Book title in original: Shepard Sara. Viskas tobula

A- A A+ White background Book background Black background

To main » Shepard Sara » Viskas tobula.



убрать рекламу



Читать онлайн Viskas tobula. Шепард Сара.





SARA SHEPARD

Viskas tobula 

Ciklo


„MIELOS MAŽOS MELAGĖS“


trečioji knyga


Iš anglų kalbos vertė


Sigitas Parulskis 


Versta iš: Sara Shepard PERFECT

HarperTeen, New York

Pirma knyga „Mielos mažos melagės“

Antra knyga „Merginos be ydų“

ISBN 9786090105160

Copyright©2007 by Alloy Entertainment and Sara Shepard

Published by arrangement with Rights People, London

I viršelio lėlės autorė – Tina Amantula

Viršelio šriftas – Peter Horridge

Viršelio nuotraukos – Ali Smith

© Vertimas į lietuvių kalbą, Sigitas Parulskis, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Sigitas Parulskis

Redaktorė Rita Markulienė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelį adaptavo Galina Talaiko

Maketavo Jurga Morkūnienė




Ar tau teko turėti draugą, kuris būtų pasikeitęs? Visiškai transformavęsis iš kai ko, ką tu maneisi pažįstanti, į kai ką... kita? Kalbu ne apie tavo draugužį iš vaikų darželio, kuris užaugo nerangus ir spuoguotas, ar draugę iš stovyklos, kuriai neturi ko pasakyti, kai ji atvažiuoja tavęs aplankyti per Kalėdų atostogas. Ne. Kalbu apie tavo sielos draugę. Merginą, apie kurią tu viską žinai. Kuri viską žino apie tave. Vieną dieną ji pasikeičia ir tampa visiškai kitu asmeniu.

Ką gi, tai atsitiko. Tai atsitiko Rouzvude.




Skiriama ELEI




Pažvelk ir suprasi – jeigu neieškosi, tai ir nesurasi. 

SOFOKLIS


Būk savo draugams artimesnė...



Ar tau teko turėti draugą, kuris būtų pasikeitęs? Visiškai transformavęsis iš kai ko, ką tu maneisi pažįstanti, į kai ką... kita? Kalbu ne apie tavo vaikiną iš vaikų darželio, kuris užaugo nerangus ir spuoguotas, ar draugę iš stovyklos, kuriai neturi ko pasakyti, kai ji atvažiuoja tavęs aplankyti per Kalėdų atostogas, ir net ne apie merginą iš tavo gaujos, kuri staiga atsiskiria nuo grupės ir virsta gote ar viena tų į užsienį studijuoti važiuojančių moksliukių. Ne. Kalbu apie tavo sielos draugę. Merginą, apie kurią tu viską žinai. Kuri viską žino apie tave. Vieną dieną ji pasikeičia ir tampa visiškai kitu asmeniu.

Ką gi, taip atsitinka. Tai atsitiko Rouzvude.

– Arija, pažiūrėk. Tavo veidas bus štai toks. – Spenserė Hastings išvyniojo oranžinį ledinuką ant pagaliuko ir įsikišo į burną. Ji pavaizdavo žvairą girto pirato veidą, į kurį neva buvo panaši jos geriausia draugė Arija Montgomeri, bandanti sureguliuoti „Sony“ kamerą.

– Kalbi kaip mano mama, Spense, – nusijuokė Emilija Filds, pasitaisydama sportinius marškinėlius, ant kurių buvo nupieštas viščiukas su plaukimo akiniais ir užrašyta: „Viščiukas pasirengęs plaukti! Trūksta tik vandens!“ Jos draugės uždraudė jai vilkėti kvailais plaukimo marškinėliais – „Kvailelis pasiruošęs plaukti! Trūksta tik nevykėlio!“ – pajuokavo Elison Dilaurentis, kai įėjo Emilija.

– Ir tavo mama tą patį sako? – paklausė Hana Marin, numesdama žalią ledinuko kotelį. Hana visuomet valgo greičiau už kitus. – „Tavo veidas bus štai toks“ , – pamėgdžiojo jinai.

Elison nužvelgė Haną nuo galvos ligi kojų ir sukikeno.

– Mama turėtų tave perspėti, kad tavo subinė bus štai tokia.

Hanos veidas paniuro, ji trūktelėjo žemyn dryžuotus rožinius ir baltus marškinėlius, kuriuos pasiskolino iš Elės, bet jie vis tiek kėlėsi aukštyn, atidengdami baltą pilvo rėžį. Elison patapšnojo šlepete Hanai per blauzdą.

– Juokauju.

Vieną gegužės penktadienio vakarą prieš pat pasibaigiant mokslo metams septintokės ir geriausios draugės Elison, Hana, Spenserė, Arija ir Emilija susirinko Spenserės namų svetainėje, dekoruotoje pliušu. Jos turėjo dėžę ledinukų, didelį vyšnių ir vanilės skonio gėrimo „Diet Dr. Pepper“, o jų telefonai gulėjo išskleisti ant kavos stalelio. Prieš mėnesį Elė atėjo į mokyklą su naujutėlaičiu sulenkiamu „LG“ telefonu, ir visos draugės tą pačią dieną nulėkė įsigyti tokių pat. Jie visi buvo įdėti į rožinės odos dėklus, kad būtų visiškai tokie pat kaip Elės, visi, išskyrus Arijos, kurios dėklas buvo iš rožinio moherio. Jinai nusimezgė jį pati.

Arija pajudino kameros svirtelę pirmyn ir atgal, kad pakeistų vaizdo mastelį.

– Beje, mano veidas nebus toks. Aš susikaupusi, nes noriu sureguliuoti aparatą. Tai ateinančioms kartoms. Kai mes būsime garsios.

– Ką gi, visos žinome, kad aš tikrai būsiu garsi. – Elison atlošė atgal pečius ir pasuko galvą į šoną, kad paryškintų savo gulbės kaklą.

– O kodėl tu būsi garsi? – šūktelėjo Spenserė gal kiek priekabiau, nei ketino.

– Ketinu rengti TV laidą. Būsiu nuovokesnė, mielesnė Paris Hilton.

Spenserė prunkštelėjo. Tačiau Emilija pritariamai sučiaupė blyškias lūpas, o Hana visiškai įsitikinusi linktelėjo. Tai buvo Elė. Ji nepasiliks ilgai čia, Pensilvanijos valstijoje, Rouzvude. Žinoma, Rouzvudas daugeliu atžvilgių žavus – jo gyventojai atrodė kaip statistai žurnalo „Miestas ir kaimas“ nuotraukai, – bet jie visi žinojo, kad Elei lemta siekti daugiau.

Elė prieš pusantrų metų ištraukė jas iš užmaršties, leidusi tapti geriausiomis jos draugėmis. Su Ele jos virto tikromis privačios Rouzvudo mokyklos, kurią visos lankė, merginomis. Dabar jos įgavo galių – spręsdavo, kas yra kietas, kas ne, galėjo surengti šauniausius vakarėlius, išsirinkti geriausias vietas klasėje, kandidatuoti į moksleivių valdybą ir surinkti triuškinančią balsų daugumą. Na, pastarasis dalykas taikomas tiktai Spenserei. Išskyrus keletą smulkmenų ir netyčia apakintą Dženą Kavano, apie kurią jos kiek įmanydamos stengėsi negalvoti, jų gyvenimas iš pakenčiamo virto tobulu.

– O jeigu mes nufilmuotume pokalbių laidą? – pasiūlė Arija. Draugių rate ji save laikė filmų kūrėja – vienas iš daugelio dalykų, kurių ji norėjo suaugusi, buvo tapti antruoju Žanu Luku Godaru, sunkiai suprantamu prancūzų režisieriumi. – Ele, tu įžymybė. O tu, Spensere, ją klausinėji.

– Aš būsiu grimuotoja, – pasisiūlė Hana, rausdamasi savo kuprinėje ir ieškodama taškuoto vinilplastikinio makiažo krepšelio.

– Aš tvarkysiu plaukus. – Emilija nubraukė už ausų savo rausvai šviesius trumpai kirptus plaukus ir prišoko prie Elės. – Tavo plaukai nuostabūs, chérie , – pasakė ji Elei su dirbtiniu prancūzišku akcentu.

Elė išsitraukė iš burnos ledinuką.

– Argi chérie  nereiškia „mylimoji“?

Merginos ėmė juoktis, o Emilija išblyško.

– Ne, tai būtų petite amie . – Pastaruoju metu Ema labai jautriai reaguodavo, kai Elė šaipydavosi iš jos. Ji niekad prie to nepriprato.

– Gerai, – pasakė Arija, patikrinusi, ar gerai nustatyta kamera. – Ar jūs pasiruošusios?

Spenserė šleptelėjo ant sofos ir užsidėjo ant galvos nuo Naujųjų metų vakarėlio likusią tiarą su netikrais briliantais. Ji dėvėjo karūną visą vakarą.

– Tu negali būti su ja, – šūktelėjo Elė.

– Kodėl ne? – pasitaisė karūną Spenserė.

– Todėl. Nes princesė esu aš.

– Kodėl princesė visą laiką būni tu? – tyliai sumurmėjo Spenserė. Kitų mergaičių veidais nuvilnijo nerimas. Spenserė ir Elė nesutarė, ir niekas nežinojo kodėl.

Elės mobilusis sumekeno. Ji paėmė jį, atlenkė ir pakreipė į šalį, kad niekas negalėtų pamatyti.

– Kaip miela. – Jos pirštai ėmė lakstyti po klaviatūrą.

– Kam tu rašai? – paklausė Emilija trapiu, plonu balsu.

– Negaliu pasakyti. Atsiprašau. – Elė net nepakėlė akių.

– Tu negali pasakyti? – pasipiktino Spenserė. – Kaip su­prasti – negali pasakyti?

Elė žvilgtelėjo į ją.

– Atleisk, princese. Tu neprivalai žinoti visko. – Elė sulenkė telefoną ir padėjo jį ant odinės sofos. – Arija, dar nefilmuok. Einu į tualetą. – Ji išlėkė iš Spenserės svetainės į koridorių, o pakeliui dar įmetė į šiukšlių dėžę savo ledinuko lazdelę.

Kai jos išgirdo uždaromas tualeto duris, Spenserė prabilo pirmoji.

– Ar jums kartais nekyla noras ją užmušti?

Mergaitės krūptelėjo. Jos niekad nesakydavo apie Elę nieko blogo. Tai būtų tokia pat šventvagystė, kaip sudeginti Rouzvudo mokyklos vėliavą ar pripažinti, kad Džonis Depas nėra žavus – kad iš tiesų jis senas ir baisus.

Žinoma, viduje jos jautėsi kiek kitaip. Šį pavasarį Elė retai būdavo su jomis. Ji susidraugavo su vidurinės mokyklos mergaitėmis iš jaunių lauko riedulio komandos ir niekad nekviesdavo Arijos, Spenserės ar Hanos prisijungti prie jų per pietus ar kartu nueiti į „King James“ prekybos ir pramogų centrą.

Be to, Elė turėjo paslapčių. Slaptų žinučių, slaptų telefono skambučių, slaptų pakikenimų, apie kuriuos nieko joms nesakydavo. Kartais jos matydavo savo kompiuterių ekranuose, kad Elė yra prisijungusi, bet kai mėgindavo susisiekti vietiniu ryšiu, ji neatsakydavo. Jos apnuogindavo Elei savo sielas – sakydavo jai tai, apie ką niekad neprasitardavo kitiems, pasakodavo dalykus, apie kuriuos ničniekas daugiau neturėtų žinoti – ir jos tikėjosi to paties iš Elės. Argi prieš metus, po to baisaus atsitikimo su Džena, Elė nepažadėjo joms visoms, kad jos nebeturės tarpusavyje jokių paslapčių ligi pat gyvenimo galo?

Mergaitės negalėjo pakęsti minties, kad ir aštuntoje klasėje viskas klostysis kaip dabar. Tačiau tai nereiškė, kad jos nekentė Elės.

Arija apvyniojo sau aplink pirštą ilgą juodų plaukų sruogą ir nervingai nusijuokė.

– Nebent užmušti ją dėl to, kad ji per žavi. – Ji spustelėjo mygtuką ir įjungė kamerą.

– Ir dėl to, kad ji vilki nulinį dydį, – pridūrė Hana.

– Aš tai ir turėjau galvoje. – Spenserė žvilgtelėjo į Elės telefoną, įspraustą tarp dviejų sofos pagalvėlių. – Ar norit perskaityti jos žinutes?

– Aš noriu, – sušnabždėjo Hana.

Emilija pakilo nuo sofos atramos rankoms.

– Aš nežinau... – Ji pamažu ėmė slinkti tolyn nuo Elės telefono, tarsi net buvimas šalia jau būtų nusikalstamas.

Spenserė paėmė Elės telefoną. Ji smalsiai žvilgtelėjo į tuščią ekranėlį.

– Nagi. Nenorite sužinoti, kas jai rašo?

– Tai turbūt tik Keitė, – sušnabždėjo Emilija, turėdama omenyje vieną iš Elės komandos draugių. – Spensere, tu turėtum padėt jį atgal.

Arija nuėmė kamerą nuo trikojo ir nuėjo prie Spenserės.

– Nagi, paskaitykim.

Jos susispietė aplinkui. Spenserė atlenkė telefoną ir spustelėjo mygtuką.

– Užrakintas.

– Ar žinot slaptažodį? – paklausė Arija nesiliaudama filmuoti.

– Pamėginkim jos gimimo dieną, – sušnabždėjo Hana. Ji paėmė iš Spenserės telefoną ir pabaksnojo į skaičius. Ekranas liko koks buvęs. – Ką daryti dabar?

Merginos išgirdo Elės balsą jos dar nepamačiusios.

– Ei, ką jūs darote?

Spenserė numetė Elės telefoną atgal ant sofos. Hana taip staigiai atšoko, kad net trenkėsi blauzda į kavos stalelį.

Elė įžengė pro kambario duris suraukusi antakius.

– Ar jūs tikrinote mano telefoną?

– Žinoma, ne! – šūktelėjo Hana.

– Taip, tikrinome, – prisipažino Emilija sėdėdama ant sofos, tada staigiai atsistojo. Arija piktai į ją dėbtelėjo ir vėl pasislėpė už kameros objektyvo.

Tačiau Elė nebekreipė į jas dėmesio. Iš garažo į Hastingsų virtuvę įžengė vyresnioji Spenserės sesuo Melisa, vidurinės mokyklos abiturientė. Jai ant riešo kabojo maisto išsineštinai krepšys iš „Otto“ restorano netoliese. Ją lydėjo jos puikusis vaikinas Ijanas. Elė atsitiesė. Spenserė perbraukė delnais per savo pilkšvus šviesius plaukus ir pasitaisė tiarą.

Ijanas įėjo į bendrąjį kambarį.

– Sveikutės, merginos.

– Labas, – garsiai atsakė Spenserė. – Kaip laikaisi, Ijanai?

– Puikiai. – Ijanas nusišypsojo Spenserei. – Žavi karūna.

– Ačiū! – koketiškai sumirksėjo Spenserė.

Elė pavartė akis.

– Būk šiek tiek subtilesnė, – tyliai išdainavo ji.

Tačiau buvo sunku neįsimylėti Ijano. Šviesūs garbanoti plaukai, puikūs balti dantys ir kerinčios mėlynos akys, ir nė viena iš jų negalėjo užmiršti neseniai vykusių futbolo varžybų, kai jis persirengė marškinėlius ir bent penketą nuostabių sekundžių jos matė apnuogintą jo krūtinę. Buvo beveik visuotinai pripažįstama, kad Melisa neverta jo žavesio, nes ji siaubingai skrupulinga ir elgiasi labiau kaip Spenserės mama ponia Hastings.

Ijanas klestelėjo ant sofos krašto greta Elės.

– Na, merginos, ir ką jūs čia veikiate?

– Ak, nieko ypatingo, – atsakė Arija, reguliuodama kameros objektyvą. – Kuriame laidą.

– Laidą? – nušvito Ijanas. – Ar galėčiau ir aš dalyvauti?

– Žinoma, – paskubom atsakė Spenserė. Ji taip pat šleptelėjo ant sofos greta jo.

Ijanas išsišiepė į kamerą.

– Na, ir ką turiu daryti?

– Tai pokalbių laida, – paaiškino Spenserė. Ji žvilgtelėjo į Elę, tikrindama jos reakciją, bet Elė nieko nesakė. – Aš vedėja. Judu su Ele esate mano svečiai. Tave paklausiu pirmą.

Elė sarkastiškai sušnarpštė ir Spenserės skruostai tapo tokie pat rožiniai kaip ir jos „Ralph Lauren“ marškinėliai. Ijanas į tai nekreipė dėmesio.

– Gerai. Pradėkim pokalbį.

Spenserė atsisėdo ant sofos tiesi, sukryžiavusi raumeningas kojas, kaip tai daro pokalbių laidų vedėjos. Ji paėmė rožinį Hanos karaokės aparato mikrofoną ir laikė jį sau prie smakro.

– Sveiki atvykę į Spenserės Hastings laidą. Pirmas mano klausimas...

– Paklausk, kas iš Rouzvudo mokytojų jam labiausiai patinka! – šūktelėjo Arija.

Elė išdidžiai krestelėjo galvą. Jos mėlynos akys žybtelėjo.

– Geras klausimas, Arija. Turėtum paklausti, ar jis norėtų glamonėtis su kuria nors savo mokytoja. Tuščioje automobilių stovėjimo aikštelėje.

Arija net išsižiojo. Hana ir Emilija, stovėjusios prie komodos, sutrikusios žvilgtelėjo viena į kitą.

– Visos mano mokytojos baidyklės, – lėtai ištarė Ijanas, nesuprasdamas, kas čia vyksta.

– Ijanai, prašau, ar gali man padėti? – Melisa virtuvėje kažką tarškino.

– Minutėlę, – atsakė Ijanas.

– Ijanai. – Melisos balsas skambėjo irzliai.

– Aš irgi noriu paklausti. – Spenserė nubraukė savo ilgus šviesius plaukus už ausų. Jai patiko, kad Ijanas joms skiria daugiau dėmesio nei Melisai. – Kokios dovanos norėtum mokyklos baigimo proga?

– Ijanai, – pašaukė Melisa sukandusi dantis, ir Spenserė žvilgtelėjo pro atviras dvivėres duris į virtuvėje esančią seserį. Šaldytuvo šviesa metė ant jos veido šešėlį. – Man. Reikia. Pagalbos.

– Lengvas klausimas, – atsakė Ijanas, nekreipdamas į ją dėmesio. – Norėčiau fiksuoto šuolio pamokos.

– Fiksuoto šuolio? – nustebo Arija. – Kas tai?

– Šuolis su parašiutu nuo pastato stogo, – paaiškino Ijanas.

Ijanui pasakojant istoriją apie Hanterį Kvinaną, su parašiutu nuo stogo šokusį draugą, merginos godžiai palinko prie jo. Arija nukreipė kameros objektyvą į apatinį Ijano žandikaulį, kuris atrodė lyg iškirstas iš akmens. Jos žvilgsnis kryptelėjo į Elę. Ji sėdėjo prie Ijano, spoksodama į vieną tašką. Ar Elė nuobodžiavo? Ko gero, ji turėjo įdomesnių užsiėmimų – ta žinutė turbūt buvo susijusi su jos nuostabiomis vyresnėmis draugėmis ir jų planais.

Arija dar sykį žvilgtelėjo į Elės mobilųjį telefoną ant sofos pagalvėlės prie jos rankos. Ką jinai slėpė nuo draugių? Ką ji sumanė?

„Ar jums kartais nekyla noras jos užmušti?“ – šmėstelėjo Arijos galvoje Spenserės klausimas vis dar tebepostringaujant Ijanui. Giliai širdyje ji žinojo, kad visos panašiai jautėsi. Būtų geriau, jeigu Elė tiesiog... dingtų ir joms nebereiktų sekioti jai iš paskos.

– Taigi Hanteris sakė, kad šokdamas nuo stogo jis patyrė didžiausią jausmų antplūdį, – baigė pasakojimą Ijanas. – Tai buvo geriau už bet ką. Net ir už seksą.

– Ijanai, – perspėjo Melisa.

– Skamba neįtikėtinai. – Spenserė žvilgtelėjo į Elę, sėdinčią kitapus Ijano. – Ar ne?

– Taip. – Elė atrodė apsnūdusi, tarsi apimta transo būsenos. – Neįtikėtinai.

Likusi savaitės dalis buvo chaotiška: baigiamieji egzaminai, vakarėlių planavimas, vakarojimai drauge ir vėl kylanti tarpusavio įtampa. O paskui, paskutinę septintos klasės mokslo metų dieną, Elė pradingo. Dingo, ir viskas. Vieną akimirką ji buvo čia, o kitą... išnyko.

Policininkai naršė Rouzvudą, ieškodami įkalčių. Jie atskirai apklausė keturias drauges, norėdami išsiaiškinti, ar Elė elgėsi keistai, o gal neseniai atsitiko kas nors neįprasto. Jos ilgai ir sunkiai suko galvas. Naktis, kai ji pradingo, buvo keista – jinai hipnotizavo jas ir išbėgo iš svirno, susipykusi su Spensere dėl žaliuzių, ir tiesiog... niekad nebegrįžo. Ar buvo dar kokių nors keistų vakarų? Jos svarstė apie tą vakarą, kai bandė perskaityti Elės žinutes, bet neilgai – po to, kai Ijanas ir Melisa išėjo, Elė atsipeikėjo iš transo būsenos. Jos surengė šokių konkursą ir žaidė su Hanos karaokės aparatu. Paslaptingos žinutės Elės telefone buvo užmirštos.

Taip pat policininkai klausinėjo, ar kas nors iš Elės pažįstamų norėjo ją įskaudinti. Hana, Arija ir Emilija galvojo apie tą patį: „Ar jums kartais nekyla noras jos užmušti?“  – tą vakarą leptelėjo Spenserė. Bet ne. Ji tiktai juokavo. Nejaugi ne?

– Niekas nenorėjo nuskriausti Elės, – pasakė Emilija, stengdamasi atsikratyti ją slegiančio nerimo.

– Tikrai ne, – atsakė ir apklausiama Arija, sukdama akis į šalį nuo apkūnaus policininko, sėdinčio šalia ant verandoje kabančių sūpynių.

– Nemanau, kad tai būtų tiesa, – pasakė ir Hana, sukinėdama ant riešo mėlyną iš virvelių nupintą apyrankę, kurią visoms joms padarė Elė po atsitikimo su Džena. – Elė artimai bendravo ne su daugeliu žmonių. Tiktai su mumis. Ir mes ją be galo mylėjome.

Žinoma, atrodė, kad Spenserė pykstasi su Ele. Bet argi iš tiesų giliai širdyje jos visos nepyko ant jos? Elė buvo tobula – graži, protinga, seksuali, žavi – ir nuolat jas mulkino. Galbūt jos nekentė Elės už tai. Tačiau tai nereiškė, kad kuri nors norėjo ją nužudyti.

Vis dėlto nuostabu, kad kartais ko nors nematai. Net jeigu tai tiesiai tau prieš nosį.


1

Sunkus Spenserės darbas duoda rezultatų



Pirmadienį, pusę septintos ryto, Spenserė Hastings turėjo dar miegoti. Tačiau ji jau sėdėjo mėlynai ir žaliai dažytame psichoterapeuto laukiamajame. Jautėsi taip, lyg būtų uždaryta į akvariumą. Jos vyresnioji sesuo Melisa sėdėjo priešais ant smaragdinio fotelio. Ji pakėlė akis nuo vadovėlio „Augančių rinkų pagrindai“ – Melisa studijavo verslo administravimą Pensilvanijos universitete – ir motiniškai nusišypsojo Spenserei.

– Man gerokai pašviesėjo, kai pradėjau lankytis pas daktarę Evans, – sumurkė Melisa. Ji turėjo eiti į kabinetą iš karto po Spenserės. – Tau ji patiks. Ji neįtikėtina.

„Žinoma, kad ji neįtikėtina“, – bjaurėdamasi pagalvojo Spenserė. Melisa visus, pasirengusius be pertraukos klausytis jos ištisą valandą, pripažintų esant nuostabius.

– Tačiau ji gali tau pasirodyti griežtoka, – perspėjo Melisa, užversdama knygą. – Ji tau pasakys tokių dalykų apie tave, kurių nenorėtum girdėti.

Spenserė pasimuistė ant kėdės.

– Man ne šešeri. Galiu priimti kritiką.

Melisa nežymiai kilstelėjo antakį, akivaizdžiai parodydama, kad ji dėl to nėra tikra. Spenserė prisidengė žurnalu „Filadel­fija“ ir vėl ėmė svarstyti, kodėl ji čia. Spenserės motina Veronika užsakė jai susitikimą su psichoterapeutu – Melisos psichoterapeutu – po to, kai buvo surasti nužudytos senos Spenserės draugės Elės Dilaurentis palaikai ir kai nusižudė Tobis Kavano. Spenserė įtarė, jog susitikimas buvo užsakytas ir dėl to, kad ji buvo užmezgusi santykius su Melisos vaikinu Vrenu. Vis dėlto Spenserei sekėsi puikiai. Tikrai. Argi apsilankymas pas pikčiausią jos priešą psichoterapeutą nepanašus į apsilankymą pas bjaurų merginų plastikos chirurgą? Spenserė būgštavo, kad po pirmojo vizito pas psichoterapeutą jos psichinės sveikatos ekvivalentas greičiausiai atitiks šlykščiai neproporcingus dirbtinius papus.

Tada atsivėrė kabineto durys ir pro jas iškišo galvą nedidukė šviesiaplaukė moteris vėžlio kiauto akiniais, juoda tunika ir juodomis kelnėmis.

– Spenserė? – paklausė moteris. – Aš daktarė Evans. Užeik.

Spenserė įėjo į daktarės Evans kabinetą, kuklų, šviesų ir, laimei, visai nepanašų į laukiamąjį. Ten buvo juoda odinė sofa ir pilkas zomšinis fotelis. Ant didelio rašomojo stalo stovėjo telefonas, gulėjo šūsnis kartoninių aplankų, chromo lempa išlenktu kotu ir vienas iš tų svyruojančių „geriančio paukščio“ žaisliukų, kuriuos mėgo gamtos mokslų mokytojas ponas Kraftas.

Daktarė Evans įsitaisė zomšiniame fotelyje ir ranka pakvietė Spenserę sėstis ant sofos.

– Taigi, – ištarė daktarė Evans, kai jiedvi įsikūrė patogiai, – daug girdėjau apie tave.

Spenserė suraukė nosį ir žvilgtelėjo laukiamojo pusėn.

– Spėju, kad iš Melisos?

– Iš tavo mamos. – Dr. Evans atsivertė pirmą raudono bloknoto puslapį. – Ji sako, kad tavo gyvenime nemažai sumaišties, ypač pastaruoju metu.

Spenserė spoksojo į stalo galą prie sofos. Ant jo buvo saldainių lėkštė, dėžutė „Kleenex“ servetėlių – o kaipgi kitaip – ir intelekto testas, žaidimas, kai tu kilnoji gaireles vieną per kitą, kol lieka tiktai viena laisva gairelė. Toks būdavo ir Dilaurenčių poilsio kambaryje; jiedvi su Ele abi išsprendė galvosūkį, nes abi buvo genialios.

– Manau, susidorosiu, – sumurmėjo jinai. – Na, aš nesu linkusi į savižudybę.

– Mirė artima draugė. Taip pat ir kaimynas. Turėtų būti sunku.

Spenserė atsirėmė galva į sofos atlošą ir pažvelgė aukštyn. Atrodė, tarsi nelygiai tinkuotos lubos būtų su spuogais. Ko gero, jai reikia su kuo nors pasišnekėti – neatrodė, kad galėtų su šeimos nariais pasikalbėti apie Elę, Tobį ar gąsdinančias žinutes, kurias ji gauna iš pikto sėlintojo, žinomo tiesiog kaip E. O jos senosios draugės vengė Spenserės nuo to laiko, kai ji prisipažino, kad Tobis jau seniai žino, jog tai jos apakino jo įseserę Dženą – šią paslaptį ji slėpė nuo jų ištisus trejus metus.

Tačiau po Tobio savižudybės jau praėjo trys savaitės ir beveik mėnuo prabėgo nuo to laiko, kai darbininkai atkasė Elės kūną. Ypač Spenserei padėjo su visu tuo susitvarkyti E išnykimas. Ji negavo žinučių nuo pat „Foxy“, didžiausio Rouzvudo labdaros vakarėlio. Iš pradžių E tyla Spenserę erzino – galbūt tai tik tyla prieš audrą, – tačiau laikui bėgant ji atsipalaidavo. Jos išpuoselėti nagai jau nebebuvo įsikirtę į delnus. Ji vėl pradėjo miegoti išjungusi stalinę lempą. Iš paskutinio matematikos testo ji gavo puikų įvertinimą, o referatas apie Platono „Respubliką“ buvo įvertintas labai gerai. Jos išsiskyrimas su Vrenu – šis metė ją dėl Melisos, ir toji savo ruožtu metė jį – jau nebelabai skaudino, ir šeimos gyvenimas grįžo į kasdienės rutinos vėžes. Netgi Melisos buvimas – ji gyveno tėvų namuose, kol nedidelė armija remontavo jos namą Filadelfijos centre – buvo daugiau ar mažiau pakenčiamas.

Galbūt košmaras baigėsi.

Spenserė pajudino kojų pirštus savo tamsiai geltonuose ožiuko odos aukštaauliuose. Net jeigu ji galėtų pasikalbėti su daktare Evans apie E, kilo keblus klausimas. Kam kalbėti apie E, jeigu E pradingo?

– Sunku, bet Elison buvo dingusi keletą metų. Aš pasikeičiau, – pagaliau ištarė Spenserė. Galbūt daktarė Evans supras, kad Spenserė neketina kalbėti, ir jų pokalbis pasibaigs anksčiau.

Daktarė Evans kažką užsirašė bloknote. Spenserė spėliojo ką.

– Taip pat girdėjau, kad judvi su seserimi nesutarėte dėl vaikino.

Spenserė pyktelėjo. Ji įsivaizdavo visiškai iškreiptą Melisos versiją apie išsiskyrimą su Vrenu – ten greičiausiai buvo Spenserė, lovoje laižanti plaktą grietinėlę nuo nuogo Vreno pilvo, ir Melisa, tuo metu bejėgiškai žiūrinti pro langą.

– Tikrai nieko rimto, – sumurmėjo jinai.

Dr. Evans nuleido pečius ir pažvelgė į ją taip, tarsi klaustų „tu juk neapgaudinėji manęs“, kaip tai darydavo motina.

– Iš pradžių jis buvo tavo sesers vaikinas, tiesa? O tu slapta susitikinėjai su juo?

Spenserė sukando dantis.

– Klausykit, aš žinau, tai buvo negerai, tiesa? Nereikia vėl pamokslauti.

Dr. Evans žiūrėjo į ją.

– Aš ir neketinu pamokslauti. Galbūt... – Ji įrėmė pirštą į skruostą. – Galbūt tu turėjai tam priežastį.

Spenserė išpūtė akis. Ar ji teisingai išgirdo – nejaugi daktarė Evans rimtai mano, kad Spenserė nebuvo šimtu procentų kalta? Gal vis dėlto šimtas septyniasdešimt penki doleriai per valandą ir nėra šventvagiška kaina už terapiją?

– Ar dabar tu būni su seserimi? – po pauzės paklausė daktarė Evans.

Spenserė ištiesė ranką ir iš saldainių lėkštelės paėmė „Hershey’s Kiss“. Ji susuko sidabrinį popierėlį ilga spirale, suspaudė foliją delne ir įsikišo saldainį į burną.

– Niekada. Nebent mes būname kartu su tėvais, bet tai nereiškia, kad Melisa šnekasi su manimi. Viskas, ką ji daro, tai giriasi tėvams savo laimėjimais ir beprotiškai nuobodžiu namo remontu. – Spenserė pažvelgė daktarei Evans į akis. – Manau, žinote, jog tėvai nupirko jai senamiestyje namą vien už tai, kad ji baigė koledžą.

– Žinau. – Daktarė Evans pakėlė rankas aukštyn ir dvi sidabrinės apyrankės nuslydo prie alkūnės. – Žavus dalykėlis.

Ir tada mirktelėjo.

Spenserė pajuto, kad jos širdis tuoj iššoks iš krūtinės. Akivaizdu, kad daktarei Evans nerūpėjo sizalio privalumai džiuto atžvilgiu. Taip .

Jos šnekėjo ir šnekėjo, o Spenserei vis labiau ir labiau tai patiko, ir tada daktarė Evans linktelėjo į virš jos stalo kabantį Salvadoro Dali tirpstančių laikrodžių stiliaus laikrodį, duodama suprasti, kad jų laikas baigėsi. Spenserė atsisveikino ir atidarė kabineto duris trindamasi galvą, tarsi psichoterapeutė būtų ją pravėrusi ir krapštinėjusi smegenis. Tiesą sakant, tai nebuvo tokia kančia, kaip ji tikėjosi.

Uždariusi kabineto duris ji atsisuko. Jos nuostabai, prie Melisos žalsvame fotelyje su aukšta atkalte sėdėjo mama ir skaitė žurnalą apie stilių „Pagrindinė linija“.

– Mama, – suraukė antakius Spenserė. – Ką tu čia veiki?

Veronika Hastings atrodė atvykusi tiesiai iš šeimos žirgyno arklidžių. Ji vilkėjo baltus „Petit Bateu“ marškinėlius trumpomis rankovėmis, aptemptus džinsus ir aukštaaulius jojimo batus. Jos plaukuose net matėsi šieno.

– Turiu naujienų, – ištarė jinai.

Ponios Hastings ir Melisos veidai buvo labai rimti. Spenserę apėmė bloga nuojauta. Kažkas mirė. Elės žudikas vėl ką nors nužudė. Arba E sugrįžo. „Prašau, tik ne tai“, – pagalvojo ji.

– Man skambino ponas Makadamas, – pasakė atsistodama ponia Hastings. Ponas Makadamas buvo Spenserės ekonomikos mokytojas. – Jis norėtų pasišnekėti apie keletą esė, kurias parašei prieš porą savaičių. – Ji žengtelėjo arčiau, jos kvepalai „Chanel Nr. 5“ sukuteno Spenserei nosį. – Spense, jis norėtų vieną iš jų nominuoti „Auksinei orchidėjai“.

Spenserė žengtelėjo atatupsta.

– „Auksinei orchidėjai“?

„Auksinė orchidėja“ buvo prestižiškiausias šalyje esė konkursas, vidurinių mokyklų „Oskaro“ atitikmuo. Jeigu ji nugalėtų, žurnalai „People“ ir „Time“ išspausdintų didelius straipsnius apie ją. Jeilio, Harvardo ir Stanfordo universitetai maldautų mokytis juose. Spenserė domėjosi „Auksinės orchidėjos“ laimėtojų sėkme, kaip kiti domėdavosi įžymybėmis. 1998-ųjų „Auksinės orchidėjos“ laimėtojas dabar dirbo vyriausiuoju labai žymaus madų žurnalo redaktoriumi. 1994-ųjų nugalėtojas kongresmenu tapo būdamas tik dvidešimt aštuonerių.

– Taip, – apsvaigusi išsišiepė motina.

– O Dieve, – Spenserei pasidarė silpna. Tačiau ne iš susijaudinimo, o iš baimės. Tos esė buvo ne jos – jos buvo Melisos. Spenserė vėlavo užbaigti užduotį ir E pasiūlė jai „pasiskolinti“ seną Melisos rašinį. Per pastarąsias keletą savaičių tiek daug visko įvyko, jai visai iš galvos išgaravo.

Spenserė susiraukė. Ponui Makadamui – arba Kalmarui, kaip visi jį vadino, – labai patiko Melisa, kai buvo jo mokinė. Kaip jis galėjo neprisiminti Melisos esė, ypač jeigu jos buvo tokios geros?

Motina sugriebė Spenserės ranką, ši krūptelėjo – motinos rankos visą laiką būdavo šaltos kaip lavono.

– Spensere, mes tavimi labai didžiuojamės!

Spenserė negalėjo suvaldyti veido raumenų. Reikėjo tuojau pat prisipažinti, kad neįklimptų dar giliau.

– Mama, aš negaliu...

Tačiau ponia Hastings nesiklausė.

– Aš jau paskambinau Džordanai iš „Filadelfijos sergėtojo“. Prisimeni Džordaną? Ji mūsų žirgyne mokėsi jodinėti. Šiaip ar taip, ji labai susidomėjo. Dar niekas iš šių vietų nebuvo nominuotas. Ji nori parašyti apie tave straipsnį!

Spenserė sumirkčiojo. Visi skaito laikraštį „Filadelfijos sergėtojas“.

– Dėl pokalbio ir fotosesijos jau sutarta, – tarškėjo ponia Hastings, pakėlusi savo didžiulę gelsvą „Tod“ rankinę ir žvangindama automobilio raktais. – Trečiadienį prieš pamokas. Jie atsiųs stilistą. Neabejoju, kad Eri padarys tau puikią šukuoseną.

Spenserė bijojo pažvelgti mamai į akis, todėl spoksojo į laukiamojo skaitalų asortimentą – čia buvo „New Yorkers“ ir „Economists“, ir didelė pasakų knyga, padėta ant „Dubble Bubble“ kibirėlio su lego kaladėlėmis. Ji negalėjo dabar pasakyti mamai apie pavogtą rašinį – tik ne dabar. Be to, tai dar nereiškė, kad jinai laimės „Auksinę orchidėją“. Nominuoti šimtai žmonių iš geriausių visos šalies mokyklų. Ko gero, ji neįveiktų nė pirmojo etapo.

– Puiku, – burbtelėjo jinai.

Mama išdidžiai išėjo pro duris. Spenserė vis dar negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo vilko, nupiešto ant pasakų knygos. Būdama maža turėjo tokią pat. Vilkas dėvėjo moterišką chalatą ir kyką ir šnairavo į naivią šviesiaplaukę Raudonkepuraitę. Tas vaizdas jai sapnuodavosi košmaruose.

Melisa krenkštelėjo. Kai Spenserė pakėlė akis, Melisa spoksojo į ją.

– Sveikinu, Spense, – ramiai ištarė Melisa. – „Auksinė orchidėja“. Čia tai bent.

– Ačiū, – tarstelėjo Spenserė. Melisos veide šmėstelėjo klaikiai pažįstama išraiška. Ir tada Spenserė suprato: Melisa atrodo lygiai kaip didelis piktas vilkas.


2

Dar vie


убрать рекламу




убрать рекламу



na seksualumo persmelkta anglų kalbos pamoka



Kai pirmadienio rytą Arija Montgomer atsisėdo anglų kalbos kabinete, pro atvirą langą oras dvelktelėjo lietumi. Vietinio radijo garsiakalbis sutraškėjo ir visa klasė sužiuro į nedidelę garso kolonėlę palubėje.

– Sveiki, mokiniai! Kalba Spenserė Hastings, vienuoliktos klasės viceprezidentė! – Spenserės balsas skambėjo aiškiai ir garsiai. Ji kalbėjo žvaliai ir užtikrintai, tarsi būtų lankiusi raiškiojo kalbėjimo kursus. – Noriu visiems priminti, kad Rouzvudo vidurinės mokyklos „Kūjarykliai“ rytoj plaukimo varžybose susirungs su Drurio mokyklos „Elektriniais unguriais“. Tai svarbiausias sezono susitikimas, taigi parodykim šiek tiek entuziazmo ir ateikim palaikyti mūsų komandos! – Balsas trumpam nutilo. – Valio!

Keli mokiniai prunkštelėjo. Ariją nukrėtė nemalonus drebulys. Nepaisydama visko, kas nutiko – Elison nužudymas, Tobio savižudybė, E, – Spenserė buvo visų įmanomų klubų prezidentė arba viceprezidentė. Tačiau Arijai Spenserės energingumas atrodė... netikras. Ji pažinojo visai kitokią Spenserę, apie kurią kiti nė nenumanė. Spenserė keletą metų žinojo, jog Elė šantažavo Tobį, kad šis tylėtų dėl Dženos nelaimės, ir Arija negalėjo jai atleisti už šios pavojingos paslapties slėpimą nuo savo draugių.

– Gerai, mokiniai, – pasakė Ezra Fitsas, Arijos anglų kalbos mokytojas. Ant lentos kampuotomis spausdintinėmis raidėmis jis užrašė pavadinimą „Purpurinė raidė“ ir kelis kartus jį pabraukė.

– Natanielio Hotorno šedevre Estera Prin apgaudinėja savo vyrą, ir miestelio gyventojai verčia ją ant krūtinės nešioti didelę raudoną gėdingą raidę P, kuri primintų, ką ji padarė. – Fitsas atsisuko nuo lentos ir stumtelėjo savo kvadratinius akinius nuožulnia nosimi arčiau akių. – Ar kas nors gali prisiminti kitas istorijas apie malonės praradimą? Apie žmones, kurie pajuokiami arba atstumiami dėl savo klaidų?

Noelis Kanas pakėlė ranką, ir jo laikrodis „Rolex“ nuslydo žemyn.

– O kaip ta šou „Realiame pasaulyje“ serija, kur kambariokai išbalsuoja trenktą merginą?

Mokiniai nusijuokė, ponas Fitsas atrodė suglumęs.

– Klausykit, čia turėtų būti sustiprintas anglų kalbos kursas. – Ponas Fitsas pasisuko į tą eilę, kur sėdėjo Arija. – Arija? Ką tu manai? Turi minčių?

Arija tylėjo. Jos gyvenimas buvo geras pavyzdys. Visai neseniai jų šeima darniai gyveno Islandijoje, Elison oficialiai nebuvo mirusi, ir E neegzistavo. Ir tada, prieš šešias savaites susiklosčius bjaurioms aplinkybėms, Arija grįžo į Rouzvudo mokyklą, po betono plokšte už Elison senojo namo buvo rastas jos kūnas, o E išplepėjo didžiausią Montgomerių šeimos paslaptį: kad Arijos tėvas Baironas su savo studente apgaudinėja jos motiną Elą. Ši žinia smarkiai sukrėtė Elą ir ji tuojau pat ištrenkė Baironą lauk. Ela taip pat neapsidžiaugė sužinojusi, kad Arija nuo jos trejus metus slėpė Bairono paslaptį. Nuo tada motinos ir dukros santykiai nebuvo labai šilti ir malonūs.

Žinoma, galėjo būti ir blogiau. Jau tris savaites Arija negauna jokių žinučių iš E. Nors Baironas dabar lyg ir gyvena su Meridite, bent jau motina pagaliau pradėjo kalbėtis su Arija. Ir ateiviai dar neapsilankė Rouzvude, nors po visų tų keistų dalykų, kurie atsitiko šiame mieste, Arija nenustebtų, jeigu jie netrukus atskristų.

– Arija? – paragino ponas Fitsas. – Gali ką nors pasiūlyt?

Meisonas Bajersas pasišovė pagelbėti Arijai.

– O kaip Adomas su Ieva ir ta gyvatė?

– Puiku, – išsiblaškęs burbtelėjo ponas Fitsas. Prieš nuslysdamas į šalį, jo žvilgsnis stabtelėjo ties Arija. Merginą persmelkė dilgsintis karštis. Ji glamonėjosi su ponu Fitsu – Ezra – koledžo bare „Snookers“, ir tik paskui paaiškėjo, kad jis bus naujasis jos anglų kalbos mokytojas. Santykius nutraukė jis, paskui Arija sužinojo, kad jis turi merginą Niujorke. Tačiau jinai nepavydėjo. Jai puikiai sekėsi su naujuoju vaikinu Šonu Ekardu, maloniu, švelniu ir, laimei, dar ir žaviu.

Be to, Ezra buvo geriausias anglų kalbos mokytojas, kokį Arijai teko turėti. Per mėnesį nuo mokslo metų pradžios jis uždavė perskaityti keturias puikias knygas ir pastatė skečą pagal Edvardo Olbio pjesę „Smėlio dėžė“. Dabar mokiniai ruošėsi kurti „Medėjos“, graikiškos pjesės, kurioje motina nužudo savo vaikus, interpretaciją „Nusivylusių namų šeimininkių“ stiliumi. Ezra norėjo, kad jie mąstytų nešabloniškai, o tai buvo Arijos pliusas. Dabar bendraklasis Noelis Kanas, užuot ją vadinęs Suomija, davė Arijai kitą pravardę – Pataikūnė. Ji džiaugėsi vėl pasinėrusi į mokslus ir kartais beveik užmiršdavo, kad buvo įsivėlusi į komplikuotus santykius su Ezra.

Žinoma, tik tol, kol Ezra jai kreivai šyptelėjo. Paskui nebegalėjo sutramdyti susijaudinimo. Tiesa, jaudinosi nesmarkiai.

Hana Marin, sėdėjusi tiesiai prieš Ariją, pakėlė ranką.

– O kaip ta knyga, kur dvi merginos yra geriausios draugės, bet paskui visai netikėtai viena geriausia draugė tampa labai bloga ir pavagia iš kitos vaikiną?

Ezra pasikasė galvą.

– Atsiprašau... Ko gero, neskaičiau šios knygos.

Arija sugniaužė kumščius. Ji žinojo, ką turi omenyje Hana.

– Paskutinį sykį kartoju, Hana, aš nevogiau iš tavęs Šono! Judu jau. Buvote. Išsiskyrę!

Per klasę nusirito juoko banga. Hanos pečiai sustingo.

– Kai kas per daug egocentriškas, – sumurmėjo jinai Arijai neatsisukdama. – Kas sakė, kad kalbu apie tave?

Bet Arija žinojo, kad ji kalbėjo apie ją. Grįžusi iš Islandijos Arija labai nustebo pamačiusi, kad Hana iš putlios, nerangios Elės patarnautojos virto liekna, gražia, garsių dizainerių drabužiais vilkinčia deive. Atrodė, kad Hana turi viską, ko nori: jinai ir jos geriausia draugė Mona Vanderval – taip pat buvusi nevėkšla – diktavo savo taisykles mokykloje, ir Hana netgi buvo nusigriebusi Šoną Ekardą, vaikiną, apie kurį Arija svajojo nuo šeštos klasės. Šioji pradėjo susitikinėti su Šonu tiktai tada, kai jau pasigirdo šnekų, kad Hana jį metė. Tačiau jinai greitai sužinojo, kad viskas kitaip.

Arija tikėjosi, kad ji ir jos senosios draugės galėtų vėl artimai bendrauti, ypač po to, kai visos pradėjo gauti žinutes iš E. Tačiau dabar jos net nesikalbėjo – viskas atrodė taip pat, kaip ir tomis sunkiomis, neramiomis savaitėmis pradingus Elei. Arija joms net nepasakė, ką E padarė jos šeimai. Vienintelė iš buvusių geriausių draugių, su kuria Arija dar bendravo, buvo Emilija Filds – bet joms kalbantis Emilija dažniausiai verkšlendavo dėl to, kokia ji jaučiasi kalta dėl Tobio mirties, kol Arija imdavo tvirtinti, kad tai ne jos kaltė.

– Na, ką gi, – ištarė Ezra, dėdamas „Purpurinės raidės“ knygas ant priekinių suolų, kad mokiniai jas siųstų toliau, – norėčiau, kad visi perskaitytumėte nuo pirmojo iki penktojo skyriaus ir parašytumėte trijų puslapių esė bet kokia tema iš knygos pradžios iki penktadienio, sutarėm?

Mokiniai sudejavo ir pradėjo kalbėtis. Arija įsikišo savo knygos egzempliorių į medžiaginį krepšį. Hana pasilenkė pasiimti savo rankinės nuo grindų. Arija palietė ploną, blyškią Hanos ranką.

– Klausyk, aš atsiprašau. Tikrai.

Hana atitraukė ranką, suspaudė lūpas ir netarusi nė žodžio įbruko „Purpurinę raidę“ į rankinę. Knyga nenorėjo lįsti, ir jinai nervingai suniurnėjo.

Per kolonėlę suskambo klasikinė muzika, paskelbdama, kad pamoka baigėsi. Hana pašoko nuo savo kėdės, tarsi ta būtų pradėjusi degti. Arija pakilo lėtai, įkišo į rankinę savo rašiklį ir bloknotą ir patraukė durų link.

– Arija.

Ji atsisuko. Ezra stovėjo atsirėmęs į ąžuolinį stalą, apiplyšusį karamelinės spalvos odinį portfelį laikė prispaudęs prie klubo.

– Viskas gerai? – paklausė jis.

– Atsiprašau dėl to, kas įvyko, – pasakė jinai. – Mudvi su Hana dėl kai ko nesutariame. Daugiau tai nepasikartos.

– Nieko baisaus. – Ezra pastatė ant stalo arbatos puodelį. – O visa kita gerai?

Arija prikando lūpą svarstydama, ar pasakoti jam, kas vyksta. Bet kodėl turėtų? Kiek žinojo, jisai buvo toks pat nepatikimas kaip ir jos tėvas. Jeigu jis tikrai turėjo merginą Niujorke, vadinasi, apgaudinėjo ją glamonėdamasis su Arija.

– Viskas nuostabu, – atsakė ji.

– Gerai. Tau puikiai sekasi mokytis. – Jis šyptelėjo, parodydamas du žavingai vienas ant kito užeinančius apatinius dantis.

– Taip, man patinka, – pasakė ji, žengtelėjusi durų link. Tačiau statant koją labai aukštas jos bato kulnas staiga kryptelėjo ir ji pasviro į Ezros stalo pusę. Ezra sugriebė ją už liemens ir padėjo atgauti pusiausvyrą... ir trumpam prigludo prie jos. Jo kūnas buvo šiltas ir jaukus, jis skaniai kvepėjo malta aitriąja paprika, cigaretėmis ir senomis knygomis.

Arija greitai atšoko nuo jo.

– Viskas gerai? – paklausė Ezra.

– Taip. – Ji pradėjo delnais nervingai lyginti savo mokyklinį švarkelį. – Atsiprašau.

– Nieko, – atsakė Ezra, susikišdamas rankas į švarko kišenes. – Ką gi... pasimatysime.

– Taip. Iki.

Arija iš klasės išėjo greitai ir negiliai alsuodama. Galbūt ji kvaiša, bet Ezra tikrai laikė ją vos vos ilgiau, nei to reikėjo. Ir jai tai, be abejo, patiko.


3

Blogos spaudos nebūna



Pirmadienio popietę, per laisvą pamoką, Hana Marin ir jos geriausia draugė Mona Vanderval sėdėjo Rouzvudo mokyklos kavinės kampe ir darė tai, ką moka geriausiai: apkalbinėjo žmones, kurie nebuvo tokie nuostabūs kaip jos.

Mona bakstelėjo Haną sausainio su šokolado gabaliukais galu. Monai maistas buvo labiau butaforija nei valgis.

– Dženiferė Feldman kaip su trinkomis, ar ne?

– Vargšelė. – Hana paniekinamai susiraukė. „Trinkos“ sutrumpintame Monos žodyne reiškė kojas, panašias į medžio trinkas: vientisos beformės šlaunys ir nuo kelių iki kulkšnių nė kiek nesiaurėjančios blauzdos.

– O jos pėdos atrodo kaip minkšta dešra, įkišta į aukštakulnius! – kranktelėjo Mona.

Hana prunkštelėjo žiūrėdama į Dženifer, plaukimo komandos narę, kabinančią ant sienos plakatą, skelbiantį: „Rytoj plaukimo varžybos! Rouzvudo mokyklos „Kūjarykliai“ susitinka su Drurio mokyklos „Elektriniais unguriais“!“ Jos kulkšnys buvo šlykščiai storos.

– Štai kas atsitinka, kai merginos storomis kulkšnimis apsiauna „Louboutin“, – atsiduso Hana. Judviejų su Mona kulkšnys buvo plonos, ir akivaizdu, kad „Christian Louboutin“ bateliai skirti grakščioms moterims.

Mona sriubtelėjo didelį kavos gurkšnį ir išsitraukė „Gucci“ užrašų knygutę iš savo violetinio „Botkier“ krepšio. Hana pritariamai linktelėjo. Šiandien, be kandžių replikų kitų atžvilgiu, jos turi nuveikti ir kitokių darbų, pavyzdžiui, suplanuoti ne vieną, o du vakarėlius: vieną joms abiem, kitą Rouzvudo mokyklos elitui.

– Visų pirma. – Mona nuėmė rašiklio dangtelį. – Draugystės metinės. Ką turėtume šįvakar nuveikti? Eisime apsipirkti? Masažuosimės? Vakarieniausime?

– Viską, – atsakė Hana. – Ir būtinai turime užsukti į „Otter“. – „Otter“ buvo nauja aukštos klasės moteriškų drabužių parduotuvė prekybos ir pramogų centre.

– Aš dievinu „Otter“, – pritarė Mona.

– Kur eisime vakarieniauti? – pasiteiravo Hana.

– „Rive Gauche“, žinoma, – garsiai ištarė Mona, mėgindama perrėkti ūžiančią kavamalę.

– Tu teisi. Jie tikrai parduos mums vyno.

– Ar turėtume pasikviesti vaikinų? – blykstelėjo Monos akys. – Erikas Kanas nesiliauja man skambinęs. Gal Noelis tiktų tau į porą?

Hana susiraukė. Nors mielas, neįtikėtinai turtingas ir iš itin seksualaus Kanų klano, Noelis nebuvo jos tipo vaikinas.

– Nereikia vaikinų, – nusprendė ji. – Nors kad Erikas skambina – jėga.

– Tai bus nuostabios draugystės metinės. – Mona nusišypsojo taip plačiai, kad skruostuose net atsirado duobutės. – Ar gali patikėti – jau trečiosios?

Hana šyptelėjo. Jų draugystė švenčiama nuo tos dienos, kai Mona ir Hana telefonu prašnekėjo tris su puse valandos – tai buvo akivaizdus rodiklis, kad jos geriausios draugės. Nors pažįstamos nuo vaikų darželio, niekad rimčiau nesikalbėjo, kol nesusitiko komandos palaikymo šokėjų peržiūroje likus keletui savaičių iki naujų aštuntos klasės mokslo metų. Tuo metu Elė jau du mėnesiai buvo dingusi, senosios Hanos draugės nutolo viena nuo kitos, taigi ji nusprendė suteikti Monai galimybę. Ji nesuklydo – Mona buvo linksma, sarkastiška, o svarbiausia, nepaisant jos gyvūnėlių formos kuprinių ir „Razor“ paspirtukų, ji slapta vartydavo „Vogue“ ir „Teen Vogue“ lygiai taip pat godžiai, kaip ir Hana. Per keletą savaičių jos nusprendė būti geriausiomis draugėmis ir taip pasikeisti, kad taptų populiariausiomis mokyklos merginomis. Ir ką gi: jos pasiekė savo.

– Dabar didesni planai, – pasakė Mona ir atsivertė kitą užrašų knygelės lapą. – „Mieloji septyniolikmetė“, – sudainavo ji melodiją „Mano supermiela šešiolikmetė“ iš MTV.

– Sudrebinsim pasaulį, – susižavėjusi atsiduso Hana. Monos gimimo diena bus ateinantį šeštadienį, ir ji jau buvo suplanavusi beveik visas vakarėlio smulkmenas. Pokylis vyks Holio planetariume, kur teleskopai įrengti kiekviename kambaryje, netgi voniose. Ji nusamdė didžėjų, patarnautojus ir trapecijų mokyklą – svečiai galės sūpuotis virš šokių aikštelės – be abejo, ir operatorių su kamera, kuris filmuos ir tuo pat metu transliuos vakarėlį didžiuliame „Jumbotron“ ekrane. Mona mandagiai įspėjo svečius, kad jie vilkėtų oficialius drabužius kaip nurodyta pakvietimuose. Jeigu kas nors bus su džinsais ar treningais, apsauga be jokių ceremonijų tuos išprašys.

– Žinai, aš pagalvojau, – ištarė Mona, kišdama servetėlę į tuščią popierinį kavos indelį. – Truputį lyg ir per vėlu ką nors keisti, bet aš ketinu surinkti palydą.

– Palydą? – kilstelėjo Hana puikiai išpešiotus antakius.

– Tai būtų priežastis nusipirkti nuostabią „Zav Posen“ suknelę, dėl kurios tu seilę varvinai „Saks“ – rytoj reikia pasimatuoti. Užsidėsime tiaras ir priversime vaikinus mums lenktis.

Hana vos susilaikė nesukikenusi.

– Bet mes juk nešoksime pirmojo vakaro šokio, tiesa?

Jiedvi su Mona pernai buvo Džulijos Rubenstein palydoje, ir Džulija paskyrė joms šokti su trečiaeiliais vyrukais manekenais. Hanos šokių partneris dvokė česnaku ir tuojau pat paklausė, ar ji nenorėtų su juo pasimylėti drabužinėje. Likusią vakaro dalį ji praleido slapstydamasi nuo jo.

Mona šyptelėjo ir pradėjo laužyti sausainį.

– Argi aš padaryčiau tokią bjaurastį?

– Žinoma, ne. – Hana parėmė smakrą rankomis. – Vadinasi, palydoje aš vienintelė mergina, tiesa?

Mona pavartė akis.

– Tai žinoma.

Hana gūžtelėjo.

– Nežinau, ką dar galėtum pasirinkti.

– Mums reikia surasti tau porą. – Mona įsidėjo į burną mažiausią gabalėlį sausainio.

– Nenoriu nieko iš Rouzvudo mokyklos, – greitai atsakė Hana. – Galbūt paprašysiu ką nors iš Holio. Ir tai bus ne tik vienas pasimatymas. – Jos akys sužibo. – Galėčiau pakabinti visą krūvą vaikinų, kurie mane nešiotų ant rankų kiaurą naktį kaip Kleopatrą.

Mona pliaukštelėjo jai per į viršų iškeltą delną.

– Va čia tai kita kalba.

Hana sukando šiaudelio galą.

– Kažin, ar Šonas ateis?

– Nežinau. – Mona kilstelėjo antakį. – Juk su juo viskas baigta, tiesa?

– Žinoma. – Hana permetė savo kaštonų spalvos plaukus per petį. Viduje vis dar nusmelkdavo kartėlis, kai ji pagalvodavo, kad Šonas ją metė dėl kažkokios aukštos subinlaižės, anglų kalbos mokytojo numylėtinės, kuri manosi esanti patraukli, nes gyveno Europoje, dėl Arijos Montgomeri, bet tiek jau to. Tai Šono netektis. Dabar, kai vaikinai žino, kad ji laisva, Hanos „BlackBerry“ kas keletą minučių pypsėjo apie pranešimus, gautus iš potencialių vaikinų.

– Gerai, – ištarė Mona. – Nes jis, Han, visai tavęs nevertas.

– Žinau, – žaismingai atsakė Hana ir jos dar sykį švelniai sumušė delnais. Hana atsirėmė į atkaltę, jausdama šiltą, raminamą geros savijautos antplūdį. Sunku patikėti, kad prieš mėnesį jos ir Monos santykiai buvo smarkiai pablogėję. Tik įsivaizduok, Mona manė, kad Hana norėtų iškeisti ją į Ariją, Emiliją ir Spenserę!

Na taip, Hana kai ką slėpė nuo Monos, nors daugelį dalykų ji prisipažino: apie tai, kad ji retkarčiais išsivalo žarnyną, apie problemas su tėčiu, apie jos du suėmimus, apie faktą, kad ji nusirengė prieš Šoną Noelio Kano vakarėlyje ir kad jis atstūmė ją. Ji stengėsi visa tai kuo labiau sumenkinti, baimindamasi, kad Mona neatsižadėtų jos dėl tokių bjaurių paslapčių, bet Mona į visa tai žvelgė labai ramiai. Ji pasakė, kad kiekviena primadona retkarčiais pakliūva į bėdą, ir Hana nusprendė, kad ji į viską pernelyg jautriai reaguoja. Na ir kas, kad ji nebedraugauja su Šonu? Na ir kas, kad ji nesikalbėjo su tėvu nuo „Foxy“ vakarėlio? Na ir kas, kad ji vis dar savanoriškai dirba pono Ekardo nudegimų klinikoje už tai, kad sudaužė jo automobilį? Na ir kas, kad dvi jos didžiausios priešės Naomė Ceigler ir Rilei Volf žino, kad ji turi bėdų dėl persivalgymo, ir skleidžia apkalbas apie ją mokykloje? Jiedvi su Mona vis dar artimiausios draugės, ir E liovėsi ją persekioti.

Mokiniai pradėjo eiti iš kavinukės, o tai reiškė, kad ilgoji pertrauka baigiasi. Kai Hana ir Mona išdidžiai žengė pro duris, Hana pastebėjo Naomę ir Rilei, besislepiančias už didžiulio „Fappuccino“ aparato. Hana sukando dantis ir stengėsi laikyti galvą iškeltą.

– Veeeemsiu, – sušnypštė Naomi į praeinančios Hanos ausį.

– Chaaaaaa, – pasityčiojo jai už nugaros Rilei.

– Neklausyk jų, Han, – garsiai ištarė Mona. – Jos išsidirbinėja, nes tu gali apsimauti tuos „Rich&Skinny“ džinsus iš „Otter“, o jos ne.

– Jėga, ar ne, – linksmai atsakė Hana, kilstelėdama aukštyn nosį. – Būtent tai, ir dar mano speneliai nesusiploję.

Naomės burna susitraukė ir įsitempė.

– Tai dėl liemenėlės, kurią dėvėjau, – iškošė ji pro sukąstus dantis. Hana matė Naomės susiplojusius spenelius, kai prieš savaitę jos persirenginėjo kūno kultūros pamokai. Galbūt taip atsitiko tik dėl keistos liemenėlės, kurią ji dėvėjo, bet ką gi – kare dėl populiarumo tinka visos priemonės.

Hana grįžtelėjo per petį ir nužvelgė Naomę ir Rilei išdidžiu, globėjišku žvilgsniu. Ji jautėsi kaip karalienė, atsikirtusi dviem riestanosėms kaimietėms. Ir Hanai buvo labai malonu, kad Mona jas nužvelgė lygiai taip pat. Štai ką reiškia tikra draugė.


4

Nenuostabu, kad Emilijos mama tokia griežta



Emilija Filds niekad nesitreniruodavo paskutinę dieną prieš varžybas, taigi po pamokų ji grįžo namo ir ant kalkakmenio stalo virtuvėje pastebėjo tris naujus daiktus. Ten buvo du nauji mėlyni „Sammy“ rankšluosčiai Emilijai ir jos seseriai Karolinai, kaip tik laiku prieš svarbiąsias varžybas rytoj su Drurio mokykla... ir ten dar gulėjo knyga plonais viršeliais „Tai neteisinga: Ką daryti, kai prarandi vaikiną“. Ir ant viršelio priklijuotas lapukas su užrašu: „Emilija, pamaniau, kad tau tai galėtų praversti. Grįšiu šeštą. – Mama“.

Emilija išsiblaškiusi pavartė knygą. Kai tik buvo surasti Elison palaikai, Emilijos mama pradėjo ją stebinti, stengdamasi įvairiais būdais pralinksminti, pavyzdžiui, padovanojo knygą „1001 būdas sukelti šypseną“, didelį rinkinį „Prismacolor“ spalvotų pieštukų ir žaislinį jūrų vėplį, nes būdama mažesnė Emilija dėl vėplių kraustėsi iš proto. O po Tobio savižudybės motina Emilijai nupirko krūvą knygų apie pagalbą sau. Poniai Filds atrodė, kad Tobio mirtį Emilijai sunkiau pakelti nei Elison – galbūt dėl to, jog jinai manė, kad Tobis buvo Emilijos vaikinas.

Emilija atsisėdo į baltą virtuvės kėdę ir užsimerkė. Vaikinas ar ne, tačiau Tobio mirtis jai nedavė ramybės. Kiekvieną vakarą priešais veidrodį valantis dantis jai pasivaidendavo, kad mato už nugaros stovintį Tobį. Ji nesiliovė galvojusi apie tą lemtingą vakarą, kai jis nusivežė ją į „Foxy“. Emilija pasakė Tobiui, kad buvo įsimylėjusi Elison, o Tobis prisipažino esąs patenkintas, kad Elison mirusi. Emilija iš karto nusprendė, kad Tobis ir yra Elės žudikas, ir ėmė grasinti paskambinsianti policijai. O kai suprato, kad klydo, buvo jau per vėlu.

Emilija sėdėjo ir klausėsi jaukios tuščio namo tylos. Paskui atsistojo, pakėlė bevielio telefono ragelį ir surinko numerį. Maja atsiliepė po vieno signalo.

– Karolina pas Toferį, – tyliai ištarė Emilija. – Mama Tėvų ir mokytojų asociacijos susirinkime. Mes turime visą valandą.

– Prie upelio? – sušnibždėjo Maja.

– Taip.

– Šešios minutės, – pasakė Maja. – Pradėk skaičiuoti.

Per porą minučių Emilija išsmuko pro galines duris, pralėkė per plačią, slidžią pievelę ir įnėrė į giraitę, supančią upelį. Pakrantėje buvo lygus, plokščias akmuo, kaip tik atsisėsti dviem merginoms. Jiedvi su Maja surado šią slaptą vietą prie upelio prieš dvi savaites ir slėpdavosi čia, kai tik galėdavo.

Po penkių minučių ir keturiasdešimt penkių sekundžių pro medžius sušmėžavo Maja. Ji kaip visada atrodė žaviai su savo paprastais baltais marškinėliais trumpomis rankovėmis, šviesiai rausvu sijonėliu ir raudonais zomšiniais „Puma“ sportbačiais. Nors jau spalis, buvo apie dvidešimt penki laipsniai šilumos. Majos plaukai buvo surišti ant pakaušio, matėsi nepriekaištingai lygi karamelės spalvos oda.

– Sveika, – šūktelėjo šiek tiek uždususi Maja. – Ar išsitekau šešiose minutėse?

– Vos vos, – paerzino Emilija.

Jiedvi klestelėjo ant akmenų. Iš pradžių abi tylėjo. Čia, giraitėje, buvo kur kas tyliau nei gatvėje. Emilija stengėsi negalvoti, kaip ji vos prieš keletą savaičių bėgo nuo Tobio kaip tik per šią giraitę. Ji susikaupusi stebėjo, kaip tekėdamas per akmenis blykčioja vanduo, o paskui žvilgsnį nukreipė į oranžine spalva nusidažiusias medžių viršūnes. Su dideliu medžiu, augančiu užpakalinio kiemo pakraštyje, buvo susijęs vienas jos prietarų: jeigu lapai rudenį pagelsta, tais metais mokykloje jai seksis. Jeigu paraudonuoja, nesiseks. Tačiau šiemet lapai buvo oranžiniai – ar tai reiškė, kad bus visko po truputį? Emilija turėjo daugybę prietarų. Jos nuomone, pasaulis pilnas įvairiausių ženklų. Ir nieko nebūna šiaip sau.

– Pasiilgau tavęs, – sušnabždėjo Maja Emilijai į ausį. – Nemačiau tavęs šiandien mokykloje.

Šiurpuliukai perėjo Emilijai per kūną, kai Majos lūpos prisilietė jos ausies lezgelio. Ji kilstelėjo užpakalį ir pasislinko arčiau Majos.

– Žinau. Aš irgi tavęs ieškojau.

– Ar padarei biologijos laboratorinį darbą? – paklausė Maja, mažuoju piršteliu užkabindama Emilijos pirštą.

– Aha. – Emilijos pirštai slystelėjo per Majos ranką. – O kaip tavo istorijos testas?

Maja suraukė nosį ir papurtė galvą.

– Ar dabar geriau? – Emilija greitosiomis pakštelėjo Mają į lūpas.

– Turėtum kur kas labiau pasistengti, kad būtų geriau, – viliojamai ištarė Maja nuleidusi akis ir palinko prie Emilijos.

Jos nusprendė išbandyti tai: pasitaikius progai sėdėti kartu, glamonėtis, bučiuotis. Kad ir kiek Emilija bandė išbraukti Mają iš savo gyvenimo, jai nepavyko. Maja buvo nuostabi, nepalyginsi su paskutiniuoju jos vaikinu Benu – ir apskritai su jokiu kitu pažįstamu vaikinu, su kuriuo jai teko draugauti. O prie upelio buvo taip jauku sėdėti susiglaudus. Jos nebuvo vien tik kartu  – jos taip pat buvo ir geriausios draugės. Taip ir turėtų jaustis du artimi žmonės.

Kai jiedvi atšlijo viena nuo kitos, Maja nusiavė sportbatį ir įmerkė pirštą į vandenį.

– Vakar mes grįžome į namus.

Emilija giliai įkvėpė. Kai darbininkai rado Elės palaikus naujųjų Majos namų užpakaliniame kieme, Senžermenams teko apsistoti viešbutyje, kad paspruktų nuo žiniasklaidos.

– Ar tai... keista?

– Ne, nieko. – Maja gūžtelėjo. – Ak, štai dar kas. Aplinkui šlaistosi sėlintojas.

– Kas?

– Taip, kaimynas pasakojo mamai šį rytą. Kažkas laksto žmonių kiemais ir žvilgčioja pro langus.

Emilijai pradėjo mausti skrandį. Tai ir vėl jai priminė Tobį: kai jos mokėsi šeštoje klasėje, Tobis kaip tik ir buvo toks baisus vaikas, dirsčiojantis į svetimus langus, o ypač į Elės.

– Vaikinas? Mergina?

Maja papurtė galvą.

– Nežinau. – Ji pūstelėjo savo garbanotus kirpčiukus aukštyn. – Prisiekiu Dievu, šis miestas... Keisčiausia vieta žemėje.

– Turbūt ilgiesi Kalifornijos, – ištarė švelniai Emilija, kurios dėmesį atitraukė nuo gretimo ąžuolo pakilęs pulkelis paukščių.

– Ne, tikrai ne. – Maja palietė Emilijos riešą. – Kalifornijoje nėra Emilijos.

Emilija palinko ir švelniai pabučiavo Mają į lūpas. Jos laikė suglaudusios lūpas net penkias sekundes. Ji pabučiavo Majos ausies lezgelį. Paskui Maja pabučiavo jos apatinę lūpą. Jiedvi atšlijo viena nuo kitos ir nusišypsojo, nuo popietės saulės jų skruostai mirgėjo linksmais ornamentais. Maja pabučiavo Emilijos nosį, paskui smilkinius, paskui kaklą. Emilija užsimerkė, ir Maja pabučiavo jos vokus. Ji giliai įkvėpė. Maja švelniais pirštais perbraukė per Emilijos žandikaulį; atrodė, kad milijonas drugelių plaka sparnais jos odą. Kad ir kiek mėgino įtikinti save, kad būti su Maja yra blogai, negalėjo paneigti, kad jodviem kartu gera.

Maja atsitiesė.

– Turiu tau pasiūlymą.

Emilija šyptelėjo.

– Pasiūlymą? Skamba rimtai.

Maja įtraukė rankas į rankoves.

– O jeigu mes truputį labiau atsivertume?

– Atsivertume? – pakartojo Emilija.

– Taip. – Maja perbraukė pirštu aukštyn ir žemyn per Emilijos ranką, šios oda pašiurpo. Emilija užuodė Majos bananų skonio kramtomą gumą, kvapas ją svaigino. – Tai yra, mes galėtume susitikti tavo namuose. Susitikti mokykloje. Mes... net nežinau. Suprantu, tu nepasiruošusi tam, bet sunku visą laiką tūnoti ant akmenų. Kas bus, kai atšals?

– Mes čia ateisime su žieminiais kombinezonais, – pašmaikštavo Emilija.

– Aš rimtai.

Emilija žiūrėjo, kaip stipraus vėjo gūsio sujudintos šakos bilsnoja viena į kitą. Oras staiga pakvipo degančiais lapais. Ji negalėjo pasikviesti Majos į namus, nes jos motina jau buvo aiškiai pasakiusi, jog ji nenorėtų, kad Emilija draugautų su Maja... dėl bjaurių, beveik akivaizdžiai rasistinių priežasčių. Tačiau Emilija neketino prasitarti apie tai Majai. Kita vertus, pasirodyti kartu viešumoje – ne. Ji užsimerkė ir pagalvojo apie nuotrauką, kurią dar ne taip seniai buvo atsiuntęs paslaptingasis E – tą, kurioje Emilija ir Maja bučiuojasi fotobūdelėje per Noelio Kano vakarėlį. Ji krūptelėjo. Ne, dar nebuvo pasiruošusi paskelbti apie tai žmonėms.

– Atleisk, aš labai lėta, – ištarė Emilija. – Bet dabar jaučiuosi labai jaukiai.

Maja atsiduso.

– Gerai, – atsakė ji asiliuko Nulėpausio balsu. – Teks su tuo susitaikyti.

Emilija žiūrėjo į vandenį. Dvi sidabraspalvės žuvys plaukė greta viena kitos. Kai viena pasisukdavo, kita iš karto darydavo tą patį. Jos buvo kaip tos vargšės porelės, kurios glamonėjasi koridoriuje ir beveik liaujasi alsavę, kai juos kas nors išskiria. Jai buvo šiek tiek liūdna, nes žinojo, kad jiedvi su Maja niekados netaps tokia pora.

– Taigi, – ištarė Maja, – ar nerviniesi dėl rytdienos varžybų?

– Nervinuosi? – suraukė antakius Emilija.

– Ten bus daugybė žmonių.

Emilija gūžtelėjo. Jai teko varžytis kur kas rimtesnėse varžybose nei šios – pernai buvo reporterių komanda net iš Nacionalinės televizijos.

– Aš nesijaudinu.

– Tu drąsesnė nei aš. – Maja apsiavė sportbatį.

Tačiau Emilija tuo abejojo. Maja atrodė visais atžvilgiais drąsesnė – ji nekreipė dėmesio į taisykles, kuriose sakoma, kad reikia vilkėti Rouzvudo mokyklos uniformą, ir kasdien ateidavo vilkėdama baltą medvilninį švarkelį. Ji rūkydavo žolę prasidariusi kambario langą, kol tėvai būdavo parduotuvėje. Ji sveikindavosi su jaunuoliais, kurių nepažinojo. Šiuo atžvilgiu ji buvo kaip Elė – visiškai bebaimė. Galbūt kaip tik dėl to jos abi Emilijai ir patiko.

Ir Maja turėjo drąsos būti savimi, nebijojo sakyti, ko ji nori ir su kuo nori būti. Jai nerūpėjo, kad žmonės tai sužinos. Maja norėjo būti su Emilija, ir niekas negalėjo jos sustabdyti. Galbūt kada nors Emilija taps tokia pat drąsi kaip Maja. Tačiau jeigu tai priklausytų nuo jos, tai būtų labai, labai negreitai.


5

Arija pasineria į literatūrines rekonstrukcijas



Arija sėdėjo ant galinio Šono „Audi“ buferio ir vartė savo mėgstamo rašytojo Žano Polio Sartro pjesę „Be išėjimo“. Buvo pirmadienio popietė, pamokos baigėsi, ir Šonas pasisiūlė pavėžėti ją namo, tik prieš tai kai ką pasiimsiąs iš futbolo trenerių kambario... tačiau jis užtruko be galo ilgai. Kai ji atsivertė antrą veiksmą, grupelė beveik vienodų šviesiaplaukių, ilgakojų Tipiškų Rouzvudo Merginų su vienodomis brangiomis rankinėmis įžengė į mokinių automobilių stovėjimo aikštelę ir įtariai nužvelgė Ariją nuo galvos ligi kojų. Aišku, kad Arijos batai su platforma ir pilkos megztos ausinės yra akivaizdžiai pakankamas motyvas laikyti ją verta paniekos.

Arija atsiduso. Ji iš visų jėgų stengėsi pritapti Rouzvude, bet tai nebuvo lengva. Ji vis dar jautėsi pankuojanti, laisvai mąstanti lėlė „Bratz“ netikros odos drabužiais Nuostabiųjų Princesių ir Tvarkingųjų Barbių šalyje.

– Neturėtum sėdėti štai taip ant buferio, – už nugaros pasigirdo balsas, privertęs ją krūptelėti. – Tai kenkia pakabai.

Arija atsisuko. Už kelių žingsnių stovėjo Ezra. Jo rudi plaukai styrojo kuokštais, o švarkas buvo dar labiau susiglamžęs nei ryte.

– Maniau, kad literatai visiškai nieko neišmano apie automobilius, – pajuokavo jinai.

– Aš pilnas netikėtumų. – Ezra gundančiai nusišypsojo jai. Jis kyštelėjo ranką į nunešiotą odinį portfelį. – Beje, turiu tau šį tą. Tai esė apie „Purpurinę raidę“, nagrinėjanti temą, ar svetimavimas kartais yra pateisinamas.

Arija paėmė iš jo atšviestus lapus.

– Nemanau, kad neištikimybė yra pateisinama arba atleidžiama, – pasakė ji švelniai. – Niekada.

– Niekada yra ilgas laiko tarpas, – sumurmėjo Ezra. Jis stovėjo labai arti, Arija net matė tamsiai melsvas dėmeles jo šviesiai mėlynose akyse.

– Arija? – Šalia jos išdygo Šonas.

– O, čia tu! – krūptelėjo Arija. Ji atšoko nuo Ezros, tarsi jis būtų įsielektrinęs. – Ar tu... viską sutvarkei?

– Taip, – atsakė Šonas.

Ezra žingtelėjo į priekį.

– Sveikas, tu Šonas,


убрать рекламу




убрать рекламу



tiesa? Aš Ezra – turiu galvoje, ponas Fitsas, naujasis sustiprinto anglų kalbos kurso mokytojas.

Šonas paspaudė jam ranką.

– Aš lankau įprastines anglų kalbos pamokas. Aš Arijos vaikinas.

Kažkas – galbūt nusivylimas – šmėkštelėjo Ezros veidu.

– Jėga, – išlemeno jis. – Tu žaidi futbolą, tiesa? Sveikinu su praėjusios savaitės pergale.

– Na, taip, – kukliai atsakė Šonas. – Šiais metais surinkome gerą komandą.

– Jėga, – pakartojo Ezra. – Labai gerai.

Arija jautėsi taip, tarsi turėtų paaiškinti Ezrai, kodėl ji draugauja su Šonu. Žinoma, jis buvo Tipiškas Rouzvudo Vaikinas, bet iš tiesų jis kur kas dvasingesnis. Tačiau Arija susilaikė. Ji neturėtų aiškintis Ezrai. Jis viso labo jos mokytojas.

– Mums reikia eiti, – staiga pasakė ji, imdama Šoną už rankos. Ji norėjo nešdintis iš čia, kol kuris nors iš jų neprivertė jos pasijusti nejaukiai. O jeigu Šonas kalbėdamas padarys gramatinę klaidą? Arba Ezra leptelės ką nors apie tai, kad jiedu glamonėjosi. Niekas Rouzvude apie tai nežinojo. Žinoma, niekas, išskyrus E.

Arija įsmuko į švarų, kvepiantį pušų ekstraktu Šono automobilį ir įsitaisė ant keleivio sėdynės, jausdamasi gerokai sutrikusi. Jai reikėjo šiek tiek laiko susikaupti ir susidėlioti mintis, bet Šonas sudribo į vairuotojo sėdynę prie jos ir pakštelėjo jai į skruostą.

– Pasiilgau tavęs šiandien, – pasakė jisai.

– Aš taip pat, – automatiškai atsakė Arija, jausdama kartėlį gerklėje. Ji žvilgtelėjo pro šoninį langą ir pamatė Ezrą mokytojų automobilių stovėjimo aikštelėje lipantį į savo aplamdytą senamadį „VW“ vabalą. Ant buferio jis buvo priklijavęs naują lipduką – Tebūnie ekologija,  – ir atrodė, kad savaitgalį nuplovė automobilį. Na, jai tai juk beveik nerūpi, tiesa?

Laukdamas, kol išvažiuos mokiniai prieš jį, Šonas patrynė švariai nuskustą smakrą ir pasitaisė aptemptų „Penguin“ marškinėlių apykaklę. Jeigu Šoną ir Ezrą reiktų apibūdinti poezijos žanrais, Šonas būtų haiku – tikslus, paprastas, gražus. Ezra primintų vieną iš Viljamo Barouzo netvarkingų karštligiškų vizijų.

– Ar norėtum vėliau kur nors nueiti? – paklausė Šonas. – Pavakarieniauti? Pasėdėt su Ela?

– Eime kur nors, – nusprendė Arija. Buvo labai smagu, kad Šonas kartais leidžia laiką su Ela ir Arija. Visi trys kartais net žiūrėdavo Elos turimus Triufo DVD kolekcijos įrašus – nors Šonas prisipažino nesuprantąs prancūzų kino.

– Artimiausiomis dienomis turėsi susitikti su mano šeima, – pasakė Šonas ir pagaliau paskui visureigį „Acura“ išvažiavo iš mokyklos stovėjimo aikštelės.

– Žinau, žinau, – atsakė Arija. Ji nervinosi prieš susitikdama su Šono šeima – girdėjo, kad jie žvėriškai turtingi ir neįtikėtinai tobuli. – Greitai.

– Na, treneris nori, kad futbolo komanda rytoj nueitų į tas svarbias plaukimo varžybas ir palaikytų mokyklos atstovus. Tu juk eisi pažiūrėti Emilijos, tiesa?

– Žinoma, – atsiliepė Arija.

– Ką gi, gal tada trečiadienį? Vakarienė?

– Galbūt.

Kai jie išsuko į medžiais apsodintą kelią, einantį lygiagrečiai su Rouzvudo mokykla, suskambėjo Arijos „Treo“. Ji nervingai išsitraukė telefoną – nevalingai liguistai reaguodavo kiekvieną sykį gavusi žinutę, tarsi tai galėtų būti E, nors atrodė, kad E jau pradingo. Žinutę atsiuntė nežinomas numeris 484. E pranešimai visados būdavo su nuoroda „nesamas“. Ji paspaudė mygtuką „Skaityti“.

Arija, mums reikia pasikalbėti. Ar galėtume rytoj 16.30 susitikti prie Holio menų koledžo? Aš ten lauksiu, kol Meriditė baigs savo paskaitą. Norėčiau su tavimi pasišnekučiuoti. – Tavo tėtis Baironas

Arija pasibjaurėjusi žiūrėjo į ekraną. Tai buvo nemalonu dėl kelių dalykų. Pirma, ar dabar jos tėtis jau turi telefoną? Tiek metų jisai jų vengė, tvirtindamas, kad jie gali sukelti smegenų vėžį. Antra, jisai rašė jai žinutę – ką gi, paskui jau galėtų parašyti ir per „MySpace“ tinklalapį.

O trečia... pats laiškelis. Ypač apibrėžimas pabaigoje Tavo tėtis . Ar jisai mano, kad ji pamiršo, kas jis toks?

– Viskas gerai? – Šonas trumpam atitraukė žvilgsnį nuo siauro, vingiuoto kelio.

Arija perskaitė Šonui Bairono žinutę.

– Ar gali patikėti? – paklausė ji. – Toks įspūdis, kad jam tiesiog reikia su kuo nors paplepėti, kol ta jo mergšė baigs skaityti paskaitą.

– Ką ketini daryti?

– Neiti. – Ariją net nukrėtė šiurpas prisiminus tuos kartus, kai jinai matė Meriditę ir tėvą kartu. Septintoje klasėje jiedvi su Ele nutvėrė juos bučiuojantis tėčio automobilyje, o vėliau, vos prieš keletą savaičių, jinai su jaunesniuoju broliu Maiku sutiko juos „Victory Brewery“ bare. Meriditė pasakė Arijai, kad jiedu su Baironu myli vienas kitą, bet kaip tai įmanoma?

– Meriditė yra namų griovėja. Ji blogesnė nei Estera Prin!

– Kas?

– Estera Prin. Tai pagrindinė veikėja „Purpurinėje raidėje“ – mes skaitome šią knygą per anglų literatūros pamokas. Tai moteris, neištikima savo vyrui, ir miestelis ją atstumia. Manau, Rouzvudas turėtų atstumti Meriditę. Rouzvudui reikia ešafoto – kad pažemintų ją.

– Gal tiktų gėdos stulpas prie atrakcionų aikštės? – pasiūlė Šonas, sumažindamas greitį ir aplenkdamas dviratininką. – Ar žinai tą keistą medinį įrenginį su skylėmis, į kurias gali įkišti rankas ir galvą? Tave užrakina ir tu negali pajudėti. Mes anksčiau dažnai ten fotografuodavomės.

– Tobula, – kone sušuko Arija. – Ir dar Meriditė nusipelnė, kad jai ant kaktos būtų išdeginta „vyro vagilė“. Vien tik prisiūti P raidę ant jos suknelės būtų per daug subtilu.

Šonas nusijuokė.

– Atrodo, kad tu rimtai įsijautusi į „Purpurinės raidės“ siužetą.

– Nežinau. Perskaičiau viso labo aštuonis puslapius. – Arija nutilo, nes jai į galvą šovė mintis. – Tiesą sakant, palauk. Išleisk mane prie Holio.

Šonas paskersakiavo į ją.

– Eisi susitikti su juo?

– Ne visai. – Ji nusišypsojo velniška šypsena.

– Geeerai... – Šonas pravažiavo keletą gatvių Holio rajone, kur buvo gausu plytinių ir akmeninių pastatų, senų bronzinių statulų koledžo įkūrėjams ir dviračiais važinėjančių elegantiškai apdriskusių studentų. Atrodė, kad Holyje nesibaigiantis ruduo – įvairiaspalvės lapų kaskados čia atrodė nuostabiai. Šonas sustojo aikštelėje prie universiteto ir sunerimęs pažvelgė į Ariją.

– Tu juk neketini daryti ko nors neteisėto, tiesa?

– Nea. – Arija greitosiomis pabučiavo jį. – Nelauk manęs. Iš čia galiu pareiti pėsčiomis.

Ištiesinusi pečius jinai nužingsniavo prie pagrindinio įėjimo į Menų fakultetą. Jos tėvo žinutė šmėkštelėjo jai prieš akis. „Prie universiteto lauksiu Meriditės, kol ji baigs savo paskaitą.“ Meriditė kadaise sakė Arijai, kad ji dėsto Holyje dailę. Mergina prasmuko pro apsauginį, nes šis, užuot tikrinęs asmens dokumentus, per savo nešiojamąjį televizorių žiūrėjo „Yankees“ varžybas. Jos gyslos trūkčiojo ir spragsėjo lyg būtų neįžeminti elektros laidai.

Pastate buvo tik trys ganėtinai didelės studijos, kuriose galėtų vykti dailės užsiėmimai, ir Arija žinojo, kur jos, nes keletą metų šeštadieniais Holyje lankė dailės pamokas. Šiandien užsiėmimai vyko tik vienoje iš jų, vadinasi, tai ir turėtų būti jos ieškomoji. Arija triukšmingai įžengė pro duris ir ją iškart užgriuvo terpentino ir neskalbtų drabužių kvapai. Dvylika dailės studentų, sėdinčių ratu prie molbertų, atsisuko ir sužiuro į ją. Vienintelis asmuo, kuris nesujudėjo, buvo senas, raukšlėtas, nuplikęs, visiškai nuogas piešimo modelis patalpos centre. Jis stovėjo atstatęs siaurą kreivą krūtinę, laikė rankas ant klubų ir nė nemirktelėjo. Už tokias pastangas Arija galėjo jį įvertinti aukščiausiu pažymiu.

Ji pastebėjo Meriditę sėdinčią ant stalo prie lango. Jos ilgus, kvepiančius rudus plaukus. Rausvą voratinklio tatuiruotę ant riešo. Meriditė atrodė griežta ir pasitikinti, jos skruostai buvo sveikai įraudę.

– Arija? – šūktelėjo Meriditė per skersvėjo perpučiamą, užgriozdintą studiją. – Kokia staigmena.

Arija apsižvalgė. Priešais visų studentų drobes buvo lengvai pasiekiamų teptukų ir dažų. Ji priėjo prie artimiausio studento, sugriebė didelį vėduoklės formos teptuką, įmerkė jį į raudonus dažus ir su varvančiu teptuku nužingsniavo Meriditės link. Niekam nespėjus nė krustelėti, Arija nupiešė didelę, bjaurią P raidę ant Meriditės dešiniosios krūties, sudarkydama dailią, iš medvilnės nertą paplūdimio suknelę.

– Dabar visi žinos, ką tu padarei, – suurzgė Arija.

Neleidusi Meriditei atsitokėti, ji apsisuko ir išlėkė iš studijos. Jau eidama per žalią Holio pievelę, ji pradėjo džiaugsmingai, beprotiškai juoktis. Tai nebuvo įdagas ant kaktos „vyro vagilė“, bet vis dėlto irgi šis tas. „Štai, Meridite. Še tau.“


6

Vaikų konkuravimas dėl tėvų meilės – sunkiai įveikiamas įprotis



Pirmadienio popietę lauko riedulio treniruotėje Spenserė bėgo apšilimo ratą savo komandos draugių priekyje. Buvo nerudeniškai šilta diena, ir merginos bėgo kiek lėčiau nei visada. Kirsten Kulen energingai sumosavo rankomis, kad pasivytų ją.

– Girdėjau apie „Auksinę orchidėją“, – uždususi ištarė Kirsten, pasitaisydama arklio uodegą. – Tai nuostabu.

– Ačiū, – nuleido galvą Spenserė. Neįtikėtina, kaip greitai žinia pasklido Rouzvudo vidurinėje – jos motina jai pranešė vos prieš šešetą valandų. Mažiausiai dešimt žmonių nuo to laiko buvo priėję apie tai pakalbėti.

– Girdėjau, Džonas Mejeris laimėjo „Auksinę orchidėją“ būdamas moksleivis, – tęsė Kirsten. – Tai buvo kažkokia esė apie muzikos teoriją.

– Ar ne? – Spenserė buvo visiškai tikra, kad Džonas Mejeris šio prizo nelaimėjo – ji žinojo visus pastarųjų penkiolikos metų laimėtojus.

– Lažinuosi, tu laimėsi, – pasakė Kirsten. – Ir tada tave rodys televizija! Ar galėsiu eiti su tavim, kai tave parodys laidoje „Šiandieną“?

Spenserė gūžtelėjo.

– Ten tikrai žiauri konkurencija.

– Tylėk tiktai! – Kirsten pliaukštelėjo jai per petį. – Tu per daug kukli.

Spenserė sukando dantis. Kad ir kiek ji stengėsi sumenkinti tą „Auksinės orchidėjos“ nominaciją, visų reakcija buvo vienoda – „Tu tikrai laimėsi. Būk pasirengusi tapti žvaigžde!“ – ir tai ją varė iš proto. Ji šiandien tiek sykių nervingai dėliojo ir vėl perdėliojo pinigus savo piniginėje, kad viena dvidešimtinė ėmė ir perplyšo tiesiai per vidurį.

Trenerė Makredė sušvilpė ir šūktelėjo:

– Kryžiuojam kojas!

Merginos iš karto pasisuko ir ėmė bėgti šonu. Jos atrodė kaip dresuojami žirgai Devono žirgų pasirodyme.

– Ar girdėjai apie Rouzvudo sėlintoją? – paklausė Kirsten, šiek tiek šniokštuodama – bėgimas kryžiuojant kojas buvo sunkesnis, nei atrodė. – Vakar visą vakarą apie tai kalbėjo per naujienas.

– Taip, – sumurmėjo Spenserė.

– Jis tavo kaimynystėje. Šlaistosi kažkur giraitėje.

Spenserė peršoko per atskverbtą velėną sausoje vejoje.

– Turbūt koks nors nelaimėlis, – sušniokštė ji. Tačiau negalėjo susilaikyti nepagalvojusi apie E. Kiek sykių E rašė jai apie ką nors, kai atrodė, kad niekas to negalėjo matyti? Ji žvilgtelėjo į krūmus beveik įsitikinusi, kad matė figūros šešėlį. Tačiau ten nieko nebuvo.

Jos vėl normaliu žingsniu bėgo pro Rouzvudo mokyklos tvenkinį su antimis, skulptūrų sodą ir kukurūzų laukus. Kai apsukusios ratą grįžo į stadioną, Kirsten prisimerkė ir mostelėjo ranka į žemus metalinius suolelius, ant kurių gulėjo merginų riedulio apranga.

– Ar ten tavo sesuo?

Spenserė suvirpėjo. Melisa stovėjo prie Ijano Tomo, naujojo jų trenerės asistento. Tai buvo tas pats Ijanas Tomas, su kuriuo Melisa susitikinėjo, kai Spenserė lankė septintą klasę, – ir tas pats Ijanas Tomas, kuris prieš keletą metų pabučiavo Spenserę prie jos namų.

Jos užbaigė apšilimo ratą ir Spenserė sustojo priešais Melisą ir Ijaną. Jos sesuo buvo apsivilkusi labai panašiai, kaip anksčiau vilkėdavo jų motina: tiesūs džinsai, balti marškinėliai ir brangus „Dior“ laikrodis. Ji netgi kaip mama išsikvėpino „Chanel Nr. 5“. „Koks puikus mažas klonas“, – pamanė Spenserė.

– Ką tu čia veiki? – paklausė ji sunkiai alsuodama.

Ji alkūne atsirėmė į „Gatorade“ gėrimo butelį ant suolelio ir ant riešo skambtelėjo antikvarinė auksinė apyrankė.

– O ką, argi negali vyresnioji sesuo pasižiūrėti, kaip žaidžia jaunėlė? – Bet paskui jos sacharininė šypsena išblėso, ir ji apkabino Ijaną per liemenį. – Juo labiau kad mano vaikinas – jos treneris.

Spenserė suraukė nosį. Ji visą laiką įtarinėjo, kad Melisa niekad nebaigs su Ijanu. Jiedu išsiskyrė vos baigę mokyklą. Ijanas vis dar buvo žavus kaip visada, šviesiais garbanotais plaukais, gražiai proporcingo kūno, ir tingiai arogantiškai šypsojosi.

– Tau gerai, – atsakė Spenserė, norėdama baigti pokalbį. Kuo mažiau ji šnekės su Melisa, tuo geriau – bent jau kol pasibaigs visas šis sąmyšis dėl „Auksinės orchidėjos“. Kad tik komisija pasiskubintų ir išmestų velniop Spenserės nuplagijuotą rašinį iš konkurso.

Ji paėmė savo aprangos krepšį, ištraukė iš jo antblauzdžius ir vieną užsisegė ant kairės blauzdos. Paskui užsisegė ir kitą ant dešiniosios. Paskui abu atsegė, kad vėl užsegtų suspausdama stipriau. Ji užsitraukė aukštyn kojines, paskui vėl jas nusmaukė žemyn. Ir vėl. Ir vėl, ir vėl.

– Kai kas šiandien siaubingai nervingas, – paerzino Melisa. Ji pasisuko į Ijaną. – Ak, ar girdėjai didžiąją Spenserės naujieną? Ji laimėjo „Auksinę orchidėją“. Reporteris iš „Filadelfijos sergėtojo“ šią savaitę atvyksta imti iš jos interviu.

– Aš nelaimėjau, – greitai šūktelėjo Spenserė. – Aš tik no­minuota.

– Ak, esu tikra, kad laimėsi, – Melisos šypsena buvo tokia nenatūrali, kad Spenserė net nesuprato, ką ji reiškia. Kai sesuo mirktelėjo Spenserei, ši išsigando. Ar ji žino?

Ijanas švilptelėjo.

– „Auksinė orchidėja“? Velniai griebtų! Jūs, sesutės Hastings – protingos, gražios ir sportiškos. Turėtum pamatyti, Mel, kaip Spensė siautėja aikštelėje. Ji žaidžia centro puolėja.

Melisa sučiaupė blizgančias lūpas ir susimąstė.

– Prisimeni, trenerė liepė man žaisti centre, nes Zojė pasigavo infekciją? – čiulbėjo ji Ijanui. – Įmušiau du įvarčius. Per vieną kėlinuką.

Spenserė nusišiepė. Ji žinojo, kad Melisa negali ilgai būti geraširdiška. Dar sykį Melisa iš visiškai nekalto dalyko sukūrė varžytuves. Spenserė mintimis permetė ilgą sąrašą, ieškodama tinkamos apsimestinai žavios užgaulės, bet paskui nusprendė spjauti į visa tai. Dabar ne laikas kovoti su Melisa.

– Esu tikra, tai išvertė visus iš koto, Mel, – nusileido ji. – Lažinuosi, tu kur kas geresnė centro puolėja nei aš.

Sesuo sustingo. Mažas piktas gnomas, kuris, Spenserės įsitikinimu, gyveno Melisos galvoje, sutriko. Akivaizdu, kad ji nesitikėjo iš Spenserės išgirsti ką nors malonaus.

Spenserė nusišypsojo seseriai, paskui Ijanui. Jis sugavo jos žvilgsnį ir tada žaismingai mirktelėjo kaip sąmokslininkas.

Spenserės viduje viskas apmirė. Ji vis dar apsaldavo, kai Ijanas pažvelgdavo į ją. Net ir dabar, po trejų metų, Spenserė atsiminė visas jųdviejų pasibučiavimo smulkmenas. Ijanas dėvėjo šviesiai pilkus „Nike“ marškinėlius, žalius kariškus šortus ir rudus „Merrills“ sportbačius. Jisai kvepėjo šviežiai nupjauta žole ir cinamono skonio kramtomąja guma. Vos spėjo Spenserė atsisveikindama pakštelėti jam į skruostą – ji tiktai koketavo, nieko daugiau, ir jau po akimirkos jis spaudė ją prie savo automobilio šono. Spenserė labai nustebo ir neužsimerkė.

Ijanas sušvilpė ir nutraukė Spenserės prisiminimus. Ji nurisnojo prie kitų komandos draugių, o Ijanas nusekė paskui.

– Gerai, merginos, – suplojo Ijanas delnais. Komanda apsupo jį ir ilgesingai sužiuro į žavų Ijano veidą.

– Prašau, nepradėkit manęs nekęsti, bet mes šiandien atliksime indėniško spurto pratimus, puolamuosius judesius pasilenkus ir bėgsime į kalvą. Tai trenerės nurodymai.

Visos, tarp jų ir Spenserė, suaimanavo.

– Aš juk sakiau, nepradėkit manęs nekęsti! – šūktelėjo Ijanas.

– Ar negalėtume daryti ko nors kito? – suinkštė Kirsten.

– Tik pagalvokit, kiek subinių jums teks išspardyti žaidžiant prieš Pritčardo mokyklą, – pasakė Ijanas. – Ir dar vienas dalykas. Jeigu atliksite visus pratimus, rytoj po treniruotės nusivesiu jus visas „Merlin“ ledų.

Riedulio komanda džiaugsmingai suūkė. „Merlin“ garsėjo nekaloringais šokoladiniais ledais, kurie buvo skanesni nei riebus šlamštas.

Kai Spenserė palinko prie suolelio užsisegti – dar sykį  – savo antblauzdžių, ji pajuto, kad šalia stovi Ijanas. Žvilgtelėjusi į jį pamatė, kad jis šypsosi.

– Specialiai tau, – ištarė jisai žemu balsu, nusisukęs nuo kitų komandos narių, – tu centre žaidi geriau negu tavo sesuo. Nėra jokių abejonių.

– Ačiū, – nusišypsojo Spenserė. Jai nosį sukuteno nupjautos žolės ir Ijano naudojamo „Neutrogena“ kremo nuo saulės kvapas. Širdis sutuksėjo. – Man tai daug reiškia.

– Ir visa kita, ką minėjau, taip pat. – Kairysis Ijano lūpų kamputis trūktelėjo, tarsi jis šypsotųsi.

Spenserė pajuto silpną jaudulio keliamą virpulį. Ar jis turėjo omenyje „protingesnė“ ir „gražesnė“? Ji žvilgtelėjo į kitą aikštės pusę, kur stovėjo Melisa. Jos sesuo buvo įsikniaubusi į savo „BlackBerry“ ir nekreipė į ją nė menkiausio dėmesio.

Gerai.


7

Nieko panašaus į senovišką apklausą



Pirmadienio pavakarę Hana sustabdė savo „Prius“ prie namų ir iššoko lauk. Jai tereikėjo persirengti ir lėkti susitikti su Mona, kad kartu pavakarieniautų. Jeigu ji pasirodytų su mokykliniu švarkeliu ir klostuotu sijonu, tai jau būtų draugystės metinių minėjimo išniekinimas. Jai reikėjo išsinerti iš šių ilgų rankovių – ji visą dieną prakaitavo. Važiuodama namo ji daugybę sykių iš butelio apsipurškė „Evian“ mineraliniu vandeniu, bet vis dar jautėsi perkaitusi. Kai pasuko už namo kampo, pamatė prie garažo stovintį gelsvą motinos „Lexus“ ir trumpam stabtelėjo. Ką jos mama veikia namie? Ponia Marin dažniausiai dirba viršvalandžius „McManus & Tate“ reklamos agentūroje. Ji retai kada parsiranda anksčiau nei dešimtą vakaro.

Paskui Hana pastebėjo kitas keturias mašinas, sustatytas viena paskui kitą priešais garažą: sidabrinis dvivietis „Mercedes“ neabejotinai buvo Spenserės, su baltu „Volvo“ atvažiavo Emilija, o apšiuręs žalias „Subaru“ priklausė Arijai. Paskutinis automobilis buvo baltas „Ford“ su užrašu „Rouzvudo policijos departamentas“ ant šono.

Kas per velniava?

– Hana!

Šoninėje verandoje stovėjo motina. Ji tebevilkėjo elegantišką juodą kostiumą ir avėjo gyvatės odos aukštakulnius.

– Kas čia vyksta? – irzliai pasiteiravo Hana. – Kodėl mano senosios draugės čia?

– Bandžiau tau prisiskambinti. Tu neatsiliepei, – pasakė motina. – Pareigūnas Vaildenas norėtų jus visas paklausinėti apie Elison. Jie kitoj pusėj.

Hana iš kišenės išsitraukė savo „BlackBerry“. Na, aišku, trys praleisti skambučiai, visi mamos.

Motina apsisuko. Hana nusekė paskui ją į namą ir perėjo virtuvę. Ji stabtelėjo prie telefono stalelio granitiniu paviršiumi.

– Man niekas neskambino?

– Skambino. – Hanos širdis suspurdėjo, bet motina iš karto pridūrė: – Ponas Ekardas. Nudegimų klinikoje vyksta kažkokios pertvarkos, ir jiems nebereikia tavo pagalbos.

Hana sumirksėjo. Tai buvo miela staigmena.

– O daugiau... niekas?

Ponios Marin akių krašteliai supratingai nusviro žemyn.

– Ne. – Ji švelniai palietė Hanai ranką. – Man labai gaila, Han. Jis neskambino.

Nors kitais atžvilgiais Hana jautėsi grįžusi į tobulą gyvenimo ritmą, tėvo tyla ją skaudino. Kaip jis galėjo taip lengvai išmesti Haną iš savo gyvenimo? Nejaugi jis nesuprato, kad ji turėjo labai svarią priežastį mesti vakarienę ir važiuoti į „Foxy“? Argi jis nežinojo, kad neturėjo kviesti savo sužadėtinės Izabelės ir jos tobulosios dukters Keitės praleisti kartu tik jiems abiem skirto savaitgalio? Kita vertus, jos tėvas greitai ves paprastą, apsukrią Izabelę – ir Keitė oficialiai bus jo podukra. Galbūt jis nepaskambino Hanai, nes jam dabar užtenka ir vienos dukters.

Tiek to, pagalvojo Hana, nusivilko švarkelį ir pasitaisė rausvą permatomą „Rebeca Taylor“ liemenę. Keitė buvo manieringa kalė – jeigu jos tėvas pasirinko Keitę vietoj jos, jiedu verti vienas kito.

Kai ji pro dvivėres duris žvilgtelėjo į galinę verandą, pamatė Spenserę, Ariją ir Emiliją, sėdinčias vidiniame kieme aplink didžiulį tikmedžio stalą, per spalvotą stiklą krintanti šviesa mirguliavo ant jų veidų. Prie „Weber“ kepsninės stovėjo pareigūnas Vaidenas, naujas Rouzvudo policijos darbuotojas ir naujasis ponios Marin vaikinas.

Buvo keistoka matyti čia visas tris buvusias geriausias savo drauges. Paskutinį sykį jos visos Hanos užpakalinio kiemo verandoje buvo susirinkusios baigdamos septintą klasę – ir Hana buvo labiausiai nevykusi ir bjauriausia iš visų. Tačiau dabar Emilijos pečiai išplatėjo, o plaukai įgavo nežymų žalsvą atspalvį. Spenserė atrodė nervinga ir užkietėjusiais viduriais. O Arija su juodais plaukais ir balkšva oda priminė zombį. Hana buvo panaši į madingą „Proenza Schouler“ drabužį, o Arija priminė prastą medvilninę „Target“ suknelę baltais žirneliais.

Hana giliai įkvėpė ir žengė pro dvivėres duris. Vaildenas atsisuko. Jo veido išraiška buvo visiškai rimta. Iš po policininko uniformos apykaklės kyštelėjo juodos tatuiruotės kraštelis. Hana iki šiol negalėjo atsistebėti, kad Vaildenas, buvęs Rouzvudo mokyklos kietuolis, nuėjo dirbti į teisėtvarkos sistemą.

– Sėskis, Hana.

Hana atitraukė kėdę nuo stalo ir klestelėjo prie Spenserės.

– Ar tai ilgai užtruks? – Ji žvilgtelėjo į savo rožinį, deimantais inkrustuotą „Dior“ laikroduką ant rankos. – Aš kai kur vėluoju.

– Ne, jeigu tuojau pat pradėsime, – Vaildenas nužvelgė jas visas. Spenserė apžiūrinėjo savo nagus, Arija užsimerkusi kaip keistuolė čiaumojo kramtomąją gumą, o Emilija sėdėjo įbedusi akis į citrinžolių kvapo žvakę vidury stalo, tarsi ketintų tuoj pravirkti.

– Pirmas dalykas, – pratarė Vaildenas. – Kažkas žurnalistams nutekino jūsų, merginos, namuose filmuotą įrašą. – Jis žvilgtelėjo į Ariją. – Tai vienas iš tų įrašų, kuriuos tu prieš keletą metų atidavei Rouzvudo policijai. Dabar jūs galite jį išvysti per televiziją – visi žinių kanalai turi. Ieškome, kas tai padarė, ir tie asmenys bus nubausti. Norėjau, kad jūs tai sužinotumėte pirmos.

– O koks tai įrašas? – pasiteiravo Arija.

– Lyg ir apie žinutes, – atsakė Vaildenas.

Hana atsirėmė į atkaltę, mėgindama prisiminti, koks tai galėjo būti įrašas – jų buvo daugybė. Arija kaip apsėsta filmuodavo jas. Hana visuomet labai stengdavosi išsisukti nuo kiekvieno filmavimo, nes, jos nuomone, kamera prideda ne dešimt, o dvidešimt svarų.

Vaildenas trekštelėjo pirštų sąnariais, pakėlė nuo vidurio stalo falo formos pipirų malūnėlį ir ėmė vartalioti jį rankose. Keletas pipiro grūdelių išbyrėjo ant staltiesės ir ore tuojau pat pasklido aitrus kvapas.

– Kitas dalykas, apie kurį noriu pakalbėti su jumis, yra Elison. Turime priežasčių tikėti, kad Elison galėjo nužudyti vienas iš Rouzvudo gyventojų. Tas asmuo, ko gero, ligi šiol gyvena čia... ir vis dar gali būti pavojingas.

Visos merginos giliai įkvėpė.

– Viską vėl peržiūrime iš naujo, – tęsė Vaildenas, pakilo nuo stalo ir pradėjo vaikštinėti aplinkui, rankas sunėręs už nugaros. Ko gero, matė, kad kas nors iš TV serialo „CSI kriminalistai“ taip daro, ir pamanė, jog tai atrodo kietai. – Bandome atkurti Elison gyvenimą ligi pat tos akimirkos, kai ji pradingo. Ir norime pradėti nuo žmonių, kurie ją pažinojo geriausiai.

Ir kaip tik tada suskambo Hanos „BlackBerry“. Ji išsiėmė jį iš rankinės. Mona.

– Mon, – greitai atsiliepė Hana, atsistojo ir nuėjo į tolimiausią verandos kraštą prie motinos pasodinto rožių krūmo. – Aš keletą minučių vėluosiu.

– Kalė, – paerzino Mona. – Tai užknisa. Aš jau sėdžiu prie mudviejų stalo „Rive Gauche“.

– Hana, – piktai šūktelėjo Vaildenas. – Gal galėtum paskambinti vėliau?

Tuo pat metu nusičiaudėjo Arija.

– Į sveikatą, – tarstelėjo Emilija.

– Kur tu esi? – įtariai paklausė Mona. – Tu ne viena?

– Aš namuose, – atsakė Hana. – Aš su Emilija, Arija ir Spensere, ir par...

– Tu su savo senom draugužėm? – nutraukė ją Mona.

– Jos jau buvo čia, kai aš parėjau, – paprieštaravo Hana.

– Nesupratau. – Monos balsas pasidarė aukštesnis. – Tu pasikvietei senas drauges į namus. Mūsų draugystės metinių vakarą.

– Aš jų nekviečiau, – nusijuokė Hana. Vis dar buvo sunku patikėti, kad Mona taip nuogąstauja dėl jos senųjų draugių. – Aš tiktai...

– Žinai ką? – nutraukė ją Mona. – Užmiršk. Draugystės metinių vakarienė atšaukiama.

– Mona, nebūk... – Ir ji nutilo. Šalia stovėjo Vaildenas. Jis ištraukė telefoną jai iš rankos ir spragtelėjęs jį uždarė.

– Mes šnekame apie žmogžudystę, – ištarė jis žemu balsu. – Tavo draugai gali palaukti.

Hana piktai dėbtelėjo į jo nugarą. Kaip Vaildenas drįsta išjungti jos telefoną! Tai, kad jis susitikinėja su jos mama, dar nereiškia, kad gali su ja elgtis kaip tėtis. Ji nulėkė prie stalo, stengdamasi nurimti. Mona buvo persistengimo karalienė, bet ji negalės ilgai pykti ant Hanos. Paprastai jų susipykimai trukdavo daugiausia keletą valandų.

– Gerai, – ištarė Vaildenas, kai Hana vėl atsisėdo. – Prieš keletą savaičių gavau šį tą įdomaus ir manau, kad turėtume apie tai pasikalbėti. – Jis išsitraukė bloknotą. – Jūsų draugas Tobis Kavano parašė priešmirtinį atsisveikinimo laišką.

– M-mes žinome, – sumikčiojo Spenserė. – Jo sesuo leido mums perskaityti dalį to laiško.

– Taigi žinote, kad jame minima Elison. – Vaildenas pervertė bloknoto lapus. – Tobis rašo: „Aš pažadėjau Elison Dilaurentis, kad saugosiu jos paslaptį, jeigu jinai saugos manąją.“ – Jo gelsvai žalios akys nužvelgė iš eilės kiekvieną merginą. – Kokia buvo Elison paslaptis?

Hana susmuko kėdėje. Tai mes apakinome Dženą . Šią Elison paslaptį ir saugojo Tobis. Hana ir jos draugės nė nenumanė, kad Tobis apie tai žino, kol prieš tris savaites Spenserė pagaliau prasitarė.

Spenserė išpyškino:

– Mes nežinome. Elė mums nieko nesakė.

Vaildenas suraukė kaktą. Jis palinko virš stalo.

– Hana, visai neseniai tu manei, jog Tobis nužudė Elison.

Hana abejingai gūžtelėjo. Ji kreipėsi į Vaildeną tuo metu, kai jos dar manė, kad Tobis yra E ir nužudė Elę.

– Na... Tobiui nepatiko Elė.

– Tiesą sakant, jam patiko Elė, bet Elei nepatiko jis, – patikslino Spenserė. – Jis nuolat ją šnipinėdavo. Bet nesu tikra, kad tai kaip nors susiję su jos paslaptimi.

Emilija suunkštė. Hana įtariai nužvelgė ją. Pastaruoju metu Emilija nekalbėdavo apie nieką daugiau, tik tai, kokia ji jaučiasi kalta dėl Tobio. O jeigu jinai įsigeis papasakoti Vaildenui, kad jos atsakingos už jo mirtį – ir už Dženos nelaimę? Hana galėjo prisiimti kaltę dėl Dženos atvejo prieš keletą savaičių, kai neturėjo ko prarasti, bet dabar ji negalėtų nieku gyvu prisipažinti. Jos gyvenimas pagaliau grįžo į normalias vėžes ir ji nebuvo nusiteikusi pagarsėti kaip viena iš Psichopačių Apakintojų, – televizija neišvengiamai jas kaip nors panašiai pavadintų.

Vaildenas pervertė keletą bloknoto lapų.

– Ką gi, visos apie tai pagalvokit. O dabar... pakalbėkime apie tą naktį, kai dingo Elison. Spensere, čia sakoma, kad prieš pat pradingdama Elė mėgino jus užhipnotizuoti. Judvi susiginčijote, ji išbėgo iš svirno, tu išsekei iš paskos, bet neberadai jos. Teisingai?

Spenserė apmirė.

– Hm. Taip. Teisingai.

– Ir tu neturi nė menkiausio supratimo, kur ji nuėjo?

Spenserė gūžtelėjo.

– Atsiprašau.

Hana pabandė prisiminti tą vakarą, kai pradingo Elė. Štai ji dar hipnotizuoja jas, o štai jos jau nebėra. Hana iš tiesų jautėsi taip, tarsi Elė būtų sukėlusi jai transo būseną: Elė pradėjo skaičiuoti nuo šimto mažėjančia tvarka, aitrus vanilinės žvakės kvapas sklido patalpoje, ir Hana pasijuto apsunkusi ir mieguista, spraginti kukurūzai ir „Doritos“ traškučiai, kurių ji buvo prisivalgiusi, nemaloniai slėgė skrandį. Baisūs vaizdai ėmė šmėkščioti jai prieš akis: Elė ir kitos mergaitės bėgo per tankias džiungles. Didžiuliai augalai žmogėdros apsupo jas. Vienas augalas čekštelėjo nasrais ir sugriebė Elės koją. Kai Hana atsipeikėjo, svirno tarpduryje stovėjo susirūpinusi Spenserė... o Elė buvo dingusi.

Vaildenas vėl pradėjo sukti ratus aplink verandą. Jis paėmė indėniško stiliaus keraminį vazoną ir apvertė, tarsi norėtų pažiūrėti kainą. Smalsus šunsnukis.

– Būtina, kad jūs, merginos, prisimintumėte viską, ką tik galite. Pagalvokite apie tai, kas vyko tuo metu, kai Elison dingo. Ar ji turėjo vaikiną? Kokių nors naujų draugų?

– Ji turėjo vaikiną, – pratarė Arija. – Metą Dulitlį. Jis išsikraustė. – Kai ji atsirėmė į atkaltę, marškinėliai smuktelėjo nuo peties ir pasimatė nėriniuota, kaip gaisrininkų automobilis raudona liemenėlės petnešėlė. Kekšė.

– Ji draugavo su vyresnėmis žolės riedulio žaidėjomis, – pasakė Emilija.

Vaildenas žvilgtelėjo į užrašus.

– Teisingai. Keitė Hoton ir Vaileta Kis. Kalbėjausi su jomis. Ką pasakytumėt apie Elison elgesį? Gal ji elgėsi keistai?

Stojo tyla. „Taip, ji elgėsi keistai“, – pagalvojo Hana. Ji kaip tik prisiminė vieną dalyką. Vėjuotą pavasario dieną, keletas savaičių prieš Elės dingimą, tėtis pasiėmė jas drauge į „Phillies“ rungtynes. Elė visą vakarą nervinosi ir vieną po kito tuštino „Skittles“ pakelius. Ji nuolat tikrino mobilųjį telefoną ir atrodė įniršusi, nes jokių žinučių nebuvo. Per septintą padavimą, kai jos nusėlino į balkoną vogčiomis paspoksoti į žavius vaikinus, sėdinčius vienoje iš ložių, Hana pastebėjo, kad Elės rankos virpa. „Ar tu gerai jautiesi?“ – pasiteiravo Hana. Elė nusišypsojo jai. „Aš tik sušalau“, – paaiškino ji.

Tačiau ar tai buvo pakankamai įtartina, kad reiktų pasakoti? Atrodė niekniekis, bet buvo sunku suprasti, ko iš tikrųjų ieško policija.

– Atrodė, kad jai viskas gerai, – lėtai ištarė Spenserė.

Vaildenas žvilgtelėjo į Spenserę.

– Žinot, mano vyresnioji sesuo buvo


убрать рекламу




убрать рекламу



labai panaši į Elison. Ji irgi buvo savo gaujos lyderė. Kad ir ką mano sesuo pasakydavo, jos draugės tai vykdydavo. Viską. Ir jos patikėdavo jai visokiausias paslaptis. Ar jūsų atveju taip nebuvo?

Hana parietė kojų pirštus, nes ją staiga sunervino tai, kur krypsta šis pokalbis.

– Nežinau, – sumurmėjo Emilija. – Galbūt.

Vaildenas žvilgtelėjo žemyn į vibruojantį telefoną prie diržo.

– Atleiskite. – Jis nėrė garažo link, traukdamas telefoną iš dėklo.

Kai tik jis nutolo tiek, kad nebegirdėtų, Emilija išleido sulaikytą atodūsį.

– Merginos, turime jam pasakyti.

Hana prisimerkė.

– Pasakyti jam ką?

Emilija pakėlė rankas.

– Džena akla. Ir tai padarėme mes.

Hana papurtė galvą.

– Mane prašyčiau išbraukti. O be to, Džena puikiai jaučiasi. Tikrai. Ar pastebėjote, kokius „Gucci“ saulės akinius ji nešioja? Norėdama juos gauti, užsisakiusi turėtum laukti metus – juos nusipirkti sunkiau nei „Birkin“ krepšį.

Arija dėbtelėjo į Haną.

– Ar iš mėnulio nukritai? Kam rūpi tie „Gucci“ saulės akiniai?

– Na, akivaizdu, kad ne tokiai kaip tu, – atsikirto Hana.

Arija sukando dantis ir loštelėjo.

– Ir ką gi tai galėtų reikšti?

– Manau, pati žinai, – suurzgė Hana.

– Merginos, – perspėjo Spenserė.

Arija atsiduso ir nusisuko į kiemo pusę. Hana veriamai nužvelgė jos smailų smakrą ir nuožulnią nosį. Net Arijos profilis nebuvo toks dailus kaip jos.

– Turime papasakoti jam apie Dženą, – paragino Emilija. – Ir apie E. Policija turėtų tai sutvarkyti. Mes pačios to nepajėgsime.

– Nieko jam nesakysime, ir nėra ko svarstyti, – sušnypštė Hana.

– Taip, Emilija, aš nežinau, – lėtai ištarė Spenserė, kaišiodama automobilio raktelį į vieną iš stalo plyšelių. – Tai labai rimtas žingsnis. Jis paveiktų visų mūsų gyvenimą.

– Mes jau kalbėjome apie tai anksčiau, – pritarė Arija. – Be to, E dingo, tiesa?

– Paliksiu tai spręsti jums pačioms, – nesutiko Emilija, sunerdama rankas ant krūtinės. – Bet aš jam pasakysiu. Manau, tai būtų teisinga.

Sučirškė Arijos telefonas, ir visos krūptelėjo. Paskui Spenserės „Sidekick“ ėmė vibruoti ir spurdėdamas artėjo prie stalo krašto. Dusliai suskambo ir Hanos „BlackBerry“, įkištas į rankinę. Sena Emilijos „Nokia“ suskambo kaip senoviškas telefonas.

Paskutinį sykį visų merginų telefonai kartu suskambo, kai jos buvo ką tik išėjusios iš pamaldų už Elison. Haną apėmė tas pats jausmas kaip tuomet, kai jos tėtis Rouzvudo apygardos mugėje pirmą kartą pasupo ją, penkiametę, karuselėje – tai buvo svaiginantis šleikštulys. Arija atvėrė savo telefoną. Paskui Emilija, paskui Spenserė.

– O, Dieve, – sušnabždėjo Emilija.

Hana net nesivargino išsiimti savojo „BlackBerry“, ji tiesiog palinko prie Spenserės telefono.

Ar jūs iš tiesų manėte, kad aš pradingau? Prašyyyčiau. Aš jus visą laiką stebėjau. Tiesą sakant, aš stebiu jus ir dabar. Ir, merginos, – jeigu jūs KAM NORS prasitarsite apie mane, tikrai pasigailėsite. – E

Hanos širdis ėmė daužytis. Ji išgirdo žingsnius ir atsisuko. Grįžo Vaildenas.

Jis įsikišo telefoną atgal į dėklą. Paskui žvilgtelėjo į merginas ir kilstelėjo antakį.

– Ar aš ką nors praleidau?

Tai. Jau. Tikrai.


8

Prieš ką nors vagiant iš knygos, visuomet geriau pirma ją perskaityti



Po pusvalandžio Arija sustojo prie savo šeštojo dešimtmečio modernizmo stiliaus keturkampio namo. Ji laikė prie skruosto priglaudusi „Treo“ telefoną ir laukė, kol pasibaigs Emilijos balso pašto pranešimas. Po pyptelėjimo ji pasakė:

– Emilija, čia Arija. Jeigu tikrai nusprendei pasakyti Vaildenui, prašau, paskambink man. E gali... kur kas daugiau, nei numanai.

Arija spustelėjo „Baigti“, ir ją apėmė nerimas. Ji neįsivaizdavo, kokią baisiausią Emilijos paslaptį galėtų išviešinti E, jeigu jinai papasakotų policijai, bet iš patirties žinojo, kad E būtinai tai padarytų.

Dūsaudama ji atsirakino namo duris ir užsliūkino laiptais aukštyn, paskui stabtelėjo prie tėvų miegamojo. Durys buvo praviros. Tėvų lova tvarkingai paklota – o gal dabar tai buvo tik Elos lova? Ela užklojo ją oranžine dygsniuota batikos antklode, kurią ji mėgo, o Baironas nekentė. Visas pagalves buvo susikrovusi savo pusėje. Lova atrodė kaip skyrybų metafora.

Arija numetė knygas savo kambaryje ir be jokio tikslo vėl nulipo laiptais į poilsio kambarį, E grasinimas sukosi jos galvoje kaip centrifuga, kurią šiandien jie naudojo biologijos laboratoriniams darbams. E niekur nepradingo. Ir, anot Vaildeno, kažkur čia pat gyvena Elės žudikas. E galėtų būti Elės žudikas, kuris skverbiasi į visų jų gyvenimus. O jeigu Vaildenas teisus – jeigu Elės žudikas norėtų pakenkti dar kam nors? O jeigu Elės žudikas nėra vien tik Elės priešas, bet ir Arijos, Hanos ir Spenserės? Ar tai reikštų, kad viena iš jų bus... kita auka?

Poilsio kambaryje buvo tamsu, tik mirguliavo televizoriaus ekranas. Kai ji pamatė ant tvido sofos atramos gulinčią ranką, iš netikėtumo krūptelėjo. Paskui pasirodė pažįstamas Maiko veidas.

– Tu kaip tik laiku, – Maikas bakstelėjo į televizoriaus ekraną. – „Tuojau pamatysite anksčiau niekada nerodytą mėgėjišką vaizdo įrašą, kuriame nufilmuota Elison Dilaurentis likus savaitei ligi nužudymo“, – pasakė jis, puikiai pamėgdžiodamas TV pranešėjus.

Arijai suspaudė skrandį. Tai buvo tas nutekintas įrašas, apie kurį kalbėjo Vaildenas. Prieš keletą metų Arija buvo pasinėrusi į filmavimą, stengėsi fiksuoti viską, ką tik galėjo, pradedant sraigėmis užpakaliniame kieme, baigiant geriausiomis draugėmis. Dažniausia įrašai būdavo trumpi, todėl Arija, stengdamasi, kad jie būtų meniški ir skvarbūs, susikoncentruodavo į Hanos šnerves ar į Elės palaidinės užtrauktuką, ar nerimstančius Spenserės pirštus. Kai Elė pradingo, Arija visus įrašus parodė policijai. Policininkai nuodugniai peržiūrėjo įrašus, bet nerado jokių įrodymų, kurie padėtų suprasti, kodėl dingo Elė. Arija tebeturėjo įrašų originalus savo kompiuteryje, nors jau labai seniai nebuvo jų žiūrėjusi.

Arija klestelėjo ant sofos. Pasibaigus „Mercedes“ reklamai, tęsėsi naujienų laida, ir Arija su Maiku atsitiesė.

– Vakar anonimas mums atsiuntė šį Elison Dilaurentis vaizdo įrašą, – pranešė programos vedėjas. – Siūlome pasižiūrėti, koks šiurpiai nekaltas buvo jos gyvenimas likus vos keletui dienų ligi nužudymo. Pasižiūrėkime.

Įrašas prasidėjo judančiu odinės sofos vaizdu Spenserės namuose. „Ir dėl to, kad ji vilki nulinį dydį“, – pasigirdo Hanos balsas už kadro. Kamera perėjo prie jauniau atrodančios Spenserės rožiniais marškinėliais ir aptemptomis pižaminėmis kelnėmis. Jos šviesūs plaukai krito ant pečių, o ant galvos ji buvo užsidėjusi žaižaruojančią, netikrais briliantais papuoštą karūną.

– Ji atrodo pritrenkiančiai su ta karūna, – entuziastingai pasakė Maikas, atplėšdamas didelį „Doritos“ maišelį.

– Ššša, – sušnypštė Arija.

Spenserė parodė į Elės „LG“ telefoną, gulintį ant sofos.

„Ar norit perskaityti jos žinutes?“

„Aš noriu!“ – sušnabždėjo Hana ir dingo iš kadro. Tada kamera nukrypo į Emiliją, ji atrodė beveik taip pat kaip ir šiandien – tie patys rausvi plaukai, tie patys per dideli sportiniai plaukikės marškinėliai, ta pati maloni, o kartu nerami veido išraiška. Arija staiga prisiminė tą vakarą – prieš joms įjungiant kamerą, Elė telefonu gavo žinutę ir joms nepasakė, kas ją atsiuntė. Jos visos buvo nepatenkintos.

Kamera parodė Spenserę, laikančią Elės telefoną. „Užrakintas.“

Pasirodė neryškus telefono ekrano vaizdas.

„Ar žinot slaptažodį?“ – išgirdo savo pačios balsą Arija.

– Velniai griebtų! Juk tai tu! – klyktelėjo Maikas.

„Pamėginkim jos gimimo dieną“, – pasiūlė Hana.

Kamera parodė putlias Hanos rankas, imančias telefoną iš Spenserės.

Maikas suraukė nosį ir pasisuko į Ariją.

– Ar mergaitės tuo ir užsiima likusios vienos? Maniau, pamatysiu pagalvių mūšį. Mergaites su apatiniais. Bučiavimąsi.

– Mes buvome septintokės, – atkirto Arija. – Tai tiesiog bjauru.

– Nieko čia blogo septintokės su kelnaitėmis, – ištarė Maikas plonu balseliu.

„Ei, ką jūs darote?“ – pasigirdo Elės balsas. Tada ekrane pasirodė jos veidas, ir Arijos akys prisipildė ašarų. Tas širdies formos veidas, švytinčios ryškiai mėlynos akys, didelė burna – šis vaizdas ją tiesiog persekiojo.

„Ar jūs tikrinote mano telefoną?“ – pasiteiravo Elė, sudėjusi rankas ant klubų.

„Žinoma, ne!“ – sušuko Hana. Spenserė svirduliuodama traukėsi, rankomis prilaikydama ant galvos karūną.

Maikas susigrūdo saują traškučių į burną.

– Ar galėčiau būti tavo meilės vergas, princese Spensere? – paklausė jis falcetu.

– Nemanau, kad ji norėtų susitikinėti su lytiškai nesubrendusiais berniukais, kurie ligi šiol miega apsikloję vaikiška antklode.

– Ei! – cyptelėjo Maikas. – Tai ne vaikiška antklodė! Tai mano laimingasis lakroso apklotas!

– Dar blogiau, – nenusileido Arija.

Ir vėl ekrane pasirodė Elė, gyva ir energinga, ir nerūpestinga. Kaip ji galėtų būti mirusi? Nužudyta?

Kamera pagavo pro šalį einančius vyresniąją Spenserės seserį Melisą ir jos vaikiną Ijaną. „Sveikutės, merginos“, – pasisveikino Ijanas.

„Labas“, – garsiai atsakė Spenserė.

Arija žiūrėjo į televizoriaus ekraną ir šypsojosi. Jau buvo užmiršusi, kaip jos visos geidė Ijano. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems jos skambindavo pokštaudamos – tokių asmenų sąraše buvo ir Džena Kavano, kol merginos ją sužeidė, Noelis Kanas, nes jis buvo žavus, ir Endrius Kembelas, nes Spenserė laikė jį įkyruoliu. Skambindamos Ijanui, jos apsimesdavo merginomis, kurios teikia sekso paslaugas telefonu.

Kamera pagavo Elę, užvertusią akis dėl Spenserės. Paskui Spenserė piktai dėbtelėjo Elei į nugarą. „Kaip visada“, – pamanė Arija. Tą vakarą, kai pradingo Elė, Arija nebuvo užhipnotizuota ir girdėjo Elės ir Spenserės ginčą. Kai jiedvi išbėgo iš svirno, Arija luktelėjo kelias minutes ir išsekė iš paskos. Tačiau jų neberado. Grįžo atgal spėliodama, ar tik Elė su Spensere nebus tyčia surežisavusios šios scenos, kad galėtų palikti mergaites, o pačios eiti į smagesnį vakarėlį. Tačiau galiausiai Spenserė grįžo. Ji atrodė tokia sutrikusi, tarsi būtų transo būsenos.

Televizoriaus ekrane pasirodė Ijanas ir klestelėjo ant sofos prie Elės. „Na, merginos, ir ką jūs čia veikiate?“

„Ak, nieko ypatingo, – pasigirdo Arijos balsas už kadro. – Kuriame laidą.“

„Laidą? – pasitikslino Ijanas. – Ar galėčiau ir aš dalyvauti?“

„Žinoma, – patvirtino Spenserė, atsisėsdama prie jo. – Tai pokalbių laida. Aš vedėja. Judu su Ele esate mano svečiai. Tave paklausiu pirmą.“

Kamera perėjo prie sofos ir sustojo ties Elės telefonu, kuris gulėjo ant sofos prie jos. Telefono vaizdas vis artėjo ir artėjo, kol jo ekranėlis užpildė visą televizoriaus ekraną. Arija iki šiol nežinojo, kas tą vakarą parašė Elei.

„Paklausk, kas iš Rouzvudo mokytojų jam labiausiai patinka“, – pasigirdo jaunesnis, šiek tiek aukštesnis Arijos balsas už kadro.

Elė sukikeno ir žvilgtelėjo tiesiai į objektyvą. „Geras klausimas, Arija. Turėtum paklausti, ar jis norėtų glamonėtis su kuria nors savo mokytoja. Tuščioje automobilių stovėjimo aikštelėje.“

Arija aiktelėjo, ir televizoriuje išgirdo savo jaunesnės aiktelėjimą. Ar tikrai Elė tai pasakė? Visiems girdint?

Ir tada įrašas baigėsi.

Maikas grįžtelėjo į ją. Burna aplipusi ryškiais oranžiniais „Doritos“ trupiniais.

– Ką ji turėjo galvoje kalbėdama apie glamonėjimąsi su mokytojais? Atrodė, tarsi ji būtų kalbėjusi tik su tavimi.

Arijai išdžiūvo burna. E pranešė Elai, kad Arija jau keletą metų žinojo apie Bairono romaną, bet Maikas ligi šiol neįtaria apie tai. Jis labai ja nusiviltų.

Maikas atsistojo.

– Tiek to.

Arijai pasirodė, kad jis stengiasi elgtis įprastai ir atsainiai, bet kėblindamas iš kambario jis pakeliui nuo sienos nubraukė įrėmintą ir pasirašytą Lu Rido – Bairono garbinamos roko žvaigždės – nuotrauką ir keletą Bairono niekniekių, kurių Ela nebuvo pašalinusi. Ji girdėjo, kaip brolis užtrepseno laiptais į savo kambarį ir smarkiai trenkė durimis.

Arija pasirėmė galvą rankomis. Tai buvo trystūkstantasis atvejis, kai ji karščiausiai troško vėl būti Reikjavike, lipti į ledyną, jodinėti Gilda, savo islandišku poniu, palei sustingusio vulkano vagą, ar netgi valgyti banginio taukus, kuriuos Islandijoje visi be galo mėgsta.

Ji išjungė televizorių, ir namai tapo klaikiai tylūs. Išgirdusi šnaresį prie durų, krūptelėjo. Koridoriuje pamatė motiną, rankose laikančią keletą didelių drobinių pirkinių maišelių iš Rouzvudo natūralaus maisto prekyvietės.

Ela pamatė Ariją ir pavargusi šyptelėjo.

– Sveika, brangute.

Nuo tada, kai Ela išspyrė lauk Baironą, ji atrodė labiau susitaršiusi nei visada. Juoda permatoma tunika buvo dar labiau apsmukusi, ant plačių šilkinių kelnių šlaunies matėsi sezamo tešlos dėmė, o jos ilgi tamsiai rudi plaukai ant viršugalvio priminė žiurkės lizdą.

– Leisk, padėsiu.

Arija iš Elos rankų paėmė keletą maišelių. Jos kartu nuėjo į virtuvę, sukrovė maišelius ant spintelės viduryje ir pradėjo traukti pirkinius.

– Kaip šiandien sekėsi, – sumurmėjo Ela.

Ir tada Arija prisiminė.

– O Dieve, nepatikėsi, ką aš padariau, – šūktelėjo jinai, jausdama kvaitulio antplūdį. Ela žvilgtelėjo į ją prieš išimdama iš krepšio natūralų žemės riešutų sviestą. – Aš nuvažiavau į Holį. Kadangi ieškojau... na, žinai. Jos. – Arija nenorėjo minėti Meriditės vardo. – Ji vedė piešimo pamoką, taigi įlėkiau į vidų, sugriebiau teptuką ir nupiešiau jai ant krūtinės P raidę. Na, kaip tai moteriai „Purpurinėje raidėje“. Tai buvo nuostabu.

Ela patylėjo, rankose laikė maišelį su nesijotų kvietinių miltų tešla. Ji atrodė pasibjaurėjusi.

– Ji nesuprato, kas įvyko, – tęsė Arija. – Ir tada aš pasakiau: „Dabar visi žinos, ką tu padarei.“ – Ji nusišypsojo ir skėstelėjo rankomis. Va taip! 

Elos akys lakstė į visas puses, kol ji svarstė, ką atsakyti.

– Ar tu supranti, kad Estera Prin turėtų būti užuojautos vertas personažas?

Arija susiraukė. Ji tebuvo perskaičiusi aštuonis puslapius.

– Aš tai padariau dėl tavęs, – tyliai paaiškino Arija. – Norėdama atkeršyti.

– Atkeršyti? – Elos balsas suvirpėjo. – Ačiū. Dabar aš tikrai atrodau visiškai normali. Tarsi man iš tiesų viso to reiktų. Man ir taip jau nelengva, per akis to, kas atsitiko. Nejaugi nesupranti, kad per tave ji dabar atrodo kaip... kankinė?

Arija žingtelėjo Elos link. Ji apie tai nė nepagalvojo.

– Aš atsiprašau...

Tada Ela susmuko prie stalo ir pradėjo raudoti. Arija stovėjo nė nekrustelėdama. Atrodė, kad jos galūnės nulipdytos iš polimerinio molio, ką tik ištrauktos iš krosnies, sukietėjusios ir nepajudinamos. Ji nesuvokė, ką mama iškentėjo, ir dabar viską tik dar pablogino.

Už jų virtuvės lango atskrido kolibris ir nutūpė ant banginio penio kopijos, kurią Maikas nusipirko Reikjaviko falologijos muziejuje. Esant kitoms aplinkybėms Arija būtų atkreipusi į tai dėmesį – kolibris šiose apylinkėse pasirodydavo retai, ypač tupintis ant netikro banginio penio, – bet tik ne šiandien.

– Aš net negaliu į tave žiūrėti, – pagaliau pralemeno Ela.

Arija priglaudė ranką prie krūtinės, tarsi motina ją būtų persmeigusi „Wusthof“ peiliu.

– Aš atsiprašau. Norėjau atsilyginti Meriditei už tai, ką padarė. – Ela nieko neatsakė, ir deginantis, rūgštus pojūtis Arijos skrandyje dar sustiprėjo. – Gal man reiktų kuriam laikui išeiti, jeigu tu negali net matyti manęs?

Ji luktelėjo, tikėdamasi, kad Ela pašoks ir pasakys: „Ne, aš to nenoriu.“ Tačiau Ela tebetylėjo.

– Taip, galbūt ir neblogas sumanymas, – pagaliau pritarė ji tyliai.

– O! – Arijos pečiai nusviro, o smakras pradėjo virpėti. – Tada aš... aš rytoj negrįšiu iš mokyklos namo. – Ji neturėjo jokios nuovokos, kur galėtų eiti, bet dabar tai neturėjo reikšmės. Svarbiausia, reikėjo padaryti viską, kad mama taptų laiminga.


9

O dabar visi garsiai paplojame Spenserei Hastings!



Antradienį, kai dauguma Rouzvudo mokyklos vienuoliktokų valgė pietus, Spenserė metraščio redakcijoje sėdėjo ant posėdžių stalo. Ją supo aštuoni mirgantys „Mac G5“ kompiuteriai, krūva „Nikon“ fotoaparatų ilgais objektyvais, šešios stropios devintos ir dešimtos klasių mergaitės ir nuobodus, kiek mergaitiškas devintokas.

Ji patapšnojo per krūvelę ankstesnių Rouzvudo vidurinės metraščių. Kiekvienais metais knyga vadinosi „Mulas“ dėl kažkokio abejotino vietinio pokšto, ir ši tradicija tęsėsi nuo XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio, bet net seniausi mokyklos mokytojai to pokšto nebeprisiminė.

– Manau, šių metų „Mule“ galėtume pamėginti bent fragmentiškai užfiksuoti, kokie yra Rouzvudo mokyklos mokiniai.

Jos metraščio kūrimo komanda savo spirale susegtuose bloknotuose uoliai užsirašė „Gyvenimo fragmentas“.

– Pavyzdžiui... galbūt galėtume paimti keletą trumpų interviu iš atsitiktinių moksleivių, – toliau kalbėjo Spenserė. – Ar paklausti žmonių, koks mėgstamiausių dainų sąrašas jų „iPod“ grotuvuose, ir paskui tuos sąrašus išspausdinti prie jų nuotraukų. Ir kaip atrodo jų kasdienis gyvenimas? – Per paskutinį susitikimą jie nutarė paprašyti poros mokinių ištuštinti savo krepšius ir užfiksuoti, ką nešiojasi Rouzvudo vidurinės merginos ir vaikinai.

– Turiu puikių nuotraukų, kuriose Breto Viverio futbolo krepšio ir Monos Vanderval rankinės turinys, – pasakė Brena Ričardson.

– Fantastika, – apsidžiaugė Spenserė. – Ir toliau taip puikiai darbuokitės.

Spenserė užvertė tamsiai žalią žurnalą odos viršeliais ir paleido komandą. Jiems išėjus, stvėrė savo juodą medžiaginį „Kate Spade“ krepšį ir išsitraukė mobilųjį telefoną.

Štai ji. E žinutė. Ji vis dar tikėjosi, kad jos ten neras.

Įkišusi telefoną atgal į krepšį, vidinėje kišenėlėje kažką užčiuopė: darbinė pareigūno Vaildeno kortelė. Vaildenas buvo ne pirmas policininkas, klausinėjęs Spenserę apie tą vakarą, kai pradingo Elė, bet jis vienintelis atrodė... labai įtarus.

Prisiminimai apie tą vakarą buvo labai ryškūs ir kartu neįtikėtinai migloti. Ji prisiminė emocijų perteklių: susijaudinimą prieš bendrą nakvynę svirne, susierzinimą ten sutikus Melisą ir kvaitulį, kad ten buvo ir Ijanas. Prieš porą savaičių jiedu pasibučiavo. Tačiau tada Elė pradėjo kalbėti, kad Melisa ir Ijanas yra žaviausia pora, ir Spenserės emocijos vėl sukilo. Elė jau buvo grasinusi papasakoti Melisai apie bučinį. Ijanui su Melisa išėjus, Elė bandė jas hipnotizuoti, ir tada Spenserė su ja susikivirčijo. Elė išėjo, Spenserė išbėgo paskui ją, ir tada... nieko. Tačiau buvo vienas dalykas, apie kurį ji niekada neprasitarė nei policininkams, nei savo draugėms, nei šeimai: kartais, kai ji galvodavo apie tą vakarą, ją apimdavo pojūtis, lyg jo viduryje žiojėtų kažkokia juodoji skylė. Kad galbūt kažkas įvyko, ko ji negali prisiminti.

Staiga Spenserei prieš akis šmėkštelėjo regėjimas. Elė bjauriai nusijuokia ir nusisuka .

Spenserė sustojo pilname mokinių koridoriuje ir kažkas atsitrenkė jai į nugarą.

– Ar tu judinsies? – suunkštė mergaitė jai už nugaros. – Kai kurie iš mūsų nori patekti į pamoką.

Spenserė nedrąsiai žingtelėjo į priekį. Prisiminimas truko vos akimirką ir iškart pradingo, bet ją apėmė jausmas, kad įvyko žemės drebėjimas. Ji apsižvalgė, tikėdamasi pamatyti išdužusius langus ir išblaškytus mokinius, nes buvo tikra, kad ir visi kiti tai pajuto, bet viskas aplinkui atrodė normaliai. Už keleto žingsnių Naomė Caigler tyrinėjo savo atvaizdą miniatiūriniame spintelės veidrodėlyje. Du devintokai prie Metų Mokytojo garbės lentos juokėsi iš velnio barzdelės ir ragų, pripieštų pono Krafto nuotraukai. Langai, pro kuriuos matėsi valgykla, buvo be menkiausio įskilimo, ir nė viena vaza nebuvo nukritusi nuo keramikos stendo. Kokį gi regėjimą ką tik išvydo Spenserė? Kodėl ji jautėsi taip... nestabiliai?

Ji įsmuko į ekonomikos kabinetą ir klestelėjo į savo vietą prie didžiulio susiraukusio Dž. P. Morgano portreto. Kai visi mokiniai susirinko į kabinetą ir įsitaisė savo vietose, priešais klasę išėjo Kalmaras.

– Prieš šios dienos filmą noriu šį tą paskelbti. – Jis žvilgtelėjo į Spenserę. Jos skrandis susispaudė. Ji nenorėjo, kad dabar visi imtų į ją spoksoti.

– Rašydama savo pirmąją esė, Spenserė Hastings surado labai iškalbingų, įtikinamų argumentų „nematomos rankos“ teorijai, – paskelbė Kalmaras, glostydamas savo kaklaraištį, išmargintą Bendžamino Franklino atvaizdais nuo šimto dolerių banknoto. – Ir aš, kaip jūs galbūt jau girdėjote, nominavau ją „Auksinės orchidėjos“ apdovanojimui.

Kalmaras pradėjo ploti, jam pritarė visa klasė. Tai truko penkiolika nepakeliamų sekundžių.

– Bet aš turiu dar vieną staigmeną, – tęsė Kalmaras. – Ką tik man paskambino komisijos narys, ir ką gi, Spensere, – tu patekai į finalą.

Klasė ir vėl pratrūko ploti. Kažkas gale netgi sušvilpė. Spenserė sėdėjo nejudėdama. Akimirką ji apskritai nieko nebematė. Tik stengėsi išlaužti šypseną.

Endrius Kembelas, sėdintis prie jos, paplekšnojo per petį.

– Puikiai padirbėta.

Spenserė žvilgtelėjo į jį. Spenserė su Endrium, ko gero, nesikalbėjo nuo tada, kai jiedu kartu nuėjo į siaubingiausią pasaulyje pasimatymą „Foxy“ vakarėlyje ir jinai paspruko nuo jo vidury šokio. Pastaruoju metu jis tik gašliai į ją dėbčiodavo.

– Ačiū, – burbtelėjo jinai, pagaliau atgavusi žadą.

– Turbūt juodai dirbai, ar ne? Ar naudojai papildomus šaltinius?

– Aha. – Spenserė paskubomis ištraukė iš ekonomikos aplanko išsibarsčiusius užrašų lapus ir ėmė juos tvarkyti. Ji išlygino užsilanksčiusius kampus ir raukšleles ir mėgino sudėlioti juos pagal datą. Melisos rašinys iš esmės buvo vienintelis papildomas šaltinis, kurį Spenserė panaudojo. Kai ji pamėgino ieškoti esė reikalingos medžiagos, net paprastas „nematomos rankos“ apibrėžimas „Vikipedijoje“ išmušė ją iš vėžių. Pirmieji sesers rašinio sakiniai atrodė gana aiškūs: „Didžiojo škotų ekonomisto Adamo Smito „nematomos rankos“ koncepciją labai nesunku įvertinti, nes ji apibūdina ir devyniolikto, ir dvidešimt pirmo amžiaus rinką: galit manyti, kad žmonės stengiasi jums padėti, bet iš tikrųjų kiekvienas rūpinasi tik savimi.“ Tačiau kai ji perskaitė visą esė, jos galvoje buvo lygiai taip pat miglota kaip ir jos šeimos eukalipto lentelėmis iškaltoje pirtyje.

– Kokius šaltinius? – neatlyžo Endrius. – Knygas? Straipsnius iš žurnalų? – Kai vėl į jį žvilgtelėjo, jai pasirodė, kad Endrius keistai šypsosi, ir Spenserė pajuto svaigulį. Nejaugi jis žino?

– Na... tas knygas, kurios buvo Makadamo rekomenduojamame sąraše, – burbtelėjo jinai.

– A! Ką gi, sveikinu. Tikiuosi, tu laimėsi.

– Ačiū, – atsakė ji nusprendusi, kad Endrius nieko nežino. Jis tiesiog pavydi. Spenserė ir Endrius klasėje nuolat užimdavo pirmą ir antrą vietas, ir šios pozicijos tarp jų nuolat keitėsi. Ko gero, Endrius kiekvieną Spenserės pasiekimą tikrindavo kaip biržos makleris, nenuleidžiantis akių nuo akcijų biržos indekso svyravimo. Spenserė vėl pradėjo tvarkyti savo aplanką, bet nuo to jai nė kiek nepalengvėjo.

Kai Kalmaras pritemdė šviesą ir įjungė filmą „Mikroekonomika ir vartotojas“ su fone skambančia prasta, optimistiška muzika, Spenserės krepšyje suvibravo telefonas. Ji lėtai pasilenkė ir ištraukė jį. Ką tik buvo gauta žinutė.

Spense, žinau, ką padarei. Bet aš niekam nesakysiu, jeigu tu darysi viską, ką liepsiu. Ar nori sužinoti, kas bus, jeigu nepaklusi? Nueik į Emilijos plaukimo varžybas... ir pamatysi. – E

Kažkas prie Spenserės krenkštelėjo. Ji žvilgtelėjo į tą pusę, tai buvo Endrius, kuris kaip tik spoksojo į ją. Jo akys spindėjo filmo šviesoje. Spenserė atsisuko į priekį, bet vis tiek jautė ją stebintį Endriaus žvilgsnį tamsoje.


10

Kai kas nepaklausė



Per varžybų tarp Rouzvudo mokyklos ir Drurio akademijos pertrauką Emilija atsidarė spintelę ir nusmaukė žemyn „Speedo Fastskin“ plaukimo kostiumo petnešėles. Šiais metais Rouzvudo mokyklos plaukimo komanda išleido krūvą šlamančiųjų visą kūną dengiantiems, prigludusiems, olimpinius standartus atitinkantiems kostiumams. Jie buvo specialiai užsakyti ir dabar ką tik atkeliavo kaip tik prieš šios dienos varžybas. Kostiumai smailėdami baigėsi ties kulkšnimis, aptempdami kiekvieną odos lopinėlį, ir visi juos vilkintys atrodė kiek išsipūtę, Emilijai tai priminė nuotrauką biologijos vadovėlyje, kur smauglys virškina prarytą pelę. Emilija nusišypsojo Leinei Iler, savo komandos draugei.

– Aš labai patenkinta, kad pagaliau išlįsiu iš šio dalykėlio.

Ji taip pat labai džiaugėsi, kad nusprendė pareigūnui Vaildenui papasakoti apie E. Vakar vakare, grįžusi namo iš Hanos, ji paskambino ir susitarė su Vaildenu susitikti šį vakarą policijos nuovadoje. Emilijai nerūpėjo, ką pasakys kitos, ir ji neėmė į galvą E bauginimų – policijos padedamos jos galės atsikratyti šios dramos visiems laikams.

– Kaip tau gerai, tu jau baigei, – atsakė Leinė. Emilija jau plaukė – ir laimėjo visas savo rungtis; dabar jai teliko džiaugsmingai šūkauti kartu su daugybe į varžybas atėjusių mokinių. Iš rūbinės ji girdėjo komandą palaikančių šokėjų šūksnius ir vylėsi, kad jos nepaslys ant šlapių plytelių prie baseino krašto – Treisė Reid ten griuvo prieš pirmąjį plaukimą.

– Sveikutės, merginos. – Tarp persirengimo spintelių pasirodė trenerė Loren. Ji vilkėjo vienus iš savo įkvepiančių plaukimo marškinėlių: DEŠIMT PRIEŽASČIŲ, KODĖL PLAUKIOJU. (PENKTAS NUMERIS: NES AŠ GALIU SUVALGYTI 5000 KALORIJŲ IR NESIJAUSTI KALTA.) Ji patapšnojo Emilijai per petį.

– Puikiai padirbėjai, Em. Šitaip išsiveržti į priekį kombinuotoje estafetėje! Fantastika!

– Ačiū, – nuraudo Emilija.

Loren palinko virš raudono apdaužyto suoliuko tarp spintelių.

– Į varžybas atvykusi vietinė naujokų verbuotoja iš Arizonos universiteto, – pasakė ji tyliai, kad girdėtų tik Emilija. – Ji klausė, ar galėtų per antrą varžybų dalį pasikalbėti su tavimi. Tu nieko prieš?

Emilijos akys išsiplėtė.

– Žinoma! – Arizonos universitetas turėjo vieną geriausių plaukimo komandų šalyje.

– Puiku. Judvi galite kalbėtis mano kabinete, jeigu norite. – Loren dar sykį nusišypsojo Emilijai, o paskui išnyko koridoriuje, vedančiame baseino link, ir Emilija nusekė jai iš paskos. Ji prasilenkė su seserimi Karolina, einančia kita kryptimi.

– Karolina, atspėk, kas nutiko! – strikinėjo Emilija. – Arizonos universiteto verbuotoja nori pasikalbėti su manimi! Jeigu aš įstočiau į jį, o tu važiuotum į Stanfordą, mes būtume visai greta! – Karolina šiais metais turėjo baigti mokyklą ir jau buvo užverbuota į Stanfordo plaukimo komandą.

Karolina dėbtelėjo į Emiliją ir įsmuko į tualetą, garsiai užtrenkdama duris. Emilija apstulbusi žengtelėjo atgal. Kas gi atsitiko? Jiedvi su seserimi nebuvo itin artimos, bet iš jos tikėjosi šiek tiek daugiau entuziazmo.

Kai Emilija ėjo koridoriumi, vedančiu į baseiną, iš dušų patalpos kyštelėjo Gemos Karan veidas. Kai jųdviejų žvilgsniai susitiko, Gema staigiai užtraukė užuolaidą. O eidama pro prausykles pastebėjo, kad Amanda Viljamson šnabždasi su Džeide Smit. Emilija pamatė jų akis veidrodyje, ir merginos prasižiojo, tarsi tardamos nuostabos kupiną „O!“ Emilija pajuto, kad jai pašiurpo oda. Kas čia vyksta?

– O Dieve, atrodo, kad čia prisigrūdo dar daugiau žmonių! – sumurmėjo Leinė, įeidama į baseino patalpą paskui Emiliją. Ir ji buvo teisi: tribūnos atrodė dar pilnesnės nei per pirmą varžybų dalį. Orkestras, įsikūręs netoli šuolių į vandenį tramplino, grojo kovingą maršą, o putotas pilkas talismanas Kūjaryklis prisijungė prie šokėjų grupės priešais tribūnas. Tribūnose buvo visi – populiarūs mokiniai, futbolininkai, merginos iš dramos būrelio, netgi jos mokytojai. Spenserė Hastings sėdėjo greta Kirsten Kalen. Aukščiau įsitaisiusi Maja kaip pašėlusi maigė telefono mygtukus, prie jos buvo ir Hana Marin, sėdėjo viena ir spoksojo į minią. Ten buvo ir Emilijos tėvai, jie vilkėjo mėlynus ir baltus Rouzvudo komandos medvilninius sportinius megztinius su ženkleliais „Pirmyn, Emilija!“ ir „Pirmyn, Karolina!“. Emilija pamėgino jiems pamojuoti, bet jie buvo įnikę į kažkokį popieriaus lapelį, ko gero, tyrinėjo plaukimų tvarkaraštį. Tiesą sakant, daug žmonių skaitė varžybų tvarkaraštį. Ponas Šėjus, keistuolis biologijos mokytojas, kuris visados ateidavo pažiūrėti treniruočių, nes prieš tūkstantį metų irgi buvo plaukikas, laikė lapuką per tris colius nuo veido. Varžybų tvarkaraštis nebuvo jau toks įdomus – ten viso labo tik surašytos rungtys.

Priešais pasirodė Džeimsas Fridas. Jo veide švietė plati šypsena.

– Sveikute, Emilija, – geidulingai ištarė jisai. – Aš nė nenutuokiau.

Emilija susiraukė.

– Nenutuokei... ko?

Arijos brolis Maikas kėblino prie Džeimso.

– Sveika, Emilija.

Paskui juos pasirodė Mona Vanderval.

– Liaukitės prie jos kabinėtis! – Ji pasisuko į Emiliją. – Nekreipk į juos dėmesio. Noriu tave kai kur pakviesti. – Ji pasirausė didžiuliame savo irisų spalvos zomšiniame krepšyje ir įteikė Emilijai baltą voką. Emilija pavartė jį rankose. Kad ir kas tai būtų, Mona iškvėpino voką brangiais kvepalais. Emilija sutrikusi žvilgtelėjo į ją.

– Šeštadienį rengiu gimimo dienos vakarėlį, – paaiškino Mona, vyniodama aplink pirštą ilgą savo šviesių plaukų sruogą. – Gal ir tu ateisi?

– Tu būtinai turi ateiti, – pritarė Maikas, išplėsdamas akis.

– Aš... – išlemeno Emilija. Tačiau nespėjus jai ką nors pasakyti, orkestras trenkė dar vieną varžybų maršą ir Mona nuliuoksėjo į šalį.

Emilija vėl žvilgtelėjo į kvietimą. Ką, po galais, visa tai reiškia? Ji nebuvo iš tų merginų, kurios gauna pakvietimus tiesiai iš Monos Vanderval rankų. Ir ji akivaizdžiai nebuvo ta, kurią vaikinai varsto gašliais žvilgsniais.

Staiga jos žvilgsnį patraukė kažkas anapus baseino. Popieriaus lapas, priklijuotas prie sienos. Jo nebuvo prieš pertrauką. I


убрать рекламу




убрать рекламу



r atrodė labai matytas. Lyg nuotrauka.

Ji prisimerkė. Ir jai ėmė linkti keliai. Tai buvo nuotrauka... kurioje du žmonės bučiuojasi fotobūdelėje. Noelio Kano fotobūdelėje.

– O Dieve. – Emilija pasileido bėgti ir dukart paslydo ant šlapio baseino krašto.

– Emilija! – Nuo įėjimo jos link bėgo Arija, zomšiniai jos batai su platforma bildėjo į plyteles, o mėlynai juodi plaukai beprotiškai plakėsi aplink veidą. – Atsiprašau, aš pavėlavau, bet gal galime pasikalbėti?

Emilija nieko neatsakė Arijai. Kažkas prie didelės skelbimų lentos, kurioje buvo surašyta, kas ir kada plauks, pakabino dviejų besibučiuojančių merginų nuotraukos kopiją. Visa jos komanda pamatys šią nuotrauką. Bet ar jie atpažins, kad tai ji?

Ji nuplėšė nuotrauką nuo sienos. Apačioje didelėmis juodomis raidėmis buvo parašyta: „Žiūrėkite, kuo Emilija Filds užsiima, kai ji ne baseine!“

Ką gi, viskas aišku.

Arija palinko ir žvilgtelėjo į nuotrauką.

– Ar tai... tu?

Emilijos smakras ėmė virpėti. Ji suglamžė popierių, bet kai apsižvalgė, ant kažkieno aprangos krepšio pamatė dar vieną kopiją, perlenktą pusiau. Ji stvėrė nuotrauką ir ją taip pat suglamžė.

Paskui ji pastebėjo dar vieną popierių ant žemės prie vaikų baseino. Ir dar vieną... trenerės Loren rankose. Loren žiūrėjo čia į nuotrauką, čia į Emiliją.

– Emilija? – tyliai ištarė ji.

– Taip neturėjo atsitikti, – sušnabždėjo Emilija, braukdama pirštais per šlapius plaukus. Ji žvilgtelėjo į tinklinę popierdėžę prie Loren kabineto. Joje matėsi mažiausiai dešimt išmestų bučinio nuotraukų. Kažkas ant jų numetė pusiau nugertą „Sunkist“ skardinę. Gėrimas ištekėjo ir nudažė merginų veidus oranžine spalva. Nuotraukos mėtėsi ir prie vandens fontanų. Jų buvo priklijuota net ant plaukimo takelius skiriančių juostų. Jos komandos draugai, plūstelėję iš persirengimo kambarių, varstė ją susirūpinusiais žvilgsniais. Jos buvęs vaikinas Benas nusiviepė jai tarsi sakydamas: „Tavo lesbietiškas eksperimentėlis dabar jau nebe toks smagus, tiesa?“

Arija pakėlė iš kažkur atsiradusią kopiją, tarsi ta būtų nusileidusi tiesiog iš lubų. Ji prisimerkė ir sučiaupė savo žvilgančias, raudonas lyg žemuogės lūpas.

– Na ir kas? Tu su kažkuo bučiuojiesi. – Staiga jos akys išsiplėtė. – Ak!

– Oi, – išsprūdo Emilijai beviltiškas atodūsis.

– Ar tai padarė E? – sušnabždėjo Arija.

Emilija paklaikusiomis akimis apsižvalgė aplinkui.

– Ar tu matei, kas jas platina?

Tačiau Arija papurtė galvą. Emilija atsegė savo sportinio krepšio užtrauktuką ir išsitraukė mobilųjį telefoną. Ten buvo žinutė. Na, žinoma, ten buvo žinutė.

Emilija, meilute, žinau, kad tu labai pritari principui „akis už akį“, taigi kai sumanei pranešti apie mane, aš taip pat nusprendžiau papasakoti apie tave. Bučkis! – E

– Prakeikimas, – sušnabždėjo Arija, perskaičiusi žinutę Emilijai per petį.

Staiga Emiliją persmelkė šleikštulį kelianti mintis. Jos tėvai. Tas lapukas, kurį jie tyrinėjo – tai nebuvo varžybų tvarkaraštis. Tai buvo nuotrauka. Ji žvilgtelėjo į tribūnas. Akivaizdu, kad jos tėvai spoksojo į ją. Atrodė, tarsi tuoj pravirks, jų veidai buvo išraudę, o šnervės išsiplėtusios.

– Turiu iš čia nešdintis. – Ir Emilija ėmė žvalgytis artimiausio išėjimo.

– Jokiu būdu. – Arija sugriebė Emiliją už riešo ir apsuko ją. – Čia visiškai nėra nieko gėdingo. Jeigu kas nors ką pasakys, pasiųsk velniop.

Emilija sušnarpštė. Gal žmonės ir vadina Ariją keistuole, bet ji yra normali. Ji turi vaikiną. Ji niekad nesuprastų, ką reiškia patekti į tokią padėtį.

– Emilija, tai puiki proga mums! – priešinosi Arija. – E tik­riausia čia. – Ir ji grėsmingai pažvelgė į tribūnas.

Emilija irgi žvilgtelėjo į žiūrovų vietas. Jos tėvų veidai vis dar buvo perkreipti pykčio ir nuoskaudos. Majos vieta buvo tuščia. Emilija peržvelgė tribūnas, bet Majos niekur nebesimatė.

E tikriausiai čia. Ir Emilija būtų norėjusi būti drąsi, pulti į tribūnas ir visus pakratyti, kol kas nors prisipažintų. Tačiau ji nebuvo tokia.

– Aš... Aš atsiprašau, – staiga pratarė Emilija ir nubėgo į persirengimo kambarį. Ji prasilenkė mažiausiai su šimtu žmonių, kurie trypė ant grindų išmėtytas jos ir Majos nuotraukos kopijas ir dabar jau žinojo, kokia ji iš tikrųjų.


11

Netgi labai modernių technologijų apsaugos prietaisai negali apsaugoti nuo visko



Šiek tiek vėliau Arija išėjo pro dvivėres aprasojusias baseino duris. Prie užkandžių ir gėrimų automatų Spenserė tyliai šnekučiavosi su Hana.

– Vargšė Emilija, – sušnabždėjo Hana Spenserei. – Ar tu žinojai apie... tai?

Spenserė papurtė galvą.

– Visiškai nieko.

– Prisimeni, kai mes slapta maudėmės Kanų baseine, kai jie atostogavo, ir buvome visiškai nuogos? – sumurmėjo Hana. – Ir visada kartu persirengdavome. Aš niekad nesijaučiau keistai.

– Aš irgi, – cyptelėjo Arija ir pasitraukė į šalį, kad devintokas galėtų iš gėrimų automato nusipirkti gazuoto vandens.

– Ar jūs manote, kad kuri nors iš mūsų jai atrodė pa­trauk­li? – išpūtė akis Hana. – Bet aš tada buvau per daug stora, – pridūrė ji truputį nusivylusi.

– Tai E išbarstė čia tas nuotraukas, – pasakė Arija Hanai ir Spenserei. Ji parodė ranka baseino pusėn. – E gali būti čia.

Visos sužiuro baseino pusėn. Varžybų dalyviai stovėjo grupelėmis ir laukė. Talismanas Kūjaryklis vaikštinėjo palei baseiną pirmyn ir atgal. Tribūnos vis dar buvo sausakimšos.

– Ir ką mes galėtume padaryti? – paklausė Hana, primerkdama akis. – Sustabdyti varžybas?

– Mes neturėtume nieko daryti. – Spenserė užsegė rusvai žalsvos „Burberry“ striukės su gobtuvu užtrauktuką ligi smak­ro. – Jeigu mes ieškosime E, tas E gali įsiusti... ir iškrėsti ką nors dar blogesnio.

– E. Yra. Čia! – pakartojo Arija. – Tai galėtų būti didysis mūsų šansas!

Spenserė pažiūrėjo į mokinių būrį fojė.

– Aš... Man reikia eiti. – Tai pasakiusi, ji metėsi pro sukamąsias duris ir nulėkė per stovėjimo aikštelę.

Arija pasisuko į Haną.

– Spenserė išlėkė iš čia, tarsi pati  būtų E, – pusiau juokais pasakė ji.

– Girdėjau, kad ji pateko į kažkokio svarbaus esė konkurso finalą. – Hana išsitraukė „Chanel“ pudrinę ir ėmė pudruotis smakrą. – Juk žinai, ji pasidaro maniakė, kai pakvimpa varžybomis. Ko gero, nulėkė namo mokytis.

– Taip, – tyliai atsakė Arija. Gal Spenserė teisi – gal E padarytų ką nors dar baisesnio, jeigu jos imtų naršyti tribūnas.

Staiga kažkas iš už nugaros nutraukė jai nuo galvos gobtuvą. Arija atsisuko.

– Maikai, – aiktelėjo jinai. – Viešpatie!

Brolis išsiviepė.

– Ar matei lesbietišką nuotrauką? – Jis apsimetė laižąs Emilijos ir Majos atvaizdą. – Gal gali man duoti Emilijos telefono numerį?

– Nė nesvajok. – Ji atidžiai nužvelgė brolį. Ant melsvai juodų plaukų jis buvo užsimaukšlinęs „STX“ lakroso kepuraitę, o vilkėjo mėlyną ir baltą Rouzvudo mokyklos lakroso komandos vėjo neperpučiamą striukę. Jinai jo nebuvo mačiusi nuo vakar vakaro.

– Ką gi, – Maikas susidėjo rankas ant klubų. – Girdėjau, tave išspyrė iš namų.

– Niekas manęs neišspyrė, – tuojau pat paneigė Arija. – Tik pamaniau, kad būtų geriau, jeigu kurį laiką pagyvenčiau ne namie.

– Ir ką gi, tu kraustaisi pas Šoną?

– Taip, – atsakė Arija. Kai Ela pritarė, kad Arija išeitų, ji puolė į isteriją ir paskambino Šonui. Ji visiškai nenorėjo įsiprašyti į svečius – bet Šonas pats pasiūlė ir pasakė, kad tai nesudarys jokių sunkumų.

Hanai nukaro žandikaulis.

– Tu kraustaisi pas Šoną? Į jo namus?

– Hana, aš neturiu pasirinkimo, – greitai atsakė Arija. – Tiesiog mano padėtis kritiška.

Hana nusuko akis į šalį.

– Tiek to. Man nerūpi. Pati to imsi nekęsti. Visi žino, kad gyvenimas su vaikino tėvais sužlugdo tarpusavio santykius. – Ji apsisuko ir ėmė brautis per minią prie išėjimo.

– Hana! – mėgino protestuoti Arija, bet Hana neatsisuko. Arija dėbtelėjo į Maiką. – O tau būtinai reikėjo minėti Šoną jai girdint? Ar tu visai neturi jokios nuovokos apie taktiškumą?

Maikas gūžtelėjo pečiais.

– Atsiprašau, neišmanau tų jūsų priešmenstruacinių nesąmonių. – Jis iš kišenės ištraukė energinį batonėlį ir pradėjo jį valgyti, net neketindamas pasiūlyti Arijai. – Ar eisi į Monos vakarėlį?

Arija atkišo į priekį apatinę lūpą.

– Nežinau. Dar negalvojau apie tai.

– Gal tau depresija ar dar kas nors? – paklausė Maikas pilna burna.

Arijai nereikėjo ilgai ieškoti atsakymo.

– Kažkas panašaus... Tėtis išėjo. O kaip tu jautiesi?

Maiko veidas staigiai pasikeitė: atvirą ir linksmą išraišką pakeitė susirūpinimas ir atsargumas. Nuotraukos atspaudas iškrito jam iš rankų.

– Beje, vakar vakare uždaviau mamai keletą klausimų. Ji sakė, kad tėtis susitikinėjo su ta mergina dar prieš mums išvykstant į Islandiją. Ir kad tu tai žinojai.

Arija sukando savo plaukų galiukus ir įsispoksojo į kampe stovinčią mėlyną šiukšlių dėžę. Kažkas ant dangčio buvo nupiešęs karikatūriškas krūtis.

– Taip.

– Ir kodėl tu man nepasakei apie tai?

Arija žvilgtelėjo į jį.

– Baironas prašė nesakyti.

Maikas piktai atsikando „PowerBar“ batonėlio.

– Bet pasakyti Elison Dilaurentis buvo visiškai normalu, ar ne? Ir tai, kad ji tame įraše pasakė apie tai visiems per žinias, irgi nieko tokio?

– Maikai... – pratarė Arija. – Aš jai nesakiau. Mes buvome kartu, kai tai atsitiko.

– Koks skirtumas, – suniurnėjo Maikas, piktai pasuko išėjimo link ir atsitrenkė į ryklį talismaną. Arija norėjo eiti paskui jį, bet nepajudėjo iš vietos. Staiga ji prisiminė Reikjaviką, kai ji turėjo pasilikti namuose ir prižiūrėti Maiką, bet paliko brolį vieną ir išėjo su savo vaikinu Halbjornu į geoterminių vandens procedūrų centrą „Žydroji lagūna“. Kai ji grįžo, namai dvokė sie­ra ir visur buvo pribarstyta gydomosios druskos, paskui pamatė, kad Maikas sudegino pusę užpakalinio kiemo medinių pinučių. Arijai gerokai kliuvo už tai – ir pelnytai, nes tai buvo jos kaltė. Išeidama ji pastebėjo, kaip godžiai Maikas žiūri į virtuvėje esančius degtukus. Ji galėjo sustabdyti jį. Ko gero, galėjo sustabdyti ir Baironą.

– Štai šis kambarys bus tavo, – pasakė Šonas, lydėdamas Ariją nepriekaištingai švariu koridoriumi raudonmedžio grindimis į didelį, šviesų miegamąjį. Čia buvo didžiulis langas, prie jo – sofa, plonytės užuolaidos ir baltų gėlių puokštė stalo gale.

– Man patinka. – Šis vaizdas jai priminė prabangaus viešbučio Paryžiuje kambarį, kuriame ji su šeima buvo apsistojusi, kai jos tėvą Paryžiaus televizija filmavo kaip gnomų ekspertą. – Ar tikrai nieko tokio, kad aš čia pagyvensiu?

– Žinoma, ne. – Šonas santūriai pabučiavo ją į skruostą. – Paliksiu tave įsikurti.

Arija žvilgtelėjo pro langą į rausvą vėlyvos antradienio popietės dangų ir negalėjo nepalyginti šio vaizdo su matomu iš jos namų. Ekardų namas stovėjo apsuptas miško ir mažiausiai dešimties akrų nedirbamos žemės. Artimiausias namas, į pilį panašus monolitas su viduramžių stiliaus bokšteliais, buvo mažiausiai trijų futbolo aikščių atstumu. Arijos šeimos namas stovėjo jaukių, bet apšiurusių namų kaimynystėje netoli koledžo. Kaimynų kieme ji matė tik apgailėtiną paukščių maudyklių, akmeninių gyvūnų ir žokėjų statulėlių kolekciją.

– Ar kambarys patogus? – lėtai besileidžiančios laiptais į virtuvę Arijos paklausė Šono pamotė ponia Ekard.

– Taip, jis puikus, – atsakė Arija. – Labai jums ačiū.

Ponia Ekard maloniai nusišypsojo. Ji buvo šviesiaplaukė, kresnoka, smalsių mėlynų akių, o jos burna atrodė nuolat besišypsanti, net jeigu ji ir nesišypsodavo. Kai Arija užsimerkė ir pamėgino įsivaizduoti mamą, jos vaizduotėje iškilo moteris, beveik tokia pat kaip ponia Ekard. Šonas jai sakė, kad prieš ištekėdama už jo tėčio ji dirbo Filadelfijoje žurnalo redaktore, bet dabar ji buvo tik namų šeimininkė ir prižiūrėjo milžinišką Ekardų namą taip, kad jis kiekvieną akimirką galėjo būti fotografuojamas. Obuoliai mediniame dubenyje ant virtuvės stalo buvo nesusidaužę, žurnalų viršeliai svetainės lentynoje žvelgė į tą pačią pusę, o didžiulio rytietiško kilimo kutai atrodė lyg ką tik iššukuoti.

– Gaminu raviolius su grybais, – pasakė ponia Ekard ir pakvietė Ariją prieiti, pauostyti gaminamo padažo. – Šonas sakė, kad tu vegetarė.

– Taip, – švelniai atsakė Arija. – Bet jūs tikrai neprivalote gaminti man.

– Menkniekis, – draugiškai mostelėjo ranka ponia Ekard. Ant stalo dar buvo sūriu įdarytų bulvių, pomidorų salotų ir kepalas sočios, gurmaniškos septynių grūdų duonos iš „Fresh Fields“ parduotuvės, iš kurios Ela nuolat šaipydavosi, sakydama, kad tas, kas moka beveik vienuolika dolerių už žiupsnelį miltų ir vandens, turėtų pasitikrinti galvą.

Ponia Ekard ištraukė medinį šaukštą iš puodo ir padėjo jį ant bufeto.

– Judvi buvote geros draugės su Elison Dilaurentis, tiesa? Mačiau tą jūsų įrašą per žinias.

Arija nunėrė galvą.

– Taip. – Jai užspaudė gerklę. Pamačius įraše tokią gyvybingą Elę, Arijos sielvartas vėl prasiveržė iš gilumos.

Arijos nuostabai, ponia Ekard apkabino ją per pečius ir spustelėjo.

– Man labai gaila, – sumurmėjo ji. – Neįsivaizduoju, kaip turėčiau jaustis, jeigu man taip nutiktų.

Arijos akys ėmė perštėti nuo ašarų. Buvo labai gera mamos glėbyje, net jei moteris ir nėra jos  mama.

Šonas atsisėdo prie Arijos vakarieniauti ir viskas buvo absoliučiai priešingai, nei vykdavo Arijos namuose. Ekardai pasiklojo servetėles ant kelių, fone nesigirdėjo iš televizoriaus monotoniškai skaitomų žinių, o ponas Ekardas, liemeningas, plinkantis, bet kerinčiai besišypsantis vyras, neskaitė prie stalo laikraščio. Jaunesnieji dvynukai Kolinas ir Eidanas nesusikrovė ant stalo alkūnių ir nebadė vienas kito šakutėmis – Arija galėjo tik įsivaizduoti, kokių žiaurumų prasimanytų Maikas, jeigu turėtų brolį dvynį.

– Ačiū, – pasakė Arija, kai ponia Ekard papildė jos pieno stiklinę, nors Ela ir Baironas nuolatos kartodavo, kad piene daug sintetinių hormonų, kurie sukelia vėžį. Kai prieš keletą savaičių svečiavosi pas Ezrą, Arija papasakojo, kad tėvai draudžia gerti pieną. Ezra juokėsi ir pasakė, kad jo šeima taip pat baiminasi, tik dėl javainių.

Arija padėjo šakutę. Kodėl į jos ramias mintis per vakarienę įsibrovė Ezra? Ji greitai žvilgtelėjo į Šoną, stropiai šakute kabinantį ir kramtantį bulves. Ji palinko jo pusėn ir palietė jo riešą. Jis šyptelėjo.

– Šonas sakė, kad tu, Arija, lankai sustiprintas pamokas, – prabilo ponas Ekardas, smeigdamas šakute morką.

Arija gūžtelėjo pečiais.

– Tik anglų kalbos kursą ir meno dirbtuves.

– Anglų literatūra buvo mėgstamiausias mano dalykas ko­ledže, – entuziastingai pasakė ponia Ekard. – Ką jūs dabar skaitote?

– „Purpurinę raidę“.

– Kaip man patinka ta knyga! – šūktelėjo ponia Ekard ir gurkštelėjo raudonojo vyno. – Joje labai akivaizdžiai atsiskleidžia, kokia ribota buvo puritoniška visuomenė. Vargšė Estera Prin.

Arija krimstelėjo sau į skruostą. O, jeigu jinai būtų pasikalbėjusi su ponia Ekard prieš paženklindama Meriditę!

– „Purpurinė raidė“. – Ponas Ekardas prisidėjo prie lūpų pirštą. – Juk yra pagal ją sukurtas filmas, ar ne?

– Aha, – pritarė Šonas. – Demi Mur vaidina pagrindinį vaidmenį.

– Ar tai tas filmas, kuriame vyras įsimyli jauną merginą, tiesa? – pasitikslino ponas Ekardas. – Kokia gėda.

Arija giliai įkvėpė. Ji jautėsi taip, tarsi visi į ją spoksotų, bet iš tiesų į ją žiūrėjo tik Šonas. Jo akys buvo išsiplėtusios, nuleistos žemyn, pilnos nuoskaudos. Tarsi sakytų: „Aš labai atsiprašau.“

– Ne, Deividai, – tyliai atsiliepė ponia Ekard tokiu balsu, tarsi nutuoktų apie Arijos padėtį. – Tu kalbi apie „Lolitą“.

– Ak. Iš tiesų. – Ponas Ekardas gūžtelėjo, akivaizdžiai nesuprasdamas savojo netakto. – Suplakiau abu į vieną.

Po vakarienės Šonas su dvyniais užlipo į savo kambarius ruošti pamokų, o Arija nusekė paskui juos. Jai skirtas kambarys buvo tylus ir jaukus. Kažkuriuo metu tarp vakarienės ir šios akimirkos ponia Ekard atnešė dėžutę „Kleenex“ servetėlių ir ant jos naktinio staliuko pastatė vazą su levandomis. Motiniškas gėlių kvapas užpildė visą kambarį. Arija šleptelėjo ant lovos, kad nebūtų nuobodu, įjungė vietines TV žinias ir savo kompiuteryje atsidarė „Gmail“. Buvo viena nauja žinia. Siuntėjo vardą sudarė serija skaičių ir raidžių. Kai Arija du kartus spustelėjo atidarydama laišką, pasijuto taip, tarsi širdis būtų sustojusi.

Arija, ar nemanai, kad Šonas turėtų žinoti apie tą papildomą įskaitą, kurią gavai iš anglų kalbos mokytojo? Šiaip ar taip, rimti santykiai grindžiami tiesa. – E

Tada išsijungė centrinio šildymo sistema, ir Arija staigiai atsitiesė. Lauke trakštelėjo šakelė. Paskui kita. Kažkas ją stebėjo.

Ji nusėlino prie lango ir pažvelgė į lauką. Skersai teniso kortą krito gremėzdiški pušų šešėliai. Aukštai ant namo kampo įtaisyta apsaugos kamera lėtai sukosi iš dešinės į kairę. Kažkas tamsoje blykstelėjo, ir daugiau nieko.

Kai ji pažvelgė į kambarį, akį patraukė kažkas televizoriaus ekrane. „Vėl pastebėtas sėlintojas“, – skelbė užrašas ekrano apačioje.

– Gavome informacijos, kad keletas žmonių matė Rouzvudo sėlintoją, – pasakė reporteris, kai Arija pagarsino televizorių. – Likite su mumis.

Tada ekrane pasirodė policijos automobilio vaizdas priešais monstrišką, į pilį panašų namą su bokšteliais. Arija vėl pasisuko į langą – štai kur jie. Ir dabar už toli augančių pušų aiškiai švysčiojo melsvas policijos švyturėlis.

Jinai išėjo į koridorių. Šono kambario durys buvo uždarytos; girdėjosi „Bloc Party“ muzika.

– Šonai? – Ji plačiai atvėrė kambario duris. Knygos išmėtytos po visą stalą, bet kėdė tuščia. Ant tvarkingai paklotos lovos dar matėsi jo kūno įspaudas. Kambario langas buvo praviras, pro jį pūtė vėsus vėjelis, nuo kurio užuolaidos plaikstėsi lyg vaiduokliai.

Arija nežinojo, ką daryti, todėl grįžo atgal prie savo kompiuterio. Ir tada pamatė naują elektroninį laišką.

P. S. Gal aš ir kalė, bet ne žudikė. Užuomina neišmanėliams: kažkas kažko norėjo iš Elės. Žudikas arčiau, nei tu manai. – E


12

Ak, rūmų gyvenimas



Antradienio vakare Hana žingsniavo pagrindine „King James“ prekybos ir pramogų centro alėja ir spaudinėjo savo „BlackBerry“ mygtukus. Ji išsiuntė Monai žinutę su klausimu „Ar mes vis dar susitinkame matuotis suknelės?“, bet nesulaukė atsakymo.

Turbūt Mona vis dar pyksta ant jos dėl draugystės metinių, bet ką darysi. Hana mėgino paaiškinti, kodėl senosios draugės susirinko į jos namus, bet Mona nutraukė ją, dar nė nepradėjusią kalbėti, lediniu balsu pareikšdama:

– Mačiau tave su tavo geriausiomis žiniose. Sveikinu su didžiuoju debiutu televizijoje.

Ir padėjo ragelį. Akivaizdu, ji buvo įsiutusi, bet Hana žinojo, kad Mona negali ilgai niršti. O jeigu nesiliautų, prarastų savo geriausią draugę.

Hana ėjo pro „Rive Gauche“, prekybos centro barą, kur jos vakar turėjo švęsti savo draugystės sukaktuves. Tai buvo „Balthazar“ kavinės Niujorke kopija, o ši savo ruožtu buvo begalės Paryžiaus kavinių kopija. Ji pastebėjo grupelę merginų ant jų su Mona mėgstamiausio minkštasuolio prie sienos. Viena iš merginų buvo Naomė. Šalia sėdėjo Rilei. O prie jos... Mona.

Hana įsižiūrėjo atidžiau. Ką gi Mona veikia su... jomis?

Nors „Rive Gauche“ apšvietimas buvo neryškus ir romantiškas, Mona buvo su rožinio atspalvio saulės akiniais. Naomė, Rilei ir klastingos jų pataikūnės dešimtokės Kelė Hamilton bei Nikolė Hadson buvo apsupusios ją, o vidury stalo stovėjo didžiulė dar nesuvalgytų bulvių šiaudelių lėkštė. Atrodė, kad Mona kažką pasakoja energingai mojuodama rankomis, išplėtusi dideles mėlynas akis. Pasakojimas pasiekė apogėjų ir visos merginos nusikvatojo.

Hana ištiesino pečius. Ji įžengė pro rudas senovines kavinės duris. Pirmoji ją pastebėjo Naomė. Ji kumštelėjo Kelei, ir jiedvi ėmė šnabždėtis.

– Ką, merginos, čia veikiate? – paklausė Hana, sustojusi prie Rilei ir Naomės.

Mona palinko į priekį ir pasirėmė ant stalo alkūnėmis.

– Ką gi, argi tai ne staigmena? Aš nežinojau, ar tu vis dar nori būti mano palydoje, nes labai užsiėmusi su savo senosiomis draugėmis. – Ji permetė per petį plaukus ir gurkštelėjo dietinės kokakolos.

Hana pavartė akis ir atsisėdo ant tamsiai raudono minkštasuolio krašto.

– Žinoma, kad aš vis dar noriu būti tavo palydoje, kekše.

Mona ramiai šyptelėjo.

– Gerai, storuliuke.

– Kalė, – atsikirto Hana.

– Šliundra, – nenusileido Mona. Hana sukikeno... ir kitos merginos taip pat ėmė juoktis. Kartais ji ir Mona apsimesdavo, kad aršiai pykstasi, kaip ir šį sykį, bet dažniausiai jų niekas negirdėdavo.

Mona apvyniojo aplink pirštą savo blyškiai šviesių plaukų sruogą.

– Šiaip ar taip, aš nusprendžiau, kad kuo daugiau, tuo linksmiau. Maža palyda nuobodu. Noriu, kad šis vakarėlis būtų absoliučiai nesaikingas.

– Mes taip jaudinamės, – pratrūko Naomė. – Negaliu sulaukti, kada pasimatuosiu „Zac Posen“ suknelę, kurią mums išrinko Mona.

Hana nervingai šyptelėjo. Tai buvo visiška nesąmonė. Visi Rouzvude žinojo, kad Naomė ir Rilei už akių apkalbinėdavo Haną. Argi ne Mona dar pernai prisiekė amžinai nekęsti Naomės, kai Naomė paskleidė gandus, kad Monai buvo persodinta oda. Hana apsimetė esanti Naomės draugė – neva jiedvi su Mona susipykusios, – pelnė Naomės pasitikėjimą, ir tada iš jos užrašų knygelės pavogė seilėtą meilės laišką, kurį Naomė buvo parašiusi Meisonui Bajersui. Hana anonimiškai paskelbė laišką vietiniame Rouzvudo mokyklos intranete, visi juokėsi ir viskas buvo vėl gerai.

Pagaliau Hanai dingtelėjo išganinga mintis. Na, žinoma! Mona tik apsimeta draugiška! Tada viskas pasidaro suprantama. Jai truputį palengvėjo, kai suprato, kas čia vyksta, bet ji vis dar norėjo, kad Mona tai patvirtintų. Žvilgtelėjo į ją.

– Ei, Mona, ar galėčiau minutėlę su tavim šnektelti? Akis į akį?

– Han, dabar negali. – Mona žvilgtelėjo į savo „Movado“ laikrodį. – Mes vėluojame matuotis suknelių. Nagi, pirmyn.

Tai pasakiusi, Mona išėjo iš restorano, savo trijų colių kulniukais kaukšėdama per blizgančias riešutmedžio grindis. Merginos nusekė iš paskos. Hana pasilenkė pasiimti savo didžiulės „Gucci“ rankinės, bet užtrauktukas buvo atsisegęs ir visas rankinės turinys išbyrėjo po stalu. Visa jos parfumerija, piniginė, vitaminai, jos dietinės piliulės „Hydroxycut“, kurias kažin kada nukniaukė iš „GNC“, bet pernelyg bijojo vartoti, – viskas. Hana, nenuleisdama akių nuo išeinančių Monos ir kitų merginų, greitai atsistojo, ketindama viską susirinkti. Ji priklaupė, karštligiškai stengdamasi kuo greičiau susižerti visus daiktus atgal į rankinę.

– Hana Marin?

Hana pašoko. Šalia stovėjo pažįstamas, aukštas padavėjas laisvai krentančiais plaukais.

– Aš Lukas, – priminė jisai, čiupinėdamas baltos „Rive Gauche“ uniformos rankogalį su sagutėmis kampuose. – Turbūt neatpažįsti manęs, nes su šiais drabužiais atrodau labai prancūziškai.

– Ak, – ištarė Hana vangiai. – Sveikas. – Luką Bitį ji pažinojo seniausiai. Septintoje klasėje jis buvo gana populiarus – ir labai keistai, labai trumpai jam patiko Hana. Sklido gandas, kad mokykloje vykstančios Saldumynų dienos proga jis ketina atsiųsti Hanai raudoną širdies formos saldainių dėžutę. Jeigu vaikinas siunčia merginai širdies formos saldainių dėžutę, tai reiškia, yra ją įsimylėjęs, taigi Hana iš tiesų susijaudino.

Tačiau paskui, likus vos kelioms dienoms ligi Saldumynų dienos, kažkas atsitiko. Lukas staiga tapo nevėkšla. Jo draugai ėmė jį ignoruoti, mergaitės pradėjo iš jo šaipytis, ir pasklido gandas, kad jis hermafroditas. Hana negalėjo patikėti savo laime, bet slapta ji svarstė, kad jis prarado populiarumą ir virto nevykėliu tik todėl, kad išsirinko ją. Nors ir Elės Dė draugė, ji vis dar tebebuvo stora, nevikri nevėkšla ir nevykėlė. Kai jis atsiuntė jai saldainių, Hana paslėpė juos savo mokyklos spintelėje ir nepadėkojo jam.

– Kaip sekasi? – abejingai pasiteiravo Hana. Lukas taip ir liko nevykėlis.

– Nieko ypatingo, – noriai atsakė Lukas. – O kaip tau?

Hana pavartė akis. Ji visai neketino kalbėtis.

– Turiu eiti, – pasakė ji, žiūrėdama į kiemą. – Draugės manęs laukia.

– Tiesą sakant... – Lukas palydėjo ją iki išėjimo, – tavo draugės užmiršo sumokėti. – Jis ištraukė odinę knygelę. – Nebent šį sykį buvo tavo eilė mokėti.

– Ak. – Hana kostelėjo. Kaip miela, kad Mona apie tai užsiminė. – Jokių problemų.

Lukas paėmė jos „AmEx“ kreditinę kortelę, paskui davė pasirašyti sąskaitą ir Hana išėjo iš „Rive Gauche“ nedavusi arbatpinigių – ir net neatsisveikinusi su Luku. Labiausiai dabar rūpėjo ir ją jaudino tai, kad Naomė ir Rilei bus Monos svitoje. Rouzvude vakarėlio svitos merginos varžėsi, kuri padovanos gimimo dieną švenčiančiajai žavingiausią dovaną. Diena „Blue Springs“ vandens procedūrų ir sveikatingumo centre arba „Prados“ dovanų čekis čia netiko, nes dovana nugalėtoja turėjo pranokti viską. Geriausia Džulijos Rubenstein draugė pasamdė striptizo šokėjus, kurie po vakarėlio šoko tiktai išrinktosioms – ir jie buvo aistringi striptizo šokėjai, o ne pasipūtę kultūristai. O Sara Deivis įtikino savo tėtį pasamdyti Bijonsę, kad ši padainuotų „Su gimimo diena“ solenizantei. Laimė, Naomė ir Rilei buvo tokios pat kūrybingos kaip ir pandos naujagimis Filadelfijos zoologijos sode. Net ir būdama blogiausios formos Hana galėtų jas nustelbti.

Ji išgirdo krepšyje dūzgiantį telefoną ir išsitraukė jį. Buvo gautos dvi žinutės. Pirmoji iš Monos, gauta prieš šešetą minučių.

Kur esi, kal-yte? Jeigu pavėluosi, siuvėjai nervinsis. – Mon

Kita žinutė, gauta pora minučių vėliau, buvo iš nežinomo numerio. Tai galėjo būti tik vienas asmuo.

Mieloji Hana, gal mes ir ne draugės, bet mūsų priešai tie patys. Taigi dvi užuominos: viena iš tavo senų draugių kai ką slepia nuo tavęs. Kai ką svarbaus. O Mona? Ji visai nėra tavo draugė. Taigi geriau pasisaugok. – E


13

Labas, mano vardas Emilija. Ir aš esu homoseksuali



Tą vakarą septyniolika minučių po aštuonių Emilija įsuko į savo namų keliuką. Išbėgusi iš baseino patalpų, ji valandų valandas vaikštinėjo po Rouzvudo paukščių rezervatą. Ją ramino energingai čirškiantys žvirbliai, laimingos nedidukės antys ir prijaukintos ilgauodegės papūgos. Tai buvo puiki vieta pabėgti nuo realybės... ir nuo tos gėdingos nuotraukos.

Namuose visur degė šviesa, net ir tame kambaryje, kuriame miegojo Emilija su Karolina. Kaip ji paaiškins savo šeimai tą nuotrauką? Ji norėjo pasakyti, kad Majos pabučiavimas toje nuotraukoje tebuvo pokštas, kad kažkas tiesiog iškrėtė jai išdaigą. Cha, cha, besibučiuojančios merginos užveda! 

Tačiau tai nebuvo tiesa ir jai dėl to skaudėjo širdį.

Namuose buvo šilta ir jauku, kvepėjo kava ir aromatinių žolelių mišiniu. Jos mama buvo įjungusi ir „Hummel“ figūrėles koridoriuje ant lentynos. Mažytė karvę melžiančio berniuko figūrėlė ir mergaitė su šortais, stumianti vienratį karutį, lėtai sukosi ratu. Emilija gėlėtu koridoriumi patraukė į svetainę. Abu jos tėvai sėdėjo ant gėlių raštais papuoštos sofos. Ant kušetės sėdėjo pagyvenusi moteris.

Mama blankiai šyptelėjo Emilijai.

– Na, labas, Emilija.

Emilija kelis sykius sumirksėjo.

– Na, labas. – Jos žvilgsnis nuo tėvų nukrypo prie nepažįstamosios ant kušetės.

– Ar norėtum prisijungti? – pasiteiravo motina. – Kai kas nori su tavim pasikalbėti.

Moteris ilgomis laisvomis kelnėmis aukštu juosmeniu ir tamsiai žaliu švarku atsistojo ir ištiesė ranką.

– Mano vardas Edita. – Ji nusišypsojo. – Smagu tave matyti, Emilija. Gal atsisėstum?

Emilijos tėvas nuturseno į valgomąjį ir atnešė jai kėdę. Ji nedrąsiai prisėdo. Buvo labai sunerimusi. Toks pat jausmas ją apimdavo, kai su savo senosiomis draugėmis žaisdavo pagalvių mūšį – viena mergaitė užrištomis akimis vaikštinėdavo po svetainę, ir staiga kitos imdavo ją tvatinti pagalvėmis. Emilijai nepatikdavo žaisti – ji nekęsdavo tų įtampos akimirkų prieš pat joms pradedant ją daužyti – bet vis tiek visada žaisdavo, nes žaidimas patiko Elei.

– Aš iš programos, kuri vadinasi „Medžių viršūnės“, – pasakė Edita. – Tėvai man papasakojo apie tavo bėdą.

Emilija pajuto, kaip jos užpakalio kaulus spaudžia medinis valgomojo kėdės paviršius.

– Bėdą? – Jai suspaudė skrandį. Ji nujautė, kad žino, apie kokią bėdą šnekama.

– Žinoma, kad tai bėda. – Mamos balsas skambėjo dusliai. – Ta nuotrauka – su mergaite, su kuria mes uždraudėm susitikinėti, – ar tai nutiko daugiau nei vieną sykį?

Emilija nervingai pačiupinėjo randą ant kairiosios plaštakos, likusį po to, kai Karolina netyčia įdūrė su sodo žirklėmis. Ji buvo auginama būti paklusni ir kuo geriau elgtis, todėl negalėjo meluoti tėvams – ji tiesiog nemokėtų.

– Regis, tai atsitiko daugiau nei vieną sykį, – sumurmėjo jinai.

Motina trumpai, skausmingai aiktelėjo.

Edita sučiaupė savo raukšlėtas rožines lūpas. Nuo jos trenkė rutuliukais kandims naikinti.

– Tai, ką tu jauti, nėra nuolatinė būsena. Tai liga, Emilija. Tačiau „Medžių viršūnės“ gali tavimi pasirūpinti. Nuo to laiko, kai programa prasidėjo, mes reabilitavome daugelį buvusių homoseksualų.

Emilija garsiai nusijuokė.

– Buvusių... homoseksualų? – Pasaulis ėmė suktis, paskui nutolo. Emilijos tėvai atrodė įsitikinę savo teisumu, rankose laikė suspaudę kavos puodelius.

– Tavo susidomėjimas jauna moterimi nėra genetinis ar mokslinis, tai tik aplinkos pasekmė, – paaiškino Edita. – Konsultuodami mes padėsime tau atsikratyti tavojo... potraukio, jei taip galime sakyti.

Emilija stipriai sugniaužė kėdės atramas.

– Skamba... bjauriai.

– Emilija! – subarė ją motina – jinai mokė savo vaikus niekados nesielgti šiurkščiai su suaugusiaisiais. Tačiau Emilija buvo per daug suglumusi, kad susigėstų.

– Tai nėra bjauru, – pračiulbo Edita. – Nesuk galvos


убрать рекламу




убрать рекламу



, jeigu dabar tau tai nelabai suprantama. Daugelis mūsų naujokų taip jaučiasi. – Ji žvilgtelėjo į Emilijos tėvus. – Reabilituodami pacientus, esame pasiekę nuostabių laimėjimų visame Filadelfijos regione.

Emilija norėjo prieštarauti. Reabilitacija? Jį įsižiūrėjo į tėvų veidus, bet juose neįžvelgė nė kruopelytės atjautos. Paskui žvilgtelėjo į gatvę. „Jeigu kitas pravažiavęs automobilis bus baltas, to neatsitiks, – pagalvojo jinai. – Jeigu raudonas, neišsisuksiu.“ Pro šalį pralėkė mašina. Ji, aišku, buvo raudona.

Edita pastatė kavos puoduką ant lėkštutės.

– Mes tau paskirsime tavo amžiaus patarėją, ji pasikalbės su tavimi. Vieną iš tų, kurie asmeniškai patyrė programos naudą. Ji abiturientė, mokosi Rouzvudo mokykloje, jos vardas Beka. Ji labai miela. Jūs tik pasikalbėsite. O paskui nutarsime, ar tu prisijungsi prie programos. Gerai?

Emilija pažvelgė į savo tėvus.

– Neturiu laiko plepėti su kažkuo, – užsispyrė jinai. – Man plaukimo treniruotės prieš pamokas ir po pamokų, ir dar reikia ruošti namų darbus.

Jos motina įtemptai šyptelėjo.

– Tu surasi tam laiko. Ar tiktų rytoj per pietus?

Edita linktelėjo.

– Neabejoju, kad tiktų.

Emilija pasitrynė savo tvinkčiojančią galvą. Ji jau dabar nekentė Bekos, ir jai visiškai nereikėjo su ja susitikti.

– Gerai, – sutiko ji. – Pasakykite jai, kad ateitų į Lorenco koplytėlę. – Jinai jokiu būdu negalėjo šnekučiuotis su Mažąja „Medžių viršūnių“ Mis kavinėje. Mokykloje jau ir taip rytoj laukė bjauriausi nemalonumai.

Edita suglaudė delnus ir atsistojo.

– Aš susitarsiu dėl susitikimo.

Emilija stovėjo atsirėmusi į vestibiulio sieną, kol tėvai padavė Editai paltą ir padėkojo už apsilankymą. Edita nužingsniavo akmenimis grįstu Fildsų takeliu prie savojo automobilio. Kai Emilijos tėvai atsisuko į ją, jų veidai atrodė išvargę ir liūdni.

– Mama, tėti... – prabilo Emilija.

Mama nusigręžė.

– Ta Maja išmokusi neblogų triukų, ar ne?

Emilija žengtelėjo atgal.

– Ne Maja išplatino tas nuotraukas.

Ponia Filds atidžiai nužvelgė Emiliją, paskui atsisėdo ant sofos ir susiėmė rankomis už galvos.

– Emilija, ką mes dabar darysime?

– Ką tu turi galvoje, sakydama mes ?

Motina žvilgtelėjo į ją.

– Negi nematai, kad ši dėmė krenta ant mūsų visų?

– Ne aš tai paskelbiau, – paprieštaravo Emilija.

– Nesvarbu, kaip tai įvyko, – nutraukė ją motina. – Svarbu, kad tai paaiškėjo. – Ji atsistojo, pataisė sofą, paskui paėmė dekoratyvinę pagalvėlę ir kumštelėjo ją, kad pasidarytų puresnė. Vieną padėjusi, paėmė kitą ir vėl trinktelėjo per ją kumščiu. Pokšt. Ji daužė jas smarkiau, nei reikėjo.

– Mus ištiko šokas pamačius tą tavo nuotrauką, Emilija, – pasakė ponia Filds. – Siaubingas šokas. Ir išgirsti, kad tu tai darei daugiau nei vieną sykį...

– Aš atsiprašau, – suunkščiojo Emilija. – Bet gal tai ne...

– Ar tu bent pagalvojai, kaip sunku mums visiems? – nutraukė ją ponia Filds. – Mes... na, Karolina grįžo namo verkdama. Tavo brolis ir sesuo skambino man ir siūlėsi tuojau pat parskristi namo.

Ji paėmė dar vieną pagalvėlę. Pokšt, pokšt. Keletas plunksnų ištrūko iš pagalvės ir lėtai ėmė leistis ant kilimo. Emilija pagalvojo, kaip tai atrodytų kažkam, einančiam pro šalį ir žvilgtelėjusiam pro langą. Pamatęs sklendžiančias plunksnas jis pagalvotų, kad čia vyksta kažkas linksmo ir nerūpestingo.

Emilijos liežuvis pasidarė lyg švininis. Paširdžiuose tebežiojėjo aitri skylė.

– Aš atsiprašau, – sušnabždėjo ji.

Motinos akys blykstelėjo. Ji linktelėjo Emilijos tėvo pusėn.

– Atnešk.

Tėvas pradingo svetainėje ir Emilija išgirdo, kaip jis rausiasi jų senovinės komodos stalčiuose. Po minutės jis sugrįžo nešinas popieriaus lapu su kelionių agentūros „Expedia“ logotipu.

– Čia tau, – pasakė ponas Fildsas.

Tai buvo kelionės maršrutas lėktuvu iš Filadelfijos į De Moiną Ajovoje. Lape buvo įrašytas jos vardas.

– Nesuprantu.

Ponas Fildsas krenkštelėjo.

– Pasakysiu tiesiai šviesiai: arba tu sutinki – be abejo, sėkmingai – dalyvauti „Medžių viršūnių“ programoje, arba važiuoji gyventi pas tetą Heleną.

Emilija sumirksėjo.

– Pas tetą Heleną... kuri gyvena ūkyje?

– Ar pažįsti kitą tetą Heleną? – paklausė jis.

Emilijai ėmė svaigti galva. Ji žvilgtelėjo į mamą.

– Jūs norite išsiųsti mane iš čia?

– Tikėkimės, kad to neprisireiks, – atsakė ponia Filds.

Emilijos akys prisipildė ašarų. Kurį laiką ji neteko žado. Jautėsi taip, tarsi krūtinę būtų prislėgęs betono blokas.

– Prašau, neišsiųskite manęs, – sušnabždėjo ji. – Aš... aš dalyvausiu „Medžių viršūnių“ programoje. Gerai?

Ji nudelbė akis. Jautėsi taip, kaip ir anksčiau, kai su Ele lenkdavo rankas – jų jėgos buvo apylygės, todėl galėdavo galynėtis valandų valandas, ir vis tiek galų gale Emilija pasiduodavo, leisdama nulenkti jos ranką. Galbūt ji pasiduodavo per lengvai, bet dabar tikrai negalėjo pasipriešinti.

Nežymi palengvėjimo šypsena šmėkštelėjo motinos veide. Ji įsikišo kelionės lapą į palaidinės kišenę.

– Ką gi, juk nebuvo labai sunku, tiesa?

Nespėjus Emilijai atsakyti, jos tėvai išėjo iš kambario.


14

Didžioji Spenserės fotosesija



Trečiadienio rytą Spenserė spoksojo į savo atvaizdą raudonmedžio čipendeilo stiliaus tualetinio staliuko veidrodyje. Tualetinis staliukas Hastingsų šeimai priklausė jau du šimtus metų, o vandens dėmę ant jo paviršiaus neva palikęs Ernestas Hemingvėjus – esą jis pastatė savo rasotą viskio taurę ant staliuko per kažkurios Spenserės proprosenelės surengtą šokių vakarą.

Spenserė paėmė apvalų šerno šerių šepetį ir ėmė juo braukyti per plaukus, kol suskaudo galvos oda. Džordana, reporterė iš „Filadelfijos sergėtojo“, netrukus turėjo atvykti pasikalbėti su ja ir nufotografuoti. Stilistė tvarkė drabužius, o Spenserės kirpėja Erė buvo visiškai pasirengusi padaryti jai iš koto verčiančią šukuoseną. Spenserė ką tik baigė dažytis ir dabar atrodė subtili, rafinuota, skaistaveidė, galbūt dėl to dar protinga, tvarkinga – ir visiškai ne plagiatorė.

Spenserė sunkiai nurijo seiles ir žvilgtelėjo į nuotrauką, kurią buvo įspraudusi į veidrodžio kampą. Tai buvo jos senų draugių kompanija Elės dėdės jachtoje Niuporte, Rodo saloje. Jos buvo susiglaudusios, vienodais „J. Crew“ bikiniais ir plačiakraštėmis šiaudinėmis skrybėlėmis, šypsojosi lyg būtų jūros deivės.

„Viskas bus gerai“, – ištarė Spenserė veidrodžiui ir giliai įkvėpė. Straipsnis tikriausiai bus viso labo mažytė žinutė „Stiliaus“ skyriuje, ir niekas jo nė nepastebės. Džordana turbūt paklaus jos ne daugiau dviejų trijų klausimų. E vakarykštė žinutė – „Žinau, ką tu padarei“ – tebuvo skirta jai pagąsdinti. Ji pasistengė išmesti ją iš galvos.

Staiga pyptelėjo jos mobilusis telefonas. Spenserė paėmė jį, spustelėjo keletą mygtukų pranešimams atsidaryti ir įdėmiai sužiuro į ekraną.

Spense, ar reikia dar vieno perspėjimo? Elės žudikas tiesiai priešais tave. – E

Spenserės telefonas barkštelėjo į grindis. Elės žudikas?  Ji spoksojo į savo atvaizdą veidrodyje. Paskui pažvelgė į savo draugių nuotrauką veidrodžio kampe. Elė laikė jachtos šturvalą, o visos kitos mergaitės šypsojosi jai už nugaros.

Staiga kažkas už lango patraukė jos žvilgsnį. Spenserė apsisuko, bet ten nieko nebuvo. Tuščia buvo ir kieme, išskyrus tarsi pasimetusią didžiąją antį. Tuščia ir Dilaurenčių bei Kavanų kiemuose. Spenserė vėl pasisuko į veidrodį ir vėsiais delnais perbraukė sau per veidą.

– Sveika.

Spenserė krūptelėjo. Už jos, atsirėmusi į Spenserės lovą su baldakimu, stovėjo Melisa. Spenserė apsisuko, nes nebuvo įsitikinusi, ar Melisos atspindys tikras. Ji prislinko prie Spenserės taip... paslapčia.

– Kas atsitiko? – paklausė Melisa, knebinėdama savo žalios šilkinės palaidinukės apykaklę. – Atrodai, lyg būtum pamačiusi vaiduoklį.

– Ką tik gavau keistą žinutę, – burbtelėjo Spenserė.

– Tikrai? Ir kas joje rašoma?

Spenserė žvilgtelėjo į savo mobilųjį, gulintį ant kreminės spalvos kilimo, paskui paspyrė jį po tualetiniu staliuku.

– Na, tai nesvarbu.

– Ką gi, tavoji žurnalistė jau čia. – Melisa pamažu ėmė eiti iš Spenserės kambario. – Mama norėjo, kad tau pasakyčiau.

Spenserė atsistojo ir nuėjo iki durų. Ji negalėjo patikėti, kad kone prasitarė Melisai apie E žinutę. Tačiau ką turėjo galvoje E? Kaip galėjo Elės žudikas būti jai prieš akis, jeigu ji tuo metu žiūrėjo į veidrodį?

Jai prieš akis šmėkštelėjo regėjimas. „Nagi, – bjauriai sukikeno Elė. – Tu tai perskaitei mano dienoraštyje, tiesa?“

„Aš neskaičiau tavo kvailo dienoraščio, – atsakė Spenserė. – Man tai nerūpi.“

Paskui švystelėjo keletas dėmių ir blyksnių, ir baltas judesio šuoras. O paskui žybt, ir pradingo. Spenserė apstulbusi, viena vidury koridoriaus laiptų kaip paklaikusi keletą sykių sumirksėjo. Tai buvo lyg keisto, migloto prisiminimo, patirto anądien, tęsinys. Tačiau kas gi tai buvo?

Ji lėtai nulipo laiptais, stipriai laikydamasi turėklo. Svetainėje aplink sofą buvo susibūrę tėvai ir Melisa. Prie durų stovėjo apkūni moteris juodais garbanotais plaukais, su juodais plastikiniais katės akies formos akiniais, liesas vaikinas skysta ožiška barzdele ir didžiule fotokamera ant kaklo bei smulkutė azijietė mergina, kurios plaukuose buvo keletas rožinių dryžių.

– Spenserė Hastings! – sušuko garbanotoji moteris, pamačiusi Spenserę. – Mūsų finalistė!

Ji apsivijo Spenserę rankomis ir Spenserės nosis paniro į moters švarkelį, kvepiantį maraskino vyšniomis, kurių Spenserė užmiesčio klube gaudavo užsisakiusi Širlės Templ kokteilį. Paskui ji žengtelėjo atgal, bet vis dar laikė Spenserę ištiestose rankose. – Aš esu Džordana Prat, „Filadelfijos sergėtojo“ stiliaus skyriaus redaktorė! – sušuko ji. Džordana mostelėjo į kitus du nepažįstamuosius. – O čia Bridžita, mūsų stilistė, ir Metju, fotografas. Kaip smagu su tavim susipažinti!

– Man taip pat, – sumurmėjo Spenserė.

Džordana pasisveikino su Spenserės motina ir tėvu. Pro Melisą ji praėjo beveik nė nežvilgtelėjusi, ir Melisa krenkštelėjo.

– A, Džordana, manau, mudvi taip pat buvome susitikusios.

Džordana prisimerkė ir suraukė nosį, tarsi ore būtų ką tik pasklidęs blogas kvapas. Keletą sekundžių ji spoksojo į Melisą.

– Tikrai?

– Jūs kalbinote mane, kai prieš porą metų dalyvavau Filadelfijos maratone, – priminė jai Melisa atsitiesdama ir užsikišdama plaukus už ausų. – Prie Imzo „Ovalo“, priešais meno muziejų.

Džordana vis dar atrodė sutrikusi.

– Puiku, puiku! – sušuko ji išsiblaškiusi. – Mėgstu maratoną! – Ir vėl įbedė žvilgsnį į Spenserę. Spenserė pastebėjo, kad jai ant rankos „Cartier Tank Americaine“ laikrodis – be abejo, ne koks nors pigus šlamštas iš nerūdijančio plieno. – Taigi. Noriu žinoti apie tave viską. Kaip tu linksminiesi, ką mėgsti valgyti, kas, tavo nuomone, laimės šou „Amerikos dievaitis“ ir panašiai. Juk žinai, ko gero, vieną dieną tu tapsi įžymi! Visi „Auksinės orchidėjos“ laimėtojai tampa žvaigždėmis.

– Spenserė nežiūri „Amerikos dievaičio“, – įsiterpė ponia Hastings. – Ji per daug užsiėmusi mokykline veikla ir mokslais.

– Šiais metais ji puikiai išlaikė bandomąjį abitūros egzaminą, – išdidžiai pridūrė ponas Hastingsas.

– Manau, kad nugalės mergina vardu Fantazija, – pasakė Melisa. Visi sužiuro į ją. – Turiu galvoje „Amerikos dievaitį“, – patikslino Melisa.

Džordana susiraukė.

– Tiesą sakant, jai tai tik pirmas sezonas. – Ji vėl atsisuko į Spenserę ir sučiaupė savo blizgančias raudonas lūpas. – Taigi, panele Finaliste. Mes norime pabrėžti, kokia tu esi neįtikėtina ir protinga, bet taip pat norime, kad būtų linksma. Tu nominuota už ekonomikos esė – o juk tai verslo reikalai, tiesa? Pagalvojau, kad nuotrauka galėtų parodijuoti televizijos realybės šou „Naujokas“. Po nuotrauka galėtų būti užrašas: „Spensere Hastings, tu gavai darbą!“ Apsivilkusi elegantišką juodą kostiumą sėdėtum prie didelio stalo ir sakytum vyriškiui, kad jis atleistas. Arba priimtas į darbą. Arba pageidautum, kad jis paruoštų tau martinio. Tai nelabai svarbu.

Spenserė sumirkčiojo. Džordana kalbėjo labai greitai ir kaip pašėlusi gestikuliavo rankomis.

– Mano darbo kambario stalas galėtų tikti, – pasiūlė ponas Hastingsas. – Koridoriaus gale.

Džordana žvilgtelėjo į Metju.

– Norėtum pažiūrėti?

Metju linktelėjo.

– O aš turiu juodą kostiumą, galėčiau jai paskolinti, – įsiterpė Melisa.

Džordana išsitraukė savo „BlackBerry“ iš dėklo prie šono ir ėmė karštligiškai spaudinėti klavišus.

– Tai nebūtina, – sumurmėjo jinai. – Mes viską turim.

Svetainėje Spenserė atsisėdo ant dryžuotos kėdės. Motina klestelėjo ant pianino suolelio. Melisa irgi įsitaisė šalia jų, prie antikvarinės arfos.

– Kokia jaudinanti akimirka, – suulbėjo ponia Hastings ir pasilenkusi į priekį nubraukė Spenserei nuo akių plaukų sruogą.

Spenserė turėjo pripažinti pati sau, kad jai patinka, kai žmonės tupinėja aplink ją. Tai atsitikdavo nedažnai.

– Įdomu, ko jinai manęs norėtų paklausti, – susimąsčiusi ištarė jinai.

– Ak, turbūt apie tavo pomėgius, tavo išsilavinimą, – monotoniškai išbėrė ponia Hastings. – Būtinai pasakyk jai apie tas mokomąsias stovyklas, į kurias tave siųsdavau. O atsimeni, kaip aš pradėjau mokyti tave prancūzų kalbos, kai sulaukei aštuonerių? Kaip tik dėl to šeštoje klasėje tu jau patekai į antrą prancūzų kalbos lygį.

Spenserė sukikeno į delną.

– Mama, šeštadienio „Sergėtojo“ laikraštyje bus ir kitų istorijų. Ne tik mano.

– Galbūt ji klausinės ir apie tavo esė, – abejingai pasakė Melisa.

Spenserė dėbtelėjo į ją. Melisa be jokios išraiškos ramiai vertė žurnalo „Miestas ir kaimas“ lapus. Ar Džordana klausinės apie esė?

Bridžita grįžo traukdama kabyklą ant ratukų, kur buvo sukabinti drabužiai maišuose.

– Atsek juos ir pažiūrėk, ar kas nors patinka, – paaiškino ji. – Aš dar nulėksiu iki automobilio pasiimti krepšio su batais ir papuošalais. – Ji suraukė nosį. – Kaip dabar praverstų padėjėja.

Spenserė perbraukė ranka per plastikinius maišus. Ant kabyklos jų galėjo būti ne mažiau kaip dvidešimt penki.

– Ir visa tai mano mažytei fotosesijai?

– Argi Džordana tau nesakė? – išpūtė savo pilkas akis Bridžita. – Vyriausiajam redaktoriui patinka ši istorija, ypač dėl to, kad esi vietinė. Straipsnis apie tave bus pirmame puslapyje!

– Pirmame „Stiliaus“ priedo puslapyje? – nepatikliai pasiteiravo Melisa.

– Ne, pirmame laikraščio puslapyje! – šūktelėjo Bridžita.

– O Dieve, Spensere! – ponia Hastings sugriebė Spenserės ranką.

– Teisingai! – nusišypsojo Bridžita. – Pratinkitės prie to. O jeigu tu laimėsi, prasidės nesibaigiančios kelionės. Aš rūpinausi 2001-ųjų nugalėtojos stiliumi „Newsweek“. Jos tvarkaraštis buvo beprotiškas.

Bridžita išlėkė pro lauko duris, ore liko tvyroti tik jazminų kvepalai. Spenserė pabandė keletą sykių įkvėpti pagal jogos kvėpavimo techniką. Paskui ji atsegė pirmąjį drabužių maišą, ranka perbraukė per juodą vilnonį švarkelį. Patikrino etiketę. „Calvin Klein“. Kitas buvo „Armani“.

Motina ir Melisa taip pat ėmė atseginėti drabužių maišus. Po kelių sekundžių tylos Melisa prabilo:

– Spensere, ant šio maišo kažkas užrašyta.

Spenserė pasižiūrėjo. Liniuoto popieriaus lapukas buvo lipnia juosta priklijuotas prie tamsiai mėlyno drabužių maišo. Ant lapuko buvo vienintelė ranka užrašyta raidė – S.

Spenserės kojos suakmenėjo. Ji lėtai nuplėšė raštelį pasisukdama taip, kad Melisa arba motina negalėtų jo pamatyti, ir tada išskleidė jį.

– Kas ten, – paklausė Melisa ir atsitraukė nuo kabyklos.

– T-tai tik nurodymai stilistei. – Liežuvis pynėsi, ji vos galėjo pralementi.

Ponia Hastings ir toliau tylėdama atseginėjo drabužių maišus, tik Melisos žvilgsnis ilgėliau stabtelėjo ties Spensere. Kai Melisa pagaliau nusisuko, Spenserė ir vėl lėtai išskleidė raštelį.

Miela panele finaliste, ar tau patiktų, jeigu atskleisčiau tavo paslaptį tuojau pat? Aš galiu, tu žinai. Ir jeigu tu to nepaisysi, galbūt taip ir padarysiu. – E


15

Niekada nepasitikėk tokiais pasenusiais dalykais kaip fakso aparatas



Trečiadienį per pietus Hana sėdėjo prie sodietiško tikmedžio stalo, nuo kurio matėsi privačios Rouzvudo vidurinės mokyklos treniruočių aikštynas ir tvenkinys su antimis. Tolumoje stūksojo Kalė kalnas. Buvo puiki popietė. „Tiffany“ mėlynumo dangus, jokios drėgmės, malonus nukritusių lapų kvapas ir grynas oras. Idealios sąlygos tobulai Hanos dovanai, kurią gimtadienio proga ji norėjo padovanoti Monai – šiai reikėjo tik ateiti. Hana negalėjo su ja persimesti nė žodeliu, kai visos jos vakar „Saks“ parduotuvėje matavosi gelsvas „Zac Posen“ sukneles, skirtas gimtadienio vakarėliui – girdint Naomei ir Rilei tai buvo neįmanoma. Ji dar mėgino paskambinti Monai ir pasikalbėti apie vakar vakarą, bet Mona pasakė, kad ji įnikusi į mokslus, nes ruošiasi didžiajam vokiečių kalbos testui. Jeigu ji neišlaikytų, septynioliktas gimtadienis būtų atšauktas.

Na, ir tiek to. Mona greitai pasirodys ir jos kompensuos viską, ką praleido ir kas priklauso tik joms. O argi galima pasitikėti vakarykšte žinute, gauta iš E? Tai tik blefas. Galbūt Mona vis dar truputį pyksta dėl draugystės metinių nesusipratimo, bet dėl to ji jokiu būdu nenutrauktų judviejų draugystės. Kad ir kaip būtų, Hanos staigmena gimimo dienos proga viską užglaistys. Taigi geriau jau tegu Mona paskuba, kol visko nepražiopsojo.

Laukdama Hana tyrinėjo savo mobilųjį telefoną. Ji buvo nustačiusi išsaugoti žinutes, kol jos bus ištrintos rankiniu būdu, todėl jos seni susirašinėjimai su Elison ligi šiol dar buvo saugomi. Šiaip jau Hana nemėgo jų skaityti – tai buvo per daug skaudu, – bet šiandien kažkodėl ji atsidarė kaip tik tuos susirašinėjimus. Vienas buvo išsaugotas birželio pirmąją, likus kelioms dienoms ligi Elės dingimo.

„Bandau mokytis higienos egzaminui, – rašė Elė. – Aš pilna kažkokios nervinės energijos.“

„Kodėl?“ – toks buvo Hanos atsakymas.

Elė: „Nežinau. Gal įsimylėjau? Cha cha.“

Hana: „Ką įsimylėjai?“

Elė: „Juokauju. O velnias, Spenserė prie mano durų. Ji nori šlifuoti žolės riedulio pratimus... IR VĖL.“

„Pasakyk jai, kad ne, – parašė Hana. – Ką įsimylėjai?“

„Niekad nesakyk Spenserei ne, – paprieštaravo Elė. – Ji gali tave įskaudinti.“

Hana spoksojo į šviesų „BlackBerry“ ekraną. Anksčiau ji, ko gero, būtų nusijuokusi. Bet dabar pažvelgė į senus tekstus naujai. E žinutėje buvo pasakyta, kad viena iš Hanos draugių kažką slepia – ir tai ją išgąsdino. Ar Spenserė galėtų ką nors slėpti?

Staiga Hanos atmintyje iškilo įvykis, apie kurį ji negalvojo ilgą laiką: likus keletui dienų prieš Elės dingimą, visos penkios draugės dalyvavo iškyloje į „People’s Light Playhouse“ spektaklį „Romeo ir Džuljeta“. Septintokų ten buvo nedaug – daugumą iškylautojų sudarė vyresniųjų klasių moksleiviai. Susirinko beveik visi Rouzvudo privačios vidurinės mokyklos abiturientai – vyresnysis Elės brolis Džeisonas, Spenserės sesuo Melisa, Ijanas Tomas, Elės lauko riedulio komandos draugė Keitė Hoton ir vienas iš brolių Kanų – Prestonas. Kai spektaklis baigėsi, Arija su Emilija nuėjo į tualetą, Hana ir Elė atsisėdo ant akmeninės sienelės ir pradėjo užkandžiauti, o Spenserė nulėkė pasikalbėti su anglų kalbos mokytoja ponia Delanse, sėdinčia su savo mokiniais.

„Ji nuėjo tenai, nes nori būti arčiau vyresnių vaikinų“, – sumurmėjo Elė, spoksodama į Spenserę.

„Mes galėtume taip pat ten nueiti, jeigu nori“, – pasiūlė Hana.

Elė atsisakė. „Aš pykstu ant Spenserės“, – paaiškino ji.

„Kodėl?“ – nustebo Hana.

Elė atsiduso. „Ilga, nuobodi istorija.“

Hana neatkreipė į tai dėmesio – Elė ir Spenserė dažnai susipykdavo be jokios priežasties. Ji pasinėrė į fantazijas apie tai, kaip gražuolis aktorius, vaidinęs Tebaldą, mirdamas visą laiką žiūrėjo tiesiai į ją. Ar Tebaldas manė, kad Hana žavi... ar kad stora? O gal jis visai nežiūrėjo į ją – galbūt jis tik vaidino mirštąs atviromis akimis. Kai Hana vėl žvilgtelėjo į draugę, Elė verkė.

„Ele, – sušnabždėjo Hana. Ji niekad anksčiau nematė verkiančios Elės. – Kas atsitiko?“

Ašaros lėtai ritosi Elės skruostais. Ji net nemėgino jų nusišluostyti. Žiūrėjo į Spenserės ir ponios Delansės pusę. „Ne, nieko.“

– Velnias! Tik pažiūrėkit! – Meisono Bajerso balsas nutraukė senus Hanos prisiminimus. Aukštai danguje iš debesies išniro dvisparnis lėktuvas. Jis praskrido virš mokyklos, nėrė žemyn ir apsisukęs grįžo atgal. Hana kilstelėjo ir vėl atsisėdo, paskui apsižvalgė. Kurgi, po galais, Mona?

– Ar tai senasis „Curtiss“? – paklausė Džeimsas Fridas.

– Ne, nemanau, – atsakė Ridlis Meifildas. – Ko gero, tai „Travel Air D4D“.

– Ak, taip, – pritarė Džeimsas, tarsi ir anksčiau tai būtų žinojęs.

Hanos širdis nerimastingai suplakė. Lėktuvas, iš papilvės leisdamas dūmus, danguje nubrėžė keletą ilgų, plačių juostų, kurios suformavo tobulą B raidę.

– Jis kažką rašo! – šūktelėjo mergina prie durų.

Lėktuvas nubrėžė ore Ū, paskui K, vėliau, palikęs tarpą, išraitė P. Hana tiesiog sprogo iš džiaugsmo. Tai buvo pati geriausia gimtadienio dovana.

Meisonas prisimerkęs pažvelgė į danguje nardantį ir besivartaliojantį lėktuvą.

– Būk... pasirengęs... – skaitė jis.

Kaip tik tada šalia prisėdo Mona ir ant gretimos kėdės numetė savo tamsiai pilką dygsniuotą „Louis Vuitton“ krepšį.

– Labas, Han, – pasakė ji, atsidarė maisto dėžutę ir nuo medinių valgomųjų lazdelių nutraukė popierių. – Nepatikėsi, ką man per gimtadienį sumanė padovanoti Naomė ir Rilei. Tai pati geriausia dovana.

– Užmiršk tai! – riktelėjo Hana. – Aš sumaniau šį tą nuostabesnio.

Hana mėgino jai parodyti lėktuvą danguje, bet Mona suirzo.

– Jos užsakė Leksi, – tarškėjo ji. – Leksi! Man! Mano vakarėliui! Ar gali patikėti?

Hana įmetė savo šaukštelį į jogurto indelį. Leksi buvo hiphopo dainininkė iš Filadelfijos. Garsi įrašų studija pasirašė su ja sutartį ir ji pamažu darėsi pirmojo ryškumo žvaigžde. Kaip Naomei ir Rilei tai pavyko?

– Tiek to, – greitai ištarė ji ir pakreipė Monos smakrą dangaus pusėn. – Pažiūrėk, ką aš tau paruošiau.

Mona prisimerkusi pažvelgė į dangų. Lėktuvas pabaigė užrašą ir dabar raitė kilpas virš raidžių. Kai Hana perskaitė visą sakinį, jos akys išsiplėtė.

– Būk pasirengęs... – Mona iš netikėtumo išsižiojo. – ...kakalui su Mona?

– Būk pasirengęs kakalui su Mona! – riktelėjo Meisonas. Ir visi, kurie pamatė užrašą, ėmė jį kartoti. Devintokas prie abstrakčios freskos ant sienos papūtė sau į suglaustus delnus, išgaudamas bezdėjimo garsą.

Mona įbedė akis į Haną. Ji atrodė net pažaliavusi.

– Kas, po velnių, darosi, Hana?

– Ne, tai klaida! – sucypė Hana. – Turėjo būti „Būk pasirengęs vakarui  su Mona!“ VA–KA–RUI! Jie supainiojo raides!

Dabar jau daugiau mokinių skleidė nešvankius, tuštinimąsi mėgdžiojančius garsus.

– Kaip šlykštu! – netoliese sušuko mergina. – Kodėl ji tai parašė?

– Pasibaisėtina! – suklykė Mona. Ji užsitraukė švarkelį sau ant galvos kaip įžymybės, norėdamos išvengti paparacų.

– Tuojau pat skambinu jiems ir pasiskųsiu, – užprotestavo Hana traukdama iš krepšio savo „BlackBerry“ ir virpančiais pirštais ieškodama oro reklamos kompanijos numerio. Tai negarbinga. Ji labai aiškiai ir tvarkingai ranka užrašė Monos vakarėliui skirtą sakinį ir faksu išsiuntė į oro reklamos biurą. – Man labai gaila, Mona. Nesuprantu, kaip tai atsitiko.

Monos veidas buvo šešėlyje po švarkeliu.

– Tu gailiesi, ar ne? – ištarė ji tyliai. – Galiu lažintis, kad gailiesi. – Ji nusmaukė švarkelį atgal ant pečių, svirduliuodama atsistojo ir nuėjo taip greitai, kiek tik jai leido iš rafijos pluošto pagaminti „Celine“ kulniukai.

– Mona! – Hana pašoko ir nulėkė iš paskos. Ji palietė Monai ranką ir ta atsisuko. – Tai klaida! Niekad nepasielgčiau taip su tavimi!

Mona žengtelėjo jos link. Hana užuodė prancūziško muilo levandos kvapą.

– Sužlugdyti draugystės metines viena, bet niekad nebūčiau pamaniusi, kad tu mėgintum sugriauti mano gimimo dienos vakarėlį, – suurzgė ji pakankamai garsiai, kad išgirstų aplinkiniai. – Tau patinka tokie žaidimai? Puiku. Neateik. Tu oficialiai nepakviesta.

Mona prasibrovė pro kavinės duris, nustumdama į šalį prie didelių akmeninių vazonų su gėlėmis du išvėpusius devintokus.

– Mona, palauk! – silpnai riktelėjo Hana.

– Eik po velnių, – mestelėjo per petį Mona.

Hana žengė keletą žingsnių atgal, jos visas kūnas tirtėjo. Apsižvalgiusi po kiemą suprato, kad visi žiūri į ją.

– Va čia tai bent, – išgirdo Hana savo mažojo beisbolo partnerėms šnabždančią Dezdemoną Li.

– Mur-miau, – sumurkė grupė jaunesniųjų moksleivių, kurių nesimatė už samanom apaugusių paukščių maudyklių.

– Nevykėlė, – sumurmėjo nepažįstamas balsas.

Iš kavinės virtuvės atsklidęs picos, gausiai pagardintos padažu, minkštos ir su plutele, kvapas priminė Hanai seną, pažįstamą pojūtį, kai tuo pačiu metu jauti šleikštų pykinimą ir esi alkanas kaip vilkas. Ji grįžo prie savo rankinės ir išsiblaškiusi pradėjo naršyti šoninėje kišenėje, ieškodama atsarginio pakelio su čederio skonio traškučiais. Ji kimšosi juos į burną vieną po kito net nejausdama skonio. Kai ji žvilgtelėjo aukštyn į dangų, putlūs raidžių formos debesėliai, skelbiantys apie Monos vakarėlį, buvo išsisklaidę.

Vienintelė dar nesuirusi raidė buvo ta, kurią lėktuvas išraitė paskutinę: ryški, kampuota A, pamažu skystanti ir virstanti bjauria E.


16

Kai kas bučiavosi krosnyje...



Per to paties trečiadienio pietus Emilija sparčiai žingsniavo meno dirbtuvių koridoriumi.

– Eiiiiii, Emilija, – jausmingai uždainavo Kodis Volis, Rouzvudo privačios vidurinės mokyklos teniso žvaigždė.

– Sveikas, – dirstelėjo per petį Emilija. Jinai buvo vienintelis žmogus koridoriuje – ar tikrai Kodis sveikinasi su ja?

– Gerai atrodai, Emilija Filds, – sumurmėjo Džonas Deksteris, neįtikėtinai patrauklus mokyklos irkluotojų komandos kapitonas. Emilija neturėjo jėgų net pasakyti „sveikas“ – paskutinį sykį Džonas su ja kalbėjosi penktoje klasėje per kūno kultūros pamoką. Jie žaidė kvadratą, Džonas smogė kamuoliu Emilijai į krūtinę ir pašalino ją iš žaidimo. Vėliau jis priėjo prie jos ir kikendamas ištarė:

– Atsiprašau, pataikiau tau į papukus.

Labai retai kas nors – o ypač vaikinai – jai šypsodavosi, pamojuodavo ar su ja pasisveikindavo. Šį rytą Džeredas Kofis, nuolat paniuręs abiturientas, važinėjantis į mokyklą senoviniu „Indian“ motociklu ir per daug kietas, kad su kuo nors kalbėtųsi, labai norėjo iš užkandžių automato jai nupirkti bandelę su mėlynėmis. Ir kai Emilija šiandien ėjo koridoriumi po antros pamokos, paskui ją sekė nedidelė devintokų grupelė. Vienas filmavo ją su savo „Nokia“ telefonu – ko gero, įrašas jau pateko į „YouTube“. Ji atėjo į mokyklą pasiruošusi patyčioms dėl nuotraukos, kurią E išplatino per vakarykštes varžybas, bet tai, kas vyko, buvo kiek... netikėta.

Kai iš keramikos dirbtuvių kyštelėjo ranka, Emilija krūptelėjo ir negarsiai riktelėjo. Tarpduryje pasirodė Majos veidas.

– Ts. Em!

Emilija pasitraukė į šalį iš plaukiančio mokinių srauto.

– Maja, sveika.

Maja tankiai sumirksėjo.

– Ateik čia.

– Dabar negaliu. – Emilija žvilgtelėjo į savo didelį „Nike“ laikrodį. Ji vėlavo į susitikimą su Beke – Mažąja Mis „Medžių viršūnės“. – Gal po pamokų?

– Ne, tai užtruks tik minutėlę! – Maja nėrė į tuščią keramikos dirbtuvę ir nuvinguriavo tarp stalų tiesiai prie didžiulės krosnies. Emilijos nuostabai, ji stumtelėjo sunkias krosnies duris ir įsmuko į vidų. Maja kyštelėjo galvą iš krosnies ir nusišypsojo.

– Ateini?

Emilija gūžtelėjo. Krosnies viduje pasitiko tamsa, kvepėjo medžiu, buvo šilta – kaip saunoje. Ant lentynų stovėjo tuzinas mokinių žiestų puodų. Keramikos mokytojas dar neišdegė jų, taigi puodai tebebuvo raudoni kaip plytos ir lipnūs.

– Čia švaru, – susimąsčiusi švelniai pasakė Emilija. Jai visada patiko žeme ir drėgme kvepiantis nedegtas molis. Ant vienos lentynos stovėjo žiedinis puodas, kurį ji padarė prieš porą pamokų. Ji manė, kad išėjo puikus puodas, bet dabar pastebėjo, kad viena jo pusė įdubusi.

Staiga Emilija pajuto Majos rankas, šliaužiančias jai per nugarą pečių link. Maja atgręžė Emiliją į save ir jų nosys susilietė. Majai iš burnos kaip visada kvepėjo bananine kramtomąja guma.

– Manau, kad tai seksualiausia patalpa mokykloje, sutinki?

– Maja, – perspėjo Emilija. Jos turėtų liautis... bet buvo taip gera jausti Majos glamones.

– Čia niekas nepamatys, – paprieštaravo Maja. Ji perbraukė pirštais per sausus, chloro nualintus Emilijos plaukus. – O be to, vis tiek apie mudvi visi jau žino.

– Ir tavęs visiškai nejaudina vakarykštis įvykis? – paklausė Emilija ir atšlijo nuo Majos. – Argi tu nesijauti... išniekinta?

Maja minutėlę pamąstė.

– Tiesą sakant, nelabai. Ir neatrodo, kad kam nors tai labai rūpėtų.

– Tai tikrai keista, – sutiko Emilija. – Maniau, kad šiandien visi bus bjaurūs – na, tyčiosis iš manęs ir panašiai. Visiškai ne... Aš staiga tapau beprotiškai populiari. Net po Elės dingimo žmonės neskyrė man tiek dėmesio.

Maja nusišypsojo ir palietė Emilijai smakrą.

– Matai? Juk sakiau tau, kad nebūtų labai jau blogai. Argi tai ne geras sumanymas?

Emilija žengtelėjo atgal. Blyškioje krosnies šviesoje Majos veidas atrodė vampyriškai žalsvas. Vakar ji matė Mają baseino tribūnose... bet kai žvilgtelėjo jau pasirodžius tai nelemtai nuotraukai, Majos niekur nebesimatė. Maja norėjo, kad jų santykiai taptų atviresni. Ją persmelkė pasišlykštėjimo jausmas.

– Ką turi galvoje, sakydama geras sumanymas ?

Maja gūžtelėjo pečiais.

– Na, kad ir kas tai


убрать рекламу




убрать рекламу



padarė, jis palengvino mūsų padėtį.

– B-bet dėl to nė kiek ne lengviau, – sumikčiojo Emilija, prisiminusi, kur tuojau pat turėtų eiti. – Mano tėvai dėl tos nuotraukos įniršo. Dabar turiu lankyti konsultacijų programą, kad įrodyčiau jiems, jog nesu homoseksuali. O jeigu taip nedarysiu, jie išsiųs mane gyventi į Ajovą pas tetą Heleną ir dėdę Aleną. Visam laikui.

Maja susiraukė.

– Kodėl nepasakei tėvams tiesos? Kad tiesiog esi tokia ir negali to pakeisti. Netgi Ajovoje. – Ji gūžtelėjo. – Aš jau pernai pasakiau savo šeimai, kad esu biseksuali. Iš pradžių tai jiems nelabai patiko, bet pamažu pripranta.

Emilija brūkštelėjo pėdomis per lygias betonines krosnies grindis.

– Tavo tėvai kitokie.

– Galbūt. – Maja atsitraukė. – Bet paklausyk. Tik praėjusiais metais pagaliau išdrįsau tapti atvira sau ir kitiems. Ir tik tada, kai tai padariau, pasijutau puikiai.

Emilijos žvilgsnis instinktyviai nuklydo prie gyvatės formos rando ant vidinės Majos dilbio pusės. Maja anksčiau pjaustydavo save – ji sakė, kad tik tada pasijusdavo gerai. Ar prisipažindama, kokia yra, ji atsikratė įpročio pjaustytis?

Emilija užsimerkė ir pagalvojo apie piktą savo motinos veidą. Ir apie skrydį lėktuvu į Ajovą. Jai niekad nebetektų miegoti savo lovoje. Tėvai jos nekęstų amžinai. Ji pajuto gerkle kylant gumulą.

– Turiu daryti tai, ką jie liepia. – Emilija susikaupusi spoksojo į suakmenėjusį gumos gabalėlį, kažkieno prilipintą ant krosnies lentynos. – Man reikia eiti. – Ji atidarė krosnies duris ir įžengė į dirbtuvę.

Maja sekė jai iš paskos.

– Palauk! – Ji stvėrė Emiliją už rankos. Kai Emilija atsisuko, Majos akys ėmė tyrinėti jos veidą. – Ką tu kalbi? Ar tu mane meti?

Emilija žiūrėjo į kitą dirbtuvės pusę. Virš keramikos mokytojo stalo kabėjo lipdukas Man patinka puodynės! Dalis žodžio „puodynės“ buvo užbraukta, ir virš jo nupieštas marihuanos lapas, taigi buvo galima perskaityti „Man patinka suktinės“.

– Rouzvudas yra mano namai, Maja. Noriu čia gyventi. Man labai gaila.

Ir ji nuvinguriavo tarp glazūros kubilų ir žiestuvų.

– Em! – jai už nugaros šūktelėjo Maja. Tačiau Emilija neatsisuko.

Ji pasuko pro duris, vedančias iš keramikos studijos tiesiai į mokyklos kiemą, jausdama, kad ką tik padarė didžiulę klaidą. Kiemas buvo tuščias – visi išėję pietauti, – bet Emilija galėjo prisiekti, kad akimirką ji matė figūrą, stovinčią ant mokyklos varpinės stogo. Žmogus buvo ilgais šviesiais plaukais ir žiūrėjo pro žiūronus. Atrodė visai kaip Elė.

Kai Emilija sumirksėjo, figūra pranyko, liko tik visokio oro matęs bronzinis bokšto varpas. Ko gero, jos akys iškrėtė jai išdaigą. Greičiausiai ji matė tiktai gumbuotą, susisukusį medį.

Ar vis dėlto... ji kažką matė?

Emilija nukrypavo siauru takeliu, vedančiu į Lorenso koplyčią, labiau primenančią ne koplyčią, o meduolių tešlos namelį, kurį Emilija ketvirtoje klasėje iškepė „King James“ prekybos centro surengtoms kalėdinėms varžytuvėms. Pastato sienų apkala buvo ruda kaip cinamonas, įmantrūs puošybos elementai, baliustrados ir frontonas nudažyti gelsvai. Langų nišas puošė ryškių spalvų gėlės. Viduje, priekiniuose klauptuose, sėdėjo mergina ir žiūrėjo priešais save į tuščią koplyčią.

– Atsiprašau, aš vėluoju, – sumurmėjo Emilija ir atsisėdo ant suolo. Priešais ant altoriaus buvo pavaizduota Kristaus gimimo scena, jos dalyviai tarsi laukė, kada jais bus susidomėta. Emilija papurtė galvą. Dabar dar net ne lapkritis.

– Nieko baisaus. – Mergina ištiesė ranką. – Rebeka Džonson. Visi vadina Beka.

– Emilija.

Beka vilkėjo ilgą nertą tuniką, aptemptus džinsus ir avėjo kuklius rausvus batelius be užkulnių. Subtilūs gėlyčių formos auskarai kabojo ausyse, o jos plaukai buvo surišti nėriniais papuoštu plaukų raiščiu. Emilija pagalvojo, ar ji irgi atrodys mergaitiškai kaip Beka, jeigu dalyvaus „Medžių viršūnių“ programoje.

Praėjo keletas sekundžių. Beka išsitraukė tūbelę rusvų lūpų dažų ir brūkštelėjo sau per lūpas.

– Taigi, ar nori ką nors sužinoti apie „Medžių viršūnes“?

„Visiškai ne“, – norėjo atsakyti Emilija. Ko gero, Maja buvo teisi – Emilija niekad nesijaus iš tikrųjų laiminga, kol nesiliaus gėdytis ir neigti savo jausmų. Nebent... ji nužvelgė Beką. Ji atrodė patenkinta.

Emilija atsuko kokakolos buteliuką.

– Vadinasi, tau patinka merginos? – Ji dar nebuvo ligi galo tuo patikėjusi.

Beka atrodė nustebusi.

– Aš... man patiko... bet dabar jau nebe.

– Gerai, o kai tau patiko... kaip tu tai supratai? – paklausė Emilija, staiga pajutusi, kad ją kankina daugybė klausimų.

Beka atsikando mažytį kąsnelį sumuštinio. Ji buvo smulkutė, net jos rankos atrodė lėliškos kaip ir ji pati.

– Manau, kad viskas buvo kitaip. Geriau.

– Ir man! – kone sušuko Emilija. – Anksčiau draugavau su vaikinu... bet su merginomis jaučiausi visai kitaip. Netgi galvodavau, kad mano lėlės Barbės yra patrauklios.

Beka subtiliai nusišluostė servetėle burną.

– Barbės man niekad nepatiko.

Emilija šyptelėjo, jai kilo kitas klausimas.

– Kaip manai, kodėl mums patinka merginos? Skaičiau, kad tai genetika, bet ar tai reiškia, kad jeigu turėčiau dukterį, jinai taip pat manytų, jog Barbės patrauklios? – Ji akimirką susimąstė. Aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios ir buvo labai smagu paklausti dalykų, kurie nuolat sukosi galvoje. Bet juk tam ir skirtas šis susitikimas, tiesa? – Kita vertus... mano mama atrodo kaip pati normaliausia moteris žemėje, – tęsė Emilija šiek tiek mania­kiškai. – Gal genai peršoka kartas?

Emilija nutilo pastebėjusi, kad Beka žiūri į ją su keista veido išraiška.

– Aš taip nemanau, – susirūpinusi ištarė ji.

– Atsiprašau, – sutiko Emilija. – Tauškiu niekus. Tiesiog aš iš tiesų... sutrikusi. Ir susinervinusi. – „Ir dar man labai skaudu“, – norėjo pridurti ji, prisiminusi, kokia sugniuždyta atrodė Maja, kai ji pasakė, kad viskas baigta.

– Viskas gerai, – pasakė tyliai Beka.

– Ar tu draugavai su mergina prieš nueidama į „Medžių viršūnes“? – šį sykį kur kas ramiau pasiteiravo Emilija.

Beka krimstelėjo savo nykščio nagą.

– Ji vardu Vendė, – vos girdimai ištarė. – Mes kartu dirbome „King James“ prekybos centre, kūno priežiūros prekių parduotuvėje.

– Ar judvi su Vende... glamonėjotės? – paklausė Emilija, kramsnodama bulvių traškutį.

Beka įtariai žvilgtelėjo į altoriaus figūras prie ėdžių, tarsi manytų, kad Juozapas su Marija ir trys karaliai taip pat jų klausosi.

– Galbūt, – sušnabždėjo ji.

– Ir kaip jauteisi?

Plonytė gyslelė ant Bekos smilkinio ėmė tvinksėti.

– Blogai. Būti... homoseksualiam... tai nelengva pakeisti, bet, manau, tu galėsi. „Medžių viršūnės“ padėjo man suprasti, kodėl buvau su Vende. Turiu tris brolius, ir mano patarėja pasakė, kad užaugau pasaulyje, kuris orientuotas į vaikinus.

Tai buvo kvailiausias dalykas, kokį tik Emilijai teko girdėti.

– Aš irgi turiu brolį, bet taip pat turiu dvi seseris. Ir neužaugau pasaulyje, kuris orientuotas į vaikinus. Kas gi atsitiko man?

– Ką gi, galbūt tavo problemos priežastys kitokios, – gūžtelėjo Beka. – Patarėjai padės tau jas išsiaiškinti. Jie padeda išsivaduoti nuo daugybės jausmų ir prisiminimų. Sumanymas toks, kad vieni jausmai ir prisiminimai pakeičiami kitais.

Emilija susiraukė.

– Ar jie priverčia tave visa tai užmiršti?

– Ne visai. Tiesiog išsilaisvini nuo jų.

Kad ir kiek Beka stengėsi tai sušvelninti, „Medžių viršūnės“ atrodė vis baugesnė įstaiga. Emilija nenorėjo išsivaduoti nuo Majos. Tiesą sakant, kaip ir nuo Elės.

Staiga Beka uždėjo ranką ant Emilijos rankos. Tai buvo netikėta.

– Suprantu, kad dabar visa tai tau atrodo gana miglota, bet aš „Medžių viršūnėse“ sužinojau labai svarbų dalyką, – pasakė Beka. – Gyvenimas sunkus. Jeigu mes susitaikysime su šiais jausmais, kurie... kurie neteisingi, mūsų gyvenimas bus nuolatinė kova už būvį. Jau ir taip viskas gana sumauta, juk žinai? Kam visa tai dar labiau komplikuoti?

Emilija pajuto, kad jos lūpa virpa. Nejaugi visų lesbiečių gyvenimas yra kova už būvį? O kaipgi tos dvi homoseksualios moterys, gretimame miestelyje turinčios trikovės prekių parduotuvę? Emilija pas jas pirko savo „New Balance“ sportbačius ir jos atrodė labai laimingos. O kaipgi Maja? Anksčiau ji pjaustydavo save, o dabar jai kur kas geriau.

– Vadinasi, Vendė nieko prieš, kad tu lankaisi „Medžių viršūnėse“? – paklausė Emilija.

Beka žiūrėjo į vitražą už altoriaus.

– Manau, ji mane supranta.

– Ar judvi dar susitikinėjate?

Beka gūžtelėjo.

– Ne. Bet manau, kad mes vis dar draugės.

Emilija lyžtelėjo dantis.

– Galbūt mes visos galėtume kada nors susitikti? – Būtų smagu pamatyti dvi buvusias homoseksuales, kurios išliko draugėmis. Galbūt ir ji su Maja galėtų draugauti.

Beka nunarino galvą ir atrodė nustebusi.

– Gerai. Gal šeštadienį vakare?

– Man tinka, – atsakė Emilija.

Jos pabaigė valgyti ir Beka atsisveikino. Žole apaugusiu šlaitu Emilija nusileido ligi takelio ir prisijungė prie kitų Rouzvudo privačios vidurinės mokinių, grįžtančių atgal į klases. Jos galva buvo perpildyta informacijos ir emocijų. Lesbietės trikovininkės gali būti laimingos ir Maja gali jaustis geriau, bet Beka, ko gero, taip pat teisi. Kaip tai atrodytų koledže, baigus koledžą arba įsidarbinant? Ji kas kartą vis turėtų visiems aiškintis dėl savo lytinės orientacijos. Kai kurie žmonės ją apskritai ignoruotų.

Ligi vakar dienos tiktai Maja, jos buvęs vaikinas Benas ir Elison žinojo, kaip Emilija jaučiasi iš tikrųjų. Du iš jų nebuvo sužavėti šiuo faktu.

Galbūt jie teisūs.


17

Kadangi visos neskoningos intymios akimirkos mus ištinka kapinėse



Trečiadienį po pamokų Arija stebėjo Šoną, toli priekyje minantį savo „Gary Fisher“ kalnų dviratį ir nesunkiai įveikiantį vakarinio Rouzvudo užmiesčio kelių kalvas.

– Neatsilik! – erzino jisai ją.

– Lengva tau kalbėti! – atsiliepė Arija, kaip pašėlusi mindama seną, apdaužytą, nuo koledžo laikų užsilikusį dešimties pavarų Elos dviratį „Peugeot“, kurį pasiėmė persikrausčiusi pas Šoną. – Aš nenubėgu šešių mylių kiekvieną rytą!

Po pamokų Šonas nustebino Ariją pasakydamas, kad neis į futbolo treniruotę ir jiedu galės popietę praleisti kartu. Tai buvo labai keista – per tas dvidešimt keturias valandas, kurias praleido Šono namuose, ji įsitikino, kad Šonas yra ne mažesnis futbolo fanatikas kaip ir jos brolis, kuris kraustėsi iš galvos dėl lakroso. Kiekvieną rytą Šonas nubėgdavo šešias mylias, darydavo pratimus ir treniruodavosi mušti įvarčius į vartus, stovinčius Ekardų pievoje, kol reikdavo eiti į mokyklą.

Arija iš visų jėgų užmynė į kalvą ir labai apsidžiaugė pamačiusi, kad priešais juos atsivėrė ilga nuokalnė. Buvo puiki diena, taigi jiedu nusprendė pasivažinėti dviračiais po vakarinį Rouzvudą. Jie važiavo pro išsimėčiusias sodybas, o kartais – pro kilometrus kirvio nepaliestų giraičių pakelėse.

Ant kalvos jie pravažiavo pro kaltinio plieno tvorą su puošniais vartais. Arija nuspaudė stabdžius.

– Palauk. Buvau visai užmiršusi šią vietą.

Ji sustojo priešais seniausias, vaiduokliškas Rouzvudo Šv. Bazilio kapines, kur ji anksčiau kopijuodavo antkapius. Kapinės buvo įsikūrusios ant daugybę akrų besidriekiančių kalvelių, čia galėjai rasti dailiai prižiūrėtų pievelių ir antkapių, datuojamų aštuoniolikto amžiaus pradžia. Prieš susidraugaudama su Ele, Arija išgyveno gotų laikotarpį, domėjosi viskuo, kas susiję su mirtimi, Timu Bartonu, Helovinu, ir klausėsi grupės „Nine Inch Nails“ muzikos. Kapinėse augančių ąžuolų šešėliai labai tiko dykinėjimui ir niūriems apmąstymams.

Šonas stabtelėjo. Arija pasisuko į jį.

– Ar galim trumpam užsukti?

Jis atrodė sunerimęs.

– Tikrai?

– Mėgdavau čia anksčiau ateiti.

– Ką gi. – Šonas nenoriai prirakino savo ir Arijos dviračius prie metalinės šiukšliadėžės ir nusekė paskui ją tarp eilėmis stūksančių antkapių. Arija skaitė vardus ir datas, kuriuos ji buvo beveik įsiminusi prieš keletą metų. Edita Džonston, 1807–1856. Mažylė Agnė, 1820–1821. Sara Vitjė, o prie jos pavardės – garsi Miltono citata: „Mirtis yra auksinis raktas, atrakinantis amžinybės rūmus.“ Arija žinojo, kad už kalvos yra šuns Pafo, katino Roverio ir ilgauodegės papūgos Lilės kapai.

– Man patinka kapai, – pasakė Arija, kai jiedu praėjo didelį antkapį su angelo statula. – Jie man primena „Išdavikę širdį“.

– Ką primena?

Arija pakėlė antakį.

– Ak, liaukis. Esi skaitęs tą apsakymą. Edgaras Alanas Po. Miręs vyras palaidotas po grindimis, pameni? Pasakotojas vis dar girdi jo širdies plakimą.

– Ne-a.

Arija, netekusi žado, susidėjo rankas ant klubų. Kaip Šonas galėjo neperskaityti šio kūrinio?

– Kai grįšime, surasiu savo Po knygą, galėsi perskaityt.

– Gerai, – sutiko Šonas, paskui nusuko kalbą kitur. – Ar šią naktį gerai miegojai?

– Puikiai. – Nekaltas melas. Nuostabus miegamasis atrodė kaip Paryžiaus viešbučio kambarys, bet Arijai buvo sunku užmigti. Šono namai buvo pernelyg tobuli. Pūkinė antklodė per daug puri, čiužinys per daug dygsniuotas, kambarys per tylus. Žinoma, ir kvapas buvo malonus, ir viskas spindėjo švara.

Tačiau dar labiau jai nerimą kėlė kažkas, šmėstelėjęs už jos kambario lango, galimybė, kad sėlintojas gali spoksoti, ir ta E žinutė, kurioje sakoma, kad Elės žudikas yra arčiau, nei ji mananti. Arija blaškėsi keletą valandų kankinama minties, kad užteks jai dar sykį žvilgtelti ir ji pamatys sėlintoją – arba Elės žudiką – prie lovos galo.

– Tavo pamotė šį rytą mane pamokė tvarkingumo, – pasakė Arija, apeidama žydinčią japonišką sakurą. – Pamiršau pasikloti lovą. Ji paprašė užlipti atgal į antrą aukštą ir pasikloti. – Ji prunkštelėjo. – Mano mama taip nedarė jau milijoną metų.

Kai ji žvilgtelėjo į Šoną, jis nesijuokė kartu su ja.

– Mano pamotė labai stengiasi, kad namai būtų tvarkingi. Pas mus beveik kasdien apsilanko Rouzvudo istorinių namų ekskursijos.

Arija pyktelėjo. Ji norėjo pasakyti jam, kad Rouzvudo istorijos draugija nusprendė ir jos namą įtraukti į ekskursijos programą – jį projektavo kažkoks Frenko Loido Raito protežė. Tačiau tik atsiduso.

– Atsiprašau. Tiesiog... mama man net nepaskambino nuo tada, kai palikau jai žinutę, kad apsistojau pas tave. Jaučiuosi tokia... apleista.

Šonas paglostė jai ranką.

– Žinau, žinau.

Arija įkišo liežuvio galą į tą tuščią vietą burnos gale, kur būta protinio danties.

– Tai ir svarbiausia, – švelniai ištarė ji. – Tu nežinai.

Šono šeima buvo tobula. Ponas Ekardas šį rytą jiems iškepė belgiškų sklindžių, o ponia Ekard visiems paruošė ir supakavo pie­tus – Arijai taip pat. Net ir jų šuo Edeilas buvo puikių manierų.

– Tai paaiškink man, – paprašė Šonas.

Arija atsiduso.

– Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo.

Jie praėjo pro gumbuotą, susiraizgiusį medį. Staiga Arija nukreipė akis žemyn... ir kaip įbesta sustojo. Tiesiai priešais ją buvo naujo kapo sklypas. Duobkasys dar nebuvo iškasęs duobės karstui, bet jam skirta vieta jau buvo aptverta juosta. Ir antkapis jau stovėjo. Užrašas buvo paprastas ir aiškus: Elison Lora Dilaurentis.

Iš Arijos gerklės pasigirdo tylus gargaliavimas. Valdžios organai vis dar tyrinėjo Elės palaikus, ieškodami nuodų ir traumų pėdsakų, taigi tėvai jos dar nepalaidojo. Arija nežinojo, kad ją ketinama laidoti čia.

Ji bejėgiškai žvilgtelėjo į Šoną. Jis išbalo.

– Maniau, tu žinai.

– Neturėjau nė menkiausio supratimo, – sušnabždėjo jinai.

Ant paminklo nebuvo nieko, išskyrus vardą ir pavardę. Nei mylinti dukra  ar nuostabi lauko riedulio žaidėja , ar gražiausia Rouzvudo mergina . Nebuvo net mirties dienos, mėnesio ar metų. Galbūt dėl to, kad tikslios datos niekas nežinojo.

Ji sudrebėjo.

– Ar manai, kad turėčiau ką nors pasakyti?

Šonas sučiaupė savo rausvas lūpas.

– Kai aplankau mamos kapą, kartais kalbuosi su ja.

– Apie ką?

– Papasakoju jai, kas vyksta. – Jis žvilgtelėjo į ją skersomis ir nuraudo. – Nuėjau po „Foxy“ vakaro. Papasakojau jai apie tave.

Arija taip pat nuraudo. Ji žiūrėjo į paminklą, bet kažko drovėjosi. Kalbėtis su mirusiaisiais jai nepatiko. „Aš negaliu patikėti, kad tu mirusi, – galvojo Arija, negalėdama ištarti to garsiai. – Stoviu čia, žiūriu į tavo kapą, ir tai vis dar neatrodo realu. Man bjauru, kad mes iki šiol nežinome, kas atsitiko. Ar žudikas vis dar čia? Ar E sako tiesą?“

„Taaaaip“, – Arija galėjo prisiekti, kad tolumoje išgirdo tai sakantį balsą. Skambėjo kaip Elės balsas.

Ji galvojo apie E žinutę. Kažkas kažko norėjo iš Elės – ir dėl to ją nužudė. Ko? Visi ko nors norėjo iš Elės – net jos geriausios draugės. Hana norėjo Elės asmenybės ir atrodė, kad Elei pradingus ją pasisavino. Emilija Elę mylėjo labiau nei bet kas kitas – jos vadindavo Emiliją Žudike, – toks buvo Elės pitbulio vardas. Arija troško Elės gebėjimo flirtuoti, jos grožio, jos žavesio. O Spenserė jai nuolatos baisiausiai pavydėjo.

Arija žiūrėjo į juosta aptvertą žemės plotą, kur bus Elės kapas, ir jos galvoje lėtai susidėliojo klausimas: „Ir dėl ko gi judvi, merginos, iš tikrųjų kovojote?“

– Man tai nepadeda, – kiek padelsusi sušnabždėjo Arija. – Eime iš čia.

Atsisveikindama ji dar kartą žvilgtelėjo į būsimą Elės kapą. Kai vėl pasisuko eiti, Šonas paėmė ją už rankos ir jų pirštai susipynė. Kurį laiką jiedu ėjo tylėdami, bet pusiaukelėje iki vartų Šonas sustojo.

– Triušiukas, – pasakė jis, rodydamas proskyna liuoksintį triušį. Ir tada pabučiavo Ariją į lūpas.

Arija nusišypsojo.

– Buvau pabučiuota tik dėl to, kad pamatei triušį?

– Taip. – Šonas žaismingai kumštelėjo ją. – Tai lyg žaidimas, kai pamatęs „VW“ vabalą gali ką nors kumštelėti. Mūsų atveju tai galėtų būti bučiniai – ir triušiai. Tai būtų mudviejų, kaip poros, žaidimas.

– Poros žaidimas? – Arija sukikeno pamaniusi, kad jis juokauja.

Tačiau Šono veidas buvo rimtas.

– Na, žaidimas tiktai mudviem. Ir triušiai tam labai tiktų, nes Rouzvude yra daugybė triušių.

Arija pabijojo pasišaipyti iš jo, bet negi jis kalbėjo rimtai – poros žaidimas? Jai tai labai priminė Dženiferę Tečer ir Dženingsą Silverį septintoje klasėje. Dženiferė ir Dženingsas buvo pora iš jos klasės, jie draugavo dar prieš Arijai išvažiuojant į Islandiją. Juos ir vadindavo tiktai Dviguba D arba Dublis D – taip jie buvo vadinami ir po vieną. Arija negalėtų būti Dublis D.

Jai bežiūrint į priešais einantį Šoną, kuris traukė dviračių link, plaukeliai ant sprando staiga pašiurpo. Pasijuto taip, tarsi kas nors ją stebėtų. Tačiau kai atsisuko, pamatė tik didžiulę juodą varną, tupinčią ant Elės paminklo.

Varna rūsčiai, nemirksėdama nužvelgė ją, išskleidė sunkius sparnus ir nulėkė medžių link.


18

Geras antausis dar niekam nepakenkė



Ketvirtadienio rytą daktarė Evans uždarė kabineto duris, atsisėdo į odinį krėslą, ramiai sukryžiavo rankas ir nusišypsojo priešais sėdinčiai Spenserei.

– Taigi. Girdėjau, vakar tave fotografavo ir kalbino žurnalistai iš „Sergėtojo“.

– Taip, – atsakė Spenserė.

– Ir kaip sekėsi?

– Puikiai. – Spenserė iš didžiulio „Starbucks“ indelio gurkštelėjo vanilinio skonio latės kavos.

Iš tikrųjų interviu pasisekė, nepaisant visų Spenserės nuogąstavimų – ir E grasinimų. Džordana apie esė beveik neklausinėjo, o Metju pasakė, kad nuotraukose ji atrodo labai rafinuotai.

– O kaip reaguoja tavo sesuo į tai, kad esi dėmesio centre? – pasidomėjo daktarė Evans. Kai Spenserė kilstelėjo antakį, daktarė Evans gūžtelėjo ir palinko į priekį. – Ar tu nepagalvojai, kad ji tau pavydi?

Spenserė neramiai žvilgtelėjo į uždarytas daktarės Evans duris. Melisa sėdėjo koridoriuje ant laukiamojo kušetės ir skaitė žurnalą „Kelionės ir laisvalaikis“. Ir dar kartą jos vizitas buvo kaip tik po Spenserės.

– Nesijaudink, ji tavęs negirdi, – nuramino daktarė Evans.

Spenserė atsiduso.

– Ji atrodo lyg... suirzusi, – pasakė tyliai. – Dažniausiai dėmesio centre turi būti Melisa. Net jeigu tėvai ko nors paklausia manęs, Melisa tuojau pat stengiasi pokalbį pasukti į save. – Ji įsižiūrėjo į banguotą „Tiffany“ žiedą ant smiliaus. – Manau, ji manęs nekenčia.

Dr. Evans patapšnojo savo bloknotą.

– Jautiesi taip, tarsi ji jau seniai tavęs nekęstų, tiesa? Koks tai jausmas?

Spenserė gūžtelėjo ir abiem rankomis prispaudė sau prie krūtinės vieną iš daktarės Evans tamsiai žalių pūkuotų pa­galvėlių.

– Turbūt pykstu. Kartais mane tai taip suerzina, kad tiesiog noriu... trenkti jai. Žinoma, aš to nedarau, bet...

– Bet būtų labai malonu, tiesa?

Spenserė linktelėjo žiūrėdama į kaip žąsies kaklas išlenktą chromuotą daktarės Evans lempą. Kartą, kai Melisa pasakė, kad Spenserė nelabai gera aktorė, ji vos netrenkė Melisai į veidą. Užuot sudavusi, ji per visą valgomąjį šveitė kalėdinę išpaišytą mamos lėkštę. Lėkštė subyrėjo į šipulius, o sienoje liko peteliškės formos įtrūkimas.

Daktarė Evans pervertė bloknoto lapą.

– O ką jūsų tėvai mano apie tavo ir sesers... priešiškumą?

Spenserė kilstelėjo petį.

– Tiesą sakant, nieko. Jeigu paklaustumėt mamos, ji atsakytų, kad mudvi puikiai sutariame.

Daktarė Evans atsirėmė kėdės atkaltės ir susimąstė. Ji kepštelėjo per geriančio paukščio žaisliuką, ir plastikinis paukštis ant stalo pradėjo ritmingai linkčioti į kavos puodelį su užrašu „Aš myliu Rouzvudą“.

– Tai tik skubotas spėjimas, bet gali būti, kad Melisa baiminasi, jog tėvai, supratę, kad ir tu ką nors darai gerai, tave gali pamilti labiau nei ją.

Spenserė kilstelėjo galvą.

– Tikrai?

– Galbūt. Kita vertus, tu manai, kad tėvai tavęs visai nemyli. Kad jiems rūpi tik Melisa. Tu nežinai, kaip tau su ja kovoti, o čia pasipainioja jos vaikinas. Bet gal tu visai nenorėjai Melisos vaikino, galbūt tau labiau rūpėjo įskaudinti pačią Melisą. Panašu į tiesą?

Spenserė susimąsčiusi linktelėjo.

– Galbūt...

– Jūs abi labai įsiskaudinusios, – pasakė tyliai daktarė Evans ir jos veidas sušvelnėjo. – Nežinau, kaip visa tai prasidėjo – tai galėjo atsitikti seniai, ko jūs galbūt neprisimenate, – bet judvi ėmėte rungtyniauti tarpusavyje ir visą laiką elgsitės taip, kol suprasite, iš kur tai kyla, ir išmoksite gerbti viena kitos jausmus ir pokyčius. Ši elgsena gali pasikartoti ir būsimuose tavo santykiuose – ko gero, tu rinksies vaikinus, kurie su tavimi elgsis kaip Melisa, nes tu gerai jautiesi dėl to, kaip vyksta veiksmas, ir žinai, koks vaidmuo skirtas tau.

– Ką turite galvoje? – paklausė Spenserė, apkabindama savo kelius. Jai tai nuskambėjo siaubingai pseudomoksliškai.

– Ar tavo draugai yra... na, tarsi pasaulio bamba? Jie turi visko, ko tu norėtum, jie nori, kad pildytum jų užgaidas, ir tu niekad su jais nesijauti gerai?

Spenserei išdžiūvo burna. Ji neabejotinai turėjo tokią draugę: Elę.

Ji užsimerkė ir vėl išvydo keistą atsiminimą apie Elę, kuris ją persekiojo visą savaitę. Prisiminimas buvo apie ginčą, Spenserė tuo neabejojo. Tačiau Spenserė beveik visus ginčus su Ele prisiminė geriau nei malonias jų draugystės akimirkas. Gal tai buvo sapnas?

– Apie ką mąstai? – pasidomėjo daktarė Evans.

Spenserė giliai įkvėpė.

– Apie Elison.

– Ak, – linktelėjo galva daktarė Evans. – Ar manai, kad Elison buvo panaši į Melisą?

– Nežinau. Galbūt.

Daktarė Evans išpešė iš dėžutės „Kleenex“ servetėlę ir išsišnypštė nosį.

– Mačiau tą jūsų filmuką per TV. Judvi su Elison atrodėte susipykusios. Taip ir buvo?

Spenserė sunkiai atsiduso.

– Maždaug.

– Ar prisimeni, kodėl?

Ji minutėlę pagalvojo ir įdėmiai nužvelgė kambarį. Ant daktarės Evans stalo buvo lentelė su užrašu, kurios aną sykį ji nepastebėjo. Ten buvo užrašyta: „Vienintelis tikras žinojimas gyvenime yra žinoti, kad nieko nežinai. – Sokratas“.

– Keletą savaičių prieš savo dingimą Elison pradėjo elgtis... kitaip. Tarsi ji mūsų nekęstų. Nė viena iš mūsų nenorėjo to pripažinti, bet manau, kad ji tą vasarą rengėsi nutraukti su mumis santykius.

– Ir kaip tu dėl to jauteisi? Pykai?

– Taip. Tikrai. – Spenserė patylėjo. – Būti Elison drauge buvo puiku, bet mums teko daug aukoti. Mes visos kartu daug visko patyrėme ir kai kas nebuvo labai gerai. Susiklostė tokia situacija: „Mes tai padarėme dėl tavęs, o tu atsilygindama už tai rengiesi mus mesti?“

– Vadinasi, tu jauteisi skolinga?

– Galbūt, – atsakė Spenserė.

– Bet kartu jauti ir kaltę, tiesa? – paklausė daktarė Evans.

Spenserė nuleido pečius.

– Kaltę? Kodėl?

– Nes Elison mirusi. Nes tam tikra prasme tu ją įžeidei. Galbūt norėjai, kad jai nutiktų kas nors bloga, nes ji įskaudino tave.

– Nežinau, – sušnabždėjo Spenserė.

– Ir tada tavo noras išsipildė. Dabar jautiesi taip, tarsi Elison dingimas būtų tavo kaltė – kad jeigu tu nebūtum ant jos įniršusi, ji nebūtų buvusi nužudyta.

Spenserės akis užtemdė ašaros. Ji negalėjo nieko atsakyti.

– Tai ne tavo kaltė, – tvirtai ištarė daktarė Evans, palinkdama į priekį savo kėdėje. – Mes niekad nemylime savo draugų kiekvieną akimirką. Elison skaudino tave. Bet tai, kad ką nors piktai pagalvojai apie ją, nereiškia, jog nulėmei jos mirtį.

Spenserė šniurkštelėjo. Ji dar sykį žvilgtelėjo į Sokrato citatą. „Vienintelis tikras žinojimas gyvenime yra žinoti, kad nieko nežinai. “

– Yra vienas prisiminimas, kuris nuolat išnyra mano galvoje, – pasakė ji. – Apie Elę. Mes ginčijamės. Ji kalba apie kažką, ką aš perskaičiau jos dienoraštyje, – ji visada manė, kad aš skaitau jį, bet aš to nedariau. Tačiau aš... aš abejoju, ar tas prisiminimas tikras.

Daktarė Evans pridėjo rašiklį prie lūpų.

– Žmonės su panašiais dalykais susitvarko įvairiai. Kai kuriems žmonėms, jeigu jie ką nors pamato ar jiems atsitinka kas nors, kas kelia nerimą, sąmonė tam tikra prasme... tai pašalina. Tačiau dažnai atmintis vėl tai grąžina.

Atrodė, kad Spenserės burna pilna plieno vatos.

– Neatsitiko nieko, kas keltų nerimą.

– Galėčiau pamėginti užhipnotizuoti tave ir taip išlaisvinti atmintį.

Spenserės burna išdžiuvo.

– Užhipnotizuoti?

Daktarė Evans žiūrėjo į ją.

– Galbūt tai padėtų.

Spenserė krimstelėjo plaukų galiukus. Ji mostelėjo ranka į Sokrato citatą.

– Ką tai reiškia?

– Tai? – daktarė Evans gūžtelėjo. – Pagalvok pati apie tai. Padaryk savo išvadą. – Ji nusišypsojo. – Na, ar tu pasiruošusi? Atsigulk ir patogiai įsitaisyk.

Spenserė susmuko ant kušetės. Kai daktarė Evans nuleido bambukines žaliuzes, Spenserė susigūžė. „Panašiai ir Elė nuleido žaliuzes tą vakarą svirne prieš savo mirtį.“

– O dabar atsipalaiduok. – Daktarė Evans išjungė stalinę lempą. – Visiškai nusiramink. Pamėgink išmesti iš galvos viską, apie ką mes šiandien kalbėjomės. Gerai?

Spenserė visiškai neatsipalaidavo. Kelių sąnariai buvo sumedėję, o raumenys virpėjo. Ji kone kaleno dantimis iš įtampos. „Dabar ji ims vaikštinėti aplinkui ir skaičiuoti nuo šimto mažėjančia tvarka. Ji palies mano kaktą ir aš tapsiu pavaldi jai.“

Kai Spenserė atsimerkė, ji jau nebuvo daktarės Evans kabinete. Ji stovėjo prie savo svirno. Buvo vakaras. Elison žiūrėjo į ją ir purtė galvą kaip ir anksčiau pastarąją savaitę Spenserę aplankančiuose prisiminimuose. Spenserė staiga suprato, kad tai tas pats vakaras, kai Elė pradingo. Ji norėjo sprukti iš šio prisiminimo, bet visos galūnės buvo sunkios ir tarsi vatinės.

„Tu mėgini viską iš manęs pavogti, – pasakė Elė klaikiai pažįstamu tonu ir intonacija. – Bet šito tu negausi.“

„Negausiu ko?“ – Pūtė šaltas vėjas. Spenserė pašiurpo.

„Nagi, – paerzino Elė, įsiremdama rankomis į šonus. – Tu tai perskaitei mano dienoraštyje, tiesa?“

„Aš neskaičiau tavo kvailo dienoraščio, – atkirto Spenserė. – Man tai nerūpi.“

„Tau labai rūpi“, – paprieštaravo Elė. Ji palinko į priekį. Jai iš burnos pakvipo mėtomis.

„Tu kliedi“, – burbtelėjo Spenserė.

„Ne, – atšovė Elė. – Tai tu kliedi.“

Spenserę staiga užplūdo įniršis. Ji palinko į priekį ir stumtelėjo Elę į petį.

Elė atrodė nustebusi.

„Draugai nesistumdo.“

„Ką gi, turbūt mes nesam draugės“, – atsakė Spenserė.

„Ko gero, ne“, – pasakė Elė. Ji žengė keletą žingsnių tolyn, bet paskui atsisuko. Ir tada pasakė dar kažką. Spenserė matė judančias Elės lūpas, paskui pajuto, kad ir jos lūpos juda, bet negirdėjo tariamų žodžių. Ji tik žinojo, kad tai, ką pasakė Elė, ją supykdė. Iš tolumos pasigirdo aštrus dūžio garsas. Spenserė staigiai atsimerkė.

– Spensere, – pasigirdo daktarės Evans balsas. – Ei, Spensere.

Pirmiausia kitoje kambario pusėje ji pamatė daktarės Evans lentelę su užrašu. „Vienintelis tikras žinojimas gyvenime yra žinoti, kad nieko nežinai.“ Paskui į jos akiratį įplaukė daktarės Evans veidas. Jos veide matėsi abejonė ir nerimas.

– Ar gerai jautiesi? – pasiteiravo daktarė Evans.

Spenserė keletą sykių sumirksėjo.

– Nežinau. – Ji atsisėdo ir perbraukė delnu per prakaito išmuštą kaktą. Jautėsi taip, tarsi atsibustų po anestezijos, kaip tada, kai jai operavo apendiksą. Visos formos atrodė išskydusios ir neryškios.

– Pasakyk, ką matai kambaryje, – paprašė daktarė Evans. – Apibūdink viską.

Spenserė apsižvalgė.

– Ruda odinė sofa, baltas pūkuotas kilimas ir...

Ką pasakė Elė? Kodėl Spenserė jos negirdėjo? Ar tai iš tikrųjų buvo?

– Vielinė šiukšlių dėžė, – mikčiojo ji. – Anžu kriaušės žvakė...

– Gerai. – Daktarė Evans uždėjo ranką Spenserei ant peties. – Sėskis čia. Įkvėpk oro.

Dabar kabineto langas buvo pravertas, ir Spenserė užuodė šviežiai išlietą asfaltą stovėjimo aikštelėje. Du ryto balandžiai burkavo tarpusavy. Kai ji pagaliau atsipeikėjo ir pasakė daktarei Evans, kad apsilankys pas ją kitą savaitę, viskas


убрать рекламу




убрать рекламу



praskaidrėjo. Ji prašliaužė per laukiamąjį nė nežvilgtelėjusi į Melisą. Norėjo kuo greičiau ištrūkti iš čia.

Stovėjimo aikštelėje Spenserė įsmuko į savo automobilį ir kurį laiką ramiai sėdėjo. Ji ir čia įdėmiai peržvelgė visus esančius daiktus. Savo tvido krepšį. Ūkininkų turgaus plakatą kitoj gatvės pusėj, kuris skelbė Švieži omidorai. P raidė buvo nukritusi ant žemės. Skersai ūkininkų turgaus aikštelės stovėjo mėlynas „Chevy“ sunkvežimis. Netoliese augančiame ąžuole kabojo linksmas paukščių inkilas. Ženklas ant biurų pastato durų, kad įleidžiami tiktai tarnybiniai gyvūnai. Melisos profilis daktarės Evans kabineto lange.

Sesuo kreivai šypsojosi ir kalbėjo nuolat mosuodama rankomis. Kai Spenserė vėl žvilgtelėjo į ūkininkų turgų, ji pamatė, kad „Chevy“ priekinė padanga tuščia. Ir už sunkvežimio kažkas sėlino. Galbūt katė.

Spenserė atsitiesė. Tai buvo ne katė – tai buvo žmogus. Jis spoksojo į ją.

Žmogus žiūrėjo nemirksėdamas. O paskui staiga jis ar ji pasuko galvą, susigūžė šešėlyje ir pradingo.


19

Tai geriau nei raštelis ant nugaros „Spirk man“



Ketvirtadienio popietę Hana su kitais savo klasės mokiniais iš chemijos pamokos per kiemą ėjo prie mokyklos vėliavos stiebo. Vyko priešgaisrinės pratybos, ir dabar chemijos mokytojas ponas Persivalis skaičiavo mokinius, norėdamas įsitikinti, kad niekas nepabėgo. Buvo dar viena neįprastai karšta spalio diena, saulė plieskė Hanai į pakaušį, ir staiga ji išgirdo šnabždantis dvi dešimtokes.

– Ar girdėjai, kad ji kleptomanė? – sušnypštė Noelė Freizer, aukšta mergina šviesiomis kaskadomis krentančiomis gar­banomis.

– Žinau, – atsakė Enė Volton, smulkutė brunetė didžiulėmis krūtimis. – Ji, tipo, organizavo tą didįjį „Tiffany“ parduotuvės apiplėšimą. O paskui sudaužė pono Ekardo automobilį.

Hana suakmenėjo. Anksčiau ji būtų nekreipusi dėmesio į dviejų kvailų dešimtokių paistalus, bet dabar jautėsi labai pažeidžiama. Ji apsimetė įdėmiai apžiūrinėjanti keletą liaunų pušaičių, kurias neseniai pasodino sodininkai.

– Girdėjau, ji beveik kasdien lankosi policijos nuovadoje, – pasakė Noelė.

– O žinai, kad Mona jau nebekviečia jos į gimimo dieną? – sušnabždėjo Enė. – Jos žiauriai susipyko, nes Hana ją pažemino su tuo užrašu danguje.

– Mona norėjo jau prieš du mėnesius ją mesti, – išmanančiai pasakė Noelė. – Hana tapo visiška nevykėle.

To jau buvo per daug. Hana atsisuko į jas.

– Iš kur jūs visa tai ištraukėt?

Enė ir Noelė patenkintos viena kitai šyptelėjo. O paskui nusileido žemyn nuo kalvos nepratarusios nė žodžio.

Hana užsimerkė ir atsirėmė į metalinį vėliavos stiebą, nekreipdama dėmesio į tai, kad visa chemijos klasė spokso į ją. Praėjo dvidešimt keturios valandos po to pragaištingo užrašo danguje, ir nuo tada viskas tik blogėjo. Vakar Hana Monos balso pašte paliko mažiausiai dešimt atsiprašymų... bet Mona jai nepaskambino. O šiandien ji girdi keistus, bjaurius gandus apie save... iš visų aplinkui.

Ji prisiminė E žinutę. „O Mona? Ji irgi tau ne draugė. Taigi būk atsargi.“ Hana įdėmiai peržvelgė mokinius, susirinkusius kieme. Prie durų dvi merginos šokėjų uniformomis tylėdamos repetavo komandos sveikinimo gestus. Prie eukalipto pora vaikinų surengė „švarkų kovą“ – plakė vienas kitą Rouzvudo mokykliniais švarkais. Arijos brolis Maikas vaikštinėjo maigydamas savo žaidimų kompiuterio klavišus. Pagaliau ji pamatė šviesius Monos plaukus. Nutaisiusi nuobodžiaujančią išdidžią miną pro šonines duris ji žingsniavo atgal į pagrindinį pastatą. Hana pasitaisė savo švarkelį, sugniaužė ir vėl atgniaužė kumščius ir tiesiausiu keliu patraukė prie savo geriausios draugės.

Priėjusi prie Monos, ji patapšnojo per jos kaulėtą petį. Mona atsisuko.

– Ak. Čia tu, – ištarė ji monotoniškai, kaip visada sveikindavosi su nevykėliais, nevertais būti prie jos.

– Ar tu skleidi tas nesąmones apie mane? – pareikalavo pasiaiškinti Hana, įsiremdama rankomis į šonus ir tebežingsniuodama prie Monos, o ši skubiai įsmuko pro šonines duris ir pasuko meno dirbtuvių koridoriaus link.

Mona pasitaisė ant peties oranžinį „Dooney & Bourke“ krepšį.

– Niekas nėra netiesa.

Hana iš nuostabos net išsižiojo. Ji jautėsi kaip Gudrutis Kojotas viename iš tų „Beprotiškų melodijų“ animacinių filmukų, kuriuos anksčiau žiūrėdavo, – jis bėgdavo, bėgdavo ir bėgdavo, tik staiga kelias pasibaigdavo ir jis pakibdavo ore šalia uolos. Gudrutis padarydavo pauzę, akimirką dar nesuprasdamas, kas nutiko, o paskui staigiai smigdavo žemyn.

– Vadinasi, tu manai, kad aš nevykėlė? – spygtelėjo jinai.

Mona kilstelėjo vieną antakį.

– Kaip ir sakiau, niekas nėra netiesa.

Ji paliko Haną koridoriaus viduryje, o mokiniai tuo metu iš visų pusių sruvo pro šalį. Mona nuėjo ligi koridoriaus galo ir stabtelėjo prie grupelės merginų. Iš pirmo žvilgsnio jos visos atrodė vienodai – brangios rankinės, blizgantys plaukai, lieknos kojos su dirbtiniu įdegiu, – bet paskui Hana įsižiūrėjo atidžiau. Mona stovėjo su Naome ir Rilei, ir jos tarpusavyje šnabždėjosi.

Hana jautė, kad tuojau pravirks. Ji apgraibomis įsmuko pro tualeto duris ir užsidarė kabinoje prie Senojo Ištikimojo, liūdnai pagarsėjusio, geizerio vardu pavadinto klozeto, iš kurio staiga trykšteli vandens fontanas ir permerkia tave kiaurai, jeigu esi toks kvailas ir juo pasinaudoji. Vaikinų pusėje taip pat buvo ištrykštantis klozetas. Keletą metų santechnikai mėgino juos abu suremontuoti, bet kadangi negalėjo surasti priežasties, Senasis Ištikimasis tapo legendine Rouzvudo privačios vidurinės tradicijos dalimi. Visi žinojo, kad jais negalima naudotis.

Išskyrus... Moną, kuri pasinaudojo Senuoju Ištikimuoju praėjus vos kelioms savaitėms, kai jiedvi su Hana susidraugavo ir Mona dar buvo visiška neišmanėlė. Ji paklaikusi parašė žinutę Hanai, kuriai tuo metu buvo higienos pamoka, ir Hana atlėkė į tualetą nešina pakaitiniais sijonu ir palaidinuke, kuriuos turėjo savo spintelėje. Hana prisiminė, kaip suvyniojo permirkusį Monos sijoną į „Fresh Fields“ parduotuvės plastikinį maišelį ir išsmuko iš tualeto kabinos, kad Mona galėtų niekieno nematoma persirengti – Mona visuomet drovėjosi persirengti kitų akivaizdoje.

Kaip Mona galėjo tai užmiršti?

Ir lyg tyčia Senasis Ištikimasis ėmė ir staiga ištryško. Hana riktelėjo ir prisišliejo prie kitos kabinos sienos, nes melsvas tua­leto vandens fontanas pakilo į orą. Keletas sunkių lašų užtiško ant Hanos švarkelio nugaros, ji susirietė prie kabinos sienos ir pagaliau pratrūko raudoti. Jai buvo bjauru, kad Mona nebenori su ja draugauti. Ir kad Elė nužudyta. Ir kad jos tėtis ligi šiol nepaskambina. Kodėl visa tai vyksta? Ką ji padarė, kad to nusipelnė?

Kai Senasis Ištikimasis rimdamas sugurguliavo, atsidarė pagrindinės tualeto durys. Hana tyliai žioptelėjo, bandydama sutramdyti verksmą. Kažkas nuėjo ligi kriauklės, ir Hana žvilgtelėjo pro durų apačią. Ji pamatė porą storapadžių, juodų, vyriškų nevarstomų batų.

– Alio? – ištarė vaikinas. – Ar ten... ar ten yra kas nors?

Hana užsidengė burną delnu. Ką vaikinas veikia šiame tualete?

Nebent... Ne. Taip negali būti.

– Hana? – Batai sustojo priešais jos kabiną. Hana atpažino balsą.

Ji šiek tiek pravėrė duris. Tai buvo Lukas, vaikinas iš restorano „Rive Gauche“. Ji matė jo nosies galą, ilgų šviesių plaukų sruogą. Jo švarko atlape buvo prisegtas didelis ženkliukas su užrašu „Rouzvudo futbolas – jėga!“

– Kaip tu sužinojai, kad čia aš?

– Mačiau tave įeinančią, – atsakė jis. – Juk žinai, kad čia vaikinų tualetas, ar ne?

Hana sutrikusi tik šniurkštelėjo. Ji nusivilko savo sudrėkusį švarką, išslinko iš kabinos, nuėjo prie kriauklės ir energingai papumpavo muilo dozatorių. Muilas kvepėjo dirbtiniais migdolais, Hana nekentė šio kvapo.

Lukas pažvelgė į Senojo Ištikimojo klozeto kabiną.

– Ar tas dalykėlis trykštelėjo?

– Taip. – Ir tada Hana nebesuvaldė savo emocijų. Ji palinko virš kriauklės, ir jai iš akių pasipylė ašaros.

Lukas šiek tiek pastovėjo greta, paskui lyg apkabindamas uždėjo ranką jai ant nugaros. Hana pajuto, kad ji šiek tiek virpa.

– Tai tik Senasis Ištikimasis. Jis ištrykšta beveik kas valandą. Tu juk žinai.

– Aš ne dėl to. – Hana atsiplėšė gabalą popierinio rankšluosčio ir išsišnirpštė nosį. – Mano geriausia draugė manęs nekenčia. Ji daro viską, kad ir kiti manęs nekęstų.

– Ką? Baik tu, negali būti. Nekvailiok.

– Taip, gali! – Hanos pakeltas balsas atsimušė į plytelėmis išklijuotas tualeto sienas. – Dabar Mona trinasi su tomis mergšėmis, kurias anksčiau mudvi niekinom, ir skleidžia apie mane paskalas tik dėl to, kad nesuspėjau į mūsų draugystės metines ir dangaus reklamos lėktuvas užrašė Kakoti su Mona , užuot užrašęs Vakaroti su Mona , ir ji atšaukė man kvietimą į savo gimimo dieną, o juk aš geriausia jos draugė!

Ji tai ištarė neatsikvėpdama vienu sakiniu, nepaisydama to, kur yra ir su kuo kalbasi. Kai ji baigė, žvilgtelėjo į Luką ir staiga susierzino, kad jis čia stovi ir viską girdi.

Lukas buvo labai aukštas, jam beveik reikėjo pasilenkti, kad galva nesiektų lubų.

– Galėčiau paskleisti gandus apie ją. Pavyzdžiui, kad ji serga liga, dėl kurios slapčia, kai niekas nemato, valgo savo snarglius.

Hanos širdis šiek tiek atlyžo. Tai buvo vulgaru... bet ir juokinga... ir miela.

– Na, gerai.

– Ką gi, pasiūlymas galioja. – Luko veidas buvo visiškai rimtas. Bjaurioje žalsvoje tualeto šviesoje jis buvo visai mielas. – Bet luktelk! Žinau šį tą, kas tave galėtų pralinksminti.

Hana nepatikliai žvilgtelėjo į jį. Ką, nejaugi vien dėl to, kad matė ją tualete, Lukas pamanė, jog jie tapo draugais? Vis dėlto jai pasidarė smalsu.

– Apie ką tu?

– Negaliu dabar pasakyti. Tai didelė paslaptis. Užsuksiu tavęs paimti rytoj ryte.

Hana nužvelgė jį perspėjančiu žvilgsniu.

– Ką, tai pasimatymas?

Lukas lyg pasiduodamas iškėlė rankas.

– Visiškai ne. Tai tik... draugiškai.

Hana nurijo seiles. Jai tuojau pat reikėjo draugo. Blogai.

– Gerai, – ištarė ji tyliai, jausdamasi per daug išsekusi, kad dar prieštarautų. Paskui atsidususi stumtelėjo vaikinų Senojo Ištikimojo tualeto duris ir nuskubėjo į pamoką. Keista, ji jautėsi trupučiuką geriau.

Tačiau kai už kampo pasuko į užsienio kalbų sparną ir panoro apsirengti savo švarkelį, ant jo nugaros užčiuopė kažkokį prisegtą popierių. Ji nutraukė susiglamžiusį popiergalį. Ant jo buvo rožinis kampuotas užrašas ranka: „Pasigailėkite manęs“.

Hana apsižvalgė, aplinkui buvo daug mokinių, bet nė vienas nekreipė į ją dėmesio. Ar ilgai jinai vaikščiojo su šiuo prisegtu rašteliu? Kas galėjo tai padaryti? Per visas priešgaisrines pratybas ji buvo mokinių minioje. Tai galėjo padaryti bet kas.

Hana dar sykį žvilgtelėjo į popierėlį ir atvertė kitą jo pusę. Ten buvo atspausdinta žinutė. Hana pilve pajuto pažįstamą silpnumo jausmą.

Hana, atsimeni, sutikai Moną, išeinančią iš „Bill Beach“ plastinės chirurgijos klinikos? Sveikas, riebalų nusiurbime! Tačiau ššš! Aš tau to nesakiau. – E


20

Gyvenimas mėgdžioja meną



Ketvirtadienį per pietus Arija pasuko į Rouzvudo privačios vidurinės mokyklos administracijos sparną. Ten visi mokytojai turėjo savo kabinetus ir per pietų pertraukas dažnai mokydavo ir konsultuodavo mokinius.

Arija sustojo priešais uždarytas Ezros kabineto duris. Labai daug kas pasikeitė nuo metų pradžios. Jis buvo įsirengęs baltą skelbimų lentą, ir ji mirgėjo nuo studentų užrašų mėlynu tušu. „Pone Fitsai, – noriu pasikalbėti apie savo rašinį, skirtą Ficdžeraldui. Užsuksiu po pamokų. – Kelė.“ Apačioje kažkas pakeverzojo citatą iš „Hamleto“: „O, niekše, niekše, besišypsantis, prakeiktas niekše!“ Po skelbimų lenta kabojo iškarpa iš „New Yorker“, kurioje buvo nupieštas šuo, gulintis ant psichoterapeuto kušetės. Ant durų rankenos kadaravo ženklas NETRUKDYTI iš mokyklos viešbutėlio; Ezra ženklą buvo atsukęs kita puse: KAMBARINE, PRAŠYČIAU SUTVARKYTI ŠĮ KAMBARĮ.

Arija nedrąsiai pasibeldė.

– Įeikite, – išgirdo kitapus durų. Ji tikėjosi, kad Ezra bus su kokiu nors mokiniu – iš nuogirdų klasėje galėjai manyti, kad jo pietų pertrauka visada užimta, – bet jis buvo vienas, ant stalo priešais save pasistatęs „Happy Meal“ maisto dėžutę. Kambaryje kvepėjo „McNuggets“ vištienos kepsneliais.

– Arija! – šūktelėjo Ezra, pakeldamas antakį. – Tai bent staigmena. Sėskis.

Ji klestelėjo ant šiurkščios tvido sofos – tokios pat, kokia stovėjo ir mokyklos direktoriaus kabinete. Parodė į jo stalą.

– „Happy Meal“?

Jis suglumęs šyptelėjo.

– Man patinka žaisliukai. – Jis kilstelėjo automobilio modeliuką iš kažkokio vaikiško filmo. – Norėtum? – Stumtelėjo dėžutę jos pusėn. – Turiu vištienos kepsnelių.

Ji sumosavo rankomis.

– Aš nevalgau mėsos.

– Teisingai. – Jis kramtė mėsą ir žiūrėjo tiesiai jai į akis. – Užmiršau.

Arija pasijuto sutrikusi – ją užplūdo keistas intymumo ir nesmagumo mišinys. Ezra nukreipė akis, ko gero, irgi pasijuto nejaukiai. Ji nužvelgė jo stalą. Ant jo mėtėsi krūvos popierių, buvo įrengtas mažytis zeno akmenų sodas ir sukrauta koks tūkstantis knygų.

– Taigi... – Ezra nusišluostė servetėle lūpas, nepastebėjęs Arijos veido išraiškos. – Kuo galėčiau padėti?

Arija atsirėmė alkūne į sofos atramą.

– Na, aš norėjau pasiteirauti, ar galėčiau esė apie „Purpurinį ženklą“, kuri užduota rytdienai, parašyti vėliau?

Jis pastatė ant stalo gazuoto vandens butelį.

– Tikrai? Nustebinai mane. Tu niekados nevėluodavai.

– Žinau, – suglumusi sumurmėjo jinai. Tačiau Ekardų namai netiko mokytis. Pirma, ten buvo per daug tylu – Arija buvo įpratusi mokytis tuo pat metu klausydamasi muzikos, televizoriaus ir Maiko tauškimo telefonu gretimame kambaryje. Antra, jai buvo sunku susikaupti, nes nuolat jautėsi kažkieno... stebima. – Bet juk tai ne tragedija, – tęsė jinai. – Man užtektų šio savaitgalio.

Ezra pasikasė galvą.

– Na, ką gi... Aš dar nesu apgalvojęs atidėliojimų politikos. Ką gi, gerai. Tik šį sykį. Kitą kartą man teks sumažinti tau pažymį.

Ji užkišo plaukus už ausų.

– Neketinu to paversti įpročiu.

– Gerai. Tai kaip, ar tau nepatinka knyga? Ar dar nepradėjai skaityti?

– Šiandien baigiau. Tačiau aš nekenčiu jos. Pasibjaurėjau Estera Prin.

– Kodėl?

Arija pasukiojo sagtį ant savo žemakulnių zomšinių dramblio kaulo spalvos „Urban Outfitters“ batelių.

– Ji mano, kad jos vyras dingo jūroje, ir tada ramiausiai užmezga romaną, – sumurmėjo jinai.

Pasirėmęs alkūnėmis Ezra palinko į priekį. Jis atrodė pa­tenkintas.

– Tačiau juk jos vyras nėra labai geras žmogus. Dėl to viskas ir komplikuojasi.

Arija apžiūrinėjo knygas, sukimštas į siauras, medines Ezros lentynas. „Karas ir taika“. „Gravitacijos vaivorykštė“. Išsamios i. i. kamingso ir Rilkės poezijos rinktinės, ir ne vienas, o du „Be išeities“ egzemplioriai. Čia buvo ir Edgaro Aleno Po rinktinė, kurios Šonas neskaitė. Visos knygos atrodė suglamžytos ir sutrintos, daug kartų skaitytos.

– Bet aš neįžvelgiu jos poelgio prasmės, – tyliai pasakė Arija. – Ji buvo neištikima.

– Tačiau mes turėtume užjausti ją dėl pastangų, ir kaip bendruomenė ją pažymi nusidėjėlės ženklu, ir kaip ji stengiasi išsaugoti savo tapatybę ir neleisti, kad kas nors jai tai primestų iš šalies.

– Aš nekenčiu jos, aišku? – pratrūko Arija. – Ir aš niekad jai neatleisiu!

Ji užsidengė veidą delnais. Jai per skruostus liejosi ašaros. Kai ji užsimerkė, prieš akis iškilo Baironas ir Meriditė tarsi knygoje aprašyti slapti meilužiai, o Ela – kaip kerštingas, neteisus Esteros vyras. Tačiau jeigu gyvenimas iš tiesų atitiktų meną, kentėti turėtų Baironas ir Meriditė, o ne... Arija. Ji mėgino vakar paskambinti namo, bet vos Ela atsiliepė ir išgirdo Arijos balsą, tuojau pat padėjo ragelį. Kai gimnastikos salėje Arija iš tolo pamojo Maikui, jis greitai apsisuko ant kulnų ir nuskubėjo atgal į drabužinę. Niekas jos nepalaikė.

– Nagi, – ištarė tyliai Ezra, kai Arija nebeišlaikė užslopintos raudos. – Viskas gerai. Vadinasi, tau nepatiko knyga. Nieko baisaus.

– Aš atsiprašau. Aš tik... – Ji jautė karštas ašaras sau ant delnų. Ezros kabinete staiga pasidarė labai tylu. Dūzgė tiktai standusis kompiuterio diskas. Zvimbė dienos šviesos lempa. Iš pradinių klasių žaidimų aikštelės sklido džiaugsmingas krykštavimas – visiems mažiesiems dabar buvo pertrauka.

– Ar norėtum pasikalbėti? – paklausė Ezra.

Arija švarkelio rankove nusišluostė ašaras. Ji ėmė knibinėti atsipalaidavusią sofos pagalvėlės sagą.

– Prieš trejus metus mano tėvas užmezgė romaną su savo studente, – prašneko ji. – Jis profesorius Holio universitete. Aš visą tą laiką žinojau apie tai, bet jis manęs paprašė nesakyti mamai. Ir dabar jis vėl susidėjo su ta studente... ir mano mama sužinojo. Ji įsiuto, kad aš seniai tai žinojau... o dabar tėtis išėjo.

– Jėzau, – sušnabždėjo Ezra. – Ir tai neseniai atsitiko?

– Taip, prieš keletą savaičių.

– Dieve. – Kurį laiką Ezra žiūrėjo į lubų sijas. – Nemanau, kad tavo tėtis elgėsi padoriai. Tavo mama taip pat.

Arija gūžtelėjo. Jos smakras vėl pradėjo virpėti.

– Nereikėjo man to slėpti nuo mamos. Bet kaipgi aš turėjau pasielgti?

– Tu dėl to nekalta, – nuramino ją Ezra.

Jis atsistojo nuo kėdės, apėjo stalą iš priekio, stumtelėjo ant jo gulėjusius popierius ir atsisėdo ant krašto.

– Gerai. Niekam nesu to pasakojęs, bet kai mokiausi vidurinėje mokykloje, mačiau mamą, bučiuojančią savo gydytoją. Tuo metu ji sirgo vėžiu, o kadangi mano tėtis nuolat keliavo, ji prašydavo mane nuvežti ją į chemoterapijos procedūras. Kartą jos laukdamas įsinorėjau į tualetą, o grįždamas koridoriumi pamačiau praviras procedūrų kabineto duris. Nežinau, kodėl žvilgtelėjau į vidų, bet kai pažiūrėjau... ten buvo jiedu. Jie bučiavosi.

Arija aiktelėjo.

– Ir ką tu darei?

– Apsimečiau, kad nematau. Mama nė nenumanė, kad aš mačiau. Ji grįžo po dvidešimties minučių, visa susitvarkiusi, padori ir skubanti. Aš tikrai norėjau apie tai papasakoti, bet kartu ir negalėjau. – Jis papurtė galvą. – Gydytojas Pulas. Jau nebegalėjau žiūrėti į jį kaip anksčiau.

– Argi nesakei, kad tavo tėvai išsiskyrę? – paklausė Arija, prisiminusi judviejų pokalbį Ezros namuose. – Ar tavo mama išėjo gyventi pas gydytoją Pulą?

– Ne-a. – Ezra pasilenkė per stalą ir paėmė iš maisto dėžutės kepsnelį. – Jie išsiskyrė po poros metų. Gydytojas Pulas ir vėžys jau buvo seniai praeityje.

– O, Viešpatie, – tesugebėjo pasakyti Arija.

– Tai užknisa. – Ezra pasukiojo paėmęs vieną akmenuką iš zeno akmenų sodo ant stalo krašto. – Aš idealizavau tėvų santuoką. Man neatrodė, kad jie turi bėdų. Ir mano turėtas santykių idealas subyrėjo į šipulius.

– Manasis taip pat, – niūriai pritarė Arija, brūkšteldama pėda priešais ant grindų stovinčią knygų minkštais viršeliais krūvą. – Mano tėvai tikrai atrodė laimingi kartu.

– Bet tai niekaip nesusiję su tavimi, – pasakė jai Ezra. – Tai labai svarbus dalykas, kurį supratau. Tai jų reikalas. Deja, tenka visu tuo dalintis, ir manau, dėl to tik tampi stipresnis.

Arija sudejavo ir dusliai tarkštelėjo galvą į kietą sofos atkaltę.

– Nekenčiu, kai žmonės sako man tokius dalykus. Visa tai mane padaro geresnę, nors juos pačius nuo to vemti verčia.

Ezra tyliai sukikeno.

– Tiesą sakant, aš taip pat.

Arija užsimerkė, nes jai ši akimirka buvo liūdna ir kartu maloni. Ji seniai norėjo su kuo nors apie tai pasikalbėti – su kuo nors, kas iš tikrųjų suprastų. Ji norėjo pabučiuoti Ezrą už tai, kad jo šeima buvo tokia pat sumauta kaip ir jos.

O gal ji norėjo pabučiuoti Ezrą... nes jis buvo Ezra?

Judviejų žvilgsniai susitiko. Arija matė savo atspindį jo juoduose vyzdžiuose. Ezra ranka stumtelėjo „Happy Meal“ mašinytę, ji nuriedėjo per stalą ir nulėkė tiesiai Arijai į sterblę. Jo veide šmėkštelėjo šypsena.

– Ar tu turi merginą Niujorke? – leptelėjo Arija.

Jis suraukė kaktą.

– Merginą... – Jis keletą sykių sumirksėjo. – Turėjau. Bet šią vasarą mes išsiskyrėme.

– Ak.

– Iš kur tu tai ištraukei? – paklausė Ezra.

– Regis, mokiniai apie tai kalbėjosi. Ir aš... ir aš spėliojau, kokia ji.

Ezros žvilgsnis staiga tapo baisus, paskui tarsi atlėgo. Jis prasižiojo, norėdamas kažką pasakyti, bet apsigalvojo.

– Kas? – paklausė Arija.

– Aš neturėčiau...

– Ko?

– Tiesiog... – Jis pašnairavo į ją. – Ji buvo niekas, palyginti su tavimi.

Ariją nutvilkė karštis. Lėtai, nepakeldamas akių į Ariją, Ezra atsistojo. Arija lėtai pasislinko į sofos kampą. Akimirka tęsėsi amžinybę. Ir tada Ezra puolė į priekį, stvėrė Ariją už pečių ir priglaudė prie savęs. Ji lūpomis įsisiurbė į jo lūpas. Laikė delnais suėmusi jo veidą, o jo rankos glamonėjo jos nugarą. Staiga jiedu atšlijo ir pažvelgė vienas į kitą, o paskui vėl puolė glamonėtis. Ezra puikiai kvepėjo, nuo jo sklido „Pantene“ šampūno, mėtų ir indiškos arbatos kvapų mišinys, ir kažkas dar, ką galėjai pavadinti tiesiog... Ezros kvapu. Arija niekad taip puikiai nesijautė bučiuodamasi. Nei su Šonu, nei su kuo nors kitu.

Šonas. Jo vaizdas šmėkštelėjo jos galvoje. Šonas leido Arijai atsiremti į jį, kai jiedu vakar vakare žiūrėjo BBC kanalo „Biuro“ versiją. Šonas nuramindamas pabučiavo ją prieš biologijos pamoką, nes šiandien pradėjo mokytis daryti skrodimus. Šonas laiko jos ranką, kai ji pietauja su jo šeima. Šonas jos vaikinas.

Arija stumtelėjo Ezrą į šalį ir atsistojo.

– Turiu eiti. – Ji jautėsi suprakaitavusi, tarsi kas nors būtų pasukęs termostato svirtelę bent dešimčia laipsnių aukštyn. Ji paskubom susirinko savo daiktus, jos širdis daužėsi, o skruostai liepsnojo. – Ačiū už atidėjimą, – pasakė ji, negrabiai išsmukdama pro duris.

Koridoriuje ji keletą sykių giliai įkvėpė. Tolumoje šmėkštelėjo kažkokia figūra ir tuojau pat pranyko už kampo. Arija įsitempė. Kažkas matė.

Ji kažką pastebėjo ant Ezros durų ir išplėtė akis. Kažkas nuo baltos skelbimų lentos nutrynė visas senas žinutes ir paliko tik vieną pranešimą, užrašytą nematytu ryškiai rožiniu žymekliu.

Atsargiai, saugokis! Aš visą laiką stebiu! – E

O kiek žemiau smulkesnėmis raidėmis buvo dar vienas užrašas:

Čia kita užuomina: Jūs visos žinojote kiekvieną jos užpakalinio kiemo lopinėlį. Tačiau vienai iš jūsų tai buvo labai labai lengva.

Arija trūktelėjo švarkelio rankovę žemyn ir greitai nuvalė visus užrašus. Kai liko tiktai parašas, ji ėmė valyti dar stipriau, šveitė ir šveitė, kol iš E neliko nė pėdsako.


21

Kaip paraidžiui ištarti velniai griebtų ?



Ketvirtadienio vakarą Spenserė sėdėjo pliušiniame Rouzvudo užmiesčio klubo restorano krėsle ir žiūrėjo pro didžiulį langą. Golfo aikštelėje pora pagyvenusių vyriškių megztiniais su V formos iškirpte ir rusvai žalsvos spalvos kelnėmis prieš nusileidžiant saulei mėgino įveikti dar bent keletą duobučių. Terasoje žmonės mėgavosi paskutinėmis šiltomis metų dienomis, gurkšnojo džiną su toniku ir valgė krevetes su brusketa. Ponas ir ponia Hastingsai maišė savo „Bombay Sapphire“ martinio kokteilius, paskui susižvalgė.

– Siūlau tostą. – Ponia Hastings nubraukė savo šviesius trumpai kirptus plaukus už ausų, jos žiedas su trijų karatų deimantu žybtelėjo pro langą srūvančiuose besileidžiančios saulės spinduliuose. Spenserės tėvai prieš gerdami visada sakydavo tostus – net jeigu gerdavo vandenį.

Ponia Hastings pakėlė taurę.

– Už Spenserės patekimą į „Auksinės orchidėjos“ finalą.

Ponas Hastingsas susidaužė su ja.

– Ir už tai, kad pateko į pirmąjį šio sekmadienio „Sergėtojo“ puslapį.

Spenserė taip pat pakėlė savo taurę ir susidaužė su jais, bet darė tai be entuziazmo. Ji nenorėjo čia būti. Troško sėdėti namie, kur jaustųsi rami ir saugi. Ji nesiliovė galvojusi apie šio ryto pokalbį su daktare Evans. Dabar ją persekiojo vizija, kurią išvydo – užmirštas ginčas su Ele tą naktį, kai ji pradingo. Kodėl ji anksčiau jo neprisiminė? Ar įvyko dar kas nors? O jeigu ji matė Elės žudiką?

– Sveikinu, Spensere, – nutraukė jos mintis motina. – Tikiuosi, tu laimėsi.

– Ačiū, – sumurmėjo Spenserė. Ji mėgino sulankstyti savo servetėlę, kad ji kaip anksčiau būtų klostėta, paskui apėjo aplink stalą ir sulankstė visas kitas servetėles.

– Ar dėl ko nors nerimauji? – Jos motina mostelėjo smakru į servetėles.

Spenserė akimirksniu liovėsi.

– Ne, – atsakė ji greitai. Kai tik ji užsimerkė, iš karto sugrįžo prisiminimas apie Elę. Dabar jis buvo labai ryškus. Ji užuodė sausmedžius, augančius giraitėje palei svirną, jautė ankstyvos vasaros vėjelį, matė skraidančius jonvabalius, žybsinčius juodame danguje. Tačiau tai negalėjo būti tikra.

Kai Spenserė atsipeikėjo, jos tėvai labai keistai į ją žiūrėjo. Ko gero, jie kažko ją paklausė, o ji nė neišgirdo. Pirmą sykį gyvenime ji norėjo, kad čia būtų Melisa ir nukreiptų visą dėmesį į save.

– Ar susinervinai dėl daktarės? – sušnabždėjo motina.

Spenserė negalėjo sulaikyti šypsenos – jai patiko, kad motina daktarę Evans vadino „daktare“, o ne „psichoterapeute“.

– Ne, viskas gerai.

– Ar manai, kad lankydamasi pas daktarę tu... – Atrodė, kad tėvas, sukinėdamas kaklaraiščio segtuką, ieško tinkamo žodžio. – ...Patobulėsi?

Spenserė siūbavo šakutę pirmyn ir atgal. „Akivaizdžiai patobulėsiu“, – norėjo pasakyti ji.

Jai nespėjus atsakyti, pasirodė padavėjas. Tai buvo tas pats neaukštas, pliktelėjęs, Mikės Pūkuotuko balsu kalbantis vyras, kuris aptarnavo juos jau daugelį metų.

– Sveiki, ponai Hastingsai. – Pūkuotukas paspaudė tėvui ranką. – Ir Spenserė čia. Atrodai nuostabiai.

– Ačiū, – sumurmėjo Spenserė, nors žinojo, kad tai netiesa. Po lauko riedulio treniruotės ji neišsitrinko plaukų, ir kai pastarąjį sykį žiūrėjo į veidrodį, akyse pastebėjo laukinį išgąstį. Be to, ją kankino tikas, ji nesiliovė žvalgiusis po restoraną tikrindama, ar kas nors jos nestebi.

– Kokios šį vakarą nuotaikos? – pasiteiravo Pūkuotukas. Jis papurtė servetėles, kurias Spenserė ką tik buvo sulanksčiusi, ir paklojo jas kiekvienam ant kelių. – Ar kokia nors ypatinga proga?

– Tiesą sakant, taip, – sujudo ponia Hastings. – Spenserė pateko į „Auksinės orchidėjos“ konkurso finalą. Tai labai svarbus akademinis prizas.

– Mama, – sušnypštė Spenserė. Ji nemėgo, kai jos motina girdavosi šeimos laimėjimais. Ypač dabar, kai Spenserė sukčiavo.

– Tai nuostabu! – subaubė Pūkuotukas. – Puiku nors kartais sulaukti gerų žinių. – Jis palinko arčiau stalo. – Net keletas mūsų svečių mano, kad matė tą sėlintoją, apie kurį visi kalba. Kažkas užsiminė vakar vakare matęs jį netoli klubo.

– Ar dar šiam miestui negana? – susimąstęs ištarė ponas Hastingsas.

Ponia Hastings sunerimusi žvilgtelėjo į jį.

– Žinai, galiu prisiekti, kad kažkas spoksojo į mane, kai pirmadienį pas daktarę susitikome su Spensere.

Spenserė staigiai kilstelėjo galvą, jos širdis ėmė daužytis.

– Ar tu jį matei?

Ponia Hastings gūžtelėjo.

– Nelabai.

– Kai kurie sako, kad tai vyras. O kiti teigia, kad moteris, – pasakė Pūkuotukas.

Visi nusivylę atsiduso.

Pūkuotukas užsirašė užsakymus. Spenserė sumurmėjo, kad norėtų ahi  tuno – to paties patiekalo, kurio pageidaudavo nuo tada, kai liovėsi užsisakinėti iš vaikiško valgiaraščio. Kai padavėjas nukrypavo, Spenserė išsiblaškiusi apsižvalgė aplinkui. Patalpa buvo įrengta aptriušusio Nantaketo laivo tema, su juodomis pintomis kėdėmis ir daugybe plūdurų bei medinių figūrų laiva­prie­kiui puošti. Ant tolimiausios sienos dar buvo išlikęs nutapytas vandenyno paveikslas, vaizduojantis baisų milžinišką kalmarą, banginį žudiką ir Vandenį su gražiai krintančiais šviesiais plaukais ir sulaužyta Oveno Vilsono stiliaus nosimi. Kai Spenserė, Elė ir kitos mergaitės vienos čia ateidavo papietauti – šeštoje ir septintoje klasėje tai būdavo įvykis, – jos mėgdavo sėdėti prie Vandenio. Kartą, kai čia atėjo ir Mona Vanderval su Čeise Bledsou, Elė pareikalavo, kad Mona ir Čeisė pasibučiuotų su Vandeniu prancūziškai. Gėdos ašaros tekėjo mergaičių skruostais, kai jiedvi liežuviu lietė nupieštas Vandenio lūpas.

„Elė buvo labai bjauri“, – pagalvojo Spenserė. Ji vėl mintimis grįžo į praeitį. „Tu šito negausi“, – pasakė Elė. Kodėl Spenserė taip supyko? Ji manė, kad tą vakarą Elė ketina papasakoti Melisai apie Ijaną. Ar ji supyko dėl to? Ir ką turėjo galvoje daktarė Evans sakydama, kad kai kurie žmonės ištrina iš savo atminties tai, kas jiems atsitiko? Ar Spenserė yra tai dariusi anksčiau?

– Mama? – Staiga Spenserei pasidarė smalsu. – Gal gali pasakyti, ar aš anksčiau užmiršdavau kokius nors dalykus, kurie man atsitiko? Na... lyg būčiau patyrusi laikinąją amneziją?

Motina kėlė prie burnos taurę su gėrimu ir sustojo pu­siaukelėje.

– K-kodėl tu klausi?

Spenserės sprandas staiga sustingo ir sudrėko. Jos motinos veidas atrodė toks pat sunerimęs, tarsi ji nenorėtų apie tai nė girdėti,  kaip tada, kai jos brolis, Spenserės dėdė Danielis, per vieną jų bendrą pobūvį per daug išgėrė ir išplepėjo keletą kruopščiai saugotų šeimos paslapčių. Taip Spenserė sužinojo, kad jos močiutė buvo įnikusi į morfiną ir kad jos teta Penelopė, būdama septyniolikos, atidavė savo kūdikį įvaikinti.

– Palauk, vadinasi, užmiršdavau?

Jos mama pačiupinėjo dantytą lėkštės kraštą.

– Tu buvai septynerių. Sirgai gripu.

Ant motinos kaklo iššoko balso stygos, tai reiškė, kad ji sulaikė kvėpavimą. Ir tai taip pat reiškė, kad ji pasakė Spenserei ne viską.

– Mama?

Motina delnais apglėbė martinio taurę.

– Tai nesvarbu.

– Ak, pasakyk jai, Veronika, – kimiai pratarė tėvas. – Jinai supras.

Ponia Hastings giliai įkvėpė.

– Ką gi, Melisa, tu ir aš nuvažiavome į Franklino institutą – jūs abi mėgote pasivaikščioti


убрать рекламу




убрать рекламу



po širdžiai skirtą ekspoziciją. Atsimeni?

– Žinoma, – atsakė Spenserė. Franklino instituto širdies ekspozicija užėmė penkių tūkstančių kvadratinių pėdų plotą, ten buvo Spenserės dilbio storio venų ir jos pulsuodavo taip garsiai, kad būdamas skilvelio viduje nieko, išskyrus plakimą, daugiau ir negirdėdavai.

– Mes ėjome atgal prie automobilio, – nuleidusi akis tęsė motina. – Ir mus beeinančias sustabdė tas vyras. – Ji nutilo ir paėmė tėčio ranką. Jiedu abu atrodė labai rimti. – Jis... jis po striuke turėjo ginklą. Jis norėjo, kad atiduočiau piniginę.

Spenserė išplėtė akis.

– Ką?

– Jis suguldė mus šalikelėje kniūbsčias. – Ponios Hastings lūpos virpėjo. – Man nerūpėjo, kad atidaviau pinigus, aš labai baiminausi dėl jūsų, mergaitės. Tu nesiliovei unkščioti ir verkšlenti. Ir nuolat klausinėjai, ar mes dabar mirsime.

Spenserė susuko ant kelių gulinčios servetėlės galą. Ji nieko neprisiminė.

– Jis liepė man suskaičiuoti iki šimto ir tik tada leido atsistoti, – pasakė motina. – Kai jo nebesimatė, mes nubėgome prie automobilio ir aš parvežiau jus namo. Prisimenu, vairavau bent trisdešimt mylių viršydama leistiną greitį. Stebuklas, kad manęs nesustabdė.

Ji nutilo ir gurkštelėjo gėrimo. Virtuvėje kažkam iš rankų išsprūdo keletas lėkščių ir daugelis restorano lankytojų pasuko galvas sudužusio porceliano pusėn, bet ponia Hastings atrodė taip, lyg būtų nė neišgirdusi triukšmo.

– Kai grįžome namo, tau siaubingai pakilo temperatūra, – tęsė ji. – Tai prasidėjo staiga. Nuvežėme tave į ligoninę. Bijojome, kad tau nebūtų meningito – kaimyniniame miestelyje jau buvo užfiksuotas toks atvejis. Paskui, kol laukėme testo rezultato, stengėmės būti namie, jeigu staiga tave reiktų skubiai vėl vežti į ligoninę. Dėl to praleidome nacionalinį Melisos rašybos konkursą. Prisimeni, kaip ji ruošėsi jam?

Spenserė prisiminė. Kartais jiedvi su Melisa žaisdavo tą konkursą – Melisa būdavo konkursantė, o Spenserė teisėja, iš ilgo sąrašo skirianti Melisai žodžius, kuriuos reikia pasakyti paraidžiui. Tada Melisa ir Spenserė dar mylėjo viena kitą. Tačiau Spenserės prisiminimai buvo kiek kitokie – Melisa nusišalino nuo konkurso, nes tą pačią dieną turėjo dalyvauti lauko riedulio varžybose.

– Ar Melisa vis dėlto dalyvavo tame konkurse? – paklausė ji.

– Taip, bet nuvyko į jį su Jolandos šeima. Pameni jos draugę Jolandą? Jos nuolat kartu dalyvavo tose viktorinose.

Spenserė suraukė kaktą.

– Jolanda Hensler?

– Teisingai.

– Melisa niekad nebuvo Jolandos... – ir Spenserė nutilo. Ji vos nepasakė, kad Melisa niekad nebuvo Jolandos Hensler draugė. Jolanda atstovavo tokiam tipui mergaičių, kurios suaugusiųjų akivaizdoje meilutės, bet bendraamžiams mėgdavo negailestingai nurodinėti. Spenserė žinojo, kad vieną kartą Jolanda vertė Melisą be sustojimo kartoti visus viktorinos klausimų pavyzdžius, nors Melisa jai milijoną kartų sakė, kad nori į tualetą. Galiausiai Melisa prisišlapino į kelnaites ir apdergė Jolandos „Lilly Pulitzer“ antklodę.

– Na, po savaitės temperatūra tau nukrito, – pasakė motina. – Tačiau kai tu atsipeikėjai, buvai užmiršusi viską, kas nutiko. Atsiminei, kad ėjome į Franklino institutą, prisiminei ir tai, kad vaikštinėjai širdies viduje, ir tada paklausiau, ar atsimeni tą bjaurų vyrą mieste. Ir tu paklausei: „Kokį bjaurų vyrą?“ Tu neatsiminei greitosios pagalbos, kokie testai tau buvo atliekami, ligos, visiškai nieko. Tu tiesiog... ištrynei tai. Mes tave vis dar stebėjome likusią vasaros dalį. Bijojome, kad gali vėl sunegaluoti. Mudvi su Melisa dėl tavęs nevažiavome į Kolorado valstijoje motinoms ir dukroms rengiamą kajakų stovyklą ir į tą garsų pianino rečitalį Niujorke, bet manau, kad ji viską suprato.

Spenserės širdis daužėsi.

– Kodėl man niekas apie tai nepasakė?

Motina žvilgtelėjo į tėtį.

– Visa tai buvo gana keista. Maniau, kad galbūt tu labai nusimintum, jog praradai visą savaitę. Vėliau buvai tokia nerami.

Spenserė suspaudė stalo kraštą. „Ko gero, aš praradau daugiau nei savaitę savo gyvenimo, – norėjo pasakyti tėvams. – O ką, jeigu tai buvo ne vienintelis sąmonės užtemimas?“

Ji užsimerkė. Tegirdėjo tik tą trekštelėjimą iš prisiminimo. O jeigu ji atsijungė prieš Elei pradingstant? Ką ji praleido tą naktį?

Kai Pūkuotukas padėjo ant stalo garuojančius patiekalus, Spenserė pradėjo tirtėti. Jos motina ištiesė kaklą.

– Spensere? Kas atsitiko? – Ji pasuko galvą į tėvą. – Žinojau, kad nereikia jai to pasakoti.

– Spensere? – Ponas Hastingsas pamojavo ranka Spenserei prieš akis. – Ar gerai jautiesi?

Spenserės lūpos buvo nutirpusios, tarsi į jas būtų suleista novokaino.

– Aš bijau.

– Bijai? – pakartojo jos tėvas ir palinko į priekį. – Ko?

Spenserė sumirksėjo. Ji jautėsi taip, tarsi sapnuotų pasikartojantį sapną, kuriame ji žinojo, ką norėtų pasakyti, bet vietoj žodžių iš burnos išlįsdavo kriauklė. Arba kirminas. Arba violetinių, kalkėtų dūmų kamuolys. Paskui ji kietai sučiaupė lūpas. Staiga sužinojo atsakymą, kurio ieškojo, – ko ji bijo.

Savęs pačios.


22

Nėra kitos tokios vietos kaip Rouzvudas – ypač žvelgiant iš trijų tūkstančių pėdų aukščio



Penktadienio rytą Hana išlipo iš kaštoninio Luko „Volkswagen Jetta“. Jie atvažiavo į valstybinio Ridlio Kryko parko stovėjimo aikštelę vos patekėjus saulei.

– Ar čia ta didžioji staigmena, dėl kurios turėčiau pasijusti geriau? – Ji apsižvalgė. Parke buvo pilna kalvotų sodų ir vaikščiojimo takelių. Pro šalį prarisnojo bėgimo šortais ir marškinėliais ilgomis rankovėmis vilkinčių merginų būrelis. Joms iš paskos pravažiavo dviratininkų grupė spalvotomis elastano kelnaitėmis. Hana iš karto pasijuto tingi ir stora. Dar nebuvo nė šešių, o šie žmonės jau sąžiningai degino kalorijas. Ir, ko gero, vakare nesusikimšo viso pakelio čederio sūrio skonio traškučių.

– Negaliu tau pasakyti, – atsakė Lukas. – Nes tai nebebūtų staigmena.

Hana šyptelėjo. Kvepėjo degančiais lapais, ir šis kvapas Hanai visada atrodė šiek tiek baisus. Kai gurgždėdama patraukė per stovėjimo aikštelės žvyrą, jai pasigirdo, kad kažkas kikena. Ji staigiai atsisuko ir įsiklausė.

– Kas nors negerai? – paklausė Lukas, sustojęs už kelių žingsnių nuo jos.

Hana parodė į medžius.

– Ar matai ką nors?

Lukas prisidengė delnu akis, kad geriau matytų.

– Ar nerimauji dėl to sėlintojo?

– Kažkas panašaus.

Jai skrandį suspaudė nerimas. Kai jie prieblandoje važiavo į parką, Hanai atrodė, kad juos seka automobilis. E? Hana nesiliovė galvojusi apie keistą vakarykštį raštelį, kuriame parašyta, kad Mona lankėsi „Bill Beach“ klinikoje dėl plastinės operacijos. Viena vertus, tai buvo įmanoma – Mona niekad nevilkėjo jokių per daug apnuoginančių drabužių, nors ir buvo lieknesnė už Haną. Tačiau plastinė operacija – šiaip ar taip, ne krūtų pasididinimas, – buvo šiek tiek... nejaukus dalykas. Tai reiškia, kad genetika tau priešinasi, ir tu savo jėgomis negali išsaugoti tobulo kūno. Jeigu Hana paskleistų šį gandą apie Moną, jos populiarumo koeficientas gerokai nukristų. Jeigu būtų kalbama apie kurią nors kitą merginą, Hana tai padarytų nė nemirktelėjusi, bet... apie Moną? Įskaudinti ją – visai kas kita.

– Manau, mes saugūs, – pasakė Lukas, žingsniuodamas žvirgžduotu takeliu. – Girdėjau, kad sėlintojas žmones šnipinėja tik jų namuose.

Hana nervingai pasitrynė akis. Bent kartą jai nereikėjo jaudintis dėl dažytų blakstienų. Šį rytą ji beveik nepasidažė. Mūvėjo laisvas veliūrines kelnes ir vilkėjo pilką palaidinę su gobtuvu, kurią užsivilkdavo bėgiodama. Visa tai reiškė, kad jų susitikimas nėra keistas pasimatymas anksti ryte.

Kai Lukas pasirodė prie durų, Hana lengviau atsiduso pamačiusi, kad jis su nutriušusiais džinsais, nešvariais marškinėliais ir vilki tokią pat pilką palaidinę su gobtuvu. Pakeliui prie automobilio jis šleptelėjo į lapų krūvą ir ėmė raitytis kaip jos nykštukinis pinčeris Dotas. Tai atrodė gana miela. Nors akivaizdu, kad pats Lukas visai nebuvo mielas.

Jiedu prisiartino prie proskynos ir Lukas atsisuko.

– Ar pasirengusi staigmenai?

– Jau geriau tegul tai būna tikrai puiki staigmena. – Hana pavartė akis. – Dabar dar galėčiau gulėti lovoje.

Lukas praleido ją į priekį. Proskynoje buvo vaivorykštės spalvomis nudažytas karšto oro balionas. Kol kas jis dar gulėjo suglebęs ant šono kaip ir prie jo pritvirtintas krepšys. Pora vaikinų stovėjo prie jo, o balionas nestipriai bangavo nuo ventiliatorių į jį pučiamo oro.

– Tam-taram! – sušuko Lukas.

– Geraaai. – Hana prisidengė akis delnu, kad geriau įžiūrėtų. – Ar man teks spoksoti, kaip jie pučia balioną? – Ji taip ir žinojo, kad nieko čia gero nebus. Juk Lukas – nevykėlis.

– Ne, ne visai. – Lukas pasviro atgal ant užkulnių. – Tu pakilsi juo.

– Ką? – klyktelėjo Hana. – Aš viena?

Lukas pabeldė pirštu jai į viršugalvį.

– Aš skrisiu su tavimi, žiopliuke. – Ir jis patraukė prie baliono. – Aš turiu licenciją skraidyti karšto oro balionais. Taip pat mokausi skraidyti ir „Cessna“. Bet didžiausias mano pasiekimas yra čia. – Jis kilstelėjo nerūdijančio plieno gertuvę. – Šį rytą pagaminau mudviem vaisių kokteilį. Pirmą sykį naudojausi plaktuvu – tiesą sakant, apskritai pirmą sykį pasinaudojau virtuviniu prietaisu. Ar didžiuojiesi manimi?

Hana šyptelėjo. Šonas visada jai gamindavo ir dėl to ji jausdavosi labiau nevisavertė nei lepinama. Jai patiko, kad Lukas nemokša kaip ir daugelis berniukų.

– Aš didžiuojuosi, – nusišypsojo Hana. – Ir, žinoma, leisiuos su tavimi į šią mirtinai pavojingą kelionę.

Kai balionas tapo apvalus ir stangrus, Hana su Luku įsiropštė į krepšį, ir Lukas į baliono vidurius paleido ilgą liepsnos liežuvį. Po kelių akimirkų jie pradėjo kilti. Hana nustebo, kad jos skrandis nesusitraukė, kaip kartais nutikdavo lifte, ir kai ji žvilgtelėjo žemyn, buvo priblokšta, kad tie du vaikinai, padėję pripūsti balioną, dabar atrodė kaip dvi mažytės dėmelės žolėje. Ji matė raudoną Luko džetą stovėjimo aikštelėje... paskui žvejų pamėgtą užtakį, vingiuojantį bėgimo taką, paskui 352-ąjį kelią.

– Štai ten Holio špilis! – susijaudinusi šūktelėjo Hana, rodydama ranka į tolį.

– Jėga, ar ne? – nusišypsojo Lukas.

– Taip, tikrai, – sutiko Hana. Viršuje buvo gera ir tylu. Nesigirdėjo automobilių gaudimo, erzinančių paukščių, vien tik vėjo keliamas garsas. O geriausia, kad čia nebuvo E. Hana jautėsi visiškai laisva. Kažkur giliai širdyje ji norėjo išskristi iš čia balionu amžiams kaip Ozo šalies burtininkas.

Jie skrido virš Senojo Holio, virš Viktorijos stiliaus namų ir netvarkingų pievelių priešais juos. Paskui virš „King James“ prekybos centro, kurio stovėjimo aikštelė buvo beveik tuščia. Hana šyptelėjo, kai jie pralėkė virš kvakerių internatinės mokyklos. Priešais ją stovėjo avangardinis obeliskas, kurį visi pravardžiavo Viljamo Peno Peniu.

Jie praskrido virš buvusių Elison Dilaurentis namų. Iš viršaus ten viskas atrodė labai ramu. Greta jų stovėjo Spenserės namas, jos šeimai priklausantis vėjo malūnas, arklidės, svirnas ir akmenimis apdėliotas vandens baseinas. Už kelių namų buvo gražus, apaugęs vyšnaitėmis raudonų plytų Monos namas su garažu šalia. Kartą, vos pabaigusios gražintis, jiedvi atsispindinčiais dažais ant stogo užrašė HM + MV = GGGGGDD. Jos taip ir nesužinojo, kaip visa tai atrodo iš viršaus. Ji ėmė ieškoti savo „BlackBerry“, norėdama pasiųsti Monai žinutę.

Ir staiga prisiminė. Jos jau nebe draugės. Ji giliai atsiduso.

– Ar gerai jautiesi? – pasiteiravo Lukas.

Ji žvilgtelėjo į šalį.

– Taip. Puikiai.

Lukas suraukė antakius.

– Aš priklausau mokyklos „Antgamtiniam klubui“. Mes treniruojamės skaityti mintis. Galiu tau pademonstruoti. – Jis užsimerkė ir prisidėjo rankas prie smilkinių. – Tu nusiminusi, nes... Mona švenčia gimimo dieną be tavęs.

Hana vos susilaikė neprunkštelėjusi. Tarsi tai būtų labai sunku suprasti. Lukas atėjo į tualetą iš karto po kivirčo. Ji atsuko gertuvės su vaisiniu kokteiliu dangtelį.

– Kodėl tu priklausai visiems įmanomiems mokyklos klubams?

Šiuo atžvilgiu jis buvo tarsi dar keistesnė Spenserės versija.

Lukas atsimerkė. Jo akys buvo ryškios, šviesiai mėlynos – tarsi rugiagėlė, nupiešta ant „64-Crayola“ flomasterių dėžutės.

– Man patinka visą laiką būti užsiėmusiam. Kai nieko neveikiu, pradedu galvoti.

– Apie ką?

Luko Adamso Adomo obuolys šoktelėjo, kai jis sunkiai nurijo seiles.

– Mano vyresnysis brolis prieš metus bandė nusižudyti.

Hana išplėtė akis.

– Jam bipolinis psichikos sutrikimas. Jis liovėsi vartojęs vaistus ir... jo galvoje kažkas sutriko. Jis išgėrė saują aspirino, ir aš jį radau nualpusį mūsų svetainėje. Dabar jis psichiatrijos ligoninėje. Jie prikimšo jį visokių vaistų ir... jis jau nebe tas asmuo kaip anksčiau, taigi...

– Ar jis lankė Rouzvudo vidurinę? – paklausė Hana.

– Taip, tiktai jis šešeriais metais vyresnis už mus. Ko gero, tu jo nebeprisimeni.

– O, Dieve. Man labai gaila, – sušnabždėjo Hana. – Tai bjauru.

Lukas gūžtelėjo pečiais.

– Daugelis turbūt tik sėdėtų namie ir rūkytų žolę, o man labiau patinka būti užsiėmusiam.

Hana susinėrė rankas ant krūtinės.

– O aš, kad neišsikraustyčiau iš proto, suryju toną sūrio skonio traškučių ir paskui viską išvemiu.

Ji užsidengė delnu burną. Negalėjo patikėti, kad ką tik tai pasakė.

Lukas kilstelėjo antakį.

– Sūrio skonio traškučiai, oho? Tokie kaip „Cheez-Its“? „Doritos“?

– Aha. – Hana spoksojo į medines baliono krepšio grindis.

Luko pirštai nenustygo vietoje. Jo rankos buvo stiprios, gražiai proporcingos ir atrodė taip, tarsi būtų puikiai tinkamos masažuoti nugarą. Hana staiga įsigeidė paliesti jas.

– Mano pusseserei taip pat... ta pati... bėda, – tyliai ištarė Lukas. – Tačiau jinai susidorojo su ja.

– Kaip?

– Ji tapo laiminga. Ir išvyko iš čia.

Hana žvilgtelėjo per krepšio kraštą. Jie skrido virš Česvoldo, kur stovėjo prabangiausi Rouzvudo namai. Hana visada norėjo gyventi Česvoldo namuose ir iš čia namų valdos atrodė dar įspūdingiau nei žvelgiant iš gatvės. Kita vertus, jie atrodė sustingę ir oficialūs ir nevisiškai tikri – labiau kaip idėjos, o ne kaip namai, kuriuose tikrai norėtum gyventi.

– Aš buvau laiminga, – atsiduso Hana. – Nebedarydavau tos nesąmonės su sūrio skonio traškučiais... keletą metų. Tačiau mano gyvenime ėmė dėtis siaubingi dalykai. Mane labai nuliūdino Mona. Bet yra ir šis tas daugiau. Tai yra – viskas blogai. Nuo tada, kai gavau pirmą žinutę, viskas tiktai blogėjo.

– Gali pakartot. – Lukas loštelėjo atgal. – Žinutę?

Hana susimąstė. Ji nenorėjo minėti E.

– Tiesiog ėmiau gauti žinutes. Kažkas erzina su visokiom asmeninėm mano gyvenimo detalėm. – Ji dėbtelėjo į Luką, tikėdamasi, kad jis nesusidomės tuo – daugelis vaikinų nekreiptų į tai dėmesio. Deja, jis atrodė susirūpinęs.

– Skamba bjauriai. – Lukas suraukė kaktą. – Kas jas siun­tinėja?

– Nežinau. Iš pradžių maniau, kad tai Elison Dilaurentis. – Ji nutilo ir nusibraukė plaukus nuo akių. – Žinau, kad tai idiotiška, bet pirmosiose žinutėse buvo kalbama apie tai, ką žinojo tik ji.

Lukas nutaisė pasibjaurėjimo grimasą.

– Elison palaikus surado... kada, jau gal prieš mėnesį? Kažkas apsimeta ja? Tai... tai nenormalu.

Hana sumosavo rankomis.

– Ne, aš pradėjau gauti žinutes dar prieš surandant Elės kūną, todėl niekas dar nežinojo, kad ji negyva... – Jai pradėjo skaudėti galvą. – Tai painu ir... nekvaršink sau galvos. Užmiršk, kad aš tai pasakojau.

Lukas sunerimęs žvilgtelėjo į ją.

– Ko gero, tau reiktų pranešti policijai.

Hana sušnarpštė.

– Kad ir kas tai būtų, jis nepažeidžia jokio įstatymo.

– Ir vis dėlto tu nežinai, su kuo turi reikalų, – pasakė Lukas.

– Ko gero, tai koks nors kvailas vaikiščias.

Lukas valandėlę pagalvojo.

– Policija perspėja, kad jeigu tau kas nors neduoda ramybės, pavyzdžiui, skambinėja ir apsimeta visai kuo kitu, tai dažniausiai būna kas nors, ką tu gerai pažįsti. Kartą girdėjau apie tai šnekant laidoje apie kriminalus.

Haną nukrėtė drebulys. Ji prisiminė E žinutę: „Viena iš tavo senųjų draugių kai ką slepia nuo tavęs. Kai ką labai svarbaus.“ Ji ir vėl pagalvojo apie Spenserę. Kartą, gana greitai po Elės dingimo, Spenserės tėtis jas keturias nuvežė į „Srauniosios tėkmės karalystę“, netoli nuo jų namų esantį vandens pramogų parką. Kai Hana ir Spenserė lipo laipteliais į Velnio Angos atrakcioną, Hana paklausė Spenserės, ar jiedvi su Ele buvo dėl kažko susipykusios.

Spenserės veidas įgavo tokį pat tamsiai mėlyną atspalvį kaip ir jos „Tommy Hilfiger“ bikinis.

– Kodėl klausi?

Hana suraukė antakius, spausdama prie krūtinės savo plaukimo lentą iš putplasčio.

– Man tik smalsu.

Spenserė žengtelėjo arčiau. Staiga aplinkui tapo visai tylu, atrodė, kad išnyko visi pliuškenimai ir spygavimai.

– Aš nepykau ant Elės. Tai ji pyko ant manęs. Ir aš nežinau kodėl, aišku? – Paskui ji apsisuko ir ėmė lipti mediniais laiptais žemyn, stipriai stumdydama kitus vaikus.

Hana parietė kojų pirštus. Ji seniai negalvojo apie tą dieną.

Lukas krenkštelėjo.

– O kas rašoma tose žinutėse? Apie sūrio skonio traškučius?

Hana žiūrėjo į Rouzvudo abatijos stoglangius, į vietą, kur vyko pamaldos Elei atminti. „Velniop“, – pagalvojo ji. Ji pasakė Lukui apie E – kodėl negalėtų papasakoti ir daugiau? Tai buvo panašu į pasitikėjimo testą, kurį ji atliko stovyklaudama šeštoje klasėje: mergina iš tos pačios palapinės Vivijana Rodžers stovėjo už jos, ir Hana turėjo kristi jai į rankas tikėdama, kad toji ją sugaus, o ne pasitrauks ir Hana šleptels ant žolės.

– Taip, apie sūrį, – ištarė ji tyliai. – Ir... ką gi, galbūt tu girdėjai ir apie kitus dalykus. Dabar apie mane sklinda daug visokių bjaurių gandų. Pavyzdžiui, apie mano tėvą. Jis prieš porą metų mus paliko ir dabar gyvena su savo nuostabia podukra. Ji vilki antrą  dydį.

– O kokį dydį vilki tu? – paklausė sutrikęs Lukas.

Ji giliai įkvėpė ir nekreipdama dėmesio į klausimą kalbėjo toliau:

– Ir dar aš buvau nutverta vagiant – tai buvo juvelyrinis papuošalas iš „Tiffany“ parduotuvės, o paskui dar sudaužiau Šono Ekardo tėvo mašiną.

Ji pakėlė akis ir nustebo, kad Lukas pasibjaurėjęs dar neiššoko iš baliono krepšio.

– Septintoje klasėje aš buvau stora, bjauri vėpla. Ir nors draugavau su Elison, vis tiek jaučiausi esanti... niekas. Mudvi su Mona sunkiai dirbome, kad pasikeistume, ir aš manau, mes abi tapome... Elison. Kurį laiką tai veikė, bet dabar viskas baigta.

Girdėdama garsiai įvardytas savo problemas, jinai jautėsi visiška nevykėlė. Bet kartu tai priminė išvykas su Mona į užmiestį, kur jos mėgaudavosi vandens procedūromis ir išsivalydavo žarnyną. Procesas buvo šlykštus, bet paskui ji jausdavosi visiškai laisva.

– Džiaugiuosi, kad tu ne Elison, – tyliai pasakė Lukas.

Hana pavartė akis.

– Visi mylėjo Elison.

– Aš ne. – Lukas stengėsi nepaisyti išgąstingos Hanos minos. – Žinau, kad skamba bjauriai, ir aš pasibaisėjęs tuo, kas jai nutiko. Tačiau ji man neatrodė labai miela. – Jis trūktelėjo rankeną ir į baliono vidų pliūptelėjo liepsnos kamuolys. – Septintoje klasėje jinai paskleidė gandą, kad aš hermafroditas.

Hana griežtai pažvelgė į jį.

– Elė nepaskleidė tokio gando.

– Taip, paskleidė. Tiesą sakant, aš jai padėjau. Jinai paklausė, ar per futbolo varžybas sutikčiau būti hermafroditas. Pasakiau, kad nežinau – neįsivaizdavau, kas tas hermafroditas yra. Ji ėmė juoktis ir visiems papasakojo. Vėliau, kai sužinojau, ką tai reiškia, buvo per vėlu – visi apie tai kalbėjo.

Hana nepatikliai spoksojo į jį.

– Elė taip nepasielgtų.

Kita vertus... Elė taip elgdavosi. Tai per ją Dženą Kavano visi vadino Snieguole. Ji paskleidė gandus, kad Tobis turi žuvies žiaunas. Ką pasakydavo Elė, kiti priimdavo kaip tiesą.

Hana persisvėrė per krepšio kraštą. Gandą apie tai, jog Lukas hermafroditas, jos paskleidė tada, kai sužinojo, kad Saldumynų dieną jis ketina atsiųsti Hanai širdies formos saldainių dėžutę. Ta proga Elė net nuėjo kartu su Hana nupirkti jai naujų „Sevens“ džinsų blizgučiais papuoštomis kišenėmis. Elė sakė, kad jie patinka jai, bet, ko gero, ir tai melavo.

– Ir tu, Hana, neturėtum sakyti, kad esi bjauri, – pasakė Lukas. – Tu labai labai graži.

Netikėtai susidrovėjusi Hana įkišo smakrą į marškinėlių apykaklę.

– Tai tiesa. Aš negaliu liautis į tave žiūrėjęs. – Lukas nusivaipė. – Oi. Ko gero, aš peržengiau draugiškumo ribas, ar ne?

– Viskas gerai. – Karštis nubangavo jos kūnu. Jai buvo taip malonu išgirsti, kad yra graži. Kada kas nors paskutinį sykį jai tai sakė? Lukas nuo tobulojo Šono skyrėsi kaip diena ir naktis. Lukas buvo ištįsęs ir ilgakojis, ir nė per nago juodymą ne „kietas“, dirbo „Rive Gauche“ padavėju ir lankė Nejutiminio suvokimo klubą, o lipdukas „Žirklių seserys“ ant jo automobilio galo galėjo reikšti muzikos grupės pavadinimą ar saloną, o gal kokį nors kultą. Tačiau, kita vertus, buvo ir dar kažkas – reikia tik pakapstyti giliau, panašiai kaip kartą Hana su tėčiu naršė Naujojo Džersio paplūdimį su metalo detektoriumi. Jie ieškojo keletą valandų ir surado smėlyje ne vieną, o du auskarus su deimantais.

– Klausyk, – pasakė Lukas. – Manęs Mona irgi nepakvietė į savo gimimo dienos vakarėlį. Gal norėtum su manimi šeštadienį dalyvauti antivakarėlyje? Pas mus yra vandens baseinas be vieno krašto. Jis šildomas. Arba žinai, jeigu tau tai nepatinka, mes galėtume... Net nežinau. Sužaisti pokerį.

– Pokerį? – nepatikliai žvilgtelėjo į jį Hana. – Be nusiren­ginėjimo.

– Kuo tu mane laikai? – Lukas prisidėjo ranką prie krūtinės. – Aš kalbu apie „Texas Hold ’Em“. Ir tu geriau pasisaugok. Aš gerai žaidžiu.

– Gerai. Žinoma. Aš ateisiu ir sužaisim pokerį. – Ji atsisuko į Luką, supratusi, kad ko nors panašaus ir tikėjosi. Droviai šyptelėjo jam. – Ir nekeisk pokalbio temos. Dabar, kai aš visiškai apsinuoginau prieš tave, ir tu turėtum prisipažinti apie ką nors nemalonaus. Ko dar stengiesi išvengti, užsiimdamas visokia keisčiausia veikla?

Lukas loštelėjo.

– Ką gi, pamąstykim. Faktas tas, kad aš esu hermafroditas.

Jo veidas buvo visiškai rimtas. Hana, taip netikėtai užklupta, išplėtė akis. Bet paskui Lukas išsišiepė ir pradėjo juoktis, taigi Hanai neliko nieko kito, tik juoktis kartu.


23

Rožių krūmai turi akis



Penktadienį per pietus Emilija sėdėjo mokyklos oranžerijoje tarp drėgme besimėgaujančių aukštų, lapuotų augalų ir ore plevenančių kelių rūšių drugelių. Nors buvo karšta ir kvepėjo dirvožemiu, nemažai mokinių valgė kaip tik čia. Galbūt slėpėsi nuo dulksnos – o gal jie tiesiog norėjo būti kuo arčiau Emilijos Filds, šiuo metu populiariausios mokyklos merginos.

– Vadinasi, tu eisi į Monos gimimo dienos vakarėlį? – viltingai žvilgtelėjo į ją Arijos brolis Maikas. Jis ir dar keletas vaikinų iš lakroso komandos klestelėjo ant suolelio priešais ją ir ėmė gaudyti kiekvieną jos žodį.

– Aš nežinau, – atsakė Emilija ir įsidėjo į burną paskutinį bulvių traškutį. Abejotina, ar jos mama leistų jai eiti pas Moną, o ir pati Emilija nebuvo tikra, ar to norėtų.

– Vėliau turėtum ateiti nusimaudyti mano karšto vandens kubile. – Noelis Kanas užrašė savo telefono numerį ant bloknoto lapuko. Paskui išplėšė lapą ir ištiesė jai. – Štai tada ir prasidės tikrasis vakarėlis.

– Ir atsivesk savo merginą, – patarė Maikas, žiūrėdamas į Emiliją alkanomis akimis. – Galite nesivaržydamos glamonėtis. Mes labai plačių pažiūrų.

– Galėčiau netgi pastatyti savo fotobūdelę dėl jūsų, – pasisiūlė Noelis ir mirktelėjo Emilijai. – Jeigu jus tai užveda.

Emilija užvertė akis. Kai vaikinai išsivilko lauk, ji atsirėmė sau į kelius ir sunkiai atsikvėpė. Blogai, kad ji ne išnaudotojiško tipo asmenybė – pasinaudodama šiais geidulingais, lesbietės įvaizdžio apsėstais Rouzvudo berniukais ji galėtų išpešti daug naudos sau.

Staiga ji pajuto, kaip kažkieno maža ranka suėmė jos riešą.

– Susitikinėji su lakroso komandos žaidėjais? – sušnabždėjo Maja jai į ausį. – Mačiau, jis įkišo tau savo numerį.

Emilija pakėlė akis. Jos širdis apmirė. Atrodė, kad ji nematė Majos keletą savaičių, ir visą tą laiką nesiliovė apie ją galvojusi. Majos veidas iškildavo jai prieš akis kaskart užsimerkus. Ji galvodavo apie jos lūpų prisilietimą, kai jos glamonėjosi ant uolų prie upelio.

Bet ne apie tai, kad tų susitikimų prie upelio nebebus.

Emilija atitraukė savo ranką.

– Maja. Mes negalime taip.

Maja atkišo į priekį apatinę lūpą. Paskui apsižvalgė. Vaikai sėdėjo ant fontanų kraštų arba ant medinių suolelių prie gėlių lysvių ar drugelių rezervato, tyliai šnekučiavosi ir užkandžiavo.

– Niekas į mus nežiūri.

Emilija pašiurpo. Jai atrodė atvirkščiai. Nuo pat pietų pradžios ją kankino bjaurus jausmas, kad kažkas spokso į nugarą. Oranžerijos augalai buvo tokie aukšti ir tankūs, kad juose nesunkiai gali pasislėpti žmogus.

Maja nuo kuprinės nusegė savo rožinį „Swiss Army“ peilį ir nuo vešlaus krūmo, augančio už jų, nupjovė vieną rožę.

– Čia tau, – pasakė ji, ištiesdama gėlę Emilijai.

– Maja! – Emilija numetė rožės žiedą sau į sterblę. – Negalima čia skinti gėlių!

– Man nerūpi, – nekreipė dėmesio Maja. – Tik noriu padovanoti ją tau.

– Maja. – Emilija stipriai pliaukštelėjo delnais sau per šlaunis. – Turėtum eiti iš čia.

Maja piktai dėbtelėjo į ją.

– Ar tu rimtai ketini dalyvauti „Medžių viršūnių“ programoje? – Kai Emilija linktelėjo, Maja sudejavo. – Maniau, kad tu nepasiduosi. Juk visa tai atrodo taip bjauriai.

Emilija suglamžė savo pietų maišelį. Argi jinai jau nesusidorojo su šia bėda?

– Jeigu to nedarysiu, turėsiu važiuoti į Ajovą. O aš negaliu – mano teta ir dėdė pamišėliai.

Ji užsimerkė ir pagalvojo apie savo tetą, dėdę ir tris pusbrolius, jų vaikus. Jinai jau keletą metų jų nematė, ir viskas, ką galėjo įsivaizduoti, buvo tiktai penkios poros surauktų antakių.

– Paskutinį sykį, kai ten lankiausi, teta Helena man pasakė, kad pusryčiams turėčiau valgyti „Cheerios“ ir tiktai „Cheerios“ dribsnius, nes jie slopina seksualinį potraukį. Abu mano pusbroliai kas rytą ilgai bėgioja po kukurūzų lauką, kad išeikvotų savo seksualinę energiją. O mano pusseserė Ebė – ji mano amžiaus – norėtų būti vienuole. Ko gero, ji jau dabar tokia. Ji nešiojasi bloknotą, kurį vadina „Mažąja Ebės Blogio knyga“, ir užrašo į jį viską, ką laiko nuodėme. Ji užsirašė trisdešimt nuodėmingų dalykų, susijusių su manimi. Ji netgi mano, kad vaikščioti basomis  yra blogis!

Maja tyliai sukikeno.

– Jeigu žmogaus pėdos iš tiesų bjaurios, taip ir turėtų būti.

– Tai nejuokinga! – sušuko Emilija. – Ir tai ne dėl to, kad aš pasidaviau arba manau, kad „Medžių viršūnių“ programa yra gera, ar kad apgaudinėčiau save. Aš negaliu kraustytis tenai.

Emilija įsikando lūpą ir pajuto karščio bangą, kuri ją visada užplūsdavo prieš pravirkstant. Dvi pastarąsias dienas, jeigu kas nors iš šeimos narių sutikdavo ją koridoriuje ar virtuvėje, jie stengdavosi net nežiūrėti jos pusėn. Jie nieko jai nesakydavo valgydami. Ji keistai jautėsi vakare atsisėdusi prie jų ant sofos žiūrėti televizoriaus. Net ir Emilijos sesuo Karolina nežinojo, kaip dabar jai elgtis. Nuo plaukimo varžybų Karolina vengė būti jų bendrame kambaryje. Anksčiau seserys dažnai kartu ruošdavo pamokas susėdusios prie savo stalų, murmėdavo viena kitai apie matematikos sunkumus, istorijos esė ar kokias nors paskalas, išgirstas mokykloje. Vakar vakare Karolina užlipo į antrą aukštą, kai Emilija jau gulėjo lovoje. Ji nusirengė tamsoje ir įsliuogė į savo lovą neištarusi nė žodžio.

– Mano šeima nemylės manęs, jeigu būsiu homoseksuali, – paaiškino Emilija, žvelgdama į apvalias, rudas Majos akis. – Įsivaizduok, jeigu tavo šeima staiga nuspręstų, kad nekenčia tavęs.

– Aš tik noriu būti su tavimi, – sumurmėjo Maja, sukinėdama rožę tarp pirštų.

– Ką gi, aš irgi, – atsakė Emilija. – Bet mes negalime.

– Susitikinėkim slaptai, – pasiūlė Maja. – Rytoj einu į Monos Vanderval vakarėlį. Pasimatom tenai. Nusiplausime iš vakarėlio ir kur nors pabūsime vienos.

Emilija krimstelėjo nykščio nagą. Ji norėtų, jeigu tai būtų įmanoma... bet prisiminė Bekos žodžius. „Gyvenimas jau ir taip sunkus. Kam jį dar labiau apsunkinti?“ Vakar, per laisvą pamoką, Emilija atsidarė internetinį „Google“ puslapį ir užrašė „Ar sunkus lesbiečių gyvenimas?“ Netgi tada, kai ji spausdino žodį lesbietės – jos dešinė ranka spaudė klavišą su L raide, o kairė – E, S ir B, buvo keista, kad šis žodis taikytinas ir jai. Jai tai nepatiko, pats žodis – jį tardama galvodavo apie ryžių pudingą, kurio negalėjo pakęsti. Visos nuorodos paieškos pateiktame sąraše buvo susijusios su užblokuotais pornografijos puslapiais. Kita vertus, ko daugiau gali tikėtis, į paiešką įrašęs lesbietės  ir sunkus .

Emilija pajuto, kad kažkas į ją žiūri. Ji perbėgo akimis per susiraizgiusius vynmedžius ir krūmus ir prie bugenvilijų pamatė sėdinčią Karoliną su keliomis plaukimo komandos merginomis. Sesuo su neslepiamu pasibjaurėjimu veide rūsčiai žiūrėjo tiesiai į jas.

Emilija pašoko nuo suolo.

– Maja, eik. Karolina žiūri į mus.

Ji žengė keletą žingsnių į šalį ir apsimetė, kad apžiūrinėja medetkų vazonus, bet Maja nė nekrustelėjo.

– Greičiau! – sušnypštė Emilija. – Eik iš čia!

Ji pajuto, kad Maja žiūri į ją.

– Aš rytoj einu į Monos gimtadienį, – pasakė ji tyliai. – Tu ten būsi ar ne?

Nežiūrėdama Majai į akis Emilija papurtė galvą.

– Atsiprašau. Aš noriu pasikeisti.

Maja stipriai trūktelėjo ant peties savo žalią ir baltą drobinį krepšį.

– Tu negali pakeisti to, kas esi. Sakiau tau tūkstantį kartų.

– O gal ir galiu, – atsakė Emilija. – Ir ga


убрать рекламу




убрать рекламу



l aš to noriu.

Maja numetė Emilijos rožę ant suolo ir nutrepeno takeliu tolyn. Emilija žiūrėjo, kaip ji laviruoja tarp augalų lysvių palei aprasojusius langus išėjimo link, ir norėjo verkti. Jos gyvenimas buvo baisi maišalynė. Atrodė, kad jos ankstesnis, paprastas gyvenimas – kokį ji gyveno prieš šiuos mokslo metus – priklausė visiškai kitai merginai.

Staiga ji pajuto kažkieno nagų prisilietimą ant sprando. Jos nugara pašiurpo ir ji atsisuko. Tai buvo viso labo rožės krūmo ūselis su storais ir aštrias spygliais ir putliais žiedais. Ir tada Emilija pastebėjo kažką ant lango netoliese. Ir iš nuostabos net išsižiojo. Užrašas ant aprasojusio stiklo skelbė: „Aš matau tave.“ Šalia žodžių buvo nupieštos dvi didelės atmerktos akys su ilgomis blakstienomis. Ir parašas – E.

Emilija nulėkė prie lango nuvalyti užrašo su rankove. Ar jis čia jau seniai? Kodėl ji anksčiau jo nematė? Ir staiga ją persmelkė dar viena mintis. Kadangi dėl oranžerijos drėgmės langai rasojo tik iš vidaus, vadinasi, kad ir kas tai būtų parašęs, jis turėjo būti... viduje.

Emilija atsisuko, ieškodama kokių nors įtartinų požymių, bet į jos pusę žiūrėjo tiktai Maja, Karolina ir lakroso komandos vaikinai. Visi kiti trynėsi aplink oranžerijos duris laukdami, kada pasibaigs pietų pertrauka, ir Emilija nė neabejojo, kad E turėtų būti tarp jų.


24

Ir dar vienas sodas kitapus miesto...



Penktadienio popietę Spenserė pasilenkė prie mamos gėlių lysvės ir išrovė saują tankiai sužėlusių, tvirtai į dirvožemį įsikibusių piktžolių. Įprastai motina pati krapštydavosi sode, bet Spenserė tai darė mėgindama jai įsiteikti – ir lyg bandydama pasiteisinti, tik pati nelabai žinojo, už ką.

Spalvoti balionai, kurių motina prieš keletą dienų pripirko „Auksinės orchidėjos“ proga, vis dar buvo pririšti prie patijaus turėklo. Ant visų buvo užrašas „Sveikiname, Spensere!“ Šalia užrašo buvo nupiešti mėlyni kaspinai ir prizai. Spenserė žvilgtelėjo į spindintį „Mylar“ plastiko balioną; kreivas jos atvaizdas spoksojo į ją. Tarsi žiūrėtum į juoko kambario veidrodį – jos veidas buvo ne apvalus, o ištįsęs, akys ne didelės, o mažytės, daili nosytė atrodė plati ir didžiulė. Galbūt ne Spenserė, o baliono mergina sukčiavo, kad taptų „Auksinės orchidėjos“ finalininke. Ir galbūt kaip tik Baliono Mergina susipyko su Ele tą naktį, kai ji pradingo.

Kaimynystėje, prie namo, kur anksčiau gyveno Dilaurenčiai, įsijungė laistymo sistema. Spenserė žvilgtelėjo į buvusį Elės langą. Jis buvo pats paskutinis iš šono, kaip tik priešais Spenserės langą. Jiedvi su Ele džiaugėsi, kad jų kambariai vienas priešais kitą. Jos turėjo sutartinių signalų, kai vakare skambinti jau būdavo draudžiama: vienas žibintuvėlio mirktelėjimas reiškė – „Negaliu užmigti, o tu?“ Du mirktelėjimai – „Labanakt“. Trys reiškė „Mums reikia išsėlinti lauk ir susitikti akis į akį“.

Prisiminimas, aplankęs ją daktarės Evans kabinete, vėl iškilo prieš akis. Ji mėgino jo atsikratyti, bet jis tuojau pat sugrįždavo. „Tau per daug tai rūpi“, – pasakė Elė. Ir tas tolimas trekštelėjimas. Iš kur jis atsklido?

– Spensere! – kažkas sušnabždėjo. Ji atsisuko, o širdis ėmė daužytis. Priešais ją už namo augo medžiai. Tarp dviejų sedulų stovėjo Ijanas Tomas.

– Ką tu čia darai? – sušnypštė jinai, žvilgčiodama į kiemo kampą. Melisos svirnas buvo vos už kelių šimtų metrų.

– Stebiu man patinkančią merginą. – Ijano žvilgsnis nuslydo jos kūnu žemyn.

– Čia kažkur slampinėja sėlintojas, – griežtai perspėjo jį Spenserė, mėgindama nuslopinti deginantį susijaudinimą paširdžiuose, kurį pajusdavo visada, kai į ją žiūrėdavo Ijanas. – Turėtum būti atsargus.

Ijanas nusišiepė.

– O kas tau sakė, kad aš nesu vienas iš kaimynų stebėtojų komandos? Galbūt aš noriu tave apsaugoti nuo sėlintojo? – Jis delnu atsirėmė į medį.

– Tikrai?

Ijanas papurtė galvą.

– Ne. Tiesą sakant, eidamas iš namų per jūsų valdas nukirtau gabalą kelio. Einu pasimatyti su Melisa. – Jis nutilo ir susikišo rankas į džinsų kišenes. – Ką manytum, jeigu mudu su Melisa vėl būtume drauge?

Spenserė gūžtelėjo.

– Tai ne mano reikalas.

– Tikrai? – Ijanas atlaikė jos įdėmų žvilgsnį nė nemirktelėjęs. Spenserė nusuko akis, jos skruostai pradėjo kaisti. Juk tai nėra Ijano užuomina apie jų pasibučiavimą, tiesa? Jis negalėtų taip elgtis.

Ji prisiminė tą akimirką. Ijano lūpos taip stipriai įsisiurbė į jos, kad net judviejų dantys tarkštelėjo. Paskui jos lūpos buvo labai jautrios ir net kurį laiką perštėjo. Kai Spenserė papasakojo Elei jaudinančią naujieną, Elė sukikeno.

– Ką, manai, kad Ijanas draugaus su tavimi? – pašaipiai pasakė ji. – Abejoju.

Ji vėl žvilgtelėjo į Ijaną, ramų ir abejingą, nesuvokiantį, kad jis buvo visos tos nesantaikos priežastis. Ji net norėjo, kad niekad nebūtų jo bučiavusi. Tai buvo panašu į domino efektą – dėl jo prasidėjo barnis svirne, tada Elė išėjo, ir dėl to atsitiko... kas?

– Melisa man sakė, kad tu lankai psichoterapijos seansus, tiesa? – paklausė Ijanas. – Skamba gana keistai.

Spenserė suakmenėjo. Kaip kvaila, kad Melisa pasakoja Ijanui apie psichoterapiją. Tie seansai turėjo būti visiškai asmeniškas dalykas.

– Tai nėra keista.

– Tikrai? Melisa sakė girdėjusi, kaip tu rėkei.

Spenserė sumirkčiojo.

– Rėkiau?

Ijanas linktelėjo.

– K-ką aš rėkiau?

– Ji neminėjo, kad tu ką nors sakei. Tik kad rėkei.

Spenserei oda pašiurpo. Dilaurenčių laistymo sistemos purškiami vandens lašai staiga tapo panašūs į milijoną giljotinų, kapojančių žolės stiebelių galvas.

– Turiu eiti. – Ji skersomis patraukė namo link. – Noriu atsigerti vandens.

– Luktelk sekundėlę. – Ijanas žengė jai įkandin. – Ar matei, kas yra jūsų giraitėje?

Spenserė sustingo. Ijano veido išraiška buvo gana keista, todėl Spenserė pamanė, kad tai koks nors Elės daiktas. Vienas iš jos kaulų. Įkaltis. Kažkas, susijęs su Spenserės atsiminimais.

Tada Ijanas atgniaužė kumštį. Delne gulėjo šešios putlios, mėsingos gervuogės.

– Ten yra nuostabiausi gervuogynai. Nori paragauti? – Nuo uogų Ijano delnas nusidažė tamsia violetine spalva. Spenserė matė jo meilės, gyvenimo linijas ir visas smulkias raukšleles prie pirštų.

Ji papurtė galvą.

– Iš tos giraitės aš nieko nevalgau, – atsakė ji.

Šiaip ar taip, ten buvo nužudyta Elė.


25

Specialus pristatymas Hanai Marin



Penktadienio vakare spuoguotas, nesaikingai plaukus želė išsitepęs „T-Mobile“ kompanijos atstovas apžiūrinėjo Hanos „BlackBerry“ ekraną.

– Man neatrodo, kad jūsų telefonas sugedęs, – pasakė jis. – Ir jūsų baterija veikia.

– Ko gero, jūs nepakankamai atidžiai patikrinote, – grubiai atsakė Hana ir palinko virš stiklinio parduotuvės prekystalio. – O kaip ryšys? Ar „T-Mobile“ neveikia?

– Ne, nieko panašaus. – Pardavėjas parodė į brūkšnelius telefono ekrane. – Matote? Penki brūkšneliai. Viskas puiku.

Hana stipriai įkvėpė pro nosį. Ir vis dėlto kažkas jos „Black­Berry“ atsitiko. Jos telefonas per visą vakarą nesuskambo nė sykio. Mona galėjo ją mesti, bet Hana netikėjo, kad taip greitai ir visi kiti pasielgs lygiai taip pat. Be to, ji manė, kad ir E turėtų atsiųsti žinutę, ir suteikti Hanai papildomos informacijos apie Moną ir jos riebalus ar paaiškinti, ką reiškia užuomina apie tai, jog viena iš jos draugių slepia didelę paslaptį, kuri dar bus atskleista.

– Ar jūs vis dėlto norite įsigyti naują „BlackBerry“? – pasiteiravo pardavėjas.

– Taip, – aštriai atkirto Hana, nutaisydama tokį balsą, kuris nuskambėjo stebėtinai panašiai į jos motinos.  – Ir prašyčiau tokio, kuris šiuo metu veiktų.

Pardavėjas atrodė pavargęs.

– Bet aš negalėsiu iš senojo į naująjį aparatą perkelti visos informacijos. Parduotuvėje mes to nedarome.

– Viskas gerai, – atšovė Hana. – Aš viską turiu kompiuteryje namuose.

Pardavėjas paėmė nuo lentynos telefoną, ištraukė jį iš polistireno dėklo ir ėmė spaudinėti mygtukus. Hana atsirėmė į prekystalį ir ėmė stebėti pirkėjų srautą „King James“ prekybos centro vestibiulyje, stengdamasi negalvoti apie tai, ką jiedvi su Mona visada veikdavo penktadienio vakarą. Pirmiausia, jos nusipirkdavo drabužių, taip apdovanodamos save už tai, kad atvargo dar vieną savaitę; paskui susirasdavo sušių restoraną ir užsisakydavo lašišos užkandžių; ir galiausiai – tai buvo mėgstamiausia Hanos dalis – jos grįždavo namo ir plepėdavo ant didžiulės Hanos lovos, paskui juokdavosi ir linksmindavosi skaitydamos „CosmoGirl!“ skiltį „Ak! Didžiausias dienos nesusipratimas“. Tiesa ir tai, kad apie kai kuriuos dalykus su Mona buvo sunku kalbėtis – ji vengė visokių jausmingų pokalbių apie Šoną, nes Mona manė, kad jis gėjus, ir jos niekad nesikalbėdavo apie Elės dingimą, nes Hana nenorėjo sukelti draugei blogų prisiminimų apie savo senąsias drauges. Tiesą sakant, kuo daugiau jinai apie tai mąstė, tuo labiau stebėjosi, apie ką gi jiedvi su Mona kalbėdavosi? Apie vaikinus? Drabužius? Avalynę? Apie žmones, kurių nekentė?

– Minutėlę užtruksim, – pasakė susiraukęs pardavėjas, į kažką atidžiai žiūrėdamas kompiuterio monitoriuje. – Kažkodėl mūsų tinklas nereaguoja.

„Cha!“ – pagalvojo Hana. Tai vis dėlto kažkas negerai jų tinklui.

Kažkas juokdamasis įėjo į „T-Mobile“ parduotuvę ir Hana žvilgtelėjo į tą pusę. Ji pamatė Moną, einančią su Eriku Kanu, ir nebeturėjo laiko nuleisti galvos.

Monos šviesius plaukus paryškino anglies juodumo megztinis aukšta atlenkiama apykakle, juodos tamprės ir aukštaauliai juodi batai. Hana norėjo pasislėpti, bet nežinojo kur – „T-Mobile“ registracijos prekystalis buvo vidury parduotuvės. Ši kvaila vieta neturėjo jokio kampo ar lentynų, už kurių galėtum užlįsti, vien keturias sienas su mobiliaisiais telefonais ir jų priedais.

Ji nieko nespėjo padaryti, o Erikas jau pastebėjo ją. Jo akys žybtelėjo ir jis, atpažinęs Haną, linktelėjo. Hanos galūnės apmirė. Dabar ji žinojo, ką jaučia elnias, kai akis į akį susiduria su atlekiančiu milžinišku sunkvežimiu.

Mona pažvelgė, kur krypsta Eriko žvilgsnis.

– O, – ištarė ji abejingai, kai pagaliau jų su Hana žvilgsniai susitiko.

Erikas, pajutęs tarp merginų įtampą, gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į parduotuvės galą. Hana žengė keletą žingsnių Monos link.

– Labas.

Mona spoksojo į lentynas su telefonų ausinėmis ir automobiliniais adapteriais.

– Sveika.

Stojo tyla. Mona pasikasė nosies šoną. Ji lakuodavosi nagus išskirtiniu „Chanel“ nagų laku – juodu „La Vernis“. Hana prisiminė, kaip jiedvi iš „Sephora“ parduotuvės pavogė du buteliukus. Prisiminimas Hanai beveik išspaudė ašaras. Be Monos Hana jautėsi kaip puikus drabužis be jam pritaikytų papuošalų, kaip kokteilis „atsuktuvas“, kuriame vien tik apelsinų sultys ir nė lašo degtinės, kaip „iPod“ be ausinių. Ji tiesiog jautėsi blogai. Hana prisiminė vasarą po aštuntos klasės, kai ji į verslo kelionę lydėjo savo mamą. Hanos telefone dingo ryšys ir kai ji sugrįžo, gavo dvidešimt Monos balso pašto pranešimų. „Keistai jaučiausi, negalėdama kiekvieną dieną su tavimi kalbėti, taigi nusprendžiau viską tau papasakoti žinutėmis“, – tada pasakė Mona.

Hanai iš krūtinės ištrūko ilgas, virpantis atodūsis. „T-Mobile“ parduotuvėje padvelkė kilimų valikliu ir prakaitu – ji vylėsi, kad tai ne jos kvapas.

– Mačiau tą užrašą, kurį mes kadaise užrašėme ant tavo garažo stogo, – prabilo ji. – Atsimeni, HM + MV = GGGGGDD? Jis matosi iš dangaus. Labai aiškiai.

Mona atrodė nustebusi. Jos veido išraiška sušvelnėjo.

– Matosi?

– Aha. – Hana žiūrėjo į kitoje patalpos pusėje kabantį reklaminį „T-Mobile“ plakatą. Tai buvo neskoninga dviejų merginų nuotrauka, jos iš kažko juokėsi, pasidėjusios telefonus sau ant kelių. Vienos plaukai buvo tamsiai rudi, kitos šviesūs – kaip Hanos ir Monos.

– Viskas taip sumauta, – tyliai ištarė Hana. – Net nežinau, nuo ko pradėti. Mon, aš atsiprašau, kad neatėjau į draugystės metinių minėjimą. Nenorėjau susitikti su savo senosiomis draugėmis. Neketinu su jomis bičiuliautis ar panašiai.

Mona įkišo smakrą į apykaklę.

– Ne?

Hana ją vos išgirdo dėl vaikus vežiojančio prekybos centro traukinuko, praūžusio pro „T-Mobile“ parduotuvę iš dešinės, keliamo triukšmo. Jame sėdėjo vienintelis mažas ir storas, apgailėtinai atrodantis berniukas.

– Visiškai ne, – atsakė Hana, kai vaikų traukinys pravažiavo. – Mes tik... mums atsitiko keistas dalykas. Negaliu to paaiškinti dabar pat, bet jeigu tu turėsi kantrybės, greitai tau viską paaiškinsiu. – Ji atsiduso. – Ir tu juk supranti, kad su tuo dangaus užrašu atsitiko nesusipratimas. Niekad taip nepasielgčiau su tavimi.

Hana tyliai, spigiai žagtelėjo. Ji visuomet žagsėdavo prieš pradėdama verkti, ir Mona tai žinojo. Monos lūpos trūktelėjo, ir Hanos širdis suplastėjo. Galbūt viskas susitvarkys.

Paskui Mona staiga pasikeitė, tarsi jos galvoje būtų įsijungusi „kietos“ merginos programa. Veidas vėl tapo atšiaurus ir pasitikintis. Ji ištiesino nugarą ir šaltai šyptelėjo. Hana puikiai suprato, ką Mona daro, – jiedvi buvo susitarusios niekada, jokiu būdu neverkti viešai. Jos net sukūrė tokią taisyklę: jeigu jau matai, kad tuojau gali pravirkti, turi smarkiai suspausti sėdmenis, kad primintum sau, jog esi nuostabi, ir nusišypsoti. Prieš keletą dienų Hana būtų padariusi tą patį, bet dabar ji nematė prasmės.

– Aš pasiilgau tavęs, Mona, – pasakė Hana. – Norėčiau, kad viskas būtų kaip anksčiau.

– Galbūt, – santūriai atsakė Mona. – Pažiūrėsim.

Hana pamėgino išspausti šypseną. „Galbūt“? Ką tai reiškė?

Įvažiavusi į savo namų keliuką, Hana prie motinos „Lexus“ pamatė stovintį Vaildeno policijos automobilį. Viduje motina ir Darenas Vaildenas patogiai įsitaisę ant sofos žiūrėjo žinias. Ant kavos stalelio stovėjo butelis vyno ir dvi taurės. Kadangi Vaildenas dėvėjo marškinėlius ir džinsus, Hana nusprendė, kad Tobulasis policininkas šį vakarą nedirba.

Per žinias vėl buvo rodomas tas pats pavogtas vaizdo įrašas apie penkias drauges. Hana atsirėmė durų staktos tarp svetainės ir virtuvės ir žiūrėjo, kaip Spenserė kimba prie savo sesers vaikino Ijano, o Elė sėdi sofos kampe ir atrodo nuobodžiaujanti. Kai klipas pasibaigė, ekrane pasirodė Elison motina Džesika Dilaurentis.

– Sunku žiūrėti šį įrašą, – pasakė ponia Dilaurentis. – Visa tai mus verčia viską išgyventi iš naujo. Vis dėlto norime padėkoti visiems Rouzvudo gyventojams – jūs visi buvote nuostabūs. Per tą laiką, kurį čia praleidome dėl Elison bylos, mudu su vyru supratome, kaip pasiilgome šios vietos. – Trumpam kamera peršoko prie žmonių, stovinčių už ponios Dilaurentis. Vienas jų buvo pareigūnas Vaildenas su savo iščiustyta policininko uniforma.

– Čiagi tu! – sušuko Hanos motina, spausdama Vaildenui petį. – Tu puikiai atrodai per televiziją.

Hana vos neapsivėmė. Jos mamos taip nesužavėjo netgi tai, kad Hana pernai buvo išrinkta Ledo Karaliene ir Filadelfijos pantomimos parade plaukė plaustu.

Vaildenas atsisuko pajutęs, kad tarpduryje stovi Hana.

– O, sveika, Hana. – Jis lėtai atsitraukė nuo ponios Marin, tarsi Hana būtų nutvėrusi jį darantį ką nors negražaus.

Hana suniurnėjo pasisveikindama, paskui apsisuko, atsidarė virtuvės spintelę ir išsitraukė maišelį žemės riešutų skonio „Ritz Bits“ krekerių.

– Hana, tau atėjo siuntinys, – sušuko motina, patildžiusi televizorių.

– Siuntinys? – pakartojo Hana pilna burna krekerių.

– Taip. Jis buvo prie durų, kai grįžome. Nunešiau į tavo kambarį.

Krekerių dėžutę Hana pasiėmė su savimi į antrą aukštą. Iš tikrųjų jos kambaryje į rašomąjį stalą, kaip tik prie nykštukinio pinčerio Doto „Gucci“ guolio, buvo atremta dėžė. Dotas pašoko ant kojų, vizgindamas ploną susivėlusią uodegą. Kai ji nagų žirklutėmis mėgino prakirpti lipniąją juostą, jos pirštai virpėjo. Kai pagaliau atplėšė dėžę, kambaryje pabiro vyniojamojo popieriaus gabalėliai. Ir tada... dugne ji pamatė gelsvos spalvos „Zac Posen“ suknelę.

Hana aiktelėjo. Monos palydos suknelė. Siuvėjų pritaikyta ir išlyginta, kad būtų galima tuojau pat apsivilkti. Ji pasirausė dėžės dugne, ieškodama paaiškinamojo raštelio, bet nieko nerado. Nesvarbu. Tai galėjo reikšti vienintelį dalyką – jai atleista.

Hanos veide lėtai atsirado šypsena. Ji stryktelėjo ant lovos ir pradėjo cypaudama šokinėti. Dotas lakstė aplinkui ir kaip pamišęs kiauksėjo.

– Taaaaip! – šaukė Hana, pajutusi palengvėjimą. Ji žinojo, kad Mona atsipeikės. Būtų visiškai kvaila, jeigu ilgai pyktų ant Hanos.

Ji atsisėdo ant lovos ir pasiėmė naująjį „BlackBerry“. Tai buvo taip netikėta – ko gero, ji nebespės iš naujo užsiregistruoti, kad susitvarkytų plaukus ir makiažą, nes manydama, jog neis į vakarėlį, atšaukė rezervacijas. Paskui ji prisiminė dar šį tą: Lukas. „Manęs Mona taip pat nepakvietė į vakarėlį“, – sakė jis.

Hana susimąstė, pirštais barbendama į telefono ekraną. Ji negali jo atsivesti į Monos gimtadienį. Tik jau ne kaip savo vaikiną. Ji apskritai jo negali atsivesti. Žinoma, Lukas mielas, bet visiškai nenusipelnęs dalyvauti vakarėlyje.

Ji atsisėdo tiesiai ir ėmė vartyti savo raudonos odos „Coach“ kalendorių, ieškodama Luko elektroninio pašto adreso. Ji parašys jam trumpą, atsainią žinutę, kad jis suprastų, ką jai reiškia: nieko. Lukas nusimins, bet, kita vertus, juk negali Hana būti maloni visiems, tiesa?


26

Spenserė lenda į karštą vandenį... tiesiogine ir perkeltine prasme



Penktadienio vakare Spenserė mirko šeimos karšto vandens kubile. Tai buvo vienas mėgstamiausių jos užsiėmimų, ypač naktį, kai juodame danguje mirkčiodavo žvaigždės. Šįvakar girdėjosi tik karšto kubilo vandens srautų burbuliavimas ir seilėtų Beatričės, jų labradoro ir pudelio mišrūnės, nasrų traškesys, nes ji graužė žaliaminės odos kaulą.

Staiga ji išgirdo šakelės trekštelėjimą. Paskui dar sykį. Paskui... kažkieno alsavimą. Spenserė atsisuko ir pamatė languotą „Burberry“ bikinį vilkinčią seserį, ši nulipo laiptais ir įsmuko į kubilą prie jos.

Kurį laiką abi tylėjo. Spenserė pasislėpė po nedidele burbulų uždanga, o Melisa žiūrėjo į stalelį po skėčiu prie baseino. Staiga Melisa atidžiai pažvelgė į seserį.

– Mane šiek tiek erzina daktarė Evans.

– Kodėl?

Melisa pliaukštelėjo rankomis per vandenį.

– Kartais ji apie mane šneka tokius dalykus, tarsi pažinotų mane kuo seniausiai. Ar ji ir su tavimi taip kalbasi?

Spenserė gūžtelėjo. Argi pati Melisa neperspėjo jos, kad daktarė Evans taip elgiasi?

Melisa pridėjo delną sau prie kaktos.

– Ji pasakė, kad aš pasirenku draugystei nepatikimus vyrus. Kad bendraudama su vaikinais neketinu įsipareigoti ar nors kiek ilgiau būti kartu, nes bijau užmegzti artimesnius santykius.

Melisa pasilenkė į priekį, paėmė prie kubilo stovintį didelį butelį „Evian“ ir atsigėrė. Virš jos galvos Spenserė išvydo pro šalį mėnulio fone nuplazdenantį didelio paukščio – o gal tai buvo šikšnosparnis – siluetą.

– Iš pradžių dėl to pykau, bet dabar... nežinau. – Melisa atsiduso. – Gal ji teisi. Pradėjau galvoti apie savo santykius. Kai kurie vaikinai, su kuriais draugavau, tikrai atrodė nepatikimi, ir net nuo pat pradžių.

Ji dėbtelėjo į Spenserę, ir ši nuraudo.

– Vrenas akivaizdžiai irgi buvo toks, – tęsė Melisa, tarsi skaitytų Spenserės mintis. Spenserė nusuko akis į šalį ir ėmė žiūrėti į vandens kaskadą kitoje baseino pusėje. – Ji paskatino mane susimąstyti ir apie Ijaną. Manau, kad mokykloje jis mane su kažkuo apgaudinėdavo.

Spenserė įsitempė.

– Tikrai?

– Aha. – Melisa atidžiai apžiūrėjo savo puikiai atrodančius rausvai oranžinius nagus. Jos akys buvo tamsios. – Aš beveik garantuota. Ir manau, žinau, su kuo jis tai darė.

Spenserė sukando nykščio nagą. Gal Melisa girdėjo, kaip Spenserė ir Ijanas neseniai kalbėjosi sode? Ijanas užsiminė apie jų bučinį. Arba dar blogiau: gal Elė pasakė Melisai apie tai prieš keletą metų?

Prieš pat Elei pradingstant, Spenserės tėtis visas penkias drauges nuvežė pažaisti dažasvydžio. Melisa taip pat važiavo kartu.

„Ketinu pasakyti Melisai, ką padarei“, – monotoniškai išbėrė Elė Spenserei, kai jiedvi rūbinėje vilkosi kombinezonus.

„Tu nepasakysi“, – sušnypštė Spenserė.

„Ak ne? – paerzino Elė. – Žiūrėk.“

Spenserė nusekė paskui Elę ir kitas mergaites į žaidimo aikštelę. Jos visos sutūpė aplink didelį šiaudų ryšulį laukdamos, kada prasidės žaidimas. Tada Elė palinko į priekį ir patapšnojo Melisai per petį.

„Ei, Melisa. Noriu tau šį tą pasakyti.“

Spenserė kumštelėjo jai. „Liaukis.“

Sušvilpė švilpukas. Visos pašoko ir ėmė pliekti į priešininkų komandą. Visos, išskyrus Spenserę ir Elę. Spenserė stvėrė Elę už rankos ir nusitempė už artimiausio šiaudų ryšulio. Ji buvo tokia įsiutusi, kad net jos raumenys virpėjo.

„Kodėl tu taip elgiesi?“ – pareikalavo pasiaiškinti Spenserė.

Elė prunkštelėjo, atsirėmė į šiaudus.

„Kodėl tu taip elgiesi?  – falcetu pamėgdžiojo jinai. – Nes tai neteisinga. Melisa turi sužinoti.“

Pyktis Spenserės kūne ėmė kauptis kaip debesys prieš didžiulę audrą. Argi draugai nesaugo vieni kitų paslapčių? Juk, šiaip ar taip, jos saugojo Dženos paslaptį dėl Elės – tai Elė uždegė fejerverką, tai Elė apakino Dženą, – ir jos visos prisiekė niekam apie tai nepasakoti. Nejaugi Elė tai užmiršo?

Spenserė nenorėjo nuspausti dažasvydžio ginklo gaiduko... tai atsitiko savaime. Mėlyni dažai išsitaškė po visą Elės kombinezoną, ir Elė išsigandusi šūktelėjo. Paskui ji dėbtelėjo į Spenserę ir nukulniavo šalin. Gal jinai tada nuėjo ir pasakė Melisai, ir Melisa visą šį laiką laukė tinkamos progos, kad galėtų drėbti Spenserei į akis visą tiesą? Gal taip viskas ir buvo.

– Ar nenumanai, kas tai buvo? – pasiteiravo Melisa, nutraukdama Spenserės prisiminimus.

Spenserė pasinėrė į vandens burbulus, akys ėmė perštėti nuo chloro. Bučinį sunku pavadinti neištikimybe, be to, tai atsitiko labai seniai.

– Ne. Nė neįsivaizduoju.

Melisa atsiduso.

– Ko gero, daktarė Evans tiesiog apsėsta tokių minčių. Ką ji iš tiesų žino?

Spenserė atsargiai tyrinėjo seserį. Ji galvojo apie tai, ką pasakė daktarė Evans – kad Melisai reikia pripažinimo. Štai kodėl ji pavydėjo Spenserei. Visa tai taip keista. Ar Melisos problemos susijusios su tuo laiku, kai jas užpuolė ir kai Spenserė susirgo, o Melisai teko į konkursą vykti su Jolanda? Ką dar jos sesuo prarado tą vasarą, nes tėvai buvo per daug užsiėmę Spensere? Kiek kartų ji buvo nustumta į šalį?

„Man patiko tas metas, kai mes buvome draugės, – pasakė balsas Spenserės galvoje. – Man patiko klausinėti tavęs, kaip rašomi žodžiai. Nekenčiu dabartinės situacijos. Aš jau seniai nekenčiu tokios padėties.“

– Ar tikrai svarbu, kad Ijanas tave apgaudinėjo vidurinėje mokykloje? – tyliai paklausė Spenserė. – Juk tai buvo taip seniai.

Melisa žiūrėjo į tamsų, giedrą dangų. Jis visas buvo nusėtas žvaigždėmis.

– Žinoma, svarbu. Tai buvo neteisinga. Ir jeigu aš sužinosiu, kad tai tiesa, Ijanas dėl to gailėsis visą gyvenimą.

Spenserė krūptelėjo. Ji niekad negirdėjo taip kerštingai kalbančios Melisos.

– O kaip tu atsilyginsi merginai?

Melisa labai lėtai pasisuko ir klastingai nusišypsojo Spenserei. Kaip tik tuo metu įsijungė automatinis kiemo apšvietimas. Melisos akys žybtelėjo.

– O kas sakė, kad aš jai dar neatsilyginau?


27

Sunku išguiti senus įpročius



Vėlyvą šeštadienio popietę Arija Makridžių kieme sudribo už klevo, augančio kaip tik priešais jos namą. Ji žiūrėjo, kaip trys sausainius pardavinėjančios skautės žingsniuoja prie jos namo durų. „Elos nėra namie, bet padėkite jai prie durų porą dėžučių „Thin Mints“, – norėjo ji pasakyti mergaitėms. – Tai jos mėgstamiausi.“

Mergaitės lūkuriavo. Kai niekas neatidarė durų, jos pasuko prie kito namo.

Arija žinojo, kad tai gana keista atvažiuoti iš Šono namų ligi čia dviračiu, stebėti savo pačios namą, tarsi tai būtų įžymybių klubas su aksominiais kulisais, o ji – paparacas, bet ji labai ilgėjosi savo šeimos. Ekardai panašūs į keistuolius Montgomerius. Ponas ir ponia Ekardai prisijungė prie Rouzvudo Sėlintojo stebėtojų bendruomenės tarybos. Jie įkūrė visą parą veikiančią informacijos telefonu liniją ir greitai ketino rengti naktinius patruliavimus. Kiekvieną sykį, kai kuris nors iš jų žvilgtelėdavo į ją, Arija jautėsi taip, tarsi jie galėtų pasakyti, ką ji veikė su Ezra jo kabinete. Tarsi jai ant marškinėlių būtų nupiešta didelė raidė P, reiškianti paleistuvystę.

Arijai reikėjo išsiaiškinti pačiai su savimi ir atsikratyti Ezros. Deja, ji negalėjo liautis apie jį galvojusi. Net kai važiavo čia dviračiu, pakeliui viskas priminė Ezrą. Ji aplenkė apkūnų vyrą, valgantį „Chicken McNuggets“ ir ją apėmė silpnumas nuo užuosto kvapo. Ji pamatė merginą su juodais plastiko akiniais, kokius turi Ezra, ir ją nukrėtė šiurpuliukai. Net katinas ant sodo aptvaro visiškai nežinia kodėl priminė jai Ezrą. Ir ką gi ji sau galvoja? Kaip gali tuo pačiu metu kas nors būti labai blogai... ir labai gerai?

Kai ji pravažiavo pro mūrinį namą su vandens ratu, pro šalį prazvimbė „Septintojo kanalo“ žinių furgonas. Jis pradingo už kalvos, medžių šakomis nušnarėjo vėjas, o dangus staiga aptemo. Staiga Arija pasijuto taip, tarsi aplink ją knibždėtų šimtai vorų. Kažkas ją stebėjo.

E?

Kai suskambo jos „Treo“, ji vos nenukrito nuo dviračio. Ji nuspaudė stabdžius, sustojo šalikelėje ir iš kišenės išsitraukė telefoną. Skambino Šonas.

– Kur tu esi? – paklausė jis.

– A... Aš važinėjuosi dviračiu, – atsakė ji ir krimstelėjo panešiotos raudonos palaidinės su gobtuvu rankovę.

– Ką gi, greičiau grįžk namo, – pasakė Šonas. – Nes mes pavėluosim į Monos vakarėlį.

Arija atsiduso. Ji visiškai užmiršo apie Monos Vanderval gimimo dienos pobūvį.

Jis atsakė jai atodūsiu.

– Tu nenori eiti?

Arija nuspaudė dviračio stabdžius ir žiūrėjo į priešais stovintį nuostabų neogotikinį namą. Savininkai nusprendė nudažyti jį ryškiai violetine spalva. Arijos tėvai vieninteliai nepasirašė kaimynų peticijos, reikalaujančios, kad meniški namo savininkai perdažytų jį konservatyvesne spalva, bet peticija nesulaukė palaikymo teisme.

– Tiesą sakant, Mona man ne draugė, – suburbėjo Arija. – Kaip ir kiti, ateisiantys į vakarėlį.

– Ką tu kalbi? – Šonas atrodė suglumęs. – Jie mano draugai, vadinasi, ir tavo draugai. Mes puikiai praleisime laiką. Ir žinai, nuo to laiko, kai tu pas mus atsikraustei, išskyrus mūsų pasivažinėjimą dviračiais, mes visai nebūnam kartu. O tai keista, kai pagalvoji.

Staiga Arija išgirdo, kad jai dar kažkas skambina. Ji atitraukė telefoną nuo ausies ir žvilgtelėjo į ekraną. Ezra . Ji užsidengė burną delnu.

– Šonai, ar gali minutėlę luktelėti? – Ji stengėsi sutvardyti užplūdusį džiaugsmą.

– Kodėl? – paklausė Šonas.

– Tiesiog... palauk. – Ir Arija išjungė Šoną. Ji krenkštelėjo ir persibraukė ranka per plaukus, tarsi Ezra stebėtų ją vaizdo ekrane. – Alio? – Ji stengėsi, kad jos balsas skambėtų labiau oficialiai nei gundomai.

– Arija? – Jai iš karto pasidarė silpna nuo mieguisto, gergždžiančio Ezros balso.

– Ezra? – Arija apsimetė nustebusi. – Labas.

Keletą sekundžių abu tylėjo. Arija pėda sukinėjo dviračio pedalus ir žiūrėjo, kaip per violetinio namo veją bėga voverė.

– Negaliu liautis galvojęs apie tave, – pagaliau prisipažino Ezra. – Ar galėtume susitikti?

Arija užsimerkė. Ji žinojo, kad neturėtų eiti pas jį. Tačiau norėjo. Ji sunkiai nurijo seiles.

– Palauk.

Ji vėl susijungė su Šonu.

– Ei, Šonai?

– Kas tau skambino? – paklausė jis.

– Tai... mano mama, – išlemeno Arija.

– Tikrai? Juk tai puiku, tiesa?

Arija stipriai krimstelėjo sau į skruostą. Ji atidžiai žiūrėjo į įmantriai išpjaustytą moliūgą, padėtą ant violetinio namo laiptų.

– Turiu nuvažiuot ir šį tą padaryt, – pasakė ji. – Paskambinsiu tau vėliau.

– Palauk, – sušuko Šonas. – O kaip Mona?

Tačiau Arijos pirštas jau perjungė Ezrą.

– Aš klausau, – pasakė ji vos atgaudama kvapą, tarsi ką tik būtų dalyvavusi trikovės varžybose. – Ir tuojau atvažiuosiu pas tave.

Kai Ezra atidarė savo buto duris sename Viktorijos stiliaus name Holio senamiestyje, dešinėje rankoje jis laikė „Glenlivet“ butelį.

– Ar nori paragaut škotiško? – paklausė jis.

– Žinoma, – atsakė Arija. Ji sustojo Ezros svetainės vidury ir laiminga atsiduso. Ji daug kartų galvojo apie šį butą nuo tada, kai čia lankėsi paskutinį kartą. Milijonai knygų lentynose, mėlyni, į smurfus panašūs aptirpusios žvakės vaško gumulai ant židinio atbrailos ir didelė nenaudojama vonia vidury kambario... visa tai Ariją nuteikė labai jaukiai. Ji pasijuto taip, lyg būtų grįžusi namo. Jie klestelėjo ant Ezros spyruokliuojančios tamsiai geltonos kušetės.

– Ačiū, kad atėjai, – negarsiai pasakė Ezra. Jis vilkėjo melsvais marškinėliais su nedideliu plyšeliu ant peties. Arija panoro įkišti pirštą pro tą skylutę.

– Nėra už ką, – atsakė Arija, nusiaudama languotus „Vans“ batelius. – Ar turėtume pasakyti tostą?

Ezra minutėlę pagalvojo, juodų plaukų garbana užkrito jam ant akių.

– Už tai, kad mudu iš niekam tikusių namų, – nusprendė jis ir susidaužė su Arija.

– Į sveikatą! – Ji gurkštelėjo viskio. Jo skonis buvo kaip stiklo valiklio ir kvepėjo žibalu, bet jai tai nerūpėjo. Ji greitai ištuštino taurę ir pajuto, kaip gėrimas nudegino stemplę.

– Dar vieną? – paklausė jis, kilstelėdamas butelį, kurį buvo atsinešęs su savimi.

– Žinoma, – atsakė Arija. Ezra atsistojo paimti ledo ir žvilgtelėjo į mažą be garso veikiantį televizorių kampe. Jis rodė „iPod“ reklamą. Buvo juokinga žiūrėti į labai energingai be garso šokančius žmones.

Ezra grįžo ir įpylė Arijai gėrimo. Su kiekvienu škotiško viskio gurkšniu Arijos susikaustymas tirpo vis labiau. Iš pradžių ji


убрать рекламу




убрать рекламу



e šnektelėjo apie Ezros tėvus – jo motina dabar gyveno Niujorke, o tėtis Veine, ne per toliausiai esančiame mieste. Arija irgi pradėjo kalbėti apie savo šeimą.

– Žinai, koks mano mėgstamiausias prisiminimas apie tėvus? – pasakė ji, tikėdamasi, kad liežuvis dar nesipainioja. Aitrusis viskis gerokai veikė jos motorinius įgūdžius. – Mano tryliktasis gimtadienis „Ikea“ parduotuvėje.

Ezra kilstelėjo antakį.

– Juokauji? „Ikea“ – tikras košmaras.

– Keista, ar ne? Tėvai pažinojo kažkokį svarbų žmogų, netoliese esančios „Ikea“ parduotuvės savininką, ir po darbo išnuomojo ją. Tai buvo labai linksmas nuotykis – Ela su Baironu nuėjo ten anksčiau ir suplanavo visokias slėpynes tarp parduotuvės miegamųjų, virtuvės komplektų ir kabinetų baldų. Juodu buvo tokie įsijautę. Tam gimimo dienos vakarėliui mes visi pasivadinome švediškų baldų vardais, – regis, Baironas buvo „Ektorp“, o Ela „Klippan“. Jie atrodė tokia... darni pora.

Arijos akyse susitvenkė ašaros. Jos gimimo diena buvo balandį; Arija užtiko Baironą su Meridite gegužę, o paskui birželio mėnesį pradingo Elė. Atrodė, kad tas gimtadienis buvo paskutinis puikus, sklandus vakaras jos gyvenime. Visi atrodė tokie laimingi, net Elė – ypač Elė. Kai jiedvi slėpėsi tarp daugybės dušinės užuolaidų, Elė stvėrė Ariją už rankos ir sušnabždėjo:

„Aš tokia laiminga, Arija! Aš tokia laiminga!“

„Kodėl?“ – paklausė Arija.

Elė šyptelėjo ir pasimaivė. „Greitai tau pasakysiu. Tai staig­mena.“

Bet ji nebeturėjo galimybės papasakoti.

Arija perbraukė pirštu per viskio taurės kraštą. Televizija pradėjo rodyti žinias. Ir vėl buvo kalbama apie Elę. „Žmogžudystės tyrimas“ – skelbė užrašas ekrano apačioje. Kairėje pusėje buvo rodoma Elės septintos klasės nuotrauka: Elės veide švietė nuostabi šypsena, auskarų deimantai spindėjo ausyse, jos plaukai rangėsi ir žvilgėjo, mokyklinis švarkelis atrodė nepriekaištingai jai tinkantis ir neapsivėlęs. Buvo keista suvokti, kad Elė amžiams liko septintoje klasėje.

– Taigi, – ištarė Ezra. – Ar tu pasikalbėjai su tėčiu?

Arija atitraukė žvilgsnį nuo televizoriaus.

– Tiesą sakant, ne. Jis norėjo pasikalbėti su manimi, nors dabar turbūt jau nebenori. Tik jau ne po to nuotykio su purpurine P.

Ezra suraukė antakius.

– Purpurine P?

Arija pradėjo pešioti išlindusį siūlą savo mėgstamiausiuose „APC“ džinsuose iš Paryžiaus. Tai buvo sunku paaiškinti žmogui, baigusiam anglų literatūros mokslus universitete. Tačiau Ezra, palinkęs į priekį, suspaudęs gražias lūpas, laukė paaiškinimo. Ji dar sykį gurkštelėjo viskio ir papasakojo jam apie Meriditę, Holį ir raudoną P raidę ant marškinėlių.

Jos siaubui, Ezra pratrūko kvatotis.

– Negali būti! Ar tikrai tai padarei?

– Taip, – burbtelėjo Arija. – Nereikėjo tau pasakoti.

– Ne, ne, tai puiku. Man patinka. – Ezra staiga stvėrė Ariją už rankų. Jo delnai buvo šilti ir dideli, ir šiek tiek drėgni. Jis pažvelgė jai į akis... ir ją pabučiavo. Iš pradžių vos prisilietė lūpomis, paskui Arija palinko į priekį ir pabučiavo jį stipriau. Paskui jie liovėsi, ir Arija vėl susmuko ant sofos.

– Ar gerai jautiesi? – švelniai paklausė Ezra.

Arija neturėjo nė menkiausio supratimo, ar ji jaučiasi gerai, ar ne. Ji niekad gyvenime nebuvo patyrusi tokio jausmų antplūdžio. Atrodė, kad net jos burna jos nebeklauso.

– Aš ne...

– Žinau, mes neturėtume taip elgtis, – nutraukė ją Ezra. – Tu mano mokinė. Aš tavo mokytojas. Tačiau... – Jis atsiduso, nubraukė užkritusią plaukų sruogą. – Tačiau... norėčiau, kad tai galbūt... kaip nors... būtų galima suderinti.

Kaip ji norėjo, kad Ezra taip būtų pasakęs tada, prieš keletą savaičių! Arija su juo jautėsi puikiai – gyvybingesnė, tikresnė. Bet tada Arijai prieš akis iškilo Šono veidas. Ji prisiminė, kaip jis anądien kapinėse, pamatęs triušį, palinko prie jos ir pabučiavo. Taip pat ji prisiminė ir E žinutę: „Atsargiai, saugokis! Aš visą laiką stebiu.“

Ji vėl žvilgtelėjo į televizorių. Milijoninį kartą buvo rodomas tas pats vaizdo įrašas. Arija galėjo suprasti, ką sako Spenserės lūpos: „Ar norite paskaityti jos žinutes?“ Merginos susibūrė aplink telefoną. Ekrane pasirodė Elė. Keletą akimirkų Elė apvaliomis ir mėlynomis akimis žiūrėjo tiesiai į kamerą. Atrodė, kad ji žiūri iš TV ekrano į Ezros svetainę... tiesiai į Ariją.

Ezra pasuko galvą ir pamatė, kas vyksta.

– Velnias, – ištarė jis. – Aš atsiprašau. – Jis ėmė raustis ant kavos stalelio gulinčioje žurnalų ir tailandietiško maisto išsineštinai valgiaraščių krūvoje ir pagaliau surado nuotolinio valdymo pultelį. Jis perjungė kitą kanalą, tai buvo „QVC“. Džoana Rivers pardavinėjo laumžirgio formos segę.

Ezra mostelėjo televizoriaus pusėn.

– Nupirksiu ją tau, jeigu nori.

Arija sukikeno.

– Ne, ačiū. – Ji palietė Ezros ranką ir giliai įkvėpė. – Tai, ką tu pasakei... apie galimybę suderinti, aš... aš manau, kad norėčiau tai daryti kartu su tavimi.

Jo veidas nušvito, ir Arija jo akiniuose pamatė savo atspindį. Suskambo senas senelio laikrodis prie Ezros valgomojo.

– R-rimtai? – sumurmėjo jis.

– Taip. Bet... bet noriu tai daryti, kaip pridera. – Ji sunkiai nurijo seiles. – Aš turiu vaikiną. Taigi... turiu tuo pasirūpinti, supranti?

– Žinoma, – sutiko Ezra. – Suprantu.

Jie kokią minutę žiūrėjo vienas į kitą. Arija galėjo ištiesti ranką, nuimti jo akinius ir milijoną kartų jį pabučiuoti.

– Manau, man jau reiktų eiti, – pasakė ji liūdnai.

– Gerai, – atsakė Ezra, tebežiūrėdamas jai į akis. Tačiau kai ji nuleido kojas nuo sofos ant žemės ir mėgino apsiauti, jis trūktelėjo ją už marškinėlių krašto. Ji norėjo išeiti, bet... negalėjo.

– Ateik čia, – sušnabždėjo Ezra, ir Arija pasviro į jo pusę. Ezra ištiesė rankas ir ją sugavo.


28

Iš kai kurių raidžių galima sudėlioti žodį „kalėjimas“



Šeštadienio vakarą, šiek tiek prieš aštuntą, Spenserė gulėjo lovoje ir žiūrėjo į palubėje nepaliaujamai besisukančias palmės lapų formos ventiliatoriaus mentes. Ventiliatorius kainavo daugiau nei naudotas padoriai važiuojantis automobilis, bet Spenserė maldavo mamą nupirkti jį, nes jis atrodė lygiai taip pat, kaip ventiliatorius jos namuke, kai visa šeima atostogavo Jamaikoje. O dabar tas ventiliatorius tepriminė... trylikametę Spenserę.

Ji atsikėlė nuo lovos ir apsiavė juodus aukštakulnius „Chanel“ batelius. Ji žinojo, kad turėtų nusiteikti šiek tiek entuziastingiau Monos vakarėliui. Praėjusiais metais Spenserė turėjo pakankamai entuziazmo, kita vertus, pastaruoju metu viskas buvo kitaip. Visą dieną ji regėjo keistas vizijas – ginčas su Ele prie svirno, Elės lūpos juda, bet Spenserė negirdi žodžių, Spenserė žengia jos link, o tada – trekštelėjimas. Atrodė, lyg visą šį laiką atmintis būtų tūnojusi uždaryta, o dabar staiga panorusi išeiti į viešumą.

Ji pasitepė lūpas migdolų spalvos blizgalu, perbraukė delnais per savo juodą suknelę kimono rankovėmis ir nukaukšėjo laiptais žemyn. Atėjusi į virtuvę nustebo ten pamačiusi motiną, tėvą ir Melisą, sėdinčius prie tuščios žodžių loto lentos. Prie jų kojų gulėjo susirangę abu šunys. Jos tėvas nevilkėjo įprastų drabužių, pavyzdžiui, kostiumo ar dviratininko rūbų, tik laisvus sportinius marškinėlius ir džinsus. Mama mūvėjo jogos kelnėmis. Virtuvė kvepėjo virintu pienu iš „Miele“ espreso aparato.

– Labas. – Spenserė jau neatsiminė, kada ji savo tėvus šeštadienio vakare matė namuose. Jie nuolatos būdavo kokiame nors renginyje – ar tai būtų restorano atidarymas, ar simfoninis koncertas, ar kokio nors tėvo įmonės partnerio rengiama vakarienė, kurios vykdavo labai dažnai.

– Spensere! Štai kur tu! – sušuko ponia Hastings. – Spėk, ką mes ką tik sužinojome? – Ji mostelėjusi ranka parodė atspausdintą lapą, laikytą už nugaros. Lapo viršuje matėsi gotišku šriftu užrašytas „Filadelfijos sergėtojo“ ženklas. Po juo puikavosi antraštė: „Pasislink, Trampai! Ateina Spenserė Hastings!“ Spenserė žiūrėjo į nuotrauką, kurioje ji sėdi prie tėvo stalo. Melsvai pilkas „Calvin Klein“ kostiumas ir šilkinė aviečių spalvos liemenė atrodė puikiai.

– Džordana mums ką tik atsiuntė puslapio nuorodą, – suokė motina. – Suprantama, sekmadienio laikraščio pirmasis puslapis bus parengtas tik rytoj ryte, bet rašinys apie tave jau yra internete!

– Oho, – teištarė virpančiu balsu Spenserė, ji buvo per daug išsiblaškiusi, kad galėtų skaityti straipsnį. Vadinasi, viskas labai rimta. Ir kuo gi visa tai baigsis? Kas būtų, jeigu ji iš tikrųjų laimėtų?

– Mes ketiname atidaryti butelį šampano ir atšvęsti, – pasakė ponas Hastingsas. – Tu taip pat galėtum paragauti, Spense. Ypatinga priežastis ir visa kita.

– O gal norėtum sužaisti žodžių loto? – paklausė ponia Hastings.

– Mama, ji jau pasiruošusi eiti į vakarėlį, – papriekaištavo Melisa. – Ji nenori sėdėti čia, gerti šampaną ir žaisti žodžių loto.

– Nesąmonė, – nesutiko ponia Hastings. – Dar nėra nė aštuonių. Juk vakarėliai neprasideda taip anksti, tiesa?

Spenserė jautėsi pakliuvusi į nemalonią padėtį. Visi žiūrėjo į ją.

– Aš... manau, kad ne, – išlemeno ji.

Spenserė atitraukė kėdę, atsisėdo ir nusispyrė batelius. Tėvas iš šaldytuvo ištraukė butelį „Moet“, atkimšo kamštį ir iš spintelės paėmė keturias „Riedel“ taures. Jis pripylė pilnas taures sau, Spenserės motinai, Melisai ir pusę taurės Spenserei. Melisa priešais ją pastatė žodžių loto dėžutę.

Spenserė įkišo ranką į aksominį maišelį ir išsitraukė raidžių. Paskui tą patį padarė tėvas. Spenserė stebėjosi, iš kur jis žino, kaip reikia žaisti, – niekad nebuvo mačiusi jo žaidžiančio šį žaidimą, net per atostogas.

– Kaip manai, kada komisija paskelbs galutinius rezultatus? – paklausė jis ir gurkštelėjo šampano.

Spenserė gūžtelėjo.

– Nežinau. – Ji žvilgtelėjo į Melisą, ši jai šyptelėjo neišskaitoma šypsena. Spenserė su Melisa nesikalbėjo nuo vakar vakaro, kai jiedvi mirko karšto vandens kubile, ir sesuo jai kėlė keistus jausmus. Galbūt net šiek tiek nuogąstavo dėl jos.

– Vakar pagaliau perskaičiau tavo rašinį, – tęsė ponas Hastingsas, susinerdamas rankas. – Man patinka, kaip tu atnaujinai modernių laikų koncepciją.

– Na, tai kas pradeda, – šaižiai paklausė Spenserė. Jiems jokiu būdu negalima kalbėti apie esė turinį. Tik jau ne girdint Melisai.

– Ar pernai Pulicerio premiją gavo 1996-ųjų „Auksinės orchidėjos“ laimėtojas? – paklausė ponia Hastings.

– Ne, tai buvo Nacionalinė knygos premija, – paaiškino Melisa.

„Prašau, liaukitės kalbėti apie „Auksinę orchidėją“, – pagalvojo Spenserė. Paskui jai dingtelėjo: pagaliau jie kalba apie ją, o ne apie Melisą.

Spenserė žvilgtelėjo į savo korteles su raidėmis. Ji turėjo E, M, L, A, Ė, G, S, D ir H. Ji ėmė dėlioti ir vos nepaspringo savo liežuviu. Melagė sdh. Sdh buvo galima iššifruoti kaip Spenserė Džilė Hastings.

Dangus lauke buvo visiškai juodas. Kažkur sustaugė šuo. Spenserė stvėrė aukštą šampano taurę ir keliais gurkšniais ištuštino ją ligi dugno.

– Kai kas mažiausiai valandą negalės vairuoti! – juokais pagrūmojo motina.

Spenserė mėgino nusijuokti ir pasikišo delnus po šlaunimis, kad tėtis nepamatytų, kaip virpa jos rankos.

Ponia Hastings iš savo kortelių sudėliojo žodį Kirminas.

– Spense, dabar tavo eilė, – pasakė ji.

Kai Spenserė paėmė kortelę su L raide, plonas Melisos „Motorola“ nušvito. Iš telefono garsiakalbio sklido nenatūralus vibruojantis violončelės garsas, imituojantis melodiją iš kino filmo „Nasrai“. Dun–DUN. Dun–DUN. Spenserė pamatė užrašą ekrane: „Nauja žinutė“.

Melisa spragtelėjo atlenkdama telefoną ir pasuko jį taip, kad Spenserė nematytų. Ji susiraukė.

– Ką? – ištarė garsiai.

– Kas ten? – paklausė ponia Hastings, pakeldama akis nuo kortelių su raidėmis.

Melisa pasikasė galvą.

– „Didžiojo škotų ekonomisto Adamo Smito „nematomos rankos“ koncepciją labai nesunku įvertinti, nes ji apibūdina ir devyniolikto, ir dvidešimt pirmo amžiaus rinką: galit manyti, kad žmonės stengiasi jums padėti, bet iš tikrųjų kiekvienas rūpinasi tik savimi.“ Keista! Kodėl kažkas atsiuntė man ištrauką iš esė, kurią parašiau besimokydama vidurinėje mokykloje?

Spenserė prasižiojo norėdama kažką pasakyti, bet tik sausai krenkštelėjo.

Ponas Hastingsas nusiėmė akinius.

– Tai iš Spenserės nominuotos esė.

Melisa žvilgtelėjo į telefono ekraną.

– Ne, tai ne jos, tai mano... – Ji pažvelgė į Spenserę. – O, ne.

Spenserė susirietė kėdėje.

– Melisa, tai buvo klaida.

Melisa taip plačiai išsižiojo, kad Spenserė net matė jos krūminių dantų plombas.

– Kale tu!

– Man viskas slydo iš rankų! – sušuko Spenserė. – Aš negalėjau suvaldyti situacijos!

Ponas Hastingsas sutrikęs suraukė kaktą.

– Kas čia vyksta?

Melisos veidas persikreipė, akių krašteliai nusviro žemyn, o lūpos grėsmingai susigarankščiavo.

– Iš pradžių pavogei mano vaikiną. Paskui mano rašinį? Kas tokia tu manaisi esanti?

– Aš jau sakiau, kad gailiuosi! – tuo pat metu šaukė Spenserė.

– Palaukite. Tai... Melisos rašinys? – pamažu baldama ištarė ponia Hastings.

– Tai turbūt klaida, – atkakliai tvirtino ponas Hastingsas.

Melisa įsirėmė rankomis į klubus.

– Ar turėčiau jiems pasakyti? O gal tu pati norėtum?

Spenserė pašoko.

– Įskųsk mane, tu juk visada tai darai. – Ji nubėgo koridoriumi prie laiptų. – Ligi šiol tai tau geriausiai sekėsi.

Melisa nusekė jai iš paskos.

– Jie turi žinoti, kokia tu esi melagė.

– Jie turėtų sužinoti, kokia tu esi kalė, – atkirto Spenserė.

Melisos lūpose pražydo šypsena.

– Tu tokia nevykėlė, Spensere. Visi taip mano. Net ir mama su tėčiu.

Spenserė atbulomis ėmė lipti laiptais aukštyn.

– Jie taip nemano!

– Taip, jie mano! – pasišaipė Melisa. – Ir tai tiesa, ar ne? Tu juk vaikinų viliotoja, plagiatorė, apgailėtina maža kalė!

– Mane vemti verčia nuo tavęs! – suriko Spenserė. – Kodėl tu tiesiog nenumiršti!

– Mergaitės! – pašaukė ponia Hastings.

Tačiau atrodė, lyg seserys būtų uždarytos kiekviena į savo kiaukutą, iš kurio negali ištrūkti. Melisa neatitraukdama akių žiūrėjo į Spenserę. O Spenserė pradėjo drebėti. Tai tiesa. Ji apgailėtina. Ji nieko verta.

– Dek pragare! – suriko Spenserė. Ji iš karto palypėjo per dvi pakopas.

Melisa buvo visai prie jos.

– Teisingai, vaikeli, esi tuščia vieta, bėk, bėk iš čia!

– Užsičiaupk!

– Mažas vaikeli, vagianti mano vaikinus! Tau net neužtenka smegenų parašyti esė! Ir ką gi tu ketini pasakyti per televiziją, jeigu laimėsi, Spensere? „Taip, aš pati parašiau kiekvieną žodį. Esu labai protinga mergaitė!“ O ką, gal tu ir bandomąjį abitūros egzaminą rašydama sukčiavai?

Atrodė, kad Spenserės širdį sugniaužė nagai.

– Liaukis! – suriko ji gergždžiančiu balsu ir vos neparvirto užkliuvusi už tuščios „J. Crew“ dėžės, kurią motina paliko ant laiptų.

Melisa sugriebė Spenserę už rankos ir atsuko į save. Ji prikišo veidą visai prie pat Spenserės. Jai iš burnos kvepėjo espreso kava.

– Mažoji mergaitė norėtų visko, ką turiu aš, bet žinai ką? Tu negali turėti to, ką aš turiu. Ir niekada neturėsi.

Visas per keletą metų susikaupęs Spenserės pyktis pratrūko ir užplūdo kūną, ji iš pradžių užkaito, paskui suprakaitavo, o galiausiai ėmė tirtėti. Ją taip užvaldė įtūžis, kad atrodė, net organai susitraukė. Ji atsirėmė į turėklą, stvėrė Melisą už pečių ir pradėjo ją purtyti, tarsi ji būtų Magiškasis rutulys. Paskui pastūmė ją.

– Aš pasakiau, liaukis!

Melisa kluptelėjo, mėgino nusitverti turėklo. Jos veide šmėkštelėjo išgąstis.

Spenserės smegenyse pradėjo formuotis plyšys. Tačiau vietoj Melisos ji išvydo Elę. Jų abiejų veiduose buvo ta pati savimi patenkinta išraiška, bylojanti: „Aš esu viskas, o tu niekas.“ „Tu mėgini viską iš manęs pagrobti. Bet šito tu negausi.“ Spenserė užuodė drėgną rasą, matė šviečiančius jonvabalius ir prie pat savo veido jautė Elės alsavimą. Ir tada keista jėga užplūdo Spenserės kūną. Iš kažkur, iš pačių jos gelmių, išsiveržė kančios sklidinas krioktelėjimas, ir ji šoko į priekį. Ji matė save, tiesiančią rankas ir iš visų jėgų stumiančią Elę – ar tai buvo Melisa? Ir Melisa, ir Elė krito aukštielninkos. Ir abiejų jų galvos trenkėsi į kažką garsiai trekštelėdamos. Spenserės regėjimas dingo ir prieš akis ji pamatė žemyn laiptais kūliais riedančią Melisą, galiausiai atsitrenkiančią į grindis.

– Melisa! – suriko ponia Hastings.

Ir tada viskas aptemo.


29

Holio planetariume šviečia pilnatis



Hana įsvirduliavo pro planetariumo vartus šiek tiek po devintos. Labai keista, bet su vakarine suknele buvo sunku vaikščioti. Ar atsisėsti. Tiesą sakant, net kvėpuoti.

Suknelė buvo labai ankšta. Hana amžinybę užtruko, kol įsispraudė į ją, o paskui dar ilgiau, kol užsegė užtrauktuką ant nugaros. Ji jau norėjo pasiskolinti mamos „Spanx“ korsetą, bet tada būtų turėjusi nusivilkti suknelę ir vėl patirti užtrauktuko užsegimo kančias. Procesas buvo toks ilgas, kad ji, prieš ateidama čia, beveik nebeturėjo laiko niekam kitam, pavyzdžiui, pasitaisyti makiažo, suskaičiuoti šiandien suvartotų kalorijų ar perkelti numerius iš senojo telefono į naująjį.

O dabar atrodė, kad suknelės medžiaga dar labiau susitraukė. Ji taip įsirėžė į jos odą ir suspaudė klubus, kad Hana nė neįsivaizdavo, kaip galėtų pakelti ją, kai reiks nusišlapinti. Kai tik ji pajudėdavo, girdėdavo plyštančius plonyčius siūlus. Ir dar buvo kažkas panašaus į dėmes, pavyzdžiui, aplink pilvą, krūtų šonuose ir skersai užpakalio, kažkas tiesiog... pūpsojo.

Pastarosiomis dienomis ji valgė per daug „Cheez-Its“... ir labai stengėsi nieko neišvemti. Ar galėjo taip greitai priaugti svorio? O jeigu staiga sutriko jos medžiagų apykaita? O jeigu jinai virto viena iš tų merginų, kurios priauga svorio vien tik pažiūrėjusios į maistą?

Tačiau ji turėjo vilkėti šią suknelę. Gal medžiaga po kiek laiko truputį išsitampys, panašiai kaip oda. Vakarėlis, ko gero, vyks prietemoje, taigi niekas ir nepastebės. Hana svyrinėdama lipo planetariumo laiptais ir jautėsi kaip kerėpliškas gelsvos spalvos pingvinas.

Ji išgirdo iš pastato sklindantį žemų garsų dundėjimą ir pamėgino susiimti. Ji taip nesinervino prieš vakarėlį nuo septintoje klasėje Elės surengtos Helovino puotos, kai jinai vis dar jautėsi balansuojanti ties nevėkšliškumo riba. Hana buvo neseniai atėjusi, kai pasirodė Mona ir jos apkiautėlės draugės Čeisė Bledsou ir Fai Templton, persivilkusios hobitais iš „Žiedų valdovo“. Elė žvilgtelėjo į jas ir išvarė iš vakaro.

– Atrodote lyg blusų nutūptos, – pasakė ji, juokdamasi joms į akis.

Kitą dieną po Elės vakarėlio, kai Hana su mama nuėjo į bakalėjos parduotuvę, ji pamatė Moną su tėčiu, stovinčius eilėje prie kasos. Monos džinsinio švarkelio atlape buvo įsmeigtas krištolinis smeigtukas su mažyčio moliūgo galvute, kokie buvo Elės vakarėlio dovanų krepšeliuose. Mona išdidžiai jį segėjo, tarsi būtų buvusi vakarėlyje.

Hana pajuto kaltės dilgtelėjimą dėl to, kad atstūmė Luką – jis neparašė jai elektroninio laiško po to, kai jinai atšaukė judviejų susitikimą, bet ar ji galėjo rinktis? Mona beveik atleido jai „T-Mobile“ parduotuvėje, o paskui atsiuntė suknelę. Geriausi draugai turi rūpėti pirmiausia, ypač tokie geriausi draugai kaip Mona.

Ji atsargiai įsmuko pro dideles metalines lauko duris. Muzika iškart ją užgriuvo lyg banga. Hana pamatė melsvas ledo skulptūras pagrindinėje salėje, o toliau už jų – didžiulę trapeciją. Palubėje kabojo žėrinčios planetos, o virš scenos buvo įrengtas milžiniškas ekranas. Jame daug didesnis nei gyvenime pro teleskopą spoksojo Noelis Kanas.

– O Dieve, – sau už nugaros išgirdo Hana. Ji atsisuko. Prie baro stypsojo Naomė ir Rilei. Jos vilkėjo vienodas aptemptas žalios spalvos sukneles, o rankose laikė mažytes atlasines delninukes. Rilei greitosiomis nužvelgė Haną ir prisidengusi ranka išsiviepė. Naomė garsiai nusikvatojo. Hana būtų nervingai įtraukusi skrandį, bet suknelė jį ir taip jau nenatūraliai spaudė.

– Puiki suknelė, Hana, – maloniai pasakė Rilei. Ryškiai raudonais plaukais ir švytinčia šviesiai žalia suknele ji atrodė kaip apversta morka.

– Taip, ji tau puikiai tinka, – nusimaivė Naomė.

Hana atsitiesė ir nužingsniavo šalin. Ji vinguriavo tarp juodai vilkinčių padavėjų, nešiojančių padėklus su miniatiūriniais krabų pyragaičiais, ir stengėsi nežiūrėti į juos, baimindamasi, kad tikrai gali priaugti dar kokį svarą. Paskui ji pažvelgė į ekraną, nes vaizdas jame pasikeitė. Ten pasirodė Nikolė Hadson ir Kelė Hamilton, bjaurios Rilei ir Naomės pataikūnės. Jos taip pat vilkėjo aptemptas žalias sukneles, o rankose laikė dailias aksomines rankines.

– Su gimimo diena, Mona, tave sveikina vakarėlio palydos grupė! – sušuko jos, pūsdamos nuo delnų bučinius.

Hana susiraukė. Vakarėlio palyda? Juk palydos suknelės buvo ne žalios – jos buvo gelsvos. Tiesa?

Staiga šokantys jaunuoliai prasiskyrė. Graži šviesiaplaukė priėjo tiesiai prie Hanos. Tai buvo Mona. Ji vilkėjo tokią pat gelsvą „Zac Posen“ suknelę kaip ir Hana – jos abi jas matavosi „Saks“ parduotuvėje. Tik jai nebuvo suspaustas nei pilvas, nei užpakalis. Užtrauktukas neatrodė susiraukšlėjęs ir įtemptas, ir niekas niekur nepūpsojo. Atvirkščiai, ji išryškino liekną Monos liemenį ir pabrėžė ilgas, lanksčias jos kojas.

Mona išpūtė akis.

– Ką tu čia veiki? – Ji nužvelgė Haną nuo galvos ligi kojų, jos lūpose pasirodė šypsena. – Ir iš kur, velniai griebtų, tu ištraukei šią suknelę?

– Tu man ją atsiuntei, – atsakė Hana.

Mona žiūrėjo į Haną, tarsi ši būtų pamišėlė. Ji parodė į Rilei.

– Palydos suknelės tokios. Aš pakeičiau. Sumaniau vienintelė vilkėti gelsvą – nenorėjau, kad tokias vilkėtų visos merginos. – Ji vėl nužvelgė Haną nuo galvos ligi kojų. – Ir jau tikrai ne banginiai.

Visi sukikeno, net padavėjos ir barmenas.

Hana sutrikusi žingtelėjo atgal. Muzika akimirkai nutilo – viena daina baigėsi, o kita dar neprasidėjo. Mona suraukė nosį ir Hana staiga pasijuto taip, tarsi virvė būtų užveržusi jai gerklę. Tai buvo pasibaisėtinas, šleikštus jausmas.

Na, žinoma, kad Mona nesiuntė jai suknelės. Tai E atsiuntė.

– Prašau, išeik. – Mona susinėrė rankas ant krūtinės ir pabrėžtinai įsispoksojo į pūpsančias Hanos kūno vietas. – Aš atšaukiau tavo kvietimą, prisimeni?

Hana žengė Monos link norėdama pasiaiškinti, bet kryptelėjo jos aukštakulnis aukso spalvos „Jimmy Choo“ batelis. Jos kulkšnis persikreipė, kojos ėmė linkti ir ji keliais trenkėsi į grindis. Dar blogiau, Hana išgirdo garsų, neabejotiną trrrrrrr. Jos užpakalis staiga pasijuto kur kas mažiau suvaržytas. Kai ji atsisuko įvertinti nuostolių, prairo ir šoninė siūlė. Atsilapojo visas Hanos suknelės šonas nuo šonkaulių ligi dubens, atidengdamas plonas nėriniuotas jos „Eberjey“ liemenėlės petnešas ir kelnaičių juosmenį.

– O Dieve! – suriko Rilei. Visi pratrūko kvatoti. Hana stengėsi prisidengti, bet nežinojo, ko pirmiausia griebtis. Mona stovėjo šalia ir net nesiruošė padėti, graži tarsi karalienė puikiai tinkančiu apdaru. Hanai buvo sunku patikėti, kad vos prieš keletą dienų jos mylėjo viena kitą taip, kaip gali tik geriausios draugės.

Mona įsirėmė rankomis į klubus ir žvilgtelėjo į merginas.

– Eime, merginos, – paniekinamai prunkštelėjo jinai. – Neverta švaistyti laiko dėl šio traukinio avarijos.

Hanai akys pritvinko ašarų. Minia pradėjo skirstytis, kažkas užkliuvo už Hanos ir šliūkštelėjo jai ant kojų šilto alaus. „Neverta švaistyti laiko dėl šio traukinio avarijos.“ Šie žodžiai aidėjo Hanos galvoje. Paskui jai kažkas dingtelėjo.

„Prisimeni, kai matei Moną išeinančią iš „Bill Beach“ plastinės chirurgijos klinikos? Sveikas, riebalų nusiurbime!“

Hana atsirėmė į šaltas marmuro grindis.

– Ei, Mona.

Mona atsisuko ir pažvelgė į ją.

Hana giliai įkvėpė.

– Tu atrodai kur kas lieknesnė negu tada, kai mačiau tave išeinančią iš „Bill Beach“ klinikos. Kur lankeisi dėl riebalų nusiurbimo.

Mona nuleido galvą. Tačiau ji neatrodė priblokšta ar susi­gėdusi – tik sutrikusi. Ji prunkštelėjo ir pavartė akis.

– Na ir kas, Hana. Tu tokia apgailėtina.

Mona permetė plaukus per petį ir nuėjo scenos link. Jas greitai atitvėrė mokinių siena. Hana sėdėjo viena ranka dengdama suknelės šono plyšį, kita – prairusią sėdynę. Ir tada pamatė: milijoną kartų „Jumbotron“ ekrane padidintas jos veidas. Lėtas panoraminis jos suknelės vaizdas. Pūpsantys riebalai pažastyse. Pro aptemptą medžiagą išryškėjęs kelnaičių juosmuo. Paskui Hana ekrane žengia Monos link ir pargriūva. Ir kamera fiksuoja jos plyštančią suknelę.

Hana suriko ir užsidengė akis. Juokas jai atrodė kaip adatos, smingančios į odą. Paskui ji pajuto ranką ant peties.

– Hana.

Hana žvilgtelėjo pro pirštus.

– Lukai?

Jis dėvėjo juodas kelnes, marškinėlius su užrašu „Atlantic Records“ ir dryžuotą švarką. Jo ilgi šviesūs plaukai atrodė vešlūs ir susišiaušę. Iš jo veido galėjai suprasti, kad jis viską matė.

Jis nusivilko švarką ir ištiesė jai.

– Štai. Užsimesk. Ir eikime iš čia.

Mona lipo į sceną. Minia nekantraudama suūžė. Normaliame vakarėlyje Hana būtų buvusi priekyje ir centre, pasiruošusi judėti muzikos ritmu. Tačiau dabar ji nusitvėrė Luko rankos.


30

Pokytis – tai gerai... nebent niekas nesikeičia



Šeštadienio vakare Emilija taip stipriai susivarstė išnuomotas pačiūžas, kad vos jautė savo pėdas.

– Negaliu patikėti, kad turime mūvėti tris poras kojinių, – pasiskundė ji Bekai, sėdinčiai prie jos ant suolelio ir varstančiai iš namų atsineštas baltas pačiūžas.

– Žinau, – pritarė Beka, užsimaudama galvos raištį. – Bet užtat tavo pėdos nešals.

Emilija surišo pačiūžų raištelius kilpelėmis. Čiuožykloje galėjo būti vos keletas laipsnių šilumos, o ji vilkėjo tiktai Rouzvudo plaukimo komandos marškinėliais trumpomis rankovėmis. Jautėsi tokia priblokšta, kad visai nejautė šalčio. Eidama į čiuožyklą Emilija pasakė Bekai, kad pirmą kartą apsilankys „Medžių viršūnėse“ pirmadienį. Beka iš pradžių susijaudino, paskui apsidžiaugė. Emilija daugiau beveik nekalbėjo. Ji galvojo tik apie tai, kad kur kas mieliau dabar būtų su Maja.

Maja. Kai tik Emilija užsimerkdavo, pamatydavo piktą Majos veidą oranžerijoje. Emilijos mobilusis visą dieną tylėjo. Viena vertus, ji norėjo, kad Maja paskambintų ir pamėgintų įkalbėti ją sugrįžti. Ir kartu to nenorėjo. Ji stengėsi įvertinti teigiamus pokyčius – dabar, kai jos tėvai pamatė, kad ji tikrai vykdo pasižadėjimą lankyti „Medžių viršūnes“, jie šiek tiek sušvelnėjo. Šeštadienio plaukimo treniruotėje trenerė Loren pasakė jai, kad plaukimo trenerė iš Arizonos universiteto vis dar nori su ja susitikti. Visi plaukimo komandos vaikinai vis dar flirtuodami siūlė jai dalyvauti karšto vandens kubiluose rengiamuose vakarėliuose, nors tai buvo geriau nei patyčios. Ir kai jos važiavo iš treniruotės namo, Karolina pasakė „man patinka ši plokštelė“, kai Emilija į grotuvą įkišo kažkokį seną „No Doubt“ diską. Tai buvo pradžia.

Emilija žiūrėjo į čiuožyklą. Po Dženos atvejo jiedvi su Ele čia ateidavo beveik kiekvieną savaitgalį, ir nuo to laiko čia niekas nepasikeitė. Tie patys mėlyni suoleliai, ant kurių visi atsisėsdavo užsirišti batų, automatas, parduodantis karštą šokoladą, kurio skonis kaip aspirino, didžiulis plastikinis arktinis lokys, pasveikinantis visus prie pagrindinio įėjimo. Viskas buvo taip nykiai nostalgiška, Emilija kone tikėjosi pamatyti Elę, ant ledo besitreniruojančią atlikti apsisukimą atbulomis. Šį vakarą čiuožykla buvo beveik tuščia – nors ir malėsi būrelis vaikų, visi jie buvo jaunesni už Emiliją. Matyt, visi buvo Monos vakarėlyje – paraleliniame pasaulyje, kur turėjo būti ir Emilija.

– Beka?

Emilija ir Beka pakėlė galvas. Į jas žiūrėjo aukšta mergina trumpais garbanotais plaukais, mažyte apvalia nosimi ir šviesiai rudomis akimis. Ji vilkėjo rausvą suknelę, pynės raštu megztas aptemptas kelnes, dailią perlų apyrankę ir buvo rausva spalva ryškiai išsidažiusi lūpas. Rankose ji laikė baltas pačiūžas su vaivorykštės spalvų raišteliais.

– Vende! – sušuko Beka ir atsistojo. Ji žengtelėjo norėdama apkabinti Vendę, bet susivaldė ir sustojo. – Tu... tu čia!

Vendė plačiai nusišypsojo.

– Oho, Beka. Tu atrodai... puikiai.

Beka suglumusi nusišypsojo.

– Tu taip pat. – Ji beveik nepatikliai apžiūrinėjo Vendę, tarsi ta būtų prisikėlusi iš mirusiųjų. – Tu nusikirpai plaukus.

Vendė patenkinta palietė savo plaukus.

– Ar jie per trumpi?

– Ne! – greitai ištarė Beka. – Puikus ilgis.

Jiedvi nesiliovė šypsotis ir kikenti. Emilija kostelėjo ir Beka atsisuko į ją.

– Ak! Tai Emilija. Nauja mano „Medžių viršūnių“ draugė.

Emilija paspaudė Vendei ranką. Trumpi Vendės nagai buvo nulakuoti rausva jūrų geldelės spalva, o ant nykščio priklijuotas lipdukas su Pokemonu.

Vendė atsisėdo ir pradėjo varstytis pačiūžas.

– Ar judvi daug čiužinėjate? – paklausė Emilija. – Abi turite nuosavas pačiūžas.

– Anksčiau tai darydavom dažnai, – atsakė Vendė, žvilgčiodama į Beką. – Mes kartu mokėmės čiuožti. Na... lyg ir.

Beka sukikeno ir Emilija sutrikusi žvilgtelėjo į ją.

– Kas yra?

– Nieko, – atsakė Beka. – Tik... Vende, atsimeni pačiūžų nuomos kambarį?

– O, Dieve. – Vendė užsidengė burną delnu. – Koks buvo to vaikino veidas!

Gera-aaai. Emilija vėl kostelėjo ir Beka tuojau pat liovėsi juoktis, lyg supratusi, kur yra – ar galbūt kas ji yra.

Kai Vendė užsirišo raištelius, jos visos nuėjo ant ledo. Vendė ir Beka tuojau pat apsisuko ir nučiuožė atbulos. Emilija, kuri kažkaip trūkčiodama mokėjo čiuožti tik priekiu, pasijuto kerėpla ir nerangiai nusekė paskui jas.

Kurį laiką visos tylėjo. Emilija klausėsi ledą raižančių pačiūžų garso.

– Ar dar susitikinėji su Džeremiu? – paklausė Vendė Bekos.

Be


убрать рекламу




убрать рекламу



ka sukando savo vilnonės kumštinės pirštinės galą.

– Jau nebe.

– Kas tas Džeremis? – paklausė Emilija, sukinėdamasi aplink šviesiaplaukę merginą skautės uniforma.

– Vaikinas, kurį sutikau „Medžių viršūnėse“, – atsakė Beka. Ji liūdnai žvilgtelėjo į Vendę. – Mes draugavome mėnesį ar du. Tiesą sakant, nieko neišėjo.

Vendė gūžtelėjo ir nubraukė plaukų sruogą sau už ausies.

– Taip, aš draugavau su mergina iš istorijos kurso, bet mums taip pat nepasisekė. Kitą savaitę turėčiau eiti į akląjį pasimatymą, bet nesu tikra, ar eisiu. Ji akivaizdžiai pasinėrusi į hiphopo muziką. – Ji suraukė nosį.

Staiga Emilija suvokė, kad Vendė pasakė „ji“. Jai nespėjus paklausti, krenkštelėjo Beka. Jos smakras buvo įsitempęs.

– Aš, ko gero, irgi eisiu į akląjį pasimatymą, – pasakė ji garsiau nei paprastai. – Su kitu vaikinu iš „Medžių viršūnių“.

– Ką gi, sėkmės tau, – šaltai ištarė Vendė ir vėl apsisuko čiuožti priekiu. Tačiau ji neatitraukė akių nuo Bekos, o Beka nuolat žiūrėjo į ją. Beka čiuožė prie Vendės ir atrodė, kad jos ranka tyčia vis atsitrenkia į Vendės ranką.

Šviesos pritemo. Iš palubės nusileido diskotekos rutulys ir čiuožykla pradėjo mirgėti spalvotomis šviesomis. Visi, išskyrus keletą porų, išsvyravo iš aikštelės.

– Čiuožiame poromis, – pasakė per garsiakalbį Aizeku Hajesu apsimetantis tipas. – Stverkite tą, kurį mylite.

Kai garso kolonėlėse suskambo daina „Unchained Melody“, jos visos trys klestelėjo ant artimiausio suoliuko. Kartą Elė pasakė, kad jai labai nuobodu sėdėti ant suolelio tuo metu, kai čiuožia poros.

– Em, kodėl mudvi negalėtume čiuožti kartu? – pasiūlė jinai, ištiesdama Emilijai ranką. Emilija niekad neužmirš to jausmo, kai apkabino Elę. Jos kaklas kvepėjo salsvais „Granny Smith“ obuolių skonio kvepalais. Kai Elė prarasdavo pusiausvyrą, ji suspausdavo jos rankas ir netyčia perbraukdavo delnu per jos nuogą odą.

Emilija spėliojo, ar kitą savaitę visa tai ji prisimins jau kitaip? Ar „Medžių viršūnės“ ištrins šiuos jausmus iš jos sąmonės kaip „Zamboni“ ledo mašina nuo ledo pašalina visas įrantas ir pačiūžų ašmenų paliktas žymes?

– Tuojau grįšiu, – sumurmėjo Emilija ir klupinėdama su pačiūžomis nusvirduliavo į tualetą. Įėjusi į vidų, ji pakišo rankas po plikinančiu karštu vandeniu ir įsispoksojo į savo atvaizdą blausiame veidrodyje. „Lankyti „Medžių viršūnes“ yra teisingas sprendimas“, – pasakė ji savo atvaizdui. Tai vienintelis galimas sprendimas. Po „Medžių viršūnių“ kurso ji turbūt susitikinės su vaikinais kaip Beka. Tiesa?

Grįžusi į čiuožyklą pastebėjo, kad Bekos ir Vendės ant suolelio nebėra. Emilija klestelėjo ant suolo manydama, kad jos nuėjo užkandžių, ir ėmė spoksoti į pritemusią čiuožyklą. Daugelis porų laikėsi susikibusios rankomis. Kai kurie bandė pasibučiuoti čiuoždami. Viena pora net nebuvo ant ledo – jie tai darė stovėdami prie vieno iš įėjimų. Mergina buvo sukišusi pirštus į juodus garbanotus vaikino plaukus.

Lėta daina staiga pasibaigė ir vėl plykstelėjo fluorescencinės šviesos. Emilija tebežiūrėjo į porą prie įėjimo ir jos akys pamažu išsiplėtė. Mergina ryšėjo matytą plaukų raištį. Abu avėjo baltomis pačiūžomis. Vaikino pačiūžų raišteliai buvo vaivorykštės spalvų. Ir jis vilkėjo... rausvą suknelę.

Beka ir Vendė pastebėjo Emiliją tuo pačiu metu. Beka išsižiojo, o Vendė nusuko žvilgsnį į šalį. Emilija pajuto, kad ji visa virpa.

Beka priėjo ir atsistojo prie Emilijos. Ji išpūtė iš burnos garų kamuolį.

– Manau, kad turėčiau pasiaiškinti, ar ne?

Ledas dvelkė šalčiu kaip sniegas. Kažkas ant gretimo suolo paliko vaikišką raudoną kumštinę pirštinę. Pro šalį pračiuožė vaikas, šaukdamas: „Aš – lėktuvas!“ Emilija žiūrėjo į Beką. Jai spaudė krūtinę.

– Maniau, kad „Medžių viršūnės“ padeda, – tyliai ištarė Emilija.

Beka perbraukė ranka sau per ilgus plaukus.

– Aš taip pat maniau, kad padeda. Tačiau kai pamačiau Vendę... na, tu pati viską matei. – Ji trūktelėjo „Fair Isle“ megztinio rankogalius žemyn. – Galbūt iš tiesų neįmanoma pasikeisti.

Emilijos vidurius staiga užplūdo karštis. Ją gąsdino mintis, kad „Medžių viršūnės“ gali ją kažkaip iš esmės pakeisti. Tai tarsi prieštaravo... žmogiškumo principams ar panašiai. Tačiau tai buvo netiesa. Maja ir Beka neklydo – negali pakeisti to, kas esi.

Maja. Emilija stvėrėsi delnu už burnos. Jai reikia tuojau pat pasikalbėti su Maja.

– Klausyk, Beka, – tyliai ištarė ji. – Ar galiu paprašyti tavęs paslaugos?

Bekos žvilgsnis sušvelnėjo.

– Žinoma.

Emilija nučiuožė išėjimo link.

– Noriu, kad nuvežtum mane į vakarėlį. Tuojau pat. Ten yra žmogus, kurį turiu pamatyti.


31

Jie kovojo su įstatymu, ir įstatymas nugalėjo



Arija pro savo vaizdo kameros objektyvą stebėjo, kaip Spenserė pasitaiso sau ant galvos uždėtą netikrais briliantais papuoštą karūną.

– Ei, merginos, – sušnabždėjo Spenserė, lėtai artindamasi prie sulenkiamo LG telefono, gulinčio ekranu į viršų ant Hastingsų odinės sofos. – Ar norit perskaityti jos žinutes?

– Aš noriu, – sušnabždėjo Hana.

Emilija pakilo nuo sofos atramos.

– Aš nežinau...

– Nagi. Nenorite sužinoti, kas jai rašo? – paragino Spenserė. Spenserė, Hana ir Emilija susibūrė aplink Elės telefoną. Arija nukėlė kamerą nuo trikojo ir taip pat priėjo arčiau. Ji norėjo visa tai nufilmuoti. Visas Elės paslaptis. Ji priartino vaizdą, kad gerai matytųsi telefono ekranas, ir staiga išgirdo balsą koridoriuje.

– Ar jūs tikrinote mano telefoną? – klyktelėjo Elė, įeidama į kambarį.

– Žinoma, ne! – šūktelėjo Hana. Elė žvilgtelėjo į savo telefoną ant sofos, bet paskui jos dėmesys nukrypo į Melisą ir Ijaną, ką tik įėjusius į virtuvę.

– Sveikutės, merginos, – pasisveikino Ijanas, įeidamas į svetainę. Jis žvilgtelėjo į Spenserę. – Žavi karūna.

Arija atsitraukė prie trikojo. Spenserė, Ijanas ir Elė susėdo ant sofos ir Spenserė pradėjo vaidinti pokalbių laidos vedėją. Staiga atsirado dar viena Elė ir priėjo prie pat kameros. Jos oda atrodė pilka. Akių rainelės buvo juodos, o neoninio raudonumo lūpų dažai ištepti aplink lūpas kaip klouno.

– Arija, – sukomandavo Elės antrininkė, žiūrėdama tiesiai į objektyvą. – Pažiūrėk. Atsakymas yra tiesiai priešais tave.

Arija suraukė kaktą. Vaizdas priešais ją buvo toks kaip ir anksčiau – Spenserė klausinėjo Ijaną apie šokinėjimą su parašiutu nuo stogų. Melisa vis labiau niršo, kraustydama jų atsineštas maisto išsinešti dėžutes. Kita, normaliai atrodanti, ant sofos sėdinti Elė, regis, nuobodžiavo.

– Ką turi galvoje? – sušnabždėjo Arija Elei, stovinčiai priešais objektyvą.

– Tai tiesiai priešais tave, – primygtinai pakartojo Elė. – Pažvelk!

– Gerai, gerai, – paskubomis pasakė Arija. Ji dar sykį apžiūrėjo kambarį. Spenserė buvo palinkusi prie Ijano, gaudė kiekvieną jo žodį. Hana ir Emilija stovėjo atsirėmusios į komodą, atrodė atsipalaidavusios ir ramios. Į ką gi turėjo žiūrėti Arija?

– Aš nesuprantu, – suinkštė ji.

– Betgi tai yra čia! – suriko Elė. – Tai. Tiesiai. Priešais. Tave!

– Aš nežinau, ką daryti! – bejėgiškai atsikalbinėjo Arija.

– Tik žiūrėk!

Arija pašoko lovoje. Kambaryje buvo tamsu. Jos veidu tekėjo prakaitas. Perštėjo gerklę. Apsižvalgiusi pamatė šalia ant šono gulintį Ezrą ir krūptelėjo.

– Viskas gerai, – greitai nuramino Ezra, apkabindamas ją. – Tai tik sapnas. Tu saugi.

Arija sumirksėjo ir apsižvalgė. Ji buvo ne Hastingsų svetainėje, o po apklotu ant Ezros čiužinio. Miegamasis prie svetainės kvepėjo rutuliukais kandims naikinti ir senos ponios kvepalais, kaip ir visi senieji Holio namai. Lengvas, ramus vėjelis judino žaliuzes, o ant komodos pakreipęs apvalią galvą stovėjo Viljamo Šekspyro biustas. Ezra buvo rankomis apsivijęs jos pečius. Jo nuoga pėda lietėsi prie jos kulkšnies.

– Blogas sapnas? – paklausė Ezra. – Tu šaukei.

Arija nieko neatsakė. Ar sapnas norėjo jai ką nors pranešti?

– Viskas gerai, – užtikrino ji. – Tai tebuvo keistas košmaras.

– Tu mane išgąsdinai, – pasakė Ezra ir stipriai suspaudė ją.

Arija laukė, kada jo alsavimas taps lygus, ir klausėsi už Ezros lango kabančių, vienas į kitą besitrankančių medinių žuvų formos vėjo varpelių. Paskui ji pastebėjo, kad Ezros akiniai persikreipę.

– Ar tu miegojai su akiniais?

Ezra kilstelėjo ranką sau prie nosies.

– Ko gero, – atsakė jis suglumęs. – Aš dažnai su jais užmiegu.

Arija palinko prie jo ir pabučiavo.

– Tu tikras keistuolis.

– Ne toks keistas kaip tu, rėksne, – paerzino Ezra ir užsivertė ją ant savęs. – Tuojau aš tave pričiupsiu. – Jis ėmė kutenti jai liemenį.

– Ne! – suspiegė Arija, mėgindama išsprūsti iš jo rankų. – Liaukis!

– Nieko panašaus! – subaubė Ezra. Tačiau jo kutenimas greitai virto glamonėmis ir bučiniais. Arija užsimerkė ir leidosi glamonėjama jo rankų. Paskui Ezra vėl krito ant pagalvės. – Norėčiau išvykti su tavim gyventi kur nors kitur.

– Aš neblogai pažįstu Islandiją, – pasiūlė Arija. – O ką manai apie Kostą Riką? Galėtume turėti beždžionę. Arba į Kaprį. Galėtume lankytis Žydrojoje grotoje.

– Norėčiau nuvažiuoti į Kaprį, – švelniai pasakė Ezra. – Galėtume gyventi pakrantėje ir rašyti eilėraščius.

– Jei mūsų augintinės beždžionės irgi galėtų rašyti eiles, – ėmė derėtis Arija.

– Žinoma, – sutiko Ezra, bučiuodamas jos nosį. – Galėsim turėti tiek beždžionių, kiek norėsi. – Jis atrodė toks įsijautęs, tarsi rimtai apie tai svarstytų. Ariją perliejo malonumo banga. Ji niekad nesijautė tokia laiminga. Niekad nesijautė taip... gerai. Jie kaip nors tai suderins. O su visais kitais gyvenimo keblumais – su Šonu, su E, su tėvais – ji susitvarkys rytoj.

Arija prigludo prie Ezros. Ji vėl pradėjo snūduriuoti, galvodama apie šokančias beždžiones ir smėlėtus paplūdimius, kai staiga pasigirdo beldimas į lauko duris. Dar nespėjo Arija su Ezra kaip nors sureaguoti, o durys jau plačiai atsilapojo ir į vidų įvirto du policininkai. Arija riktelėjo. Ezra atsisėdo ir užsitraukė kelnaites, išmargintas kiaušinienės, dešrelių ir blynelių vaizdais. Aplink juosmenį buvo užrašas „Skanių pusryčių!“. Arija nėrė po antklode – ji vilkėjo tiktai per dideliais Ezros marškinėliais, nesiekiančiais jai net kelių.

Policininkai perėjo Ezros svetainę ir įžengė į miegamąjį. Savo žibintuvėliais iš pradžių jie apšvietė Ezrą, paskui Ariją. Ji dar labiau įsisupo į patalus ir žvilgčiojo į grindis, akimis ieškodama drabužių ir apatinių. Jie buvo dingę.

– Ar jūs Ezra Fitsas? – paklausė faras, apkūnus vyras jūreivio Popajaus rankomis ir lygiais juodais plaukais.

– E... taip, – išlemeno Ezra.

– Ir jūs dirbate privačioje Rouzvudo vidurinėje? – paklausė Popajus. – O ši mergaitė? Jinai jūsų mokinė?

– Velniai griebtų, kas čia vyksta? – riktelėjo Ezra.

– Jūs suimamas. – Popajus nuo diržo atsegė sidabro spalvos antrankius. Kitas faras, kuris buvo žemesnis ir storesnis, o jo oda taip žvilgėjo, kad Arijai atrodė kaip kumpis, ištraukė Ezrą iš lovos. Nusidėvėjęs pilkšvas apklotas nuslydo kartu su juo ir apnuogino Arijai kojas. Ji riktelėjo ir šoko kitapus lovos, mėgindama pasislėpti. Ji rado už radiatoriaus užkištas languotas pižamos kelnes. Kuo greičiau užsitraukė jas ant kojų.

– Turite teisę tylėti, – prabilo Kumpiaveidis. – Viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus teisme.

– Palaukit! – suriko Ezra.

Tačiau farai nesiklausė. Kumpiaveidis apsuko Ezrą ir uždėjo antrankius ant riešų. Jis pasibjaurėjęs pažvelgė į Ezros guolį. Jo džinsai ir marškinėliai voliojosi prie galvūgalio. Staiga Arija pamatė, kad jos nėriniuota juoda liemenėlė, kurią pagal užsakymą pasisiuvo Belgijoje, kabo ant lovos galo. Ji greitai ją pastvėrė.

Jie išstūmė Ezrą per svetainę, o paskui ir pro buto duris, kurios nesaugiai kabojo tik ant vieno vyrio. Arija išbėgo paskui juos, nė nepagalvojusi apsiauti savo languotų „Vans“ batelių, šie liko stovėti antrojoje baleto pozicijoje prie televizoriaus.

– Jūs negalite taip elgtis! – šūktelėjo jinai.

– Su tavim, mergaite, pasikalbėsime vėliau, – suurzgė Popajus.

Ji sutrikusi sustojo tamsiame, blausiai apšviestame koridoriuje. Farai tramdė Ezrą, tarsi jis būtų sudžiūvęs psichinis ligonis pusryčių piešiniais išmargintomis kelnaitėmis. Kumpiaveidis nuolat užmindavo ant jo prakaulios nuogos pėdos. Dėl to Arija jį mylėjo dar labiau.

Kai jie atidarė namo duris ir išėjo į verandą, Arija suprato, kad koridoriuje, be jos, yra dar kai kas. Iš nuostabos ji net išsižiojo.

– Šonai? – burbtelėjo jinai. – Ką... ką tu čia veiki?

Šonas stovėjo prie pilkų pašto dėžių ir žiūrėjo į Ariją pasibaisėjęs ir nusivylęs.

– O tu ką čia veiki? – paklausė jis, pabrėžtinai spoksodamas į nukarusias Ezros pižamines kelnes, kurios, rodėsi, tuojau nusmuks ant kulkšnių. Ji paskubom trūktelėjo jas aukštyn.

– Ketinau tau viską paaiškinti, – sumurmėjo Arija.

– Ak, taip? – šūktelėjo Šonas ir susidėjo rankas ant klubų. Šį vakarą jis atrodė kandesnis, bjauresnis. Ne tas švelnusis Šonas, kurį ji pažinojo. – Ar seniai susitikinėji su juo?

Arija tylėdama žiūrėjo į „Acme“ parduotuvės reklaminį kuponą, gulintį ant grindų.

– Surinkau visus tavo daiktus, – toliau kalbėjo Šonas, nebelaukdamas jos atsakymo. – Jie verandoje. Tu nebegali grįžti į mano namus.

– Bet... Šonai... – vos išlemeno Arija. – Kur aš eisiu?

– Tai ne mano rūpestis, – atšovė jis ir išlėkė pro duris.

Arija jautėsi kaip apsvaigusi. Pro atviras duris ji matė, kaip farai vedasi Ezrą takeliu priešais namą ir paskui grūda jį į Rouzvudo policijos automobilį. Kai jie užtrenkė galines duris, Ezra atsisuko namo pusėn. Jis žvilgtelėjo į Ariją, paskui į Šoną, paskui vėl į Ariją. Jo veide buvo išduoto žmogaus išraiška.

Staiga Arijai galvoje nušvito. Ji nusekė paskui Šoną iki verandos ir sugriebė jį už rankos.

– Tai tu paskambinai policijai, tiesa?

Šonas susinėrė rankas ant krūtinės ir nusisuko. Jai svaigo galva, ją pykino, taigi kad neprarastų pusiausvyros, ji nusitvėrė parudavusių, melsvai pilkų verandos sūpynių.

– Na, kai aš gavau štai šitą... – Šonas išsitraukė mobilųjį telefoną ir pakėlė Arijai prie veido. Ekrane buvo nuotrauka, kurioje Arija ir Ezra bučiuojasi Ezros kabinete. Šonas paspaudė šoninę rodyklę. Pasirodė kita nuotrauka, kurioje jie irgi bučiavosi, tik nufotografuota kitu kampu. – Nusprendžiau, kad turiu pranešti valdžios organams apie mokytojo santykius su mokine. – Jo lūpos, tardamos žodį „mokinė“, susiraukšlėjo, tarsi jam tai keltų pasibjaurėjimą. – Ir, be to, mokyklos teritorijoje, – pridūrė jis.

– Nenorėjau tavęs įskaudinti, – sušnabždėjo Arija. Ir tada ji pamatė žinutę, esančią po paskutine nuotrauka. Jos širdis staiga prasmego į tūkstančio pėdų gylį.

Mielasis Šonai, manau, kad kai kieno mergina turėtų labai daug ką paaiškinti. – E


32

Nelabai slaptos meilužės



– Ir tada jiedvi lipte prilipo viena prie kitos! – pasakė Emilija ir gerokai gurkštelėjo sangrijos, kurios Maja atsinešė iš planetariumo baro. – Visą šį laiką bijojau, kad jie gali mane pakeisti, bet pasirodė, jog visa tai blefas! Mano globėja vėl sugrįžo pas savo merginą, ir šnipštas!

Maja nustebusi dėbtelėjo į Emiliją ir kumštelėjo ją į šoną.

– Ar tu rimtai manei, kad jie gali tave pakeisti?

Emilija atsilošė.

– Spėju, kad tai kvaila, tiesa?

– Taip. – Maja nusišypsojo. – Bet džiaugiuosi, kad tai ne­suveikė.

Apytikriai prieš valandą Beka ir Vendė pavežėjo Emiliją į Monos vakarėlį ir tada ji lėkė per kambarius, ieškodama Majos, bijodama, kad ji gali būti išėjusi – ar dar blogiau, kad ji bus susiradusi ką nors kitą. Ji pamatė Mają prie diskotekos vedėjo būdelės, vilkinčią juodą ir baltą dryžuotą suknelę, perjuostą lakuotu „Mary Janes“ diržu. Jos plaukai ties viršugalviu buvo suspausti drugelių formos spaustukais.

Jos išsmuko į lauką ant lopinėlio žolės planetariumo sodelyje. Matė šėlstantį vakarėlį pro dviaukščių langų matinius stiklus, bet nieko negirdėjo. Sode buvo pilna ūksmingų medžių, teleskopų ir krūmų, apkarpytų planetų forma. Keletas pobūvio dalyvių sėdėjo kitoje vidinio kiemelio pusėje, rūkė ir juokėsi, buvo viena porelė, kuri glamonėjosi po didžiuliu Saturno forma iškarpytu augalu, bet Emilija su Maja laikėsi nuošaliau. Jos nesibučiavo ar panašiai, paprasčiausiai spoksojo į dangų. Turėjo būti beveik vidurnaktis, įprastai tokiu metu Emilija būdavo namuose, bet ji paskambino mamai ir pasakė, kad nakčiai pasiliks pas Beką. Beka sutiko patvirtinti šią versiją, jeigu prireiktų.

– Žiūrėk, – pasakė Emilija, rodydama į žvaigždes. – Ta žvaigždžių grupelė štai ten, argi neatrodo, kad nubrėžęs tarp jų linijas, gautum raidę E?

– Kur? – Maja prisimerkė.

Emilija Majos smakrą nukreipė reikiama linkme.

– O prie jų yra žvaigždžių, kurios sudaro M raidę. – Ji nusišypsojo į tamsą. – E ir M. Emilija ir Maja. Tai tarsi ženklas.

– Tu ir tavo ženklai, – atsiduso Maja.

Kurį laiką jos jaukiai tylėjo.

– Buvau įsiutusi ant tavęs, – švelniai ištarė Maja. – Lyg niekur nieko nutrauki su manimi santykius krosnyje. Paskui oranžerijoje nenori į mane net pažvelgti.

Emilija spustelėjo jos ranką ir žiūrėjo į žvaigždžių išsidėstymą. Dangumi kelių tūkstančių pėdų aukštyje pralėkė mažytis reaktyvinis lėktuvas.

– Aš atsiprašau, – ištarė ji. – Žinau, elgiausi ne visai garbingai.

Maja atidžiai pasižiūrėjo į Emiliją. Nuo bronzinio makiažo jos kakta, skruostai ir nosis blizgėjo. Dabar Maja atrodė dar gražesnė nei kada nors anksčiau.

– Ar galėčiau palaikyti tave už rankos? – sušnabždėjo Emilija.

Emilija žvilgtelėjo į savo šiurkščią, kaulėtą ranką. Ji laikė rašiklius ir teptukus, ir kreidos gabalėlius. Spaudė starto pakylą prieš plaukimo varžybas. Buvo įsitvėrusi baliono virvutės, kai pernai su plaukimo komanda žygiavo parade. Laikė savo vaikiną Beną už rankos... ji laikė ir Majos ranką, bet dabar tai atrodė tarsi oficialiau. Tai buvo tikra.

Ji žinojo, kad aplinkui yra žmonių. Tačiau Maja teisi – visi jau žino. Sunkiausias etapas jau buvo įveiktas, ir ji išgyveno. Ji buvo nelaiminga su Benu, ir jai nepavyko nieko apgauti su Tobiu. Turbūt reikėtų su tuo susitaikyti. Kai tik Beka tai pasakė, Emilija žinojo, kad ji teisi: negali pakeisti savęs. Ši mintis ir baugino, ir jaudino.

Emilija palietė Majos ranką. Iš pradžių švelniai, paskui stipriau.

– Aš myliu tave, Em, – ištarė Maja, taip pat spusteldama jos ranką. – Labai tave myliu.

– Ir aš tave myliu, – beveik automatiškai pakartojo Emilija. Ir tuojau pat suprato – taip, ji myli. Labiau nei bet ką kitą, netgi labiau nei Elę. Emilija pabučiavo Elę ir ši iš karto atsakė tuo pačiu. Bet paskui Elė pasibjaurėjusi atšoko nuo jos. Ji tuojau pat pradėjo kalbėti apie kažkokį vaikiną, kuriuo labai domisi, apie vaikiną, kurio vardo negalinti pasakyti Emilijai, nes galbūt Emilija „tikrai nenormali“. Dabar Emilija galėjo tik spėlioti, ar ji iš tiesų turėjo vaikiną, ar tai pasakė tik norėdama kuo greičiau sugriauti įspūdį, kad Emiliją pabučiavo iš tikrųjų. Kad pasakytų: „Aš ne lesbietė. Tikrai ne.“

Visą šį laiką Emilija fantazuodavo, kas būtų buvę, jeigu Elė nebūtų pradingusi ir jeigu tą vasarą jų draugystė būtų tęsusis, kaip numatyta. Dabar ji žinojo: nieko iš to nebūtų išėję. Jeigu Elė nebūtų pradingusi, ji būtų tik vis labiau ir labiau tolusi nuo Emilijos. Tačiau gal Emilija vis tiek būtų sutikusi Mają.

– Ar gerai jautiesi? – pasiteiravo Maja pastebėjusi, kad Emilija kurį laiką tyli.

– Taip. – Jos keletą minučių sėdėjo tylėdamos ir susiėmusios rankomis. Paskui Maja pakėlė galvą ir nepatenkinta sužiuro į kažką planetariumo viduje. Emilija pažvelgė į tą pusę ir pamatė tamsią figūrą, spoksančią tiesiai į jas. Figūra pabeldė į stiklą ir Emilija krūptelėjo.

– Kas tai? – sumurmėjo Emilija.

– Kad ir kas tai būtų, – pasakė prisimerkusi Maja, – ateina čia.

Visi Emilijos kūno plaukeliai pasišiaušė. E? Ji ėmė trauktis atbula. Paskui išgirdo labai pažįstamą balsą:

– Emilija Kotryna Filds! Tuojau pat ateik čia!

Maja iš nuostabos išsižiojo.

– O Dieve.

Kiemo žibintai apšvietė ateinančią Emilijos motiną. Jos plaukai styrojo susivėlę, ji buvo nepasidažiusi, nutriušusiais marškinėliais, neužrištais sportbačių raišteliais. Tarp tvarkingai apsirengusių vakarėlio dalyvių ji atrodė juokingai. Keletas vaikų spoksojo į ją.

Emilija nerangiai atsikėlė nuo žolės.

– K-ką tu čia veiki?

Ponia Filds sugriebė Emiliją už rankos.

– Negaliu patikėti. Prieš penkiolika minučių man kažkas paskambino ir pasakė, kad tu su ja. Ir aš nepatikėjau! Kokia kvaiša! Aš netikėjau! Pasakiau, kad jie meluoja!

– Mama, aš galiu paaiškinti!

Ponia Filds nutilo ir pauostė Emilijos burną. Jos akys išsiplėtė.

– Tu gėrei! – suriko ji įniršusi. – Kas tau atsitiko, Emilija? – Ji žvilgtelėjo į Mają, tylutėliai sėdinčią ant žolės, tarsi ponia Filds būtų ją paralyžiavusi. – Tu nebe mano dukra!

– Mama! – riktelėjo Emilija. Ji jautėsi taip, tarsi motina būtų bedusi jai į akį žnyplėmis plaukams garbanoti. Pareiškimas nuskambėjo taip... smerkiamai ir neatšaukiamai. Taip galutinai.

Ponia Filds nusitempė ją prie nedidelių vartų, pro kuriuos iš kiemo buvo galima patekti į už pastato esančią alėją, o toliau jau buvo gatvė.

– Kai grįšime namo, skambinu Helenai.

– Ne! – Emilija ištraukė ranką ir, nuleidusi galvą, išsilenkė prieš motiną, tarsi būtų kovoti pasirengęs sumo imtynininkas. – Kaip tu gali sakyti, kad aš ne tavo dukra? – klyktelėjo jinai. – Kaip tu gali mane išsiųsti iš namų?

Ponia Filds vėl siekė Emilijos rankos, bet Emilijos sportbatis užkliuvo už atskverbtos velėnos. Ji griuvo aukštielninka ir taip trenkėsi stuburgaliu į žemę, kad akyse net plykstelėjo iš skausmo.

Kai ji atsimerkė, motina stovėjo šalia.

– Kelkis. Eime.

– Ne! – sumaurojo Emilija. Ji bandė atsistoti, bet motina nagais įsikirto jai į ranką. Emilija mėgino ištrūkti, bet žinojo, kad tai beviltiška. Ji dar sykį žvilgtelėjo į Mają, kuri vis dar nejudėjo. Majos akys buvo didžiulės ir drėgnos, ji atrodė mažytė ir vieniša. „Galbūt aš jos niekad nebepamatysiu, – pamanė Emilija. – Taip gali atsitikti.“

– Kas gi čia bloga? – šaukė ji motinai. – Ar blogai būti kitokiam? Kaip tu gali manęs už tai nekęsti?

Motinos šnervės išsiplėtė. Ji sugniaužė kumščius ir prasižiojo, ketindama kažką šūktelti. Ir tada staiga lyg subliūško. Ji nusisuko ir tyliai suaimanavo. Ir apskritai atrodė visiškai išsekusi. Ir išsigandusi. Susigėdusi. Be jokio makiažo ir tik su pižama ji atrodė labai pažeidžiama. Aplink akis matėsi paraudimai, tarsi ji būtų ilgą laiką verkusi.

– Prašau. Eime namo.

Emilija nebežinojo, ką dar ji galėtų daryti. Nusekė paskui motiną tamsia, tuščia alėja į stovėjimo aikštelę, čia pamatė šeimos volvo. Stovėjimo aikštelės prižiūrėtojas žvilgtelėjo jos motinai į akis ir su smerkiančia pašaipa dėbtelėjo į Emiliją, tarsi ponia Filds būtų jam paaiškinusi, kodėl ji čia stato automobilį ir išsiveda Emiliją iš vakarėlio.

Emilija sudribo ant priekinės sėdynės. Jos žvilgsnis užkliuvo už laminuoto horoskopo ciferblato, užkišto šoninėje sėdynės kišenėje. Horoskopas galėjo išpranašauti ateitį šiais metais bet kokiam zodiako ženklui, taigi Emilija paėmė ciferblatą, pasuko ratą prie Tauro, savo ženklo, ir perskaitė spalio mėnesio pranašystę. „Tavo meilės santykiai teiks dar daugiau pasitenkinimo ir malonumo. Galbūt praeityje bendraudama su kitais tu patirdavai keblumų, bet dabar viskas klostysis sklandžiai.“

„Cha“, – pamanė Emilija. Ji sviedė horoskopo kortelę pro langą. Ji jau nebetikėjo horoskopais. Ir būrimo kortomis. Ir ženklais arba signalais ar dar kuo nors, kas tvirtintų, kad viskas vyksta dėl kokios nors priežasties. Dėl kokios priežasties turėjo visa tai atsitikti?

Ją nukrėtė šiurpas. „Prieš penkiolika minučių kažkas man paskambino ir pasakė, kad tu su ja.“

Ji pasirausė krepšyje, širdis ėmė daužytis. Telefone buvo viena nauja žinutė. Gauta maždaug prieš dvi valandas.

Em, aš matau tave! Ir jeigu tu nesiliausi, paskambinsiu pati žinai kam. – E

Emilija užsidengė delnais akis. Kodėl E tiesiog nenužudo jos?


33

Kažkas susimauna. Sėkmės valanda



Pirmiausia Lukas davė Hanai suglamžytą Rouzvudo mokyklos sportinį megztinį ir raudonus sportinius šortus, kurie mėtėsi jo mašinoje.

– Skautas Erelis visuomet pasiruošęs netikėtumams, – paskelbė jis.

Paskui jis nusivedė Haną į Holio koledžo skaityklą, kad ji galėtų persirengti. Ji buvo už kelių gatvių nuo planetariumo. Skaitykla atitiko savo pavadinimą – didžiulis kambarys devyniolikto amžiaus name buvo visas skirtas tik ramybei ir skaitymui. Čia kvepėjo pypkės tabaku ir senais odiniais knygų viršeliais, buvo pilna įvairiausių knygų, žemėlapių, gaublių, enciklopedijų, žurnalų, laikraščių, šachmatų lentų, odinių sofų ir patogių dviviečių kušečių. Formaliai skaitykla naudotis leidžiama tik koledžo studentams ir fakulteto personalui, bet buvo visiškai nesunku įsmukti į ją pro šonines duris.

Hana nuėjo į nedidelį tualetą, nusivilko suplyšusią suknelę, išmetė ją į mažą chromuotą šiukšliadėžę ir dar paspaudė koja, kad sugrūstų visą. Išslinko iš tualeto, klestelėjo ant sofos prie Luko ir... pratrūko. Rauda, kuri tvenkėsi keletą savaičių – o galbūt net ir keletą metų, – išsiveržė lauk.

– Niekas manęs dabar niekada nebemylės, – pasakė ji kūkčiodama pro ašaras. – Ir Moną aš praradau amžiams.

Lukas pataršė jos plaukus.

– Viskas gerai. Kad ir kaip būtų, ji neverta tavęs.

Hana verkė, kol išpurto akys ir pradėjo graužti gerklę. Pagaliau ji priglaudė galvą Lukui prie krūtinės, kuri buvo kur kas tvirtesnė, nei atrodė. Kurį laiką jie gulėjo tylėdami. Lukas perbraukė pirštais jai per plaukus.

– Kaip tu sumanei ateiti į vakarėlį? – pagaliau paklausė ji. – Maniau, kad tavęs nekvietė.

– Mane pakvietė. – Lukas nudelbė akis. – Bet... aš neketinau eiti. Nenorėjau, kad jaustumeisi blogai, norėjau praleisti vakarą su tavimi.

Skrandyje ji pajuto nestiprius pykinimo spazmus.

– Aš atsiprašau, – ištarė tyliai. – Paskutinę akimirką bjauriausiai iškeičiau mūsų pokerio partiją į kvailą Monos vakarėlį.

– Nieko baisaus, – atsakė Lukas. – Tai nesvarbu.

Hana pažiūrėjo į Luką. Jo akys buvo šviesiai melsvos, o skruostai žaviai rausvi. Jai tai buvo labai svarbu. Ji kaip apsėsta nuolatos norėjo viską daryti tobulai – vilkėti tobulus drabužius, išsirinkti tobulą telefono skambutį, išlaikyti kūną puikios formos, turėti geriausią draugę ir tobulą vaikiną – bet kam visas šis tobulybės siekis? Gal Lukas irgi tobulas, tik savaip. Jisai rūpinosi ja.

Hana net nesuprato, kaip tai atsitiko, o jiedu jau sėdėjo ant apkiužusios odinės kušetės, ir ji įsitaisė Luko glėbyje. Keista, ji nesidrovėjo sėdėti jam ant kelių. Pernai vasarą, ruošdamasi su Šono šeima vykti į Kodo iškyšulį, Hana valgė tik greipfrutus ir aitriąją papriką ir neleido Šonui prisiliesti prie jos, kai vilkėdavo maudymosi kostiumėlį, nes bijojo, kad jis užčiuops jos riebalų sluoksnį. Būdama su Luku, ji dėl to visai nesijaudino.

Ji palinko prie Luko. Jis – prie jos. Ji pajuto, kaip jo lūpos palietė jos smakrą, paskui burnos kraštelį, o paskui jau prigludo prie lūpų. Jos širdis ėmė plakti smarkiau. Jo lūpos lėtai slydo per jos lūpas. Jis trūktelėjo ją arčiau savęs. Hanos širdis iš jaudulio taip smarkiai daužėsi, kad ji bijojo, jog jinai sprogs. Lukas atsargiai laikė delnais Hanos galvą ir bučiavo jos ausis. Hana sukikeno.

– Kas? – paklausė Lukas ir atsitraukė.

– Nieko, – atsakė Hana šypsodamasi. – Nežinau. Tiesiog linksma.

Tai iš tiesų buvo linksma – nieko panašaus į rimtas, atsakingas glamonių sesijas su Šonu, kai jinai jausdavosi taip, tarsi kiekvienas jos bučinys būtų vertinamas teisėjų. Lukas buvo nerūpestingas, neryžtingas ir perdėtai linksmas tarsi jauniklis labradoras. Jis nuolat ją apkabindavo ir suspausdavo. Vienu metu net pradėjo ją kutenti, Hana sucypė ir nusirito ant grindų.

Galiausiai jiedu gulėjo ant sofos, Lukas palinko virš jos, jo rankos glostė nuogą merginos pilvą. Jis nusivilko marškinėlius ir prisiglaudė prie jos krūtinės. Kurį laiką jie gulėjo nejudėdami ir nekalbėdami. Hanos žvilgsnis slydo knygų nugarėlėmis, per šachmatų rinkinius ir rašytojų biustus. Staiga ji atsisėdo.

Kažkas žiūrėjo pro langą.

– Lukai! – Ji parodė į juodą figūrą, judančią prie šoninių durų.

– Nepanikuok, – pasakė Lukas, nulipo nuo sofos ir nuslinko prie lango. Krūmai sujudėjo. Paskui subarškėjo durų spyna. Hana stvėrė Luką už rankos.

Ten buvo E.

– Lukai...

– Šaaa. – Dar sykį barkštelėjo. Kažkas atrakino duris. Ir įėjo į vidų. Lukas nuleido galvą ir įsiklausė. Dabar jau iš koridoriaus pasigirdo žingsniai. Hana žengtelėjo atgal. Girgžtelėjo grindys. Žingsniai artėjo.

– Sveiki? – Jis stvėrė marškinėlius ir užsivilko juos atvirkščiai. – Kas čia?

Niekas neatsakė. Tik dar garsiau sugirgždėjo grindys. Ir siena peršliaužė šešėlis.

Hana apsižvalgė ir pagriebė sunkiausią daiktą, koks pasitaikė po ranka – tai buvo 1972-ųjų „Ūkininko kalendorius“. Staiga įsijungė šviesa. Hana riktelėjo ir iškėlė kalendorių virš galvos. Priešais juos stovėjo pagyvenęs barzdotas vyras. Jis buvo su nedidukais akiniais vieliniu rėmu ir vilkėjo velvetinį švarką, o rankas laikė iškėlęs virš galvos, tarsi pasiduodamas.

– Aš iš istorijos fakulteto! – suburbėjo pagyvenęs vyras. – Negalėjau užmigti. Atėjau čia paskaityti... – Jis keistai pasižiūrėjo į Haną. Hana suprato, kad Luko megztinio, kuriuo ji vilkėjo, kaklas persisuko į šoną ir apnuogino jos petį.

Hanos širdis ėmė rimti. Ji padėjo knygą ant stalo.

– Atsiprašau, – pasakė ji. – Aš pamaniau...

– Geriau jau eikime iš čia. – Lukas šonu praėjo pro vyrą ir trūktelėjo Haną už rankos šoninių durų link. Kai jie jau buvo prie metalinių


убрать рекламу




убрать рекламу



pastato vartų, abu pratrūko juoktis.

– Ar matei to bičo veidą? – šūktelėjo jisai. – Jis buvo per­sigandęs!

Hana norėjo juoktis kartu, bet jautėsi per daug sukrėsta.

– Mums reiktų eiti, – sušnabždėjo jinai virpančiu balsu. – Noriu namo.

Lukas palydėjo Haną ligi Monos vakarėlio patarnautojo. Ji padavė patarnautojui bilietą, ir kai jis atvarė jos „Prius“, paprašė Luką apžiūrėti automobilį, ar niekas nesislepia ant galinės sėdynės. Kai ji saugi, užsišovusi duris jau sėdėjo viduje, Lukas patapšnojo delnu per stiklą ir vien tik lūpomis ištarė, kad rytoj jai paskambinsiąs. Hana žiūrėjo į jį nueinantį, jausdamasi susijaudinusi ir siaubingai suglumusi.

Ji ėmė leistis žemyn įviju planetariumo įvažiavimo keliuku. Apytikriai kas dvidešimt pėdų plakatai skelbė apie naują parodą. Ant visų buvo užrašyta didysis sprogimas. Ten buvo ir visatos sprogimo vaizdas.

Kai pyptelėjo Hanos mobilusis, ji taip stipriai krūptelėjo, kad vos neišslydo iš saugos diržo. Ji sustojo autobuso stotelėje ir virpančiais pirštais iš krepšio išsitraukė telefoną. Buvo gauta nauja žinutė.

Oi, ko gero, tai nebuvo riebalų nusiurbimas! Netikėk viskuo, ką išgirsti! – E

Hana apsižvalgė. Gatvėje prie planetariumo buvo ramu. Seni namai stovėjo arti vienas kito, ir gatvėje nesimatė nė gyvos dvasios. Pūstelėjęs vėjelis sujudino vėliavą ant stiebo prie seno Viktorijos stiliaus namo, o iš išpjaustyto moliūgo formos krepšio, stovinčio pievelėje priešais, pakilo keletas sudžiūvusių lapų.

Hana vėl žvilgtelėjo į žinutę. Keista. Paskutinis E tekstas buvo išsiųstas ne nežinomo adresanto  kaip įprastai, bet turėjo numerį. Ir skaičius 610 – tai Rouzvudo zonos kodas.

Numeris atrodė pažįstamas, nors Hana niekada neįsimindavo numerių – ji įsigijo mobilųjį telefoną septintoje klasėje ir nuo tada pasikliovė trumpuoju rinkimu. Bet šis numeris...

Hana stvėrėsi ranka sau už burnos.

– O Dieve, – sušnabždėjo ji ir dar sykį žvilgtelėjo į numerį. Nejaugi taip iš tikro gali būti?

Dabar jau tikrai žinojo, kas yra E.


34

Tai tiesiai priešais tave



– Dar kavos? – paklausė kepta vištiena kvepianti padavėja su dideliu apgamu ant smakro. Ji sukinėjosi aplink Ariją ir mojavo kavinuku.

Arija žvilgtelėjo į savo beveik tuščią puodelį. Ko gero, jos tėvai pasakytų, kad ši kava pilna kancerogenų, bet iš kurgi jie žino?

– Žinoma, – atsakė ji.

Štai kuo viskas baigėsi. Arija sėdėjo užkandinėje Senajame Holyje, netoli Ezros namų, su visomis savo materialinėmis gėrybėmis, sukrautomis aplink ją: su savo nešiojamuoju kompiuteriu, dviračiu, drabužiais, knygomis. Ji neturėjo kur eiti. Nei pas Šoną, nei pas Ezrą, nei į savo namus. Pigi užkandinė buvo vienintelė vieta, veikianti ligi šiol, išskyrus visą parą atidarytą „Taco Bell“, kur nuolat trindavosi marihuanos rūkytojai.

Ji žiūrėjo į savo „Treo“, svarstydama, ką pasirinkti. Galiausiai surinko namų numerį. Telefonas suskambo šešis sykius, kol įsijungė atsakiklis.

– Ačiū, kad skambinate Montgomeriams, – atsiliepė džiugus Elos balsas. – Dabar mūsų nėra namie...

Dėl Dievo meilės. Kur, po galais, šeštadienį po vidurnakčio galėtų būti Ela?

– Mama, atsiliepk, – pasakė Arija, kai pasigirdo atsakiklio signalas. – Žinau, kad tu namie. – Nieko, tyla. Ji atsiduso. – Klausyk. Man reikia šią naktį grįžti namo. Aš susipykau su vaikinu. Neturiu kur nakvot. Sėdžiu kaip benamė užkandinėje.

Ji nutilo ir luktelėjo, kol atsilieps Ela. Bet ji neatsiliepė. Arija įsivaizdavo ją stovinčią prie telefono ir klausančią. O gal ji net nesiklausė. Galbūt išgirdo Arijos balsą ir užlipo laiptais atgal į miegamąjį.

– Mama, man gresia pavojus, – maldavo ji. – Negaliu dabar paaiškinti koks, bet aš... Aš bijau, kad man gali kas nors atsitikti.

Pypt. Atsakiklio įrašui skirtas laikas baigėsi ir nutraukė ją. Arija paleido iš rankos telefoną ir jis barkštelėjo į plastikinį stalviršį. Ji galėjo dar sykį paskambinti, bet kas iš to? Kone girdėjo motinos balsą: „Aš net negaliu į tave žiūrėti.“

Kai ką sumąsčiusi ji pakėlė galvą. Vėl lėtai paėmė telefoną ir ėmė peržiūrinėti žinutes. Bairono žinutė su jo numeriu buvo neištrinta. Ji giliai įkvėpė ir paspaudė numerį. Baironas atsiliepė mieguistu balsu.

– Čia Arija, – tyliai ištarė ji.

– Arija? – pakartojo Baironas. Jis atrodė suglumęs. – Regis, dabar antra valanda nakties.

– Žinau. – Automatinis užkandinės patefonas pakeitė plokštelę. Padavėja iš vieno kečupo butelio perpylė likutį į kitą. Paskutiniai užkandinėje dar buvę žmonės pakilo iš savo vietų, atsisveikindami pamojavo padavėjoms ir išėjo pro duris. Skambtelėjo užkandinės varpelis.

Baironas pagaliau prabilo.

– Ką gi, smagu tave girdėti.

Arija pritraukė kelius prie krūtinės. Ji norėjo jam pasakyti, kad jis viską sugadino, liepdamas jai saugoti paslaptį, bet jautėsi per daug išsekusi bartis. Kita vertus... širdies gilumoje ji pasiilgo Bairono. Baironas buvo jos tėtis, vienintelis tėtis pasaulyje. Jis nubloškė gyvatę, iššliaužusią ant takelio priešais Ariją, kai jie pėsčiomis žygiavo per Didįjį Kanjoną. Jis ėjo pasikalbėti su Arijos penktos klasės dailės mokytoju Kaningamu, kuris parašė Arijai neigiamą pažymį už autoportretą, nes ji nupiešė save su žaliais žvynais ir dvišakiu liežuviu. „Tavo mokytojas paprasčiausiai nesupranta postmodernaus ekspresionizmo“, – pasakė Baironas vilkdamasis paltą prieš pokalbį su mokytoju. Baironas pakeldavo ją, persimesdavo per petį, nunešdavo į lovą ir ten apkamšydavo. Arija ilgėjosi tų laikų. Labai ilgėjosi. Ji norėjo pasakyti jam, kad jai gresia pavojus. Ir norėjo iš jo išgirsti: „Aš tave apsaugosiu.“ Juk jis galėtų, ar ne?

Tačiau tada ji fone išgirdo kažkieno balsą.

– Ar viskas gerai, Baironai?

Arija pasišiaušė. Meriditė. 

– Grįšiu po minutės, – atsakė jai Baironas.

Arija susinervino. Po minutės? Tai ir viskas, kiek jis ketino skirti šiam pokalbiui? Telefone vėl aiškiai suskambo Bairono balsas:

– Arija? Taigi... kas nutiko?

– Nesvarbu, – šaltai atsakė Arija. – Grįžk į lovą ar ką tu ten veiki.

– Arija... – pradėjo Baironas.

– Rimtai, eik, – tvirtai nutraukė jį Arija. – Užmiršk, kad skambinau.

Ji spustelėjo mygtuką „Baigti“ ir padėjo galvą ant stalo. Ji mėgino giliai įkvėpti ir iškvėpti, galvodama ką nors ramaus, pavyzdžiui, apie vandenyną, važiavimą dviračiu ar šaliko mezgimą.

Po kelių minučių ji apsižvalgė ir suprato užkandinėje likusi visiškai viena. Apiplyšusios, nublukusios kėdutės prie baro buvo laisvos, visi stalai nušluostyti ir tušti. Du kavinukai už baro stovėjo ant šildyklės, kasos aparato ekranėlyje vis dar švytėjo „Sveiki atvykę“, bet visos padavėjos ir virėjai buvo išnykę. Tai priminė siaubo filmą, kuriame pagrindinis veikėjas galiausiai pamato, kad visi negyvi.

„Elės žudikas arčiau, nei tu manai.“

Kodėl E tiesiog nepasako jai, kas tas žudikas? Ją jau pykino nuo šio Skūbio Dū žaidimo. Arija prisiminė savo sapną, kai išblyškusi, vaiduokliška Elė atsistojo priešais kamerą. „Žiūrėk atidžiau! – šaukė ji. – Tai tiesiai prieš tave! Visiškai čia pat!“ Tačiau kas buvo čia pat? Ką Arija pražiopsojo?

Iš už baro išlindo padavėja su apgamu ir pamatė Ariją.

– Gal norėtum gabalėlio pyrago? Obuolinio, gaminto namuose?

– G-gerai, – sumikčiojo Arija.

Padavėja plačia šlaunimi atsirėmė į vieną iš rožinių baro kėdžių. Jos plaukai buvo juodi ir garbanoti, atrodė nuolat drėgni.

– Ar girdėjai apie sėlintoją?

– Aha, – atsakė Arija.

– Žinai, ką aš girdėjau? – pasakė padavėja. – Tai turtingų tėvų vaikas. – Kadangi Arija nieko neatsakė, ji nuėjo valyti ir taip jau švaraus stalo.

Arija keletą sykių sumirksėjo. „Žiūrėk atidžiau“, – sakė Elė. Ji pasilenkė prie savo krepšio ir ištraukė nešiojamąjį kompiuterį. Reikėjo kiek luktelėti, kol jis pasikrovė, o dar ilgiau Arija užtruko ieškodama senų vaizdo įrašų aplanko. Ji jau seniai jų neieškojo. Kai pagaliau juos iškapstė, suprato, kad įrašai pavadinti labai netvarkingai. Jų pavadinimai buvo, pavyzdžiui, „Mes penkiese, Nr. 1“, arba „Elė ir aš, Nr. 6“, o datos žymėjo dienas, kada įrašai buvo peržiūrėti, o ne sukurti. Ji nenumanė, kaip surasti televizijai nutekintą įrašą... nebent peržiūrėtų juos visus iš eilės.

Ji spustelėjo pirmą pasitaikiusį įrašą, pavadintą „Miau!“. Arija, Elė ir kitos mergaitės buvo Elės miegamajame. Jos vargo mėgindamos Elės Himalajų katę Šarlotę aprengti rankomis megztu megztuku, visos kikeno, kišdamos katės letenas pro rankovėms paliktas skyles.

Ji peržiūrėjo kitą įrašą, pavadintą „Ginčas Nr. 5“, bet ir tai buvo kas kita, nei ji tikėjosi, – ji, Elė ir kitos mergaitės gamino šokoladinius sausainius ir Hanos virtuvėje pradėjo mėtytis sausainių tešla. Dar kitame įraše jos žaidė stalo futbolą Spenserės rūsyje.

Kai Arija spustelėjo naują įrašą, kuris buvo pavadintas tiesiog „DQ“, ji pastebėjo kažką įdomaus.

Iš Elės šukuosenos ir jų visų naujų vasarinių drabužių buvo galima spėti, kad įrašas sukurtas apytikriai likus mėnesiui iki Elės dingimo. Arijos kamera fiksavo Haną, rekordiniu greičiu kemšančią į save milžinišką ledų porciją. Fone ji išgirdo Elę, kuri pradėjo žiaukčioti. Hana liovėsi valgiusi ir staiga išbalo. Kažkur tolumoje Elė sukikeno. Niekas daugiau to nepastebėjo.

Ariją persmelkė keistas pojūtis. Ji girdėjo gandų, kad Hanai kildavo bėdų dėl bulimijos. Buvo panašu, kad E – ir Elė – žinojo apie tai.

Ji spragtelėjo kitą įrašą. Jos junginėjo TV kanalus Emilijos namuose. Elė stabtelėjo prie reportažo iš gėjų parado, vykusio išvakarėse Filadelfijoje. Ji reikšmingai žvilgtelėjo į Emiliją ir išsiviepė. „Atrodo juokingai, ar ne, Em?“ – Emilija išraudo ir užsitraukė ant galvos savo palaidinės gobtuvą. Kitos merginos visiškai nekreipė į tai dėmesio.

Ir dar vienas. Šis įrašas buvo tik šešiolikos sekundžių trukmės. Jos visos drybsojo prie Spenserės baseino. Visos buvo su didžiuliais „Gucci“ akiniais nuo saulės – na, Emilija ir Arija turėjo tik kopijas. Elė atsisėdo ir pažvelgė per akinių viršų. „Ei, Arija, – staiga leptelėjo jinai. – Ką tavo tėtis daro, jeigu, pavyzdžiui, jo paskaitas lanko seksualios studentės?“

Įrašas nutrūko. Arija prisiminė tą dieną – tai buvo netrukus po to, kai jos su Ele užklupo Baironą ir Meriditę besibučiuojančius Bairono automobilyje, ir Elė ėmė švaistytis užuominomis, kad ji ketina apie tai papasakoti visiems.

Elė tikrai žinojo visas jų paslaptis ir dėl to nuolat jas visas erzindavo. Tai vykdavo visų akivaizdoje, o jos to nesuprasdavo. Elė žinojo viską. Apie jas visas. O dabar tai žinojo ir E.

Išskyrus... o kokia buvo Spenserės paslaptis?

Arija spustelėjo dar vieną įrašą. Pagaliau ji pamatė pažįstamą sceną. Ten buvo Spenserė, sėdinti ant sofos su karūna ant galvos. „Ar norit paskaityti jos žinutes?“ – Ji parodė į Elės „LG“ telefoną, gulintį tarp dviejų sofos pagalvėlių.

Spenserė atlenkė Elės telefoną. „Užrakintas.“

„Ar žinot slaptažodį?“ – išgirdo savo balsą Arija.

„Pamėginkim jos gimimo dieną“, – sušnabždėjo Hana.

„Ar jūs tikrinote mano telefoną?“ – riktelėjo Elė.

Telefonas tarkštelėjo į grindis. Ir tada pro šalį praėjo vyresnioji Spenserės sesuo Melisa ir jos vaikinas Ijanas. Abu jie nusišypsojo į objektyvą. „Sveikutės, merginos, – pasakė Ijanas. – Kaip sekasi?“

Spenserė tankiai sumirksėjo. Elė atrodė nuobodžiaujanti. Kamera priartino jos veidą, o paskui nuslydo prie telefono.

– Ak, tai tas vaizdo įrašas, kurį mačiau per žinias, – pasigirdo balsas Arijai už nugaros. Į barą atsirėmusi padavėja dildė savo nagus su „Tweety Bird“ nagų dilde.

Arija sustabdė įrašą ir atsisuko į ją.

– Atsiprašau?

Padavėja išraudo.

– Oi. Kai žmogus štai taip miršta, neatsispiriu nuodėmei pasiklausyti svetimų pokalbių. Nenorėjau žiūrėti į tavo kompiuterį. Ir vis dėlto vargšas vaikinas.

Arija pašnairavo į ją. Ji tik dabar pastebėjo, kad padavėjos atlape ant kortelės užrašytas vardas yra Elison. Lygiai toks pat.

– Koks vargšas vaikinas? – paklausė ji.

Elison parodė į ekraną.

– Niekas nekalba apie jos vaikiną. Juk jis turėjo būti labai sukrėstas.

Arija suglumusi žiūrėjo į ekraną. Ji bakstelėjo į sustingusį Ijano atvaizdą.

– Tai ne jos vaikinas. Jis draugavo su mergina, kuri virtuvėje. Jos čia nesimato.

– Ne? – Elison gūžtelėjo ir vėl ėmė valyti prekystalį. – Kadangi jie taip sėdi... aš ir pamaniau.

Arija nežinojo, ką sakyti. Sutrikusi ji įjungė įrašą nuo pradžių. Ji ir jos draugės stengiasi įsilaužti į Elės telefoną, Elė sugrįžta, Melisa ir Ijanas nusišypso, kinematografinis kadras su uždarytu telefonu, pabaiga.

Ji dar sykį nuo pradžių įjungė įrašą, tiktai dabar jau sulėtinusi. Spenserė lėtai pasitaiso karūną. Elės telefonas prašliaužia ekranu. Grįžta Elė, visos išraiškos lėtos ir iškreiptos. Užuot pranėrusi pro šalį, Melisa vos velkasi. Staiga ji kažką pastebėjo ekrano kampe: nedidelė, liauna ranka. Elės ranka. Ir tada artėja kita ranka. Stambesnė ir raumeningesnė. Ji dar labiau sulėtino kadro greitį. Didelė ranka ir maža ranka susiliečia. Ir susikimba mažaisiais piršteliais.

Arija aiktelėjo.

Kamera pakilo. Dabar kadre buvo Ijanas, žvelgiantis į kažką, ko ekrane nesimatė. Dešinėje sėdėjo Spenserė, ilgesingai žvelgianti į Ijaną ir nė nenumananti, kad jiedu su Ele susilietė rankomis. Visa tai truko akimirksnį. Bet dabar, kai ji tai pamatė, viskas tapo akivaizdu.

 Kažkas kažko norėjo iš Elės. Žudikas arčiau, nei tu manai.“

Arijai pasidarė bloga. Jos visos žinojo, kad Spenserei patinka Ijanas. Jinai nuolatos apie jį kalbėdavo: kad jos sesuo jo neverta, koks jis būna linksmas ir žavus, kai pietauja pas juos. Ir visos jos svarstė, kokią gi Elė turi didelę paslaptį – tai galėtų būti šitai. Matyt, Elė papasakojo Spenserei. Ir Spenserė su tuo nesusitaikė.

Arija prisiminė dar keletą sutampančių dalykų. Elė išbėgo iš Spenserės svirno... ir buvo surasta ne kur nors toli, o šalia, jos pačios užpakalinio kiemo duobėje. Spenserė žinojo, kad statybininkai kitą dieną užlies duobę betonu. E žinutėje sakoma: „Jūs visos žinojote kiekvieną jos užpakalinio kiemo lopinėlį. Tačiau vienai iš jūsų tai buvo labai labai lengva.“

Arija keletą sekundžių sėdėjo nejudėdama, paskui paėmė telefoną ir nuspaudė Emilijos numerį. Signalas nuskambėjo šešis kartus, ir tik tada Emilija atsiliepė.

– Alio? – Emilijos balsas skambėjo taip, tarsi ji būtų verkusi.

– Ar pažadinau tave? – paklausė Arija.

– Aš dar nemiegojau.

Arija susiraukė.

– Ar viskas gerai?

– Ne, – Emilijos balsas suvirpėjo. Arija išgirdo šniurkštelėjimą. – Tėvai išsiunčia mane iš namų. Ryte aš išvažiuoju iš Rouzvudo. Ir viskas dėl E.

Arija net atsilošė.

– Ką? Kodėl?

– Neverta net pradėt. – Emilija atrodė visiškai palūžusi.

– Turime susitikti, – pasakė Arija. – Tuojau pat.

– Ar negirdėjai, ką tau sakiau? Aš nubausta. Aš iš tiesų nubausta.

– Reikia. – Arija pasisuko į šalį norėdama, kad užkandinės personalas neišgirstų, ką ji ketina pasakyti. – Manau, kad žinau, kas nužudė Elę.

Tyla.

– Ne, tu nežinai, – atsakė Emilija.

– Žinau. Mes turime paskambinti Hanai.

Telefono ragelyje ėmė traškėti. Po trumpos pauzės pasigirdo Emilijos balsas.

– Arija, – sušnabždėjo jinai. – Man skambina. Tai Hana.

Ariją nukrėtė šiurpuliai.

– Įjunk konferencinį pokalbio režimą.

Telefone pasigirdo spragtelėjimas ir Hanos balsas:

– Labas, merginos, – pasakė ji. Atrodė, kad ji uždususi, ir dar blogai girdėjosi, tarsi kalbėtų prie kažkokio ventiliatoriaus. – Jūs nepatikėsite, ką pasakysiu. E susimovė. Turiu galvoje, manau, kad E susimovė. Gavau žinutę ir staiga supratau, kad numeris man pažįstamas ir...

Fone Arija išgirdo automobilio signalą.

– Susitikime mūsų vietoje, – pasakė Hana. – Prie mokyklos sūpynių.

– Gerai, – atsiduso Arija. – Emilija, ar gali mane paimti iš Holio užkandinės?

– Žinoma, – sušnabždėjo Emilija.

– Gerai, – pasakė Hana. – Paskubėkit.


35

Žodžiai, atsklindantys iš praeities



Spenserė užsimerkė. Kai vėl atsimerkė, stovėjo netoli svirno savo užpakaliniame kieme. Ji apsižvalgė. Ar ją kas nors čia perkėlė? Ar ji atbėgo čia ir nebeprisimena?

Staiga svirno durys atsilapojo ir pro jas išlėkė Elė.

– Puiku, – tarstelėjo per petį Elė, užtikrintai mosuodama rankomis. – Pasimatysime.

Ji praėjo pro Spenserę, tarsi ši būtų vaiduoklis.

Tai buvo naktis, kai Elė pradingo. Spenserė pradėjo alsuoti greičiau. Kad ir kaip ji nenorėjo būti čia, žinojo, jog jai reikia visa tai pamatyti – kad atsimintų viską, kas įmanoma.

– Puiku! – išgirdo savo pačios balsą iš svirno. Kai Elė patraukė takeliu žemyn, į priemenę išbėgo jaunesnė ir mažesnė Spenserė. – Ele! – žvalgydamasi aplinkui suriko trylikametė Spenserė.

O paskui atsitiko taip, tarsi septyniolikmetė Spenserė ir trylikametė Spenserė būtų susiliejusios į vieną. Staiga ji suprato, kad gali jausti savo jaunesnės emocijas. Tai buvo baimė: ką ji padarė, liepdama Elei išeiti? Juk tai tiesiog paranoja: nė viena iš jų niekada neprieštaraudavo Elei. Ir Elė ant jos supyko. Ką ji dabar darys?

– Ele! – suriko Spenserė. Mažyčiai pagodų formos žibintai palei takelį, vedantį į jos namą, skleidė labai silpną šviesą. Atrodė, kad giraitėje kažkas juda. Prieš keletą metų Melisa pasakė Spenserei, kad medžiuose gyvena piktieji troliai. Troliai nekentė Spenserės ir norėjo nukirpti jos plaukus.

Spenserė priėjo takelio išsišakojimą: ji galėjo eiti į savo namus arba iki giraitės, augančios jų sklypo pakraštyje. Pagalvojo, kaip būtų gerai turėti žibintuvėlį. Iš medžių staigiai išniro šikšnosparnis. Kai jis nuskrido, Spenserė pastebėjo, kad kažkas tolumoje ant takelio prie giraitės stovi pasilenkęs ir žiūri į mobilųjį telefoną. Tai buvo Elė.

– Ką čia darai? – paklausė Spenserė.

Elė prisimerkė.

– Einu ten, kur būti daug įdomiau negu su jumis, mergaitės.

Spenserė sustingo.

– Puiku, – išdidžiai pasakė ji. – Eik.

Elė perkėlė kūno svorį ant kitos kojos. Svirpliai sučirpė mažiausiai dvidešimtį sykių, kol ji atsakė:

– Tu mėgini viską iš manęs pagrobti. Bet šito tu negausi.

– Negausiu ko? – Spenserė pašiurpo, nes vilkėjo tik plonyčiais sportiniais marškinėliais.

Elė bjauriai nusijuokė.

– Pati žinai.

Spenserė sumirkčiojo.

– Ne... nežinau.

– Nagi, liaukis. Tu tai perskaitei mano dienoraštyje, tiesa?

– Aš neskaičiau tavo kvailo dienoraščio, – atkirto Spenserė. – Man tai nerūpi.

– Taip. – Elė žingtelėjo Spenserės link. – Tau tai rūpi, net per daug.

– Tu kliedi, – burbtelėjo Spenserė.

– Ne. – Elė priėjo prie pat Spenserės. – Tai tu kliedi.

Spenserei užvirė pyktis ir ji stumtelėjo Elę į petį. Stumtelėjo gana stipriai, Elė susvirduliavo ir žengė atgal, praradusi pusiausvyrą ant sudrėkusių nuo rasos takelio akmenų. Vyresnioji Spenserė suvirpėjo. Ji jautėsi lyg marionetė, verčiama daryti tai, ko nenori. Elės veide šmėstelėjo nuostaba, bet greitai ji virto pašaipa.

– Draugai nesistumdo.

– Ką gi, turbūt mes nesam draugės, – pasakė Spenserė.

– Ko gero, ne, – pritarė Elė. Jos akys lakstė į šalis. Veido išraiška buvo tokia, kad iš karto galėjai suprasti, jog ji turi pasakyti kažką labai pikantiška. Ji ilgokai tylėjo, tarsi svertų savo žodžius labai labai atsargiai. „Laikykis, – perspėjo pati save Spenserė. – Atsimink.“

– Manai, kad pasibučiavimas su Ijanu buvo kažkas ypatinga, – suurzgė Elė. – O žinai, ką jis man pasakė? Kad tu net nežinojai, kaip tai daroma.

Spenserė įsižiūrėjo į Elės veidą.

– Ijanas... palauk. Ijanas tau apie tai pasakojo? Kada?

– Kai mudu buvome pasimatyme.

Spenserė spoksojo į ją.

Elė pavartė akis.

– Tu tokia apgailėtina: apsimeti nežinanti, kad mes su juo draugaujame. Bet tu juk žinai, Spense. Štai dėl ko tu jo nori, ar ne? Todėl, kad aš su juo? Todėl, kad tavo sesuo su juo? – Ji gūžtelėjo. – Vienintelė priežastis, kodėl jis tave pabučiavo aną vakarą, buvo ta, kad aš jo paprašiau. Jis nenorėjo, bet aš maldavau.

Spenserė apstulbo.

– Kodėl?

Elė gūžtelėjo.

– Norėjau įsitikinti, ar jis padarytų ką nors dėl manęs. – Ji nutaisė pašaipią miną. – Ak, Spense. Nejaugi tu rimtai patikėjai, kad jam patinki?

Spenserė žengtelėjo atatupsta. Danguje žybčiojo jonvabaliai. Ta nuodinga šypsena Elės veide. „Nedaryk to, – riktelėjo Spenserė pati sau. – Prašau! Tai nesvarbu! Ne!“

Tačiau tai vis tiek atsitiko. Spenserė metėsi į priekį ir iš visų jėgų stumtelėjo Elę. Elė slystelėjo, jos akyse šmėstelėjo išgąstis. Ji krito tiesiai į akmenų sieną, juosiančią Hastingsų valdas. Pasigirdo bjaurus trekštelėjimas. Spenserė užsidengė akis ir nusisuko. Oras kvepėjo geležim, kaip kraujas. Giraitėje suūbavo pelėda.

Kai ji patraukė rankas nuo veido, suprato esanti savo miegamajame, gulėjo susirietusi ir šaukė.

Spenserė atsisėdo ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo pusė trijų ryto. Galvoje tvinkčiojo. Šviesa miegamajame buvo neišjungta, ji gulėjo ne po antklode, o ant apkloto ir vis dar vilkėjo juodą, vakarėliui skirtą suknelę, segėjo „Elsa Peretti“ sidabrinius karolius. Ji nebuvo nusipraususi veido ar šimtą kartų šepečiu perbraukusi per plaukus, kaip visada darydavo prieš eidama miegoti. Ji perbraukė delnais sau per rankas ir kojas. Ant šlaunies pastebėjo rausvai violetinę mėlynę. Ji palietė ją ir pajuto skausmą.

Ir tada užsidengė burną delnu. Tas prisiminimas. Dabar ji sužinojo, kad visa tai buvo tiesa. Elė draugavo su Ijanu. O ji buvo visa tai užmiršusi. Ir tai įvyko tą naktį, kai Elė dingo.

Ji nuėjo prie durų, bet rankena nepasisuko. Jos širdis ėmė daužytis.

– Alio? – nedrąsiai šūktelėjo ji. – Ar ten kas nors yra? Aš užrakinta.

Jokio atsakymo.

Spenserė pajuto, kad jos pulsas dažnėja. Kažkas buvo labai labai negerai. Plūstelėjo šio vakaro prisiminimai. Žodžių loto. Melagė sdh. E atsiuntė Melisai ištrauką iš „Auksinei orchidėjai“ nominuotos esė. Ir... ir kas toliau? Ji suėmė delnais viršugalvį, tarsi stengdamasi išlaisvinti prisiminimą. Ir kas toliau?

Šiaip ar taip, ji negalėjo suvaldyti savo alsavimo. Ji pradėjo intensyviai alsuoti ir pamažu susmuko, kol keliai pasiekė dramblio kaulo spalvos kilimą. „Nusiramink“, – tarė pati sau, susisuko į kamuolėlį ir pamėgino alsuoti ramiau. Tačiau jausmas buvo toks, tarsi jos plaučiai būtų pripurkšti polistirolo putų. Jautėsi taip, lyg skęstų.

– Gelbėkit! – riktelėjo silpnu balsu.

– Spensere? – anapus durų pasigirdo tėvo balsas. – Kas ten darosi?

Spenserė pašoko ir nubėgo prie durų.

– Tėti? Aš užrakinta! Išleisk mane!

– Spensere, tu ten esi tavo pačios labui. Tu mus išgąsdinai.

– Išgąsdinau jus? – paklausė Spenserė. – K-kaip? – Ji pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje ant miegamojo durų. Taip, tai vis dar buvo ji. Ji nepabudo kieno nors kito kūne ir gyvenime.

– Mes nuvežėm Melisą į ligoninę, – pasakė tėvas.

Spenserė staiga prarado pusiausvyrą. Melisą? Į ligoninę? Kodėl? Ji užsimerkė ir prieš akis jai blykstelėjo tolyn nuo jos laiptais žemyn krentančios Melisos vaizdinys. Ar tai Elė krito? Spenserės rankos virpėjo. Ji negalėjo prisiminti.

– Ar Melisai viskas gerai?

– Tikimės, kad taip. Pabūk kambaryje, – atsargiai ištarė tėvas anapus durų. Galbūt jis prisibijojo jos – galbūt dėl to nėjo į kambarį.

Ji apstulbusi atsisėdo ant lovos ir ilgai sėdėjo. Kaip ji gali to neprisiminti? Kaip ji gali neprisiminti sužeidusi Melisą? O gal jinai pridarė daugybę siaubingų dalykų ir tuojau pat viską užmiršo?

„Elės žudikas tiesiai priešais tave“, – sakė E. Tuo metu Spenserė žiūrėjo į veidrodį. Ar taip gali būti?

Ant stalo suskambo mobilusis. Spenserė lėtai atsistojo ir žvilgtelėjo į ekraną. Hana.

Spenserė atvėrė telefoną. Paskui priglaudė prie ausies.

– Spensere? – be jokių įžangų prabilo Hana. – Šį tą sužinojau. Mudviem reiktų susitikti.

Spenserei suspaudė skrandį, o galva ėmė svaigti. „ Elės žudikas tiesiai priešais tave.“ Ji nužudė Elę. Ji nenužudė Elės. Tai buvo panašu į gėlės žiedlapių pešiojimą: myli, nemyli, myli, nemyli. Galbūt jai reiktų susitikti su Hana ir... ir kas toliau? Prisipažinti?

Ne. Tai negali būti tiesa. Elė buvo rasta savo užpakalinio kiemo duobėje... ne ant takelio prie akmenų sienos. Spenserė negalėjo nunešti Elės į jos kiemą. Ji nebuvo tokia stipri, tiesa? Ji norėjo kam nors papasakoti apie tai. Hanai. Ir Emilijai. Ir Arijai taip pat. Jos pasakys jai, kad ji kalba kvailystes, kad ji negalėjo nužudyti Elės.

– Gerai, – sutiko Spenserė. – Kur?

– Prie mokyklos sūpynių. Mūsų vietoje. Atvaryk ten kuo greičiau.

Spenserė apsižvalgė. Ji galėjo atsidaryti langą ir nusliuogti žemyn fasadine namo siena – tai būtų taip pat nesudėtinga kaip ir laipiojimo uolomis pratimai per kūno kultūrą.

– Sutarta, – sušnabždėjo jinai. – Tuojau atlėksiu.


36

Viskas bus baigta



Hanai rankos taip virpėjo, kad ji vos galėjo vairuoti. Kelias prie Rouzvudo pradinės mokyklos sūpuoklių atrodė tamsesnis ir vaiduokliškesnis nei įprastai. Ji smarkiai suktelėjo vairą į šalį, manydama, kad kažkas šoko jai po ratais, bet kai žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, ant kelio nieko nebuvo. Ji prasilenkė su vos keletu automobilių, važiuojančių priešinga kryptimi, bet staiga, kai ji užvažiavo ant kalvos netoli privačios Rouzvudo mokyklos, jai iš paskos į kelią išniro mašina. Hanai atrodė, kad jos žibintai degina pakaušį.

„Nurimk, – pagalvojo jinai. – Niekas tavęs neseka.“

Jos galva gaudė. Ji žinojo, kas yra E. Tačiau... kaip? Kaip galėjo atsitikti, kad E tiek daug žinojo apie Haną... tokių dalykų, kurių E negalėjo žinoti. Galbūt ta žinutė buvo kažkokia klaida. Galbūt E pasinaudojo kažkieno telefonu, kad nukreiptų Haną klaidingu keliu.

Hana buvo per daug susijaudinusi, kad galėtų apie tai ramiai samprotauti. Jos smegenyse nepaliaujamai sukosi vienintelė mintis: „Tai nesąmonė. Tai nesąmonė.“

Ji žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį. Automobilis vis dar važiavo paskui ją. Ji giliai įkvėpė ir pažiūrėjo į telefoną, svarstydama, kad galbūt reiktų kam nors paskambinti. Pareigūnui Vaildenui? Ar jis iškart atvyktų čia ? Jis yra faras – turėtų atvykti. Kai paskui važiuojantis automobilis nutvieskė ją tolimosiomis šviesomis, ji paėmė telefoną. Ar reikia pasukti į kelkraštį? Ar reikia sustoti?

Hanos pirštas pakibo virš telefono, pasirengęs nuspausti 911. Ir tada automobilis staiga padidino greitį ir aplenkė Haną iš kairės. Automobilis buvo sunkiai atpažįstamos markės – galbūt tojota – ir Hana nepamatė, kas jį vairuoja. Automobilis grįžo į jos juostą ir greitai nulėkė pirmyn. Po kelių sekundžių jo užpakaliniai žibintai pranyko.

Rouzvudo pradinės mokyklos stovėjimo aikštelė buvo plati ir didelė, su keletu nedidelių landšaftinių salelių, ant kurių augo dabar jau beveik nuogi medžiai, dygliuoti žolynai ir kūpsojo čežančių lapų krūvos, skleidžiančios drėgnų lapų kvapą. Už stovėjimo aikštelės buvo kelios sienelės ir kupolas vaikams laipioti. Jie buvo apšviesti vienintelės dienos šviesos lempos ir dėl to atrodė kaip skeletai. Hana įvažiavo į stovėjimo aikštelės šiaurės rytų kampą – nuo jo arčiausiai buvo informacijos būdelė ir viešasis policijos telefonas. Ji jautėsi geriau tik būdama prie ko nors, kur yra žodis „Policija“. Kitų merginų dar nebuvo, todėl ji žiūrėjo į įvažą, laukdama kokio nors automobilio.

Jau buvo beveik trečia valanda ryto. Hanai su Luko megztiniu buvo kone šalta. Ji jautė, kaip pašiurpo jos nuogos kojos. Ji kadaise skaitė, kad žmonės trečią valandą ryto miega giliausiai – tai yra kiekvieną sykį tokiu metu jie būna beveik negyvi. O dabar tai reiškė, kad iš daugumos Rouzvudo gyventojų ji nesulauktų pagalbos. Jie visi lavonai. Buvo taip tylu, kad ji net girdėjo rimstant automobilio variklį ir savo lėtą alsavimą bandant nusiraminti. Hana atidarė mašinos dureles ir išlipo lauk ant geltonos linijos, žyminčios jos stovėjimo vietą. Tai buvo tarsi jos stebuklingas ratas. Jo viduje ji jautėsi saugi.

 Jos tuojau atvažiuos“, – pasakė ji sau. Po kelių minučių viskas bus baigta. Nors ji ir nenutuokė, kas bus paskui. Ji dėl to nebuvo tikra. Negalvojo taip toli į priekį.

Prie mokyklos durų pasirodė šviesa ir Hanos širdis suvirpėjo. Visureigio žibintai nušvietė medžius ir lėtai pasisuko į stovėjimo aikštelę. Hana prisimerkė. Ar tai jos?

– Ei? – švelniai pašaukė ji.

Visureigis apsuko ratą šiaurinėje aikštelės dalyje, pravažiavo mokyklos menų pastatą, studentų stovėjimo aikštelę ir žolės riedulio aikštyną. Hana pradėjo mojuoti rankomis. Tai turbūt Emilija ir Arija. Tačiau automobilio stiklai buvo užtemdyti.

– Ei? – riktelėjo jinai dar sykį. Ir nesulaukė jokio atsako. Tada pamatė dar vieną automobilį, įsukantį į stovėjimo aikštelę ir lėtai važiuojantį jos link. Pro keleivio langą kyšojo Arijos galva. Malonus, gaivus palengvėjimas užplūdo Hanos kūną. Ji pamojavo ir pasileido prie jų. Iš pradžių ji ėjo, paskui ėmė risnoti. Galiausiai pasileido bėgti.

Ji buvo pasiekusi stovėjimo aikštelės vidurį, kai Arija sušuko:

– Hana, saugokis!

Hana pasuko galvą į kairę ir nieko nesuprasdama iš nuostabos išsižiojo. Visureigis važiavo tiesiai į ją.

Padangos sucypė. Ji užuodė svylančią gumą. Hana sustingo nežinodama, ką daryti.

– Palauk! – ji išgirdo savo balsą, žiūrėdama į užtemdytą visureigio stiklą. Automobilis nesustojo, lėkė greičiau ir greičiau. „Judinkis“, – paragino ji savo galūnes, bet jos buvo sumedėjusios ir išdžiūvusios kaip kaktusas.

– Hana! – riktelėjo Emilija. – O Dieve!

Tai trūko tik akimirką. Hana net nesuprato, kad buvo nutrenkta, kol skrido oru, ir ji nesuprato, kad skrido oru, kol nukrito ant asfalto. Kažkas joje trekštelėjo. Paskui užplūdo skausmas. Ji norėjo surikti, bet n


убрать рекламу




убрать рекламу



egalėjo. Garsų aplinkui buvo užtektinai – automobilio variklis riaumojo, draugės spiegė kaip sirenos, atrodė, kad net jos širdies pumpuojamas kraujas kliuksi ausyse.

Hana pasuko galvą į šoną. Jos mažytė gelsva rankinė nukrito už kelių pėdų; visas jos turinys išsibarstė kaip saldainiai iš sprogusio maišo. Automobilis pervažiavo viską: jos blakstienų tušą, mašinos raktus, miniatiūrinį „Chloe“ kvepalų buteliuką. Jos naujasis „BlackBerry“ buvo sutraiškytas.

– Hana! – suriko Arija. Iš balso buvo galima suprasti, kad ji artinasi. Tačiau Hana nebegalėjo pasukti galvos ir pažiūrėti. O tada viskas aptemo.


37

Tai buvo neišvengiama



– O Dieve! – šūktelėjo Arija. Jiedvi su Emilija atsitūpė prie persikreipusio Hanos kūno ir pradėjo šaukti. – Hana! O Dieve! Hana!

– Ji nekvėpuoja, – suaimanavo Emilija. – Arija, ji nekvėpuoja!

– Ar turi telefoną? – paklausė Arija. – Skambink 911.

Emilija virpančiais pirštais išsitraukė telefoną, bet jis išsprūdo jai iš rankų ir nučiuožė asfaltu iki prašmatnios susprogusios Hanos rankinės. Emiliją ištiko panika jau tada, kai ji paėmė Ariją ir ši papasakojo jai viską – apie paslaptingas E žinutes, apie savo sapnus, apie Elę ir Ijaną ir apie tai, kad Spenserė galėjo nužudyti Elę.

Iš pradžių Emilija nenorėjo tuo tikėti, bet paskui ją persmelkė pasibaisėjimas ir suvokimas. Ji pasakė, kad visai prieš pat pradingimą Elė prisipažino, kad su kai kuo susitikinėja.

– Ir turbūt ji pasakė tai Spenserei, – pratęsė Arija. – Galbūt jos dėl to ir pykdavosi visą tą laiką prieš mokslo metų pabaigą.

– 911, kas jums atsitiko? – išgirdo Arija balsą Emilijos telefono garsiakalbyje.

– Automobilis ką tik partrenkė mano draugę! – suaimanavo Emilija. – Aš Rouzvudo mokyklos stovėjimo aikštelėje! Mes nežinome, ką daryti!

Kol Emilija verkdama dėstė smulkmenas, Arija priglaudė burną prie Hanos lūpų ir pamėgino daryti dirbtinį kvėpavimą burna į burną, kurio mokėsi gelbėtojų kursuose Islandijoje. Tačiau ji nežinojo, ar daro tai teisingai.

– Nagi, Hana, alsuok, – sudejavo jinai, suspaudusi Hanos nosį.

– Neišjunkite telefono, kol atvažiuos greitoji pagalba, – girdėjo Arija 911 tarnybos dispečerės balsą, sklindantį iš Emilijos telefono. Emilija pasilenkė ir palietė išblukusį Hanos mokyklinį megztinį. Paskui ji staiga atšlijo, tarsi būtų išsigandusi.

– O Dieve, prašau, tik nemirk... – Ji žvilgtelėjo į Ariją. – Kas galėjo tai padaryti?

Arija apsižvalgė. Vėjelis lengvai judino sūpuokles. Ant stiebų plazdėjo vėliavos. Giraitė netoli žaidimų aikštelės buvo juoda ir tanki. Staiga Arija pamatė figūrą prie medžio. Jos plaukai buvo pilkšvai gelsvi, ji vilkėjo trumpą juodą suknelę. Jos veide matėsi pyktis ir sutrikimas. Ji žiūrėjo tiesiai į Ariją, ir Arija žengtelėjo žingsnį atgal. Spenserė.

– Žiūrėk! – sušnypštė Arija, rodydama į miškelį. Tačiau kai Emilija pakėlė galvą, Spenserė buvo pranykusi šešėlyje.

Ją išgąsdino zvimbimas. Arija ne iš karto suprato, kad tai jos telefonas. Paskui nušvito Emilijos telefono ekranas. Jame atsirado užrašas „Naujas pranešimas“. Arija ir Emilija persimetė neramiais žvilgsniais. Arija lėtai išsitraukė savo „Treo“ iš krepšio ir žvilgtelėjo į ekraną. Emilija taip pat palinko prie jos telefono.

– O ne, – sušnabždėjo Emilija.

Vėjas staiga nurimo. Medžiai stūksojo kaip statulos. Tolumoje kaukė sirenos.

– Prašau, tik ne tai, – suaimanavo Emilija. Žinutė buvo tik iš keturių šiurpą keliančių žodžių.

Ji žinojo per daug. – E


Padėkos



Ligi šiol tai buvo sunkiausia „Mažų mielų melagių“ serijos knyga, nes ją sudaro daugybė dalių, kurios turėjo atsidurti būtent joms skirtose vietose, kad visa struktūra veiktų. Taigi aš noriu padėkoti visiems rankraštį atidžiai skaičiusiems siužeto kūrėjams, diagramų braižytojams, žodžių aranžuotojams ir kitiems nuostabiems žmonėms, dalyvavusiems procese: tai Joshas Bankas ir Lesas Morgensternas, stebėję „Viskas tobula“ nuo pradžių, ištisas dienas aptarinėję su manimi, kaip būtent pavaizduoti Spenserės kraustymąsi iš proto. Labai dėkoju jums, vaikinai, kad buvote su manimi. Puikioms „HarperCollins“ leidyklos moterims Elise Howard ir Farrinai Jacobs, kurios suko galvą prie daugelio pradinių juodraščių ir pastebėdavo daug dalykų, kuriuos aš nuolat pražiopsodavau. Nuostabių siužeto linijų sumaniusiai, visur ir visada padėti linkusiai ir nenuilstančia gerbėja išlikusiai Lanie Davis iš „Alloy“. Ir paskutinės, bet ne prasčiausios – tai mano kantrios, neįtikėtinai kompetentingos ir nuostabiai novatoriškos redaktorės Sara Shandler iš „Alloy“ ir Kristina Marang iš „HarperCollins“ – jų sunkus triūsas padėjo šiai knygai įgauti veidą. Esu dėkinga jums visiems, kad taip puikiai pažįstate visus personažus, už tai, kad mylite šias knygas taip pat, kaip ir aš, ir tikite jų sėkme. Mes iš tiesų esame „Mažų mielų melagių“ komanda ir manau, kad galime suburti boulingo arba sinchroninio plaukimo komandą, arba galėtume visi vilkėti vienodais „Lacoste“ marškinėliais.

Labai dėkoju Nikki Chaiken už profesionalius patarimus apie Spenserę ir daktarę Evans kuriant pirmuosius knygos juodraščius. Dėkoju savo nuostabiam vyrui už jo tyrinėjimus, kokie lėktuvai galėtų rašyti dūmais danguje, ir už informaciją apie tai, kas atsitinka automobiliams, kai jie susiduria. Jis vis dar skaito visus knygos variantus – nuostabu! Taip pat dėkoju visiems savo nuostabiems draugams ir skaitytojams, savo puikiems tėvams Shepui ir Mindy (be kurių neapsieitų nė vienas prašmatnus raudonąjį vyną tiekiantis baras), savo mielai ir ištikimai pusseserei Colleen (nė vienas padorus baras neapsieitų ir be tavęs) ir geram draugui Andrew Zaehui, kuris man parašė žinutę vos išlipęs iš lėktuvo, kad praneštų, jog kažkas „Mielas mažas melages“ skaitė dvidešimties tūkstančių pėdų aukštyje. Ir ačiū visiems kitiems, kurie pagelbėjo mintimis ir klausimais apie šią seriją. Puiku žinoti, kad jūs esate. Jūs taip pat mūsų komandos dalis.

Ir ačiū keistuolei merginai, kuriai ši knyga dedikuota, – mano seseriai Ali! Ji visiškai nepanaši į Alison iš knygos, nes mes vis dar galime valandų valandas plepėti apie stebuklingą, pasakišką pasaulį, pilną pelikanų, pelėdų ir būtybių kampuotomis galvomis, kurias mes kūrėme būdamos šešerių, nes ji nesikrausto iš proto, kai aš atsitiktinai apsimaunu jos 380 dolerių kainuojančius „Rock&Republic“ džinsus, ir dėl to, kad tatuiruotė ant jos sprando atrodo puikiai – nors ir manau, kad jai ten derėjo išsitatuiruoti kokio nors vyro veidą ir didžiulį erelį. Ali yra nuostabus žmogus ir geriausia sesuo, kokios tik galima norėti.


Kas bus toliau



Oi. Taigi aš šiek tiek susimoviau. Pasitaiko. Buvo reikalų, reikėjo daug nuveikti, kankinti žmones. Pavyzdžiui, keturias buvusias geriausias drauges. 

Taip, taip. Žinau, kad jūs nusiminėte dėl Hanos. Ak. Kaip nors suvirškinsit. Aš jau planuoju savo aprangą jos laidotuvėms: deramai tamsūs drabužiai su kokiu nors ryškiu akcentu. Negi manote, kad mažoji Hanutė norėtų matyti mus gedinčius su ištaigingais drabužiais? Bet gal aš užbėgu už akių – Hana juk turi istoriją apie prisikėlimą iš numirusiųjų... 

Tuo tarpu Arija negali sau leisti atsikvėpti. Jos gimininga siela kalėjime. Šonas jos nekenčia. Ji benamė. Ką merginai daryti? Atrodo, laikas pokyčiams – nauji namai, nauji draugai, galbūt net naujas vardas. Bet būk budri, Arija, – net jeigu tavo naujieji geriausi draugai akli ir nemato tavo tikrosios esybės, mano regėjimas dvigubai geresnis. Ir tu žinai, kad aš nesaugau paslapčių. 

Įsivaizduoju, kaip Spenserės koledžo dokumentuose šalia įrašo „Klasės viceprezidentė“ atrodys žodis „Teista“. Ko gero, mažajai Mis „Auksinė orchidėja“ savo žalius „Lacoste“ marškinėlius teks iškeisti į šiurkštų oranžinį kalėjimo kombinezoną. Kita vertus, Spenserė nepasiektų tokio aukšto pažymių vidurkio, jeigu iš rankovės neištrauktų kokių nors triukų – pavyzdžiui, tarkim, nesurastų dar ko nors, ką galėtų apkaltinti Elės nužudymu. Ir žinote ką? Ji, ko gero, būtų teisi. 

O kaipgi Emilija, išsiųsta gyventi pas savo doruolius, sveikai besimaitinančius pusbrolius į Ajovą? Ei, gal tai ir nėra blogai – ji bus merginas mylinti adata didelėje, senoje seksualiai suvaržytoje šieno kupetoje toli nuo mano smalsių akių. Norėtų! Jai visai pasimaišys, kai supras, kad negali nuo manęs pasislėpti. Valiooo! 

Galiausiai, kadangi Hana išėjo iš rikiuotės, metas man išsirinkti naują auką. Jums įdomu, kas ji? Ką gi, smalsuoliai, aš vis dar svarstau. Ir ne dėl to, kad tai būtų sunku: visi  šiame mieste turi ką slėpti. Tiesą sakant, po blizgančiu Rouzvudo paviršiumi kunkuliuoja šis tas pikantiškesnio nei mano tapatybė. Tai toks skandalingas dalykas, kad nepatikėtumėt, jei pasakyčiau. Taigi nė nesivarginsiu. Cha. Juk žinot, man patinka būti savimi... 

Prisisekite diržus, mergužėlės. Viskas yra kitaip, nei atrodo. 

Miau! 

– E 


убрать рекламу




убрать рекламу






убрать рекламу




To main » Shepard Sara » Viskas tobula.