, Gabrieliui Bagratianui ir Stefanui negalime padėti…

Žiuljetė pasitraukė nuo jo į šalį.

– O man galima… Ir tu nori…

Gonzaga palingavo galva, lyg negalėdamas suprasti perdėto moters skrupulingumo.

– Nepamiršk, jis norėjo tave išsiųsti, Žiuljete. Norėjo išsiųsti su manimi!

Ji kumščiais suspaudė smilkinius.

– Taip, jis norėjo išsiųsti mane ir Stefaną… O kaip aš su juo pasielgiau? Aš jį apgaudinėju…

– Tau nėra reikalo jį apgaudinėti, Žiuljete. To aš tikrai nereikalauju. Priešingai! Pasakyk jam visą teisybę. Geriausia jau šiandien.

Žiuljetė pašoko. Jos veidas buvo paburkęs, išraudęs.

– Ką? Aš turiu jį nužudyti? Jo rankose penkių tūkstančių žmonių likimas. Ir kaip tik dabar turiu jį nužudyti?

– Šie patetiški žodžiai viską apverčia aukštyn kojomis, – labai rimtai atsakė Gonzaga neatsistodamas. – Dažniausiai žudomi svetimi, mums visiškai nepažįstami žmonės. Tą matome kiekvieną dieną. Bet kartais turime rinktis: arba mūsų gyvybė, arba mūsų vadinamieji artimieji… Ar Gabrielis Bagratianas tebėra tau artimas? Ar tu jį nužudysi, jei išsigelbėsi pati, Žiuljete?

Tie ramūs žodžiai ir įsitikinimas akyse ją vėl patraukė prie jo. Gonzaga paėmė Žiuljetę už rankos ir gyvai, aiškiai išdėstė savo filosofiją. Kiekvienas žmogus turįs tik vienintelį, nepakartojamą gyvenimą. Žmogaus pareiga yra išsaugoti tą vienintelį gyvenimą, daugiau nieko. O iš ko susideda gyvenimas, kokia jo esmė? Tai tik ilga norų ir troškimų grandinė. Ir nors tie troškimai kartais tik įsivaizduojami, svarbu, kad jie būtų stiprūs. Reikia be atodairos pildyti gyvenimo norus ir troškimus, tai vienintelė jo prasmė. Todėl tenka nepaisyti nieko, net rizikuoti gyvybe, kadangi daugiau nieko nėra, išskyrus troškimą pildyti savo norus.

Tokio logiško ir nuoširdaus elgesio pavyzdys esąs jis pats, Gonzaga. Jis nė akimirkos nedvejojęs dėl savo meilės leistis į pavojus ir labai didelius nepatogumus. Pabaigoje su panieka pareiškė:

– O viskas, ką tu laikai gailesčiu, meile ir pasiaukojimu, tėra tik baimė, pateisinanti dvasios tingumą.

Jos galva sunkiai nusviro jam ant peties. Jai ūžė ausyse, ji vėl pajuto kankinamą abejingumą.

– Tu taip tiksliai viską apskaičiuoji, Gonzaga. Nebūk toks siaubingai racionalus ir tvarkingas. Aš to nebepakelsiu. Kodėl nesi toks, koks būdavai anksčiau?

Jo švelni ranka, stebuklingai žadinanti aistrą, nuslydo jos ranka, krūtine, šlaunimi. Ji pasikūkčiodama pravirko. Gonzaga bandė ją paguosti:

– Dar turi laiko apsispręsti, Žiuljete. Septynias ilgas dienas. Nors kas žino, kas per tą laiką gali atsitikti…

Ter Haikazunas po ilgesnės pertraukos sušaukė didžiąją Vadovų tarybą. Vyrai sėdėjo ant ilgų suolų vyriausybės barako posėdžių kambaryje. Tik vaistininkas Grikoras, kaip paprastai, klausėsi pokalbių savo kamarėlėje nepratardamas nė žodžio. Galėjai pamanyti, kad išminčius, tobulindamas savo vidaus pasaulį, beveik visiškai nustojo bendrauti su žmonėmis. Nekalbėdavo su niekuo, nebent su savimi, tiesa, nykiausiomis nakties valandomis su savimi jis kalbėdavo daug. Jei kas būtų išgirdęs tuos pokalbius, vargu ar būtų ką supratęs. Grikoras vieną po kitos tardavo didingas sąvokas, visiškai viena su kita nesusijusias, kaip antai: liepsnojantis Žemės branduolys… Dangaus ašis… Plejadų spiečius… Žiedų apvaisinimas… Tokie iškilūs žodžiai, regis, leisdavo Grikoro sielai suplasnoti virš savęs, priartinti ją prie visų dalykų pradžios ir pirminės priežasties. Jis tardavo juos į tuštumą, jie likdavo kaboti ore virš jo galvos. Statė iš jų spindinčios mokslo mozaikos kupolą, kurio viduje sėdėdavo su mąslia šypsena it budistų vienuolis. Tai buvo tobulų, asketiškų lobių sfera, kurios neįmanoma perteikti kitiems, nes kas kilnu, tas daugumai neprieinama. Matyt, Grikoras jau buvo pasiekęs šią pakopą. Žmonių jis jau nebemokė. Mokytojai – buvę jo mokiniai – jo nebelankė, jis jų ir nebekvietė. Nuėjo į praeitį tuštybės laikai, kada jis naktimis per pasivaikščiojimus visokiems voskanianams, šatachianams ir asajanams vardydavo žvaigždynus, minėdavo neįtikimus skaičius ir pavadinimus, semdamas juos iš savo dvasios, trokštančios begalybės. Dabar milžiniškos žvaigždės ir vardai tyliai skriejo jo sielos viduje, jis nebejautė gundančio noro su įkvėpimu pasakoti apie juos kitiems, nepašvęstiesiems. Vaistininkas Grikoras miegodavo ne ilgiau kaip vieną valandą. Diena po dienos jo gyslas ir sąnarius vis labiau kamavo nepakeliami skausmai. Kai Petrosas Altuni, matydamas jo kūniškas negalias, paklausdavo jį apie sveikatą, sulaukdavo išdidaus lotyniško atsakymo: „Rheumatismus articulorum et musculorum“. Iš Grikoro lūpų niekada neprasiverždavo skundas. Liga jį aplankė, kad patvirtintų, kokia visagalė yra dvasia. Buvo ir ligos pasekmė. Viskas aplinkui tarytum užgeso. Tikrovė tolo nuo jo kaip švilpiantis vėjas, pavyzdžiui, šiandien jis klausėsi vyrų pasitarimo, sekė jų žodžius atidžiomis akimis ir nesuprasdamas judino lūpas lyg kurčnebylis. Atrodė, kad nebesuvokia paprastų žodžių, kuriais kalbama apie kasdienius dalykus.

Pasitarimas šį kartą truko ilgas valandas. Atokiau sėdėjo Avakianas ir Johunoluko bendruomenės raštininkas, kurie turėjo aiškiai suformuluoti ir užrašyti svarbiausius nutarimus. Priešais vyresnybės baraką budėjo stovyklos sargyba. To pareikalavo pats Ter Haikazunas. Kunigas nemėgo puošnumo nei prabangos, tačiau buvo galima spėti, kad ši apsaugos priemonė turėjo toliau siekiančių tikslų. Šiandien vyresnybės sargyba turi tik saugoti, kad niekas netrukdytų senato darbo ir į baraką neįeitų pašaliniai, bet gali ateiti pavojingas metas, kai vadovybei iš tikrųjų reikės apsaugos ir tvarkos palaikymo.

Ter Haikazunas vadovavo pasitarimui pusiau primerkęs akis, atrodė nuvargęs ir sužvarbęs kaip visada. Pirmu dienotvarkės klausimu kunigas iškėlė stovyklos maitinimą, ir pastorius Aramas Tovmasianas, atsakingas už stovyklos vidaus tvarką, aiškino, kokia yra padėtis. Jis nieko nebandė slėpti. Po nelemtos liūties šrapnelio sviedinys ir dėl to kilęs gaisras sunaikino ne tik paskutinius miltų likučius, bet ir tokias brangenybes kaip aliejų, vyną, cukrų, medų, galbūt ne pirmos būtinybės dalykus, kaip tabakas ir kava, o svarbiausia – druską, būtiniausią iš visų produktų. Mėsą sūdyti bus galima dar tris dienas. Bet ir mėsos, kuri visiems be galo nusibodo, katastrofiškai mažėja. Susirinkę muchtarai suskaičiavo gyvulius ir pamatė, kad bandos nuo išsikėlimo dienos sutirpo trečdaliu. Toliau taip tvarkytis negalima, kitaip netrukus viskas baigsis. Pastorius suteikė žodį muchtarui Tovmasui Kebusianui, kad šis, geriau išmanydamas šiuos dalykus, papasakotų apie bandų būklę.

Kebusianas atsistojo, palingavo galva, žvairomis akimis žvelgdamas vienu metu į visus ir į nieką. Jis pradėjo graudžią litaniją, dejuodamas dėl savo avių, kurias nenuilsdamas augino ir prižiūrėjo, rūpinosi daug metų. Savo mielų avelių jis nebegalįs atpažinti. Auksiniais ankstesnio gyvenimo laikais gerai užaugintas avinas sverdavęs nuo keturiasdešimt penkių iki penkiasdešimties okka . O dabar gyvulių svoris sumažėjęs perpus. Jo nuomone, gyvuliai suliesėję dėl dviejų priežasčių. Pirmoji susijusi greičiau su jausmais. Gyvuliams nepatinka prakeiktas bendras ūkininkavimas, nors jis ir suprantąs, jog tai neišvengiama. Jis pažįsta savo aveles. Jos liesėja dėl to, kad nepriklauso niekam, nejaučia šeimininko rankos, kuri rūpintųsi jų gerove ir jų bėdomis. Antroji priežastis nebe politinė ir labiau suprantama. Geriausios ganyklos, ribojamos gynybos linijų, turinčios išmaitinti ne tik avis ir ožkas, bet ir asilus, yra smarkiai nuganytos. Blogai mintantys gyvuliai neužsiaugina riebalų, iš jų galima gauti tik truputį kietų raumenų. Ne geriau ir su pienu. Pieno vis mažiau, jis nebe toks maistingas. O ką jau kalbėti apie sviestą ar sūrį!

Graudžiu balsu Kebusianas baigė savo kalbą ragindamas ieškoti geresnių ganyklų ir taip pagerinti avių būklę.

Tam ryžtingai pasipriešino Gabrielis Bagratianas. Juk gyvename ne taikos ir pertekliaus sąlygomis, o geriausiu atveju Nojaus arkoje kruvino tvano laikais. Nėra ko ir svajoti apie laisvą žmonių ir gyvulių judėjimą. Turkų šnipai iš visų pusių supa gynybos žiedą. Leisti bandoms ganytis už šio žiedo ribų, pavyzdžiui, šiaurinėse Musa Dago aukštumose, būtų tokia rizika, už kurią niekas negali prisiimti atsakomybės. Velniai rautų, juk ir stovyklos ribose yra kitų ganyklų. Gyvulius galima perkelti į kalno viršūnes.

– Viršūnėse žolė maža, saulės išdeginta, – įsiterpė Habibli muchtaras. – Tokios neėstų ir kupranugariai.

Bet Bagratianas nenusileido.

– Geriau liesa mėsa negu visai jokios! – pasakė jis.

Ter Haikazunas pritarė Bagratianui ir paprašė pastorių tęsti ataskaitą. Aramas Tovmasianas kalbėjo, kad nėra duonos, kad vienintelis maistas esanti mėsa ir kad viso to pasekmės nemalonios. Dėl šimto priežasčių, ne tik dėl bandų išsaugojimo, reikia kuo greičiau rasti pakaitalų, ieškoti kokios nors išeities. Išpuoliai į slėnį dabar, kai ten apsigyveno naujieji šeimininkai, pasidarė nebeįmanomi. Kita vertus, ir daktaras Altuni galįs patvirtinti, jog nuo vienodo maisto kenčia stovyklos gyventojų sveikata. Vis dažniau matome išblyškusius veidus ir nusilpusius žmones. Turbūt kiekvienas pats yra pajutęs nemalonių reiškinių. Taigi būtinai reikia prasimanyti įvairesnio maisto.

Tada Aramas Tovmasianas išdėstė savo planą. Iki šiol niekas nepagalvojęs, ką galima išgauti iš jūros. Kai kuriose skardžio vietose per pusvalandį galima nesunkiai nusileisti į uolotą pajūrį. Jis kelis kartus pabandė ir neseniai aptiko seną, kiek apgriuvusį mulų kelią, jį būtų gana lengva pataisyti. Antraip kokia nauda iš kelių tiesėjų, kurių nemažai tarp stovyklos gyventojų ir dezertyrų? Per porą dienų jie nuties gerą kelią tarp stovyklos ir jūros. Tada reikėtų sudaryti jaunuolių, moterų ir paauglių būrį, kuris galėtų uolų įdubose garinti druską ir imtis žvejybos. Iš rąstų surištas plaustas, pora irklų – ir ramesnėse vietose galima leistis kelis šimtus metrų į jūrą. Šiandien pat galima pavesti sumanesnėms moterims pradėti megzti tinklus. Kanapinių virvučių Miesto dauboje netrūksta. Ir dar vienas dalykas! Jis, Aramas Tovmasianas, gerai prisimena, kaip jaunas būdamas mėgo kilpomis gaudyti paukščius. Johunoluko vaikai tikriausiai dar nepamiršo šio meno. Taigi tegul imasi paukščių tinklų ir šaudyklių! Tegul medžioja paukščius, o ne slankioja be darbo ir painiojasi suaugusiems po kojomis. Kitokia medžioklė, deja, šiuo metu negalima.

Pastoriaus Aramo pasiūlymui garinti druską, žvejoti, gaudyti paukščius visi su džiaugsmu pritarė, svarstė visas smulkmenas. Vadovų taryba pavedė jam organizuoti šiuos darbus. Kitas kalbėtojas, hekimas Petrosas, kalbėjo apie žmonių sveikatą. Iš keturiasdešimt vieno sužeistojo per paskutinį mūšį, dėkui Dievui, tik keturi vis dar smarkiai karščiuoja, kitiems pavojus gyvybei nebegresia. Dvidešimt aštuonis jis jau atidavė slaugyti namiškiams. Visi jie netrukus galėsią grįžti į kovos pozicijas. Daug didesnį rūpestį negu sužeistieji gydytojui kelia keista liga, kurią į stovyklą atnešė jaunas dezertyras iš Alepo. Šis jaunuolis nuo vakar dienos grumiasi su mirtimi, šią valandą galbūt jo jau ir gyvo nėra. Bet ir kitus ligoninės pacientus kamuoja pavojingi užkrato simptomai – dusulio priepuoliai, karščiavimas, vėmimas. Taigi čia, matyt, būsianti toji epidemija, apie kurią pastaraisiais mėnesiais ne kartą rašė Alepo laikraščiai. Greitai plintanti epidemija ankštoje stovykloje kelia ne mažesnį pavojų negu turkų antpuoliai. Todėl jis šiandien rytą pasirūpinęs, kad įtariami užkratu ligoniai būtų kuo griežčiausiai atskirti nuo kitų. Tarp dviejų viršūnių toli nuo Miesto daubos, kaip visi žino, yra maža, ūksminga bukų giraitė, per kurią teka šaltinis. Šią giraitę, per kurią beveik niekada nevaikšto kovotojai ar kiti stovyklos gyventojai, jis pavertė infekcine ligonine. Vadovų tarybai reikėtų iš kitiems darbams netinkamų žmonių atrinkti ir sudaryti slaugytojų grupę. Toji grupė irgi turėtų nesiartinti prie sveikųjų. Hekimas Petrosas kaip geriausią tokio slaugytojo pavyzdį paminėjo Gevorką, šokėją su saulėgrąža. Tada gydytojas kreipėsi į Gabrielį Bagratianą:

– Drauge mano! Labai prašyčiau paaiškinti chanum Žiuljetei, kad daugiau netalkininkautų ligoninėje. Žinoma, mes prarasime labai gerą pagalbininkę, bet, atvirai šnekant, jos sveikata man atrodo brangesnė už jos pagalbą. Tavo žmona man kelia rūpestį ne tik dėl pavojaus užsikrėsti. Mes esame užgrūdinti žmonės, ir mūsų gimtąsias vietas galima ranka pasiekti. O tavo žmona nuo mūsų gyvenimo ant Damladžko pradžios labai pasikeitė. Ko nors paklausta, kartais ji atsako gana keistai. Atrodo, kad negaluoja ne tik jos kūnas. Toks gyvenimas jai per sunkus. Kitaip ir būti negali. Sakau tau, rūpinkis ja labiau! Būtų geriausia, jei ji visą dieną gulėtų lovoje, ką nors skaitytų, kad galėtų pamiršti mūsų dabartį. Laimė, mūsų Grikoras galėtų aprūpinti prancūziškomis knygomis viso didelio miesto ponias ir pagelbėti, kad pamirštų savo negandas.

Nuo šių Altuni žodžių Gabrielis krūptelėjo suvokdamas savo kaltę. Jam suspaudė širdį: juk jis jau dvi dienas nebuvo prataręs Žiuljetei nė žodžio.

Dabar prabilo mokytojas Hapetas Šatachianas. Ėmė skųstis, kad jaunimas visiškai sulaukėjęs. Jų neįmanoma priversti reguliariai lankyti pamokų. Nuo tada, kai Stefanas Bagratianas ir Haikas pagrobė haubicas, vaikėzai pasijuto visateisiais kovotojais, su suaugusiais elgiasi įžūliai, įsivaizduoja esą nepriklausomi žmonės.

Muchtarai pritarė mokytojui.

– Kur dingo laikai, kada jaunimas su senais žmonėmis bendraudavo ne žodžiais, o nuolankumo gestais? – dejavo Bitiaso muchtaras.

Tačiau Ter Haikazunas, regis, ne per daug rūpindamasis jaunimo reikalais, be užuolankų kreipėsi į Gabrielį Bagratianą:

– Kokia tikroji mūsų gynybos padėtis, Gabrieli Bagratianai? Kiek laiko mes dar atsilaikysime?

– Negaliu jums atsakyti į šį klausimą, Ter Haikazunai, – atsakė Gabrielis. – Gynyba visada priklauso nuo puolimo.

Kunigas nedrąsiai, bet vis dėlto ryžtingai pažvelgė Bagratianui tiesiai į akis.

– Pasakykite savo nuomonę atvirai, Gabrieli Bagratianai. Sakykite visą tiesą!

– Neturiu pagrindo slėpti savo nuomonės nuo Vadovų tarybos, Ter Haikazunai. Esu įsitikinęs, jog mūsų padėtis beviltiška…

Kiek padelsęs jis keliais sakiniais paaiškino, kodėl taip mano. Iki šiol du turkų puolimai baigėsi kruvinais pralaimėjimais. Kaip tik ši armėnų sėkmė ir gali atnešti pražūtį. Turkų vyriausybė, be abejo, įsiutusi. Jei žinia apie pralaimėjimus pasklis po imperiją, kariškių autoritetui tai bus didžiausias smūgis. Osmanų kariuomenė negalės lengvai susitaikyti su šia skaudžia pamoka, kaip būdavo anksčiau. Kas žino, gal armijos vadas Džemalis Paša jau ėmėsi vadovauti karui su Damladžku? Jis, Bagratianas, tuo beveik neabejojąs. Šiaip ar taip, trečiasis puolimas būsiąs visiškai kitoks negu pirmieji. Turkai be didelių pėstininkų būrių tikriausiai parengė ir kalnų artileriją bei kulkosvaidininkų kuopas ir rengiasi paimti Damladžką šturmu. Tiesa, gynyba irgi galėtų pasigirti kai kuriais nedideliais pranašumais. Po rugpjūčio keturioliktosios patirties sutvirtinimai pastarosiomis dienomis sutvarkyti ir patobulinti. Haubicos irgi nėra vien moralinis faktorius. Bet svarbiau už viską yra tai, kad Damladžko kovotojų daliniai išmoko kariauti ir įgavo pranašumo prieš turkus.

– Turėdamas visa tai galvoje, neneigiu, jog mums su Dievo pagalba gali pavykti atremti dar vieną puolimą…

Gabrielis Bagratianas patarė dar vieną svarbų dalyką. Kad ir kokios beviltiškos atrodytų svajonės apie išsigelbėjimą, Vadovų taryba neturi nuleisti rankų, neturi taikstytis su neišvengiamu likimu ir laukti nežinia ko. Reikia išbandyti viską, kas tik įmanoma. Tiesa, jūra atrodo taip baisiai tuščia, lyg laivininkystė būtų dar neišrasta. Ir vis dėlto, nors vilties labai maža, Dievas žino, gal nepaisant visko Aleksandretės reide stovi sąjungininkų torpedinis laivas.

– Mūsų pareiga pagalvoti ir apie tokią galimybę. Mūsų pareiga nepraleisti nė vienos galimybės. O ką mano Amerikos generalinis konsulas Alepe, ponas Džeksonas? Ar jis žino, kad ant Musa Dago kovoja ir kenčia krikščionys? Mūsų pareiga jam tai išaiškinti ir reikalauti pagalbos iš Amerikos vyriausybės.

Gabrielis išdėstė naują planą. Reikia išsiųsti dvi pasiuntinių grupes – vieną į Aleksandretę, kitą į Alepą. Į Aleksandretę turi keliauti geriausi plaukikai, o į Alepą geriausi ėjikai. Plaukikų uždavinys lengvesnis, nes į šiaurę nuo čia iki Aleksandretės įlankos tėra vos trisdešimt penkios angliškos mylios, galima pasirinkti kelią per negyvenamas aukštikalnes. Tačiau pagrindinis tikslas – priplaukti prie įlankoje stovinčio laivo – pareikalausiąs didelio ryžto ir daug jėgų. Tiems, kas eis į Alepą, tokios jėgos neprireiksią, bet jų laukia aštuoniasdešimt penkios mylios kelio, eiti reikėsią tik naktį, vengti didesnių kelių, aplenkti žmonių gyvenamas vietas, jiems nuolat grės mirtinas pavojus. Bet jei pasiuntiniai pasieks pono Džeksono namus, jie bus išsigelbėję.

Gabrielio planas leido išsipildyti beprotiškiausioms viltims ir skatino nepasiduoti mirties nuojautoms. Jį visi aistringai svarstė. Nutarta pasiųsti du plaukikus. O pasiuntinys į Alepą galėtų būti ir vienas jaunuolis. Kokia prasmė be reikalo rizikuoti žmonių gyvybėmis? Dviem lengviau pasislėpti negu trims, o vienas lengviau prasmuks pro muitininkus ir zaptijus negu dvejetas. Ter Haikazunas pasiūlė plaukikus ir ėjikus parinkti iš savanorių. Bėgikai (dar nenuspręsta, ar jų bus du, ar vienas) turės perduoti Amerikos generaliniam konsului laišką, plaukikai taip pat perduos laišką galimam laivo viršininkui. Kad suėmimo atveju laiškai nepatektų į turkų rankas, juos reikėsią įsiūti į prapjautą diržo odą.

Ter Haikazunas paskyrė savanorių prisistatymo dieną ir valandą. Mažajam bendruomenės raštininkui padiktavo kreipimąsi į Miesto daubos gyventojus. Šaukliai turėjo tą pat vakarą paskelbti žinią. Gabrielis Bagratianas apsiėmė parašyti laišką ponui Džeksonui. Aramas Tovmasianas įsipareigojo sukurti kreipimąsi į laivo kapitoną. Jis atsisėdo nuošaliau ir bendrais bruožais apmetė laišką, kurį reikės įduoti plaukikams. Tuo tarpu kiti triukšmingai svarstė dar vieną klausimą. Aramą kartais pagaudavo tikras įkvėpimas, jis pašokdavo ir patetiškai, mosikuodamas rankomis skaitydavo kurią nors vietą visai kaip pastorius, rengiąs sekmadienio pamokslą. Jis labai greitai sukūrė šį kreipimąsi, kuris pasiekė mus kaip liudijimas apie keturiasdešimt Musa Dago dienų.

„Kiekvienam anglų, amerikiečių, prancūzų, rusų, italų admirolui, laivo kapitonui ar vyriausiajam vadui, kurį pasiektų šis prašymas.

Pone! Maldaujame Jus Dievo ir žmogiško broliškumo vardu, mes, septynių armėnų kaimų gyventojai, iš viso apie penkis tūkstančius žmonių, pabėgusių ant Musa Dago plokštikalnės, kuri vadinama Damladžku ir yra už trijų valandų kelio į šiaurės vakarus nuo Svedijos prie stataus jūros kranto.

Atbėgome čionai gelbėdamiesi nuo turkų barbarybės ir žiaurumo. Mes nuo jų gynėmės, kad apsaugotume savo moteris nuo gėdos ir išniekinimo.

Pone! Jūs, be abejo, žinote, kad jaunaturkiai vykdo mūsų tautos sunaikinimo politiką. Meluodami apie perkėlimą dėl išsigalvoto pavojaus, neva bręsta mūsų tautos maištas, jie išvaro mūsų žmones iš namų, atima jų laukus, sodus, vynuogynus, visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Mes žinome, kad, be kitų vietovių, tai jau atsitiko Zeituno mieste ir trisdešimt dviejuose jo apylinkių kaimuose…“

Toliau Aramas Tovmasianas aprašė, ką buvo patyręs genamas iš Zeituno į Marašą. Paskui jaudinančiais žodžiais papasakojo, kaip septynių kaimų gyventojai pabėgo į kalnus ir kokia sunki jų dabartinė padėtis ant Damladžko. Kreipimąsi baigė tokiais pagalbos šauksmais:

„Pone! Maldaujame jus Kristaus vardu!

Išgabenkite mus į Kiprą ar kokią kitą laisvą šalį. Mūsų žmonės – ne tinginiai. Užsidirbsime duonai sunkiausiu darbu, jei tik mums jį duos.

Jei mūsų reikalavimai jums atrodo per dideli, tuomet paimkite bent mūsų moteris, mūsų vaikus ir senelius! O mus, vyrus, aprūpinkite ginklais, amunicija ir maistu, kad galėtume gintis nuo priešų kariuomenės iki paskutinio atodūsio!

Maldaujame Jus, pone, paskubėkite, kol dar ne vėlu!

Visų krikščionių, esančių ant šio kalno, vardu

Jūsų nuolankus tarnas pastorius A. T.“

Kreipimasis buvo surašytas dviem kalbomis, vienoje lapo pusėje prancūzų, kitoje anglų. Abu tekstus atidžiai suredagavo su kalbos meistro ir stilisto Hapeto Šatachiano pagalba. Tačiau viską perrašyti smulkiomis raidėmis ant siaurų popieriaus lapelių, kad ir kaip keista, buvo pavesta ne garsiausiam kaligrafui Hrantui Voskanianui, o Samvelui Avakianui, kuris buvo kur kas menkesnis šio dalyko meistras. Hrantas Voskanianas pašoko nuo suolo ir pažvelgė į Ter Haikazuną lyg norėdamas iššaukti į dvikovą ne tik jį, bet ir visą tarybą. Naujas pažeminimas tiesiog atėmė jam žadą. Jo lūpos judėjo, bet negalėjo ištarti nė žodžio. Ter Haikazunas, jo mirtinas priešas, maloniai nusišypsojo.

– Sėskis, mokytojau Voskanianai, ir nusiramink! Tavo rašysena per daug graži. Niekas, ją skaitydamas, nepatikės mūsų laiško nuoširdumu ir mūsų vargais. Kas gi nelaimėje sugebėtų rašyti taip dailiai, su tokiais išraitymais?

Juodasis neūžauga, aukštai pakėlęs galvą, priėjo prie Ter Haikazuno.

– Tu klysti, kunige. Dievas mato, aš niekam nepavydžiu šios niekingos rašliavos.

Karingai sugniaužęs kumščius pagrūmojo Ter Haikazunui, o balsas drebėjo nuo blogai slepiamo įniršio:

– Šios rankos jau seniai nelaikė plunksnos, kunige, bet jos sugebėjo padaryti kai ką daug daugiau, kad ir kaip tu rūstautum.

Nepaisant šio juokingo įvykio, svarbus pasitarimas baigėsi ramiai, visų bendru sutarimu. Net skeptiškasis Ter Haikazunas džiaugėsi ir tikėjo: kad ir kokia ateitis jų laukia, išrinktųjų vienybė nesubyrės.

Po pasitarimo Gabrielis nerado žmonos nei palapinėje, nei svečių aikštelėje prie mirtų krūmų. Čionai atėjo ir mokytojai Voskanianas bei Šatachianas. Pastaruoju metu juodu lankydavosi dažnai norėdami tik palinkėti poniai Bagratian labos dienos, bet dažniausiai veltui. Ypač niršo Hrantas Voskanianas, tiek kartų tuščiai bandydamas pasirodyti Žiuljetei Pietų bastiono liūto vaidmenyje. Grieždamas dantimis jis turėjo pripažinti, kad elegantiškasis manekenas ponas Gonzaga pranašesnis už jo paraku kvepiantį vyriškumą. Bet kad ir kaip tylenis Voskanianas nepasitikėjo žmonėmis, mintyse niekada neįtarinėjo, jog čia gali vykti kažkas nepadoraus. Ponia Bagratian jam atrodė kaip aukštai iškilusi žvaigždė, taigi mokytojui į galvą neužklysdavo jokių neleistinų vaizdų. Šiuo požiūriu įkyrusis neūžauga buvo tyras kaip minezingeris, kaip tautos dainius – ašugas.

Pamatęs mokytojus Gabrielis greitai apsisuko ir išėjo. Neryžtingu žingsniu žingsniavo nuo Trijų palapinių aikštės „Rivjeros“ link. Svarstė, kur šiuo metu galėtų būti Žiuljetė. Buvo jau besukąs į Miesto daubą, kai pro šalį prabėgo Stefanas. Kartu su berniuku kaip visada buvo visa Haiko gauja. Paniurėlis Haikas bėgo keletą žingsnių pirma jų, gal norėdamas palaikyti atstumą nuo kitų, gal parodyti, kas čia vadas, o gal tik pabrėžti, jog jis nuo nieko nepriklausomas. Vargšas Hakopas įpykęs ir skubėdamas klibikščiavo šalia Stefano, tuo tarpu kiti bėgo pasklidę, netvarkingai, keldami didžiulį triukšmą. Sato kaip paprastai slapstydamasi stengėsi neatsilikti nuo berniukų.

Berniukai nekreipė dėmesio į vyriausiąjį gynybos vadą ir norėjo nesisveikindami, nerodydami jokios pagarbos sprukti šalin. Tada Gabrielis griežtai pašaukė sūnų. Haubicų užkariautojas išniro iš sustojusios gaujos ir priėjo prie tėvo nerangia, beždžioniška eisena, kurią buvo nusižiūrėjęs iš savo draugų. Susivėlę plaukai krito ant kaktos. Veidas išraudęs, suprakaitavęs. Akys tarytum aptraukto


убрать рекламу






s svaigulio plėvelės. Švarkas visai autentiškai apiplyšęs, išmargintas dėmėmis. Gabrielis griežtai paklausė:

– Būk malonus, pasakyk man, ką čia veiki?

Stefanas žagtelėjo, neryžtingai mostelėjo ranka.

– Mes bėgiojame, žaidžiame… Dabar ne tarnybos metas…

– Žaidžiate? Tokie dideli berniukai? Ką gi jūs žaidžiate?

– Nieko… Mes tik taip… Tėte…

Tardamas šiuos padrikus žodžius Stefanas tarytum iš apačios keistai pažiūrėjo į tėvą lyg klausdamas: „Kodėl nori sugriauti mano taip sunkiai išsikariautą padėtį tarp draugų, tėte? Jei dabar mane pažeminsi, jie juoksis iš manęs.“

Gabrielis nesuprato sūnaus žvilgsnio.

– Tu nepanašus į žmogų, Stefanai. Kaip tu toks pasirodysi mamai?

Berniukas nieko neatsakė, kankinio žvilgsniu žvelgė sau po kojomis. Gerai, kad tėvas kalba su juo prancūziškai. Bet įsakymą jis ištarė armėnų kalba, kad visa gauja išgirstų:

– Tučtuojau eik į palapinę, nusiprausk ir persirenk! Vakare prisistatysi man kaip visada, ir kad atrodytum žmoniškai!

Susierzinęs Gabrielis kiek paėjėjo į pietų pusę, paskui staiga sustojo. Ar berniukas paklaũsė jo įsakymo? Jis buvo beveik tikras, kad nepaklausė. Ir iš tikrųjų, kai po valandėlės įėjo į šeicho palapinę, Stefano joje nerado. Gabrielis svarstė, kokią bausmę skirti berniukui, juk jis ne tik nepakluso tėvui, jis nepakluso ir vyriausiajam gynybos vadui. Bet ką nors nubausti ant Damladžko ne taip paprasta.

Bagratianas nuėjo prie lagamino, stovinčio palapinėje ir išsitraukė kažkokią knygą. Jis prisiminė daktaro Altuni patarimą Žiuljetei skaityti romanus, kurie atitrauktų ją nuo siaubingos tikrovės, ir pats panoro tai pabandyti. Gal iš tikrųjų bent kelias valandas galės pamiršti negailestingą pasaulį ir savąjį negailestingą Aš? Šiandien, ko gero, jau nereikia baimintis dėl nieko. Diena eina į pabaigą. Žvalgai iš savo postų kas valandą pranešdavo: slėnyje nieko nauja. Vienas žvalgų būrys prisėlino kone prie pat Johunoluko ir grįžęs pranešė, jog nepamatė nė vieno zaptijo.

Gabrielis pažvelgė į knygos pavadinimą ant geltono viršelio. Tai buvo Šarlio Lui Filipo romanas, kurį jis kadaise mėgo, nors jau menkai teprisiminė. Bet jame, be abejo, rašoma apie mažas kavinukes, ant šaligatvio stovinčius staliukus ir kėdes, dulkėtą priemiesčio bulvarą ryškioje saulės šviesoje. Nedidelis kiemas, kuriame auga tik viena akacija, pažaliavusios grotelės, dengiančios kanalą. Ir tas skurdus kiemelis gali pasakyti apie pavasarį daugiau negu visi rododendrai, mirtos, anemonos ir narcizai, kurie kovo mėnesį taip puikiai pražysta ant Musa Dago. Seni, patamsėję mediniai laiptai, nuzulinti taip, jog tapo panašūs į kriaukles. Stuksendama kulnimis, nematoma, laiptais leidžiasi moteris…

Gabrielis atvertė knygą, ir iš jos iškrito mažas keturkampis laiškelis. Jį prieš keletą metų parašė mažasis Stefanas. Tada Gabrielis – rugpjūčio mėnesį kaip ir dabar – dalyvavo dideliame jaunaturkių ir Dašnakcutiuno kongrese Paryžiuje, o Žiuljetė su vaiku poilsiavo Montre. Tame garsiame, brolybės dvasios persisunkusiame kongrese nuspręsta, jog abiejų tautų laisvę mylintis jaunimas drąsiai kovos už tėvynės atsinaujinimą. Dėl šios ištikimybės priesaikos, kai virš Turkijos ėmė niauktis karo debesys, Bagratianas ir dar keletas idealistų įstojo į rezervo karininkų akademiją. Stefano laiškelyje, nuo anų rugpjūčio dienų pragulėjusiame Šarlio Lui Filipo romane, nebuvo jokių nuojautų apie siaubingus ateities įvykius. Laiškelis buvo parašytas kampuota prancūzų mokyklos pradinuko rašysena, gražiai, su didelėmis pastangomis:

„Mielas tėveli! Kaip Tau sekasi? Ar dar ilgai būsi Paryžiuje? Kada atvažiuosi pas mus? Mes su mama labai Tavęs pasiilgome. Čia labai gražu. Bučiuoju Tave.

Tavo dėkingas sūnus Stefanas“

Gabrielis sėdėjo ant lovos, kurioje paprastai miega Gonzaga Marisas, žiūrėdamas į virpančia vaiko ranka rašytą laiškelį. Atrodė nesuvokiama, kaip anas gražiai apvilktas vaikutis, kuris šviesiame viešbučio kambaryje ant kvepiančio Žiuljetės laiškų popieriaus vedžiojo šias mandagias eilutes, virto ištįsusiu, pusiau sulaukėjusiu paaugliu, kurį jis ką tik sutiko. Gabrielis Bagratianas, galvodamas apie neramias, žvėriškas Stefano akis, netaisyklingą gerklinį žargoną, kokį vartoja jo gaujos draugai, nenujautė, kad ir pats buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Jo atmintyje vaikiškas laiškelis pažadino šimtus malonių anos tolimos rugpjūčio dienos smulkmenų. Ir jokie kruvini siaubai, jokie kankinamos mirties vaizdai nežeidė jo širdies labiau negu šis nuvytęs praeities lapas – praeities, kurios jau niekas nebepakeis.

Sunkiai įveikęs pirmas penkias romano eilutes, Gabrielis užvertė knygą. Pagalvojo, jog šiame gyvenime jis vargu ar kada galės susikaupti ir perskaityti knygą. Apsunkusios metalo tekintojo rankos nebesugeba dailiai drožinėti medžio. Jis atsidusęs pakilo nuo Gonzagos lovos, išlygino antklodę. Tada pastebėjo, kad Marisas savo guolio kojūgalyje pedantiškai tvarkingai buvo sudėjęs išskalbtus baltinius. Šalimais gulėjo siuvimo įrankiai, žirklės, vilnoniai siūlai adymui. Graikas adydavo savo praplyšusius marškinius ir kojines. Gabrielis, pamatęs šiuos baltinius, nežinia kodėl pagalvojo, kad kažkas rengiasi iškeliauti. Jis priėjo prie savo lagamino ir įmetė į jį romaną. Bet Stefano laišką įsikišo į kišenę. Išėjęs iš šeicho palapinės, staiga prisiminė Montre geležinkelio stotį. Ten jo laukė Žiuljetė ir mažasis Stefanas. Žiuljetė tuomet nešiojosi raudoną skėtį nuo saulės.

Prieš įeidamas į Tovmasianų palapinę sustojo. Paklausė, ar jaunoji motina leis ją aplankyti. Močiutė Antaram pakvietė jį į vidų. Slaugydama jaunąją gimdyvę ir kūdikį ji nesilankė ligoninėje, nes bijojo parnešti užkratą. Valingas senos moters veidas švytėjo motiniškais jausmais. Ji visą laiką darbavosi, tarytum kiekvienas patarnavimas kūdikiui ir gimdyvei teiktų didžiausią džiaugsmą, kurio jai vis negana. Nors močiutė stengėsi iš paskutiniųjų, kūdikis, regis, augo blogai. Mažas veidelis tebebuvo rusvas ir raukšlėtas lyg ką tik po gimimo. Akys išsiplėtusios, bet žvelgiančios tarytum į tuštumą. Blogiausia, kad kūdikis beveik niekada neverkia. Hovsana irgi atrodo labai sunykusi. Jos veide atsispindėjo ne tik sunkaus gimdymo pasekmės, bet ir liguista priešiškumo bei užsispyrimo būsena. Veido bruožai jau nebe jaunatviški, jie pasidarė aštrūs ir nemalonūs. Kai Gabrielis priėjo prie pastoriaus žmonos lovos, ji atidengė kūdikio krūtinę ir su priekaištinga išraiška parodė violetinį apgamą prie širdies, išaugusį kone iki monetos dydžio.

– Darosi vis didesnis… – pareiškė ji iškilmingu balsu lyg pranašė, skelbianti dangaus bausmes.

Bet močiutė Antaram nekantriai ją sudraudė:

– Turėtum džiaugtis, pastoriene, ir dėkoti Dievui, kad apgamas atsirado berniukui ant krūtinės, o ne ant veido. Ko tu dar nori?

Hovsana piktai užmerkė akis, lyg būtų nusibodę klausytis tuščių paguodos žodžių, juk pati viską žino geriau.

– O kodėl jis taip nenori žįsti? Kodėl neverkia?

Antaram šildė vystyklus ant įkaitinto akmens. Nepertraukdama darbo ji sušuko:

– Palauk dar dvi dienas iki krikštynų! Juk būna vaikų, kurie po krikštynų pradeda rėkti taip, kad tik laikykis.

Hovsana užsispyrusi susiraukė:

– Dar nežinia, ar išgyvensime iki krikštynų.

Gydytojo žmona smarkiai supyko.

– Kankini ir save, ir kitus. Nė vienas čia, ant Damladžko, nežino, kas mūsų laukia po dviejų dienų, krikštynos ar mirtis. Net ponas Bagratianas nežino, ar po dviejų dienų būsime gyvi.

– Bet jei būsime gyvi, – nusišypsojo Gabrielis, – surengsime čia, prie palapinių, nedidelę šventę naujagimio ir jo motinos garbei. Jau kalbėjau apie tai su pastoriumi. Ponia Tovmasian, pasakykite, ką norėtumėte pakviesti į šventę?

Hovsana Tovmasian gulėjo nenorėdama leistis į kalbas.

– Aš ne vietinė. Nieko čia nepažįstu.

Iskuhi, sėdėdama ant Hovsanos lovos, tyliai žvelgė į svečią. Gabrielio žvilgsnis irgi dažnai nukrypdavo į ją. Jam atrodė, kad Iskuhi labiau išsekusi ir reikalinga pagalbos negu gimdyvė. Toji bent turėjo jėgų rodyti priešiškumą ir mėgautis savo svarba ir visų jai rodomu rūpesčiu. Tačiau jos jaunoji svainė sėdėjo palapinėje lyg kalėjime. Gabrielis vėl švelniai pažvelgė į ją.

– Panele Tovmasian, ar negalėtumėte manęs palydėti? Kažkur dingo mano žmona, einu jos ieškoti.

Iskuhi pažvelgė į Hovsaną lyg klausdama leidimo. Toji verksmingu balsu, tarytum įsižeidusi, paragino mergaitę palydėti poną Bagratianą:

– Žinoma, Iskuhi, eik! Šiuo metu tu man nereikalinga. Pervystyti kūdikio tu vis vien mums negali padėti. Bus gera išeiti į gryną orą.

Iskuhi delsė, jausdama Hovsanos žodžiuose kažkokią klastą. Bet čia įsikišo ir močiutė Antaram:

– Eik, pasivaikščiok, vaikeli! Iki vakaro gali negrįžti. Tau nereikėtų čia per daug užsibūti.

Kai juodu išėjo iš palapinės, Gabrielis nustebęs paklausė:

– Kas atsitiko jūsų svainei, Iskuhi?

Ji akimirką sustojo ir nežiūrėdama jam į akis pasakė:

– Vaikelis labai silpnas. Hovsana bijo, kad nenumirtų.

Kai juodu paėjėjo kiek toliau, Iskuhi pažvelgė jam į veidą.

– Gal yra ir dar kas nors… Gal po gimdymo pasirodo jos tikrasis charakteris…

– O anksčiau jūs to charakterio nepastebėdavote?

Ji prisiminė jų būstą našlaičių namuose, kartais pasitaikydavusius nedidelius barnius. Visada jautė, kad Hovsanos būdas kietas, kad ji linkusi priešgyniauti. Bet kam kalbėti apie Hovsaną? Į Gabrielio klausimą ji atsakė nenoromis:

– Visko pasitaikydavo…

Gabrielis ir Iskuhi pasuko į Miesto daubą, nors sunku buvo tikėtis, kad ten sutiks Žiuljetę. Jie žingsniavo ankštomis palapinių gatvelėmis. Žmonės sėdėjo priešais savo būstus. Oras ant kalno buvo vėsesnis ir malonesnis negu slėnyje. Jūra šiandien alsavo ilgais, švelniais atodūsiais. Visi buvo užsiėmę. Moterys tvarkė skalbinius ir viršutinius drabužius. Senesni rezervo vyrai dirbo kiekvienas savo darbą, taisė batus, obliavo lentas, gremžė avių ir ožkų kailius. Nurhano Eleono kalvė, odų apdorojimo dirbtuvė ir šovinių gamykla buvo užverstos darbais. Kalvė dėl gaisro pavojaus stovėjo kiek atokiau nuo stovyklos, šiandien joje triūsė pats Nurhanas ir dvidešimt pameistrių, aidėjo kūjų dūžiai, šnypštė žaizdras. Juk visiems reikalingos vinys ir mažos vinutės. Tenka paskubomis taisyti sulūžusius įrankius, kastuvus, o pirmiausia – ginklus. Tokiomis ramiomis dienomis atrodydavo, kad ant Damladžko paprasčiausiai kuriasi kolonistai, kad nėra jokio mirties pavojaus. Žmogus minutę kitą užsimiršta, ir toks vaikiškas sugebėjimas padeda jam įveikti šiandieną ir rytdieną. Veidai buvo sulysę nuo sunkaus darbo, blogo maisto ir nemigos, bet kai Bagratianas ir Iskuhi ėjo per stovyklą, visi šypsojo, sveikinosi.

Juodu paliko Miesto daubą. Persimesdavo tik vienu kitu žodžiu. Nereikšmingi klausimai, nereikšmingi atsakymai. Atrodė, kad juodu į vienas kito svarstykles įdeda tik po mažą sielos dalelę, po mažą granato grūdelį, kad nesutrikdytų nuostabios pusiausvyros. Juodu ėjo į vakarų pusę, kylančių viršūnių link. Vietovė buvo be augmenijos, švelnus plokštikalnės gamtovaizdis liko už nugarų. Vėrėsi tuštuma, nesigirdėjo paukščių balsų, tik retkarčiais praskriedavo vėjelio dvelksmas, kad vyras ir moteris geriau girdėtų vienas kitą. Gabrielis nežiūrėjo į Iskuhi. Buvo taip malonu jausti ją nematomą šalia savęs. Tik kai prasidėjo biri skalda, jis susižavėjęs žvilgčiojo, kaip ji nedrąsiai ieško vietos, kur pastatyti koją. Čia jųdviejų pokalbis nutrūko. Ir apie ką gi jiems kalbėti?

Gabrieliui kažkodėl pasirodė, kad trapi figūrėlė šalia jo pasidarė sunkesnė. Ne, tai ne mergaitės kūnas apsunko, tačiau kas? Jam vaidenosi, kad šiandien šalia jo žengia ne tik Iskuhi, kartais matoma, kartais ne, bet Iskuhi, amžinai pasirodanti ir amžinai išnykstanti. Ne jaunutė, labai graži mergaitė, o nuostabiai gražiai įsikūnijusi siela, be laiko ribų, ateinanti iš Dievo ir grįžtanti į Jį. Kas gi sugebėtų išreikšti žodžiais tą rečiausią ir švelniausią akimirką, kai žmogui tenka, aplenkiant trumpą lyties vilionę, paliesti kitą būtybę, jos iš Dievo kylantį savitumą ir begalybę, kai jis per vieną atodūsį pajunta visą tos seseriškos sielos istoriją nuo pasaulio pradžios iki pabaigos. Gabrielis paėmė dešinę Iskuhi ranką. (Dėl sužeistos rankos ji ėjo Gabrieliui iš kairės.) Kai juodu taip žengė šalia vienas kito, ji tylėdama pavedė save jam, nieko nepasilaikydama sau, nieko neprimesdama jam. Juodu nekalbėjo apie šį jausmą, atsiradusį taip netikėtai ir kartu taip natūraliai, juodu nepasibučiavo, tik ėjo greta, lyg priklausydami vienas kitam. Iskuhi palydėjo Gabrielį iki šiaurinių pozicijų. Kai atsisveikino, jis ilgai žvelgė jai iš paskos. Nejautė jokio geismo, jokio tamsaus jaudulio, jokio savanaudiškumo, jokių baimių dėl ateities. Ateitis? Kaip juokinga! Jis jautė tik neapsakomai lengvą džiaugsmą. Iskuhi pasitraukė taip tyliai, kad net mintys apie ją netrukdė jam kurti naujų gynybos planų. Kai pasirodė Stefanas, jis pamiršo, jog rengėsi nubausti berniuką už neklusnumą.

Naujas gyvenimas ant Musa Dago turėjo pasekmių ir religiniams žmonių santykiams. Pastaraisiais dešimtmečiais tarp armėnų tapo kone mada pereiti iš vienos konfesijos į kitą. Nuo praeito šimtmečio vidurio amerikiečių ir vokiečių misionierių dėka vis labiau plito protestantizmas. Pakanka nurodyti vien puikius Marašo dvasininkus, nenuilstamai veikusius švietimo, statybos ir socialinėje srityje tarp Kilikijos ir Sirijos armėnų, kartu ir septyniuose Musa Dago kaimuose. Laiminga aplinkybe reikia laikyti tai, kad konfesijų įvairovė nesuskaldė tautos dvasios. Visiems krikščionims čia teko daug kentėti ir kovoti, ir toji kova leisdavo pamiršti konfesinius skirtumus, pavydą ar pasipūtimą. Bitiaso pastorius Harutiunas Nochudianas galėjo laisvai veikti septyniuose kaimuose, tačiau kai būdavo sprendžiami visiems svarbūs klausimai, paklusdavo vardapeto Ter Haikazuno autoritetui. Ant Damladžko Aramas Tovmasianas, senojo pastoriaus įpėdinis, rūpinosi likusių protestantų sielos reikalais, bet irgi pripažino vardapeto autoritetą. Vardapetas kiekvieną sekmadienį po mišių užleisdavo vietą prie altoriaus Aramui, kuris čia sakydavo pamokslą, ir klausydavo jo ne tik protestantai, o dažniausiai visi stovyklos žmonės. Apeigų skirtumai atrodė visai nesvarbūs. Ter Haikazunas buvo neginčijamas vyriausiasis kalno kunigas, jo valdžioje buvo ne tik vedę kaimų kunigai, bet ir visi kalno bendruomenės dvasiniai reikalai. Todėl visai suprantama, kad Aramas Tovmasianas paprašė vardapetą suteikti šventąjį krikšto sakramentą jo naujagimiui sūnui.

Krikšto apeigos turėjo įvykti kitą sekmadienį, rugpjūčio ketvirtąją, dvidešimt trečiąją jų gyvenimo ant kalno dieną. Kadangi Ter Haikazunas turėjo laikyti mišias ir atlikti kitas pareigas, krikštas buvo numatytas popietės valandomis. Hovsana jautėsi silpna, nusikamavusi ir neturėjo jėgų nueiti iki Altoriaus aikštės, todėl Aramas Tovmasianas prašė kunigą ateiti į Trijų palapinių aikštę ir ten pakrikštyti kūdikį, kad apeigose galėtų dalyvauti ir motina. Kaip buvo sutarta, Bagratianas išsiuntinėjo kvietimus trisdešimt penkiems žymesniems žmonėms bei pagrindinių pozicijų vadams. Pirmagimio priėmimas į Kristaus bendruomenę buvo gera proga surengti šventę tautos vadovams, juos pavaišinti, sustiprinti su jais ryšį. Jis turėjo dar devynis ąsočius sunkaus vietinio vyno, kiekviename po dešimt litrų. Kristaforas atidėjo šventei du, be to, įpylė kelis butelius šilkmedžio degtinės. Užkandžių Gabrielis svečiams negalėjo pasiūlyti, kadangi Trijų palapinių aikštės atsargos baigė išsekti.

Svečiai susirinko prie palapinių ketvirtą valandą po pietų. Kūdikio motinai ir senesniems svečiams atnešė keletą kėdžių. Bažnyčios patarnautojas ant žemo stalo pastatė maudymosi vonelę. Senovinė, nepaprasto grožio marmurinė krikštykla su kitais panašiais lobiais liko Johunoluko bažnyčioje. Ter Haikazunas šeicho palapinėje vilkosi šventinių apeigų drabužius. Aramo prašymu, krikšto tėvas buvo Gabrielis Bagratianas. Už stalo su kryžiumi ir skardine vonele sustojo liesojo Asajano vadovaujamas bažnyčios choras. Prie altoriaus pašventino drungną krikšto vandenį. Kai pragydo choras, jaunesnis kunigas įlašino į vonelę tris lašus šventojo miros aliejaus.

Krikšto tėvas Gabrielis kiek sumišęs paėmė kūdikį iš močiutės Antaram rankų. Iškilmių proga moterys susiraukšlėjusį, rudai gelsvą padarėlį, nuolat sirguliuojantį, paguldė ant siuvinėtos pagalvės, kuri, atsižvelgiant į aplinkybes, atrodė labai prabangiai. Kūdikio akys nejudėdamos žvelgė tarytum kažkur į tolumą, ne į šį gyvenimą, į kurio žiaurų sūkurį jis pateko būdamas visiškai dėl to nekaltas. Jo balsas nė nebandė bent verksmu atsiliepti į dieviškąją šviesą, taip dosniai besiliejančią ant visų žmonijos žiaurumų. Gabrielis laikė nelaimingą ryšulėlį, regis, baugiai užsidariusį savyje, nekreipiantį dėmesio į besirengiančią jį priimti religinę bendruomenę, nesuvokiantį viso to pasekmių. Jis, kaip reikalauja apeigos, nunešė kūdikį kunigui. Nuolankiai drovus ir vis dėlto keistai šaltas Ter Haikazuno žvilgsnis tarytum nė nepažino Gabrielio. Tikriau, matė jame ne tą, kas jis yra iš tikrųjų, o tik žmogų, turintį patarnauti atliekant šį šventą veiksmą. Taip būdavo visada, kai Ter Haikazunas stovėdavo prie altoriaus ar apsivilkdavo liturginiais drabužiais. Iš jo akių išnykdavo žmogiški santykiai ir prisiminimai, likdavo tik griežta, jo luomui derama ramybė. Giedodamas tyliu balsu jis paklausė krikšto tėvą:

– Ko nori šis kūdikis?

Gabrielis Bagratianas, jausdamasis gana sutrikęs, turėjo atsakyti:

– Tikėjimo, vilties ir meilės.

Šie žodžiai buvo kartojami tris kartus. Tada uždavė kitą klausimą:

– Kokį vardą duodate šiam kūdikiui?

Jam buvo parinktas meistro Mikaelio Tovmasiano vardas. Šiuo apeigų momentu senasis Tovmasianas atsistojo ir juokingai nusilenkė, tarytum ir jis kartu su savo įpėdiniu būtų kviečiamas į ateities gyvenimą. Apie ateitį visi krikšto liudytojai galvojo maždaug tą patį. Net jei jiems pavyktų išvengti mirties, jei atsitiktų stebuklas ir visi būtų išgelbėti, tai šis varganas, apatiškas kūnelis tikrai to nesulauks.

Dabar prie Gabrielio priėjo močiutė Antaram, Iskuhi ir Aramas Tovmasianas. Vaikui nuvilko visus drabužėlius. Iskuhi ir Gabrielio rankos ne kartą susilietė. Žmonės viską stebėjo liūdnai, stengdamiesi nuslėpti neviltį. Hovsana žvelgė į krikšto dalyvius su puritonišku santūrumu. Kažkodėl atrodė, kad jos siela mirtinai nuliūdusi ir mirtinai priešiška. Galbūt ją erzino Aramo ir Iskuhi, brolio ir sesers, bendrystė, iš kurios ji šią akimirką jautėsi išstumta.

Ter Haikazunas paėmė nuogą vaikelį tvirta, įgudusia ranka. Jo rankos krikštijo jau tūkstančius vaikų, jis darbavosi su nežemišku vikrumu ir elegancija, būdinga visiems tikriems kunigams net ir tada, kai jie atlieka tokį, rodos, kasdienišką veiksmą. Kelias sekundes jis pakėlė vaikelį ir parodė jį susirinkusiems. Kiekvienas galėjo išvysti didelį raudoną apgamą ant vaiko krūtinės. Tada greitai tris kartus panardino jį į vandenį, krikštijamojo kūneliu kiekvieną kartą padarydamas kryžiaus ženklą.

– Krikštiju tave vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Hovsana Tovmasian krūptelėjo, pašoko iš vietos ir perkreipusi veidą pasilenkė į priekį. Atėjo lemiama akimirka. Ar vaikas krikšto vandenyje pradės garsiai ir skaudžiai verkti? Juk taip žadėjo močiutė Antaram.

Ter Haikazunas ištiesė vaiką krikšto tėvui, bet jį priėmė ne Gabrielis, o močiutė Antaram ir minkšta skara ėmė šluostyti jo nesveiką odą. Kūdikis nepradėjo verkti. Užtat ėmė rėkti pastorienė Hovsana. Pasigirdo du ilgi, isteriški šūksniai. Jos kėdė apvirto. Užsidengusi rankomis veidą ji ir nusvirduliavo į palapinę. Bet Žiuljetė, sėdėjusi šalia, iš jos klyksmo išskyrė žodį, kurį Hovsana pakartojo net du kartus:

– Nuodėmė!.. Nuodėmė!..

Po kiek laiko iš palapinės labai išblyškęs, prisiverstinai šypsodamas išėjo Aramas Tovmasianas.

– Atleisk jai, Ter Haikazunai. Jos siela labai sukrėsta nuo tada, kai turėjome palikti Zeituną. Iki šiol ji bandė tai nuslėpti.

Jis mostelėjo ranka Iskuhi, liepdamas jai eiti pas Hovsaną. Mergaitė išsigandusi neryžtingai pažvelgė į Gabrielį. Tas paprašė pastorių:

– Ar negalite palikti mergaitę pas mus, pastoriau? Juk palapinėje yra močiutė Antaram.

Tovmasianas praskleidė palapinės uždangą.

– Mano žmona primygtinai reikalauja, kad ateitų Iskuhi. Galbūt ji grįš vėliau, kai Hovsana užmigs…

Bet Iskuhi jau buvo dingusi. Gabrieliui atrodė, kad pastorienė negali paleisti Iskuhi, nori ją pririšti prie savęs, prie savo nepakeliamos kančios.

Vaišių metu žmonės negalėjo išsivaduoti iš slogaus krikštynų įspūdžio. Gabrielis prie Žiuljetės svečių stalelio prijungė antrą didžiulį stalą ir sustatė suolus. Dėl to ambicingi svečiai pasijuto suskirstyti į dvi klases. Didelei daliai tas nepatiko. Prie Žiuljetės stalelio sėdėjo tarytum aukštuomenė, nachararner,  tuo tarpu prie paskubomis sukalto stalo įsitaisė prastuomenė. Žinoma, tai buvo netiesa, jokio padalijimo neįvyko. Prie „gerojo“ stalo sėdėjo ne tik Ter Haikazunas, Gabrielis su žmona, pastorius Tovmasianas, vaistininkas Grikoras ir Gonzaga Marisas, čia įžūliai įsitaisė ir „rusas“ Sarkisas Kilikianas. Gabrielis ne tik pakvietė apdriskėlį dezertyrą, bet ir leido jam sėdėti šalia savęs. Tuo tarpu ponia Kebusian, kad ir kaip stengėsi, nepakliuvo tarp „garbingųjų“ ir turėjo sėdėti su kitomis muchtarų žmonomis, nors jautėsi už jas nepalyginamai aukštesnė dėl didžiulių, nors ir pražuvusių savo vyro turtų. Mokytojui Voskanianui, priešingai negu jo kolegai Šatachianui, irgi neteko garbės sėdėti prie garbingojo stalo. Bet jis ryžtingai pasičiupo šautuvą ir įsitaisė ant žemės šalia Žiuljetės prie stalo kampo. Rimtai ir griežtai jis žvelgė į žaviąją prancūzę. Jo godžios akys tarytum reikalavo: paklauskite mane pagaliau apie mano žygdarbius, kad aš kukliai ir niekinamai galėčiau numoti į juos ranka. Tačiau Žiuljetė jo nieko neklausinėjo. Priešingai, Voskanianui nuolat tekdavo pašokti ir praleisti Žiuljetę, kuri šiandien nepaprastai uoliai ėjo šeimininkės pareigas. Kas penkios minutės ji apeidavo aplink didįjį stalą, apžiūrėdavo taures, ar visiems įpilta gėrimo, laužyta armėnų kalba šnekino svečius, muchtarų žmonoms atnešė saldžių sausainių ir šokolado. Niekas šios svetimšalės dar nebuvo matęs tokios malonios, beveik nusižeminusios. Nuolatinėmis pastangomis Žiuljetė tarytum maldavo ją suprasti ir jai atleisti.

Ter Haikazunas nustebęs sekė ją pusiau primerktomis akimis. O Gabrielis, regis, mažiausiai stebėjosi permaina, kuri jį turėtų džiuginti. Jis daugiausia dėmesio skyrė savo stalo kaimynui Sarkisui Kilikianui. Dažnai pamodavo Kristaforui ar Misakui, kad pripildytų „ruso“ taurę. Kilikianas gėrė tik iš savos lauko gertuvės. Priešais jį pastatytą taurę jis pastūmė į šalį. Gal iš užsispyrimo? Gal visą gyvenimą persekioto žmogaus sieloje viešpatavo nepasitikėjimas visais ir viskuo? Gabrielis negalėjo suprasti. Jis aistringai, bet nesėkmingai bandė prasiskverbti į Kilikiano vidų. Nuobodžiaujanti į kaukolę panašaus veido išraiška, agato spalvos akys, visiškas abejingumas. Į Gabrielio klausimus atsakinėjo labai trumpai. Gabrieliui norėjosi, kad „rusas“ pamirštų aną dieną, kai jis įveikė Kilikianą ir privertė jį paklusti. Gabrielis buvo įsitikinęs, kad Kilikianas yra nepaprastas žmogus. Galbūt Gabrielis kaip kai kurie pasiturintys žmonės kenčiantį visada laiko vertu pagarbos? Atrodė, kad taip galvoti jį skatina drausmingas dezertyro elgesys nuo anos pažeminimo dienos ir jo sugebėjimas vadovauti per rugpjūčio keturioliktosios mūšį.

„Rusas“ kėlė prieštaringus jausmus. Sarkisas Kilikianas buvo prasilavinęs (trejus metus studijavęs Ečmiadzino seminarijoje), taigi ne proletaras ir ne paprastas aziatas. Be to, Gabrielis matė vyrą, ištiktą baisaus likimo, siaubingai išsekinusio jo veido bruožus ir dar jaunystėje užgesinusio jo žvilgsnio skaidrumą. Net ir kitų armėnų kančios nublanksta, kai jas lygini su jam skirtais likimo smūgiais. Tačiau jis įveikė savo likimą ar bent jau jį pakėlė, o tai Gabrielio akyse buvo įrodymas, jog Kilikianas yra nepaprasta, pagarbos verta asmenybė. Kita vertus, šiuos teigiamus jausmus kartais nustelbdavo baimė ir priešiškumas. Be abejo, Kilikianas dažnai rodydavosi esąs sunkus nusikaltėlis, jo gyvenimo negandos, regis, ne visada buvo nepelnytos, jos savotiškai atitiko jo esybę. Sunku pasakyti, ar kalėjimas padarė jį nusikaltėliu, ar įgimtas polinkis nusikalsti politikos aplinkkeliais atvesdavo jį į kalėjimą. Beje, Sarkisas Kilikianas neturėjo nieko bendra su socialistinės ar anarchistinės pakraipos revoliucionieriais. Jis nieko nenuvokė apie tokius dalykus kaip idealai ar bendri tikslai. Nebuvo nepataisomai piktas žmogus, nors kai kurios moterys dėl jo išvaizdos laikė jį kone šėtonu. Bet tai, kad jis nebuvo nepataisomai piktas, dar nereiškė, kad bet kurią minutę negalėtų šaltakraujiškai nužudyti žmogaus. Jo paslaptis ta, kad jame nebuvo nieko apibrėžta, kad jis su niekuo nebuvo susirišęs ir gyveno nuliniame nesuvokiamo neutralumo taške. Tarp Damladžko žmonių jis šalia vaistininko Grikoro buvo asocialiausias tipas. „Rusas“ slėgė Gabrielį ir keistai jį traukė prie savęs. Visi tie sumiši jausmai susiliedavo, tapdami savotiška meile.

Moralistas Bagratianas norėjo, bent jam taip atrodė, padaryti iš šio dezertyro žmogų, kaip kai kurie vyrai tikisi atvesti į doros kelią gatvės prostitutę. Tai, kad jis stengėsi įtikti Kilikianui, o nesilaikė atokiai ir kuo atidžiausiai jo neprižiūrėjo, buvo viena didžiausių Damladžko karinio vadovo klaidų. Kalbėdamasis su dezertyru Gabrielis, pykdamas ant savęs, jautėsi savotiškai sutrikęs. Jam niekaip nepavyko rasti tinkamo tono. Nesuprantama pašnekovo apatija atimdavo iš jo pasitikėjimą. Kaip kiekvienas kalbantysis jis pralaimėdavo prieš tą, kuris tyli, taip pat kaip judėjimas pralaimi ramybei, gyvenimas mirčiai siekdami jų palankumo.

– Džiaugiuosi, kad nesuklydau dėl tavęs, Sarkisai Kilikianai. Už rugpjūčio keturioliktosios pergalę nemaža dalimi turime būti dėkingi tau. Puiki mintis buvo pastatyti taranavimo mašiną. Matyt, prisiminei studijas seminarijoje. Romėnų apgulties taktika, tiesa?

– Apie tai aš nieko nesu girdėjęs, – nusišaipė Sarkisas.

– Jei turkai dabar nedrįs atakuoti pietinės kalno dalies, tai bus ir tavo nuopelnas, Kilikianai.

Šis pagyrimas, rodos, padarė „rusui“ šiokį tokį įspūdį, nors ir nelabai malonų. Blausiomis akimis jis žvilgtelėjo į Gabrielį.

– Viską buvo galima padaryti daug geriau…

Gabrielis jautė, kad Sarkisas Kilikianas nepaperkamas, kad jis nejaučia Gabrieliui simpatijos. Jis vėl pyktelėjo ant savęs, kad negali jam atsakyti tuo pačiu.

– Turbūt Baku naftos gręžiniuose perpratai kai kuriuos inžinerijos dalykus?

„Rusas“ su panieka pažvelgė į savąją lauko gertuvę ir pratarė:

– Nebuvau ten net dešimtininku, tik pagalbiniu darbininku…

Gabrielis pastūmė jam cigaretes.

– Pasikviečiau tave, Kilikianai, norėdamas papasakoti apie savo ketinimus, beje, jie susiję ir su tavimi. Tikiuosi, kad dar kelias dienas turkai mūsų nepuls. Bet anksčiau ar vėliau prasidės toks puolimas, kad pirmieji du atrodys tik vaikų žaidimai. Šioje kovoje noriu tau patikėti labai svarbų postą, mano drauge…

Kilikianas ištuštino gertuvę iki dugno ir ryžtingai pastatė ją ant stalo.

– Tai tavo reikalas ir tavo rūpestis. Juk tu čia vadas.

Prie ilgojo „prastuomenės“ stalo kilo ginčas ir bruzdesys. Nuo alkoholio atpratę žmonės greitai apsvaigo. Žiuljetė pasirūpino, kad būtų atidarytas trečias ąsotis. Ginčijosi dvi partijos – optimistai ir pesimistai. Čaušas Nurhanas Eleonas atsistojo. Žili, kaip viela kieti ūsai virpėjo. Jis vartė akių baltymus, išraižytus smulkučių kraujagyslių, ir rėkė prikimusiu feldfebelio balsu:

– Kas viliasi, kad priešas daugiau nebepuls, tas užsimaskavęs bailys ir išdavikas! Aš, Nurhanas, nekantriai laukiu naujo puolimo. Geriau šiandien negu rytoj! Kitaip kas gi čia per gyvenimas? Badas ir degradavimas? Ačiū, man to nereikia! Gyvenimas pasidarė nebemielas. Man jau penkiasdešimt, ir man užtenka. Kas mano kitaip, tas paskutinis kvailys!

Tokių kvailių atsirado, jie atkakliai ginčijosi su Nurhanu, vadino jį pamišėliu. Senasis meistras Tovmasianas, irgi gerokai apgirtęs, iš pykčio paraudo tamsiai raudona spalva. Nurhanas esąs piktžodžiautojas, šaukė jis. Juk čia jo vaikaičio krikštynos, ir tokių šnekų jis nepakęsiąs. Būdamas senelis jis meldžia Dievą, kad jo vaikaitis, nors dar silpnas kaip mažas viščiukas, kada nors galėtų ramiai ir taikiai gyventi slėnyje, Johunoluke ar kurioje kitoje vietoje. Dievas viską sutvarkys kaip panorės pats, o ne kažkoks kraujo ištroškęs onbašis. Beje, jis tiki, kad turkai greitai ateisią į protą.

Tokios kalbos paskatino ir muchtarą Kebusianą tarti keletą žodžių. Jis irgi svirduliuodamas atsistojo, palingavo nuplikusia galva ir labai patenkintas nužvelgė kompaniją, nors atskirų veidų negalėjo įžiūrėti.

– Reikia mokėti derėtis, – paslaptingai sušnypštė jis. – Jau dvylika metų esu Johunoluko muchtaras… Visada mokėjau susitarti su turkais, su kaimakamu, su miudiru. Kaimakamas mane gerbė. Laiku sumokėdavau bedelį už kaimo žmones… Mane visada įleisdavo į kanceliariją, visi žinojo, koks žmogus Tovmasas Kebusianas, žinojo ir kaimakamas, ir mutesarifas, ir vali, ir viziris, ir sultonas… Jei aš su jais derėsiuos, man nieko bloga nenutiks, nes moku daug mokesčių. O jūs mokate mažai, todėl jums nėra ko su manimi lygintis…

Menkesnių mokesčių mokėtojai, įsižeidę kitų kaimų seniūnai, nuvertė Kebusianą nuo kalbėtojo tribūnos. Čaušas Nurhanas sakė nebepakęsiąs niekam nenaudingų valgytojų, nuo dabar kiekvienam teksią paragauti jo muštro, net ir tiems, kam septyniasdešimt ar daugiau. Visi ėmė juoktis. Kilo grėsmė, kad ginčai gali išvirsti į nemalonų barnį. Laimė, prieš išeidamas Gabrielis liepė daugiau neduoti vyno. Jis išskubėjo su Avakianu, perdavusiu jam kažkokią slaptą žinią.

Prie „aukštuomenės“ stalo svečių vis mažėjo. Ter Haikazunas išėjo neišsėdėjęs nė valandos. Netrukus po jo į žmo


убрать рекламу






nos palapinę nuėjo Aramas Tovmasianas. Kai prie ilgojo stalo ginčai darėsi karštesni, prie jo persėdo ir Sarkisas Kilikianas, nepaleisdamas iš rankų lauko gertuvės. Abejingu žvilgsniu jis stebėjo senus karingus vanagus neparodydamas, kad jie jam kelia juoką. Prie stalo tyliai tebesėdėjo Gonzaga ir Žiuljetė, mokytojas Hrantas Voskanianas tebekiurksojo prie Žiuljetės kojų. Jis nenorėjo sėsti prie stalo, nors vietos dabar atsirado daug. Bet staiga tylenis pasiremdamas šautuvu pašoko, lyg jam būtų įgėlusi gyvatė. Jis su sia